Search

Straipsnyje aptariamos įvairios šiuolaikinio meno pristatymo televizijoje strategijos, tiesiogiai susijusios pirmiausia su meną pristatančiųjų vaidmenimis, televizinės medijos ir meninės praktikos pokyčiais. Teigiama, kad audiovizualiniam turiniui organizuoti įtakos turi tarp meno lauko ir auditorijos tarpininkaujantys agentai (žurnalistai, menotyrininkai, menininkai, kuratoriai, prodiuseriai, meno institucijos etc.). Remiantis Pierre’o Bourdieu meno sociologijos idėjomis, televizijos ir šiuolaikinio meno lauko bei jo dalyvių santykiai matomi kaip nuolatinės derybos dėl kūrybos viešinimo ir meno lauko dalyvių matomumo, socialinės prasmės ir meno vertės kūrimo, kultūrinio kapitalo kaupimo, vizualaus kultūrinės atminties archyvavimo, kitaip tariant – tinkamiausio meno reprezentacijos būdo, kurį lemia agento užimama pozicija nagrinėjamame lauke. Iliustruojant pavyzdžiais, analizuojamos kalbėjimo apie meną televizijoje ypatybės, šių laukų tarpusavio įtakos, kritinės praktikos, skirtingi formatai, atsižvelgiama į vadinamųjų agentų vaidmenį formuojant kintantį televizijos kaip informacinės ir kūrybinės priemonių statusą. Reikšminiai žodžiai: televizija, kultūros laida, audiovizualinė meno reprezentacija, lauko teorija, šiuolaikinio meno komunikacija. The aim of this article is to briefly discuss the changing relationship between Lithuanian television and the contemporary art field, as well as the way that the content-producing agents in the field (journalists, art critics, artists, art institutions etc.) shape the dynamics of this relationship. The article focuses on the cases of culture and art being presented on television or, vice versa, television itself being reflected upon by art. Based on the ideas of Pierre Bourdieu’s sociology of art, the relationship between these two fields and their participants can be viewed as a continuous negotiation of publicity, production of social meaning, and archiving of cultural memory. The core concepts introduced by Bourdieu, which allow us to evaluate the legitimising power of art and the importance of television as a dissemination resource, are employed to analyse these intersections within these fields, their hierarchical divisions, and the resulting tensions. The analysis of the most notable television projects that have turned into artistic practices and were realised in Lithuania over the course of three decades, such as tvvv.plotas by the artist duo of Nomeda and Gediminas Urbonas, the Contemporary Art Centre’s CAC TV, or the Art-o-thlon entertainment-oriented arts championship, reveals the diverse collaborative forms and strategies of that emerge from the interaction between television and contemporary art. In some cases, compliance with the rules of television entails a deliberate misinterpretation and misappropriation of these rules, while in others, it allows for the emergence of a new social reality where the concepts and the specific vocabulary of the field are changed and simplified, and certain established classification schemes eliminated. The article regards the relationship between art and television as a communicative act, where cultural meanings are not transmitted but rather constantly created, while the audience itself has a chance to participate as a creative collaborator free to interpret the received messages in its own way. With regard to the changing role of the television medium in the general field of information dissemination and media culture, a fundamental shift of roles is evident – with the further segmentation of audience, television retreats to the position of a neutral moderator or platform that offers the services of a (digital) public space, while art institutions, willing to be visible players in the field, initiate and produce content about themselves. Keywords: television, cultural TV show, audiovisual representation of art, Field Theory, communication of contemporary art.

Straipsnyje pasitelkiami dailininko Vinco Kisarausko (1934–1988) rankraščiai / mašinraščiai, varijuojantys nuo tekstų apie kolegų dailininkų kūrybą, atsiminimų iki mokslinės medžiagos, rinktos Kisarausko monografijai apie ekslibriso meną. Mus šiuo atveju domina dailininko tekstai, skirti kolegų kūrybos analizei, atsiminimams, kuriuose ryškėja laikotarpiui būdingas ideologinis fonas. Apie jį tiesiogiai nekalbama arba užsimenama netiesiogiai, tačiau sovietmečio latentinį ideologinį naratyvą galima pajusti iš to, kaip tam tikri dalykai, aspektai apeinami, nutylimi ar (ne)sąmoningai pateikiami kaip „neideologiniai“. Šie ideologijos maskavimo mechanizmai nebūtinai buvo įsisąmoninti, kadangi egzistavo specifinė mintijimo konjunktūra kaip tiesmukas ideologinis spaudimas ir kaip sunkiau apčiuopiama laiko makroideologinė struktūra. The article discusses the manuscripts / typescripts of the artist Vincas Kisarauskas (1934–1988) that vary from texts and memoirs about the works of colleagues and discusses also scientific material collected for Kisarauskas’ monograph on the art of ex-libris. In this case, we are interested in Kisarauskas’ texts dedicated to the analysis of colleagues’ works in which the ideological background of the time is evident. It is not directly mentioned nor alluded to, but the latent ideological narrative of the Soviet era can be felt from the way certain things and aspects are circumvented, silently or (un)deliberately presented as „non-ideological“. The mechanisms of ideological masking were not necessarily conscious. It was rather a response to outright ideological pressure. It manifested itself as the form of “aesthetic escapism.”

Profesionalus sienų tapybos restauravimas ir su tuo susiję tyrimai Lietuvoje atliekami jau daugiau nei 50 metų. Kiekvienas dešimtmetis atneša naujovių tiek restauratorių darbo kokybės ir pobūdžio, tiek ir šios profesijos santykio su visuomene srityse. Net gana siauros sienų tapybos tyrimų ir restauravimo srities apžvalga gali parodyti ryškiausias paveldosaugos ir restauravimo raidos tendencijas, atskleidžiančias kultūros paveldo reikšmės kaitą ir tam tikras kultūros ir architektūros politikos problemas. Straipsnyje aptariamas bendras, vietomis gal kiek fragmentiškas sienų tapybos restauratorių veiklos ir jų darbo refleksijų dešimtmečio vaizdinys, aprėpiantis bent kelias skirtingas temas - mokslinius tyrimus apie sienų tapybą ir jos restauravimą, bendrą medijų konstruojamą požiūrį į sienų tapybą kaip paveldo dalį, galiausiai, pačių sienų tapybos restauratorių ryškiausius pasiekimus ir būdingiausias problemas. Professional restoration of wall paintings and related research has been carried out in Lithuania for more than 50 years. Each decade brings innovations both in the quality and nature of the work of restorers and in these professional relations with the public. Even a relatively narrow overview of the field of wall painting research and restoration can show the most striking trends in the development of heritage protection and restoration, revealing the meanings of cultural heritage and certain problems of cultural and architectural policy. The article discusses the general, and at the same time fragmentary visual material of the decade of wall painting restorers’ activities and reflections on their work, covering several different topics - research of the wall painting and its restoration problems, general approach to the wall paintings and the main achievements and problems. The public is still poorly informed about the restoration of wall paintings and the work of restorers, but it should be noted that there are more and more sincere patrons of heritage seeking to restore the objects in quite poor condition. The examples show that sometimes belief in the value of cultural heritage overcomes the difficult network of investing in nearly destroyed and much-needed objects. The second decade of the 21th century has been quite significant for Lithuanian wall painters. On the one hand, to the cultural heritage projects of the European Union and other international funds, which allowed the restoration of the most important cultural objects. During the decade, the many valuable wall paintings from the 15th to the 20th century, from Gothic painting to examples of Soviet art, has been researched, restored and preserved in Lithuania. While the problem remains - building contractors work with certified restorers, who often become dependent on the will of the contractors and their different wall painting restoration services - there are positive moments, as the public and scholars’ interest in wall painting restoration and preservation is growing.

Straipsnyje platesniame kitų tyrimų kontekste siekiama išnagrinėti epistemologinį meninio tyrimo statusą. Dėl savo transdisciplininio pobūdžio meninis tyrimas vertinamas dvejopai: viena vertus, meninis tyrimas gali būti interpretuojamas kaip nepagrįsta intervencija į mokslinį lauką, kita vertus, nepaisant savo išskirtinumo, meninis tyrimas visgi gali kurti žinojimą, bendramatišką su kitų disciplinų žinojimu. Pagrindinis klausimas, į kurį siekiama atsakyti: ar įmanoma pagrįsti meninį tyrimą (kaip specifinį žinojimą) remiantis jau egzistuojančiais mokslo filosofijos argumentais? In the broader context of other types of research, the authors of this article seek to analyse the epistemological status of artistic research. Because of its transdisciplinary character, artistic research is interpreted ambiguously: on the one hand, it might be treated as an unjustified and illicit intervention into the scientific field, on the other hand, despite its peculiarities artistic research still might be capable of creating knowledge commensurable with the knowledge produced in other (scientific) disciplines. The major question the article seeks to answer is the following: is it possible to justify artistic research applying ready-made arguments in the philosophy of science?

Straipsnyje įvairiais aspektais analizuojami M. K. Čiurlionio estetikos savitumą veikę veiksniai ir idėjos. Čia lietuvių menininkas traktuojamas kaip menotyrinės estetikos, tai yra „estetikos iš apačios“, atstovas, kurio laiškuose ir straipsniuose plėtojamos estetikos idėjos dažniausiai kyla iš konkrečiu kūrybinės evoliucijos tarpsniu labiausiai jaudinusių grožio, harmonijos, meninės kūrybos proceso ir tapybos bei muzikos sąveikos problemų teorinio apmąstymo. Mėgindami rekonstruoti Čiurlionio estetinių požiūrių visumą, daugiausia dėmesio sutelksime į šio menininko ryšius su jo gyvenamoje aplinkoje išplitusiomis neoromantizmo, neklasikinės ir simbolistinės bei Leonardo da Vinci estetikos idėjomis. Įvairiais aspektais aptarsime iš šių įtakų poveikio kylančius Čiurlionio estetikai būdingus požiūrius į meną kaip aukščiausių dvasinių vertybių prieglobstį, menininko misiją, muzikos iškėlimą menų hierarchijoje, požiūrius į gamtą, tapybos ir muzikos sąveiką, meninės kūrybos procesą ir kitas jį labiausiai jaudinusias estetines ir meninės kūrybos procesų psichologijos idėjas. Čiurlionis, kaip ir romantinės ir simbolistinės estetikos atstovai, buvo įsitikinęs, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik autentiškas dvasingas menas, kurio svarbiausia užduotis anot simbolistų – atskleisti nematomus žmogaus ir supančio pasaulio ryšius, o geriausia pagalbinė priemonė tam esąs simbolis, pasižymintis metaforiškumu, giliamintiškumu ir išskirtine apibendrinamąja galia. Todėl atsiribodamas nuo vulgaraus bedvasio sumaterialėjusio miesčioniško pasaulio, Čiurlionis skverbėsi į neaprėpiamas dvasios pasaulio erdves, tolo nuo niūrios kasdienybės į fantastinių vizijų, svajų pasaulį, siekė pakilti į amžino gėrio ir grožio karaliją, kūrė tikrovėje neegzistuojančius lakios vaizduotės sukurtus skaisčios saulės ir naktinio dangaus, mėnesienos ir žvaigždžių spiečių nušviestus pasaulius. Esminiai žodžiai: Čiurlionis, estetika, meno filosofija, menas, romantizmas, neklasikinė meno filosofija, neoromantizmas, simbolizmas, Leonardo da Vinci, Schopenhaueris, Nietzsche, Baudelaire, Verlaine, sinestezija, simbolis The article provides a comprehensive analysis of factors and ideas that had an impact on Čiurlionis’ aesthetic peculiarity. It treats the Lithuanian artist as a representative of theoretical aesthetics, or “aesthetics from below”. Aesthetic ideas developed in his letters and articles generally derive from a theoretical comprehension of issues related to harmony, the process of artistic creativity, and the interrelationship between painting and music that excited him throughout various phases of his creative evolution. In an attempt to reconstruct the totality of Čiurlionis’s aesthetic approaches, we will focus on his relationship with the romantic, not classical, symbolist and Leonardo da Vinci aesthetic ideas that were prevalent in his living environment. We will discuss, in various aspects, the characteristic views of Čiurlionis’s aesthetics that emerged from the influence of these ideas, such as his attitudes towards art as a refuge of the highest spiritual values, the artist’s mission, the elevation of music in the hierarchy of the arts, the attitudes towards nature, the interaction between painting and music, the process of artistic creation, and other aesthetic and psychological ideas of the artistic creative processes that excited him most. In accordance with the representatives of romantic and symbolist aesthetics Čiurlionis was convinced that only authentic spiritual art can unravel the mysteries inherent in objects and life’s phenomena. According to symbolists, the most important task of art is to reveal the invisible connections between man and the world around him, and the best tool for this is the symbol, which is metaphorical, profound, and has exceptional generalizing power. Therefore, distancing himself from the vulgar, soulless, materialised, bourgeois world, Čiurlionis penetrated into the infinite spaces of the spiritual world, moved away from the gloomy daily life to the world of fantastic visions and dreams, sought to ascend the realm of the eternal goodness and beauty, and created worlds illuminated by the radiant sunshine and the night sky, the moonlight and the swarms of stars, which were inexistent in reality but created by his vivid imagination. Keywords: Čiurlionis, aesthetics, philosophy of art, art, romanticism, non–classical philosophy of art, neoromanticism, symbolism, Leonardo da Vinci, Schopenhauer, Nietzsche, Baudelaire, Verlaine, synesthesia, symbol.

Straipsnyje nagrinėjama Kauno knygrišyklų veikla tarpukariu. Tuo metu veikė keli jų tipai: tai spaustuvių knygrišyklos, nedidelės atskiros privačios knygrišystės įmonės ir individualiai dirbantys meistrai. Knygų įrišimo paslauga naudojosi tiek įvairios įmonės bei organizacijos, tiek privatūs asmenys. Knygrišyklų veikla, pajėgumai, siūlomos paslaugos, darbo organizavimas, ten dirbančių meistrų tapatybės, profesinis pasirengimas, klientų poreikiai ir daugybė kitų dalykų paaiškėja ištyrus archyvinius šaltinius. Iš čia sužinome, kad ir didelės spaustuvių knygrišyklos, ir mažos įmonės atlikdavo ir masinės gamybos įrišimus, ir vienetinius individualius užsakymus. O tarp jų pasitaikydavo gerokai (10 kartų) brangesnių įrišimų, todėl, tikėtina, tai buvo geresni, brangesnių medžiagų ir vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau dekoruoti odos įrišimai. Taip pat aiškėja, kad knygrišyklų mechanizacija nebuvo sparti, tad gamyboje dominavo rankų darbas. Kita vertus, odos puošmenų amatininkai taip pat naudojo odą ir gamino nuotraukų albumus bei užrašų knygutes, taigi ribojosi su knygrišystės amatu. O čia didelį vaidmenį suvaidino dailiųjų odos dirbinių įmonė „Šatrija“ ir ten dirbęs meistras iš Estijos Akselis Karingas. Jo pagaminti odos gaminiai stebino gausiu asortimentu, stilistinėmis ir technologinėmis naujovėmis, tad sulaukė daug dėmesio tiek parodose, tiek rinkoje, tiek žiniasklaidoje, kartu populiarindami ir šį amatą. Dar svarbiau, kad jis turėjo nemažai mokinių, kai kurie jų buvo susiję su Kauno amatų mokykla. Taigi garsioji estų odos meno mokykla turėjo įtakos lietuvių odos meno raidai ne tik sovietmečiu, bet ir anksčiau – tarpukariu. The paper analyses the work of Kaunas bookbinding studios during the Interwar period. The research resulted in a large amount of archival data on the identities of the bookbinders from that time, as well as their professional qualifications, capacities, work management, level of mechanization, services on offer, materials used, product prices and requests from clients. The research aimed to reveal the differences between the industrial, custom high-street and custom artisan bookbinding. However it turned out that they were all closely intertwined. The analysis of the documented bookbinding equipment in various workshops has shown that the process of mechanization was rather slow, and that even the mass production was dominated by manual work. Back then, many books would leave the printing presses soft covered, and authors themselves often had to personally seek out the bookbinders for more durable book covers. Back then Kaunas had several types of bookbinding studios: industrial printing house bookbinders, private bookbinding businesses, and individual artisans. However all these types of workshops were able to provide the same range of services – from mass productions to one-off books, both normal and artist editions. For instance, printing house bookbinders would not only take care of the mass production but also accept individual orders, even for one-off prints. Furthermore, all bookbinding studios were not only binding books (and documents) but also producing folders, photo albums and greeting cards, as well as padding the maps and charts with fabric and offering book ‘restoration’ services. Although Kaunas had no bookbinding school, many artistic bookbinding experts knowledgeable of the many intricacies of the craft. The craft of bookbinding often intertwined with leather decoration business – the latter also used the same materials and offered products such as photo albums and notebooks. The Interwar leather processing and bookbinding industries were highly influenced by “Šatrija”, a bookbinding company which had the Estonian expert Aksel Karing workin under their employ. He introduced some artistic and technical innovations of leather processing, thus significantly popularising this trade. The research concludes that the Lithuanian artistic bookbinding has been influenced by the Estonian school much earlier than it was thought.

Straipsnyje susitelkiama į religijos ir šiuolaikinio meno santykį, kurio konfigūracijos aptariamos iš dviejų skirtingų – sekuliarizacijos ir postsekuliaraus būvio – perspektyvų. Teigiama, kad sekuliarizacijos požiūriu religijos ir meno sritys matomos kaip autonomiškos ir nesusisiekiančios, o slinktis link postsekuliaraus diskurso implikuoja principinę autonomijos (tiek religijos, tiek meno srityse) sąlygos destrukciją, šiuo būdu atverdama galimybę grįžti prie religijos ir meno laukų persiklojimo. Pažymima, kad postsekuliarybės kontekste religijos ir šiuolaikinio meno santykis tampa įmanomas tik priimant šiuolaikiniam menui būdingą tiesioginės reprezentacijos principo atsisakymą, o tai reikštų, kad religinės implikacijos tampa atpažįstamos ne kaip religinių turinių reprezentacijos, bet veikiau kaip religiškumo pėdsakas, neretai įgaunantis profanacijos ir refleksijos apie sekuliarizacijos patirtį formas. The article deals with the relationship between religion and contemporary art, discussing their configurations from two different perspectives – the one of secularization and the postsecular one. The author mantains that in the perspective of secularization the fields of religion and art are treated as autonomous and separate, therefore the passage to postsecular condition implicates the destruction of principle law of autonomy, by this opening the possibility of the interlaying of the contexts of religion and art. The article comes to the conclusion that postsecular approach supposes that the relationship between religion and contemporary art becomes possible only by accepting the refusal of the direct representation and this means that religious implications can be recognised not as the representations of religious contents, but rather as the track of them, which can assume the forms of profanation or reflection on the experience of secularization.

Žygimanto Augusto medalio perdirbinys, sujungęs portretinio averso kopiją su iš kabučio perdarytu reversu, straipsnyje interpretuojamas kaip karaliaus asmens ir valdžios komentaras. Pasitelkus vaizdinius ir rašytinius šaltinius, tyrime konstruojamas istorinis Giovanniui Giacomui Caragliui priskiriamo originalo ir jo perdirbinio kontekstas išskleidžiant dvipusio medalio potencialą apversti prasmes. This enquiry focuses on the portrait medal of King Sigismund Augustus attributed to the goldsmith Giovanni Giacomo Caraglio; the medal and its remake are kept in the Ashmolean Museum of the University of Oxford. The medal features in Caraglio’s portrait painted by Paris Bordone in 1553, and is therefore also dated to the same year. The obscure occasion for which the medal was cast prompts reconsidering the relation between its obverse and reverse. The obverse features the bust of the king in profile facing left, while the reverse depicts the figure of Faith encircled with the quote from Virgil’s Aeneid: “DVM SPIRITVS HOS REGET ARTVS” (“As long as the spirit directs these limbs”, IV, 336). Avigdor W.G. Posèq has convincingly argued that the left-facing orientation of the profile coincides with the direction towards the past and is often used when representing humanists, females, minors, and clergymen rather than kings and politicians who are responsible for shaping the future. What is the message behind the medal that depicts the king looking towards the past in combination with the personification of Faith and Aeneas’ promise to remember Dido? This essay argues that this combination acknowledges Sigismund Augustus’ acceptance of his royal duties and his resolution to remain faithful to the Catholic creed of his ancestors in the wake of the death of his beloved spouse Queen Barbara Radziwill (1523–1551). Although, due to Virgil’s authority and the privileged genre of medal art, this item has been regarded as high art, the association between the queens Barbara and Dido bore significant misogynist and erotic undertones. The latter have been exploited in the remake of the medal as its bronze aftercast was adjoined to a former pendant featuring Venus and Mars surprised by Vulcan and Olympian gods mocking them. Due to the identification of the hitherto obscured iconography of the reverse as well as the references to the Reposianus’ epyllion together with Ovid’s Metamorphoses and Ars Amatoria as its literary sources, this unique medallic remake comes across as a humorous gesture. The paper argues that the reverse being fixed to the obverse along the horizontal axis allowed the viewers to reveal the erotic reputation of the king and, by doing so, turn the image of Augustus (meaning, literally, “the elevated one”) head upside down. This way, by a mere twist of fingers, the contradictory combination of reverse and obverse of this medallic remake allowed the erudite and powerful onlookers to join the Olympian gods in their laughter.

Straipsnyje remiantis simbolinio interakcionizmo teorijai atstovaujančio meno sociologo Howardo Beckerio idėjomis, analizuojamos kolektyvinės sovietmečio atminties interpretacijos režisierės G. Beinoriūtės ir tapytojos J. Kluonės darbuose. Analizė paremta pusiau struktūruotų interviu su kūrėjomis rezultatais. Straipsnyje siekiama apjungti dvi iki šiol Lietuvoje paprastai atskirtas kolektyvinės sovietmečio atminties tyrimo sritis: menotyrinę ir sociologinę. Išeities tašku laikydamas simbolinio interakcionizmo vieną iš pamatinių teiginių, kad prasmės yra kuriamos sąveikaujant su kitais, H. Beckeris meną apibrėžia kaip „kolektyvinį veiksmą“. Straipsnyje ši idėja išplėtojama parodant, kad abi menininkės savo šeimų sovietmečio trauminių patirčių pasirinkimą kūrybos objektu aiškina siekiu įprasminti artimųjų išgyvenimus. Akcentuojama, kad toks įprasminimas įmanomas tik pasidalijus savo istorija su visuomene, kurioje tremties, Sibiro simbolika yra atpažįstama ir vertinama. Kitaip tariant, prasmės pojūtis atsiranda šeimos atminčiai tapus tautos kolektyvinės sovietmečio atminties dalimi. Be to, neperžengiant pasirinktos teorijos rėmų pažymima, kad kūrinio pristatymas visuomenei yra būtina sąlyga, kad tam tikras kūrinys įgautų meno kūrinio statusą. Kolektyvinės atminties klausimai šiandien laikomi peržengiančiais nacionalinių valstybių ribas, todėl teigiama, kad Lietuvos menininkių darbų analizė atskleidžia panašių tyrimų transnacionaliniu lygmeniu poreikį. The article focuses on the analysis of interpretations of the collective memory of Soviet past provided in the works of film director Giedrė Beinoriūtė and painter Jūratė Kluonė. The analysis is carried out by following the ideas of symbolic interactionism theory representative Howard Becker and is based on the results of semi-structural interviews. The article aims at connecting two usually separate fields of collective memory research in Lithuania – those of art criticism, history and sociology. Following one of the main ideas of symbolic interactionism, i.e. the meaning is created through the relationships, H. Becker describes art as ‘collective action’. In the article this idea is developed by showing that both artists explain choosing their families’ traumatic Soviet experiences as an object for their artistic creation because of their wish to give a meaning to those experiences. It is emphasized that the giving of meaning is possible only if the family’s history is shared with the society which recognizes and values the symbols of deportation and Siberia. In other words, the feeling of meaning appears when the family’s collective memory becomes a part of nation’s collective memory. Furthermore, within the framework of selected theory, it is emphasized that the presentation of the particular creation to society is a prerequisite for this creation to gain a status of a real work of art. However, nowadays it is said that the questions related to collective memory transcend the borders of national states. Therefore, it is claimed that the analysis of Lithuanian artists’ works reveals the need of similar research at the international level.

Šiame straipsnyje gilinamasi į Mamerto Indriliūno (1920–1945) kūrybinį palikimą, kuris ilgą laiką buvo visai nežinomas, likęs tarpukario ir karo metų leidiniuose. 2019 m. literatūrologo Virginijaus Gasiliūno parengti raštai liudija buvus jau brandų kultūros žmogų, kuriam rūpėjo aiškintis, kas yra menas, ką reiškia literatūra, kokie šiuolaikinės kultūros iššūkiai. M. Indriliūnas siekė svarstyti esminius estetikos klausimus, kuriuos kėlė XX a. filosofai, gilinosi į savo laiko autorių kūrybą, ėmėsi vertimų, analizavo lietuvių meninės raiškos specifiką. Kultūrologiniai tekstai neatrodo pasenę iki šiol, todėl įdomu aptarti jų pasirodymo kontekstus, analizuoti sąsajas su kitais to meto autoriais. Išskirtina yra tai, kad nemažai M. Indriliūno nurodytų kultūros problemų tebėra aktualios iki šiol, ypač tai pasakytina apie santykį su savo kultūriniu paveldu. This article describes Mamertas Indriliūnas’ texts, which were written on the eve of the Second World War and already during the war and remained completely unknown. One of the most important themes is culture, which is perceived as belonging to everybody, without excluding any classes. He emphasizes the idea of decentralization, encourages intellectuals of his generation not to be afraid of the countryside, to draw new creative impulses from this environment. At the same time, he emphasizes that culture cannot be based on the same forms: as life changes, so does creative work. Indriliūnas notices the lack of inwardness in Lithuanian culture, associates it with superficial spirituality, more external than internal, therefore it encourages religious renewal, a new spirit of Christianity. These texts were an imperative both for himself and for his generation, which came to cultural life at this time of epoch-making: it is the generation of Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Straipsnyje įvairiais aspektais analizuojami M. K. Čiurlionio estetikos savitumą veikę veiksniai ir idėjos. Čia lietuvių menininkas traktuojamas kaip menotyrinės estetikos, tai yra „estetikos iš apačios“, atstovas, kurio laiškuose ir straipsniuose plėtojamos estetikos idėjos dažniausiai kyla iš konkrečiu kūrybinės evoliucijos tarpsniu labiausiai jaudinusių grožio, harmonijos, meninės kūrybos proceso ir tapybos bei muzikos sąveikos problemų teorinio apmąstymo. Daugiausia dėmesio tyrime sutelkiama į Čiurlionio estetikos ryšius su su romantizmo meno filosofijos idėjomis. Straipsnyje įvairiais aspektais gvildenamas menas kaip aukščiausių dvasinių vertybių prieglobstis, menininko misija, muzikos iškėlimas menų hierarchijoje. The article provides a comprehensive analysis of factors and ideas that had an impact on Čiurlionis’ aesthetic peculiarity. It treats the Lithuanian artist as a representative of theoretical aesthetics, or “aesthetics from below”. Aesthetic ideas developed in his letters and articles generally derive from a theoretical comprehension of issues related to harmony, the process of artistic creativity, and the interrelationship between painting and music that excited him throughout various phases of his creative evolution. The principal attention in this piece of research is to the connections between Čiurlionis’ aesthetics and the ideas of major traditions of romanticism in art. The article particularly focuses on the multi-dimensional discussion of art as the artist’s highest mission and refuge for spiritual values, the elevation of music in the hierarchy of arts, the idea of the intimate links between different forms of art.

Šiame straipsnyje nagrinėjama iki šiol dėmesio nesusilaukusi problema – Lietuvos internetinių naujienų laikraščių vaidmuo COVID-19 pandemijos metu. Straipsnio tikslas – pateikti trijų Lietuvos internetinių laikraščių kiekybinį ir kokybinį tyrimą atsižvelgiant į Pasaulio ekonomikos forumo (toliau – PEF) strateginės analizės modelį ir, remiantis gautais duomenimis, įvertinti Lietuvos žiniasklaidos vaidmenį COVID-19 pandemijos metu. Tyrime buvo taikoma kiekybinė ir kokybinė žiniasklaidos turinio analizė. Tyrimo tikslai: 1) išsiaiškinti, ar pasirinkti Lietuvos internetiniai laikraščiai atskleidžia tas temas, kurioms, pagal PEF strateginės analizės modelį, žiniasklaida koronaviruso pandemijos metu turi poveikį ir su kuriomis yra glaudžiai susijusi; 2) palyginti, kokiu dažnumu internetiniuose laikraščiuose pasirodo su nagrinėjamomis temomis susijusios publikacijos ir kaip jų periodiškumas skiriasi tarp pačių internetinių laikraščių; 3) nustatyti pagrindines Lietuvos žiniasklaidoje aptariamas su COVID-19 susijusias potemes. Straipsnį sudaro dvi dalys: mokslinių šaltinių nagrinėjimas ir tiriamoji dalis. Pirmojoje dalyje aprašomas tyrimo metodas. Antrojoje dalyje pateikiamas aukščiau apibūdintas trijų Lietuvos žiniasklaidos priemonių kiekybinis ir kokybinis tyrimas. Apibendrinus galima teigti, kad Lietuvos internetinių naujienų laikraščiai atskleidė nurodytas temas COVID-19 pandemijos metu. Tyrimas parodė, kad daugiausiai publikacijų minėtomis temomis skelbė Delfi.lt, mažiau Lrt.lt, o mažiausiai 15min.lt. Daugiausia publikacijų buvo skirta visuotinės sveikatos temai, o mažiausiai – kultūros ir meno temai. Visuotinės sveikatos temos plotmėje daugiausia dėmesio buvo skiriama prevencinės pandemijos valdymo funkcijos potemei, visuotiniame valdyme – užsienio valstybių situacijos potemei, žmogaus teisių temoje - laisvės pažeidžiamumo potemei, o kultūroje ir mene – renginių saugumo potemei. Reikšminiai žodžiai: COVID-19 pandemija, Pasaulio ekonomikos forumas, žiniasklaidos vaidmuo, visuotinis valdymas, žmogaus teisės, visuotinė sveikata, kultūra ir menas, Lietuvos internetinių naujienų laikraščiai, Delfi.lt, 15min.lt, Lrt.lt. The World Economic Forum’s (WEF) Strategic Analysis Model outlines areas where the role of the media is important during a pandemic, so these areas may be selected to examine how the Lithuanian media perform their public information function during the COVID-19 pandemic. The study of the content of the Lithuanian media clarifies whether the media take into account the areas that, according to the WEF strategic analysis model, the media has an impact during the COVID-19 outbreak. This should provide new insights into the priorities and communication strategies of the Lithuanian media, especially in the context of the COVID-19 crisis. The aim of the article is to present three Lithuanian online newspapers quantitative and qualitative research and, in the context of the WEF Strategic Analysis model and, based on the data obtained, to assess the role of the Lithuanian media during the COVID-19 pandemic. It has been established that during the pandemic, Lithuanian online media pay sufficient attention to the topic of general governance: good and bad cases of health crisis management are shown to the public. However, during the research it became clear that international news on the topic of global governance dominates in Lithuanian news media: the media pay more attention to events in the international arena, and the challenges of Lithuania‘s internal management account for only a fifth of all information in the researched online newspapers. The article was prepared by Vilnius University journalism master students (2020). Keywords: COVID-19 Pandemic, World Economic Forum, Media role, global governance, human rights, global health, culture and the arts, Lithuanian online news newspapers, Delfi.lt, 15min.lt, Lrt.lt.

Straipsnyje, remiantis Kazimierzo Malewicziaus teoriniu ir tapybiniu palikimu, aptariama muziejinės atminties ir jos inspiruoto meno kūrinio samprata, atskleidžiamas ją subrandinęs idėjinis suprematizmo kontekstas bei jo raida. Straipsnį sudaro trys dalys. Pirmoje glaustai supažindinama su suprematizmo plastinės sistemos raida konceptualių modelių link. Antroje dalyje nagrinėjama šią raidą inspiravusi meno ontologijos ir meno kūrinio suvokimo problematika. Trečioje dalyje, remiantis ankstesniais apibendrinimais, aptariama Malewicziaus siūloma muziejinės atminties ir muziejinio artefakto samprata, atspindinti vėlyvąjį suprematizmo įdėjų etapą ir jo inspiruotą „realistinės tapybos“1 recidyvą. Atskleidžiama, kaip ankstyvąjį suprematizmą, grindusį tikėjimą istorine pažanga, keitė vėlyvajam suprematizmui būdinga orientacija į antlaikę tikrovę. Based on the theoretical and pictorial legacy of Kazimierz Malewicz, The article, discusses the concept of museum memory and the work of art inspired by it. The context of the ideas of suprematism, that has matured this concept, is presented. The article consists of three parts. The first briefly introduces the development of the plastic system of suprematism towards conceptual models. The second part examines the problems of art ontology and perception of a work of art that inspired this development. Based on previous generalizations, the third part discusses the concept of museum memory and museum exhibit that reflects the late stage of the ideas of suprematism and the recidivation of “realistic painting” inspired by it. It is revealed how the belief in historical progress upon which early suprematism was based was replaced by the orientation towards a reality beyond time, inherent in late suprematism.

Nors atrodo, kad apie kinematografą tekstų prirašyta begalybė, išnagrinėti iš pagrindų įvairūs šaltiniai, išdiskutuotos kino meno kilmės teorijos, išnarstyti iki smulkmeniškumų ankstyvieji kino aparatai, išsiaiškinti technologiniai dalykai, perrašytos ir vėl papildytos pirmųjų kino pionierių biografijos, o ir pats kinas tapęs neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau tekstai apie kinematografą ir toliau rašomi, bandant į visą šį reikalą pažvelgti vis kitais pjūviais. Tikrai yra tęsiami tyrinėjimai archyvų dokumentuose, tikslinami pavieniai biografiniai duomenys, detaliai nagrinėjami atsivėrę pasaulio informaciniai aruodai, dar kartą peržiūrinėjami išlikę kino kadrai ir rašoma daug tekstų vis tikintis atrasti ką nors nauja. Tad ir šis tekstas taip pat nėra išimtis. Čia rašoma apie viltį ir lūkesčius, apie pasipriešinimą ir abejones, apie tikėjimą ir draudimus. Nes kinematografui, kaip „XIX a. stebuklui“, buvo prognozuojama ateitis, kurioje „bus galima stebėti tuščioje salėje ant balto audinio rodomus garsiausius teatro vaidinimus (operas ir dramas) be gyvai atliekančių vaidmenis garsiausių pasaulio aktorių bei girdėti jų balsus be suflerio žodžių, matyti madingiausius drabužius ir įvairiausią gyvenimo buitį bei klausytis ypatingai gerai grojančio orkestro“.

Straipsnyje remiantis kinų mąstytojo Liezi ir Vakarų filosofų – Husserlio, Nietzsche’ės, Kierkegardo, Anaksimeno, Epikūro – idėjomis nagrinėjama autentiško meninio mąstymo problema. Autentiškas meninis mąstymas – tai kūrėjo spontaniška natūrali laikysena atliekamos veiklos, jį supančios aplinkos atžvilgiu. Ši problema labiausiai išryškėja heterogeniškų Rytų / Vakarų civilizacijų estetikoje ir meno filosofijoje. Kinų filosofijos daoistinėje tradicijoje šią problemą vykusiai atskleidžia ziran, wuwei, qi mąstymo kategorijos, o klasikinėje Vakarų filosofijoje – būties prado ar Vienio sampratos. Esminiai žodžiai: kūryba, menas, kūrybinė projekcija, dvasingumas, estetika, meno filosofija, ziran, wuwei, daoizmas, klasikinė filosofija, neklasikinė filosofija. The article analyses the problem of an authentic artistical thinking which is based on the Chinese thinker’s Liezi and Western philosophers – Husserl, Nietzsche, Kierkegaard, Anaximenes, Epikur – ideas. The authentic artistical thinking – the creator’s spontaneous natural bearing in respect of an executable activity and with regard to the surrounding environment. This problem is the most expressed in the aesthetics and in the philosophy of art of heterogenuous East / West civilizations. It’s aptly revealed by the Chinese philosophical categories of Daoism tradition ziran, wuwei, qi and by the primordial spring of being or the God conceptions. Keywords: creation, art, creative projection, spirituality, aesthetics, philosophy of art, ziran, wuwei, daoism, classical philosophy, nonclassical philosophy

Šio straipsnio metodologinis pagrindas ‒ Sergejaus Rapoporto (1934‒2017) sociologinės įžvalgos. Autorius kalba apie situaciją, kai prielaidomis bandoma „tyliojo modernizmo“ terminą sieti su koncepcija apie „laisvos kūrybos zonas“ (sovietinio oficiozo teritorijose). Laikantis šios logikos, reikia padaryti išvadą, kad autentiškiausias mąstymas ir menai yra tie, kurie atitinka ideologinius modelius. Paminėtas Nacionalinėje dailės galerijoje 2018 m. surengtas seminaras pavadinimu „Ar buvo tylusis modernizmas Lietuvoje?“, paminėta 1997 m. Elonos Lubytės surengta paroda „Tylusis modernizmas“ ir jos sudaryta knyga-katalogas tuo pačiu pavadinimu. The author discusses a situation in which conjecture presents itself as a “zone of free creation“. If one follows this logic one has to conclude that most authentic thinking and arts is the one that corresponds to ideological patterns

Though there are no Lithuanian in the book Art Action but the face of George Maciunas is on its covers. However, there are people in Lithuania that create a live art. Where do they come from the artist tries to reply to this question.

Sinestezijos estetika – tai pirmiausia daugybiški, didžiąja dalimi neistoriški, juslių sąveikų vektoriai, persmelkiantys žmogaus kuriamą kultūrą. XIX–XX a. tradicinėje estetikoje jie dažniausiai atpažįstami meno ir skirtingų meno rūšių sąveikos plotmėje, bet ilgainiui atrandama, jog jie aprėpia visą įkūnytą, įsisąmonintą arba neartikuliuotą gyvybinę žmonių veiklą, kuri skleidžiasi jusliškai (sensorially) komunikuojant istorinių analogų neturinčiomis megasociumo sąlygomis. Sinestezijos estetika taip pat apima įvairialypes, nebūtinai homogeniškas, integruotos ir sąveikaujančios juslinės žmogaus plotmės apraiškas. Tradicinėse, beveik iki XX a. pabaigos viešpatavusiose estetinėje mintyje sinestezijos fenomeno interpretacijose daugiausia buvo aptarinėjami programiniai skirtingų menų sąveikos atvejai. Tai buvo mėginimas sinesteziją palenkti ir apriboti Vakarų estetikos tradicijoje kaip jos dar vieną, tegul ir prieštaringą, aspektą. Tačiau XXI a. išaugus sinestezijos tyrimų masyvui, tokia sinestezijos padėtis tapo kvestionuotina, o sinestezijos estetinis artikuliavimas ne tik pasislinko už meno ribų, apimdamas visą žmogaus veiklą gyvenamame pasaulyje. Maža to, sinestezijos estetika apėmė pačią žmogaus savivoką, pripažindama daugiasluoksnes juslių sąveikas natūraliu ir legitimiu pasaulio patyrimo būdu, kuris individui visų pirma turi estetinę vertę. The aesthetics of synaesthesia, first of all, is the compilation of diverse, mostly non-historical vectors with sensory interactions, which permeate the human-made culture. In traditional aesthetics of the 19th−20th centuries, these vectore are most recognised on the plane of interactions between art and the different types of art. Over time, however, it has been discovered that they cover all embedded, conscious or non-articulated vital human activities, which unfold sensorially in the conditions of the megasocium, which has no historical analogues. The aesthetics of synaesthesia also includes multifaceted and not necessarily homogeneous manifestations, integrated and interacting in a sensual human plane. In the traditional aesthetic thought, which prevailed almost until the end of 20th century, the interpretations of the synaesthesia phenomenon were mainly concerned with programmed cases of interaction between different arts. This was an attempt to predispose and limit synaesthesia in the Western aesthetic tradition as yet another, even though a controversial, aspect. In the 21st century, with the growth of synaesthesia research, the synaesthesia situation became questionable and the aesthetic articulation of synaesthesia moved beyond the boundaries of art to encompass all human activity in the living world. Moreover, the aesthetics of synaesthesia covered the selfperception of the personality. It recognised the interactions of multilayered senses in a natural and legitimate way of experiencing the world, which primarily has aesthetic value for an individual.

Apie Vilniaus dailės akademijos (VDA) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) įsteigtų meno doktorantūrų meninio tyrimo įtvirtinimą. Apie mokslo ir meno vienijimą, veiklų persidengimą. The science and studies law of Lithuanian Republic states that it is essential to implement the unity of science and art as well as studies. Art regime provides structure to artistic experience or memory, writes the author.

Asirijos imperija, arba Naujoji Asirijos karalystė -- Beveik tobula Asirijos karo mašina -- Ekonominės, politinės ir socialinės sandaros ypatumai -- Kultūra ir menas. Greta Babilonijos kiti Šiaurės Mesopotamijos teritorijoje iškilę su jos civilizacijos istorija glaudžiai susiję reikšmingi ir nuolatos dėl įtakos konkuravę civilizaciniu požiūriu svarbūs valstybiniai organizmai buvo Senoji, Vidurinioji ir Naujoji Asirijos karalystės. Visų minėtų valstybių nuo atsiradimo iki pat jų žlugimo ryšys su Babilono civilizacija sąlygoja paskirų mokslininkų vengimą išskirti "Asirijos civilizaciją" kaip savarankišką civilizacinį darinį. Tačiau toks požiūris nėra visiškai pagrįstas, nes asirų civilizacija, nepaisant akivaizdžių sąsajų su Babilonijos kultūriniu kosmosu, daugeliu savo pamatinių tipologinių bruožų vis dėlto skiriasi nuo Babilono civilizacijos. Lyginant su Babilonu ir Mesopotamijos pietumis, kuriuose buvo daug saulės, šilumos ir vandens, asirų genčių apgyvendinta teritorija išsiskyrė sudėtingesnėmis gamtinėmis sąlygomis. "Asirijoje, – rašo Herodotas, – mažai lyja, bet to lietaus užtenka javų šaknims maitinti. Pasėliai išauga ir subręsta drėkinami upės. Asirai drėkina ne taip, kaip Egipte, kur upė pati užlieja dirvas, o rankomis ir siurbliais. Visa Babilonija, kaip ir Egiptas, išraižyta kanalų. Didžiausias kanalas tinka laivams plaukioti. Jis jungia Eufratą šiaurės rytų kryptimi su kita upe – Tigru, prie kurio įsikūręs Nino (Ninevijos – A. A.) polis".

Kinetinio meno srovė gimė po Pirmojo pasaulinio karo, nors užuomazgų galima rasti jau 1910 metų futuristų manifeste. Savo klestėjimo metus pasiekęs septintajame dešimtmetyje, šis menas vis dar išlieka aktualus. Atrasti nauji dinaminiai išraiškos būdai sėkmingai integruojami į šiuolaikinių menininkų darbus, o jų nesustabdoma dinamika užburia vis naujus žiūrovus. Kultūros istorikės Agotos Vaitkienės straipsnyje aptariama, kokia buvo pirminė kinetinio meno idėja ir kaip ji kito XX amžiaus eigoje. Įtraukiama ne tik teorinė meno apžvalga, bet ir autorės išgyventa refleksija stebint ir analizuojant kūrinius. The field of kinetic art was born after the First World War, although we can find traces of it in the Futurist Manifesto of 1910. This art reached its peak in the 1960s; however, it is still relevant today. Newly uncovered dynamic forms of expression have been successfully integrated into pieces of contemporary art, and th eir unstoppable dynamics still amaze all new onlookers. In this art icle, the writer on cultural issues Agota Vaitkienė discusses what the initial idea was behind kinetic art, and how it changed over the 20th century. The discussion includes both a theoretical overview of the art, and the author's own reflections on observing and analysing artworks.

Straipsnyje aptariamos dvi šiandienos teoriniame diskurse koegzistuojančios antropoceno estetikos prieigos, darant prielaidą, kad jos grindžiamos skirtingomis estetikos sampratomis. Pirmojoje prieigoje antropoceno estetika analizuojama remiantis vizualumo teoretikų T. J. Demos ir Nicholas’o Mirzoeff pozicija, kurioje atkreipiamas dėmesys į prieštaringą vizualiųjų medijų reikšmę konstruojant antropoceno įvaizdinimą. Šioje perspektyvoje estetika įgauna redukcinį pobūdį, suprantant ją kaip anestetizuojantį faktorių. Antrojoje prieigoje grįžtama prie estetikos sąsajos su aesthesis matmeniu, traktuojant ją ne estetizuojančiu požiūriu, bet kaip pamatinio lygmens percepciją. Šios prieigos skirtumas nuo pirmosios straipsnyje aiškinamas remiantis Maurizio Ferrario racionaliosios estetikos projektu. Trečiojoje dalyje nagrinėjama antropoceno estetikos kaip aesthesis koreliacija su menu ir meno galimybė reprezentuoti antropoceną. Šie aspektai analizuojami pasitelkus Timothy Mortono hiperobjekto sampratą ir lietuvių menininkių projekto „Saulė ir jūra (Marina)“ atvejį. The article presents two approaches towards the aesthetics of Anthropocene in contemporary philosophy, which are based on different concepts of aesthetics itself. The first one is analyzed referring to the position of visual theorists T. J. Demos and Nicholas Mirzoeff, who focus on the controversial functioning of the visual media, through which the representation of the Anthropocene is usually constructed. This approach assumes the reductional character of aesthetics, seeing it as a form of anesthesia. The second approach towards the aesthetics of the Anthropocene returns to the link between aesthetics and a dimension of aesthesis, where the former is treated not as an anaesthetic, but as a fundamental perception. The difference between these positions is explained applying Maurizio Ferraris’ theoretical framework of rational aesthetics. The third part of the article analyzes the correlation between the aesthetics of the Anthropocene as aesthesis and the art. In this part, the article focuses on the potentiality of the art to represent the Anthropocene. These aspects are explained employing Timothy Morton’s concept of hyperobject and the example of the Lithuanian artistic project “Sun and Sea (Marina)”.

The author discusses ecology of culture as an ecosystem of the state. So, what should be done in order to make culture the most important card of the state, an essential part of the distribution of goods and how should we come to realize that we should stop questioning the meaning of culture?

Straipsnyje kalbama apie (šiuolaikinio) meno sistemą ir institucijas kaip ideologines medijas. Remiamasi filosofo Louis Althusserio suformuluota represinių valstybės aparatų ir ideologinių valstybės aparatų koncepcija, pasak kurios, karinių, religinių, edukacijos, taip pat ir kultūros institucijų esmė - ideologinės propagandos skleidimas, užtikrinant ideologinę subjektyvaciją. Tai reiškia, kad dominuojančiųjų socialinių klasių ideologiją kiekvienas atskiras subjektas priima kaip savo paties mąstymo modelį. Ideologine interpeliacija remiasi tiek totalitarinės valstybės, tiek ir propaguojančios liberalųjį kapitalizmą. Būtent apie šią globalią ideologinę santvarką, tačiau žvelgiant pro specifinę (šiuolaikinio) meno sistemos prizmę, ir kalbama straipsnyje. (Šiuolaikinio) meno institucijos straipsnyje aptariamos kaip represinio neoliberalizmo ideologijos ruporai, savotiškos medijos, viena vertus, skleidžiančios neoliberalistinę vartojimo propagandą. Kita vertus, tokių institucijų tikslas, be ideologinės propagandos skleidimo, yra savilegitimacija ir funkcionavimo savitikslės mechanikos užtikrinimas. Abiem tikslams pasiekti tinka "meno" ir "estetikos", kaip savarankiškos, nepriklausomos nuo ideologijos terpės, mitologija. The article analyses (contemporary) art system and institutions as ideological media. The author uses the concepts of repressive state apparatus and ideological state apparatuses formulated by philosopher Louis Althusser, according to which the essence of military, religious, educational, as well as cultural institutions is the spread of ideological propaganda, ensuring ideological subjectivation. This means that each individual adopts the ideology of dominant social class as its own model of thinking. Both totalitarian states and those that promote liberal capitalism use ideological interpellation. It is precisely on this global ideological order that focuses the article, looking though the specific prism at the (contemporary) art system. (Contemporary) art institutions are interpreted as a ruphor of repressive neoliberal ideology and a kind of media, on the one hand, spreading neoliberal consumerist propaganda. On the other hand, the purpose of such institutions, in addition to the dissemination of ideological propaganda, is self-legtimation and the assurance of functioning of self-serving mechanics. "Art" and "aesthetics", as autonomous and ideologically independent fields, are suitable for both purposes.

Vytis or bunker, traditional or modern expression – these were the most popular questions of the last season actively discussed in public space and they almost erased the boundary between art and politics. And it is hardly a coincidence. Art and politics are no longer separated but instead are brought together. The relation between art and politics is drawn in Lithuania lately as well.

As the movement known as #metoo is getting pace it becomes obvious that it is controlled by nationalists with gender inclinations. Their main argument is of a moralist kind – positions of men in power should give way to other positions. The calls might look very well, but a new model of repressed sexuality is based on puritan values. Is this problem in fact so specialized asks the author.

Straipsnyje aptariamas XX a. septintame dešimtmetyje kilęs akustinės ekologijos judėjimas, istorinis ir probleminis jo kontekstai. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos analizuojami kertiniai jos pradininko Raymondo Murray’aus Schafero teiginiai, idėjos, raida, pristatomos dabartinės akustinės ekologijos pozicijos, jos tarpsritinis pobūdis, ekologijos ir aplinkos garso meno sankirtos. Įvertinant naujas klausymo ir meno kūrinio funkcionavimo strategijas pateikiamas muzikos, naudojančios kūrybai aplinkos garsus, sisteminimas, išskiriami pagrindiniai žanrai (garso meditacijos, garso pasivaikščiojimai, garso skulptūros ir instaliacijos, garso kompozicijos), lyginami musique concrète ir aplinkos garso meno siekiniai ir technikos. Glaustai aptariamos akustinės ekologijos perspektyvos, situacija Lietuvoje. The article discusses the acoustic ecology movement that started in the 1960s as well as the historical and problematic contexts. The fundamental statements, ideas, and development of Raymond Murray Schafer, the movement’s pioneer, from today’s perspective are analysed, the positions of contemporary acoustic ecology and its interdisciplinary nature, as well as the intersection between the ecology and soundscape art presented. Assessing the new strategies of listening and the functioning of a work of art, the systemising of music that employs the acoustic environment is presented; the main genres (sound meditations, sound walking, sound sculptures and installations, soundscape compositions) are given, the goals and techniques of musique concrète and soundscape composition are compared. There is also a short discussion of the perspectives and situation of acoustic ecology in Lithuania.

Žvilgsnis į senovės Egipto civilizacijos istoriją -- Religijos ir mitologijos pasaulis -- Hieroglifinio rašto vaidmuo -- Valstybė, socialinė struktūra ir ūkininkavimo formos -- Kultūra, etika ir mokslas -- Estetika ir grožio samprata -- Meno formų savitumas -- Egipto civilizacijos laimėjimai. Greta seniausios šumerų vos jaunesnė egiptietiškoji civilizacija yra vienas svarbiausių pirmapradžių motininių Senojo pasaulio civilizacijos židinių. Jame išryškėjusios valstybingumo, socialinės organizacijos formos, sukurtas kultūros vertybių ir simbolių fondas, mokslo laimėjimai turi milžinišką įtaką vėlesnei pasaulinės civilizacijos istorijai. Daugelis lengva ranka senovės graikams ir romėnams priskiriamų kultūros laimėjimų iš tikrųjų formavosi dviejuose pagrindiniuose pietvakarinės Senojo pasaulio, t. y. Afro-Eurazijinės, civilizacinės erdvės židiniuose Šumere ir Egipte. Čia užgimusios civilizuoto gyvenimo formos, perėjusios per antikinės kultūros filtrus, tapo vėliau išsiskleidusių bizantinės, Vakarų Europos, islamiškos civilizacijų valstybingumo, religijos, socialinės visuomenės organizacijos, gyvenimo būdo, kultūros, mokslo, architektūros, meno formų ir daugybės kitų žmogaus būties aspektų pagrindu. Egiptietiškoji civilizacija savo gyvavimo tūkstantmečiais nuėjo ilgą ir duobėtą istorinės raidos kelią, kuriame buvo svaigių pakilimų, stagnacijos, nuosmukių ir gaivališkų kultūros pakilimo tarpsnių. Šios civilizacijos pavadinimas daugumoje Europos kalbų kilo iš senosios šalies sostinės Memfio antrojo graikiško pavadinimo "Aigyptos" (gr. Αἴγυπτος), o islamiški kraštai perėmė kitą asirietišką Egipto pavadinimą "Musur", iš kurio kilo dabartinis Egipto (Misr) pavadinimas musulmoniškose valstybėse. Sėkmingai egiptietiškos civilizacijos raidai neabejotiną poveikį turėjo patogi, izoliuota nuo išorinio pasaulio geografinė padėtis.

The Victoria and Albert Museum in London stores the copy of the list of the so called “degenerate art”. It consists of 101 artworks confiscated by the Third Reich from the German State Museum in 1937–1938. The list with 15 996 positions was prepared by the Reich Ministry of Education and Propaganda (Reichsministerium für Volksaufklärung und Propaganda) in 1941–1942. In 1996 the list was handed over to the Museum by Elfriede Fischer, the widow of collector Harry Fischer. The document is stored in the Museum’s National Library of Art as part of the collection of H. Fischer. In 2014 the Victorian and Albert Museum digitised the list and published it online. The two volumes of the press release provide invaluable information about confiscated paintings, graphic art, sculptures and their fate. According to the list, during the “degenerate art” campaign, nine artworks of expressionist artist Pranas Domšaitis (1880–1965) were removed from German museums. Since all of them are destroyed or their location is unknown, and image of only one painting is known, the article attempts to identify the motifs of requisite artworks from the short description in the list. Research is made using comparative analysis on the basis of the analogous or similar-period, subject, and title artworks which are in collections of the Lithuanian Art Museum. Also the development of “degenerate art” campaign and Domšaitis’ life in the Third Reich is discussed in general terms.

Kultūrinis turizmas Lietuvoje į nuoseklią sistemą nėra issivystes, o kultūros ir meno sektoriuje kultūrinis turizmas – menkai teisnaudota sritis. Trūksta bendrų iniciatyvų, keitimosi žiniomis, patirtimis, tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Tyrime siekiama parodyti turizmo ir kultūros bei meno sektorių jungcių galimybes, siekiant bendro ekonominio ir sociokultūrinio efekto. Straipsnis analizuoja kultūrinio turizmo sampratos ir suvokimo aspektus, galimas kultūrinio turizmo plėtros kryptis. Rekomenduojama kultūrinio turizmo sricių klasifikacija, kaip galimas vadybos modelis, įgalinantis praktinį pritaikomumą. Viena is penkių kultūrinio turizmo sricių – parodos, festivaliai ir kiti renginiai – tiriama issamiai, atskleidžiamas potencialas, funkcionavimo perspektyvos. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kultūra, menas, kultūrinis turizmas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kultūrinio turizmo sritys, parodos, festivaliai, meno renginiai. JEL KLASIFIKACIJA: Z32, Z11, R58 DOI: http://dx.doi.org/10.15181/rfds.v23i3.1593

Mesopotamijos gamtinių sąlygų ypatumai ir šumerų civilizacijos ištakos -- Šumerologijos ištakos -- Šumerų kilmės problema -- Žemdirbystės savitumas -- Miestietiškos civilizacijos tapsmas -- Mitologija ir religija -- Rašto išradimas -- Socialinis ir politinis valdymo modelis -- Akadiečių užkariavimas -- Šumerų civilizacijos laimėjimai -- Šumerų meninės kultūros formos.

Straipsnyje aptariamas šiuo metu įvairiuose pasaulio regionuose vykstantis civilizacinės vaizduotės iškilimas bei civilizacinės savimonės stiprėjimas ir politiniu, ir geopolitiniu lygmeniu. Remiantis Samuelio P. Huntingtono įžvalgomis, iškeliama jo mintis apie religijos reikšmę civilizacijai ir civilizacijų sąveikai. Straipsnyje išskleidžiama religinio ir meninio paveldo svarba civilizacinei vaizduotei ir teigiama, kad imperinių civilizacijų religinis paveldas visada įkūnijamas meno pavidaluose ir meninėse praktikose, kurioms, savo ruožtu, visada būdingas religinis bruožas. Daugiausia dėmesio skiriama turkiškosios civilizacinės vaizduotės atgimimo ypatumams, aiškinantis neoosmanizmo idėjų bei ideologijos išplitimą kultūros srityje ir virsmą politiniu bei geopolitiniu įrankiu, formuojančiu naują turkiškąjį tapatumą. Islamiškosios ir vakarietiškosios civilizacijų santykių „kolizijos“ vaizdinys išskleidžiamas Orhano Pamuko romane Mano vardas Raudona. Straipsnyje teigiama šį kūrinį esant pavyzdžiu, rodančiu, kaip meniniu būdu permąstoma istorija tampa svarbiu dabartinės civilizacinės vaizduotės stiprinimo įrankiu, kuriam būdinga ir religinė dimensija. This article discusses the ongoing strengthening of civilizational imagination and civilizational self-awareness, which are currently being observed in various regions of the world, both on the political and geopolitical levels. Based on insights from Samuel P. Huntington, his ideas about the significance of religion for civilization and the interactions of civilizations are raised. This article outlines the importance of religious and artistic heritage for civilizational imagination and states that the religious heritage of imperial civilizations is always embodied in artistic forms and artistic practices, which, in turn, always have a religious feature. The main focus is on the peculiarities of the revival of the Turkish civilizational imagination, trying to explain the spread of neo-Ottoman ideology and ideas in the field of culture, while this ideology becomes the political and geopolitical instrument that forms a new Turkish identity. The image of the “collision” between Islam and Western civilizations is revealed in Orhan Pamuk’s novel My Name Is Red. The article posits this work as an example showing how artistically contemplated history becomes an important tool for strengthening the current civilizational imagination, which also has a huge religious dimension.

Straipsnyje apžvelgiamos dailės terapijos filosofinės ir psichologinės ištakos, pagrindinės nuostatos ir jų taikymo praktinės galimybės. Nagrinėjamos dailės terapijos pamatinių teorinių nuostatų sąsajos su neklasikine, gyvenimo filosofija ir įvairiomis psichopatologinėmis bei psichoanalitinėmis koncepcijomis. Ypatingas dėmesys skiriamas dėl filosofijos ir psichologijos idėjų įtakos susiformavusių požiūrių į dailės terapijos funkcijas, metodus ir praktinę reikšmę analizei. Straipsnyje siekiama išryškinti dailės terapijos metodų pritaikymo naudą ir poveikį žmogaus vidinei būsenai, jo fizinei ir dvasinei sveikatai bei savęs pažinimui. Analizuojant dabartinės dailės terapijos ypatumus, susitelkiama į meninės kūrybos procesą, kuris traktuojamas kaip vienas svarbiausių dailės terapijos dėmenų. Article reviews the philosophical and psychological origins of Art Therapy and its practical application possibilities. A special focus is given to the influence of the views based on philosophical and psychological ideas of art therapy functions, methods and practical significance. The article aims to highlight the positive benefits of the adoption of art therapy techniques and their effects on health of a human soul and body as well as a self-cognition. The focus is on a creative process, which is considered to be one of the most important elements of art therapy. The advantages of art therapy, such as a self-expression through colours, the personality in self-creation, the education of the personal creativeness and spirituality, are concisely presented in the paper.

Kokia šiuolaikinio lėlių teatro situacija Lietuvoje? Ar jam reikia šiandien įrodinėti save iš naujo? Su kokiomis esminėmis problemomis ir iššūkiais susiduria šalies lėlių teatrai ir lėlininkai? Kuo išskirtinis lietuviškas lėlių teatras užsienio lėlių teatrų kontekste? Į šiuos ir kitus klausimus tyrinėdama Kauno valstybinio lėlių teatro situaciją atsakymų ieško teatrologė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė. What is puppet theatre in Lithuania today? Does it need to prove its existence? What basic pr oblems and challenges await Lithuanian puppet theatres and puppeteers? What features distinguish Lithuanian puppet theatre from foreign theatre? These questions are answered by the theatre critic Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, who looks at the present situation of Kaunas State Puppet Theatre.

Straipsnyje, remiantis lyginamosios analizės metodu, atskleidžiami meno sampratos savitumai, išryškėję kinų tradicinėje meno filosofijoje. Glaustai aptariamos Vakarų tyrėjų koncepcijos tyrinėjant kinų meno savitumą, išryškinamas glaudus meno ir tos civilizacinės erdvės, kurioje jis formuojasi, ryšys. Atskleistas tradicinės kinų meno sampratos nevienalytiškumas, būtent parodoma esminė skirtis tarp darbinės praktinės veiklos formų, artimų amatams, ir rafinuotinesnių, su dvasine kūrybine veikla susijusių meninės kūrybos formų, būdingų „kilniems žmonėms“. Iš čia kyla aukštesniosioms meno formoms būdingi ryškesni dvasiniai, intelektualiniai ir etiniai aspektai. Aptariami metodai, stiliai, mokyklos ir kryptys. Parodoma, kad tradicinėje kinų kultūroje kuriantis mąstytojas ir menininkas siekia išplėsti savo įtakos lauką, buria apie save bendražygius, mokinius ir kuria savo mokyklą. Analizuojami įvairūs išoriniai ir vidiniai veiksniai, darantys įtaką pagrindinių kinų meno mokyklų ir krypčių sklaidai. Article utilizes a comparative method: to the analyze the Chinese concept of art and the peculiarities of traditional Chinese philosophy of art; to summarize the results of Western inquirers in the field; to highlight the peculiarities of its concepts as the offsprings of the cooperation of art and cultural space; to explicate the heterogeneity of Chinese art concept; to discuss the methods, styles, schools and trends in Chinese music, poetry, calligraphy, painting; to explain how traditional Chinese artist creates, teaches and establishes his own school; to inquire into the various external and internal factors which influence the development of the main Chinese art schools and trends.

Šiame straipsnyje apžvelgiama lietuvių ankstyvojo socrealistinio meno raida. Pagrindiniai keliami klausimai: kokia brandaus modernizmo išugdyto didžiojo pasakojimo vieta to meto lietuvių meno pasakojimuose? Remiamasi Jeano-François Lyotard’o knygoje „Postmodernus būvis“ (1979) suformuluota brandžios modernybės ir didžiųjų pasakojimų krizės koncepcija, ši koncepcija straipsnyje praplečiama sociologinėmis Antony Giddenso ir kultūrosofinėmis Wolfgango Welscho interpretacijomis. Į diskusiją apie socrealizmo artefaktus įtraukiamas ir alternatyvaus modernizmo diskursas, kuris didžiojo pasakojimo problemai suteikia svarbių suklastotos istorijos, pakeisto herojaus argumentų. Socrealistinio laikotarpio menas svarstomas modernizmo, alternatyvaus modernizmo koncepcijų, nuasmeninimo ir įasmeninimo, kolektyvizmo ir tautiškumo tendencijų fone. Vaizduojamojo meno (skulptūros, tapybos) pasakojimai vertinami literatūros pasakojimų akiratyje. This article deals with development of Lithuanian art of early socialist realism. The key issues of the article are following: what is the position of the Grand Narrative which was formed by mature modernism in narration of Lithuanian art of the then? The article refers to the concept of crisis of mature modernity and grand narratives. This concept has been formulated in Lyotardʼs book "The Postmodern Condition" (1979). The article expands this concept by sociological interpretations of Antony Giddens and historical philosophical interpretations of Wolfgang Welsch. Also the discourse of alternative modernism has been included in the discussion with artefacts of socialist realism which to the problem of the Grand Narrative renders importants arguments of fake history and altered character. The art of socialist realismʼ period has been considered against a background of concepts of modernism and alternative modernism as well as that of the tendencies of depersonalization, personification, collectivism and nationality. The narratives of the fine arts (sculpture, painting) have been evaluated from the point of view of literary narratives.

Leonardas Andriekus (1914–2003) – a poet, art conservator, social and cultural activist, editor, teacher, Franciscan monk and a priest. The goal of this article is to analyze Leonardas Andriekus’ ideas from a position of the theology of culture presenting him as an art conservator. The objectives of the article are the following: 1) to present the theology of art as an interdisciplinary subject; 2) to analyze L. Andriekus’ principles of art fostering. The methodology of the theology of culture was used in the article. The method of the theology of culture enabled to have a look at the individual’s cultural activities closer: not only from the secular perspective, but also from the positions of the Church institutions. The theology of art as an interdisciplinary subject states that a person is not eliminated from the divine creative process. Although a man is not given to create a new material, but he/she can fully transform an already existing one, thus realizing him/herself by using the creative spark given by God. Each such positive creative transformation anticipates the transfiguration. The art fostering by L. Andriekus had a practical character, hoping to preserve the artworks of the Lithuanian emigrants for future generations. He did not have any aims to collect such artworks for selfish motives or hide them from the public. He also did not have an intention to sell such works of art profitably in the future. On the contrary, whenever it was possible, L. Andriekus used to exhibit them in St. Anthony’s High School in Kennebunkport, and then in Adomas Galdikas’ Cultural Center Gallery. L. Andriekus, as a Franciscan monk, tried to encompass not only religious, but also Lithuanian ethnic art. His interaction with various representatives of art, art fostering and editing the cultural magazine "Echoes" ("Aidai") is a reason to believe that L. Andriekus knew the concepts of the theology of culture perfectly. He also used to collect the works of art which, with their substantial creative potency, should have anticipated the preponderance of goodness in the process of transfiguration.

Straipsnis yra Friedricho Nietzsche’s filosofijos recepcijos istorijos analizės, pradėtos Lietuvos mąstytojų pirmųjų pažinčių su šio filosofo idėjomis nepriklausomybės laikotarpiu tyrinėjimais, tęsinys. Paskutiniaisiais prieškario ir karo metais parašytuose kūriniuose atsiranda nuodugnesnių įžvalgų apie nyčiškąją filosofiją, šiuo laikotarpiu išleidžiamas pirmasis viso Nietzsche’s kūrinio vertimas. Straipsnyje analizuojama Nietzsche’s meno filosofijos recepcija, gana rimtas jo kūrybos sampratos pristatymas, jo moralės filosofijos idėjų analizė karo metais Vilniaus universitete apgintoje filosofijos daktaro disertacijoje, jo kūrybos vertinimai karo metų periodikoje. This article continues the historical analysis of the philosophical reception of Friedrich Nietzsche that began in the Independent Lithuania. The Lithuanian works that appeared in the last years before and during WW II are marked by deeper insights into the philosophy of Nietzsche and by the first fully translated work of Nietzsche. From doctoral theses of Vilnius University, the article analyzes the reception of Nietzschean philosophy of art, the quite solid presentation of his concept of creativity, and the analysis of his ideas on moral philosophy. The article also presents the evaluation of Nietzsche’s works in the press of the period.

Straipsnyje susitelkiama ties ideologijos „materialumo“, meno ir gyvenimo kaip vieningos ideologinės akcidencijos idėja, taip pat pasitelkiamas konkretus pavyzdys - Alytaus DAMTP (Duomenkasių ir psichodarbininkų sąjūdžio) - (anti)meninio aktyvizmo reiškinys. Ideologija yra specifiškai materiali, nes ji veikia per valstybines institucijas, taigi apčiuopiamą materiją. Jacques’as Ranciėre’as kalba apie politikos vidinę struktūrą, jos branduolį, kurį galima būtų pavadinti „estetiniu“. Jį galima suprasti kaip bazinę struktūrą (dez)organizuojančią erdvės, laiko ir bendruomenės juose veiklos būdus. Nors iš tiesų ideologijos „nėra“, ji reiškiasi per subjektą ir subjektui, tiksliau, jį sukuria, interpeliuoja per tam tikrą situaciją arba kasdienius praktinius ritualus, kartu per materialias būvio formas ir institucijas, sukurdama ideologijos „materiją“ arba „substanciją“. Tačiau ši materija kartu yra ir „falsifikuojanti sąmonė“, klastojanti (kasdienę) situaciją plačiąja prasme, kurdama reguliavimo ir susvetimėjimo, reginio visuomenę. Kasdienybės falsifikavimu užsiima moderni biurokratija, taip pat interneto tinklo ne- tokratija. Vis dėlto, nepaisant virtualėjančios spektaklio visuomenės galios, neišnyksta socialinių santykių intersekcionalumo problema, kitaip sakant, vėl iš naujo iškyla ne tik socialinės klasės klausimas apskritai, tačiau smulkiaburžuazinės socialinės klasės, kuriai dažniausiai atstovauja menininkai, intelektualai, „įveikos“ esminis klausimas. O ši įvelka galima, anot Walterio Benjamino, tik „išdavus“ savo socialinę klasę, proletarizavus mąstymo būdą. Panašia logika bando vadovautis ir Alytaus DAMTP, balansuojantis tarp socioideologinio aktyvizmo ir performatyvios socioestetinės veiklos. Straipsnyje bandoma į Alytaus DAMTP veiklą pažvelgti pro kai kurių kairiųjų teoretikų idėjų prizmę. The article focuses on the materiality of ideology and the idea of art and life as an ideological accident, using the specific example of the (anti)artistic activism of the Alytus DAMTP (Duomenkasių ir psichodarbininkų sąjūdis, Eng. the Coalition of Data Miners and Psycholabourers). The article discusses the specific situational concept of art blending in with life and generating alternative meanings. Ideology is specifically material. This means that even though this ideology does not ‘exist’, it manifests itself through the subject and for the subject, to be more precise, it creates the subject, questions it through a certain situation or daily practical rituals and through material forms of being and institutions, creating the material or substance of the ideology. However, this matter is also a “falsifying conscience” that institutionalises and falsifies the (daily) situation in the broader sense, creating a regulatory structure of alienation and spectacle. Ideology is related to the logic of theatre performance (let us not forget that there is always a relationship between theatre, acting and daily life). A “great accumulation of plays” is generated, where everything that was ever experienced withdraws into the area of representation. Besides, the play or spectacle is not simply an entirety of events, but the social relationship established by these events between individuals made to act out a certain (social) role. The falsification of daily life is undertaken by the modern bureaucracy and the netocracy of today’s worldwide web. However, despite the tendency for societal power to become more virtual, softer and an ever more streamlined falsifying conscience, the intersectionality of social relationships is still an issue, in other words, the problematic question of social class emerges once again. This also means the reemergence of political/aesthetic situations such as the importance of a method of revealing this falsifying conscience. Withdrawing from the level of daily falsification, the “societal play”, and the transferral of expression to the proletariat level or the level of direct action was a relevant issue for many (anti)ar- tistic activist movements after World War II, from the Lettrists and situationists up to the early (political) fluxus movements and present-day activism/sabotage tactics. Jacque Rändere discusses the internal structure of politic and its core, which can also be called “aesthetic”. It can be interpreted as a certain internal and basic structure that (dis)organises and questions space, time and society’s activity within these dimensions. Certain political/aesthetic situations reemerge, such as the importance of a method of revealing this falsifying conscience. One of the methods that an artist or intellectual can use to escape this falsification, is by betraying their (small) bourgeois social class. The Alytus DAMTP invokes a similar logic in its activity. It could be called a complex or network art strike or a similar activist phenomenon.

This article aims to examine the changes in concept, development and practices of community art in the Western culture from the end of 20th century to the beginning of 21st century, and based on theory of dialogical aesthetics by Grant H. Kester as well as using methodical examples of practicing artists, such as Jeanne van Heeswijk and the cultural association "Artway of Thinking" (Stefania Mantovani and Federica Thiene), evaluate cases of community art projects taking place in Lithuania, especially focusing on the initiatives of the creative project "Friendly Zone". The notion of Grant H. Kester’s dialogical aesthetics as a dialogue-based socially-engaged creative practice helps to reveal forms and directions of socially-engaged art practices which are relevant today. Examining the project "Friendly Zone", which takes part in Šančiai (district of Kaunas, Lithuania), we can see a clear example of creative practice based on dialogical aesthetics with an ethical access to local inhabitants and their concerns. By working together with well-known community and socially-engaged art experts, Vita Gelūnienė and Edmund Carroll aim to apply methods of dialogical creativity: co-creative diagram of "Artway of Thinking" displays four stages of activities. It starts with self-recognition and placement of each member of the team as well as naming their functions in collective practice. Later, the context (place) is explored and monitored. Then, ideas are generated and implemented, the results of which are integrated. The artists also use the principle of a "headquarter" from Jeanne van Heeswijk’s practice, creating a certain meeting and dialogue-based point (house or inflatable tent) in public art projects. The text points out these advantages of the project: long-term effects and artists’ residency in the area. The long-term project "Friendly Zone", taking place in a single district, allows to test different creative methods involving public art, creates an environment of trust between local inhabitants and art initiatives taking place in the area. The process of examining and observing becomes a permanent task and, even, a way of life for the people involved. Nonetheless, difficulties and challenges also exist: the passivity of the members of local community towards certain activities as well as communication with both the outside (the press) and the local community. In both cases, this model of activity is not seen as the end in itself. Thus, it is necessary to strengthen the role of mediators by including people with skills of public relations into the team.

Kinijoje užgimusi ir savitai daugelyje Rytų Azijos kraštų išsiskleidusi kaligrafija yra itin subtilus šios civilizacijos estetinis fenomenas. Šis reiškinys gali būti tyrinėjamas kaip aukščiausią vietą kinų ir japonų menų hierarchijoje užimanti ir anksčiausiai savo estetinius principus suformavusi vaizduojamojo meno rūšis, sudėtinis tapybos ir kitų menų komponentas, taip pat tradicinis rašto ženklų mokslas, jungiantis ideografinio rašto genezę ir jo raidos istoriją. Iš čia kyla išskirtinė hieroglifinio simbolio, kitokio nei senovės egiptiečių, svarba. Jis išauga iš archajiškų pirmapradžių vizualinės kultūros sluoksnių ir asocijuojasi su įvairiais žmogų supančio pasaulio objektais, reiškiniais, vaizdais. Kaligrafijos meno esmę sudaro iš kinų rašto perimtos ir laisvai kūrybiškai interpretuojamos ideografinės struktūros, svetimos vakarietiškam alfabetiniam raštui. Kiekvienas kinų rašto ženklas reiškia tam tikrą sąvoką. Hieroglifas, turintis simbolinę, o ne fonetinę reikšmę, gali būti stilizuoto gyvūno, daikto, geometrinės formos pavidalo ir reikšti tiek konkretų daiktą, tiek abstrakčią idėją ar veiksmą. Vadinasi, kinams jų rašmenys tiesiogiai asocijuojasi su įvairiais juos supančio gamtos pasaulio objektais, reiškiniais, vaizdais. Todėl kinų tautos rašmenų pagrindą sudarantis hieroglifas išsiskiria ypatingu semantiniu daugiaprasmiškumu, situatyvumu ir kontekstualumu.

Italų režisieriaus Romeo Castellucci (g. 1960) spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, pristatytas tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ 2012 m. rudenį, Lietuvoje sukėlė visuomenės diskusijas, kuriose svarstytas meno ir religijos santykis, aiškintasi meno esatis, meniškumo ribos. Literatūrologė Elvina Baužaitė, žvalgydama žiniasklaidos šaltinius, vertina Castellucci spektaklio recepciją meno ir postmodernizmo teatro teorijų kontekste. The play by the Italian theatre director Romeo Castellucci (b. 1960) On the Concept of the Face, Regarding the Son of God, presented at the Sirenos International Theatre Festival in September 2012, provoked public discussion in Lithuania about the relationship between art and religion, the essence of art, and its boundaries. Elvina Baužaitė, a literature specialist, evaluates the reception of Castellucci’s play through an exploration of media sources, in the context of art and theories of postmodern theatre.

Taikant mokslo filosofijos prieigą, straipsnyje nagrinėjamas meninio tyrimo fenomenas. Tekste siekiama išsiaiškinti, kas yra meninis tyrimas ir kokios metodologinės prielaidos įgalina atsirasti naujai tyrimo rūšiai. Naudojant logines priemones, bandoma nustatyti formalias meninio tyrimo ribas. Loginę prieigą pratęsia įvairių mokslo klasifikacijų analizė, kuri parodo galimas meninio tyrimo sampratos variacijas, priklausančias nuo monistinės arba pliuralistinės mokslo sampratų. Formali prieiga papildoma ir derinama su trijų mokslo filosofų interpretacijomis, kuriomis siekiama parodyti mokslo (tyrimo) ir meno santykių aiškinimo versijas (Rudolfo Carnapo, Thomaso S. Kuhno ir Paulo K. Feyerabendo), argumentuojančias už meninio tyrimo (ne)galimybę. Referring to the philosophy of the scientific approach, the current article analyses the phenomenon of artistic research (AR). The author of the text seeks to explain what artistic research is and what methodological presuppositions enable us to establish this new kind of research. Applying the logical tools, the formal limits of artistic research are estimated and determined. The logical approach is supplemented by the analysis of different interpretations of artistic research based on the monist or pluralist approaches to the classification of sciences. The formal approach is combined with three interpretations by philosophers of science (Rudolf Carnap, Thomas S. Kuhn and Paul K. Feyerabend), arguing the pros and cons of the possibility of artistic research.

Bendruomenę įtraukiantis teatras laikomas ne vien šiuolaikinio teatro sudedamąja dalimi. Šis specifinis teatrinis judėjimas priklauso platesniam meno praktikų laukui, kuriame svarbiausia kūrybine sąlyga laikomas bendruomenės dalyvavimas ir į(si)traukimas į kūrybinį procesą. Ankstyvuosius bendruomenę įtraukiančio teatro projektus tradicinė teatrologija buvo linkusi vertinti kaip estetinių tikslų nesiekiančią bendruomenės saviraiškos formą, tačiau bendruomenės dalyvavimu ir bendradarbiavimu grįsti kūrybiniai projektai laipsniškai virto tokiu pastebimu šiuolaikinio teatro praktikos dėmeniu, kad šio reiškinio tyrimai neišvengiamai įsiskverbė ir į šiuolaikinės teatrologijos diskursą. Pastaraisiais dešimtmečiais skirtingose pasaulio vietose nuvilnijusi bendruomenę įtraukiančio teatro projektų gausa skatina teatrologus permąstyti tradicinius teatro reiškinių vertinimo kriterijus ir ieškoti naujų analizės metodų, tinkamų šio reiškinio tyrimams bei interpretacijai. Šiame straipsnyje siekiama aptarti bendruomenę įtraukiančio teatro fenomeną, pristatyti šiam reiškiniui nusakyti vartojamus terminus, išskirti ryškiausias dalyvavimu ir bendradarbiavimu grįstas kūrybines strategijas, padedančias menininkams kurti kolektyvinius naratyvus, išreiškiančius tam tikrų bendruomenių problematiką, interesus bei lūkesčius. Lietuvos teatro kontekste bendruomenę įtraukiančio teatro projektai nėra įprastas reiškinys, tačiau vienokiu ar kitokiu lygmeniu bendruomenės įsitraukimą, dalyvavimą, bendradarbiavimą skatinančių kūrybinių projektų pasitaiko. Straipsnyje analizuojamas režisierės Vegos Vaičiūnaitės ir aplinkos teatro trupės „Miraklis“ spektaklis Pro Memoria Šv. Stepono 7, sukurtas 1995 m., menininkams bendradarbiaujant su daugiakultūre vieno Vilniaus senamiesčio kvartalo bendruomene, ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektakliai, sukurti bendradarbiaujant su senjorais („Tylus ėjimas“, 1999, choreografai: Liz Lerman Dance Exchange (JAV) nariai, Birutė Letukaitė), judėjimo negalią turinčiais žmonėmis („Kelias“, 2001, choreografė Lois Taylor), neregiais („re-gi-ne-re-gi“, 2002, choreografė Letukaitė). Community-based theatre is not only an integral part of contemporary theatre. This specific theatrical movement belongs to the wider field of such art practices, in which the participation of the community and community involvement into artistic process is considered to be the most important creative condition. Community-based theatre is an effective means for communities to share collective stories, get involved into social and political dialogue and break down the exclusion of marginalized groups. In recent decades, community-based theatre became such a widespread field that it encourages theatre researchers to rethink traditional criteria of performance analysis and to search for new analytical tools suitable for the analysis and interpretation of this phenomenon. This article aims to discuss the phenomenon of community-based theatre and to present such participatory and collaborative creative strategies which help artists create collective theatre narratives expressing problems, interests and beliefs of certain communities. Community-based theatre projects are not widespread in Lithuanian art context. However, there are some creative projects which promote community involvement, participation and collaboration between artists and community members to some extent. The article refers to theoretical issues of community-based theatre and focuses on two case studies: the production "Pro Memoria Šv. Stepono 7" ("Pro Memoria Saint Stephen’s Street, Number 7"; theatre company Miraklis, directed by Vega Vaičiūnaitė in 1995 in collaboration with multicultural community of one quarter of Vilnius old town) and the performances by Kaunas dance theatre Aura "Tylus ėjimas" ("Silent walk", 1999) created in collaboration with elders, "Kelias" ("Road", 2001) created in collaboration with disabled, "re-gi-ne-re-gi" ("seedo-not-see", 2002) created in collaboration with blind people.

The feeling of nationhood, purification of its shape provide a conventional shelter when one tries to find out whether mutual agreements between the government and society exist, whether relationship between illusions and reality, between abilities and ambitions is adequate. Do our actions, ideas and expectations have any relation to broadening the horizons of today? What priorities do we have? Has national identity that has crossed the border of ethnolinguistic project become a common need, something that we care about? Do we still think that culture is something to be taken care only tomorrow, something we will leave to future generations to consider? – asks the author of the article.

Užrašų dalių pavadinimai: 1. Ar svarbi kūrėjo asmenybė?; 2. Kūrėjų pagundos; 3. Kodėl želia rutinos piktžolės, keroja užgaidų brūzgynai; 4. Absurdas ir abstrakcija. Straipsnių ciklas skirtas kūrėjo ir kūrybos santykiui, kūrėjo atsakomybės, jo apsisprendimo kritiniais socialinių ir politinių sukrėtimų momentais problemoms. Keliamas klausimas, ar galima kūrybą vertinti atskirai nuo kūrėjo asmenybės. Autorė nagrinėja Vytauto Mačernio, Salomėjos Nėries, Pauliaus Širvio, Kosto Kubilinsko gyvenimus, klausdama, kaip atsitiko, kad jie priėmė netinkamus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo pasirinkimus. Savo teoriją autorė bando pagrįsti J. Lacano idėjomis tiek aprašydama lietuvių menininkų situaciją, tiek pasaulinio garso dailininkų ir kino kūrėjų gyvenimo istorijas. Teigiama, kad asmenybės silpnumas bent iki tam tikros ribos netrukdo reikštis talentui, nors galiausiai būtent šių vertybių sąveika nulemia tiek kūrėjo santykį su realybe, tiek jo kūrybos rezultatą ir požiūrį į tuos, kuriems tas rezultatas adresuojamas. Autorė laikosi normatyvinės pozicijos, teigdama, kad jeigu menininkas yra stipri asmenybė, jo kūrinių prasmė, jo misija, jo atsakomybė prieš visatą jam rūpi labiau negu pasisekimas rinkoje. Teigiama, kad jei kūrėjas nestokoja talento, jis galiausiai laimi grumtynes su rinkos konjunktūra. Ciklas baigiamas Vilniaus ateities architektūros svarstymais, teigiant, kad iškovota nepriklausomybė savaime dar nereiškė, jog istorinis paveldas Vilniuje jau visiškai saugus. Parodoma, kaip susidūrė kapitalo ir paveldosaugos interesai, nutrūko ryšys su praeities kartomis, kūrusiomis Vilnių, o kartu buvo pamesta originali ateities vizija – tokia, kuri leistų atpažinti autentišką Vilniaus veidą, dėl kurio jo Senamiestis pripažintas UNESCO saugoma vertybe.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas spekuliatyviojo realizmo ir meno santykis. Teigiama, kad nors naujasis judėjimas išpopuliarėjo kuratorių ir menininkų kontekstuose, vieno jo pradininkų Quentino Meillassoux knygoje „Po baigtinybės“ siūloma pozicija nepalieka galimybių paties meno legitimavimui. Spekuliatyvieji realistai stengiasi įveikti koreliacionizmo prieigą, pagal kurią tarp mąstymo ir būties egzistuoja būtinas ryšys. Kartu tokia pozicija nenumato galimybės meninėms praktikoms pasiekti realybės sferą – sukurdamas ką nors nauja, menininkas nuolatos pažeidžia absoliutaus pasaulio autonomiją. Tačiau atmetus spekuliatyvųjį realizmą grindžiantį reduktyvų racionalizmą, Meillassoux postuluojamas „kontingencijos būtinybės“ principas gali tapti meninės prieigos orientyru. Kūrybinėse praktikose įgyvendinamas kontingencijų radikalizavimas gali pasiūlyti nespekuliatyvią akistatą su Hiper-Chaosu, virtualybės plotmėje aktualizuodamas „virsmo kitu“ perspektyvą.Pagrindiniai žodžiai: spekuliatyvusis realizmas, menas, kontingencija, virtualumas. Quentin Meillassoux and Radical (Im)possibility of ArtKristupas Sabolius AbstractThis paper addresses the problematic relationship between Speculative Realism and art. Although the newly-born movement became popular among curators and artists, one finds no space left for legitimization of creative practices in Quentin Meillassoux’s “After Finitude”. By criticizing the so-called correlationism which privileges the necessary binding between being and thinking, Speculative Realism would not grant art a possibility of the access to the reality of things-in-themselves. By creating something new, artistic practices constantly violate the absolute autonomy of the world. On the other hand, if rejected the reductive rationalism of speculation, the principle of “the necessity of contingency”, as postulated by Meillassoux, could provide some guidelines for artistic take on the issue of reality. Through the radicalization of contingency in creative practices and the restitution of the value of the virtual, one could perform the transformation into Otherness and not-speculative confrontation with the realm of Hyper-Chaos.Keywords: speculative realism, art, contingency, virtuality.

Juozo Laivio 2005 m. išleistą atvirukų rinkinį „Galerija greitkelyje“ ir 2007 m. išplatintą idėjų sąsiuvinį „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049. Menininko komentarai“ vienija panaši forma – abu leidiniai pristato surinktas meno kūrinių ir kultūrinių renginių idėjas, kurių, pasak paties autoriaus, „niekada nebus bandoma įgyvendinti“. Pateikiamos idėjos yra pabrėžtinai neįmanomos dėl savo absurdiškos, groteskiškos formos ir nerealistiškų užmojų. Tačiau tuo pat metu negalima teigti, kad šie projektai tėra savitiksliai humoristiniai menininko vaizduotės žaidimai. Laivio siūlomos neįgyvendinamos idėjos veikia greičiau kaip satyriniai šiuolaikinės Lietuvos ir Europos politinės bei kultūrinės vaizduotės komentarai, neakivaizdžiai nurodantys į kai kurių populiarinamų politinių vizijų praktišką neįgyvendinamumą ir gigantomaniją. Straipsnyje analizuojama, kokiomis priemonėmis ir kokius šio „supermodernybės“ konteksto aspektus menininkas pašiepia savo „nebūtuose“ projektuose. The article analyses two idea art projects, "Vilnius-Kaunas Highway Gallery" (2005) and "Vilnius, A European Capital of Culture 2049. Artist’s Comments" (2007), by the Lithuanian conceptual artist Juozas Laivys. These projects take the form of collections of absurd ideas that will never be implemented as actual works, and yet, they obviously resemble the actual visions of Lithuanian politicians, namely, those of the Vilnius-Kaunas urban agglomeration and the transformation of Vilnius into a major European cultural centre and touristic destination by means of the European Capital of Culture programme. Therefore, the author of the article takes the approach of interpreting both projects as examples of a dystopian political satire in the field of minimalist contemporary art. Political satire traditionally employs allegorical speaking about a specific place and the present situation via imaginary, non-existent places and/or fictional time; thus, Laivys’s projects as cases of site-specific art can be associated with the French anthropologist Marc Augé’s notion of a non-place. Like in Augé’s theory, the place in Laivys’s unrealistic visions, albeit seemingly having geographic coordinates, is rather a construct enveloped in excessive information and PR narratives, which does not fit in the real physical space and the present time. It is a place that offers a fabricated historical and contemporary identity imposed by political imagination. Presenting various ideas as proposals or purportedly implemented projects, Laivys mocks the negative aspects of this imagination: megalomania, predisposition to fake authenticity, orientation to short-term façade representation, activation of the public’s magical thinking rather than common sense, censorship of an inconvenient content, promotion of mediocrity etc. From a broader perspective, his ironic allegories are a critique of the rampant political and economic instrumentalisation of culture.