Onutė Narbutaitė's oratorio 'Centones meae urbi': cultural memory and its musical representation

Straipsnyje analizuojama Onutės Narbutaitės oratorija "Centones meae urbi" ("Skiautinys mano miestui") dviem solistams, chorui ir orkestrui, kuri skirta Vilniaus miestui ir jo kultūrinės atminties vietoms. "Centones" - iš pasiskolintų eilių naujai sukomponuotas tekstas. Literatūrinė oratorijos dalis apima Czeslawo Miloszo poemų fragmentus, Senojo Testamento raudas, XVI a. Jėzuitų akademijos studentų ir dėstytojų sveikinamuosius ir epitafinius tekstus, Adomo Mickevičiaus eiles, epizodus iš Mošės Kulbako poemos "Vilne", šiuolaikinių poetų E. Ališankos ir V. Daunio kūrybos ištraukas, antkapių įrašus iš Bernardinų ir Rasų kapinių, tekstus iš 1906-1911 m. Vilniuje leistų rankraščių. Kūrinyje kompozitorė primena apie jau prarastus ir dar turimus Vilniaus dvasios turtus, įamžina jo gyvenimo įvairovę ir multikultūrines vertybes. Oratorijoje žodis tampa muzika, muzika - žodžiu; drauge jie kuria ypatingą laike plačiai išsidriekusią Vilniaus atmosferą, kurioje praeitis ir dabartis tampa vienalyte erdve. Tai pasiekiama nevengiant polistilistikos elementų, autorė multikultūrinius, intertekstualumą lemiančius reiškinius koncentruoja į keturių dalių simfoninį ciklą, kaip neišvengiamai į miestą ateinančius metų laikus. Įvairiakalbiai iš įvairių amžių paimti tekstai atneša savo intonacijų: lietuvių, lenkų, lotynų, jidiš ir kitomis kalbomis atliekami tekstai primena Vilnių buvus ir esant europinio lygio miestu, išaukština jo internacionalumą. Onutė Narbutaitė’s oratorio Centones meae urbi: Cultural memory and its musical representation Onutė Narbutaitė’s oratorio, Centones meae urbi (Patchwork for My City), for two soloists (soprano, bass), mixed choir and orchestra (1997) is dedicated to Vilnius, her native city so full of memorial places - a vast site for the summoning of collective memory. Its cultural variety is aptly reflected in the ‘genre’ of centones. The Latin word cento means ‘a patch’. The text of the oratorio contains excerpts from Czesław Milosz’s poems; laments from The Old Testament; 16th century epitaphs by Jesuit Academy students and professors; poems by Adam Mickiewicz; fragments from Moshe Kulbak’s poem "Vilne”; a number of quotations from works by contemporary Lithuanian poets E. Ališanka and V. Daunys; tomb inscriptions from the Bernardinai and Rasų cemeteries in Vilnius; and excerpts from the early 20th century press. The words, performed in Lithuanian, Polish, Latin, Yiddish, and other languages, extend the borders of the capital of Lithuania as a spiritual centre. As the word becomes music, music becomes the word; together they create the unique atmosphere of Vilnius stretching out through time - where the past and the present become a uniform space. The oratorio is truly contemporary art as "memory work”. In the oratorio, the interaction of models of composition from the various epochs is perceived more as an expression of the new monostylistics, which attempts to abolish distance between the past and the present, than as polystylistics. Memory in her work is active: it is situated in the present. In 1997, Narbutaitė was awarded the National Prize for her oratorio Centones meae urbi.