(Contemporary art) institution as ideological media

Straipsnyje kalbama apie (šiuolaikinio) meno sistemą ir institucijas kaip ideologines medijas. Remiamasi filosofo Louis Althusserio suformuluota represinių valstybės aparatų ir ideologinių valstybės aparatų koncepcija, pasak kurios, karinių, religinių, edukacijos, taip pat ir kultūros institucijų esmė - ideologinės propagandos skleidimas, užtikrinant ideologinę subjektyvaciją. Tai reiškia, kad dominuojančiųjų socialinių klasių ideologiją kiekvienas atskiras subjektas priima kaip savo paties mąstymo modelį. Ideologine interpeliacija remiasi tiek totalitarinės valstybės, tiek ir propaguojančios liberalųjį kapitalizmą. Būtent apie šią globalią ideologinę santvarką, tačiau žvelgiant pro specifinę (šiuolaikinio) meno sistemos prizmę, ir kalbama straipsnyje. (Šiuolaikinio) meno institucijos straipsnyje aptariamos kaip represinio neoliberalizmo ideologijos ruporai, savotiškos medijos, viena vertus, skleidžiančios neoliberalistinę vartojimo propagandą. Kita vertus, tokių institucijų tikslas, be ideologinės propagandos skleidimo, yra savilegitimacija ir funkcionavimo savitikslės mechanikos užtikrinimas. Abiem tikslams pasiekti tinka "meno" ir "estetikos", kaip savarankiškos, nepriklausomos nuo ideologijos terpės, mitologija. The article analyses (contemporary) art system and institutions as ideological media. The author uses the concepts of repressive state apparatus and ideological state apparatuses formulated by philosopher Louis Althusser, according to which the essence of military, religious, educational, as well as cultural institutions is the spread of ideological propaganda, ensuring ideological subjectivation. This means that each individual adopts the ideology of dominant social class as its own model of thinking. Both totalitarian states and those that promote liberal capitalism use ideological interpellation. It is precisely on this global ideological order that focuses the article, looking though the specific prism at the (contemporary) art system. (Contemporary) art institutions are interpreted as a ruphor of repressive neoliberal ideology and a kind of media, on the one hand, spreading neoliberal consumerist propaganda. On the other hand, the purpose of such institutions, in addition to the dissemination of ideological propaganda, is self-legtimation and the assurance of functioning of self-serving mechanics. "Art" and "aesthetics", as autonomous and ideologically independent fields, are suitable for both purposes.