Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio romane 'Lietuviški fortepijonai'

Straipsnyje nagrinėjami Kristijono Donelaičio intertekstai Johanneso Bobrowskio (1917–1965) romane „Lietuviški fortepijonai“. Siekiama polemizuoti su Kristinos Brazaitis straipsniu „Donelaitis pro rožinius akinius: ar Johannesas Bobrowskis klaidingai suprato lietuvių dainių?“, kuriame tyrinėtoja bando įrodyti, esą Bobrowskis siekęs įtikti Rytų Vokietijos ideologijai ir labiausiai akcentavęs klasių kovą. Toks šio romano vertinimas straipsnyje paneigiamas aktualizuojant įvairių diskursų svarbą tekste: bene ryškiausi politinis, kultūrinis ir religinis diskursai. Donelaitis atsiskleidžia ne kaip praeities autorius, o kaip kūrėjas, galintis būti svarbus ir šiuolaikiniam žmogui. Vokiečių kolonializmo sąlygomis Rytų Prūsijos poetas sugebėjo išlikti tvirtas: neprisitaikė prie kolonizuotųjų ideologijos, kaip ir romane vaizduojami XX a. vokiečių intelektualai Fogtas ir Gavėnas, kuriems teko gyventi nacių laikais. Donelaitis tampa jiems pavyzdžiu, inspiruoja operos kūrybai. Kultūros procesai taip pat parodomi kaip negalintys būti vienprasmiai: Bobrowskis atskleidžia, kad masinė kultūra gali tapti ideologijų tarnaite ne tik nacių Vokietijoje, bet ir Lietuvoje. Tikrasis kultūrinis dialogas užsimezga tik tarp atvirų vienas kitam kūrėjų: Donelaičio ir Šperberio, Vogto, Gavėno ir Storosto, Počkos; kitoniškumas tampa ne kliūtimi, o kūrybine inspiracija. Aptariant religinius-egzistencinius klausimus rašytojui Bobrowskiui bene svarbiausia parodyti Donelaičio pastangas būti atsakingam už savo bendruomenę neišskiriant jokių luomų, o matant visus lygius prieš Dievą; taip pat ir XX a. intelektualai negali nereaguoti į tai, kas vyksta jų visuomenėje ir bando priešintis ideologiniam nacių spaudimui. Kai kiti tyliai prisitaiko prie nacių ideologijos, jie nebijo pasirodyti kitaip mąstančiais ir kitaip besielgiančiais, kitokią kūrybą pristatančiais. Taigi Donelaitis šiame romane iškyla kaip sudėtinga asmenybė, gebanti paskatinti kitus priešintis vyraujančiam diskursui ir kurti laisvesnę visuomenę. Bobrowskis nekuria utopijos, nerodo laimingos pabaigos: greičiau apmąstoma įtampa tarp prisitaikymo ir laisvės, parodomos žmogaus ribos ir pastangos jas įveikti. The article deals with Donelaitis’s intertexts in Johannes Bobrowski’s (1917– 1965) novel Litauische Claviere (Lithuanian pianos). The author takes issue with Kristina Brazaitis’s paper “Donelaitis Viewed through Rose-tinted Glasses: Did Johannes Bobrowski Misread the Lithuanian Bard?” which tries to prove that Bobrowski aspired to conform to the ideology of East Germany and to emphasize the class struggle. Such an interpretation of Bobrowski’s novel is shown false by actualizing the importance of different discourses in Bobrowski’s text, of which the political, the cultural, and the religious discourses are perhaps the most distinctive. Donelaitis emerges in them not as just an author from the past but as a poet of potential significance to contemporary humans as well. The writer of East Prussia who lived under German colonial rule was capable of remaining a firm personality: he did not adapt to the ideology of the colonisers. Donelaitis became an example to the German intellectuals Voigt and Gawehn, who in the Nazi period tried to create an opera about the Lithuanian poet. Cultural processes may also be understood as polysemantic: Bobrowski emphasises that mass culture could become a tool of ideology not only in Nazi Germany, but in Lithuania, too. Real cultural dialogue begins only among intellectuals who are open to each other: between Donelaitis and Sperber, Voigt and Gawehn, and Storost and Potschka. Otherness here is not an obstacle but a creative inspiration. Bobrowski presents the religious-existential issues by showing Donelaitis’s efforts to be responsible for his community without dividing society into classes but instead treating all people as equal before God. [...]