Search

1904 m. Vilnoje buvo pradėtas ambicingas, iki tol neregėtos apimties žurnalistinis ir literatūrinis projektas. Du pagrindiniai jo lyderiai – Ben Avigdoras (Avraham Leib Shalkowitz), siekęs į savo spaudos verslą įtraukti dienraščių leidybą, ir žurnalistas, redaktorius Benzionas Katzas, norėjęs atgaivinti savo laikraštį "Hazman", prieš metus pradėtą leisti Sankt Peterburge. Vilna buvo pasirinkta dėl keleto priežasčių. Po karčios patirties Sankt Peterburge Katzas norėjo šį laikraštį leisti žydų ir hebrajų senųjų kultūros tradicijų aplinkoje, o Ben Avigdoras siekė atsiriboti nuo Varšuvos, jau turinčios du populiarius laikraščius hebrajų kalba. Vilna, buvusi pačiame žydų sėslumo riba apibrėžiamos teritorijos centre, buvo patogi ir logistiškai, planuojant spaudos platinimą. Vilnoje buvo lengviau gauti laikraščio licenciją, švelniau veikė ir Rusijos vyriausybės cenzūra. Be to, buvo galima pasikliauti gerai žinoma Rommų spaustuve, įsipareigojusia spausdinti laikraštį ir du jo priedus – literatūrinį mėnesinį žurnalą ir vaikų savaitinį. Ben Avigdoras sutelkė įspūdingą maždaug dešimties nuolatinių "Hazman" darbuotojų komandą, taip pat turėjo neetatinių, reguliariai su laikraščiu bendradarbiavusių talkininkų. Pirmą kartą nuo žydų Apšvietos sąjūdžio suklestėjimo XIX a. viduryje vėl buvo galima kalbėti apie Vilną, kaip apie svarbų hebrajiško kūrybiškumo centrą su bohemiška jaunųjų rašytojų ir žurnalistų kuriama atmosfera, į kurią su visa jėga 1904 m. gruodį įsiliejo ir "Hazman". Tuo metu Rusija kentėjo nuo suirutės po pralaimėto karo su Japonija ir buvo krečiama vis smarkesnių revoliucinių neramumų. Žydų pasaulyje dienos irgi nebuvo ramios. Sionistų judėjimą po Theodoro Herclio mirties ir po Teritorialistų frakcijos atskilimo buvo ištikusi sunki krizė. Kita vertus, Bundo vadovaujami žydų socialistų būreliai veikė labai aktyviai. "Hazmano" redaktoriai priėmė strateginį sprendimą skaitytojams neprimesti vienos politinės linijos. Nors ir neišsižadėję savo įsipareigojimo karštai remti sionistų judėjimą, jie laikraštį atvėrė visoms žydų visuomenės politinėms grupėms. Didžiausias Katzo žurnalistinis proveržis įvyko tuomet, kai laikraštis pirmasis pasaulyje išspausdino naujos Rusijos Konstitucijos Projektą. Be to, "Hazman" sekė žydų teisių padėtį Rusijoje. Laikraštyje buvo solidus įvairių naujienų skyrius, kurio turinio kokybę užtikrino turėti ryšiai su tarptautinėmis naujienų agentūromis ir vertimai iš kitų Europos šalių spaudos. Literatūrinė dalis buvo antroji "Hazman" laikraščio stiprybė. Dalis kūrinių buvo spausdinami dienraštyje, tačiau dauguma skelbti mėnesiniame žurnale. Čia buvo publikuojami geriausi to meto literatūros kūriniai hebrajų kalba. 1906 m. visi šie darbai sustojo. Taip galėjo nutikti dėl revoliucinių įvykių Rusijoje, po kurių šalį ištiko politinis paralyžius, kilo riaušės ir pogromų banga prieš žydus. Per šiuos politinius neramumus paaiškėjo skaudus faktas, kad hebrajų kalba leidžiamas laikraštis žydų skaitytojui tapo nepatrauklus. Sparčiai augo susidomėjimas, ypač socialistų sluoksniuose, spauda jidiš kalba. Radosi naujo tipo jaunas žydų skaitytojas, kuriam jidiš kalba buvo jo tapatybės atrama, be to, savo estetines reikmes jis galėjo patenkinti skaitydamas ir kitomis Europos kalbomis. Tradicinė hebrajiškai skaitanti auditorija pamažu mažėjo prarasdama ryšį su nuolatinės hebrajiškojo modernizmo kaitos procesais. "Hazman" atvejis – dramatiškų pokyčių pavyzdys, aiškiai žymintis literatūros hebrajų kalba nuosmukio Rytų Europoje pradžią ir sykiu klojantis pamatus hebrajiškai literatūrai Izraelio žemėje. In 1904, a Hebrew journalistic and literary initiative was established in Vilna, headed by the writer and publisher Ben-Avigdor, and the journalist and editor Ben Zion Katz. Vilna was chosen, among other reasons, for being a deeply rooted centre of Hebrew culture, with a long tradition of printing and publishing. The new initiative revived it as a magnet for Hebrew writers and journalists, an impressive team that joined together to create the daily "Hazman" (The Time) and its supplements. The editors’ policy was not to impose a binding political line on the paper, but to give an opening to all the factions in the Jewish public, while also hoping to expand the target audience of the paper. The year 1905 was the time of glory of "Hazman", both for its news and its literary sections. But its momentum was halted during 1906, due to the political storm in Russia and the rapid decline of Hebrew journals, which lost most of their readership to the flourishing Yiddish press. Thus, the "Hazman" affair embodies a dramatic crossroads. It was the beginning of the decline of Hebrew literature in Eastern Europe, alongside the laying of the foundations for Hebrew literature in the Land of Israel during the first two decades of the 20th century. This essay draws an outline of the affair on the basis of a variety of sources, including the newspaper itself, memories of the personalities involved, and correspondence that has survived from those days.

Straipsnyje apžvelgti pasaulyje atliekami namų ūkių taupymo pensijai elgsenos tyrimai ir apsvarstytas optimalios mokslinio tyrimo „Lietuvos namų ūkių taupymo pensijai senėjančioje visuomenėje elgsena“ metodologijos pasirinkimas. Apžvelgiamos teorinės žmonių taupymo elgseną aiškinančios įžvalgos. Tradicinis ekonomistų požiūris į žmogų ekonominiu aspektu lyginamas su elgsenos ekonomistų teorine perspektyva. Apžvelgiami JAV, Vokietijoje, JK ir kitose šalyse atlikti tyrimai, atskleidžiant jų tikslus, metodologiją, pagrindines išvadas. Pateikiamos rekomendacijos dėl Lietuvos taupymo elgsenos mokslinio tyrimo metodologijos, siūlant atlikti Lietuvos namų ūkių finansinės elgsenos ir vartojimo tyrimo duomenų analizę bei remiantis elgsenos ekonomistų prielaidomis pateikti rekomendacijas, kaip skatinti žmones taupyti pensijai. The paper reviews the main theoretical perspectives defining household behaviour and methodological approaches of research conducted in the USA, Germany, Japan, the UK, and other countries. The question of the saving behaviour of Lithuanian households relates to changes in the demographic development of society, the well-being of the elderly, and social policy. Household saving behaviour is one of the essential factors in the state economy. It is important at both macro and micro levels. Savings could be an indicator of social welfare, and savings for old age could be a significant source for proper consumption and prosperity in retirement. This is crucial for ageing societies, because the state does not have the capacity to provide state funds for old people. Saving behaviour varies from country to country. Nevertheless, different saving behaviour has been observed by the research, and some general trends exist. Global trends show that households save for housing, children’s education and retirement the most; households do not save enough for a decent living in retirement. As has already been mentioned, saving for retirement is becoming more and more important because of the ageing of society. Household composition changes because of demographic change (the ageing of societies). Therefore, the state has less ability to allocate enough funds for pensions. Accordingly, both the state and the people themselves should have an interest in saving enough for retirement. Nevertheless, people do not save enough for retirement. Therefore, scholars try to find the main reasons why people do not save enough for old age. Researchers search for the best strategies and methods to encourage people to save more for retirement. Outcomes of scholarly research provide guidelines for governmental institutions and social policy. There is not enough scholarly research on these issues in Lithuania. Different theoretical directions determine the choice of research methodology. Therefore, it is important to review and understand what theoretical paradigms are used to analyse household saving behaviour. However, research on behavioural savings in retirement is dominated by economic approaches. In economics, two prevailing theoretical prospects on humans in the economic and social environment can be identified. The authors of these two viewpoints interpret different patterns of human behaviour, and offer different solutions. This is also related to interpretations of households’ retirement saving behaviour. Two prevailing theoretical prospects on humans in the economic and social environment can be identified in economics. The authors of these two viewpoints interpret different patterns of human behaviour, and offer different solutions. This is also related to interpretations of households’ retirement saving behaviour. The first approach extends from traditional economic theory. The second was proposed by behavioural economists. Some of the main research aims and issues addressed by researchers in analysing household retirement saving behaviour can be named: yy saving purposes and motives. yy factors determining household saving behaviour. yy household means of saving for retirement (when to start, how much to save, how to choose a saving method), which way to save enough money for retirement. yy behaviour of different households (by composition, structure, socio-demographic characteristics). yy the impact of household assets (financial and non-financial), consumption/ expenditure structures, the chosen pension savings measure on savings. yy the impact of lifestyle on pension saving behaviour. yy the impact of knowledge on pension saving behaviour. yy the impact of an ageing of society on pension savings. yy the impact of macroeconomic indicators on savings. An overview of global research allows recommendations for the methodology of scientific study in Lithuania. It is recommended to put the main goals of the research: yy to study the motives for households’ savings. yy to analyse saving methods (what saving instruments are chosen, what are the saving preferences). yy to study how households’ lifestyles are related to saving. yy to study the impact of changes in socio-demographic factors on savings. yy to study the impact of economic, social and political factors on savings. yy to analyse the extent to which other criteria (knowledge and information, possession of assets, etc) influence saving behaviour.

Straipsnyje aptariama vienos iškiliausių pastarųjų keturių dešimtmečių japonų dailės paveiktos Lietuvos akvarelininkės Vidos Norkutės (1949–2021) individualus meninis stilius, asimetriška kompozicija, koloristinė sistema bei „šlapia“ spontaniška akvarelių liejimo technika. Čia daugiausia dėmesio sutelkiama į dailininkės kūrybos ištakas, tiesioginių mokytojų – didžių mūsų akvarelės meistrų Česlovo Kontrimo ir Algirdo Lukšto poveikį, būdingiausius iš japonų dailės tradicijos perimtus žanrus ir meninės raiškos formas. Gvildenami ir kiti svarbūs V. Norkutės meninio stiliaus savitumą, jos santykį su gamtos pasaulio spalvomis ir formomis nulėmę veiksniai. Ypatingas dėmesys skiriamas dailininkės polinkiui į Čiurlionio poetiką ir japonų dailės tradicijoje kultivuojamus gamtos grožį aukštinančius peizažo bei „gėlių ir paukščių“ žanrus, jų kūrėjų stilistinio rafinuotumo, spalvos, kolorito, jautraus spontaniško linijinio piešinio poveikiui brandaus dailininkės stiliaus tapsmui. Norkutė straipsnyje vertinama kaip viena ryškiausių lietuviškosios spontaniškos akvarelės tradicijos atstovių. The article discusses the individual artistic style, asymmetrical composition, colorist system, and spontaneous watercolor casting technique of Vida Norkutė (1949–2021). She was influenced by the most prominent Japanese artists of the last four decades. The article focuses on the origins of Norkute’s paintings. Hence, it investigates the influence of her teachers, the great watercolor masters Česlovas Kontrimas and Algirdas Lukštas, and focuses on the most characteristic genres and forms of artistic expression inherited from the Japanese art tradition. It also examines other important factors that determined the uniqueness of her painting style and its relationship with the colors and forms of the surrounding natural world. Particular attention is paid to her affection for the poetics of Čiurlionis and the genres of landscape with flowers and birds that enhance the beauty of nature cultivated in the Japanese art tradition. The article evaluates Norkute as one of the most prominent representatives of the Lithuanian spontaneous watercolor tradition.

Background: Although there is increasing knowledge about adjustment disorder (AjD) based on the new diagnostic criteria of the International Classification of Diseases (ICD-11), less is known on AjD in adolescents. This study aimed to examine the prevalence of AjD and its risk factors in Japanese and Lithuanian adolescents. Methods: The cross-sectional study sample comprised 1745 adolescents from Japan (n = 913) and Lithuania (n = 832). AjD was assessed using the Adjustment Disorder New Module-8 (ADNM-8). We compared the prevalence of AjD in Japanese and Lithuanian adolescents. Using multinominal logistic regression analysis, we examined the effects of age, gender, socioeconomic status, and cumulative stressors as societal and cultural factors, resilience as an intrapersonal factor, and loneliness and perceived support as interpersonal factors on adolescent AjD. Results: The prevalence of probable AjD was 11.7% in Lithuanian adolescents and 6.9% in Japanese adolescents. Gender, socioeconomic status, cumulative stressors, resilience, loneliness, and perceived positive social support were each significantly associated with AjD risk. Conclusions: This cross-cultural comparative study revealed characteristics of the stressors and prevalence of AjD among Japanese and Lithuanian adolescents. In terms of the socio-interpersonal framework model for the stress–response syndrome, sociocultural, intrapersonal, and interpersonal factors were found to be risk factors associated with AjD in adolescents. Keywords: adjustment disorder; adolescents; cross-cultural; socio-interpersonal model.

1970 m. pasaulinė EXPO paroda vyko Osakoje, Japonijoje. Sovietų Sąjungos paviljone buvo eksponuota "Malachitinė dėžutė", kurią suprojektavo Tadas Baginskas (g. 1936), architektas ir dizaineris, Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas. Šiam projektui dailės kūrinių sukūrė ir kiti žymūs Lietuvos menininkai: Romualdas Mizgiris (g. 1940) ir Algimantas Mizgiris (1940–1990), Kazimiera Zimblytė (1933–1999), Gintautėlė Laimutė Baginskienė (1940–2021), Laimutis Ločeris (1929–2018), Arvydas Každailis (g. 1939). Sovietų Sąjungos paviljono ekspozicijos kontekste lietuvių menininkų "Malachitinė dėžutė" išsiskyrė originalia estetika, atsiskleidė savitas ją kūrusių menininkų braižas. Straipsnyje siekiama atkurti "Malachitinės dėžutės" ekspozicijos dizainą, nustatyti jos vietą Sovietų Sąjungos paviljone, aptarti dizaino koncepciją ir atskirus kūrinius, šio kūrinio ekspozicijos dizaino sąsają su Vario kalno valdovės, Malachitininkės, Malchito tarnaitės, Žaliaakės akmeninės mergelės, įvaizdžiu. Reikšminiai žodžiai: pasaulinė paroda, ekspozicijų dizainas, sovietmetis, metabolizmas, Malachitininkė. In 1970, the EXPO world fair was held in Osaka, Japan. In this exhibition, "The Malachite Casket" designed by the architect and designer, professor emeritus of the Vilnius Academy of Arts, Tadas Baginskas, was exhibited in the Soviet Union’s pavilion. Artworks for this project were also created by other renowned Lithuanian artists – Romualdas and Algimantas Mizgiris, Kazimiera Zimblytė, Gintautėlė Laimutė Baginskienė, Laimutis Ločeris and Arvydas Každailis. "The Malachite Casket" displayed at the world fair EXPO’70 in Japan was an extraordinary project. Its design was quite a rare example of an interaction of a vision of a mythologized and mystified worldview with a functional display of objects. The images of the Mistress of the Copper Mountain, the Malachite Mistress and the Malachite Casket corresponded to the material qualities (minerals) of the objects held in the Malachite Casket and the stylistic features of artworks (fluorescence, gloss, glowing, mysteriousness), as well as the exhibition structure itself, reminiscent of a malachite casket. The relation between the design and the image of the Malachite Mistress in this project is paradoxical and basically reversed – it did not exist at the beginning but was adapted later, when the project was already underway. Despite the reversed order of generating ideas and their implementation, the creative idea, the project title that appeared later, and the conceived image ideally overlapped. The title The Malachite Casket given to the project created associations with both the symbolism (the zone of symbols) of the entire EXPO’70 and the principles of metabolist architecture used in the exhibition plan. Though the image used in the project belonged to another culture, it actually helped the creators to disaffiliate themselves from extraneous Soviet ideology. The geological topic and the design of mineral displays was highly prominent in Baginskas’s creative biography. In an interview, the designer emphasized that he avoided ideologized themes and basically created the design of geology and furniture exhibitions. Besides, even though the project was commissioned by the Soviet Union that held Lithuania under occupation, its creators managed to make an original statement. Already at the beginning of the creative dialogue between Baginskas and Anatoly Vassilyev, when they generated ideas for "The Malachite Casket", their different approaches to the exhibition design – minimalist and theatrical – were revealed. These differences may have been determined by several factors – professional and cultural. Baginskas was an architect and designer, while Vassilyev was a scenographer and theatre artist, thus it was perhaps natural and understandable that some display design solutions were theatrical. Vassilyev treated the display as a theatre stage and sought to present objects and exhibits as props. Baginskas with his wholistic vision of the entire exhibition gave much attention to details. These two approaches to the exhibition as a theatre stage and an exhibition space dictated different perspectives of the gaze and, alongside, of showcasing the exhibits. It would be one-sided to regard the theatrical-conditional and detailed designer’s approach as suitable and unsuitable, good or bad. As Baginskas noted, looking for a compromise and doing a creative collaboration was much more important. From the cultural viewpoint, it should be noted that while creating the design for "The Malachite Casket", Baginskas tended to West-oriented design solutions, more abstract artistic expression and Scandinavian aesthetics. When Vassilyev remarked that his design would have been more suitable for the Scandinavian rather than Soviet pavilion, Baginskas took it as a great compliment showing his resolution to develop the West-oriented Lithuanian design trend. Keywords: world fair, design, display, metabolism, Malachite Mistress.

Japonijos menininkė Tei Kobayashi prisimiena skulptūros "YONI", skirtos archeologei Marijai Gimbutienei kūrimą Europos parke 1994 m. Skulptūrinę kompoziciją "YONI" sudaro trys skirtingo aukščio stulpeliai, sudaryti iš įvairiaspalvių, vienas ant kito suvertų akmeninių žiedų. Menininkei padėjo akmens apdirbėjas, turintis daugiau kaip keturiasdešimt metų šio darbo patirtį, Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, paramą suteikė skulptorius Zigmondas Raicevičius. 2021-ieji – are the year of Marija Gimbutas (1921–1994) in Lithuania and the world. UNESCO celebrates 100th anniversary of famous female archaeologist and anthropologist. On this occasion the author reminds how the work „YONI: In Memory of Marija Gimbutas“ by Japanese artist Tei Kobayashi found its way to Europe park.

The Japanese researcher Yoko Aoshima has compiled a book dedicated to the complex issue of the formation of these ‘small’ Central and East European nations. It was a great achievement on her behalf to form an international team of researchers: of the 11 authors, five are from Japan, one is from the United States, one is from Ukraine, one is from Belarus, and three are from Lithuania. As we can see, the geography of research on the history of Central and Eastern Europe has certainly expanded. The basis of the book is papers presented at the 9th World Congress of the International Council for Central and East European Studies (ICCEES) held in Makuhari (Japan) on 9 August 2015, and the international symposium ‘Entangled Interactions between Religion and National Identities in the Space of the Former Polish-Lithuanian Commonwealth’, which was held at the Lithuanian Institute of History on 22–23 August 2016. [...]

Introduction: Little is known about the impact of restrictive measures during the COVID-19 pandemic on self-image and engagement in exercise and other coping strategies alongside the use of image and performance-enhancing drugs (IPEDs) to boost performance and appearance.Objectives: To assess the role of anxiety about appearance and self-compassion on the practice of physical exercise and use of IPEDs during lockdown.Methods: An international online questionnaire was carried out using the Exercise Addiction Inventory (EAI), the Appearance Anxiety Inventory (AAI), and the Self-Compassion Scale (SCS) in addition to questions on the use of IPEDs.Results: The sample consisted of 3,161 (65% female) adults from Italy (41.1%), Spain (15.7%), the United Kingdom (UK) (12.0%), Lithuania (11.6%), Portugal (10.5%), Japan (5.5%), and Hungary (3.5%). The mean age was 35.05 years (SD = 12.10). Overall, 4.3% of the participants were found to engage in excessive or problematic exercise with peaks registered in the UK (11.0%) and Spain (5.4%). The sample reported the use of a wide range of drugs and medicines to boost image and performance (28%) and maintained use during the lockdown, mostly in Hungary (56.6%), Japan (46.8%), and the UK (33.8%), with 6.4% who started to use a new drug. Significant appearance anxiety levels were found across the sample, with 18.1% in Italy, 16.9% in Japan, and 16.7% in Portugal. Logistic regression models revealed a strong association between physical exercise and IPED use. Anxiety about appearance also significantly increased the probability of using IPEDs. However, self-compassion did not significantly predict such behavior. Anxiety about appearance and self-compassion were non-significant predictors associated with engaging in physical exercise.Discussion and Conclusion: This study identified risks of problematic exercising and appearance anxiety among the general population during the COVID-19 lockdown period across all the participating countries with significant gender differences. Such behaviors were positively associated with the unsupervised use of IPEDs, although no interaction between physical exercise and appearance anxiety was observed. Further considerations are needed to explore the impact of socially restrictive measures among vulnerable groups, and the implementation of more targeted responses.

Straipsnyje atskleidžiamas Lietuvos ir Japonijos socialinio darbo studijų programų dėstytojų požiūris į iššūkius, kuriuos kelia šiuolaikinės technologijos, transformuodamos socialinio darbo profesiją ir studijas. Atvejo analizė atskleidė, kad „prisijaukinti technologijas“ ir optimaliai su jomis „bendradarbiauti“ yra pagrindinis šių laikų socialinio darbo praktikos ir studijų tikslas. Nors manoma, kad technologijų plėtra suteikia daugiau galimybių įgyvendinti socialinio darbo misiją, jaučiamas nuogąstavimas, kad technologijos pakeis socialinio darbo, kaip žmogiškų santykių profesijos, esmę, sukurs modifikuotas socialinės atskirties formas. Visgi įžvelgiama ir nišų naujiems socialinio darbuotojo vaidmenims padedant technologijų „okupuotam“ pasauliui išlikti „socialiam“. Tyrimo dalyvių vertinimus galima sieti su tradicine socialumo samprata ir socialinio darbo, kaip išskirtinai žmogiškų santykių sričiai priklausančios profesijos, vizija. Šioje situacijoje vertinga prisiminti B. Latouro nuostatą, kad pastangos atsekti nežmogiškos prigimties veikėjų indėlį į tai, kas priklauso žmonių pasauliui, gali būti sėkmingesnės tada, kai į pasaulį nustojama žvelgti išskirtinai žmogaus akimis, o bandoma atskleisti vidines mišrios prigimties reiškinių perspektyvas arba asocialaus socialumo sampratą. Pagrindiniai žodžiai: socialinio darbo profesija, technologijos, transformacijos, dėstytojų kompetencijos. This article explores the attitudes of Japanese and Lithuanian social work program teachers towards the challenges posed by modern technologies that may transform social work profession and studies. Study data revealed that scientists from both countries admit that “taming” technologies and optimally “cooperating” with them is the main challenge of social work practice and studies. On the one hand, belief that technological development will provide more opportunities to fulfil the mission of social work was prevalent among the study participants, on the other hand, they had expressed concern that eventually the use of technology will change the essence of social work as a profession of human relations or will create modified forms of social exclusion. Additionally, a niche for the new role of the social worker was identified: to help the world “occupied” by technology remain “social”. Attitudes of research participants from both Lithuania and Japan can be linked to traditional concept of sociality and vision of social work as profession that belongs exclusively to area of human relations. B. Latour’s asocial sociality concept can be applied for broader look into this situation. This concept states that efforts to trace the contribution of actors of an inhuman nature to what belongs in the human world may be more successful when one ceases to view the world exclusively through human eyes and tries to reveal the inner perspectives of phenomena of a mixed nature. Keywords: social work profession, technologies, transformations, teachers’ competencies

Po Antrojo pasaulinio karo Japonijoje ir Lietuvoje šeimos, kaimynų bendrabūvis kardinaliai pasikeitė. Šeimos įtaka asmenybės ugdymui(si), moralinės nuostatos keitėsi tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje. Abiejose šalyse mažėjo patriarchato. Viena iš to priežasčių yra tėvų užimtumas ir su tuo susijusios problemos. Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerija 2006 m. iš esmės pakeitė pagrindinį švietimo įstatymą, siekiant sustiprinti moralinį ugdymą ir pasirengimą šeimos kūrimui. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2007 m. vasario 7 d. priėmė įsakymą „Dėl rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos patvirtinimo“ Nr. ISAK-179. Japonijoje nėra šeiminio ugdymo(si) ir pagalbos sistemos, nėra jos ir Lietuvoje. Atsakomybė patikėta šeimoms. Tiek Japonijos, tiek Lietuvos šeimos vertybių internalizaciją lemia japonų religijos, Lietuvoje – katalikybė. Draugišką šeimai politiką Japonijoje ir Lietuvoje analizuoja praktikai (atvejų studijos), vis daugiau vykdoma sisteminių tyrimų, atsiranda šeimos politikos bruožų nacionaliniu ir vietos lygmeniu. Intervencijos ir diskusijos atskleidžia, kad ir Japonijoje, ir Lietuvoje šeimos politikos srities prioritetai, ištekliai ir konkrečios priemonės turi panašumo. Accompanying to the society change after World War II, family relationship and neighbor’s relationship have undergone substantial changes in Japan and in Lithuanian. Family influence on educational performance, as well as moral attitudes of Japanese and Lithanians have been declining. One of reasons for that is losing a strict father because fathers do not have time at home due to overwork. The Japanese Ministry of Education, Culture, Sports, Science and Technology fully revised the Fundamental Law of Education in 2006 and the preparedness for Moral Education and reinforcement of Family Education to improve the situation. In Lithuania Ministry of Education and Science in February, 2007 approved the Order No. ISAK-179 „On preparation for family life and sexual education Program“. There is no systematized form of Family Education yet in Japan, it is entrusted to each family. However, there is a general Japanese family education for obtaining benevolence that is influenced by Japanese religions. The Family-Friendly policies in Japan and Lithuania included some successful practical activities (case studies) on positive parenting policies on national and local levels. The interventions and discussions illustrated that, even though the priorities, resources and concrete measures in the field of family policy in Japan and Lithuania has similar trends and interruptions.

Tyrime analizuojami keturi Antrojo pasaulinio karo metais gausiausiais tiražais leisti periodiniai leidiniai, stengiamasi nustatyti kultūrinės atminties būdingiausias tendencijas ir kaitą pereinant nuo tautininkų valdytos Lietuvos prie Lietuvos įtraukimo į Sovietų Sąjungą ir Vokietijos okupacijos. Taikomi kiekybinis ir kokybinis turinio analizės metodai, įtraukiama beveik 600 skirtingų kultūrinę atmintį ir istorijos vertinimą perteikiančių straipsnių. Analizė rodo, jog kultūrinė atmintis esant kiekvienam politiniam režimui buvo unikali, skiriasi kiekybinis tekstų pasiskirstymas aprašant skirtingas epochas ar temas, išaukštinami ir sumenkinami skirtingi istoriniai laikotarpiai, skiriasi praeities herojų ir priešų pasirinkimas, užsienio šalių praeities vertinimai. During World War II Lithuania was ruled by three completely different political regimes. In the first year Lithuania was authoritarian state ruled by group of nationalists, in 1940 Lithuania was occupied by Soviet Union and in 1941 State was occupied by Nazi Germany. All these political powers was undemocratic and propagated their ideologies. One of the most important aspect of every ideology is to suggest new concept of time. This change of perception of time could be seen in the change of cultural memory. Article try to analyze this change using the most popular Lithuanian periodical press of the period. This research analyzed main historical periods and the most popular themes represented in the main newspapers. Using theories of Anthony D. Smith and Raoul Girardet research showed what historical periods was seen positively and what negatively, what was main historical heroes and enemies; also how foreign history was represented in the periodical press. The quantitative content analysis showed that while representations of history in the so called independent Lithuania and in Lithuania occupied by Nazis was quite similar, historical representations during first Soviet occupation was unique. Qualitative content analysis showed that there was three very different paradigms of cultural memories, represented in periodical press. Lithuanian nationalist mostly tried to promote Lithuanian medieval times and especially Lithuanian dukes and historical capital Vilnius, also they tried to justify their politics creating myth of great welfare during their rule. They praised Soviet history, criticized Poland and poles, but wrote about most of the countries quite neutral. During Soviet occupation all Lithuanian history was harshly criticized and showed as negative times, this regime promoted only few Lithuanian heroes who died young or was known for their left wing politics. Main historical past represented in the newspapers was history of Soviet Union, other countries was ignored. Main enemies of Soviets was Lithuanian gentry, and Lithuanian rulers of the past. During Nazi occupation there was more Lithuanian national history than German history, but the main appreciable historical periods was Lithuanian prehistory and the 19th Century. Regime promoted history of Lithuanian culture and language, but tried to ignore Lithuanian state. Foreign history was mostly binary – propaganda criticized Soviet Union as well as Tsarist Russia, USA and United Kingdom, but appreciated history of Italy, Japan, Finland, Turkey, Spain etc. Main historical enemies were of course Bolsheviks and Jews.

Šiame straipsnyje siekiama naujai pažvelgti į XX a. ketvirto dešimtmečio Lietuvos Respublikos užsienio politiką per dviejų ypač galingų to metų valstybių – Vokietijos ir Japonijos santykių raidą. Tiriamas Lietuvos karo atašė, vėliau pasiuntinio Vokietijoje pulkininko Kazio Škirpos ir Japonijos karo atašė, vėliau ambasadoriaus Vokietijoje generolo Hiroshi Oshimos bendradarbiavimas Berlyne. Abu šie asmenys turėjo nemažai panašumų ir ilgainiui pasirodė kaip dideli provokiškos geopolitinės orientacijos entuziastai. Nieko nuostabaus, kad artimai bendraudami asmeniškai jie galėjo derinti ir politines pozicijas. Nedidelei Lietuvai tai buvo svarbu, nes Vokietijos ir Japonijos aljanso bandymai, prasidėję po Antikominterno pakto 1936 m. ir baigęsi fiasko Vokietijai sudarius sutartį su SSRS 1939 m., darė įtaką ir tuometinei Lietuvos padėčiai. Japonija, geopolitiškai atsiribodama nuo SSRS, nesutiko dėtis su Vokietija į paktą prieš Vakarų valstybes, o savo politikoje nepuoselėjo ir antisemitizmo, kurį skelbė Trečiasis reichas. Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija ir Japonija atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Nors Lietuva formaliai buvo neutrali, neoficialiai didelės simpatijos buvo demonstruojamos pralaimėjusiai Lenkijai ir šios sąjungininkėms – Prancūzijai bei Didžiajai Britanijai. Nusivylusi Vokietija ir atsiribodama nuo SSRS, Japonija taip pat buvo suinteresuota bendradarbiauti su šia koalicija. Garsiausias to pavyzdys yra Pasaulio tautų teisuolio Chiune’ės Sugiharos veikla Kaune. Verta atkreipti dėmesį, jog Lietuvos institucijos žinojo apie glaudų Japonijos vicekonsulo ryšį su lenkų pogrindžiu bei Vakarų sąjungininkais, bet sudarė visas sąlygas jiems sėkmingai veikti gelbėjant daugiausia žydų tautybės Lenkijos piliečius. Visa ši veikla Lietuvos teritorijoje nutrūko tik tada, kai ją užėmė okupacinė tuometinės Vokietijos sąjungininkės – SSRS – kariuomenė. The present article aims at discussing the foreign policy of the Republic of Lithuania in the 1930s, focusing on the development of relationship between two particularly powerful states of that time, Germany and Japan. The cooperation between the Lithuanian military attache and later envoy to Germany Col. Kazys Škirpa and the Japanese military attache and later Japanese ambassador to Germany Gen. Hiroshi Oshima is considered. Both men had quite a lot of similarities and they both finally turned out to be great enthusiasts of the pro-German geopolitical orientation. Unsurprisingly, they managed to coordinate their political positions despite the fact that they closely communicated personally. For such a small country as Lithuania this was especially important as the attempts of the German-Japanese alliance, which started with the Anti-Comintern Pact in 1936 and terminated in a fiasco after Germany had signed an agreement with the USSR in 1939, influenced the position of Lithuania. Japan was striving for a strong geopolitical counterbalance against the USSR and did not agree to sign a pact with Germany against Western states. Moreover, it did not develop anti-Semitism in its policy, which was typical of the Third Reich. When WWII started, Germany and Japan ended in different sides of barricades. Even though Lithuania was formally neutral, it expressed considerable benevolence to Poland that had lost and to its allies, France and Great Britain. Japan was disappointed with Germany and was striving to establish a counterbalance against the USSR; therefore, it was also interested in cooperation with this coalition. The best example of this is Chiune Sugiharas, titled Righteous Among the Nations, activity in Kaunas. Attention should be paid to the fact that although Lithuanian institutions knew about the close relationship among the Japanese Vice-Consul, the Polish underground and Western allies, they created most favourable conditions for their successful activity in saving Polish citizens, mainly of Jewish nationality. All this activity terminated in the territory of Lithuania only when the country was occupied by the USSR army, which was the ally of Nazi Germany at the time.

Straipsnyje analizuojama Japonijos vicekonsulo Chiune’ės Sugiharos veikla. Labiausiai dėmesys kreipiamas į jo darbo Kaune 1939–1940 m. periodą, kai 1940 m. vasarą jis išdavė daug Japonijos tranzitinių vizų. Tyrimas grindžiamas Rusijos archyvų šaltiniais: pradedama nuo to, kodėl Sugihara nebuvo sovietų pusės patvirtintas kaip vertėjas Japonijos ambasadoje Maskvoje, taip pat pristatoma SSRS pozicija dėl galimybės 1940 m. kirsti šalies teritoriją Transsibiro geležinkeliu. Straipsnyje pateikiama šio sprendimo analizė ir pagrindiniai faktoriai, lėmę tokį SSRS vadovų apsisprendimą. Tyrime remiamasi ir valstybinės kelionių agentūros Inturist dokumentais, kurių duomenys leidžia teigti, jog su Sugiharos vizomis keliavo mažiau vaikų nei dažniausiai tvirtinama istoriografijoje. Taip pat analizuojamas padirbtų Sugiharos vizų klausimas ir bendras Japonijos diplomato išgelbėtų asmenų skaičius. The article analyses activities of the Japanese Vice-Consul Chiune Sugihara, mainly focusing on his Kaunas period 1939-1940, when in the summer of 1940 he issued Japanese transit visas. Research is based on Russian archival sources: starting from Sugiharas rejection as a translator in the Embassy of Japan in Moscow, later presenting USSR’s position regarding the transition through its territory via Trans-Siberian railroad. The article explains how decision on the Soviet side was made and what reasons forced Soviets to take such a decision. The role of Intourist, the official state travel agency of the USSR, and the agency’s sources are analysed, which provide several different interpretations of the transit, for example, it is stated in the agency’s documents that less children travelled with Sugiharas visas than it is usually indicated in historiography. Finally, the issues related to forgeries of Sugiharas visas and the number of people rescued by the Japanese Vice-Consul in Lithuania are discussed.

Straipsnyje pristatomos Lietuvos bendrojo ugdymo turinio (toliau – UT) formavimo tendencijos, į jas žvelgiant kaip į tarptautinių tyrimų nulemtus pokyčius. Teoriniu pagrindu analizuojamas švietimas atsižvelgiant į globalizacijos kontekstą. Pateikiama UT veikiančių jėgų – tarptautinių organizacijų apžvalga. Gilinamasi į EBPO vykdomą tarptautinį penkiolikmečių pasiekimų tyrimą (PISA) bei jo įtaką užsienio valstybių švietimo sistemoms. Remiantis pusiau struktūruoto ekspertų interviu metu surinktų duomenų analize ir teorine tyrimo dalimi, identifikuojama tarptautinių tyrimų įtaka Lietuvos bendrajam UT. Išvadose teigiama, kad dėl tarptautinių lyginamųjų tyrimų koncentruojantis į aukštus pasiekimus ir įgūdžius su gamyba susijusiose disciplinose, Lietuvos bendrasis ugdymo turinys siaurėja, taip atsitraukdamas nuo švietimo kaip holistinio socialinės sanglaudos stiprinimo ir visuomenės gerovės didinimo šaltinio. Atsižvelgiant į tai, keltini pagrįsti Lietuvos švietimo politikos kryptingumo klausimai. The main goal of this article is to analyze the trends of general curriculum development in the context of international assessments. A brief review of international organizations and international researches affecting the curriculum is provided. This article in detail analyzes the Programme for International Student Assessment (PISA), carried out by the Organisation for Economic Cooperation and Development (OECD), with a triennial international survey, which is aimed to evaluate education systems worldwide by testing the skills and knowledge of 15-year-old students and the influence the program has on the education systems of foreign countries: Germany, Japan, and Denmark. In addition, this article analyzes the potential influence of the said survey on the general curriculum in Lithuania. The last part describes the methodological particularities of the empirical survey and performs the analysis of data collected during the semi-structured interviews of experts. The participants of the survey are education experts, whose current activities and experience are related to the general curriculum and the factors affecting its changes. A deeper and critical part of the study consists of the conclusions, which, based on expert opinions, identify the impact of international surveys on the general curriculum of Lithuania. Changes observed in other countries that have suffered from the so called “PISA shock” can also be seen in the Lithuanian education system. The conclusions state that, as a result of international comparative surveys which focus on high scores in production-related subjects and skills, the general curriculum of Lithuania becomes narrower, thus undermining the educational notion of developing holistic social cohesion and prosperity for society. Taking this into account, rightful questions regarding the direction of Lithuanian education policy are raised.

In this paper, the author sums up the sources related to the biography of Vladas Mažonas (Vladislovas Mažonavičius, 1881–1945), a friair of the Congregation of Marian Fathers, examines the circumstances of his arrest and death, and outlines his personality. Priest Mažonas was considerable intellectual support to the Congregatio of Marian Fathers: he edited its newspapers, was a popular contributor to them, a pedagogue, who was capable of improving teachers' qualifcation and used to engage in extracurricular activities of pupils' organisations. From 1934 to 1939, he belonged to the Eastr-rite (Uniate) Catholic Church and proselytised the Russians in Lithuania and China; in 1938 he lived in Japan. In June 1941, when the Soviet Union occupied Lithuania, Mažonas was arrested and deported to a labour camp in Krasnoyarsk region. There he almost died of diseases and exhaustion because he would share his meagre daily food allowance with other prisoners. The Special Council of the NKVD USSR did not approve the capital punishment that the officials of the Kraslag NKVD proposed for him. For almost a year until his death (21 January 1945) he had been nursed at the prison hospital in Butyrki, Moscow. Such an unexpexted turn in Mažonas' case can be explained by the fact that early in 1943 British diplomats became concerned with his liberation. Mažonas was arrested as an active priest who refused to obey the demand of the Soviet authorities to stop teaching pupils religious faith; during interrogations, he was incriminated with the "crimes" of publicising the wrongdoings of the Bolshevik regime in the persecution of religion in the USSR. When he was a prisoner in Kraslag, he was an example of fellow-feeling and self-sacrifice to others and never stopped performing his spiritual duties that were not tolerated in the camp. Such biographical facts doubtlessly point to martyrdom for faith and can serve as ana example to future generations.

Straipsnyje analizuojamas Klaipėdos krašto teisinis teismų organizacijos reglamentavimas, aptariamos Krašto tiek bendrųjų, tiek specializuotų teismų sistemos, taip pat Krašto teismų santykis su centriniais Lietuvos teismais bei iš to santykio kilusios problemos. Straipsnyje remiamasi Vokietijos ir Lietuvos įstatymais, Vyriausiojo Tribunolo nutarimais, teisėjų atskiromis nuomonėmis, Krašto gubernatorių pro memoria, Lietuvos ministrų įsakymais, raštais, Krašto Seimelio įstatymais, per septyniasdešimt Krašto autonominių institucijų sutartimis, paliepimais, Krašto teismų skelbimais, Krašto direktorijos raštais, Vokietijos, Lietuvos diplomatų pokalbiais. After the First World War, according to the agreement between British Empire, France, Italy, Japan and Lithuania, the sovereign rights to the Territory were transferred to the State of Lithuania. This action triggered a variety of issues. Disagreements arose in the area of justice. The article analyzes the legal regulation of the organization of the judiciary of the Memel Territory, discusses the systems of both the general and specialized courts of the Territory. Also it deals with the relation between the territorial and the central Lithuanian courts and the problems arising from that relationship: the separation of competence between the Grand Chamber of Lithuanian Senior Tribunal and the Division of the Memel Territory in the Senior Tribunal, jurisdiction of the cases when the crimes were committed by the Lithuanian officers, working in the Memel Territory, the transmission of cases to the central courts of Lithuania, in whose name the judgments of the territorial courts should have been rendered, language of proceedings, preparation of territorial lawyers, enforcement of the judgments of German courts by the territorial courts, oath of territorial judges. Generally, there are two main aims of the article. First, fully identify the system of the courts of the Memel Territory. Second, reveal issues of coexistence of different legal systems – international, Lithuanian, German, local – in the Territory. The article focuses mainly on the documents found in the Lithuanian Central State Archives: the decisions of the Senior Tribunal, separate opinions of the judges, pro memoria of the governors of the Memel Territory, the letters of Lithuanian ministers and officials of the Directorate of the Territory, the laws of the Chamber of Representatives of the Territory, the orders of the President of the Directorate, the announcements of the territorial courts, conversations between representatives of Germany, Signatory States and Lithuania. Researches and publications by interwar Lithuanian scientists and mass media have been used as well.

The First World War marked a turning point for civilization development in the 20th century. With the collapse of the Central Powers, a new international order arose. In the wake of the Paris Peace Conference, the founding of the League of Nations was above all due to the initiative of the victorious powers. Member states were expected to contribute to maintaining world peace. Japan was one of the major Allied powers and a permanent member of the League Council. In this position, Japan was significantly involved in the post-war politics of Europe. To elucidate the nature and consequences of this involvement, the activities of Japanese diplomats in the League of Nations and in the Permanent Court of International Justice in the Hague during the period between the First and Second World Wars are examined. Particular attention is paid to Japan’s participation in the regulation of the demarcation and minority issues in Upper Silesia and in the Vilnius and Memel districts.

Vakarų menininkams modernistams japonizmas buvo kaip nauja religija – akstinas, pasiūlęs išsigelbėjimą iš konservatyvaus akademinio suvokimo ir kasdieniško realizmo. Rytų Europos fin de siècle menininkai taip pat palaipsniui susižavėjo Japonija ir jos kultūra. Straipsnyje nagrinėjama vieno iš entuziastiškiausių japonizmo šalininkų Rusijos ir Lietuvos menininko Mstislavo Dobužinskio kūryba yra vertinama platesniame Rytų Europos japonizmo kontekste, analizuojama Japonijos įtaka dailininko meniniams siekiams. Pirmaisiais XX a. metais Dobužinskio kūriniai įgavo naujas formas ir tam turėjo įtakos Japonijos estetika, į Dobužinskio dailę įnešusi visiškai naujas idėjas, ne tik suvaidinusi svarbų vaidmenį formuojantis jo naujam stiliui, bet galbūt paskatinusi susidomėti grafikos menu. For Western modern artists Japonisme was like a new religion – a stimulus that offered salvation from the conservative grasp of academism and unimaginative realism. Fin de siècle Eastern European artists also gradually developed a strong fascination with Japan and its culture. This paper examines one of the most enthusiastic advocates of Japonisme – a Russian-Lithuanian artist Mstislav Dobuzhinsky. Placing Dobuzhinsky’s art in the broader context of Eastern European Japonisme, this paper examines the role of Japanese stimuli in Dobuzhinsky’s artistic pursuits. Starting from the early 1900s, Dobuzhinsky’s art was visibly recast under the influence of Japanese aesthetics. The paper argues that Japanese aesthetics brought electrifying new ideas into Dobuzhinsky’s art and not only played a seminal role in the formation of his style but may have ignited his interest in graphics.

Straipsnyje pristatomi XIX a. antroje pusėje–XX a. pirmoje pusėje Lietuvos parkuose, soduose, oranžerijose naudoti baldai, apžvelgiami jų tipai, formos, gamyboje naudotos medžiagos, aptariamos stilistinės baldų išvaizdos ypatybės. Straipsnis iliustruotas senose istorinėse fotografijose užfiksuotais sodo baldų vaizdais, supažindinama su išlikusiais baldų pavyzdžiais. Modernization and technological progress in the 19th century – the arrival and spread of engineering equipment, new materials and constructions and their adaptation – encouraged searching for innovatory forms of furniture suitable for untraditional spaces. Spending more time in gardens, parks and plant houses required the use of furniture made from durable materials that could resist the change of temperature, specially adapted for these spaces. Furniture was one of the most unstable elements of parks and gardens of seasonal use, whose location constantly changed depending on environmental conditions. As the weather cooled down, some pieces were transported to winter gardens or other rooms or storages, and the fixed pieces of furniture, particularly wooden, left outside, did not have any possibilities to survive due to changes of temperature and precipitation. The aim of this article is to show what types of furniture were popular in the second half of the 19th and the first half of 20th century in the parks, gardens and plant houses of Lithuanian manors, referring to iconographic material, early press and research on garden art and furniture of other countries. Most attention is devoted to the types and forms of the furniture of gardens and parks and the production materials, taking into account its specific nature and use in outdoor conditions. The fashions of outdoor furniture that reached Lithuania reflected the processes that took place all over Europe, and thus, in discussing the local issues, a wider context of such production is shown. According to the production materials, furniture used in gardens and plant houses can be divided into the following types: metal, wooden, wicker, stone and faience, as well as customary furniture used in interiors in the second half of the 19th and first half of the 20th century, which was taken outdoors if weather permitted and used as garden furniture. Metal furniture, widespread in the 19th century, was most suitable for outdoor conditions. In the production of this type of furniture, bronze, wrought iron and cast iron were used. Besides factory-made items, the tradition of handmade wooden benches and chairs of simple forms was continued. Wicker furniture was also perfectly suitable for gardens – it was inexpensive, easily produced from reeds and willow twigs, of unpretentious forms, and could be used both indoors and outdoors. Another natural material – stone – was also adapted for park and garden furniture. The fashions of the culture of the Far East – China and Japan, – which reached Lithuania in the late 19th and early 20th century, were reflected in the appearance of garden furniture: faience and bamboo furniture was used in manor parks and summerhouses.

Pratarmė -- Įvadas -- Mesopotamijos lopšys: Šumerų civilizacija -- Gyvybės upės slėnyje: Senovės Egipto civilizacija -- Dievų vartai: miesto civilizacijos idealas Babilone -- Asirų sukarintos civilizacijos modelis -- Persų-Senovės Iranėnų civilizacija -- Žydų civilizacinis fenomenas -- Protoindiškos civilizacijos mįslės -- Vienybė įvairovėje: Indų civilizacija -- Paskliautės imperija: Kinų civilizacinis pasaulis -- Ryto gaivumo šalis: Korėjos civilizacinės tapatybės paieškos -- Tekančios saulės šalis: Japonų civilizacija -- Eurazijos klajoklių civilizacinės tapatybės problema -- Islamo, arba arabų-musulmoniškoji civilizacija -- Užsachario Afrikos civilizaciniai židiniai -- „Naujasis“ Mezoamerikos civilizacijų pasaulis -- Andų civilizacinės raiškos įvairovė -- Civilizaciniai Okeanijos ypatumai -- Išvados -- Summary -- Literatūra -- Asmenvardžių rodyklė -- Turinys prancūzų kalba -- Turinys anglų kalba -- Turinys rusų kalba. Ši monografija, – kaip teigė knygos autoriai, – daugeliu požiūrių yra neklasikinė ir naujoviška. Lietuvos literatūroje tai iš tikrųjų yra pirmas išsamus veikalas, kuriame, remiantis komparatyvistinėmis tyrinėjimo strategijomis ir metodais, kompleksiškai analizuojamos sudėtingos civilizaciologijos problemos. Tekste pagrindinis dėmesys sutelkiamas į neeuropines civilizacijas pabrėžiant jų gyvavimo laikotarpį iki daugeliu atžvilgių lemiamo susidūrimo su europiečiais modernioje epochoje. Šiame veikale detaliai lyginamuoju aspektu analizuojamos pagrindinės rytinės (Kinijos, Korėjos, Japonijos), vakarinės (Mesopotamijos, Levanto, Irano) ir pietinės (Indijos) Azijos dalių, Senovės Egipto, Užsachario Afrikos, Okeanijos ir ikikolumbinės Amerikos civilizacijos; atskirai nagrinėjamos daugelį šių civilizacinių erdvių jungusios, globalistines pretenzijas reiškusios arabų–musulmonų ir, pirmąkart lietuvių kalba, Eurazijos klajoklių civilizacijos. Knygoje aptariami įvairūs šių civilizacijų raidą ir savitumą lėmę išoriniai ir vidiniai veiksniai bei sudėtingos jų tarpusavio sąveikos problemos. Į lietuviškuosius civilizacijos istorijos tyrinėjimus pirmą kartą įvedama ne tik nau­jų, anksčiau išsamiau netyrinėtų civilizacinių erdvių, bet ir jų savitumą išryškinusių sąvokų bei asmenybių. The book presented to the readers is, in many respects, unconventional and unique. It is one of the first comprehensive pieces of scholarly work in Lithuania to thoroughly analyze complex problems in civilization studies based on comparative research strategies and methods. Its main focus is on the most important non-European and non-Western civilizations, emphasizing their development until a decisive encounter with Europeans in the modern era. Based on the established academic study and the authors' own judgments and choices, the book provides a comparative analysis of the principal civilizations of the western (Mesopotamia, Levant, Iran), eastern (China, Korea, Japan) and southern (India) parts of Asia, Ancient Egypt, Sub-Saharan Africa, the Pre-Columbian Americas and Oceania. It also features a separate examination of the Arab-Muslim and - somewhat controversially and for the first time in Lithuania - the Eurasian nomadic civilizations, both of which combined several of the aforementioned civilizational spaces and had their own global ambitions. The book discusses various external and internal factors that influenced their development and peculiarities, as well as the complex problems of interaction among them. The comparative case study of non-European pre-modern civilizations conducted by the authors confirmed that there are indeed many commonalities of internal structure and development phases, even between the civilizations that seem to differ the most. According to the authors, most of the patterns and processes researched in the book can be described by the arguably fitting concept of "metamorphosis" borrowed from life sciences. The research reveals that most of these "local civilizations" were characterized by ambiguities in their limits, in both the spatial and temporal sense. Part of the reason behind this ambiguity was deeply related to their interactions with one another, since some "civilizational actors" developed on the basis of previous actors in the same areas, while others affected their contemporaries through military conquests, trade patterns, migration and cultural diffusion. Tellingly, such ambiguities often proved to be problematic not only for modern scholars, but for the "actors" themselves, and in order to enforce and legitimize their own position, identity and power, they had to opt for various strategies, with state-building, myth-making, isolationism, and stress on the civilization/barbarian dichotomy being among the most important. The research also demonstrates that the European/Western Christian civilization was not truly idiosyncratic or predominant on the global scale until the early modern era. Even though the book does not contain a separate case study of our own civilization, other comparative analyses affirmed that there had indeed been partially successful attempts to globalize the world and make a push for modernity. In fact, the much lauded "rise of the West" since the Late Middle Ages, the Renaissance and the Age of Discovery was only possible because the Europeans came into contact with much earlier scientific achievements and technologies of the Chinese, Indians and Arab-Muslims, were largely spared by the Mongol hordes, and successfully plundered the riches of the New World later on. In addition, the study highlights the unsustainability of the supposedly universal and ideal theoretical model of Western civilization that mirrored the above mentioned success on the ground. Indeed, the case studies of the so-called "marginal" or "undeveloped" civilizations of the Americas, Sub-Saharan Africa, Oceania and the Eurasian nomads particularly showcase the need to reconsider the ideal type of wheel- and iron-based urban civilization, and to appreciate the fascinating artistic, technological and socio-economic developments throughout the parts of the world that were much different in terms of geographical location, ecology, natural resources and other fundamental traits. Finally, the authors' deliberate attention to visual materials prompted them to try to reveal the sheer essence and value of the civilizations studied through the actual artifacts representing them, depicted in numerous illustrations throughout the book. This decision represents their deep conviction that it is precisely the purview of arts and aesthetics that best serves the books ultimate goal of destroying long-standing, often Eurocentric prejudices and providing a less biased, fundamentally humane outlook on the non-European world that has so much to show and teach us all.

The article presents Polish-Japanese intelligence and consular cooperation for saving the lives of Jews in Kaunas during the WW2, with particular emphasis on the diplomatic mission of Chiune Sugihara. Who was a Japanese Righteous Among the Nations. The presented article includes three functions of scientific research: discriptive, explanational and systematizing. The author describes and explains the phenomenon of threat to the Jewish community under two occupations, presents atttempts to save lives and involve in the process of saving specifics individuals, communities, institutions and organizations.

Politinė korupcija Japonijoje yra viena svarbiausių politinės darbotvarkės temų. Straipsnio tikslas yra, remiantis žiniasklaidoje publikuotų straipsnių turinio analize bei antriniais šaltiniais, išanalizuoti politinės korupcijos fenomeną Japonijoje 2001-2009 metais. Straipsnyje nagrinėjami tokie klausimai kaip politinės korupcijos schema ir struktūrinės šio reiškinio priežastys, darančios įtaką korupcinių praktikų sklaidai Japonijos politinėje sistemoje. Remiantis dienraščio Asahi Shimbun pirmame puslapyje publikuotų su korupcija susijusių straipsnių analize, ieškoma atsakymo, kas yra pagrindiniai korupcinių santykių dalyviai, koks apskritai yra politinės korupcijos paplitimo lygis, kokie didžiausi politinės korupcijos skandalai kilo Japonijoje 2001-2009 metais ir kas juos sieja. Political corruption in Japan is a very important issue. According to the Global Corruption Barometer 2009 survey Japanese perceived political parties, public officials and civil servants to be the institutions which are the most affected by corruption. In addition, governmental measures against corruption are regarded to be ineffective and inadequate to the real situation. Japanese have keen concern toward Japanese political parties, intransparent activity of politicians and preventive measures taken by government. The purpose of this research is to examine political corruption phenomena in contemporary Japanese politics. Research questions are what are the structure, scale, and causes of political corruption in Japan during 2001-2009. For answering to these research questions first of all it is discussed the concept and definition of political corruption itself. Article overviews previous political corruption studies in Japan from the time of Second World War to the recent times, including the report of the Transparency International National Integrity System. In third chapter of article the scale, the varieties and the main practitioners of political corruption in Japan are to be analyzed. It reveals the biggest political corruption scandals in Japanese politics in given time-period. Last chapter focuses on the explanation of political corruption mechanism in Japan and in particular relationship with clientelism practises. Combination of primary and secondary sources led me to make the following conclusions on the main political corruption tendencies in Japan during 2001-2009. First, the Asahi Shimbun front page content analysis indicates that 2002 and 2007 are special years in the context of corruption studies because in those years published the largest number of political corruption articles and the biggest number of the new themes on the political corruption issue revealed. Second, the common point of the three most significant political corruption scandals during 2001-2009 is that all of them have the relationship with political finance issue and in particular a suspicion on the violation of the PFRL. This finding reaffirms the NIS statement that political finance is one of the top priority issues in Japanese corruption scheme. Third, illegal political donation and influence peddling are the most frequent types of corruption in Japan during the period of 2001-2009. Fourth, main practitioners of political corruption in Japan were the LDP members from the House of Representatives. In addition, in as many as nine cases the Diet member secretaries were involved in political corruption scandals. The Diet member secretaries play an important role in political corruption scheme because they are often responsible for the political fund management. Fifth, the most vulnerable institution to political corruption seems to be Ministry of Agriculture, Forestry and Fisheries and Ministry of Construction. Finally, article concludes that political corruption in Japan, to some extent, could be explained through the analysis of political clientelism

Straipsnyje pristatomas Chiune’ės Sugiharos, Japonijos diplomato, tarnavusio Kaune 1939–1940 m. ir išdavusio keletą tūkstančių tranzitinių vizų pabėgėliams, daugiausia žydams, vaizdinys Izraelyje. Analizuojamas mechanizmas ir procesas, kaip Sugiharai Yad Vashemo buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, praėjus 16 metų tylos nuo to momento, kai diplomato kandidatūra pirmą kartą buvo pateikta šiai institucijai. Tai savo ruožtu tapo svarbiausiu Sugiharos pripažinimo Izraelyje faktoriumi. Šis pripažinimas Izraelyje tapo sektinu pavydžiu, paveikusiu Sugiharos vaizdinį ir statusą kitose šalyse. This article focuses on the reception in Israel of Sugihara Chiune, a Japanese diplomat who served in Kaunas in 1939-1940 and granted transit visa to several thousands of refugees, mostly Jews. The article explains the mechanisms that influenced the recognition of Sugihara in Yad Vashem during a 16-year hiatus since his name first reached this institution. It also argues that the key for the reception of Sugihara in Israel was his recognition by Yad Vashem as a Righteous Among the Nations. Once this recognition was made, it allowed further tokens of recognition that affected his status overseas too.

Pratarmė -- Kinija: Kinų tradicinė estetika ir menas; Kinų meno savitumas; Menininkas, meninės kūrybos procesas ir meno kūrinys; Hierarchinis menų sistemos pobūdis; Filosofinė ir menotyrinė estetika; Menotyrinės vaizduojamosios dailės estetikos ir meno raida; Tradicijų metamorfozės Ming ir Qing epochose; Tradicijos saulėlydis ir modernėjimas -- Japonija: Japonų estetikos ir meno teorijos ištakos; Aristokratiška Heian kultūra; Dzen estetinių idealų iškilimas Kamakuros epochoje; Muromachi epochos estetinės kultūros sklaida; Japonų renesanso idėjų sklaida Momoyam epochoje; Edo epocha -- Reziumė anglų kalba (Summary) -- Literatūra -- Kinijos ir Japonijos istorijos periodizacijos -- Pagrindiniai kinų kaligrafijos, tapybos ir muzikos tradicinės estetikos traktatai -- Kinų terminų žodynėlis -- Japonų terminų žodynėlis -- Asmenvardžių rodyklė -- Turinys prancūzų kalba -- Turinys anglų kalba -- Turinys rusų kalba. Monografija yra trilogijos „Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija: Rytai–Vakarai“, skirtos visuotinės estetikos, meno filosofijos ir meno teorijos idėjų analizei, antroji knyga. Šį veikalą galima traktuoti kaip daugiau nei tris dešimtmečius jo autoriaus darytų komparatyvistinių Rytų Azijos tradicinės estetinės minties ir meno teorijos tyrinėjimų konceptualią sintezę. Tai tarpdalykinis humanitarinės krypties veikalas, aprėpiantis visus pagrindinius kinų ir japonų tradicinės estetikos ir meno teorijos raidos etapus plačioje lyginamosios analizės perspektyvoje. Monografijos adresatas yra dvejopas: profesionalioji akademinė auditorija ir visuomeninė aplinka, kūrybinė inteligentija, menininkai. Ji gali būti naudinga aukštųjų mokyklų dėstytojams, studentams, kultūros darbuotojams, visiems, besidomintiems aktualiomis humanistikos, kultūros, estetikos ir meno istorijos problemomis. Chinese aesthetics is an uncommonly distinctive cultural phenomenon created by the spiritual values of a great civilization. China is where many fundamental ideas formed that determined the main features of Far Eastern aesthetics and art. When we compare the aesthetics of China with that of other great Eastern civilizations, we can distinguish some characteristic features. First of all, Chinese and Indian aesthetic theories are connected by a sustained continuity of ideas determined by equally rich unbroken traditions in the development of spiritual culture. On the other hand, unlike India, where normative aesthetic treatises on poetry and dramatic art are dominant, in China – because of the visual-associative apprehension of reality characteristic of a pictographic culture – aesthetic works on painting and calligraphy stand out. In Korea and Japan aesthetic thought, like the entire culture of these countries, is more sensitive to external influences, experiences more transformations, and more easily adopts innovations. In China, however, we can see the incomparably stronger influence of aesthetic and artistic traditions formed over centuries. The cultural, aesthetic, and artistic strata, movements, themes, and leitmotifs that crystallized in China obeyed, as it were, a law of undulating change. Here, traditionalism, the search for something new, and the constant remining of the cultural lodes of the past always progressed together. The cultural tradition was open, plastic, and dynamic, strong enough to adapt to the needs of the day, and capable of integrating not only new forms, themes, and motifs but also entire socially important strata of spiritual culture. In this way, the cultural, aesthetic, and artistic tradition of the Chinese became, by absorbing new content in every period, ever richer and more multilayered. It was naturally self-regulating. For this reason, meaningful progress in Chinese aesthetics and art primarily demanded that the bearers of this culture achieve self-awareness in tradition, adapt this tradition, and guarantee its further continuity and transmission. The cult of traditionalism dominates Confucian aesthetics. Even those who follow Daoist and Chan aesthetic concepts and outwardly negate traditionalism unconsciously form traditions of their own based on other ideas and ideals. [...]

The main objective of this study is to summarise and analyse the level of scientific interest from researchers from the Baltic Sea Region in interacting with each other on scientific and research projects in university–industry interaction field. This study will use bibliometric analysis based on actual joint initiatives and their published results. The growth of interest from both universities and industry in joint initiatives and changes in the nature of their cooperation (Butcher & Jeffren, 2005) has led to a significant increase in the Baltic Region and the number of scientific publications has doubled in the years 2010–2014. However, compared to the number of similar published studies from the United States, the United Kingdom, China and Japan, those results far outnumber the achievements of the Baltic regions. At the same time, there has been significant increase in the number of studies undertaken by Sweden, Germany and Finland in the period from 2012 to 2014, facilitated by active international and interdisciplinary cooperation and involvement in the research by a large number of authors. The results of the evaluation indicators through this bibliometric analysis can assist in the specific targeting and allocation of available finance and funding into promising fields of research and aid in communication and cooperation between stakeholders and interested organisations.

Pratarmė -- Įvadas. Estetikos ir meno filosofijos objektai, šaltiniai, periodizacija ir istoriografija -- Artimieji rytai: Estetinės minties užuomazgų formavimasis civilizacijų lopšyje -- Indija: Grožio ir meno metafizika; Estetikos ir meno teorijos savitumas; Estetinės minties užuomazgos senovėje; Klasikinis periodas; Ankstyvieji viduramžiai; Kašmyro renesansas ir vėlyvieji viduramžiai; Islamizacija ir hinduistinės civilizacijos saulėlydis -- Arabų-musulmonų civilizacijos pasaulis: Islamo civilizacijos kultūros, estetikos ir meno tradicijos savitumas; Civilizacijos kultūrinis kosmosas; Filosofinė estetika ir meno filosofija; Sufijų estetika ir meno filosofija; Menotyrinė estetika; Meno būties formos ir meninės išraiškos priemonės; Poezijos ir poetikos iškilimas; Vaizduojamosios dailės ir muzikos estetika; Architektūros ir taikomosios dailės estetika -- Reziumė anglų kalba (Summary) -- Bibliografija -- Literatūra -- Sanskrito terminų žodynėlis -- Arabiškų terminų žodinėlis -- Asmenvardžių rodyklė -- Turinys prancūzų kalba -- Turinys anglų kalba -- Turinys rusų kalba. Monografija yra trilogijos „Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija: Rytai-Vakarai“, skirtos visuotinės estetikos ir meno filosofijos idėjų analizei, pirmoji knyga. Šią trilogiją galima traktuoti kaip daugiau nei tris dešimtmečius jo autoriaus darytų komparatyvistinių Azijos ir Vakarų tradicinės estetinės minties bei meno teorijos tyrinėjimų konceptualią sintezę. Tai tarpdalykinis humanitarinės krypties veikalas, aprėpiantis pagrindinius estetikos, meno filosofijos ir meno teorijos raidos etapus plačioje lyginamosios analizės perspektyvoje. Pirmą serijos knygą sudaro dalis, skirta estetikos ir meno teorijos užuomazgų tyrinėjimui seniausiose Artimųjų Rytų (šumerų, babiloniečių, egiptiečių, senovės žydų, iranėnų) civilizacijų lopšyje, Hindustano pusiasalyje ir arabų–musulmoniškame pasaulyje. In the diverse written legacy of the oldest civilizations, an extremely important role is played by sacred and poetic texts, which highlight the beginnings of aesthetic thought. When studying the earliest stage in the formation of aesthetic thought, we must abandon many of the stereotypes familiar to us and proceed to the level of syncretic categories. It is natural that different regions of the world, living under diverse conditions, formed distinctive views of aestheticism. A great push toward the rudimentary development of aesthetic thought was given by the breakdown of primitive social relations and the appearance of the state with its complex system of institutions. The oldest states, which became the main cradles of world civilization, arose in fertile river valleys: along the Nile – Egypt, between the Tigris and the Euphrates – Sumer and Babylonia, between the Indus and the Ganges – the proto-Indian civilizations of Harappa and Mohenjo-Daro, and along the Yellow River – the Yang-Shao culture. Unlike tribal societies, the appearance of these state organisms was connected with the rise of an official ruler and of influential social classes and with the unification of people not on the basis of kinship, but of territory. These radical social changes provided the impulse for the development of culture and, at the same time, promoted the formation of the beginnings of aesthetic thought. The data relied on today by historians of aesthetics in various countries permits the indisputable assertion that research into the origins of aesthetic thought must begin, contrary to the flawed Eurocentric tradition, not with the comparatively recent antiquity of the Greeks and the Romans, but with the civilizations of the Ancient East. Many of the aesthetic ideas that formed in the East are often attributed to the thought of Western antiquity. India is one of the oldest cradles of world civilization with a long cultural history that encompasses about five thousand years. The cultural values created in this country have left a distinct imprint on human history. When researching the philosophical, aesthetic, and artistic traditions that have formed on the Indian subcontinent, we use the general concept of India to denote not some political formation, but the totality of a multitude of states, of related nations and tribes that have existed for millennia, constantly shifting their territorial boundaries and replacing one another – a totality that created cultural, aesthetic, and artistic values that acquired forms characteristic of the Indian subcontinent. In comparison to the aesthetic traditions of the West, India, like China and Japan, has a more holistic worldview – one that encompasses the totality of a multitude of different principles and in which, in the great torrent of existence, one opposite is inseparable from another. Unlike the Far East, where treatises on aesthetics are usually succinct and metaphorical, limiting themselves to dealing with a few of the most important (as seen by the authors) aesthetic problems, in India they often acquire from the Upaniṣads a tendency toward the abstract speculative treatment of problems. Works on philosophical aesthetics stand out for their elaborate metaphysics and emphatic symbolism, while they avoid the aesthetic intuitivism and metaphoricity characteristic of Chinese and Japanese works. [...]

With the looming fact of aging population, market for seniors must use adapta- tion strategies to off er products and services. Th e tourism market is not an exception in Lithuania. Th e paper aims at disclosing the SWOT analysis for potential seniors' tourism development in Lithuania. Th e authors defi ne the following tasks for research following the research logic: 1) to present the growing tendency of aging society, tak- ing the example of most developed countries, such the USA, Australia, the UK, Italy, Germany and Japan; 2) to defi ne the senior traveller and his/her major types and main characteristics; 3) to outline the criteria with the SWOT analysis tool for the major internal and external developments of the 50+ market in Lithuanian tourism.

Since the 19thcentury, a Japanese garden as a cultural phenomenon with a millennium-old history of religion and philosophy-based landscaping art has been exported to different regions of the globe and built in countries far from the land of its origin. The article focuses on two aspects of Japanese gardens: the basic and more specific principles of planning and design of a traditional Japanese garden, and the related discourse of a tradition of exporting its planning and design cultural tradition outside of Japan. Based on analysed international examples of Japanese-style gardens, the specific traits of planning the landscape of these gardens were identified. The narrative of multiple psycho-emotional effects that these gardens have on their users and visitors is disclosed in correlation with the specific aspects of their planning and design. The culture of exporting a Japanese garden tradition overseas is discussed and the important principles for introducing a Japanese garden to a remote cultural context are spotlighted. The concluding remarks on the user-oriented culture of exporting a Japanese garden as a complete planning and design system of landscape architecture, reflect author’s aspiration to open a wider cross-professional discussion and research on the topic. Japonijos sodai užsienyje: nuo meno eksporto prie eksporto meno Santrauka.Japonijos sodai – tai tūkstantmetes tradicijas turintis filosofija ir religija grįstas kraštovaizdžio architektūros kultūrinis reiškinys, kurio pavyzdžiai nuo XIX a. yra eksportuojami ir įrengiami skirtinguose pasaulio regionuose. Kraštovaizdžio architektūros požiūriu straipsnyje nagrinėjami du Japonijos sodų aspektai: esminiai šių sodų suplanavimo ir įrengimo principai bei specifiniai bruožai, taip pat Japonijos sodų meninės tradicijos eksporto ir sklaidos užsienyje klausimai. Visame pasaulyje garsių Japonijos sodų pavyzdžių apžvalga ir pasirinktų Baltijos jūros regiono pavyzdžių tyrimas atskleidžia esminius šių sodų suplanavimo principus, kurie sietini su lankytojams formuojamu psichologiniu emociniu poveikiu. Aptariant Japonijos sodų eksporto į kitus etninius ir geografinius regionus klausimus iškeliama jų integravimo į skirtingą kultūrinį kontekstą problema. Straipsnis apibendrinamas baigiamosiomis nuostatomis, kurios apibrėžia tolesnio Japonijos sodų meno diskurso lauką nuo vartotojo poreikių iki vientisos kraštovaizdžio sistemos eksporto galimybių, išreiškia autoriaus siekį atverti šia tema platesnį tyrimų ir diskusijų lauką. Reikšminiai žodžiai: kraštovaizdžio architektūra,Japonijos sodai,kultūrinis integravimas,teritorijų planavimas,urbanistika,kultūrinis eksportas. First Publish Online: 22 May 2013

138 studentai is trijų salių (Japonijos (45), Lietuvos (50) ir JAV (43)) buvo apklausti, siekiant nustatyti, kaip skirtingų kultūrų žmonės suvokia stresą ir kaip patiriamo streso lygis susijes su individo tikėjimu, kad pavyks pasiekti tikslą, bei su savo As efektyvumo vertinimu. Vadovautasi prielaida, kad skirtingos kultūros lemia skirtingą streso isgyvenimą, o stresą patiriantis žmogus vertina savo As efektyvumą dar ir priklausomai nuo jį supancios kultūros. Tiksliau tariant, kolektyvistas, t. y. kolektyvistinės kultūros atstovas, isgyvens didesnį stresą ir prasciau vertins savo As efektyvumą, palyginti su tokią pat situaciją isgyvenanciu individualistu, t. y. individualistinės kultūros atstovu. Tyrimas parodė, kad JAV studentai, kaip didesni individualistai, geriau vertina savo As efektyvumą ir isgyvena mažesnį stresą nei Lietuvos studentai, gyvenantys bendruomeniskesnėje aplinkoje. Japonijoje atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad japonų studentai, pacios bendruomeniskiausios is tirtų tautos atstovai, isgyveno didžiausią stresą, prasciausiai vertino savo As efektyvumą. Gauti duomenys rodo, kad gilinantis į As efektyvumo, suvokiamo streso ir kultūrinių orientacijų rysį, būtų galima rasti atsakymą į klausimą, kaip skirtingose kultūrose gyvuojanti streso samprata padeda žmogui atlaikyti jo padarinius. Pagrindiniai žodžiai: kultūrinės orientacijos, individualizmas, kolektyvizmas, As efektyvumas, stresas. A cross-cultural comparisonof perceived stress and self-efficacy across Japanese, U.S. and Lithuanian students Konstantinas Kononovas, Theodora Dallas Summary A sample of 138 university students across Japan (45), Lithuania (50) and USA (43) were surveyed in order to compare their cultural orientations, self-efficacy and perceived stress levels. It was predicted that cultural orientations might differently affect participants’ levels of perceived stress and self-efficacy. Specifically, collectivists would have higher levels of stress and lower levels of self-efficacy in comparison with individualists. This study found that US students scored higher on individualistic scales, self-efficacy, and lower on perceived stress. In contrast, Lithuanian students had lower results on individualistic scales, self-efficacy, and higher on perceived stress. Lastly, Japanese students had significantly different results in comparison with Americans and in some cases with Lithuanians, scoring higher on collectivistic scales, perceived stress, and lower on self-efficacy. The implications of these results require an explanatory examination of the relationship between self-efficacy, stress and cultural orientations. Keywords: cultural orientations, individualism, collectivism, self-efficacy, stress.

Straipsnis analizuoja keletą klausimų. Pirmiausia – tai Japonijos UNESCO komiteto siūlymas Jaotsu mieste, Gifu prefektūroje, saugomus dokumentus, įrodančius Chiune’ės Sugiharos atliktus žydų gelbėjimo veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje, 2017 m. įtraukti į UNESCO tarptautinį registrą „Pasaulio atmintis“. Vėliau aiškinama, kodėl Japonijoje domimasi Sugiharos veikla 1940-ųjų vasarą Kaune, taip pat šio klausimo istoriografijos analize. Pagrindinė priežastis – Sugiharos žmonos Yukiko išleista knyga „Vizos gyvenimui“, kuri parengta pagal paties Sugiharos nepublikuotus memuarus. Po jos pasirodė kitos knygos, pavyzdžiui, Hillel Levine „In search for Sugihara“ ir kitos. Nėra abejonių, kad Sugihara Kaune dideliais kiekiais išdavinėjo vizas, bet kol kas vis dar nežinomas tikslus išgelbėtųjų skaičius. Paties Sugiharos ataskaitoje Japonijos vyriausybei, rašytoje 1941 m. vasario 28 d., minima, kad Kaune buvo išduotos 2139 vizos, bet bendras Sugiharos išgelbėtųjų skaičius įvardijamas apie 6000 asmenų. Pažymėtina, jog šiuo metu Rusijoje ir Europoje pasirodė naujų tyrinėjimų, susijusių su Sugihara, o šiame straipsnyje gretinamos ir analizuojamos skirtingos istoriografinės pozicijos, susijusios su Sugiharos išgelbėtų asmenų skaičiumi. Galiausiai apibendrinant esamus tyrimus tampa aišku, kad labai svarbu rasti ir išanalizuoti Imigracijos tarnybos Tsurugoje, taip pat pabėgėlių registracijos Kobėje dokumentus. This article addresses several questions. First of all, the Japanese committee of the UNESCO applied documents held in Yaotsu Town, Gifii Prefecture, concerning historical facts how Sugihara rescued Jews from the Holocaust in Lithuania during WWII, as a candidate of the Memory of the World Resister in 2017 - UNESCO. Later, it presents the reasons, due to which the memory about Sugiharas activities in Kaunas in the summer of 1940 was enhanced in Japan, and quite a lot of attention was given to the analysis of historiography on Sugihara. The main trigger was his wife Yukikos memoirs provided in her book entitled Visas for Life, based on Chiune Sugiharas own hand written, unpublished memoirs. Later, other books followed, such as Hillel Levines In Search for Sugihara, and others. There is no doubt that Sugihara issued visas on a large scale in Kaunas, but the exact number of persons rescued is still unknown and disputable. In Sugiharas own report to Japanese government dated February 28, 1941 it is said that in Kaunas 2,139 visas were issued. But usually the number 6,000 denoting the number о persons saved by Sugihara is given. However, some new researches about Sugihara have already appeared in Europe and Russia. The article presents different historiographical considerations about people saved by Sugihara. Finally, summing up the discussed material, it is very important to discover and examine documents of Immigration Office in Tsuruga and reports on registration of refugees in Kobe.

Gavęs žvalgybinę užduotį, nukreiptą į Sovietų Sąjungą, Japonijos diplomatas Chiune Sugihara 1937–1939 m. dirbo Helsinkyje, o 1939–1940 m. – Kaune. Pasaulyje jis žinomas kaip žmogus, išdavęs tūkstančius tranzitinių vizų lenkų ir žydų pabėgėliams, taip jiems padėjęs pabėgti nuo sovietų ir nacių persekiojimų. Tačiau apie jo žvalgybinę veiklą žinoma mažai. Kai Vokietijos kariuomenė okupavo Lenkiją, Sugihara lenkų slaptiesiems agentams išdavė Japonijos arba Mandžiūrijos pasus ir naudojosi šių agentų paslaugomis savo slaptose veiklose. Vokiečiai labai nusivylė šia Sugiharos veikla, nes tie patys agentai veikė prieš juos dirbdami Lenkijos vyriausybei egzilyje ir britams, nekreipė dėmesio į Sugiharos vykdomą žydų gelbėjimą. Vėliau, kai vokiečiams pavyko suimti keletą Sugiharos šnipų, jiems dar kartą teko nusivilti, nes Japonijos ar Mandžiūrijos pasai garantavo jų diplomatinę neliečiamybę. Po Lietuvos okupacijos Sugihara turėjo palikti šalį, jis buvo perkeltas į Prahą, tikrai ne pačią geriausią SSRS stebėjimo vietą. Todėl netrukus jis ėmė vadovauti neseniai įkurtam generaliniam konsulatui Kionigsberge, šiandieniniame Kaliningrade, ir rinkti informaciją apie Vokietijos ruošimąsi 1941 m. karui su Sovietų Sąjunga. Galiausiai Sugihara buvo perkeltas į Japonijos pasiuntinybę Rumunijoje, nes generalinis konsulatas Kionigsberge vokiečiams spaudžiant buvo uždarytas. Instructed to engage in intelligence against the Soviet Union, Japanese diplomat Sugihara Chiune was stationed in Helsinki in 1937-1939 and in Kaunas in 1939-1940. He became known to the world for issuing thousands of transit visas to Polish-Jewish refugees to help them escape from Soviet and Nazi persecution. Much less is known about his spy activities. Following their country’s occupation by the German army, Sugihara provided Polish secret agents with Japanese or Manchurian passports and employed their services for his clandestine undertakings. The Germans, although greatly displeased with his activities as the same agents were working against them for the Polish government-in-exile and the British government, were indifferent to Sugiharas attempts to rescue the Jews. Despite that German authorities were successful in arresting some of Sugiharas spies, these measures were ineffective as in most cases the agents’ Japanese or Manchurian passports bestowed them with diplomatic immunity. After the end of Lithuanian independence Sugihara was forced to leave the country and was transferred to Prague - clearly not an ideal place to observe the USSR. Therefore, he took over the newly established consulate-general in Königsberg, modern day Kaliningrad, to gain intelligence on Germany’s preparation for war against the Soviet Union in 1941. Sugihara was ultimately transferred to the legation in Romania after the consulate-general was closed under German pressure.

Chiune’ei Sugiharai atminti skirtų vietų skaičius Lietuvoje auga kiekvienais metais. Ypač ši asmenybė žinoma Vilniuje ir Kaune. Sugiharos įamžinimas Japonijoje taip pat auga. Ar tai leidžia mums kalbėti apie įamžinimo ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos? Ar turime galimybių koordinuoti akademines veiklas atminties tyrimų lauke? Šiuo konkrečiu atveju turime ištirti Sugiharos atmintį istorinės, kultūrinės ir komunikacinės atminčių kontekste. Kita vertus, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas vyko 1940-aisiais, ir pabandyti atsakyti į labai svarbius klausimus. Per pirmąsias Antrojo pasaulinio karo savaites, kai fronto linija sparčiai judėjo Rytų kryptimi, tūkstančiai žmonių traukėsi į neokupuotas teritorijas. Pabėgėlius buvo galima apibūdinti kaip didelę margą žmonių masę, kurioje daugumą sudarė lenkų ir žydų tautybių asmenys. Civiliai pabėgėliai ir lenkų internuoti kariai pasitraukė nuo karo baisybių į Lietuvą, kur laisvos valios buvo tiek, kiek įgimto instinkto išgyventi. Archyviniuose šaltiniuose randama informacija leidžia teigti, kad lenkų pogrindžio organizacijos turėjo glaudžius ryšius su užsienio ambasadomis ir konsulatais Lietuvoje. Pogrindžio tinklas jungė Varšuvą, Berlyną, Stokholmą, Paryžių, Londoną ir Tokiją. Tačiau po 1940 m. birželio 15 d. situacija pasikeitė kardinaliai. Kai žydų pabėgėliai pateko sovietų įtakon antrą kartą, imta ieškoti kelių kaip išvykti iš okupuojamos Lietuvos. Užsienio diplomatas Lietuvoje – Japonijos nepaprastasis ir įgaliotasis konsulas Chiune Sugihara tapo tuo gelbėtoju, kuris padėjo pabėgėliams išvykti iš Lietuvos. Nepaisant to, kad nuo 1940 m. praėjo daug metų, vis dar yra daug neatsakytų klausimų. Dar tiksliai nežinomos lenkų pogrindžio ir Japonijos konsulato Lietuvoje bendradarbiavimo aplinkybės. Trūksta informacijos apie užsienio atstovybių Kaune, užsienio valstybių ir pabėgėlių santykius. [...] The number of memorial sites dedicated to Ch. Sugihara in Lithuania is growing every year. This figure is particularly well known in Kaunas and Vilnius (the main cities of Lithuania). The memorialization process of Ch. Sugihara takes place in Japan as well. Does this enhanced attention to Sugihara in both countries allow us to speak about memorialization links between Japan and Lithuania? Is there any opportunity to carry out studies in order to investigate activities dedicated to his remembrance? To this end, we have to research the actions taken in order to create Ch. Sugihara's image in the sources of historical, cultural and communicating memory. But first, we have to find out what was going on in 1940 and try to answer very important questions. During the first weeks of World War II, while the German-Polish front line was proceeding east, thousands of people were moving towards unoccupied regions. The refugees might be described as a large mixed mass, in which Polish and Jewish refugees represented the absolute majority. The civil refugees and internees came to Lithuania escaping from the war, and this decision was not based on free will, but on a natural survival instinct. The archival sources provide information that some of the Polish underground organizations had very closely connected with foreign embassies and consulates. The network of underground covered Warsaw, Berlin, Stockholm, Paris, London and Tokyo. However, after June 15, 1940, the situation changed drastically. When the Jewish refugees fell under the Soviet influence for the second time, they had an intention to leave Lithuania which was being annexed. The Jewish refugees began to seek for alternative ways of leaving Lithuania which was losing its independence. The Japanese diplomat, who served as Vice-Consul for the Empire of Japan in Lithuania, Ch. Sugihara was the rescuer who helped refugees leave Lithuania. Despite the fact that many years had passed since summer 1940, there are still too many unanswered questions. The circumstances of the connection between Polish underground and Japanese consulate are still unknown, as well as the role of links between the foreign embassies in Kaunas (Lithuania), the countries they were representing and the refugees who tried to escape in the summer 1940. The answers would be like material to produce bricks in order to create a palace of memory and enable us to speak about the memorialization links between Japan and Lithuania.

Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, ypač žydų, tarp jų ir Lenkijos žydų, gelbėjimo problema yra iki šiol aktuali ir plačiai diskutuojama. Ji tebekelia klausimus, kas ir kodėl gelbėjo. Ši problema neatsiejama nuo Lenkijos žydų bei lenkų, kurie buvo išgelbėti nuo Vokietijos nacių ir Rusijos sovietų ir kurie pabėgo nuo mirties ar tremties į Sibirą per Kauną į Japoniją. Prieš prasidedant karui Kaune buvo du konsulai, gana gerai žinomi žydų gelbėtojai, Chiune Sugihara iš Japanijos ir Janas Zwartendijkas iš Olandijos. Straipsnio autorė atkreipia dėmesį į mažiau žinomą pabėgėlių gelbėjimo atvejį, susijusį su Tadeuszu Romeriu, Lenkijos ambasadoriumi Japanijoje (1937–1941), o kiek vėliau specialiosios misijos ambasadoriumi Šanchajuje (1941–1942), kuris taip pat įdėjo pastangų gelbėdamas pabėgėlius. The issue of the rescue of war refugees, especially Jews, including Polish Jews, during World War II, as well as the questions “Who saved who?” and “Why did they save each other?” are still very important and widely discussed. The above mentioned issues apply to the Polish Jews and Poles, saved from Nazi Germans and Soviet Russians, who managed to avoid death or exile in Siberia by escaping through Kaunas in Lithuania, as well as to the role of Japan in these events. Among the relatively well-known rescuers of Jews acting in Kaunas at the beginning of the war there were two consuls, Sugihara Chiune from Japan and Jan Zwartendijk from the Netherlands. The author of the present article focuses on a lesser known stage in those efforts to save the people from exile or death - on the role that Tadeusz Romer, as the Polish Ambassador to Japan (1937-1941), and later as the Ambassador in Shanghai on a special mission (1941-1942), played in these efforts.

Straipsnyje nagrinėjama labai svarbi nuteistųjų pataisos proceso inovacija – nuteistųjų alternatyvia laisvės atėmimui bausme reabilitacija. Remiantis užsienio šalių (pvz., Kanados, Japonijos), Europos Sąjungos valstybių baudžiamąja politika, ji keičiama į apgalvotą, protingą žmonių asmeninių ir socialinių problemų sprendimo politiką, taikomas konfliktuojančių asmenų (nusikaltėlio ir aukos) santykių atkūrimas (restoratyvus teisingumas) per tarpininkus. Tam įsteigtos mediacijos (tarpininkavimo) tarnybos, kurios padeda išspręsti kilusias tarp pažeidėjo ir aukos problemas – atlyginti materialią ir moralinę žalą aukai ir kt., padedant bendruomenės savanoriams be valstybės institucijų pagalbos. Daugelio nusikaltimų priežastys yra socialinės, politinės ir ekonominės. Tad atkreipiamas dėmesys į galimybę pašalinti tas priežastis – padėti lygtinai nuteistiesiems ir lygtinai paleistiesiems iš pataisos įstaigų išspręsti kilusias asmenines ir socialines problemas. Straipsnyje aptariamos prižiūrimųjų (suaugusių ir nepilnamečių) problemos, sunkumai. Pabrėžiama, kad daugelyje užsienio valstybių kilusias prižiūrimųjų asmenines ir socialines problemas padeda spręsti ne teisingumo, o analogiškos socialinės apsaugos, rūpybos institucijos. Teigiama, kad į tai reikėtų atkreipti dėmesį, kuriant Lietuvos probacijos koncepciją bei atitinkamą probacijos ir mediacijos įstatymą. The article examines a very important innovation in correctional sentence process – rehabilitation of individuals sentenced with an alternative punishment (not imprisonment). On the basis of experience of foreign countries (Canada, Japan), criminal policy of European Union member states, this process is being modified by introducing reasoned, rational policy of resolving personal and social problems of an individual, relations between conflicting individuals (criminal and victim) are restored (restorative justice) through the use of mediators. For this purpose, there are established mediation services, which help to resolve problems between a criminal and a victim: to compensate for material and moral damages to a victim; reliance on community volunteers without the help of state institutions. The causes of many crimes are social, political and economical. So, attention is given to ways of removing these causes: alternatively sentenced individuals or individuals alternatively released from correctional facilities are assisted in resolving personal and social problems they face. The article discusses problems, hardships faced by monitored individuals (adults and teenagers). It is emphasized that, in many foreign countries, monitored individuals are assisted in dealing with personal and social problems not by justice, but by equivalent social protection, care institutions. The author claims that these circumstances should be taken into account in creating Lithuania’s concept of probation and probation and mediation laws.

Lithuania farmers’ farms are amongst the most important producers of agricultural products in Lithuania. During the analyzed period of 2005-2014 small farms are dominating in the structure of agricultural products. Because of the rising standard of living and increasing need of quantity and quality of agricultural products, including food, both at global and regional level, attention should be given to the growth of the agricultural production productivity. The aim of the study: to analyze the role of farmers’ cooperatives in the context of economic transformation in Lithuania. Objectives of the study: to characterize the economic transformations in Lithuania; to discuss the changes of farmers’ cooperative importance in country economy development, as a smart, sustainable and inclusive growth; to characterize the farmers’ cooperative as one of ways for the modernization of agriculture sector. The analysis shows that economic transformation in Lithuania is related to the restitution of the private property rights in 1990, when the farmers’ farms began to settle. Planned economy system and its structure collapsed. Collective farms in the agricultural sector were gradually completely eliminated. The number of small farmers’ farms increased in the period of 2005-2014 by 12.1% and their agricultural land increased by 29%. The level of education of young farmers is very poor and can cause problems by implementing innovations, new organizational forms of different activities and services. The investigation reveals that in Lithuania the level of farmers’ farms cooperation is small and the market share is low, unlike in Europe and the world's developed countries such as Japan, the United States of America (USA).

XIX a. antrojoje pusėje Europoje pradėjęs plisti japonizmas tapo vienu meninės kultūros modernizaciją skatinusią šaltinių. Kiek pavėluotai šis reiškinys pasiekė ir Lietuvą, kur susilaukė vietos dailininką ir intelektualų dėmesio. Nemažai jų savo rinkiniuose turėjo japoniškų graviūrų, jų kopijų ar Tolimųjų Rytų meno paveiktų objektų, prenumeravo su japonizmu susijusią periodiką ar net buvo įsigiję japoniškų leidinių. Dailėtyrininkė Gabrielė Mišeikytė rašo apie Pauliaus Galaunės ir Antano Žmuidzinavičiaus sąsajas su Tolimųjų Rytų menu ir bando apčiuopti japonų meno poveikį Petro Rimšos kūrybai, kelia kultūrinių ryšių bei meninių įtakų klausimus, į kuriuos bando atsakyti nagrinėdama kultūros veikėjų sąsajas su kaimyninėse šalyse bei Europos kultūros centruose vykusiais procesais. Japonisme started to spread in the second half of the 19th century in Europe, and became one of the factors which activated the modernisation of art culture. A little later, japonisme reached Lithuania, where it was given a lot of attention by local artists and intellectuals. Many of them had Japanese engravings in their collections, or copies of them, or objects influenced by the Far East. They subscribed to periodicals connected with japonisme, or even purchased Japanese publications. The art researcher Gabrielė Mišeikytė writes about the connection of Paulius Galaunė and Antanas Žmuidžinavičius to the art of the Far East. She tries to identify the influence of Japan in the art of Petras Rimša, and asks questions about cultural connections and artistic influences, which she attempts to answer by examining the connections between cultural personalities and processes in neighbouring countries and European cultural centres.

Pratarmė -- Įvadas -- Teorinės kinų tradicinės estetikos problemos: Kinų tradicinės estetikos ir meno fenomenas lyginamosios analizės perspektyvoje; Pagrindinių estetinių kategorijų pasaulis -- Meno filosofija ir meno teorija: Kinų meno fenomenas; Menininkas ir jo talento orbita; Meninės kūrybos proceso samprata; Meno kūrinys ir pagrindiniai jo komponentai; Hierarchinis menų sistemos pobūdis; Muzika - visatos harmonijos atspindys; Kaligrafija menų sistemoje -- Filosofinė estetika: Senovė ir konfucianizmo estetika; Klasikinio filosofinio daoizmo estetika; Čan estetikos tradicija -- Menotyrinės vaizduojamosios dailės estetikos ir meno raida: Dailės istoriografija; Vaizduojamosios dailės estetikos ištakos; Tang ir penkių dinastijų valdymo laikai; Šiaurės Song laikotarpis; Pietų Song peizažo tapybos iškilimas; Intymumo įtakos augimas Yuan epochoje; Tradicijų atgimimas ming epochoje; Estetinių idealų kaita Qing epochos pradžioje; Gilėjančios krizės požymiai; Tradicijos saulėlydis ir spartus modernėjimas -- Išvados -- Summary. The space of imagination: traditional Chinese aesthetics and art -- Literatūra -- Kinijos istorijos periodizacija -- Žymiausių tradicinės kinų tapybos ir kaligrafijos kūrėjų sąrašas -- Kinų tradicinės estetikos ir meno teorijos traktatai -- Žodynėlis -- Asmenvardžių rodyklė -- Turinys prancūzų kalba -- Turinys anglų kalba -- Turinys rusų kalba. Monografija yra tarpdalykinis veikalas, skirtas tradicinės kinų estetikos ir meno analizei. Autorius, puikiai suvokdamas tradicinės kinų estetikos ir meno formų įvairovę, sudėtingumą, sąmoningai apsiriboja tik jo požiūriu lietuvių skaitytojui aktualiausių ir pagrindiniams kinų civilizacijos raidos periodams reprezentatyvių krypčių, mokyklų, teorijų analize. Pagrindinis dėmesys monografijoje sutelkiamas į aiškiai laiko požiūriu apribotą kinų civilizacijos raidos tarpsnį, kuris aprėpia tūkstantmečiais gyvavusią tradicinę kinų estetiką ir meną nuo elementarių estetinės sąmonės užuomazgų formavimosi iki šios tradicijos saulėlydžio XX a. pradžioje. Knygos adresatas dvejopas: profesionalioji akademinė auditorija ir visuomeninė aplinka, kūrybinė inteligentija, menininkai. Ji bus naudinga aukštųjų mokyklų dėstytojams, studentams, kultūros darbuotojams, visiems, kas domisi svarbiomis humanistikos, kultūros, estetikos ir meno istorijos problemomis. Chinese aesthetics is an uncommonly distinctive cultural phenomenon created by the spiritual values of a great civilization. China is where many fundamental ideas formed that determined the main features of Far Eastern aesthetics and art. When we compare the aesthetics of China with that of other great Eastern civilizations, we can distinguish some characteristic features. First of all, Chinese and Indian aesthetic theories are connected by a sustained continuity of ideas determined by equally rich unbroken traditions in the development of spiritual culture. On the other hand, unlike India, where normative aesthetic treatises on poetry and dramatic art are dominant, in China - because of the visual-associative apprehension of reality characteristic of a pictographic culture - aesthetic works on painting and calligraphy stand out. In Korea and Japan aesthetic thought, like the entire culture of these countries, is more sensitive to external influences, experiences more transformations, and more easily adopts innovations. In China, however, we can see the incomparably stronger influence of aesthetic and artistic traditions formed over centuries. The role of tradition in the history of Chinese aesthetics and art is one of the most wonderful phenomena in the spiritual culture of mankind. The West has long since been dominated by a vulgar attitude that bluntly opposes the “dynamism” of European culture, with its constantly alternating periods of rise and decline, to the “stability” - near stagnation - of Chinese cultural traditions. If we look more closely at how Chinese civilization developed, battered by drastic, apocalyptic historical shocks and disastrous invasions by nomadic peoples, all of which completely interrupted - for a while, at least - the steady development of cultural, aesthetic, and artistic traditions, we can be convinced of the shallowness of these Eurocentric theories. Like dynamic periods of rising spiritual powers, times of stagnation are equally characteristic of the aesthetic and artistic traditions of both Western and Eastern cultures. [...]

Japonizmas (japonisme) buvo viena iš Europos XIX a. pab. – XX a. pr. estetikos srovių, tiesiogiai inspiruota Japonijos meno ir kultūros. Pirmą kartą japonizmo terminas panaudotas 1872 m. Prancūzijoje, ir nuo to laiko ši meno srovė yra atskiriama nuo kito termino – japoniškumo (japonaiserie), reiškiančio europiečių įsivaizdavimą apie japonų madą (aprangą) ir buitį. Japonizmas turėjo didelę įtaką Vakarų menininkams, privertęs permąstyti tradicinį pasaulio matymą. Lenkijoje japonų menas pirmą kartą buvo pristatytas Felikso Jasieńskio (1861–1929), kuris gyveno Paryžiuje nuo 1880 m. vidurio ir kur pirmą kartą pamatė ir susižavėjo Japonijos menu. Net ir grįžęs į Lenkiją apie 1890 m. jis toliau kolekcionavo Rytų šalių meną, ir galiausiai jo kolekcija pasiekė 15000 vienetų, tarp kurių buvo 6000 eksponatų iš Japonijos. Daugelis Jaunosios Lenkijos (Młoda Polska) judėjimo narių studijavo užsienyje ir žavėjosi Japonizmo estetika bei patys tapė „japoniškus“ paveikslus. 1890-ųjų pabaigoje japonizmas taip pat sužavėjo Rusijos menininkus. Panašiai kaip Jasieńskis Lenkijoje, Rusijoje taip pat buvo aistringas Japonijos meno kolekcionierius ir jūrų karininkas Sergejus Kitajevas (1864–1927). Pagal pareigas jis turėjo galimybę kelis kartus aplankyti Japoniją 1885–1896 m., kur surinko per 6000 meno eksponatų. Būtent jo kolekcijos parodų metu rusų menininkai turėjo galimybę tiesiogiai susipažinti su Japonijos menu. Dailininkai Igoris Grabaris (1871–1960) ir Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) studijavo Miunchene ir taip pat tapo dideli Japonijos meno gerbėjai. Grįžę į Rusiją jie tapo aktyviais Meno pasaulio (Mir iskusstva) draugijos nariais, ir japonizmas čia tapo vienu ryškiausių skiriamuoju grupės meninių bruožų. Lietuvių kompozitoriui ir dailininkui M. K. Čiurlioniui (1875–1911) japonizmas taip pat nebuvo svetimas. Jis gyveno tuo metu, kai Europoje ši meno srovė pasiekė piką. Čiurlionis studijavo muziką ir dailę Varšuvoje ir taip pat kompoziciją Leipcigo konservatorijoje. 1906 m. jis aplankė Prahą, Dresdeną, Niurnbergą, Miuncheną ir Vieną, kur japonizmas vis dar buvo labai populiarus. Po kelių metų jis išvyko į Sankt Peterburgą, kur susitiko su rusų menininkais. Nors jis niekada nesilankė Londone ar Paryžiuje, tačiau jis turėjo daug progų tiesiogiai ar netiesiogiai susipažinti su Japonijos menu. Straipsnyje bus apžvelgta japonizmo įtaka Čiurlionio tapybai, ypač sąryšiai su Hiroshige ir Hokusai ukiyo-e (medžio raižiniai) stiliaus darbais. Garsusis Hokusai ukiyo-e darbas „Didžioji Kanagava banga“ paveikė daugelį Europos ir Rusijos menininkų. Kaip jie ir Čiurlionis absorbavo ukiyo-e estetiką savo darbuose ir bus stengiamasi atskleisti šiame straipsnyje. "Japonisme" was the aesthetic trend inspired by Japanese art and culture in the late 19th and early 20th century Europe. The term was used for the first time in 1872 in France, and was thenceforth often distinguished from japonaiserie, European imagery of Japanese fashion and objects. "Japonisme" had a strong impact on Western artists, challenging their traditional way of seeing. In this paper, the reception of "Japonisme" from the late 19th to the early 20th century Europe will be examined, followed by consideration of how it was imported into Poland and Russia through Polish and Russian art students absorbing the style during their studies in Paris, London, Munich and Vienna. The paper will also examine how the aesthetics of "Japonisme" were taken into art of Čiurlionis. Finally, by using Hokusai’s ukiyo-e (woodcut prints) of "The Great Wave off Kanagawa" as an example, the influence of the ukiyo-e on the works of painters throughout Europe and Russia will be considered with Čiurlionis’ painting of "Finale" from Sonata of the Sea.

Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra atskleisti, kaip Jurgis Baltrušaitis (1903-1988) tapo žinomas Japonijoje. Be to, čia detaliai aptariami jo Rytų meno tyrinėjimai, pradedant „Anamorfozėmis“ (Anamorphoses, 1955), „Fantastiniais viduramžiais“ (Le Moyen Age fantastique: Antiquites et exotismes dans l'art gothique, 1955) ir „Aberacijomis“ (Aberrations, 1957). Baltrušaitis tyrinėjimus vykdė veikiamas savo tiesioginio mokytojo Henri Fo- cillono (1881-1943) mokslinių interesų, o pastarasis buvo žinomiausias prancūzų meno istorikas, XX a. antrąjį dešimtmetį susitelkęs į Rytų, daugiausiai japonų, meno tyrinėjimus bei skyręs ypatingą dėmesį sąsajoms tarp Rytų ir Vakarų meno tradicijų. Nors Baltrušaičio Rytų meno tyrinėjimai ribojosi daugiausiai kinų menu, galima aptikti keletą Focillono įžvalgių pastebėjimų. Remiantis šia akademine srove, straipsnyje aptariami Baltrušaičio tyrinėjimai, atsižvelgiant į Rytų ir Vakarų sąveikas. In Japan, Jurgis Baltrušaitis (1903-1988) is mainly regarded as an extraordinary person who researched on “depraved” perspective due to four of his Japanese editions which were published and featured in the 1990s: Anamorphoses, Aberrations, La Quele (D’Isis, and Le Miroir. Baltrušaitis was originally a straight researcher of medieval art, and a Japanese edition of his book Le Moyen Age fantastique: Antiquites el exotismes dans Г art golhique was published earlier in 1985, however, it was accepted by only a few Japanese researchers. In the 1920s, Baltrušaitis was a pupil of Professor Henri Focillon (1881-1943) who was the most significant French art historian of Oriental art in the 1910s and published Hokousai (1914) and L’art bouddhique (1921) which focused on the links between East and West. In later years, his interest moved on to medieval art and he published La Vie des forms (1934) which showed his methodology in exploring the nature of form in art. Baltrušaitis’ researches on Oriental and Romanesque arts may have taken over the research attitude of Focillon, even though, his research of Oriental art was mainly on Chinese art. In this paper, the life and major researches of Baltrušaitis will be broadly explained first. Subsequently Baltrušaitis’ researches on Oriental art from Anamorphoses (1955), Aberrations (1957), and Le Moyen Age fantastique will be observed by considering the interrelations between art of East and West.

Straipsnyje analizuojama daugiaperspektyvis požiūris į lietuviškuose istorijos vadovėliuose (1990–2014 m.) pateikiamą medžiagą. Analizuojant vadovėlius ypatingas dėmesys skiriamas daugiaperspektyvio požiūrio raiškai vertikaliu (turinio-teminiu) ir horizontaliu (skirtingų praeities įvykių istorikų interpretacijos) aspektais. Pateikiama istorijos vadovėlių struktūros modeliavimo, sampratos pokyčiai per pastaruosius dvidešimt metų bei konstatuota būdingiausios XXI amžiaus problemos. The article analyses a multiperspective approach towards the material provided in Lithuanian history textbooks (1990–2014). In the analysis of textbooks special attention is paid to the expression of a multiperspective approach in the vertical (content-thematic) and horizontal (historian interpretations of different events of the past) dimension. It provides the changes in the conception of designing the structure of history textbooks which have occurred in the past twenty years and presents the most characteristic problems of the 21st century. The concept, types and structure of history textbooks have undergone certain changes over the twenty four years of independence. It is argued that a textbook remains the main teaching/ learning aid, whereas the sets of teaching/learning where exercise-books based on the method of problem-posing rather than textbooks are the basis of teaching/learning are still lacking. The majority of textbooks fail to provide the objectives and the generalizing parts of the lesson to pupils. The content analysis of history textbooks revealed that even though the General Programmes highlight that no less than 40 per cent of the whole text in the textbook should be dedicated to the history of Lithuania, the majority of textbooks are still dominated by the topics of World History. Little attention is paid to the oldest past of Lithuania – 4–5 topics per textbook on the average. It is underlined that the change of the content of history textbooks related to the updating of the General Programmes of History is ongoing. After a long-year domination of political history, textbooks have lately been supplemented by the topics on the history of everyday life, the history of Lithuanians in exile, the history of national minorities as well as other thematic fields of history. As the scope of the history course continuously decreases, the tendency of Eurocentrism has been observed: the topics on World History are refused; pupils no longer learn the history of China, India, Japan and other world countries. It was determined that the authors of history textbooks present the same events and facts in analogous textbooks intended for the same grade differently. It can be concluded that even though history textbooks include the examples of the sources reflecting diverging approaches, their number could be greater. A detailed analysis of the textbook Ancient History as well as the comparison of other textbooks revealed that the presentation of different approaches in the author’s text, the sources which are usually dominated by two opinions of historians on the same issue as well as the tasks and questions for the analysis of these sources contribute to the development of pupils’ critical thinking.

1987 m. rugsėjo 28 d. LKP CK ir LTSR ministrų tarybos nutarimas Nr. 264 „Dėl individualinės gyvenamųjų namų statybos tolesnio plėtojimo Respublikoje“ į Lietuvos architektūrą po beveik trijų dešimtmečių pertraukos vėl sugrąžino individualaus būsto tipologinę grupę. Tuo metu Vakarų pasaulyje vyravusios postmodernizmo stiliaus tendencijos Lietuvą pasiekdavo daugiausiai riboto spektro profesinės periodikos pavidalu. Lietuvoje individualių gyvenamųjų namų architektūrinė raiška būtent ir rėmėsi užsienio (Japonijos, JAV, Vakarų Europos), vėliau – vietinėje periodikoje publikuotais postmodernizmo stiliaus gyvenamųjų namų projektais. Skirtinguose gyvenamuosiuose namuose analogų savybės buvo pritaikomos nevienodai: vienuose perimama ir interpretuojama pastato erdvinė struktūra, kituose – tik dažniausiai publikuotos detalės. Susiformuoja trys individualių gyvenamųjų namų architektūros grupės: elitinė etaloninė, tipinė adaptuota ir savamokslė. Joms atstovaujantys architektūros pavyzdžiai per dešimties metų laikotarpį statyti lygiagrečiai ir intensyviai, kol galiausiai postsovietinėje šalyje susiklosčiusios ekonominės aplinkybės paskatino praktiškesnį požiūrį į gyvenamąjį būstą, o postmodernizmo stilius, lygiai kaip ir likusiame pasaulyje, tapo nebemadingas. On 28 September 1987, the resolution No. 264 On Further Development of Individual Housing in the Republic passed by the Central Committee of the Council of Ministers of the Lithuanian SSR restored the typological group of private dwelling-houses to Lithuanian towns after a break of nearly three decades. Postmodern trends in architecture that prevailed in western countries at that time reached Lithuania in the form of limited spectrum of architectural press. Architectural expression of individual dwelling-houses in Lithuania relied specifically on projects published in foreign magazines (mostly, of Japan, the U.S.A and Western Europe), and later – in the local periodicals. Different features of such analogous architecture were adapted in Lithuanian dwellinghouses in different ways: the spatial structure of the building was used and interpreted in ones, while in the others – only certain specific details, most often published in such professional press. Three groups of individual dwelling-houses were formed: the elite – benchmark-type, typical-adapted and self-taught architecture. They represented examples of architecture, which over the ten-year’s period were built in parallel and intense mode, until finally the economic conditions prevalent in the post-Soviet Lithuania led to the more practical approach to one’s housing, and the style of post-modernism became unfashionable in Lithuania just like in the remaining part of the world.

Mūsų regimąją aplinką sudaro natūralus ir antropogeninis kraštovaizdis. Vietovėse, kuriose sutelkta daugiau gyventojų, didėja architektūros elementų, kurie stipriai veikia natūralų kraštovaizdį. Gyvenamieji būstai yra viena iš pagrindinių detalių, kurie keičia aplinką. Atsižvelgiant į architektūros tipologiją, statiniai gali silpniau ar stipriau užgožti ar naikinti natūralų kraštovaizdį. Lietuvoje nėra aktuali statinių aukštuminė architektūra, kuri būdingesnė didesnės žmonių populiacijos kraštuose. Tokiose valstybėse: Kinijoje, Japonijoje ar JAV, stengiamasi statyti aukštybinius pastatus. Lietuvoje vyrauja mažaaukščiai statiniai, todėl gana aktyviai ir chaotiškai plečiasi urbanizuotos teritorijos į žemės ūkiui tinkamus plotus. Taip pat yra keičiama istoriškai susiformavusi ir nusistovėjusi Lietuvos kaimams būdinga kraštovaizdžio architektūra. Straipsnyje nagrinėjami duomenys apie esamą ir numatomą užstatymą, kuris formuojamas pagal detaliuosius teritorijų planavimo planus. Aptariami architektūriniai bruožai, kurie būdingi kaimams ir kuriems daro įtaką nauja urbanizacijos banga nuo didmiesčio – Klaipėdos miesto. Keliamas rekreacinių teritorijų būtinumo poreikis naujai projektuojamuose gyvenamuosiuose kvartaluose. Our visual environment consists of natural and anthropogenic landscape. In the areas of a large population concentration architectural elements.grow and strongly affect the natural landscape. Residential housing is one of the key elements changing the environment. Depending on architectural typology the buildings may obstruct weaker or stronger, or even destroy the natural landscape. Lithuania is irrelevant to high-rise building architecture which is inherent in the population centres of big countries. China, Japan and the United States try to build high-rise buildings. In Lithuania low-rise buildings dominate, and for this reason there is quite active and chaotic expansion of urban areas into the ones suitable for farming.. At the same time this process changes the historically established Lithuanian rural landscape architecture. This article examines the data on current and projected urbanization which is formed by the detailed planning projects. Architectural features that are typical of villages and their being affected by a new urbanization wave coming from the city of Klaipeda are discussed. Recreational areas in the redesigned residential quarters are presented as a matter of urgency.

Straipsnyje analizuojama akcijų rinkos kainų tarpusavio sąveika ir ją lemiantys veiksniai. Ryšių tarp akcijų rinkos indeksų ir makroekonominių rodiklių vertinimas tapo svarbiu ir aktualiu mokslininkų tyrinėjimo objektu. Sis susidomėjimas ypač padidėjo per pastaruosius du dešimtmečius. Tyrėjai nustatė, kad egzistuoja reikšmingas ryšys tarp akcijų rinkų indeksų ir įvairių makroekonominių rodiklių. Mokslininkai daugiausia tyrė JAV, Japonijos, Didžiosios Britanijos arba Azijos šalių akcijų rinkas. Tačiau nedaug tyrimų atlikta Europos šalių akcijų rinkų indeksų ir juos lemiančių makroekonominių rodiklių ryšių tema. Straipsnio tyrimo mokslinę problemą pagrindžia faktas, kad Baltijos šalių ekonomikos išsivystymo lygis ir vykstantys makroekonominiai pasikeitimai itin skiriasi nuo išsivysčiusių šalių. Remiantis Fama (1969) pasiūlytu ir išplėtotu efektyvios rinkos apibrėžimu, kuris teigia, kad akcijų kainos visiškai atspindi informacijąapie pokyčius šalies ekonomikoje, suformuluotas probleminis klausimas: ar kiekvienoje Baltijos šalyje ryšys tarp akcijų rinkų indeksų ir makroekonominių rodiklių yra vienodai stiprus? Atliekant Baltijos šalių akcijų indeksų ir pasirinktų veiksnių koreliacinę analizę, jos rezultatai parodė, kad tokie makroekonominiai veiksniai kaip bendras vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, infliacijos lygis, pinigų kiekis Ml, nedarbo lygis, tiesioginės užsienio investicijos, valdžios sektoriaus skola, palūkanų norma, pramonės kainų indeksas daro skirtingą poveikį savo šalies akcijų kainoms. Stocks as well as other equities of the financial system are instruments of resource distribution between the economic operators that allow statės and institutions to attract financial resources, invest available capital and gain return in the future. It was identified long ago by researchers that a rather strong relationship exists between the development of stoek exchanges and economic changes: stock exchanges positively react to economic growth and vice versa, stock market growth promotes statė economy. Changes in stock exchange can predict changes in statė economy: there is likelihood that stock exchanges will decline during the period of economic downturn, and vice versa: stock price growth signalises economic recovery. Difference between the economic development level and microeconomic changes in the Baltic States and developed statės is great. According to the definition of the efficient market proposed and developed by Fama (1969), stock prices fully reflect information on economic changes, therefore the question arises whether the relationship between stock indexes and macroeconomic indicators is eąually strong across the Baltic States. The aim of the paper is by drawing on empirical research to identify which macroeconomic indicators have the greatest effect on changes in stock prices and evaluate their relationship in the Baltic States during the period of 2000 lstQ - 2012 lstQ by using the multinomial regression model. During the research on the relationship between the macroeconomic indicators of the Baltic States and the OMX index and using the data for the first ąuarters of2000- 2012 a strong and direct relationship between the OMXV index (Lithuania) and the Measure of Money Supply Ml and the OMXV index and the Foreign Direct Investment Index was identified. The identified relationship between the OMXV index and GDP per capita and the OMXV index and the Producer Price Index was direct and moderate. The identified relationship between the OMXR index and the Measure of Money Supply Ml was strong and direct. The identified relationship between the OMXR index and GDP per capita was direct and moderate. The relationship between the OMXR index and the Harmonised Index of Consumer Prices, the Foreign Direct Investment Index, the Producer Price Index was direct but weak. After composing the eąuation of the multinomial regression model of the Baltic Stock Exchanges indexes and the macroeconomic indicators for the analysed period it was identified that the OMXV index is affected by the OMXV index of the previous period, GDP per capita and the unemployment rate of the previous period. Increase in the unemployment rate has a negative effect on the OMXV index. The OMXR index is affected by the OMXR index of the previous period, GDP per capita and the unemployment rate. Increase in the unemployment rate has a negative effect on the OMXR index. The OMXT index is affected by the OMXT index of the previous period, the Measure of Money Supply Ml, and the statė sector debt. Increase in the statė sector debt has a negative effect on the OMXT index.

Kiekvienos tautos būsima gerovė ir konkurencinė pozicija globaliame pasaulyje kuo toliau, tuo labiau priklauso nuo jos gebėjimų kurti ir absorbuoti žinias. Pagrindinis žinių bruožas yra tas, kad norint jas kurti ir pritaikyti, reikia išsilavinusių žmonių. Straipsnyje siekiama išmatuoti išlaidų viešajam švietimui ir mokslo tyrimams ir plėtrai naujose Europos Sąjungos (ES) šalyse narėse santykinį efektyvumą palyginus su parinktomis ES (plius Kroatija) ir OECD šalimis. Tyrimo rezultatai rodo, kad techninis efektyvumas švietimo ir mokslo tyrimų ir plėtros sektoriuose smarkiai skiriasi daugumoje ES šalių (įskaitant naujas šalis nares) ir OECD šalyse. Skirtingo efektyvumo (orientuoto į išeigą) analizė rodo, kad Japonija, Korėja ir Suomija yra efektyviausios šalys švietimo sektoriuje, o Šveicarija ir Olandija dominuoja mokslo tyrimų ir plėtros sektoriuje. Analizuojant tik naujas ES šalis nares, Vengrija, Estija ir Slovėnija efektyviai veikia pirmo, antro ir trečio lygio ugdymo srityse atitinkamai. Kita vertus, Kipras ir Vengrija dominuoja mokslo tyrimų ir plėtros sektoriuje, net jei ir dėl skirtingų priežasčių. Empiriniai rezultatai taip pat rodo, kad bendru atveju naujos ES šalys narės demonstruoja santykinai aukštą efektyvumą trečio lygio lavinimo srityje, bet atsilieka matuojant mokslo tyrimus ir plėtrą. Galima teigti, kad dauguma naujų ES šalių narių turi didelį potencialą didinti ribotų išteklių švietimui ir mokslo tyrimams ir plėtrai efektyvumą. Paper attempts to measure relative efficiency in utilizing public education and R&D expenditures in the new EU member states in comparison to the selected EU (plus Croatia) and OECD countries. As resources allocated to education and R&D sector are significantly limited, a special emphasis should be given to their efficient use regarding the institutional and legal constraints. By applying non-parametric methodology, i.e. Data Envelopment Analysis (DEA), a relative efficiency is defined as the deviation from the efficiency frontier which represents the maximum output/outcome attainable from each input level. An analysis of (output-oriented) efficiency measures shows that among the new EU member states Hungary, Estonia and Slovenia seem to be good benchmark countries in the field of primary, secondary and tertiary education, respectively. On the other hand, Cyprus and again Hungary dominate in the field of R&D sector, even if for different reasons. The empirical results also suggest that, in general, new EU member states show relatively high efficiency in tertiary education, while lag well behind in the R&D efficiency measures.

Straipsnyje pateikiamos Džozefo Edvardo Deiviso 1937 m. vasaros vizito j Estiją (liepos 24-26 d.), Suomiją (liepos 31 – rugpjūčio 2 d.), Latviją (rugpjūčio 13-15 d.) ir Lietuvą (rugpjūčio 16 d.) ataskaitos JAV valstybės sekretoriui, saugomos Kongreso bibliotekoje, Vašingtone. Nepaisant to, kad šios ataskaitos yra svarbus, autentiškas istorinis šaltinis, parodantis kad 1937 m. Amerika domėjosi Europos reikalais, tačiau istoriniuose tyrimuose jos beveik nepanaudotos. Publikuojamos ataskaitos atskleidžia Amerikos prezidento ir jo administracijos artėjančio karo nuojautą. Pirmiausia, Deiviso vizitais buvo siekiama įsitikinti, ar tikrai Baltijos valstybės ir Suomija gali tapti placdarmu, tramplinu eventualioje nacių Vokietijos agresijoje prieš Sovietų Sąjungą. Tuo metu SSRS Amerika laikė sąjungininke, galinčia padėti stabdyti japonų expansiją Tolimuosiuose Rytuose. J. E. Deiviso vizitai į Baltijos šalis ir Suomiją buvo sėkmingi. Ambasadorius įsitikino, kad šios šalys nelinkusios atsiverti nacių ekspansijai. Atvirkščiai, Baltijos šalys brangina nepriklausomybę ir nacionalinę esybę. Šios šalys siekia išlikti neutralios ir nepakliūti nei Vokietijos, nei SSRS įtakon. Tačiau Baltijos valstybės dažnai buvo kaltinamos neutralumo nesilaikymu, nors tokie kaltinimai neturėjo jokio pagrindo ir buvo tik dingstis kontroliuoti silpnesnių kaimyninių šalių užsienio politiką. Publikuojamose ataskaitose matoma, kad autorius sugebėjo objektyviai įvertinti aplankytų valstybių tarptautinę ir vidaus padėtį. Galima manyti, kad autorius nuvertino Lietuvos situaciją, mat joje jis lankėsi tik vieną dieną, o kitose Baltijos šalyse ne mažiau kaip tris. Article presents Joseph Edward Davis' reports to the Secretary of the US State Department on his visits to Estonia (July 24-26), Finland (July 31-August 2), Latvia (August 13-15) and Lithuania (August 16) archived at the Library of Congress in Washington. Although providing a wide range of authentic historical facts confirming that the USA became interested in European affairs in 1937, the reports were barely used in prior historic research. Published reports suggest that the President of the United States and his administration were aware of the threat of the approaching war. Firstly, Davies' visits were supposed to scrutinize whether the Baltic States and Finland became a convenient bridgehead for the Nazi Germany's attack against the Soviet Union. At that moment the administration of the United States treated the Soviet Union as a strategic ally capable of helping to counter Japan's expansion to the Far East. J. E. Davies' visit to the Baltic States was a success. Ambassador could obviously perceive that the states he visited were not going to open the door to the Nazi expansion. On the contrary, the Baltic States were determined to maintain independence and territorial integrity. These countries strived to preserve neutrality and indicated acceptance neither of Germany nor of the USSR. However, the Baltic States were often accused of breaching the neutrality, although such accusations had no grounds and served mainly as an excuse to control foreign policy of the weaker neighbours. The content of reports demonstrates that the author managed to objectively evaluate international and internal situation of the visited countries. Possibly the Ambassador underestimated the situation in Lithuania as his visit lasted only one day compared to three-day-visits in other Baltic countries.

Straipsnyje siekta išanalizuoti naujausias Japonijos, Pietų Korėjos ir Lietuvos pensijų sistemų reformas ir priemones, kurių imtasi ekonominių krizių laikotarpiais. Japonijos, P. Korėjos ir Lietuvos pensijų sistemos problemos panašios į kitų Azijos ar Europos pramoninių valstybių problemas: visuomenės senėjimas, ekonominės krizės įtaka ir pensijų sistemos deficitas. Nagrinėjamose valstybėse vykstantys visuomenės senėjimo procesai (mažas gimstamumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė) veikia ir pačią visuomenę, skatina vykdyti vis sudėtingesnes reformas. Visos valstybės pasaulyje kovoja su senėjimu ir ieško priemonių pensijų sistemos finansiniam tvarumui užtikrinti. Po universalios pensijų sistemos reformos 1985 m. Japonijos vyriausybės uždavinys – užtikrinti kiekvienam pensijų sistemos dalyviui tinkamo dydžio ir reguliarias pajamas, įgyvendinti socialinį teisingumą ir solidarumą. Pensijų sistemos reformos P. Korėjoje intensyviai pradėtos vykdyti tik nuo 1997 m., tai buvo susiję su pasaulio valiutos krize. Nuo praėjusio amžiaus pabaigos iki 2009 m. P. Korėjos vyriausybė sukūrė modernias socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemas. Vyriausybė nuolat didina socialinės apsaugos aprėptį ir išmokų dydžius (nuo 1999 iki 2009 m. socialinės išmokos išaugo beveik keturis kartus). Vis dėlto socialinė aprėptis dar nepakankama, pajamų netolygumas didėja, o finansinis disbalansas skatina reformuoti pensijų sistemą ilgalaikėje perspektyvoje. 2003 ir 2011 m. pensijų sistemos reformos Lietuvoje sukėlė daug diskusijų dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemos perspektyvų Lietuvoje. 2003 m. Vyriausybė pasirinko liberalią poziciją, tačiau 2011 m. nuspręsta stiprinti valstybinio socialinio draudimo garantijas. Aim of this article is to define the Japanese, South Korean and Lithuanian latest pension system reforms and measures during economic crisis. Problems of the Japanese, S. Korean and Lithuanian pension systems are similar to the others industrial Asian or European Union countries: ageing, impact of economic crisis and pension system budget deficit. Moreover, the Japanese, S. Korean and Lithuanian population ageing rapidly (low birth rate, longer life expectancy) and it influences the entire society and requires more complex and pressing pension systems reforms. All countries of the world fighting against the ageing and searching for the pension system financial sustainability. After the universal pension system reform in 1985, the task of Japanese government is to ensure for each participant an adequate and regular pension income, to implement the social justice and solidarity. Pension system reforms in S. Korea began intensively only since 1997 and this was associated with a global currency crisis. Since the end of the last century until 2009, S. Korean government has developed a modern social security and social assistance systems. The government is constantly increasing social security coverage and benefits (from 1999 to 2009, social benefits increased almost four times). However, the social security coverage is still insufficient, income disparities increasing and the financial disbalances require to reform the pension system for a long-term perspective. The pension system reform of 2003 and 2011 raised the wide discussion on the state social pension insurance system future development of Lithuania. This reform clearly demonstrates that the government in 2003 opted for a liberal position and in 2011 – it was decided to strengthen state social insurance guarantees.

Straipsnyje lyginamuoju požiūriu nagrinėjami Japonijos filosofo Hoseki Shin’ichi Hisamatsu ir Martino Heideggerio filosofiniai darbai, kuriuose išryškinamos Rytų Azijos ir Vakarų mąstymo tradicijų rezultatyvaus tarpkultūrinio dialogo galimybės. Hisamatsu dzenbudizmo analizė ir Heideggerio pagrindinių mąstymo principų aptarimas straipsnio pabaigoje papildomas Heideggerio mokinio iš Japonijos Kōichi Tsujimura dzeno pavyzdžiais, kurie atskleidžia sąsajas tarp gelminių Heideggerio naujojo mąstymo ir dzenbudizmo praktinės tradicijos pagrindų. Autorius įrodinėja, kad Rytų Azijos mąstymo tradicijų paveiktas Heideggeris ne tik neredukuoja dzenbudistinės tradicijos taip, kaip tai daro Vakarų dualistinė metafizika, bet ir atveria naujas galimybes giliau pažvelgti į senąsias Japonijos kultūros gelmes. Article compares the philosophical work of the Japanese philosopher Hoseki Shin’ichi Hisamatsu and that of Martin Heidegger. The article shows that one can find possibilities for fruitful intercultural dialogue between East Asia and Western thought traditions. At the end of this article I provide i Zen Buddhism samples of Heidegger’s Japanese pupil, Kōichi Tsujimura. Those samples together with Hisamatsu’s work reveals agreement between the deep fundaments of Heidegger’s new thinking and those of Zen Buddhism‘s practical tradition. The main purpose of the article is to show that Heidegger’s new thinking does not reduce the significance of the tradition of Zen Buddhism, as Western dualistic metaphysics does. But even more, it opens new possibilities for a deeper understanding of an old Japanese cultural heritage.

Recenzijoje aptriama JAV angliškai išleistos jaunimui skirtos pirmosios Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ vertimas į lietuvių kalbą. Knygą palankiai sutiko Amerikos skaitytojai ir kritikai. Romanas pelnė jau 14 apdovanojimų skirtingose kategorijose. Jame papasakojama apie į Sibirą ištremtos lietuvių šeimos likimą, dviejų paauglių Linos ir Andriaus meilę, įsižiebusią nežmoniškomis sąlygomis. Rūtos Šepetys knyga parodo lietuvių gebėjimą pakelti sunkiausius išbandymus, bet neprarasti nei savasties, nei orumo. Romanas jau išverstas į 25 kalbas, išleistas 29 pasaulio kraštuose, tarp jų Kinijoje, Tailande ir Japonijoje. Italai knygą „Tarp pilkų debesų“ įtraukė į mokykloms rekomenduojamos literatūros sąrašą. Deja, Lietuvoje romanas vertinamas skeptiškai. Tenka pažerti daugybę priekaištų knygos vertėjams į lietuvių kalbą ir jos redaktoriams, nes kruopščiau nepaieškota atitikmenų, tarsi būtų kalbama apie mums visiškai nežinomą kieno nors kito istoriją. Antraip nekiltų klausimas, kodėl angliškai, prancūziškai, itališkai ir kitomis kalbomis išleista knyga tapo literatūros įvykiu, o lietuviškas variantas sužadina nemažai pagrįstų abejonių. Panašu, kad „Almai litterai“ ši knyga rūpėjo gerokai mažiau negu prestižinei Niujorko leidyklai The Penguin Group, kurios Jaunųjų skaitytojų skyrius Philomel Books pasitelkė gausią redaktorių, stilistų komandą – puikus jos darbas ir lėmė romano populiarumą. Knygos potencialą rodo ir Holivudo prodiuserių siūlymai pagal ją sukurti filmą. The review discusses the translation into Lithuanian of the first book by Rūta Šepetys, “Tarp pilkų debesų” [Between Shades of Gray], published in English in the USA and targeted at youth. The book was welcomed by American readers and critics. It has already been awarded 14 prizes in different categories. The book is about the fate of a Lithuanian family exiled to Siberia and the love between two teenagers Lina and Andrius under inhuman conditions. The book by Rūta Šepetys shows Lithuanians’ ability to withstand the most severe challenges, without losing identity or dignity. The novel has been translated into 25 languages and published in 29 countries of the world, including China, Thailand and Japan. Italians have included “Tarp pilkų debesų” in the list of literature recommended for schools. However, the novel is viewed sceptically in Lithuania. Lithuanian translators and editors should be reproached for the lack of thoroughness while searching for equivalents, which creates an impression that we read somebody else’s story that is totally unfamiliar to us. Otherwise we would not ask why the book published in English, French, Italian and other languages has become a literary event, whereas the Lithuanian translation raises reasonable doubts. It seems that the Alma Littera publishing house was concerned with this book to a much smaller extent than the prestigious New York publishing house, The Penguin Group, whose Young Readers Division Philomel Books formed a large team of editors and stylists; their excellent efforts contributed to the popularity of the novel. The potential of the book is also evidenced in the proposals of Hollywood producers to create a film.

Straipsnio objektas: Žemaitijos XIX a. mediniai stogastulpiai ir koplytstulpiai su medinėmis žvakėmis ir žvakidėmis. Tikslas: aptarti šių motyvų galimą ryšį su mirusiųjų žibintais. Metodai: lyginamasis, istorinis, analizės. Išvados: antkapiniuose paminkluose esančios mirusiesiems skirtos žvakės, kaip ir paminklų struktūros bruožai (stulpai su nišomis, žibinto tipo paminklai), rodo, kad Žemaitijos mediniai paminklai galėjo būti kitose šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Japonijoje) žinomų mirusiųjų žibintų saviti vietiniai atitikmenys. Paper discusses 19th с Samogitian wooden monuments - roofed columns and shrines with wooden candles and candlesticks, the issue of their origin and significance in an international context: the forms and functions of French medieval lanterns of the dead (latentes des morts) are overviewed, as well as the Irish version of the columns; German, Austrian and Polish monuments with light sources, the evolution of their forms. Briefly discussed are the possible influences of Benedictine monastery and church processions, where lanterns are used; ancient written sources mention the use of candles in Prussian and Samogitian religious and family celebration rituals. It was discovered that the Samogitian monuments with wooden carvings depicting candles are not only decorative, but also symbolic candle substitutes, while wooden candlesticks can testify that the monuments used real candles as well. The latter features' and the monument's structural similarity (columns with niches) shows that the functions of the wooden monuments could be a distinctive local equivalent of those in France, Germany, Austria, Poland, Japan, while the major difference between them - the candles and candlestick motives' alignment with the architectonics of the monument. The issue of the origin of this motif remains problematic, so there is only a primary hypothesis that there may have been influences not from the ecclesiastical tradition, but from earlier sacred flames for the dead in the traditions of Samogitia, alluded to in historical sources; partly too from other countries' analogues. It is quite clear that at the end of the 19th century, Samogitian cemetery monument wooden candles and real candles in wooden candlesticks expressed the light of faith and the symbolism of a light for the dead.

Straipsnyje pirmą kartą gretinamos lietuvių ir ainų vokalinės polifonijos tradicijos. Pasitelkiant analitinį aprašomąjį, istorinį, lyginamąjį ir tipologinį metodus, siekiama atskleisti šių genetiškai nesusijusių ir geografiškai izoliuotų tautų linijinio daugiabalsiškumo pavyzdžių (sutartinių, pakaitinių, upopo, ukouk, rimse) panašumą, pakeliui atkreipiant dėmesį į liaudišką terminiją, jos vartojimo svarbą etnomuzikologijoje. Mėginama atrasti bendruosius polifonijos raidos dėsningumus, pradedant ankstyviausiomis pakaitinėmis dainavimo formomis ir baigiant naujomis, paveiktomis XX a. kultūrinės aplinkos arba polifoninio dainavimo tradicijos atgaivinimo sąjūdžio. The parallels observed by the author of the paper between Lithuanian multipart songs and Ainu polyphony are obvious and, at the same time, a rather mysterious thing. The Ainu is one of the ethnic groups of the Paleoasiatic peoples that mostly inhabits the northern part of Japan (Hokkaido Island and the northern part of Honshu Island), as well as on the Kurile Islands, Sakhalin and the southern part of the Kamchatka Peninsula. They are Japanese aborigines whose ancestors are believed to have settled on the islands about six thousand years ago. The origin of the Ainu is still controversial. They were very different from the peoples that surrounded them from the cultural, anthropological and linguistic point of view. Nevertheless, there is a mysterious link between Ainu and Lithuanian cultures (the first researcher into the Ainu was a nobleman from Samogitia Bronislavas Pilsudskis, an ethnologist and anthropologist; he made the first recordings of Ainu polyphony made in 1903). The Ainu have preserved the archaic syncretic genres "upopo" (songs sung sitting in a semi-circle, mostly in canon, more seldom in antiphony) and "rimse" (songs sung dancing in a circle, sometime sung in canon). Not only the forms of polyphony, certain ways of performing (canonical, contrapuntal, alternate) of the Lithuanians and Ainu but also certain peculiarities of music (repetition of short motifs of the melody, their imitational development, harmony of seconds) as well as of the text (incomprehensible onomatopoeic words, etc.) coincide. Some of those who sing multipart songs or listen to them have felt a peculiar impact of the sounds, involuntary involvement in the magic world of music and onomatopoeic words, a certain state of trance. In their aesthetics (controlled emotions) and certain musical features (repetitive technique, ostinato principle, minimalism) Lithuanian multipart songs are much closer to the Eastern than the Western traditional music conception. The repetition of simple musical segments, certain "revolving" structures is the base of many music cultures of Eastern Asia. It is maintained that the mentioned peculiarities in old cultures were connected with cult and magic purposes – a certain stereotype repetition of rhythm and melodic structures would produce a hypnotic effect. Just like Lithuanian multipart songs, the live tradition of the Ainu polyphony was on the brink of disappearance – it was reconstructed at the end of the 20th century. The renewal of certain tendencies of polyphonic singing common to both cultures and some other changes are observed. Canonic-imitative (round singing) is equally important for both the Lithuanian and Ainu peoples, which distinguish these two from other peoples. It is not surprising that polyphonic songs have become a cultural identity mark of these two peoples.