Search

Onutės Narbutaitės kūrybos posūkis egzistencialistinės literatūros linkme vyko palaipsniui. Tai susiję ir su Thomo Manno epochos atgaivinimu Nidos Th. Manno festivalių kontekste, ir su pačios autorės atrastu ypatingu R. M. Rilke’ės poezijos ir muzikos integralumu, jo išsiskleidimu operoje „Kornetas“ (2013). Tuomet atsivėrė Rilke’ės amžininkų kūrybos gelmės, vaizdinių ir „dienos sapnų“ pasaulis. Jo erdvėlaikis – muzikos tapsmas konteksto ženklais – įtraukia vis gilyn į sąlyčio estetiką. Pastarojo dešimtmečio kūryboje autorė tęsia, įvardija ir komentuoja savo santykį su egzistencine literatūra. Pavyzdys yra jos autorinio koncerto Šv. Katerinos bažnyčioje (2018 11 17) metu susiformavusi trilogija: „Labirintas“ (sopranui ir fleitai, pagal J. Bachmanno ir J. L. Borgeso tekstus, 2017), „Tuštumoje“ (fortepijonui, 2016) ir „Heliografija“ (moters balsui, altui, violončelei ir persiškiems būgnams, pagal E. Gedgaudo, V. Daunio ir O. Narbutaitės tekstus, 2015). Tekstų vaidmuo čia yra esminis – tai dienoraštinė laiko tėkmės gija, apgaubta instrumentų garsais, tarsi išskleista į erdvę savo sąlyčių švytėjimui. Taip formuojasi ypatingas Narbutaitės muzikos kalbos, tebealsuojančios minimalizmo ir intonacinės ląstelės nerimo pulsacijomis, laike tvyrančios įtampos stilius, kurį dar labiau įtvirtina kiti du grynai instrumentiniai opusai: „Ar buvo čia drugelis?“ („Was there a butterfly?“ kameriniam orkestrui, 2013) ir „Tik stygos ir lengvas vėjas virš jų“ („Just strings and light wind above them“, styginių kvartetui, 2017). Visus šiuos kūrinius sieja pastebimas minimalizmo meditacijų virsmas „įtemptos stygos“ ir tritonio intonacinės ląstelės nerimo erdve, nusidažančia rausvais Europos saulėlydžio spektralizmo gaisais. Ši retroversinė ekspresija kol kas mažai komentuojama muzikologiniame kontekste, todėl po fundamentalių O. Narbutaitės kūrybos tyrinėjimų, tokių kaip Audronės Žiūraitytės monografija, verta sutelkti žvilgsnį į naują, nors ir „tylų“ kompozitorės idėjų skleidimąsi. Susiduriama su sąlyčio „ore“ estetika. Straipsnio tema siekta parodyti Senojo žemyno refleksijų sugrįžimą, XXI a. persikeliantį į muzikos sąlytį su globalia erdve, egzistencialistinį instrumentalizmą. Straipsnio tikslas yra įvertinti šį tapsmą per O. Narbutaitės kūrinių vienatvės ir ribiškumo pajautą. Raktažodžiai: Narbutaitė, egzistencializmas, literatūra, kontekstas, garsovaizdis. Onutė Narbutaitė’s recent works exemplify her exceptional propensity for existentialist literature. Combined with views of the epoch, these works were inspired by the Thomas Mann Festival in Nida and revealed the composer’s inner world of suggestions, contexts, and colours. The placing of context in music became the new existentialist space in the composer’s work. Her style is formed, respectively, from the dramaturgical vaults of minimalism (Interludium, 1983) to the vibrating spectral soundscapes that purify fragility and penetration and link the sound of wind and a tense string with non-existence. Among such works is the trilogy that had evolved at the concert of Narbutaitė’s music at St Catherine’s Church on 17 November 2018. In her comments, Narbutaitė emphasises the unifying depth of these works: the fragility of the relationship between sound and silence, darkness and light, and the visual context breaking into the musical space. Primarily, it is an existential aspect of tension of stringed instruments in "Was There a Butterfly?" for chamber orchestra (2013), "Just Strings and Light Wind above Them" for string quartet (2017), and the trilogy of the author’s concert: "Labyrinth for soprano and flute" (2017), "In the Emptiness for piano" (2016), and "Heliography" for female voice, viola, cello, and "Persian drums" (2015). Being together with the authors of texts – Ingeborg Bachmann, Jorge Luis Borges (Labyrinth), Edmundas Gedgaudas, Vaidotas Daunys – is also very significant for the composer, because she herself is a poet longing for poetic expressionism. They add the touch of sound and silence with the meaning of the diary experience currently permeating Narbutaitė’s creative work and shaping her musical style with the semantic codes of expression of existentialist philosophy: tense strings, vibrating spaces, the soundscape prevailing at the edge of harmony and destruction – the glow of the European sunset. Keywords: Narbutaitė, existentialism, literature, context, soundscape.

Lietuvių kompozitorė Onutė Narbutaitė (g. 1956) savo kūrybinį kelią pradėjo, kai įvairiose terpėse itin aktyviai sklandė postmodernizmo idėjos. Kaip ir kitų jos kartos atstovų (neoromantikų) muzikoje, išskirtinis – ir liudijantis postmodernų požiūrį – aspektas Narbutaitės opusuose buvo ryšys su praeitimi, įvairiai naudojantis praėjusių epochų kultūriniu palikimu. Šios kompozitorės kūryba, skambanti moderniai ir atitinkanti dabarties kompozicijos kanonus, yra turiningai praturtinta kultūros praeities ženklais. Muzikologės Paulinos Nalivaikaitės straipsnyje apžvelgiama, kaip šiandienos kompozitorė integruoja praeities muzikos ir kitų menų objektus į savo kompozicijas. Ryškūs pavyzdžiai, reprezentuojantys šią Narbutaitės kūrybos charakteristiką – kamerinis kūrinys „Mozartsommer 1991“ (1991) ir kompozitorės magnum opus, kultūrine atmintimi alsuojanti opera „Kornetas“ (2012). The Lithuanian composer Onutė Narbutaitė (b. 1956) started her creative journey while the medium was dominated by Postmodernist ideas. Like the music of her peers (Neor omantics), a distinct aspect of Narbutaitė’s work that is indicative of a Postmodern outlook is a link to the past, utilising the heritag e of past epochs in a variety of ways. The work of this composer , while sounding modern and complying with all the canons of modern composition, is still enriched with signs of the cultural past. In her article, the musicologist Paulina Nalivakaitė looks at how this contemporary composer integrates aspects of older music and other forms of art into her compositions. The main examples representing this characteristic of Narbutaitė’s work are her chamber piece Mozartsommer 1991 (1991), Magnum Opus, and the opera Kornetas (2012), all oozing cultural memory.

Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“ (2012) – reikšmingas Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykis ir savita žymė siaurame lietuvių operos lauke. Daugybė meno kūrinių citatų ar aliuzijų pavidalais formuoja „Korneto“ savastį, derančią postmoderniame kontekste ir provokuojančią atidesnį žvilgsnį ne tik į Narbutaitės opusą, bet ir į patį operos žanrą bei jo pokyčius postmodernioje aplinkoje, ypač sąsajų su svetimais tekstais (transtekstų) gausą, inspiruotą visuotinio praeities reflektavimo. Aktyvus istorijos apmąstymas paskatino ne tik tam tikrų žanrų muzikos refleksijas, bet ir pačių žanrų autorefleksiją ir jos nulemtą intensyvią transformaciją – vienijanti reflektyvumo dimensija lemia glaudžią žanro ir transtekstualumo sąveiką. Pasirinkto kūrinio atvejo tyrimui taikytas individualiai išplėtotas analizės modelis. Operos žanro transformacijos aspektams apibūdinti naudojamasi Gražinos Daunoravičienės žanro kriterijų klasifikacija. Kaip pagrindinė teorinė prieitis klasifikuojant transtekstualumo apraiškas operoje pasirinkta prancūzų literatūros teoretiko Gérard’o Genette’o transtekstualumo teorija derinama su Raymondo Monelle’io teksto autorystės strategijos modeliu ir papildoma lingvisto Romano Jakobsono kalbos komunikacijos modeliu, kuriuo atskleidžiamos transtekstualių elementų funkcijos. Pasitelkus šias teorines prieitis, bakalauro darbo pagrindu parengtame straipsnyje atskleistas Narbutaitės kultūrinių ir kompozicinių strategijų savitumas postmodernaus meno aplinkoje. Onutė Narbutaitė’s opera "Cornet" (2012) was a significant event in Lithuanian cultural life and a distinctive imprint in the narrow field of Lithuanian opera. Many works of art, in a shape of quotations or allusions, form the individuality of "Cornet", that fits the postmodern context and provokes a more atentive look not only at the work by O. Narbutaitė, but also at the opera genre and its changes in the postmodern environment, in particular, the abundance of links with borrowed texts (transtexts), that was inspired by overall reflections of the past. An active reflection of history has led not only to reflections of music in different genres, but also to self-reflection of the genres theirselves and their intensive transformation, thus this reflective dimension determines the close interaction between the genre and transtextuality. For the study of the chosen composition, an individually developed analysis model has been used. For designating the aspects of the transformation of a postmodern opera, Gražina Daunoravičienė’s classification of the genre criterions was employed. As the main theoretical approch to the classification of the transtextual manifestations in the opera, French literary Gérard Genette’s theory of transtextuality has been chosen which was combined with Raymond Monelle’s model of text authorship strategy, and supplemented by linguist Roman Jacobson‘s language communication model, by means of which the functions of transtextual elements have been disclosed. Through these theoretical approaches, in the author’s bachelor thesis based article, there has been revealed the uniqueness of O. Narbutaitė‘s cultural and compositional strategies in the post-modern art environment.

The Lithuanian composer Onute Narbutaite is a very special creator who takes on a lot of contexts from the European past and her personal life to formulate the concept of her work as an artist. This could be named Vienna Secession network on opera stages with different ideas and intermedial aspects. There are a lot of projections, their figurative meanings lead towards different points of view but in the end the improvised appocalypse jointly created by Rilke and Narbutaite and encompassing personal and social aspects develops into the collision between art and war. This is a very complicated multicreative concept overhelmed with passion, cultural games, and distant frontline images. The pictures and intermedial aspects make up the network in the “Cornet“. Narbutaite’s opera created after Rilke’s poetry is the improvised, unfinished field of magnificient European fragility.

The verse of Psalm 94 is expressed in various symbols of culture: “De profundis clamavi” or “The call from the depths to Thee, oh Lord”. This is the universal leitmotif in Lithuanian, Latvian and Estonian music and poetry during the time of “war after war” (the early decades of the Soviet occupation in Baltic States after WWII). The heart of literature is traumatised with the loss of state and home, which was expressed in the catastrophic modernism of emigrants’ creative activities (B. Brazdžionis, H. Nagys, A. Mackus, L. Apkalns, J. Gaidelis et al). This research analyzes their pain and loss and its expression in plainsong “behind the iron curtain” (Lithuanian poetry by A. Miškinis, S. Geda, M. Martinaitis, partisan songs, and music by B. Kutavičius, P. Vasks, O. Narbutaitė, A. Kalejs, I. Zemzaris, A. Pärt etc.). The main purpose of the leitmotif “The call from the depths” is to draw attention to “what is going on”, then to inspire protests, resistance and movement that could destroy the oppresive Soviet system and restore the right course of history. Recently the occupation period has been named “the deformation time”, so archetypes are going to restore the identity of formation, rising from the depths and stretching towards the eternal horizon, and reaching the space of freedom. All branches and roots of culture, which grew in the shape of the tree of life, defend it in an expressive, professional and graphically reconstructive way. The important point is to relate all the movements to the transparent power of the idea of enlightenment. The Trauma theory is a new research area and the field of revival that embraces ideas of religion, history, psychology, myths and culture.

Kompozitorė Onutė Narbutaitė - Nacionalinės premijos laureatė (1997), tačiau analitinių publikacijų apie jos kūrybą mūsų mokslinėje periodikoje nedaug. Tyrimo objektą sudaro trys Onutės Narbutaitės kūriniai: "Winterserenade", "Mozartsommer", "Rudens riturnelė. Hommage à Fryderyk", kuriuos autorė grindžia kitų kompozitorių - atitinkamai - F. Schuberto, W. Mozarto ir F. Chopino kūryba. Intertekstualūs ryšiai būdingi šiuolaikinei muzikai, postmodernizmo epochai. Jie paaštrina esminę kūrinio autentiškumo problemą. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip kompozitorė, naudodama "svetimus tekstus", kuria originalų, autentišką muzikinį tekstą. Tyrimo tikslas - atskleisti meninę šių kūrinių vertę. Analitiniai metodai suteikia galimybę daryti išvadą, jog polistilistika Narbutaitės kūriniuose tampa monostilistikos reiškėja, o intertekstualumas labai svarbus plėtojant semantinius ir komunikatyvius procesus teksto viduje ir už jo ribų. Composer Onutė Narbutaitė is the winner of the National Award (1997). However, one would find only few analytical publications about her compositions in our scholarly periodicals. The object of research of present report consists of three works by Narbutaitė - Winterserenade. Mozart Sommer, and Autumn Ritomello. Hommage à Fryderyk. They are based on the oeuvre of three composers, namely Franz Schubert, Wolfgang Amadeus Mozart, and Fryderik Chopin. Such intertextual relations are characteristic to the post-modem era. They sharpen the fundamental problem of the authentic. In present paper its author attempts to demonstrate how the composer creates her original authentic text while using other peoples texts. The aim of the report is to disclose more keenly great artistic value of these works. The analytical methodology, which is used here, helps to arrive to the conclusion that the multi-stylistic in the compositions by Narbutaitė becomes the expression of the mono-stylistic, while intertextuality is of primary importance for the development of the semantic and communicative processes inside and outside the text.

Straipsnyje analizuojama Onutės Narbutaitės oratorija "Centones meae urbi" ("Skiautinys mano miestui") dviem solistams, chorui ir orkestrui, kuri skirta Vilniaus miestui ir jo kultūrinės atminties vietoms. "Centones" - iš pasiskolintų eilių naujai sukomponuotas tekstas. Literatūrinė oratorijos dalis apima Czeslawo Miloszo poemų fragmentus, Senojo Testamento raudas, XVI a. Jėzuitų akademijos studentų ir dėstytojų sveikinamuosius ir epitafinius tekstus, Adomo Mickevičiaus eiles, epizodus iš Mošės Kulbako poemos "Vilne", šiuolaikinių poetų E. Ališankos ir V. Daunio kūrybos ištraukas, antkapių įrašus iš Bernardinų ir Rasų kapinių, tekstus iš 1906-1911 m. Vilniuje leistų rankraščių. Kūrinyje kompozitorė primena apie jau prarastus ir dar turimus Vilniaus dvasios turtus, įamžina jo gyvenimo įvairovę ir multikultūrines vertybes. Oratorijoje žodis tampa muzika, muzika - žodžiu; drauge jie kuria ypatingą laike plačiai išsidriekusią Vilniaus atmosferą, kurioje praeitis ir dabartis tampa vienalyte erdve. Tai pasiekiama nevengiant polistilistikos elementų, autorė multikultūrinius, intertekstualumą lemiančius reiškinius koncentruoja į keturių dalių simfoninį ciklą, kaip neišvengiamai į miestą ateinančius metų laikus. Įvairiakalbiai iš įvairių amžių paimti tekstai atneša savo intonacijų: lietuvių, lenkų, lotynų, jidiš ir kitomis kalbomis atliekami tekstai primena Vilnių buvus ir esant europinio lygio miestu, išaukština jo internacionalumą. Onutė Narbutaitė’s oratorio Centones meae urbi: Cultural memory and its musical representation Onutė Narbutaitė’s oratorio, Centones meae urbi (Patchwork for My City), for two soloists (soprano, bass), mixed choir and orchestra (1997) is dedicated to Vilnius, her native city so full of memorial places - a vast site for the summoning of collective memory. Its cultural variety is aptly reflected in the ‘genre’ of centones. The Latin word cento means ‘a patch’. The text of the oratorio contains excerpts from Czesław Milosz’s poems; laments from The Old Testament; 16th century epitaphs by Jesuit Academy students and professors; poems by Adam Mickiewicz; fragments from Moshe Kulbak’s poem "Vilne”; a number of quotations from works by contemporary Lithuanian poets E. Ališanka and V. Daunys; tomb inscriptions from the Bernardinai and Rasų cemeteries in Vilnius; and excerpts from the early 20th century press. The words, performed in Lithuanian, Polish, Latin, Yiddish, and other languages, extend the borders of the capital of Lithuania as a spiritual centre. As the word becomes music, music becomes the word; together they create the unique atmosphere of Vilnius stretching out through time - where the past and the present become a uniform space. The oratorio is truly contemporary art as "memory work”. In the oratorio, the interaction of models of composition from the various epochs is perceived more as an expression of the new monostylistics, which attempts to abolish distance between the past and the present, than as polystylistics. Memory in her work is active: it is situated in the present. In 1997, Narbutaitė was awarded the National Prize for her oratorio Centones meae urbi.