Signs of the cultural past in the music of Onutė Narbutaitė

Lietuvių kompozitorė Onutė Narbutaitė (g. 1956) savo kūrybinį kelią pradėjo, kai įvairiose terpėse itin aktyviai sklandė postmodernizmo idėjos. Kaip ir kitų jos kartos atstovų (neoromantikų) muzikoje, išskirtinis – ir liudijantis postmodernų požiūrį – aspektas Narbutaitės opusuose buvo ryšys su praeitimi, įvairiai naudojantis praėjusių epochų kultūriniu palikimu. Šios kompozitorės kūryba, skambanti moderniai ir atitinkanti dabarties kompozicijos kanonus, yra turiningai praturtinta kultūros praeities ženklais. Muzikologės Paulinos Nalivaikaitės straipsnyje apžvelgiama, kaip šiandienos kompozitorė integruoja praeities muzikos ir kitų menų objektus į savo kompozicijas. Ryškūs pavyzdžiai, reprezentuojantys šią Narbutaitės kūrybos charakteristiką – kamerinis kūrinys „Mozartsommer 1991“ (1991) ir kompozitorės magnum opus, kultūrine atmintimi alsuojanti opera „Kornetas“ (2012). The Lithuanian composer Onutė Narbutaitė (b. 1956) started her creative journey while the medium was dominated by Postmodernist ideas. Like the music of her peers (Neor omantics), a distinct aspect of Narbutaitė’s work that is indicative of a Postmodern outlook is a link to the past, utilising the heritag e of past epochs in a variety of ways. The work of this composer , while sounding modern and complying with all the canons of modern composition, is still enriched with signs of the cultural past. In her article, the musicologist Paulina Nalivakaitė looks at how this contemporary composer integrates aspects of older music and other forms of art into her compositions. The main examples representing this characteristic of Narbutaitė’s work are her chamber piece Mozartsommer 1991 (1991), Magnum Opus, and the opera Kornetas (2012), all oozing cultural memory.