Search

Šiame straipsnyje gilinamasi į Mamerto Indriliūno (1920–1945) kūrybinį palikimą, kuris ilgą laiką buvo visai nežinomas, likęs tarpukario ir karo metų leidiniuose. 2019 m. literatūrologo Virginijaus Gasiliūno parengti raštai liudija buvus jau brandų kultūros žmogų, kuriam rūpėjo aiškintis, kas yra menas, ką reiškia literatūra, kokie šiuolaikinės kultūros iššūkiai. M. Indriliūnas siekė svarstyti esminius estetikos klausimus, kuriuos kėlė XX a. filosofai, gilinosi į savo laiko autorių kūrybą, ėmėsi vertimų, analizavo lietuvių meninės raiškos specifiką. Kultūrologiniai tekstai neatrodo pasenę iki šiol, todėl įdomu aptarti jų pasirodymo kontekstus, analizuoti sąsajas su kitais to meto autoriais. Išskirtina yra tai, kad nemažai M. Indriliūno nurodytų kultūros problemų tebėra aktualios iki šiol, ypač tai pasakytina apie santykį su savo kultūriniu paveldu. This article describes Mamertas Indriliūnas’ texts, which were written on the eve of the Second World War and already during the war and remained completely unknown. One of the most important themes is culture, which is perceived as belonging to everybody, without excluding any classes. He emphasizes the idea of decentralization, encourages intellectuals of his generation not to be afraid of the countryside, to draw new creative impulses from this environment. At the same time, he emphasizes that culture cannot be based on the same forms: as life changes, so does creative work. Indriliūnas notices the lack of inwardness in Lithuanian culture, associates it with superficial spirituality, more external than internal, therefore it encourages religious renewal, a new spirit of Christianity. These texts were an imperative both for himself and for his generation, which came to cultural life at this time of epoch-making: it is the generation of Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Remiantis šiuolaikinių filosofų, daugiausia Zygmunto Baumano, įžvalgomis gilinamasi, kaip kultūrinę atmintį gali paveikti globalizacija, kokie iššūkiai kyla perduodant kolektyvines tiesas iš kartos į kartą. Analizės šaltiniais pasirinktos modernios distopijos, kurios modeliuoja galimus kultūrinio atsako variantus. Tyrimui papildomos reikšmės turi ir kiti šiuolaikinės kultūros reiškiniai, padedantys atskleisti naujausias tendencijas, XXI amžiaus žmonių požiūrį į kultūrinį paveldą. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad kultūrinės atminties pokyčiai takiojoje modernybėje gali būti stipriai veikiami tokių faktorių kaip vartojimo ideologija, tinklinės bendruomenės uždarumas, tačiau tai tėra galimybė. Akivaizdu, kad Vakarų autoriai Aldousas Huxley’is ir Michelis Houellebecqas labiau pabrėžia determinizmą, lietuvių rašytojas Jaroslavas Melnikas – laisvės galimybę. Vis dėlto pažymėtina, kad visi šie tekstai yra projekcijos, kurios visų pirma skatina kritinį mąstymą ir parodo esamos situacijos dviprasmiškumą. Tikėtina, kad šiuolaikinė kultūra išgyvena lūžį, tačiau virsmo rezultatai dar nėra aiškūs. Based on the insights of modern philosophers, particularly Zygmunt Bauman, the work examines how cultural memory can be affected by globalisation and what kind of challenges arise when collective truths are passed on from generation to generation. The sources selected for the analysis are modern dystopias that design possible versions of cultural response. Other subjects significant to the research include phenomena of modern culture that help to uncover the latest trends and the views on cultural heritage held by people of the 21st century. The article comes to the conclusion that the changes of cultural memory in a fluid modern world can be affected deeply by factors such as the ideology of consumerism and the insularity of a web community, but this is only a possibility. Western authors Aldous Huxley and Michel Houellebecq place a stronger emphasis on determinism, whereas Lithuanian writer Jaroslavas Melnikas highlights the possibility of freedom. Nevertheless, notably, all of these texts are projections that primarily encourage critical thinking and demonstrate the ambivalence of the current situation. Contemporary culture is likely at a turning point, but the results of the transformation are still unclear.

Šiame straipsnyje siekiama aptarti istorinės atminties temą, kurią ėmėsi gvildenti du lietuvių išeiviai – Antanas Škėma (1910–1961) ir Algirdas Landsbergis (1924–2004). Abiejų autorių pjesės šiuolaikiniame Lietuvos teatre sulaukė dėmesio, šie tekstai tebėra aktualūs kaip iš naujo klausiantys apie laisvę, kuri gali būti interpretuojama įvairiai. Nors abu dramaturgai vaizduoja ribines situacijas, laisvės problematika jų tekstuose perteikiama skirtingai. A. Škėma labiau pabrėžia laisvę kaip iššūkį atskiram asmeniui, kuris turi pasirinkti savarankišką sprendimą dėl paties savęs. A. Landsbergis labiau akcentuoja bendruomenę, kuri yra atsakinga už laisvę ir jos idėjos perdavimą ateities kartoms. Priešingybė tokiai laisvei – priklausymas sistemai, kuri veikia skruzdėlyno principu, pagal prigimties dėsnius. Taigi vienas rašytojas labiau pabrėžė egzistencinę laisvės dramą, kitas akcentavo bendraminčių, bendražygių svarbą laisvės kovoje, iškėlė etinius idealus. This article analyzes the dramas of two emigrant writers: Antanas Škėma's Pabudimas (Awakening) and Algirdas Landsbergis' Penki stulpai turgaus aikštėje (Five Pillars in the Market Square). Although both of them were written shortly after World War II, they have not lost their relevance so far, attracting the attention of directors. Both dramas are important in that they look back at the most painful events in Lithuanian history, resistance, and seek to analyze the significance of freedom struggles. Škėma emphasizes more the individual's determination to be free, independent of the circumstances that restrict freedom (the action takes place in prison); Landsbergis emphasizes the importance of freedom's ideals for the future. The attitudes of the characters themselves do not change, only the narrator's attitude changes, from a neutral observer to an engaged witness. The playwright seems to suggest that the real characters in the drama are us, who take on the interpretation of history, take one position or another: the last words of the narrator are an appeal to the audience. Thus, both playwrights convey the problems of freedom in a very unique and suggestive way; these works could be considered as one of the most outstanding achievements in Lithuanian dramaturgy.

Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip galima apibrėžti kultūrinę tapatybę, kokie esminiai aspektai išryškėja tyrinėtojų darbuose. Kaip analizės šaltiniai pasirenkami Baltijos šalių romanai, kurių interpretaciją papildo meninės fotografijos, perteikiančios analogišką istoriją vaizdais. Iš tyrimo matyti, kaip skirtingi menai papildo vieni kitus, įvardija sudėtingą kultūrinės tapatybės turinį, nurodo procesus, kurie vyksta veikiami kultūrinės atminties. Tiek romanuose, tiek nuotraukose skleidžiasi politiniai, religiniai, psichologiniai kontekstai, ryškėja santykis su vieta, gyvenamosios aplinkos reikšmė savivokai. This article analyzes contemporary Baltic novels that actualize 20thcentury human experiences and portray cultural traumas. They delve into the fractures in the life of the state and the individual, emphasize contradictions that point to the change of consciousness. Estonian author Jaan Kross focuses on political contexts, Latvian Inga Ābele on religious differences, and Lithuanian writer Agnė Žagrakalytė shows how historical upheaval changes family life. The works of Baltic photographers also show the multidimensionality of cultural identity, the desire to construct a narrative of places marked by annihilation and the people sought to be erased from memory. All of these texts, whether novels or photographs, become a means of rethinking cultural heritage and making it part of one’s own history.

Šiame straipsnyje siekiama įsigilinti į Eugenijaus Ignatavičiaus prozą, rašytą nepriklausomoje Lietuvoje. Būtent šiuolaikiniuose tekstuose autorius aktualizuoja tai, kas dešimtmečiais buvo nutylima, stengiamasi ištrinti iš tautos atminties. Bene labiausiai rašytojas atkuria pokario atmintį: rašo apie partizaninį pasipriešinimą, trėmimus, vienkiemių naikinimą. Išskirtiniai tie tekstai, kuriuose perteikiamos vidinės žmonių būsenos, apsisprendimai, išprovokuoti sovietinio teroro. E. Ignatavičiaus proza padeda suvokti istorinės traumos mastą ir įpareigoja kurti atminties kultūrą. This article aims to analyze the prose of Eugenijus Ignatavičius, written in independent Lithuania. It is in the contemporary texts that the author actualizes what has been hushed up for decades and intended to erase from the memory of the nation. The writer restores the postwar memory: he writes about partisan resistance, exile and destruction of farmsteads. Exceptional are the texts that convey the inner states of people, their selfdetermination, provoked by the Soviet terror. Ignatavičius’ prose helps to understand the extent of historical trauma and obligates us to create a culture of memory.

Šiame straipsnyje lyginami du tekstai: Alfonso Nykos-Niliūno vėlyvieji dienoraščiai (2014) ir Juliano Barneso esė knyga „Gyvenimo lygmenys“ (2013). Abu rašytojai siekia perteikti asmeninius išgyvenimus, kuriems išreikšti pasitelkiami kultūros tekstai: santykis su Kitu skatina identifikuoti ir patį save, apibūdinti savo vidinį pasaulį. Tiriama, kaip kuriama atmintis, kas kultūroje vienam ir kitam rašytojui yra svarbiausia. Atsiskleidžia keletas prasminių klodų: egzistencinių klausimų kėlimas ir ieškojimas galimų atsakymų kultūroje, sąsajų su konkrečia vieta paieškos ir meno aktualizavimas. Išsiaiškinta, kad abiem autoriams kultūra, ypač klasikinė Europos, yra esminė atrama, kuri leidžia reflektuoti savo būtį. Ypač daug dėmesio skiriama prancūzų kultūrai, kurią būtų galima suvokti kaip europietiško mentaliteto etaloną. Nors abiejose knygose nurodomi skirtingi kultūros šaltiniai, vis dėlto juos sieja didžiulė pagarba žodžio menui, kaip gebančiam saugoti atmintį. The article compares the following two texts: the latest dairy fragments of Alfonsas Nyka-Niliūnas (2014) and the essay book “Levels of Life” by Julian Barnes. Both writers aim to reveal personal experiences through cultural texts: the relationship with the Other enables us to identify ourselves and helps to describe our inner world. The article focuses on how the memory is created and what is the most important in culture for both writers. Several meaningful aspects are emphasized by both writers: they both raise existential questions, search for possible answers in culture, as well as search for links with a particular place and focus on art. The study has revealed that that culture, especially classic European culture, is an essential support that allows us to reflect our being. Special attention is paid to French culture, which could be perceived as a benchmark for the European mentality. Although the books refer to different cultural sources, they both focus on a great respect of the art of the word as capable of preserving memory.

Šiame straipsnyje analizuojama vienintelė Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knyga „Sugrįžimai“ (1993), kurioje surinkti viso gyvenimo eilėraščiai. Daugiausia dėmesio skiriama pokariniams tekstams, kurie sovietmečiu negalėjo būti publikuoti dėl aiškių poteksčių: poetė perteikia tragiškas to meto jausenas, niekaip netelpančias į privalomo optimizmo šablonus. P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė rašė tik sau pačiai, iškalbėdama tai, kas jai tuo metu buvo esmingiausia: namų ilgesį ir benamystės patirtis, kaltės jausmą ir atleidimo troškimą, poezijos tylą. Vis dėlto kaip tik šie tekstai dabar liudija vidinį neprisitaikymą, pastangas išlikti savimi bent jau eilėraščiuose. Poezijos žodžius savaip papildo ir atsiminimai apie savo kartą, kuriuose išryškėja konkrečios gyvenimo detalės, padedančios suprasti pokario kontekstus. The study seeks to take a fresh look at the poetry of Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, to find out how this author is distinguished from her generation and how her poetry is significant to the Lithuanian literature. Three essential kernels of poetry are recognized: homesickness and homelessness experience, pain for her brothers and a feeling of guilt, the silence of poetry. The series “Tales of Pain” stands out, which reveals the complex history of the spirit: from the spirit of faith resurrection till the experience of darkness and the feeling of perniciousness. She also had her doubts about the meaningfulness of creation; the lack of faith in poetic communication is felt. Such poetry convincingly conveyed the feelings, which were strong in the post-war period, and the tragic period of Lithuanian history. The poems are supplemented by memories, which also convey the complexity of human existence in that time.

Straipsnyje aiškinamasi, kaip šiuolaikinių mokslininkų suvokiama atmintis, kokie galimi jos raiškos būdai literatūroje. Remiamasi vokiečių literatūrologės Astridos Erll tyrinėjimais, kuriuose išskiriamos kultūrinė ir komunikacinė modos kaip perteikiančios santykį su praeitimi, konstruojančios istorinį naratyvą. Teorinėje dalyje pabrėžiama, kad atmintis iš esmės yra įmanoma tik todėl, kad pasakojamos istorijos. Trijų romanų analizė atskleidė skirtingus raiškos būdus: Rūtos Šepetys romane „Tarp pilkų debesų“ labiausiai pasikliaujama kultūrine moda, Māros Zālītės romane „Penki pirštai“ kultūrinė ir komunikacinė modos išlaiko pusiausvyrą, o štai Ilmaro Taskos romane „Pobeda 1946“ vyraujančią poziciją užima komunikacinė moda. Tokį modų skirtingumą greičiausiai lemia kultūriniai poreikiai: vienaip rašoma norint sudominti kuo platesnę auditoriją (R. Šepetys romanas išverstas į daugiau nei 30 kalbų), kitaip – siekiant patraukti savo regiono skaitytojų dėmesį. The goal of this article is to explore the concepts of memory and to explain specific features of a literary text. According to the German literary scholar Astrid Erll, a story could be presented in a cultural and/or a communicative mode. The analysis of the novels by Rūta Šepetys, Māra Zālīte, and Ilmar Taska shows trends of structural models of the narrative. The author of this study comes to the conclusion that writers tend to express processes of remembering in different ways. The choice of the mode could possibly be understood as a strategy of communication: the framework of presentation of the narrated events indicates possible cultural effects of the literary text.

Šiame straipsnyje siekiama įsigilinti į rašytojo komunikacijos raišką, apibūdinti specifinius įvaizdžio kūrimo bruožus. Remiantis Kanados ir JAV sociologo Ervingo Goffmano teorija, aiškinančia savęs pateikimo dramaturgiją, analizuojama Eduardo Mieželaičio atsiminimų knyga „Nereikalingas žmogus. Akcentai“ (2003). Tyrime atpažįstami pasirodymų efektai: idealizacija, mistifikacija, draminis dominavimas. Visos šios priemonės pasitelkiamos siekiant savigynos, kuri padėtų įtvirtinti naują „aš“ statusą, pageidaujamą įspūdį. E. Mieželaitis yra linkęs atskleisti idealizuotą fasadą, bet ne užkulisius, parodyti norimą savo įvaizdį.

Straipsnyje nagrinėjami Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio (1917–1965) romane „Lietuviški fortepijonai“. Siekiama polemizuoti su Kristinos Brazaitis straipsniu „Donelaitis pro rožinius akinius: ar Johannesas Bobrowskis klaidingai suprato lietuvių dainių?“, kuriame tyrinėtoja bando įrodyti, esą Bobrowskis siekęs įtikti Rytų Vokietijos ideologijai ir labiausiai akcentavęs klasių kovą. Toks šio romano vertinimas straipsnyje paneigiamas aktualizuojant įvairių diskursų svarbą tekste: bene ryškiausi politinis, kultūrinis ir religinis diskursai. Donelaitis atsiskleidžia ne kaip praeities autorius, o kaip kūrėjas, galintis būti svarbus ir šiuolaikiniam žmogui. Vokiečių kolonializmo sąlygomis Rytų Prūsijos poetas sugebėjo išlikti tvirtas: neprisitaikė prie kolonizuotųjų ideologijos, kaip ir romane vaizduojami XX a. vokiečių intelektualai Fogtas ir Gavėnas, kuriems teko gyventi nacių laikais. Donelaitis tampa jiems pavyzdžiu, inspiruoja operos kūrybai. Kultūros procesai taip pat parodomi kaip negalintys būti vienprasmiai: Bobrowskis atskleidžia, kad masinė kultūra gali tapti ideologijų tarnaite ne tik nacių Vokietijoje, bet ir Lietuvoje. Tikrasis kultūrinis dialogas užsimezga tik tarp atvirų vienas kitam kūrėjų: Donelaičio ir Šperberio, Vogto, Gavėno ir Storosto, Počkos; kitoniškumas tampa ne kliūtimi, o kūrybine inspiracija. Aptariant religinius-egzistencinius klausimus rašytojui Bobrowskiui bene svarbiausia parodyti Donelaičio pastangas būti atsakingam už savo bendruomenę neišskiriant jokių luomų, o matant visus lygius prieš Dievą; taip pat ir XX a. intelektualai negali nereaguoti į tai, kas vyksta jų visuomenėje ir bando priešintis ideologiniam nacių spaudimui. Kai kiti tyliai prisitaiko prie nacių ideologijos, jie nebijo pasirodyti kitaip mąstančiais ir kitaip besielgiančiais, kitokią kūrybą pristatančiais. Taigi Donelaitis šiame romane iškyla kaip sudėtinga asmenybė, gebanti paskatinti kitus priešintis vyraujančiam diskursui ir kurti laisvesnę visuomenę. Bobrowskis nekuria utopijos, nerodo laimingos pabaigos: greičiau apmąstoma įtampa tarp prisitaikymo ir laisvės, parodomos žmogaus ribos ir pastangos jas įveikti. The article deals with Donelaitis’s intertexts in Johannes Bobrowski’s (1917– 1965) novel Litauische Claviere (Lithuanian pianos). The author takes issue with Kristina Brazaitis’s paper “Donelaitis Viewed through Rose-tinted Glasses: Did Johannes Bobrowski Misread the Lithuanian Bard?” which tries to prove that Bobrowski aspired to conform to the ideology of East Germany and to emphasize the class struggle. Such an interpretation of Bobrowski’s novel is shown false by actualizing the importance of different discourses in Bobrowski’s text, of which the political, the cultural, and the religious discourses are perhaps the most distinctive. Donelaitis emerges in them not as just an author from the past but as a poet of potential significance to contemporary humans as well. The writer of East Prussia who lived under German colonial rule was capable of remaining a firm personality: he did not adapt to the ideology of the colonisers. Donelaitis became an example to the German intellectuals Voigt and Gawehn, who in the Nazi period tried to create an opera about the Lithuanian poet. Cultural processes may also be understood as polysemantic: Bobrowski emphasises that mass culture could become a tool of ideology not only in Nazi Germany, but in Lithuania, too. Real cultural dialogue begins only among intellectuals who are open to each other: between Donelaitis and Sperber, Voigt and Gawehn, and Storost and Potschka. Otherness here is not an obstacle but a creative inspiration. Bobrowski presents the religious-existential issues by showing Donelaitis’s efforts to be responsible for his community without dividing society into classes but instead treating all people as equal before God. [...]

Straipsnyje siekiama įsigilinti į kultūrinės traumos apraiškas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje analizuojant du romanus, publikuotus jau XXI a. pradžioje, taigi praėjus daugiau nei 20 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo: Romualdo Granausko Duburys (išleistas 2003) ir Ramūno Klimo Maskvos laikas (2005). Skirtingų kartų rašytojai gręžiasi į sovietinę praeitį ir bando atskleisti esminius jos bruožus, gilinasi į to laiko palikimą. Abiems autoriams rūpi išsiaiškinti ne tiek tai, kas įvyko, bet labiau – kokios sovietmečio nuosėdos pasiliko žmonių sąmonėje, jausmuose ir emocijose, kaip šis laikas paveikė lietuvių identitetą. Romanai liudija sudėtingą kultūrinę traumą: Granauskas labiau pabrėžia žmogaus jausmų ir emocijų sutrikimus, savižudišką elgesį, Klimas – intelektinę disharmoniją, individo dvasios nestabilumą. Šie tekstai – tai kartu nuoroda ir į mūsų laiką, bandantį atrasti ryšį su nesena praeitimi, kurios skausmingos patirtys ilgai buvo nutylimos. Cultural trauma is defined as the damage done to people’s lives when epochal breaks impact identity. Psychological, sociological, and literary research has shown that trauma discourse is still relevant today, that it is crucially important to talk about traumatic events related to Soviet-era experience. These two novels contribute to the powerful works exploring cultural trauma and attempting to grasp the scale of the damage it has effected. Romualdas Granauskas’s 2003 novel Duburys (The Pit) draws attention to the experiences of a Soviet individual who has left his rural origins: the struggle to adapt to city life, the loss of roots and lack of spiritual framework, the submission to fate. This is a passive Soviet-era person – someone lacking any sense of initiative or belonging, who leaves no sign of his existence. Granauskas depicts the complete erasure of this individual’s original identity and how his new one is marked by the conflict of hiding his true nature as he is overwhelmed by a new, foreign context. Another view of the Soviet era is revealed in Ramūnas Klimas’s 2005 novel Maskvos laikas (Moscow Time), which depicts the intellectual circles, the awakening of consciousness as opposed to oblivion; here the work of memory is focused on childhood events, in particular the humiliation of the protagonist’s father. The novel focuses a great deal on the state, and process, of being “under someone’s boot” and how this kind of degradation can be carried into adulthood. Although the novel does not depict overt resistance, it describes the character’s refusal to accept the condition of degradation; the Soviet occupation is understood as a period of degradation during which a coercive system caused deep psychic damage. The author of this article presents Klimas’s novel as the judgement upon the Soviet period inspired by the awakening consciuosness, a judgement in which the reader is invited to take part.

Šiuolaikinė literatūra dažniausiai tyrinėjama kaip turinti estetinę vertę, užmirštant kitą labai svarbų aspektą – etinę dimensiją, kuri šiuolaikinių literatūrologų vis dažniau prisimenama. Būtent šiuo aspektu siekiama patyrinėti Romualdo Granausko (1939–2014) tekstus: romaną Duburys (2003) ir novelių apysaką Šventųjų gyvenimai (2013). Analizuoti pasirinktos ilgosios pasakojimo formos, leidžiančios visapusiškiau atskleisti gyvenimo supratimą, etines prieštaras. R. Granausko romane ir apysakoje angažuotumas etinėms vertybėms yra ryškus, tačiau autorius geba jas perteikti meniškai, nemoralizuodamas. Tai nėra didaktinė proza, o greičiau vertybių tyrimas, išbandymas, parodant gyvenamojo pasaulio prieštaravimus. Šio rašytojo proza tampa provokuojančiu tekstu pačiam skaitytojui, kuris yra skatinamas pasitikrinti savo vertybines nuostatas, laikyseną vaizduojamų pasirinkimų atžvilgiu. R. Granausko kūrybą galima matyti greta tų humanistų, kurie bandė atsakyti į esminius žmogaus būties klausimus. Straipsnio objektas : etinė dimensija R. Granausko prozoje. Straipsnio tikslas : išsiaiškinti, kaip tekste perteikiamos etinės vertybės. Uždaviniai: aprašyti dichotomijas, išsiaiškinti etinius principus, įvardinti pasaulėvaizdžio akcentus. Tyrimo metodai: teoriniu pagrindu pasirenkama literatūros etika, tekstų analizė paremta hermeneutiniu metodu. The ethical dimension is very important in Romualdas Granauskas’ prose, especially in his novel Duburys (Vortex; 2003) and short stories Šventųjų gyvenimai (Lives of the Saints; 2013). The writer focuses on ethical issues, asking a fundamental ethical question “How should a person live?” The texts are possible worlds that allow to show the tension of people’s lives that arise from the possibility of different choices. Essential dichotomies are between resistance and adaptation and between fidelity and betrayal. The writer looks closely at both the problems of social life and the family situation. The works reflect the erosion of humanity and the denial of values.

Šiame straipsnyje siekiama aptarti išeivių rašytojo Vlado Būtėno (1923–1993) dokumentinę prozą, daugiausia dėmesio skiriant autobiografinei knygai Lenktynės su šėtonu (1956), kurioje pasakojama apie partizaninio karo pradžią Lietuvoje, bėgimą nuo okupacinės rusų kariuomenės per Latviją, Lenkiją, Rytprūsius iki pat Danijos, kur sulaukiama karo pabaigos. Autoriui labiausiai rūpi ne tik perteikti savo išgyvenimus, bet ir paliudyti tai, ką mato aplinkui. Tai dokumentinės prozos atstovas, dėmesingas aplinkos faktams, gyvenimo prie fronto linijos tikrovei. Vis dėlto net ir tokia fakto literatūra perteikia tam tikrą pasaulio matymą, mozaikiška epizodų dėlionė atskleidžia savitą minties seką, kuri išskiria šį rašytoją iš kitų to meto autorių. Perteikdamas faktografinę medžiagą, V. Būtėnas liudija lietuvio situaciją Antrojo pasaulinio karo metais: jo vaizduojami žmonės karo blaškomi po įvairias žemes, tarnauja tiems, kurių patys nekenčia, patiria gėdingą vadinimą kolaborantais ir vis tiek dar svajoja apie laisvą nuo okupantų Lietuvą. Kitose dokumentinės prozos knygose rašytojas dėmesingas jau ne asmeninei, o tautos egzistencijai, kuriai gresia sunaikinimas. Vladas Būtėnas has written some documentary prose books. The text of the autobiographical book “Lenktynės su šėtonu” (Race with Satan) which describes the years of World War II, experiences of the man and nation is mesmerizing, it conveys a dramatic life of people driven by the war from one place to another. Other documentary prose books aim to go deeper in the later period experience: the book “Kritusieji už laisvę” (The Perished Freedom Fighters) describes the Lithuanian partisan struggle, and the book “Dabarties kankiniai” (The Present Martyrs) – persecution of the Church. The author tries to create such a text, which would save the facts that after a while may be forgotten. He mentions specific people and their victims, while resisting the Soviet slavery, and seeks to maximize the extent of coverage of the occupation. A little bit different is his book “Pensilvanijos angliakasių Lietuva” (Lithuania of Pennsylvania miners), but its intention is the same – the memory. It is about Lithuanian parishes that already in the 19th century were established in America and the traces of which have almost disappeared. Thus, the author focuses on the challenges to the Lithuanian identity, aims to summarize the facts, which are available to the writer: it is his own experience and other people’s experiences.

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti galimų postkolonijinių tyrinėjimų perspektyvą: kalbėti apie patirtį, kuri bendra postsovietinio bloko šalims. Sovietmečio tikrovė kol kas yra dar labai menkai reflektuota ir įtraukta į šiuolaikinių postkolonijinių svarstymų erdvę. Naujausioji dramaturgija padeda sugrąžinti sovietmečio atmintį – tai, kas buvo sąmoningai ar nesąmoningai išstumta kaip trauminė patirtis. Šiuolaikinių Rytų ir Vidurio Europos autorių Vytauto V. Landsbergio ir Villiamo Klimáčeko dramose atskleidžiama, kaip veikė ideologinis sovietų spaudimas ir kokias traumas paliko žmonėms. Ypač ryškus ženklas, kuris nurodo į dešimtmečius trukusio kolonializmo kataklizminę patirtį, – hibridiškumas, dviguba tapatybė, kuri reiškia sąmonės skilimą, šizofrenišką būtį. Tai įžvalgiai aprašė Czesławas Miłoszas esė knygoje „Pavergtas protas“ dar 1953 m. Šiuolaikiniai dramaturgai skiriasi tuo, kad į šį sovietinio kolonializmo laikotarpį jie gali žvelgti iš XXI a. perspektyvos, apmąstydami tai, kas buvo praeityje, ir įspėdami dėl ateities, kokios neturėtų būti. Šiuolaikinių autorių dramos tampa provokuojančiu mąstymo apie praeitį, dabartį ir ateitį procesu, kuris tęsiamas modernaus teatro scenose. This article aims at revealing the perspective of possible post-colonial research by analyzing the experience common to the countries of the post-soviet bloc. The reality of the Soviet period has been poorly reflected or included in the sphere of modern post-colonial reflections. The most recent dramaturgy helps to restore the memory of the Soviet period that has been consciously or subconsciously expelled as a traumatic experience. The plays by modern authors of East and Central Europe, Vytautas V. Landsbergis and Villiam Klimáček, disclose how the ideological pressure of the Soviets worked and what traumas it exerted on the people. The most obvious sign referring to the cataclysmic experience of Soviet colonialism is hybridity, double identity which denotes split of consciousness and schizophrenic existence. It has been skillfully described in "The Captive Mind" (Zniewolony umysł) (1953) by Czesław Miłosz. Modern playwrights have the unique possibility of looking at the period of Soviet colonialism from the perspective of the 21st century. They can reflect on past events and give a warning against the unwanted future. The provocative process of reflection about the past, present and future started with the plays by contemporary authors and continueson the stages of modern theatres.

Šiame straipsnyje siekiama aprėpti visą Jono Strielkūno (1939–2010) poeziją vienu aspektu – kaip atsiskleidžia ir kokias poetines reikšmes įgauna gimtinės, tėvynės vaizdiniai, kas poetui yra ta reikšminė tikrovė. Gilinamasi į poetinį kraštovaizdį, kurio esminiais sandais tampa gimtojo kaimo, vaikystės, jaunystės miestelio ir brandaus žmogaus gyvenamo miesto ženklai. Poetas savo vietą atkleidžia egzistenciškai: kaip žmogui duotą tikrovę, kuris jos dramatiškai yra veikiamas. Liūdesio, skausmo, nevilties intonacijos išduoda namų praradimo gėlą, kuri būdinga bene visai išėjusiųjų kartai. In his poetry collection “Lyrics” Jonas Strielkūnas wanted to describe three important places: his native village of Putauskai, the town of Vabalninkas during his school years and the city of Vilnius. It is important to the poet to convey the spirit of the place: how a specific space can be experienced, what marks it leaves in the memory and what is taken from each place. In his poems Strielkūnas emphasizes the ties with his family, parents and ancestors, and also describes the life of people in rural places. The town of Vabalninkas emerges as a space of personal experiences: he remembers particular streets, the Assumption Day in the town and the people living there; this he tries to retain in his poetry. Although the poet takes to heart the erosion of memory, he is also glad of this mosaic of memories of the older generation. The city of Vilnius is shown through historical visions; the poet tries to feel deeply the experience of previous generations. In his poetry, Jonas Strielkūnas aims to cover not only specific places of his life, but the whole of Lithuania: it is his land, which gives life, both physical and spiritual. At the same time he worries about the fate of his homeland and is very sad because of its spiritual erosion of culture.

Šiame straipsnyje gilinamasi į sovietmečiu rašytą Juozo Glinskio dramaturgiją: pjeses Pasivaikščiojimas mėnesienoje, Grasos namai ir Kingas, kaip labiausiai atskleidžiančias sovietmečio traumas. Panašiai kaip absurdo dramų meistrai Samuelis Beckettas ar Eugene Ionesco, rašę po Antrojo pasaulinio karo, taip ir J. Glinskis renkasi paraboliškus siužetus, kurie perteikia totalitarinės sistemos prievartą žmogui, parodo, kaip šis destruktyvus mechanizmas veikia. Skirtingai nei jo amžininkai, šis dramaturgas siekė atskleisti savo gyvenamojo laiko košmarus, sovietmečio žiaurumą ir destrukciją. Iš esmės J. Glinskio perteikiamos poilsio namų, beprotnamio, internato istorijos yra traumos naratyvai, liudijantys apie išgyventą tikrovę ir būsenas, kurios išreiškė daugelio žmonių vidinę jauseną. Dabar šias dramas galima skaityti kaip įtaigius to meto dokumentus, fiksuojančius nelaisvę, išorinę prievartą ir vidinę destrukciją, prisitaikėlišką būtį ir kovos beviltiškumą. This article analyzes three Juozas Glinskis’ Dramas: “A Walk in the moonlight”, “The House of Menace” and “King”, which with parabolic plots describe the Soviet situation. All of them were staged in the theaters. The first one was shown in New York, the other two in Kaunas. To the West it was a message from a closed world and to the Lithuanian audience it was the diagnosis of their own life in a totalitarian system. The playwright wants to convey the mechanism of violence: it is power demonstration, aspiration to consolidate power at any cost and requirement of unconditional submission. The man in such a world is doomed to die, any resistance seems to be fruitless, pre-programmed to fail. However, even in such a world there is still a dream of freedom – spontaneous inner desire to overcome the constraints. So speaking about the lack of freedom the playwright exposed the system itself and by such a “theatre of cruelty” wanted to shake the inner man who had already accustomed himself to the Soviet regime.

Straipsnyje gilinamasi į vyresniosios kartos lietuvių autorių tekstus, kuriuose reflektuojamas sovietmetis. Siekiama išsiaiškinti, kokios išryškėja semantinės dominantės, kokie homo sovieticus bruožai labiausiai išskiriami, kaip apie sovietmetį rašoma. Tyrime pasitelkiamas kultūrinės traumos konceptas, apibrėžiantis epochinius lūžius kaip labiausiai veikiančius visuomenę ir paliekančius traumuojančius prisiminimus, kurie tampa svarbūs kolektyvinėje ir kultūrinėje atmintyje This article delves into texts that are by Lithuanian authors of the older generation and that reflect Soviet times. It seeks to ascertain what semantic dominants emerge, which features of homo sovieticus are mainly distinguished, and how Soviet times are written about. This study draws on the concept of cultural trauma, which defines epochal breaks with the past as those that most greatly affect society and that leave traumatic recollections that become important in collective and cultural memory.

Straipsnyje analizuojama 1941 m. parašyta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės tragedija „Tie metai“, kurioje dramaturgė apmąsto pirmosios sovietinės okupacijos patirtį: veiksmas apima laiką nuo 1940 m. liepos 20 d., vadinamojo Liaudies Seimo posėdžio išvakarių, iki 1941 m. birželio 14 d., masinių trėmimų. Dramaturgė daugiausia dėmesio kreipia į žmonių mąstymą ir veikimo būdus, todėl iš šio literatūros teksto galima spręsti apie to meto lietuvių savimonę. Dramoje apmąstoma krizė, kuri ištinka intelektualus, iš esmės nepasiruošusius ideologiniam sovietų puolimui, bandančius išoriškai prisitaikyti ir veikti slapta. S. Čiurlionienė-Kymantaitė raiškiai parodo inteligentų iliuzijas ir jų žlugimą. S. Čiurlionienė-Kymantaitė’s tragedy "Tie metai" (Those Years) covers the first period of Soviet occupation: it begins on July 20, 1940 and ends on June 14, 1941. The text is based on two historical facts: preparation to declare Lithuania the socialist republic and the first mass deportations, carried out by the Soviets a few days before the war with the Nazis. The tragedy reveals the complexity of that time: the intelligentsia is confused and tends to adapt. At the same time it shows that this approach does not mean peace: the Soviets require full devotion to the system. It describes the ways to affect the people: promising honour, property, intimidating, threatening, arousing general fear. The community of people becomes a demoralized and acting instinctively crowd waiting for the war as an escape. This is a tragic picture of that time, conveyed with the help of assertive words: the writer was able to reveal the horror of the first Soviet occupation and witness to the generations which have never experienced this.

Šiame straipsnyje analizuojamas Lietuvoje kol kas dar mažai žinomas Aloyzo Barono romanas "Lieptai ir bedugnės" (1961), kuriame aprašomas lietuvių patekimas į vokiečių nelaisvę ir priverčiamieji darbai fronto zonoje. Autorius gilinasi į pavergtojo savimonę, troškimą būti laisvam ir kartu baimę dėl savo gyvybės, vergišką pasidavimą. Kita vertus, pabrėžiama, kad dviejų barbarų, vokiečių ir rusų, susidūrime nebelieka jokios laisvės galimybės: pabėgimas į Lietuvą reikštų naują vergovę. Vokiečių kuriamas pasaulis parodomas kaip pragaro erdvė, patys vokiečiai dažnai pavadinami velniais, vaizduojamas jų brutalumas ir panieka žmogui. Tekste gausu detalių, kurios atskleidžia šiurpią tikrovę: sodybų plėšimas, deginimas, parodomasis bėglių šaudymas, kad kiti bijotų, nuolatinis mušimas ir plūdimas; alinantis darbas fronto zonoje nuolat susiduriant su mirtimi. Nors apie nelaisvės patirtis pasakojama jau iš laiko distancijos, rašytojas visiškai išvengia patetikos, sentimentalumo: skaudi ironija leidžia parodyti išsigimusį pasaulį, kuriame ryškėja žvėriška kova už būvį. The article analyzes so far a little-known in Lithuania novel by Aloyzas Baronas "Lieptai ir bedugnės" (Footbridges and Abysses) (1961), which describes the Lithuanians taken prisoner by the Germans and their forced labour in the front area. The author delves into the consciousness of the subjugated man, his desire to be free and at the same time fear for his life, his servile submission. On the other hand, it is stressed that because of the conflict between two barbarians, Germans and Russians, there is no longer the possibility of freedom: escaping to Lithuania would mean new slavery. The world being created by the Germans is shown as hell, the Germans themselves are often called devils, and their brutality and contempt for man is described. The book is rich in details that reveal the horrific reality: robbery and burning of homesteads, shooting dead of fugitives to cause fear, constant beating and abuse; exhausting work in the front area and continuous confrontation with death. Although the experience of a captive is described from the time distance, the writer avoids pathetics and sentimentality: painful irony allows to demonstrate the degenerate world in which a brutal fight for survival is revealed.

Šiame straipsnyje analizuojami du draminiai kūriniai, kuriuose gilinamasi į baltų genčių likimą pasirodžius kryžiuočiams. Abu rašytojai bando išsiaiškinti, kas lėmė tokią tragišką prūsų istoriją, kaip buvo priešinamasi ir kodėl pralaimėta. Abu autoriai sugestijuoja buvus stipraus susiskaldymo viduje: tai atsispindi ir Vinco Mykolaičio-Putino draminėje poemoje „Skalvių mergelė“, ir Juozo Grušo tragedijoje „Herkus Mantas“. Vis dėlto išanalizavus šiuos kūrinius matyti, kad dramaturginės koncepcijos nėra panašios, tragiškoji kaltė suvokiama skirtingai: V. Mykolaitis-Putinas pabrėžia nesantarvę, kuri kyla pačios genties viduje tarp norinčių ginti savarankiškumą ir kolaborantų, kurie be jokios kovos linkę iš anksto pasiduoti; J. Grušas parodo, kad toje pačioje kovotojų stovykloje gali būti skirtingų vertybinių nuostatų, kurios ima kirstis: Herkui Mantui svarbu ginti žmogiškumą ir besąlygiškai kovoti dėl laisvės, kitiems – apsaugoti religiją, taigi susikerta humanistiniai, politiniai ir religiniai tikslai. Apmąstydami baltų genčių dramą, rašytojai bando įvardinti didžiausius pavojus savo pačių tautai: nesugebėjimą vienytis ištikus pavojui; ideologinį fanatizmą, kurie trukdo visiems susitelkti. This study aims to find out how Lithuanian playwrights – Vincas Mykolaitis-Putinas and Juozas Grušas – interpret the tragic encounter of Baltic tribes with the Crusaders. One would guess that to both authors these distant historical plots were needed as a cover, allowing to speak about issues of their own periods. Mykolaitis-Putinas in his dramatic poem "Skalvių mergelė" (Scalovian Maiden) emphasizes mutual discord that arises between collaborators and their opposition, but basically no fighting the Crusaders is portrayed, the Skalvis are shown hostile to each other and barely able to fight. Grušas’ drama "Herkus Mantas" shows a fierce battle and its tragic outcome due to the betrayal of a comrade-in-arms. The playwright reveals that the Prussian leader’s moral values do not coincide neither with the Prussians nor with the Crusaders – he wishes for a more human reality with a place for love. Characters of Herkus Mantas and Kristina embody the ideas of humanism; both try to resist the logic of violence ruling in the camps of Prussians and Crusaders.

Straipsnyje, remiantis traumos teorija, siekiama apžvelgti trauminės patirties raišką šiuolaikinėse lietuvių dramose ir jos refleksiją literatūrologijoje. Konstatuojama, kad tyrinėti Lietuvos traumas, patirtas vokietmečiu ir sovietmečiu, dar tik pradėta; procesui įsibėgėti ypač trukdo tai, kad visuomenė tokias temas linkusi suvokti kaip tabu ir dažniau renkasi kolektyvinės amnezijos strategiją. Straipsnyje apžvelgiami teoriniai sociokultūrinius ir psichologinius trauminės patirties aspektus aptariantys darbai, kuriuos papildo literatūrologų, teatrologų svarstymai apie trauminę patirtį ir jos raišką grožinėje literatūroje. Straipsnio teoriniu pagrindu pasirinkta amerikiečių mokslininkės Laurie Vickroy monografija „Trauma ir išlikimas šiuolaikinėje grožinėje literatūroje“. Remiantis teorinėmis įžvalgomis analizuojama skaitytojus ir žiūrovus provokuojanti Vidmanto Bartulio pjesė „Pamokslas žuvims“, bylojanti apie mirusią tautą ir nutildytą jos kalbą ir atskleidžianti lietuvių dramaturgijai gana netikėtą raiškos techniką, kuri aktualizuoja trauminės atminties specifiką. Pjesė nesuteikia jokio aiškaus žinojimo, tik pažeria tam tikras emocijų, minčių nuotrupas, iš kurių galima atpažinti kuršių patirtį, tapusią slegiančia istorijos našta. Pjesės tekstą galima vadinti monologu, kuriame girdėti vienas balsas, bandantis megzti žodžius į prasmingą derinį, įkūnijantis trūkčiojantį, konvulsišką žmogaus troškimą papasakoti apie save, bet nerandantis tinkamų žodžių skausmui išreikšti. Patirčiai perteikti pasitelkiamos asociacijos, kurios tampa įtampos priežasčių nuorodomis.

Šiame straipsnyje analizuojama, kokios reikšmės suteikiamos Kuršių nerijai tarpukario Lietuvių literatūroje. Poezija, proza ir kelionių aprašymai liudija, kad ši vieta tampa svarbia Nepriklausomos Lietuvos kultūros atmintyje. Kuršių nerija suvokiama kaip reikšmingas kūrybinės vaizduotės šaltinis: atgaivinamos legendos, istorija, siekiama užrašyti individualią patirtį. Galima pastebėti tokią tendenciją: stipri subjektyvizacijos linkmė. Vienas iš populiariausių ir savičiausių Kuršių nerijos žmonių ir gamtos vaizduotojų - Petras Babickas, sukūręs įtaigią kelionės Po Kuršių neriją apybraižą „Gintaro krantas“, sulaukusią net trijų leidimų. This article examines the meanings of the Curonian spit in the Lithuanian literature during the interwar period. Poetry, prose and travel essays indicate that this place becomes important in cultural memory of the Independent State of Lithuania. Curonian Spit was realized as a significant source of creative imagination: the writers tried to revive legends, history, and to fix the individual experience. Basic tendency: the strong direction to subjectification. One of the most popular and original portraitist of people and nature of the Curonian Spit - Petras Babickas, who created the suggestive travel book "Amber Shore", which had even three editions.

The article discusses the horizons of perception of Swedish literature through translations in Lithuania in last decade. Quite numerous translations of Swedish literature witness an active cultural exchange between Lithuania and Sweden. The titles of published translations during the last decade show the following tendencies: 1) though classical authors have not been forgotten, but more and more attention has lately been paid to contemporary literary works, especially novels; 2) the interest in women’s writing is obviously growing: many new and unknown works have been translated; 3) a great variety of the translations of Swedish children’s literature – both classical and modern works – has been published so far. It is also noteworthy that the translations are of exceptional quality and a number of translators are capable of doing a Professional translation from Swedish. With regard to the translations, the article focuses on the cultural communication and dialogic relationship as discussed in Yuri Lotman’s works; the research is also based on the insights by Lithuanian semiotician A. J . Greimas and phenomenologist Algis Mickūnas. The idea that cultural communication promotes the understanding of the “other” is particularly well revealed by Irvis Scheynius’ prose and poetry, reflecting his double – Lithuanian and Swedish – identity. In his works the double identity is perceived not as provoking hostility but rather as showing alternatives and creating the consciousness... [to full text]

Straipsnyje gilinamasi į tekstus, kuriuose labai konkrečiai užrašoma vieta, siekiama liudyti Šiaurės Lietuvos kaimo buitį ir būtį. Gyva gimtųjų vietų patirtis randa savitą raišką Petro Rimkūno (1913–1944) kūryboje. Novelių knygoje „Kiemėnų kaimas“ (1943) šis rašytojas siekia kūrybinėje atmintyje rekonstruoti tai, kas jam yra žinoma iš vaikystės ir ankstyvos jaunystės metų, kuriuos jis praleido Žiemgalos krašte. Knyga „Kiemėnų kaimas“ labai gyvai perteikia šio Lietuvos regiono paveikslą, be idealizacijos ar tendencingo sumenkinimo. Tikslas: atskleisti gimtinės reikšmę P. Rimkūno kūryboje. Objektas: novelių knyga „Kiemėnų kaimas“ (1943, perleista 1994). Metodai: analitinis-aprašomasis, fenomenologinis, hermeneutinis. Rezultatai: šis tyrimas atskleidė, kad neoromantinis senojo kaimo paveikslas jau nebetenkino jaunųjų rašytojų, kurie siekė į kaimą pažvelgti kiek kitaip: čia nėra justi senojo tikėjimo adoracijos, menkai kreipiama dėmesio į patriarchalinę tradiciją – rašytojui bene svarbiausia ribinės patirtys, kurias išgyvena kaimo žmogus savo kasdienybėje, buityje. In the article the author deepens into the texts which recorded a very specific place showing the life and existence in a Northern Lithuanian village. The experience of live native places finds distinctive expression in Petras Rimkūnas’ (1913-1944) creative work, a book of short stories "Kiemėnų kaimas" ("Kiemėnai Village"; 1943): the writer seeks to reconstruct in the creative memory what he had known from childhood and the early years of his youth, which he spent in Žiemgala. The book "Kiemėnų kaimas" conveys a lively picture of this region of Lithuania, without idealisation or biased understatement.

Straipsnyje siekiama atsigręžti į Maironio draminę trilogiją, rašytą kūrybinės brandos metais, mėginant išsiaiškinti, ar dramos tikrai yra šio lietuvių klasiko menkiausia palikimo dalis, ar tautos atgimimo poetas sugebėjo sukurti tik tiesmukas patriotines dramas, kurios neturi jokios išliekamosios vertės. Dramų analizė liudija, kad šie kūriniai anaiptol nėra schemos, perkeltos iš paties Maironio rašyto istorijos vadovėlio, o saviti istoriosofiniai veikalai, svarstantys politikos ir moralės klausimus, analizuojantys pačius politinio veikimo principus. Dramaturgas nekuria idealizuotos Lietuvos istorijos, o rodo skaudžių praradimų momentus. Vienas pirmųjų Lietuvoje Maironis pradėjo vaizduoti tuos įvykius, kurių nenorima prisiminti: tarpusavio rietenas ir žudynes, rėmimąsi priešais, didžiausios ir galingiausios Europos valstybės valdovo nesugebėjimą tapti nepriklausomam nuo Lenkijos ir užtikrinti savo politikos tęstinumą. Maironis rašė tragedijas: parodė tragiškąją istorijos pusę, vaizdavo Vytautą Didįjį ne spindinčioje savo didybėje, o abejojantį, kenčiantį, patiriantį savo galių ribotumą. Tyrimo objektas: Maironio trilogija „Kęstučio mirtis“ (1921), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925), „Didysis Vytautas – karalius“ (1930). Tyrimo tikslas: apibrėžti draminės trilogijos koncepciją. Uždaviniai: atskleisti, kaip Maironis suvokia istoriją, analizuoti svarbiausių personažų paveikslus ir išsiaiškinti, kokias savybes labiausiai pabrėžia dramaturgas. Metodai: hermeneutinė fenomenologinė analizė, lyginamoji analizė. Article aims to go deep into a little researched Maironis’ dramatic trilogy “Kęstučio mirtis” (Kęstutis’ Death), “Vytautas pas kryžiuočius” (Vytautas at the Crusaders) and “Didysis Vytautas – karalius” (Vytautas the Great – the King), and to show the place of them in the history of Lithuanian drama. There are doubts about the hard-core attitude that this drama is an irrelevant part of the classic’s creational work. The analysis revealed a distinctive concept of the playwright, showing that Maironis did not repeat the previous schemes of the drama, but sought to reveal the unique approach to the history and the man in it. Dramas are not illustrations of textbook truths: the playwright tries to analyze problems of political life, reflects on the collision of different principles and shows the greatness and insignificance of human aspirations. These works may be of interest as distinctive examples of the historical drama demonstrating a break with drama tradition in the end of the 19th century and the beginning of the 20th century.

Šiame straipsnyje siekiama sugretinti du skirtingus autorius: šveicarų rašytoją Peterį Bichselį ir lietuvių Jaroslavą Melniką. Kas gali būti bendro tarp prozininkų, kurie pradėjo rašyti skirtingu metu, yra skirtingo amžiaus, priklauso skirtingoms kultūrinėms tradicijoms? Kokių tipologinių jungčių tarp šių, anaiptol ne garsiausių, vienos ir kitos tautos autorių kūrybos galima atrasti? Šiuo tyrimu nė nebandoma vieno autoriaus „pritempti“ prie kito, parodyti jų netikėtą panašumą. Tačiau yra jungtis, kuri provokuoja ir verčia bent jau kalbėti apie paraleles: abu autoriai kuria vadinamąją trumpąją prozą, abu yra rašantys „kitaip“ nei diktuotų literatūrinės konvencijos, žanriniai skaitytojų lūkesčiai. Šios analizės tikslas: išsiaiškinti, koks yra abiejų autorių „kitoniškumas“, kaip šveicarų ir lietuvių rašytojas įveikia tradiciją, kokie formos ieškojimai jiems būdingi. Rašyti apie trumpąją prozą labiausiai paskatino šio priešžanrio marginalumas lietuvių literatūros istorijoje, – pirmiausia yra pastebimi kitų žanrų kūriniai, o trumpoji proza lieka tarsi nuošalyje, Lietuvoje kol kas nėra jokios nusistovėjusios trumposios prozos žanrų įvardijimo tradicijos, todėl atkreipiamas dėmesys į šiuolaikinius literatūros žanrų tyrinėjimus Vakaruose. Lyginant šveicarų ir lietuvių autorius pasitelkiama komparatyvistinė analizė, aptariant skaitytojų lūkesčių horizontus remiamasi Hanso Roberto Jausso suformuluotais recepcijos teorijos teiginiais This article explores the short prose of the Swiss writer Peter Bichsel and the Lithuanian writer Jarsolavas Melnikas, both of whose texts are difficult to define in terms of genre because they do not correspond to the usual canons. A comparison of these writers reveals that, while they depart from tradition in different ways, their short prose has some common features: short length, trivial content, a refusal to seek the truth, the lack of a consistent narrator, and signs of irony and the absurd. Bichsel places more emphasis on the limits of communication and the routine nature of human relations, which he expresses through broken narration in which it is the silences and pauses that are most important. Melnikas exposes the limits of people’s thinking and the impossibility of knowing the world; the dead ends of deliberations are marked by numerous questions, and he often includes philosophical anecdotes. As different as these authors might be, they both try to liberate themselves from literary convention: their short prose works bear witness to the flexibility of genre in contemporary literature. This kind of short prose is not so much a demonstration of new canonical genres as simply a search for new forms. These "unusual" texts help us understand that the insights of contemporary scholars are as useful for analyzing literature - a dynamic system whose imprecision and fragmentation make it unpredictable - as other complex structures

Straipsnyje analizuojama kultūrinė tarpukario spauda – „Naujoji Romuva“, „Akademikas“ ir „Vairas“, atkreipiamas dėmesys į tarpukario literatūrą. Tyrimo aspektu pasirenkama kartų konflikto tema, kurią ėmėsi gvildenti žinomi to meto kultūros žmonės. Pastebima, kad „tėvo“ ir „sūnaus“ konfliktą lemia nesutampantys pasaulėžiūros modeliai, skirtingos tapatybės. Jaunoji karta atmeta tradiciją kaip neveiksnią dabartyje, pastebi jos atitrūkimą nuo gyvenimo; senoji karta gina savo iškovojimus ir juokiasi iš jaunosios kartos maišto. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad kartų konflikto analizė spaudoje ir literatūroje liudija tarpukario kultūros procesus, skirtingos kultūrinės savimonės susidūrimą This article analyzes one of the interwar press and literary works themes – the conflict of "young" and "old" generation. The research concentrates on the articles in magazines "Naujoji Romuva", "Akademikas" and "Vairas" and on the literary works of Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga and Juozas Grušas. Both the press and literature interprets this conflict as arising from a different mindset, cultural identity models. The main thesis of the article argues that the internal conflict between the generations means first of all the tension between tradition and modernity. Older generation is perceived as a lost connection to the present, to the new time requirements. The younger generation is portrayed as having their own vision of life which does not adapt and does not obey oppressive father’s will. Such tensions could arise in the psychosocial crisis periods. This article assumes that the inter-war time can be regarded as the time of material cultural changes

Straipsnyje aptariama iki šiol netyrinėta Juozo Žlabio-Žengės proza. Gilinamasi į savitą novelių pasaulį, įvardijami pagrindiniai motyvai, analizuojama pasakojimo struktūra, atkreipiamas dėmesys į rašytojo kūrybos sąsajas su kitais to meto prozos darbais. Pastebima, kad J . Žlabys-Žengė išsiskiria kitonišku pasaulio matymu, tradicijų laužymu. Tyrimo pabaigoje prieinama prie išvados, kad net ir eksperimentuodamas rašytojas išlaiko turinio ir formos vienybę: kūriniai meniškai išbaigti ir brandūs. Article describes the only one prose book by Juozas Žlabys-Žengė "Short Life Stories" published in 1940 as it was not analyzed up to now. However, not only his poetry but also the prose is also worth attention. By his collection of short stories the avant-gardist shows himself not as a successor of the tradition imitating one or another prose writer but as an original and interesting writer. His short stories are first of all notable for the metaforicalness of the narrative: a simple life story codes the existential and life experiences that cannot be easily named. Žlabys-Žengė philosophizes by the narrative itself and avoids any consideration. As other modern writers he gives the reader freedom for interpretation: the reader becomes a certain coauthor who finishes the story. One more peculiar trait of Žlabys-Žengė's style is laughter and mild irony felt in a story in which in one or another way the past comes back: so it is demystified and from the tragic becomes the comic one. We could say that such well-considered play is the main principle of Žlabys-Žengė's creative work.

Tyrimo objektas – religinių tekstų stilistika. Straipsnyje analizuojami Juliaus Sasnausko knygos „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ tekstai. Daugiausia dėmesio skiriama stilistinėms tekstų ypatybėms: ironijai, paradoksui, metaforai. Bandoma išsiaiškinti, kaip yra kuriami religiniai tekstai, kuo jų stilistika skiriasi nuo literatūrinių. Remiamasi Hanso Roberto Jausso ir Paulo Ricoeuro įžvalgomis: atkreipiamas dėmesys į tekstų dialogiškumą, pasitelkiama metaforos teorija. Svarbiausia šių analizuojamų tekstų savybė yra poetinis mąstymas. Metaforiški tekstai provokuoja tikėjimą, padeda išreikšti krikščioniškų tiesų paradokslumą. Aptariama ir tekstų žanrinė specifika. Pastebima, kad Julius Sasnauskas nesilaiko pamokslo žanro tradicijos, o ieško naujų išraiškos formų. Tekstai gali būti vadinami pamokslu, malda, meditacija, tačiau galbūt tiksliausia juos pavadinti esė, – žanru, kuris suteikia didžiausią religinio mąstymo laisvę. Tokiu būdu yra siekiama religinio autentiškumo. Taigi literatūrinė forma Juliaus Sasnausko tekstuose tampa priemone religinei minčiai perteikti. Object of this research is the stylistics of religious texts. In this article the texts of Julius Sasnauskas book "Once again – God’ Son" are analyzed. The analysis focuses on the stylistic features of texts: irony, paradox, metaphor. The following question emerge: how religious texts can be developed, what differences are between stylistic of religious and literary texts. The topic of the article is closely related to the works of Hans Robert Jauss, where the dialogicity of texts is analyzed, and to the Paul Ricoeur’ theory of metaphor. The most important feature of the analyzed religious texts is the poetical thinking. The metaphoricality of language provokes faith, and allows to express the paradoxes of Christian truths. The specific of the postilla’gender is also discussed in this research. Julius Sanauskas notably does not follow the tradition of postilla. He is in searching of the new forms. His texts may be called not only a sermon, a prayer, a meditation, but they are also very closely linked to an essay, which possibly allows to express the religious authenticity in the best way. So literary form in Julius Sasnauskas’ texts is like a means to convey the religious thoughts.

Straipsnyje gvildenama baltų vienybės idėjos sklaida tarpukario lietuvių spaudoje. Susitelkiama ties trimis autoritetingais nepriklausomos Lietuvos autoriais. Analizuojami Vaižganto straipsniai, kuriuose galima atpažinti kultūrinio bendradarbiavimo gaires. Tyrinėjamos Kazio Pakšto tarpukariu paskelbtos publikacijos, kuriose baltų vienybės idėją užgožia viso Baltijos regiono valstybių bendradarbiavimo vizija. Gvildenama Mato Šalčiaus publicistika, labiausiai pabrėžianti politinių iniciatyvų svarbą. The article discusses the solidarity of the Balts in the interwar press. The works of three interwar publicists – writer Juozas Tumas-Vaižgantas, scientist Kazys Pakštas and journalist Matas Šalčius – show that the idea of Baltic solidarity was perceived in a different way. Juozas Tumas-Vaižgantas concentrates on the idea of cultural work. He himself joined the cultural initiatives and became one of the initiators of the society of Lithuanian and Latvian solidarity. Professor of Vytautas Magnus University Kazys Pakštas saw the Lithuanians and Latvians among the peoples of the Baltic Sea region – he defended the Baltoscandian vision as the guarantee of absolute security. Social and political journalism of Matas Šalčius, a famous traveller and director of news agency ELTA, is notable for the critical evaluation of earlier activities. Seeing the approaching downfall of the state he emphasized the importance of political initiatives. All these considerations concerning the solidarity of Baltic States show that the idea of Lithuanian and Latvian brotherhood, that arose during the time of national revival and remained urgent when Lithuania became an independent state, was interpreted in various ways and attempts were made to accomplish it

Santrumpos -- Įvadas -- Istoriografija -- Šaltiniai -- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas Bogdano Chmelnyckio sukilimo pradžioje -- Politinė LDK padėtis 1648-1649 m. -- Vilniaus pasitarimas ir LDK gynyba -- Lietuvos seimelių pozicijos atspindžiai konvokaciniame seime -- LDK karinis pasirengimas -- LDK įsitraukimas į karą su kazokais -- LDK interesai elekciniame 1648 m. seime -- Lietuvos sesijos -- Lietuvos iždo įplaukos -- Lietuvos santykiai su kazokais po elekcinio seimo -- Jono Kazimiero vainikavimas -- LDK apsaugos reikalai karūnaciniame seime -- Karūnacinio seimo eiga -- Mokesčių surinkimo rezultatai ir išlaidos -- Lietuvos kariuomenės karo veiksmai 1649 m. pavasarį ir vasarą -- Zborovo taikos reikšmė LDK saugumui -- Mokesčių sistemos pakeitimas -- Iždo reikalai eiliniame 1649-1650 m. seime -- Padūmės mokesčio įvedimas -- Dūmų surašymas ir jo pasekmės -- Padūmės ir valakinio mokesčio sambūvis -- Naujos mokesčių sistemos pasekmės -- Padūmės įplaukos į iždą 1650 m. -- Vilniaus karo komisija ir iždo įplaukų realizavimas -- 1650 m. pabaigos seimo programa -- Pavietų seimelių pozicija -- Iždo ir mokesčių reikalai 1650 m. pabaigos seime -- Iždo įplaukos po seimo -- LDK iždo išlaidos 1651-1652 m. -- Minsko karo komisija 1651 m. -- 1652 m. vasaros seime uždėtų mokesčių įplaukos -- 1653 m. seimo nutarimas dėl naujų mokesčių -- Vilniaus karo komisija 1653 m. -- Iždo negalavimai ir 1654 m. seimo nutarimai -- Reliaciniai seimeliai -- Gardino pasitarimas -- Mokesčių įplaukos -- Minsko karo komisija 1654 m. -- Lietuvos iždo reikalai 1655 m. seime -- Švedijos karo administracijos rinkti mokesčiai -- Lėšų kaupimas gynybai seimų nebuvimo metu ir 1658-1659 m. -- Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos konfederacija -- Mokesčių rinkimas 1657 m. -- Lietuvos Kameneco pasitarimas -- 1658 m. seimo pastangos padidinti iždo įplaukas. Konvokacija Varšuvoje -- Seimo nutarimai ir konstitucija -- Verkių mūšis ir iždo administravimo problemos -- 1658 m. seimo uždėtų mokesčių įplaukos -- 1659 m. seimas ir iždo reikalai -- Lietuvos išlaisvinimo ir mokesčius mokančio arealo plėtra -- Karinės iniciatyvos perėmimas po Olyvos taikos -- Lenkijos karinė parama -- Iždo papildymas be seimo uždėtais mokesčiais -- Krašto apsaugos ir gynybos reikalų programa 1661 m. seime -- Lietuvos senatorių ir seimo atstovų deklaracija -- 1661 m. seimo LDK konstitucija -- Lietuvos bajorijos karinė parama ir jos rezultatai -- Seime uždėtų mokesčių rinkimas -- 1662 m. seimas: pagalvė keičia padūmę -- Žemaitijos ir kitų pavietų savanoriški mokesčiai -- Iždo įplaukų 1662-1663 m. struktūra -- Vilniaus karo komisija 1662 m. -- Lėšų kariuomenei atsilyginti paieškos -- Varinių šilingų emisija -- Lietuvos iždas bevaisių seimų metu -- Lietuvos biudžeto apmatai 1665 m. -- Lietuvos konvokacija Gardine -- Instrukcija prieškonvokaciniams seimeliams -- Konvokacijos posėdžiai Bialoje -- Konvokacijos Gardine dalyviai, posėdžiai ir nutarimas -- Konvokacijos uždėtų mokesčių rinkimo rezultatai -- Iždo išlaidos -- Lietuvos karinė pagalba valdovui prieš opoziciją -- Suardyti 1666 m. seimai. Pirmasis 1666 m. seimas -- Naujas nesėkmingas 1666 m. seimas -- Iždo įplaukos suardytų seimų laikotarpiu -- Sėkmingas 1667 m. kovo 7-balandžio 18 d. seimas ir jo programa -- Lietuvos didžiojo iždininko parengtas biudžeto projektas -- Pavietų instrukcijos pasiuntiniams -- Iždo patikrinimo komisija seime -- Lietuvos sesijos -- Naujas dūmų surašymas 1667 m. -- Mokesčių įplaukos -- Vilniaus karo komisijos uždaviniai, veikla ir rezultatai -- LDK žemės iždo įplaukų realizavimas -- Lietuvos iždas ir jo veiklos per dvidešimtmetį karą rezultatai -- The Treasury of the Grand Duchy of Lithuania During Twenty Years of War (1648-1667). Summary -- Spausdinti šaltiniai -- Literatūra -- Priedai: Lentelių sąrašas; Schemų sąrašas -- Asmenvardžių rodyklė -- Vietovardžių rodyklė. Straipsnio dėmesio centre -- lietuvių ir lenkų literatūriniai leidiniai. Kone tuo pačiu metu pasirodo dviejų jaunų žmonių parengti almanachai. 1910 metais būsimas lenkų avangardistas Jerzy Jankowski (1887--1941), tikras vilnietis, čia gimęs ir augęs, išleidžia almanachą "Żórawce" (jam tada buvo 23-eji), kurį rengiant bendradarbiauja Vilniuje gyvenę lenkų menininkai, susibūrę į grupę "Banda". Panašiu savo bendraamžio pramintu keliu eina ir Kazys Binkis, 1913 m. parengęs almanachą "Sniegams tirpstant" (jam tebuvo 20). Apie šį lietuvių leidinį taip pat susibūrė jauni naujų meno kelių ieškantys menininkai. Remiantis lyginamuoju metodu, siekiama palyginti, kuo šie abu leidiniai panašūs ir kuo skiriasi. Straipsnio uždaviniai: išsiaiškinti, kas sieja dvi skirtingas literatūrines tradicijas, kokios įtakos turėjo Vilniaus, daugiatautės kultūros centro, fenomenas. Straipsnio autorė teigia, kad K. Binkio ir J. Jankowskio sudaryti leidiniai liudija naują modernistinį mąstymą. Abu almanachai išsiskiria apipavidalinimu, liudijančiu, jog sąmoningai buvo siekta sukurti meninę vienovę. Vientiso kūrinio idėja geriau įgyvendinta lenkų leidinyje "Żórawce", kurį apipavidalinant daug prisidėjo garsus menininkas F. Ruszczyc. Lietuvių leidinys menine raiška nusileidžia lenkiškajam, tačiau čia taip pat jaučiami modernistiniai ieškojimai, -- tai ir yra perėjimas į vėlesnę avangardistinę kūrybą. "Zórawce" ir "Sniegams tirpstant" šiems menininkams buvo tarsi pasiruošimas tolesniam literatūriniam skrydžiui. […] The attention of this paper is focused on Lithuanians and Poles literary connections. Almost in the same time appeared two almanacs, which prepared two young men. In the 1910 years future representative of Polish avant-garde Jerzy Jankowski (1887-1941) published almanac 'Źórawce' (he was in this time only 23 years old). Polish artists, who lived in Vilnius and belonged to group 'Banda' helped him in this work. Similar idea to publish almanac had also a contemporary of Polish writer - Kazys Binkis (1893-1942), who in the years of 1913 prepared almanac 'Sniegams tirpstant'. This Lithuanian publication attracted young artists, searching for the new way of art. The comparison of these two almanacs to other literary magazine in Europe in this time witnesses, that the Vilnius youth felt new European trends very well: they also searched for new content and expression. The appearance of the almanacs shows the modernistic tendencies: young people tried to publish magazines, in which the text was in harmony with the ornament. More strength had Poles: they prepared very smart almanac. This book got up handsomely famous Polish painter Ferdynand Ruszczyc (1870-1936), who was really enthusiast of new art in Vilnius. The Lithuanian youth lacked such professionalism: the book was designed by Vytautas Bičiūnas (1893-1942), who in this time only started his professional career - learned in Kazane Art School (future lector of Kaunas Art School). Anyway work on this almanac was productive for Kazys Binkis: later he prepared for publishing some papers and books, which was higher artistic level.

Bronius Krivickas priklausė karo augintinių kartai, brendusiai „laikų griūty“, išgyvenusiai istorinę ir asmeninę katastrofą (nepriklausomybės netektis, artimųjų tremtys). Pats laikas jiems diktavo būtiškuosius klausimus, vertė kiekvieną asmeniškai apsispręsti dūžtančio pasaulio akivaizdoje. Neatsitiktinai jiems buvo artima egzistencializmo filosofija. Karo nužmogėjimui ir beprasmybei ši karta pasipriešino savo kūryba, kurioje bene ryškiausiai skleidžiasi egzistencinis susirūpinimas žmogumi. 1938–1944-aisiais, prieškario ir karo metais, B. Krivicko prozoje galima išskaityti nebylų skatinimą pabusti iš dvasinio letargo laisvai kūrybiškai egzistencijai. Rašytojo žvilgsnis užkliūva už tų gyvenimo momentų, kurie verčia žmogų suklusti: vaizduojamos ribinės situacijos, kurios padeda žmogui atsigręžti į savo tikrąją būtį. Išskirtinai svarbus jo kūryboje ir kelionės motyvas, atskleidžiantis egzistencijos filosofų suformuluotą grįžimo į savo gilųjį „aš“ imperatyvą. B. Krivickas, nors ir nepriklausydamas pogrindinės antologijos „Kas girdėti kalnuose“ (1943) jaunųjų rašytojų dešimtukui, savo dvasios esme buvo jiems artimas. Tekstas „Mes esame kalnai“ net galėtų būti šios ideologijos manifestu. B. Krivicko prozoje galima aptikti tuos pačius prasminius akcentus kaip amžininko V. Mačernio poezijoje. II-ojo pasaulinio karo metais brendusiems rašytojams kūrybą maitinančia versme buvo būtiškieji gyvenimo prasmės klausimai, į kuriuos kiekvienas ieškojo savo atsakymo. Neretai jų ieškojimai sutampa – tai kyla iš to paties egzistencinio rūpesčio, nukreipto į bedvasio laiko blaškomą žmogų Bronius Krivickas belonged to the generation fostered by the war; it matured as “times were violently changing”, its members witnessed a historical and personal catastrophe. The times themselves posed these people with existential questions, propelled each and every one of them to make a personal decision in the face of the shattered world. It was not a coincidence that these people found existential philosophy relevant. This generation opposed dehumanization and madness of war with its own creative works. In 1938–1944, pre-war and war years, one can read in B. Krivickas’ prose as a silent encouragement to awake from spiritual slumber for free, creative existence. The writer’s gaze focuses on the moments of life that force an individual to slow down: he portrays borderline situations, which help a man to face his true existence. The motive of a journey is particularly important: it reveals the imperative formulated by existential philosophers and directing a man towards his deeper “me”. B. Krivickas, although he did not belong to a dozen of young writers from underground antology “Kas girdėti kalnuose” [What’s new in the mountains] (1943), was close to this group in his spirit. The text “Mes esame kalnai” [We are mountains] could even be read as a manifesto of this ideology. One can detect in B. Krivickas’ prose emphasis of the same meanings as in the poetry of his peer V. Mačernis. For writers, who matured during the years of the Second World War, existential questions of life formed the main impulse feeding their creative efforts. Often, their quest for answers leads to similar answers: they arise from the same existential concerns.

This article analysed the evolution of religious thought in the poetry of Antanas Strazdas, Kiprijonas Nezabitauskas-Zabitis, Antanas Baranauskas, Antanas Vienažindys, Aleksandras Burba, Maironis. What is most important in their works?How they understood the human being in God’s presence? All these writers were priests of Catholic Church, and their literary heritage is the best witness of the religious self-awareness in nineteenth century. In the beginning of the nineteenth century in many texts are reflected the religious self-awareness of community in God’s presence. The poetry of Strazdas speaks about human being who is the representative of community. In many works he tried to express the religious feelings of all common Lithuanian people. The first Lithuanian exile writer Zabitis-Nezabitauskis found another way to witness his religious thought. The main material of his works is the fate of homeland and the experience of exile. Many poems of Zabitis-Nezabitauskis could be entitled „Prayers for homeland“. Baranauskas was also very anxious about Lithuanian destiny, but he didn’t speak about the fight against the aggressors. The salvation was found in the Roman Catholicism. His texts very often invite to preserve the firm faith in God and the traditions of ancestors. In the end of nineteenth-century many works express the religious self-awareness of nation in God’s presence. Burba accentuated the importance of Lithuanianism, Maironis prayed for benediction of his nation... [to full text] Šiame straipsnyje nagrinėjama religinės minties raida poetų kunigų Antano Strazdo (1760-1933), Kiprijono Zabičio-Nezabitauskio (1779-1937), Antano Baranausko (1835-1902), Antano Vienažindžio (1841-1892), Aleksandro Burbos (1854-1898), Jono Mačiulio-Maironio (1862-1932) kūryboje. Ką menininkai laikė svarbiausia? Kaip kiekvienas jų suprato žmogų Aukščiausiojo akivaizdoje? Nagrinėti vien kunigų kūrybą pasirinkta neatsitiktinai - jų literatūrinis palikimas yra kuo puikiausias to meto religinės savimonės liudytojas.

Jugendo stiliaus apraiškos paliko pėdsaką tiek lietuvių, tiek latvių literatūroje. Naujojo stiliaus įtaka jaučiama ieškant naujų formų. Puošybiniai epitetai (tekstai mirgėte mirga įvairiausiomis spalvomis – kuriamas neįprastai spalvingo pasaulio įspūdis), ornamentiški palyginimai (čia vokiečių Jugendui artimesni latvių prozininkai, tiesiog mėgavęsi palyginimais, juos išplėtodami netikėtų asociacijų tinklu). Visa tai išskiria Jugendo stilių iš kitų to laikotarpio stilių. Prozos darbai pasižymi rimais, didelis dėmesys sutelktas įvairioms ekspresijos formoms. Rašytojai siekė pakeisti tradicinį pasakojimo būdą, tai vėliau išsiliejo į hibridines poezijos bei prozos formas, ypač mėgtas jaunesnių rašytojų. Nors rezultatai ne visada buvo iki galo subrandinti, jie atspindėjo bendras europietiškas tendencijas ir turėjo įtakos tolimesniam baltų literatūros plėtojimui. The manifestations of Jugend-style left traces in both Lithuanian and Latvian literature. The impact of the new style is felt when looking for new forms. Decorative epithets (texts are full of all sorts of colours; an impression of a very colourful world is created), ornamentic similes (Latvian prosaists are closer to the German Jugend in this respect, as they simply enjoyed similes and developed them with unexpected associations). All this distinguishes the Jugend style from other styles of the period. Works of prose are characterised by rhymes, much focus is put on various forms of expression. The writers aimed at changing the traditional way of narration, which later developed into hybrid forms of poetry and prose especially favoured by young writers. Although the results were not always fully matured, they reflected common European trends and influenced further development of the Baltic literature.