Search

Straipsnyje nagrinėjamas teisingumo santykis su vaiko teisėmis ir siekis jas visapusiškai ir efektyviai užtikrinti vykdant teisingumą. Analizuojamos vaiko interesus atitinkančio teisingumo konstitucinės prielaidos, samprata. Taip pat vertinamos nacionaliniuose teisės aktuose ir jų taikymo praktikoje sudaromos prielaidos užtikrinti vaiko interesus atitinkantį teisingumą bei išskiriami jo įgyvendinimo civiliniame procese probleminiai aspektai. Be to, apžvelgiamas vaikui nustatyto teisinio statuso veiksmingumas. Konstatuojama, kad reikšminga ne tik teisės aktuose įtvirtinti vaiko, kaip savarankiško materialiųjų teisių subjekto, teisinę apsaugą, bet ir užtikrinti, nepaisant jo amžiaus, vaiko teisę dalyvauti su juo susijusiuose procesuose: ikiteisminiuose, teisminiuose, vykdymo. Pabrėžiama, kad teisė būti išklausytam turi būti su- prantama ne vien kaip priemonė sužinoti vaiko nuomonę, nesuteikiant jam aiškaus ir įstatyme įtvirtinto procesinio statuso. Vaikui turėtų būti užtikrinta teisė savarankiškai kreiptis į teismą, jis turėtų būti atstovaujamas nepriklausomo atstovo. Daroma išvada, kad jau vien vaiko teisės kreiptis į teismą, neatsižvelgiant į jo amžių, užtikrinimas iš esmės prisidėtų prie vaiko teisių apsaugos ir vaiko interesus atitinkančio teisingumo užtikrinimo. This article contributes to the discourse on the relationship between justice and the rights of the child by emphasizing the need to guarantee them fully and effectively in the process of administration of justice. It presents an analysis of the current legal framework of child-friendly justice laid down in Lithuanian national law, including its constitutional basis and its application in practice, and distinguishes relevant problematic aspects, thereby analyzing the effectiveness of the legal status of a child. It is concluded that is important not only to enshrine in law the legal protection of the child as of an independent holder of substantive rights, but also to ensure the child’s right to participate in all child-related pre-trial, judicial, and enforcement proceedings regardless of their age. It is emphasized that the right to be heard has to be understood not as an instrument to establish the views of the child without providing them with a precise procedural status in the law. The child should be guaranteed the right to access to court independently, and they should be represented by an independent representative. Finally, the conclusion is made that resolving the problems of the child’s right to access to court, regardless of their age, could lead to a change in the protection of the rights of the child and a more child-friendly notion of justice.

Straipsnyje susitelkiama į religijos ir šiuolaikinio meno santykį, kurio konfigūracijos aptariamos iš dviejų skirtingų – sekuliarizacijos ir postsekuliaraus būvio – perspektyvų. Teigiama, kad sekuliarizacijos požiūriu religijos ir meno sritys matomos kaip autonomiškos ir nesusisiekiančios, o slinktis link postsekuliaraus diskurso implikuoja principinę autonomijos (tiek religijos, tiek meno srityse) sąlygos destrukciją, šiuo būdu atverdama galimybę grįžti prie religijos ir meno laukų persiklojimo. Pažymima, kad postsekuliarybės kontekste religijos ir šiuolaikinio meno santykis tampa įmanomas tik priimant šiuolaikiniam menui būdingą tiesioginės reprezentacijos principo atsisakymą, o tai reikštų, kad religinės implikacijos tampa atpažįstamos ne kaip religinių turinių reprezentacijos, bet veikiau kaip religiškumo pėdsakas, neretai įgaunantis profanacijos ir refleksijos apie sekuliarizacijos patirtį formas. The article deals with the relationship between religion and contemporary art, discussing their configurations from two different perspectives – the one of secularization and the postsecular one. The author mantains that in the perspective of secularization the fields of religion and art are treated as autonomous and separate, therefore the passage to postsecular condition implicates the destruction of principle law of autonomy, by this opening the possibility of the interlaying of the contexts of religion and art. The article comes to the conclusion that postsecular approach supposes that the relationship between religion and contemporary art becomes possible only by accepting the refusal of the direct representation and this means that religious implications can be recognised not as the representations of religious contents, but rather as the track of them, which can assume the forms of profanation or reflection on the experience of secularization.

Nuo 1922 iki 1939 m. Lietuvos, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto Teisių skyriuje buvo įteikta beveik tūkstantis diplomų. Viena iš sąlygų gauti diplomą buvo rašto darbas. Išsaugoti 529 Teisių fakulteto diplominiai darbai. Studentai rašė įvairiausiomis teisinėmis temomis – nuo 1918 m. Lietuvos valstybės sukūrimo teisinių aspektų iki Užjordanės teisinio statuso. Šešiolika darbų buvo skirta Klaipėdos krašto teisės analizei. Straipsnyje siekiama išanalizuoti darbus apie Klaipėdos krašto teisę, įvardyti dėstytojus, vertinusius darbus, apžvelgti studentų naudotą literatūrą, pateikti, autorės nuomone, vertingiausias darbų citatas. Straipsnyje daugiausia remiamasi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve rastais dokumentais. Atliekant tyrimą naudotasi istoriniu, lyginamuoju, analitiniu metodais. During the period from 1922 to 1939, close to one thousand lawyers‘ diplomas were awarded at the Law Department of the Lithuanian and later Vytautas Magnus University. One of the conditions for obtaining a diploma was a written work. In total, 529 diploma theses have been preserved. Students wrote on various legal topics – from the legal aspects of the creation of the state of Lithuania up to the legal status of the Transjordan. Sixfteen theses were dedicated to the analysis of the law of the Memel Territory. The article is mainly based on documents found in the Department of Manuscripts of Vilnius University Library and the Central State Archives of Lithuania. Historical, comparative, and analytical methods were used in the research.

Straipsnyje aptariama Jono Basanavičiaus „savistovios Lietuvos“ vizija ir tautinio atgimimo ir kitų tautos veikėjų žvalgymaisi į Lietuvos praeitį svarstant apie valstybės ateitį. Išsamiai nagrinėjamas. J. Basanavičiaus požiūris į Lietuvos praeitį laikotarpyje iki „Aušros“ išleidimo, išskiriami ir aprašomi trys jo etapai – studijų Maskvos universitete laikai bei ryšys su latviais ir bulgarais, tada – Bulgarijos nepriklausomybės etapas bei trečiasis – kelionės po Pietų Europą laikai ir pažintis su čekų tautiniu sąjūdžiu. Teigiama, jog istorija aušrininkams buvo reikalinga, kad lietuviai, didžiuodamiesi ja, puoselėtų kalbinę savigarbą ir tautinį orumą. „Varpo“ leidimo laikais kalbėta apie savos valstybės sukūrimą, kurioje turėjo susidaryti nauja politinė lietuvių tauta, kurios prototipu buvo imama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė lietuvių tauta. Prieš susirenkant Didžiajam Vilniaus seimui, Basanavičius surašė memorandumą, kuriame istoriniais argumentais pagrindė lietuvių tautos teises į politinį savarankiškumą, išreiškė atgimusios tautos siekį tęsti senąsias Lietuvos valstybingumo tradicijas, bei pabrėžė pasirinktą orientaciją į pilietinę visuomenę. Basanavičiaus vizijose iškelta Lietuva su sostine Vilniumi – tai LDK kraštas, kurio gyventojai išlaikę seną lietuvių kalbą ir kuriam norėtų priklausyti sugudėję, sulenkėję pakraščių lietuviai, o straipsnio pabaigoje aptarti visi šios būsimosios valstybės gyvenimo aspektai.

Straipsnyje siekiama patikrinti kai kuriuos akademinio Naujosios viešosios vadybos (NVV) diskurso teiginius Lietuvos atveju, pasitelkiant vadovaujančias pareigas užimančių valstybės tarnautojų apklausos duomenis. NVV taikymą analizuojančiose publikacijose pateikiami teiginiai, kurie nusako NVV bei po-NVV iniciatyvų tikslus, priemones ir jų taikymo pasekmes. Mokslininkai teigia, kad NVV pasižymi vadybos instrumentų iš privataus sektoriaus naudojimu viešajame sektoriuje, didesnės autonomijos vadovams suteikimu, mažesniu viešojo administravimo politizacijos lygiu bei neigiamu poveikiu horizontaliam koordinavimui. Duomenų analizė parodo, kad empiriniai ryšiai tarp NVV ir po-NVV „etosų“ elementų bei koordinavimo, politizacijos ir vadovų autonomijos patvirtina kai kuriuos NVV doktrinos teiginius ir atskleidžia po-NVV įtaką., In the article the relations among the extent of New Public Management (NPM), coordination, politicization and autonomy in Lithuania are analysed based on COCOPS data (project „Monitoring public sector reforms“, financed by Lithuanian Science Council, 2012-2013, agreement no. PRO-10/2012). The analysis is based on the propositions that relate coordination, politicization and autonomy in NPM and post-NPM eras. The operationalization of these variables and construction of scales are demonstrated. The analysis of averages and correlations among extent of NPM, coordination, politicization and autonomy confirms some of the postulated propositions, e.g., high politicization and high level of NPM practices are incompatible; higher managerial autonomy is congruent not only with NPM, but also with post-NPM elements.

Pagrindinis šio magistro darbo tikslas yra išanalizuoti moralinius manipuliacijos reklamoje klausimus, remiantis teorinėmis manipuliacijos reklamoje studijomis. Darbas sudarytas iš dviejų dalių: reklamos, manipuliacijos ir manipuliacijos reklamoje studijų, kartu apžvelgiant šiuolaikinių ekonominių teorijų kitimą, bei moralinių manipuliacijos reklamoje klausimų analizės. Pirmoje dalyje aptariama šiuolaikinė reklama, manipuliacija bendrąja prasme, manipuliacijos įtaka reklamai bei jos tipai ir šiuolaikinių ekonominių teorijų kitimas. Antroje dalyje analizuojami praktiniai moraliniai manipuliacijos reklamoje klausimai: moralinė – etinė perspektyva, laisvės – autonomijos koncepcija, atsakomybės pasidalijimo moralinė problema, galios ir dominavimo klausimas ir naujų ekonominių teorijų generavimas. Šios dalies pabaigoje pateikiamos išvados. Magistro darbas parašytas remiantis literatūra lietuvių ir anglų kalbomis. Siekiant iliustruoti pagrindinius teorinius ir praktinius analizuojamos temos aspektus, panaudoti 2 paveikslai ir 38 literatūros šaltiniai., The main purpose of this Master’s Thesis Paper is to analyze the moral questions of manipulation in advertising, based on the theoretical research of advertising and manipulation in general. The paper consists of two parts: theoretical studies of advertising, manipulation and manipulation in advertising, together with the review of changes in nowadays economic theories, and the research of moral questions of manipulation in advertising. The first part discusses the concept of nowadays commercial advertising, manipulation in general, manipulation impact to advertising and its types, together with the review of changes in nowadays economic theories. The second part analyses the practical moral questions of manipulation in advertising: a moral – ethical perspective, freedom – autonomy concept, moral problem of sharing the responsibility, question of power and dominance and the generation of new economic theories. The conclusions are given at the end of this part. Master’s Thesis Paper is based on literature in Lithuanian and English languages. In order to illustrate the main theoretical and practical aspects of the analyzed topic, 2 pictures and 38 literary sources were used.

Straipsnyje siekiama patikrinti kai kuriuos akademinio Naujosios viešosios vadybos (NVV) diskurso teiginius Lietuvos atveju, pasitelkiant vadovaujančias pareigas užimančių valstybės tarnautojų apklausos duomenis. NVV taikymą analizuojančiose publikacijose pateikiami teiginiai, kurie nusako NVV bei po-NVV iniciatyvų tikslus, priemones ir jų taikymo pasekmes. Mokslininkai teigia, kad NVV pasižymi vadybos instrumentų iš privataus sektoriaus naudojimu viešajame sektoriuje, didesnės autonomijos vadovams suteikimu, mažesniu viešojo administravimo politizacijos lygiu bei neigiamu poveikiu horizontaliam koordinavimui. Duomenų analizė parodo, kad empiriniai ryšiai tarp NVV ir po-NVV „etosų“ elementų bei koordinavimo, politizacijos ir vadovų autonomijos patvirtina kai kuriuos NVV doktrinos teiginius ir atskleidžia po-NVV įtaką. In the article the relations among the extent of New Public Management (NPM), coordination, politicization and autonomy in Lithuania are analysed based on COCOPS data (project "Monitoring public sector reforms", financed by Lithuanian Science Council, 2012–2013, agreement no. PRO-10/2012). The analysis is based on the propositions that relate coordination, politicization and autonomy in NPM and post-NPM eras. The operationalization of these variables and construction of scales are demonstrated. The analysis of averages and correlations among extent of NPM, coordination, politicization and autonomy confirms some of the postulated propositions, e.g., high politicization and high level of NPM practices are incompatible; higher managerial autonomy is congruent not only with NPM, but also with post-NPM elements.

Atgavusi nepriklausomybę, kaip ir kitos posovietinės valstybės, Lietuva susidūrė su iššūkiais, susijusiais su naujos valstybės pripažinimu ir įsitraukimu į senųjų ir naujųjų demokratijų šeimą. Iš centralizuotos ir itin reguliuojamos žiniasklaidos sistemos Lietuva žengė decentralizacijos link. Anksčiau itin kruopščiai valstybės reguliuojamos žiniasklaidos priemonės turėjo pereiti naujiesiems savininkams, o žiniasklaidos priemonės, veikusios pagal sovietinės žiniasklaidos modelį – prie Vakarų šalyse veikiančių demokratinių modelių. Naująjį žiniasklaidos modelį (sistemą) paskatino kurtis paskutinis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos patvirtintas teisės aktas, reguliuojantis žiniasklaidos ir kitų žiniasklaidos priemonių darbą. 1990 metais priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas draudė cenzūrą ir ribojo valstybės įtaką žiniasklaidos darbui. Per 1990 m. vykusią žiniasklaidos priemonių privatizaciją, žiniasklaidos priemones įsigijo esami jų redaktoriai ar darbuotojai, tačiau po keleto metų žiniasklaidos priemonės buvo parduotos naujiems užsienio ir Lietuvos leidėjams (Nugaraitė, 2004). Besikurianti naujoji Lietuvos žiniasklaidos sistema, žodžio ir spaudos laisvės siekis bei 1996 metais priimtas Visuomenės informavimo įstatymas privertė mokslininkus pažvelgti į Lietuvos žiniasklaidos sistemą, paanalizuoti, kokiam modeliui ši priklauso, ar ji yra nepriklausoma – atribota nuo įvairiausių išorinių ir vidinių įtakų. Aptardamas Lietuvos žiniasklaidos sistemą... [toliau žr. visą tekstą] After regaining its independence Lithuania, like other post-soviet states, faced challenges associated with the recognition of the new state and its involvement in the family of old and new democracies. Lithuania made the step from a centralised and highly regulated media system towards decentralisation. Media outlets that had been previously particularly thoroughly regulated by the state had to be transferred to new owners, while the media outlets, which operated according to the model of soviet media, had to shift to democratic models operating in Western countries. The creation of the new media model (system) was driven by the last legislative act approved by the Supreme Council of Lithuania regulating the work of media. The Law on Press and Other Mass Information Media adopted in 1990 banned censorship and limited the influence of the state on the work of the media. When the media outlets were privatised in 1990 they were acquired by their incumbent editors and staff; however several years later the media outlets were sold to new publishers from abroad and Lithuania (Nugaraitė, 2004). The nascent new media system of Lithuania, the striving for freedom of speech and press, as well as the Law on Provision of Information to the Public adopted in 1996 led scientists to take a look at the Lithuanian media system and to analyse the model it belongs to and whether it is independent – separated from different external and internal influences. Discussing the Lithuanian media... [to full text]

Lietuvos aukštojo mokslo raida buvo sutrikdyta dėl istorinių-politinių aplinkybių, tačiau iškart atkūrus nepriklausomybę 1918 m. buvo imtasi iniciatyvos atkurti aukštojo valstybinio mokslo institucijas. Aukštojo mokslo institucijų veiklos teisinis reglamentavimas yra šių įstaigų studijų ir mokslo procesų teisinis pagrindas, todėl valstybės pasirinkta politika šiuo atžvilgiu yra itin svarbi visai švietimo sistemai. Straipsnyje analizuojama kelių Lietuvos tarpukario aukštųjų mokyklų veiklos teisinis reglamentavimas, siekiama atskleisti istorines, ekonomines, socialines aukštojo mokslo institucijų steigimo aplinkybes ir įvertinti istorinio konteksto įtaką šių institucijų veiklos teisiniam reglamentavimui, taip pat išanalizuoti pasirinktų aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojantys dokumentai, nustatyta, koks buvo vyraujantis aukštojo mokslo institucijų valdymo modelis, kokios jo pasirinkimą bei kaitą nulėmusios priežastys. Straipsnyje išsamiai aptariama pirmojo universiteto veikla, jo veiklą reglamentuojantys dokumentai – universiteto statutai, juose numatytas universiteto valdymo modelis bei jo kaita. Akcentuojama universiteto autonomijos reikšmė ir jos netekimo pasekmės. Taip pat aptariamas kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklos reglamentavimas, atskleidžiant valstybinės valdžios intervenciją į institucijų valdymą ir visus veiklos procesus (pedagoginio personalo parinkimą, pedagoginių vardų suteikimą, studentų kontingento nustatymą, mokslo ir studijų planų formavimą). The evolution of the legal regulation of Lithuanian higher education systems was a difficult process closely connected with other social, economical, political, historical dimensions of the development of the state itself. The understanding of the characteristics and principles of higher education development, the analysis of possible perverse provisions in the legal regulation of the higher education system enables better interpretation of the historical and political aspects of legal regulation as well as forms the guidelines for future perspectives of development in the field of state regulation measures. A presumption that retrospective tendencies necessarily have an impact on the present status quo of the whole system of higher education and specifically on its legal regulation is made in the present article. The evaluation of those tendencies allows a better recognition of the specific characteristics of the contemporary higher education system and helps reveal the possible causes of legal regulation dysfunctions in the system of higher education. Therefore, in the present article, the conditions of the establishment and activities of the institutions of higher education are revealed, the impact of the historical context on the legal regulation of the whole higher education system and separate higher education institutions is evaluated. The object of the research is the legal regulation of the interwar Lithuania’s higher education institutions. It should be noted that not all institutions considered as having the status of high schools were selected for the research. For the achievement of the purposes of the research, only those high schools the legal status and principles of the activities of which correspond to the requirements attributed to the classical higher education institutions were chosen (The Lithuania’s University, The Academy of Agriculture, The Academy of Veterinary). The aim of this research was to analyse the legal regulation of the selected higher education institutions in Lithuania in the period of 1918–1940 and to disclose the political and historical context and its impact on the legal regulation. For this purpose, the legal documents regulating the activities of high schools were examined. Also, further tasks were set: to identify the prevailing governance concepts of higher education institutions, to disclose the grounds for choosing the specific concept and to evaluate the corresponding governance concept; to estimate the impact of state government on the legal regulation of higher education system.

Lietuvos socialinės paramos politika kritikuojama dėl to, kad teikiama parama nemotyvuoja gavėjų savarankiškai rūpintis savimi, generuoja priklausomybės kultūrą. Socialinės paramos forma (piniginė arba nepiniginė, tarp jų ir socialinio darbo paslaugos) skirtingai veikia paramą gaunančio asmens padėtį. Pirmuoju atveju atsiranda didesnė erdvė asmens autonomijai, antruoju – paternalistinei pagalbos filosofijai. Šiame straipsnyje analizuojama socialinės paramos struktūros problema kaip šios sistemos veikėjų sąveikos rezultatas esant tam tikram instituciniam kontekstui. The possible effects of social assistance policy are autonomy and dependency of social assistance user. The outcomes of the policy depend on the forms of social assistance (benefits in cash or benefits in kind), the amount of benefits, the attributes of provision and others. The outcome of social assistance is chosen at the collective choice level. Benefits in cash develop autonomy of social assistance user and benefits in kind frustrate the autonomy, because of their paternalistic nature. The existing social assistance policy reflects the attitudes and priorities of politicians towards autonomy and paternalism. Empirical indicators for the evaluation of autonomy and paternalism in social assistance policy are expenditure, benefits, legal documents, the attitudes of politicians and administrators.

Apsisprendimo teorija (self-determination theory) pabrėžia vidinės motyvacijos, priklausančios nuo psichologinių kompetencijos, ryšių/santykių ir autonomijos poreikių patenkinimo, svarbą, mokantis ar užsiimant bet kokia kita veikla (Deci and Ryan, 2000). Tai nauja motyvacijos teorija, patvirtinanti žmonių santykių motyvacines teorijas, papildanti poreikių teorijas ir net paneigianti atlygio motyvacinę teoriją, tačiau ji jau susilaukė pripažinimo visame pasaulyje (Titenytė – Mackonienė, 2005). Daugelis švietimo įstaigų, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek kitose šalyse pripažįsta šios teorijos išryškintą pagrindinių žmogaus psichologinių poreikių svarbą ir sėkmingai restruktūrizuojasi tam, kad būtų galima kuo geriau patenkinti pagrindinius mokinių ir pedagogų psichologinius poreikius. Tyrimo tikslas: ištirti motyvacijos raišką švietimo organizacijoje, taikant apsisprendimo teoriją. Tyrimo objektas: motyvacijos raiška švietimo organizacijoje. Tyrimo tikslui pasiekti naudoti teoriniai, empiriniai ir statistiniai metodai. Išanalizuota literatūra apie motyvacijos sampratą, išnagrinėtos motyvacinės teorijos, apibrėžtos poreikių ir vidinės motyvacijos sąsajos (Apsisprendimo teorija). Naudojantis, Deci, Connell ir Ryan pripažintais klausimynais mokytojams ir mokiniams, atlikta anketinė apklausa. Klausimynai adaptuoti A. Titenytės – Mackonienės (2005). Aprašomoji statistika taikyta, siekiant anketinės apklausos metu gautos informacijos statistiniam apdorojimui. Tyrimo duomenys... [toliau žr. visą tekstą] Self-determination theory emphasizes the inner motivation, which depends on competence of the psychology, the satisfaction of communication/relationship and autonomy, the importance of learning or performing any other activity (Deci and Ryan, 2000). This is a new theory of motivation stating that motivational theories of human relations, refilling the needs of even contradicting theories and reward motivation theory, but it has gained recognition all over the world (Titenyte - Mackoniene, 2005). Many educational institutions, in the United States and other countries recognize this theory highlighted the basic human psychological needs and the importance of a successful restructures in order to be able to better meet students 'and teachers' basic psychological needs. The aim of the research: to explore the expression of motivation in organization using the theory of self – determination. The object of the research: the expression of motivation in organization using the theory of self – determination. The reach the goal of the study is used the theoretical, empirical and statistical methods. The literature on the motivation of the concept of motivational analysed, defined needs and intrinsic motivation interface (decision theory). Using, Deci, Connell and Ryan recognized questionnaires for teachers and students conducted an interview . Questionnaires adapted of A. Titenyte’s – Mackoniene’s (2005). Descriptive statistics applied to the questionnaire information obtained during... [to full text]

Revolutionary events of 1988-1991 in Soviet Union affeted the life of Vilnius region: they demonstrated national differences, mentalities, national problems that were silenced before. But even a quarter of century passsed many of these problems are still around. We still hear angry voices claiming that Lithuania neglects education of minorities, though it provides more financial alocations to it than any other state in the world. These myths are still widespread in In Vilnius and Šalčininkai regions providing fuel to misunderstanding between Lithuania and its neighbors.

Magistro baigiamajame darbe siekiama atskleisti aukštųjų mokyklų autonomijos sampratą, formas ir turinį, įvertinti galiojantį Lietuvos aukštųjų mokyklų autonomijos teisinį reguliavimą ir šiuolaikines aukštojo mokslo reformas, atskleisti Lietuvos aukštųjų mokyklų autonomijos įgyvendinimo praktines problemas. Pirmasis baigiamojo darbo skyrius yra labiau teorinio pobūdžio, skirtas aukštųjų mokyklų ir jų autonomijos sampratos, jos sudėtinių elementų teisinio reguliavimo analizei, tokio teisinio reguliavimo problematikos identifikavimui, doktrinos ir teisinio reguliavimo sankirtos taškų aukštųjų mokyklų autonomijos srityje išskyrimui. Pirmajame skyriuje atliekamas tyrimas yra struktūriškai skirstomas atsižvelgiant į Lietuvos teisės aktuose ir Konstitucinio Teismo praktikoje dažniausiai skiriamas pagrindines ir aktualiausias, konstitucinės doktrinos požiūriu labiausiai problemiškas aukštųjų mokyklų autonomijos įgyvendinimo sritis (studentų skaičiaus nustatymas, studijų kainos nustatymas, studijų programų turinio formavimas; per aukštųjų mokyklų tarybų veiklą vykdoma aukštųjų mokyklų autonomijos įgyvendinimo visuomeninė priežiūra bei kontrolė, aukštųjų mokyklų tarybų formavimo tvarka, įgaliojimų apimtis, veiklos reglamentas; disponavimo aukštosios mokykloms priklausančiu ir joms patikėtu turtu tvarka). Pirmajame baigiamojo darbo skyriuje atlikta teorinė analizė yra svarbi kaip pagrindas antrajame baigiamojo darbo skyriuje atliktam praktiniam tyrimui, kurio metu analizuojama, kaip... [toliau žr. visą tekstą] The author of the final paper seeks to reveal the concept of higher schools autonomy, its forms and content, to evaluate the applicable regulation on Lithuanian higher schools autonomy and modern reforms of higher education, to reveal the practical problems of Lithuanian higher schools autonomy implementation. The first chapter of the final paper is a little bit more into a theoretical tone and devoted towards the analysis of the legal regulation of higher schools autonomy concept, it’s forming elements, towards the identification of the problems of such regulation, doctrine and legal regulation intersection point’s exclusion in the sphere of higher schools autonomy. The research, laid down in the first chapter, is structurally constructed concerning the main, most actual and at the same time most problematical referred to the constitutional doctrine spheres of higher schools autonomy implementation, that are pointed out in the legal acts of Lithuanian republic and Constitutional Court’s practice. These fields are: setting of student quantities and studies price, formation of studies programs’ contents; through the activities of higher schools councils exercised higher schools autonomy implementation’s public supervision and control, higher schools councils formation order, council’s authorities’ scope, the regulation of councils activities; the order of disposal of higher schools property, that belongs to schools on the right of ownership or trust). Analysis, fulfilled in... [to full text]

Straipsnyje nagrinėjamos XIX a. lenkų kilmės filosofo, daugelio tyrinėtojų laikomo Schellingo šalininku, Juozapo Goluchovskio traktato, kurį jis pateikė Vilniaus universiteto paskelbtam konkursui filosofijos profesoriaus etatui užimti, dalys apie moralės filosofiją. Goluchovskio traktato idėjos lyginamos su Aristotelio, stoikų ir krikščioniškosios etikos tradicija, britų moralės jausmo teoretikų, Kanto, Fichte’s, Schellingo, Hegelio mintimis. Analizuojamas Goluchovskio sudarytas moralės filosofijai skirtų veikalų sąrašas, nagrinėjamos traktato recenzijoje iškeltos problemos. Tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad Goluchovskio traktate susipina tradicinės etikos elementai ir Kanto moralumo samprata, o kitų teoretikų, net ir Schellingo, įtaka traktate pateiktai moralės filosofijos sampratai yra minimali. Article examines the moral philosophy portions of the Tractate of Józef Gołuchowski, a philosopher of Polish origin ascertained by many scholars to be a follower of Schelling. The Tractate was submitted in 1821 to contest the seat of professor of philosophy at Vilnius University. The ideas in this Tractate are compared with Aristotelian, Stoical and Christian ethical tradition, to the thinking of British theoreticians of moral sense, and to the ideas of Kant, Fichte, Schelling and Hegel. An index of works devoted to moral philosophy composed by Gołuchowski is analyzed here, together with some problems expressed in the critical review of the Tractate. We may conclude that elements of traditional ethics in the Tractate are intertwined with Kantian concept of morality, while the influence of other theoreticians, not excluding Schelling, is minimal.

Antrajame svarstomos temos straipsnyje (pirmasis – Bartkienė 2011) analizuojami bioetinių priestarų sprendimo būdai, pateikti P. Singerio ir T. Engelhardto teorijose. Abu teoretikai naudoja vienaprincipine prieigą, laikydamiesi nuostatos, kad užtenka vieno esminio principo nustatant normatyvines bioetikos gaires. P. Singeris, plėtodamas utilitarine poziciją, kvestionuoja tradicine asmens sampratą. T. Engelhardtas, pabrėždamas pagarbos autonomijai principą, pasiūlo deontologine bioetikos versiją. Viena vertus, nagrinėjami autoriai formuluoja aiskias normatyvines gaires, reikalingas sprendžiant bioetines priestaras. Kita vertus, jų pateikti siūlymai vertintini ypac atsargiai, nes pabrėžiant asmens sampratos reiksme atmetamos tradicinės medicinos etikos vertybės – geradarybė ir pagarba žmogaus gyvybei. Straipsnyje teigiama, kad aptariamos teorijos, marginalizuodamos labiausiai pažeidžiamas socialines grupes, tokias kaip protiskai neįgalūs asmenys ir maži vaikai, atveria kelią dehumanizuotai ir komercializuotai medicinai. Pagrindiniai žodžiai : bioetika, autonomija, geradarybė, žala, teisingumas. A Search for Methodological Basis in Bioethics (II): Monoprinciple Approach Aistė Bartkienė Summary The second paper in the series (see Bartkienė 2011) is designated to disclose the ways of solving the bioethical problems proposed by P. Singer and T. Engelhardt. Both thinkers use one principle approach maintaining that a single main principle is sufficient for acquiring basic normative guides in bioethics. Singer develops a utilitarian position and is questioning traditional notion of a person. Engelhardt is emphasizes the principle of respect for autonomy and proposes deontological conception of bioethics. On one hand, these theories offer clear normative guidance for resolving bioethical controversies in the sphere of medicine. On the other hand, these proposals should be evaluated very carefully because by stressing the significance of the notion of a person both theories reject traditional values of medical ethics, such as beneficence and respect for human life. Marginalizing the most vulnerable groups of society, such as mentally ill and small children, they open the path for dehumanized and commercialized medicine. Key words: bioethics, autonomy, justice, utilitarianism.

Nuo istorinių laikų visuomenė yra patikėjusi universitetui atsakomybę už žmonijos raidą, jos ekonominę, socialinę, kultūrinę pažangą ir gerovę. Tačiau šiame globaliame pasaulyje universitetai stipriai veikiami rinkos sąlygų, pereinama prie paslaugų universiteto, taip sudarant nepalankias aplinkybes išlikti tradiciniam universitetui, pamirštant esminę universitetų misiją - būti visuomenės pažangos katalizatoriumi. Natūralu, kad kyla mokslinė diskusija, kokios aukštojo mokslo vertybės iš tiesų funkcionuoja viešojoje ir mokslinėje erdvėje, kokios jos reglamentuojamos įstatymuose, dokumentuose ir kaip jų laikomasi. Ar gali akademinė bendruomenė ir visuomenė pasipriešinti aukštojo mokslo ekonomiškėjimui, saugoti, puoselėti aukštojo mokslo vertybės. Straipsnyje, remiantis mokslinės literatūros ir dokumentų analize bei tyrimų rezultatais, nagrinėjama akademinės laisvės samprata, raida bei raiška visuomenėje ir akademinėje bendruomenėje, atsižvelgiant į pasaulio šalių patirtį. Reaguojant į iškylančius iššūkius šiuolaikiniam aukštajam mokslui, straipsnio skaitytojai kviečiami mokslinei diskusijai apie akademinės laisvės santykį su akademine bendruomene ir visuomene politinių, ekonominių ir kitų sąlygų kontekste. Since historical times society has entrusted university with responsibility for the development of humankind, its economic, social and cultural progress and welfare. However, in this global world universities are strongly affected by market conditions; there is a transition to the university of services, thus creating unfavourable circumstances for the survival of a traditional university, forgetting the essential mission of universities – to be the catalyst of social progress. It is natural that there arise scientific discussions about which higher school values actually function in public and scientific space, which of them are regulated by laws and documents, and how they are followed. Can the academic community and society oppose the economic development of higher education and secure and nurture higher school values? Based on the analysis of scientific literature sources and documents as well as research results, the paper examines the concept of academic freedom, development and expression in society and academic community with regard to the experience of the countries of the world. In response to the challenges to modern higher education, the readers of the article are invited to a scientific discussion about the relationship of academic freedom with academic community and society in the context of political, economic and other conditions.

Pristatomas pirmasis straipsnis iš dviejų, kuriame aptariamos bioetikos teorijos, ieškančios daugiaprincipinės prieigos prie esminių bioetikos kontroversijų. Nors bioetikos problemos pradėtos spręsti XX amžiaus antrojoje pusėje, tačiau susidomėjimas metodologiniais pagrindais išryškėjo tik paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais. Bioetikos srityje iškilo tiek naujų klausimų, kad klasikinės etikos teorijos pasirodė nepakankamos mėginant į juos atsakyti, todėl bioetikoje imtasi formuluoti principus ir jų rinkinius, parankiausius sprendžiant konkrečias medicinoje iškylančias problemas. Kita vertus, mėginant taikyti pačias bioetikos teorijas praktikoje, išryškėjo poreikis rasti tokią prieigą, kuri padėtų atsakyti tiek į senus, tiek į naujus medicinos klausimus, atsižvelgiant į pakitusį gydytojo ir paciento santykį bei visuomenės moralinių įsitikinimų įvairovę. Pradėta ieškoti naujų būdų, kurie padėtų išspręsti praktikoje kylančias problemas, kartais netgi bandant suderinti deontologiją su utilitarizmu vienoje teorijoje. Šiame straipsnyje aptariamos daugiaprincipinės bioetikos teorijos. Teigiama, kad jos, bioetinių principų ieškodamos kasdienėje moralėje, neišvengia pastarajai būdingo prieštaringumo, atsispindinčio ir pačiose teorijose, todėl nepasiūlo iš esmės jokių naujų ir vienareikšmiškų bioetinių kontroversijų sprendimo būdų.Pagrindiniai žodžiai: bioetika, autonomija, geradarybė, žala, teisingumas.Search for Methodological Premises of Bioethics (I): Poliprincipal ApproachAistė Bartkienė SummaryThis is the first article out of two. In the first article poliprincipal approach to fundamental controversies in bioethics is represented. Even though it was started to deal with bioethical problems in the middle of XX century but the interest in methodological basis was clearly emphasized only in the end of it. In the field of bioethics a lot of new questions emerged and traditional theories of ethics appeared insufficient in order to answer those questions. This is one of the reasons why the quest for suitable principles employed in solving concrete bioethical problems started. On the other hand application of bioethical theories in practice exposed the need to find such an approach which could help to solve bioethical questions considering variety of moral convictions and reversed relationship between doctor and patient. New ways to solve these problems where looked for and in some instances thinkers even combined utilitarianism and deontology in one theory. While representing poliprincipal approach to bioethics it is claimed that these theories deducing bioethical principals out of everyday morality can not avoid inconsistency which is characteristic to everyday moral convictions and for that reason can not offer any fundamentally new and uncontroversial ways to solve bioethical controversies.Keywords: bioethics, authonomy, beneficience, harm, justice.

Straipsnyje aptariamas autonomijos ir viešojo intereso santykis Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Teigiama, kad dešimtmečiais puoselėtas laisvės, savarankiškumo, žmogaus teisių užtikrinimo siekis tapo palankia dirva tarpti autonomijos nuostatoms, kurios pamažu įsitvirtino tiek politinėje ir teisinėje sąmonėje, tiek viešajame diskurse. Atskleidžiama, kad autonomija – tai savarankiškos, kritiškos, racionalios asmenų ar institucijų pastangos šalinti kliuvinius, trukdančius viešajam interesui reikštis tiek simbolinėje, tiek praktinėje erdvėje. Tokia autonomijos raiška suponuoja veiklų, autonomišką individą – tai viešajam interesui angažuota, savarankiška, intelektualiai nepriklausoma, racionali asmenybė, tolydžio kritiškai reflektuojanti ir turtinanti savo patirtį, plečianti jos ribas. Čia autorius įžvelgia ne tik asmens, bet ir institucijų, grupių, bendruomenių autonomijos sociokultūrinę prasmę ir vertę. Teigiama, kad grėsmė institucijų autonomijai kyla tada, kai bandoma primesti joms uždavinius, neatitinkančius jų funkcinės paskirties, nors tie uždaviniai ir atitinka viešąjį interesą. Autonomijos išsigimimą į pseudoautonomiją autorius regi ir tada, kai ji be jokių išlygų taikoma toms institucijos veiklos sritims, kurioms ją taikyti viešojo intereso požiūriu netikslinga. Reziumuojama, kad nors autonomija viešojo gyvenimo erdvėje patiria daug išbandymų, ji yra reikšminga asmeninė ir visuomeninė vertybė, kurios atsisakyti reikštų sunaikinti tai, kas pliuralistinei Vakarų civilizacijai yra vertingiausia. The following article discusses relationship between autonomy and public interest after the Restoration of Lithuanian Independence. It is stated that a seek for freedom, autonomy, assurance of human rights fostered for decades have become a favourable soil for provisions of autonomy to appear, later step by step they took root not only in political and legal consciousness, but also in public discourse. It is revealed that autonomy is independent, critical, rational efforts of individuals or institutions to remove obstacles interfering with the public interest in both symbolic and practical space. Such an expression of autonomy implies an active and autonomous person, a ration person who is motivated for public interest, rational person, critically reflecting and enriching its experience and expanding its boundaries. The author here sees sociocultural meaning and value not only of person but also of institutions, groups and communities. It is stated that a danger for autonomy of institutions arises when it is tried to assign them tasks which do comply with their functional purpose, even though these tasks correspond to the public interest. The author also sees malformation of autonomy to pseudo-autonomy when it without any exceptions is applied to the areas if activities of the institution in which autonomy under the view of public interest shall not be applied. In conclusion, even if autonomy in space of public life experiences a lot of challenges it is a significant personal and public value, refusal of which would mean destroying things that are the most valuable to pluralist Western civilisation.

Straipsnyje vertinamos tarpusavio bendradarbiavimo galimybės tarp Europos Komisijos Regioninės politikos generalinio direktorato, Regionų komiteto, Europos laisvosios prekybos asociacijos ir Europos ekonominės erdvės valstybių. Studijoje aptarti regioninio bendradarbiavimo mechanizmai, sritys bei būdai, kaip padidinti tarpusavio bendradarbiavimo potencialą. Ši empirinė atvejo studija analizuoja ES regioninio bendradarbiavimo institucionalizavimą ir jo galimą plėtrą. Studija rodo, jog Europos Komisijos Regioninės politikos generalinio direktoratas ir Regionų komitetas bei Europos laisvosios prekybos asociacijos ir Europos ekonominės erdvės modus operandi tarpusavyje mažai tesusiję. Pirmos dvi institucijos rūpinasi sanglauda ir regioninių bendradarbiavimu tarp ES šalių ir jas sudarančių regionų, o dviejų pastarųjų tikslai yra dalyvavimas bendroje su ES vidaus rinkoje. Tačiau nors iš pirmo žvilgsnio šios struktūrinės ir funkcinės trajektorijos prasilenkia, minėtos organizacijos turi galimybes praplėsti tarpusavio bendradarbiavimą. The article assesses mutual collaboration possibilities between the European Commission's Directorate-General for Regional Policy, Regional Committee, European Free Trade Association and European Economic Area member states. Regional collaboration mechanisms, fields and modes on enhancement of mutual collaboration potential are discussed in the study. This empiric case study analyses institutionalisation of EU regional collaboration and its potential development. The study shows that modus operandi of the EC Directorate-General for Regional Policy, the Regional Committee and the European Free Trade Association and the European Economic Area are hardly interrelated. The first two institutions are concerned about cohesion and regional cooperation between the EU Member States and their regions, while the purposes pursued by the two latter organisations include participation in common domestic market with EU. But though at a first glance these structural and functional trajectories do not meet, the above-mentioned organisations have opportunities to expand their mutual collaboration.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Steigiamojo Seimo požiūris į santykius su Lenkija, derybos su Lenkija ir Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis siekiant atgauti Vilniaus kraštą. Steigiamasis Seimas ėmėsi įvairių priemonių siekdamas atgauti Vilniaus kraštą: pasiuntė delegaciją į Varšuvą, užmezgė kontaktus su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis, pateikė pasiūlymus ir Varšuvai, ir Vilniui. Lietuvos valdžia žadėjo leisti vietiniams lenkams vartoti gimtąją kalbą mokyklose, bažnyčiose ir savivaldybėse, vėliau net užsiminė apie teritorinę autonomiją, tačiau šie pažadai lenkams pasirodė per menki. Lietuvos lenkų sukurtas „Didžiosios Lietuvos“ projektas, patobulintas lenkų federalistų, virto Hymanso projektu. Lietuva šiose derybose parodė didelį nuolaidumą siekdama savo tikslo, tačiau Lietuvos visuomenė griežtai pasipriešino suvereniteto apribojimui. Hymanso projektui pritarė Lietuvos delegacija, kai kurie Vyriausybės nariai bei liaudininkų frakcijos lyderiai, tačiau Seimas atsižvelgė į visuomenės nuomonę ir projektą atmetė. The article analyzes the attitude of the Constituent Assembly (Seimas) towards the relations with Poland as well as negotiations with Poland and Polish political groups in the Vilnius region with the aim to regain this region. Lithuanian Constituent Assembly resorted to various measures pursuing this aim: sent a delegation to Warsaw, established contacts with the Polish political groups of the Vilnius region, came up with certain proposals both for Warsaw and Vilnius. M. Römeris and A. Babianskis initiated consultations between members of the Lithuanian Seimas and representatives of Polish political groups; however, these initiatives were approved only by scanty and not influential Polish People Union"Odrodzenie", which supported J. Pilsudski’s ideas. The Polish community in the Vilnius district was strongly and negatively influenced by the idea that Vilnius might be occupied by the Lithuanian army; this meant for them occupation and slavery. The Lithuanian government gave promises that the Polish language could be used in schools, churches and municipalities and even hinted about territorial autonomy; however, for the Polish side these promises seemed insufficient. Therefore, Lithuanian Polish launched a project "Major Lithuania" which, improved by the Polish federalists, became Hymans project. In these negotiations Lithuania made significant concessions in order to reach its aim, but the Lithuanian society strongly objected to the delimitation of sovereignty. Though the Lithuanian delegation, some Government members and the leaders of the Populist fraction approved of this project, Seimas took into consideration public opinion and rejected the project.

Nagrinėjamo darbo objektas yra visos viešosios įstaigos, kurių steigėjas ir (ar) dalininkas yra savivaldybė, tačiau kokybinio tyrimo analizę atlikau Kauno miesto, Prienų rajono, Birštono savivaldybių bei Birštono savivaldybės žinioje esančios VŠĮ “Tulpės” sanatorijos pateiktais duomenimis. Tyrimui atlikti buvo pasirinkta nagrinėti viena įdomesių VŠĮ sričių – kultūros sektoriui priskirtos VŠĮ. Kauno mieste tokio pobūdžio VŠĮ yra nemažai, tačiau kokybinio tyrimo metu paaiškėjo, jog mažesnėse savivaldybėse kultūros sričiai priskiriamų VŠĮ nėra daug, taigi teko keisti tyrimo kryptį ir nagrinėti įvairių sričių VŠĮ. Taigi darbo tikslas ištirti ir išanalizuoti VŠĮ, kurių steigėja ir/ar dalininkas savivaldybė, autonomijos, priežiūros ir kontrolės problematiškumą. Darbas sudarytas iš penkių dalių, iš kurių paskutinės trys dalys yra nagrinėjamos remiantis kokybinio tyrimo duomenimis. Pirmoje dalyje analizuojamas specializuotų vykdomųjų agentūrų kūrimasis tradicinių viešojo sektoriaus reformų kontekste, remiantis skirtingų šalių praktika bei nagrinėjamos Naujosios viešosios vadybos reformos agentūrų kūrimosi aspektu. Antroje dalyje analizuojamos viešosios įstaigos viešojo administravimo sistemoje, bei jų juridinis ir teisinis statusas. Taip pat nagrinėjamas VŠĮ, esančių LR savivaldybių žinioje, skaičius, veiklos charakteristika, steigimo tikslai bei kylančios diskusijos dėl VŠĮ naudingumo. Trečioje, ketvirtoje ir penktoje dalyse yra pristatomi esminiai kokybinio tyrimo objektai bei... [toliau žr. visą tekstą] The purpose of this paper is to analyze public institutions that are established and owned or co-owned by municipality. Thought qualitative research has been conducted based on data of Kaunas city, Prienai district, Birstonas district municipalities as well as public office “Tulpe” health spa (sanatorium). The research was meant to target areas of particular interest within public institutions– institutions that belong to culture and education affairs. There is number of institutions of that type in Kaunas. During qualitative research it became apparent that smaller municipalities don’t have many institutions of that type, therefore direction of the research had to be changed to include institutions of other types as well. Therefore the purpose of this paper is to analyze public institutions that are owned/co-owned by municipality, problems related to their autonomy, supervision and control. The paper is made of five parts, the last three of which are based on qualitative research. First part is analyzing establishment of specialized operational agencies in context of reforms in traditional public sector. That is based on practice of many different countries as well as aspects of creation of New Public Management agencies. Second part is analyzing public offices in the system of public administration together with their legal status. It is also analyzing number of public institutions run by LR municipalities, characteristics of their activities, purpose of creation and... [to full text]

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelio valstybių vykdomų viešojo valdymo reformų viena iš krypčių ir buvo decentralizuotų, vienos funkcijos įstaigų kūrimas – agentūrų. Tai organizacinio pobūdžio reforma, kuomet yra steigiamos specializuotos vykdomosios agentūros viešojo administravimo sistemose. Lietuvoje tokio pobūdžio institucijų nėra yra tik panašios į jas viešosios ir biudžetinės įstaigos. Todėl šio darbo tikslas yra ištirti Lietuvos specializuotų institucijų kaip agentūrų veiklos problematiką Pirmajame šio darbo skyriuje pristatoma ir nagrinėjama agentūrų kūrimo koncepcija, užsakovo (principalo) – vykdytojo teorija bei jos pritaikymas ir įtaka specializuotų vykdomųjų agentūrų steigimo iniciatyvoms. Pristatomos ir analizuojamos pagrindinės problemos kylančios šios teorijos rėmuose. Taip pat analizuojamos agentūrų kūrimo iniciatyvos atskirose viešojo administravimo sistemose, gvildenami tokie klausimai: kodėl yra steigiamos agentūros vienose ar kitose sistemose?; kas tai sąlygoja?; ko siekiama ir panašiai?. Be visų šių klausimų atskleidžiamos ir specializuotų agentūrų kūrimo prielaidos naujosios viešosios vadybos koncepcijoje. Antrasis darbo skyrius skirtas atskirų šalių patirčių analizei. Analizuojamos reformos ir jų įgyvendinimas Vakarų Europos šalyse, Olandijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų federalinėse sistemose bei kaimyninėje Latvijoje. Atskleidžiami ir analizuojami pagrindiniai agentūrų steigimo motyvai, paskatos, problemos atskirose šalyse. Siekiant atskleisti jų... [toliau žr. visą tekstą] In the last couple of decates in many countries the main aspect of public administration reforms was creation of specialized institutions – agencies. There are only common organizations in Lithuania such as public and budgetary institutions. So the main goal of this project is to explore problems of Lithuanian agencies. The first part of this work introduces and analyzes the conception of the agencies’ creation, principal - agent theory, its application and influence on the initiatives for the establishment of specializes executive agencies. The main problems within the frames of this theory are introduced and analyzed. Also the initiatives of the agencies’ creation in separate public administration systems are analyzed, and the following questions are asked: why the agencies are established in certain systems? What causes this? What is the goal? Etc. Besides these questions, the presumptions for the creation of specialized agencies are revealed in the conception of new public management. The second part of the work is meant for the analysis of the experience of different countries. The reforms and their implementation in the Western European countries, federal systems of Holland and the United States of America and agencification in the Republic of Latvia are analyzed. The main motives for the establishment of agencies are revealed and analyzed, as well as reasons and problems in various countries. In order to reveal their variety, quite a big range of the countries was... [to full text]

Straipsnyje aptariama, kokios aplinkybės lėmė, kad buvo sukurta Lietuvių verslininkų sąjunga, gyvavusi 1930–1940 m. Svarbiausia iš jų yra ta, kad prekyboje ir pramonėje dominavo kitataučiai. Verslininkų sąjunga iškėlė sau tikslą skatinti lietuvius eiti į verslus, kad taip formuotųsi vidurinysis visuomenės sluoksnis (lietuviškoji buržuazija). Tik tada bus iškovota ir ekonominė nepriklausomybė, o jai esant labiau sutvirtės politinės nepriklausomybės pagrindas ir susicementuos tauta. Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad XX a. pradžioje lietuvių liaudis jau buvo tapusi tauta, bet tautos virsmo nacija procesas tebesitęsė ir trečiajame, ir ketvirtajame dešimtmetyje. At the turn of the 20th century, national, political and civil self-consciousness of the Lithuanian population had already reached a high level. This was proved by the Great Seimas of Vilnius, which met from 4 to 5 December 1905. As they assembled in the Seimas, peasants and representatives of other walks of life of the Lithuanian community required that the Lithuanian language should be legalised in the education system and public life, and, most importantly, that Lithuania should be granted political autonomy with clearly defined state borders. This meant that the people of Lithuania had already become a nation by that time, however, they still had to mature as a modern nation, i.e., they had to have their own state with Lithuanians predominating not only in agriculture but in all fields of life including business (trade, industry and crafts). Even in the twenties of the 20th century, business was dominated by Jews – the representatives of the largest national minority in Lithuania. Building of the civil democratic system, initiated by the proclamation of independence, was interrupted by the coup d’etat of 17 December 1926, after which a different model of a national state was chosen. That meant that, among other things, Lithuanians were to predominate also in businesses, in urban population and in other fields. Therefore, the creation of an organisation, which would encourage Lithuanians to undertake businesses, became a must. Such an organisation was the Lithuanian Businessmen Union, which existed from 1930 to 1940. It had its branches in the provinces and published its own newspaper. The main proclaimed objective of the Lithuanian Businessmen Union was to create the middle class of the Lithuanian society – Lithuanian bourgeois – by encouraging and inviting Lithuanians to undertake businesses. That would determine domination of Lithuanians over towns and other fields of life and acceleration of the development of the national culture a certain stagnation of which was determined by a small number of the well-off Lithuanians what in turn seriously limited demand for Lithuanian books and periodical publications as well as the usage of other cultural values. Ideologists of the Union were of the opinion that the formation of the middle class of the Lithuanian society would strengthen grounds of political independence. Therefore aspiration of the Union to form the class of Lithuanian bourgeois had to be supported by the nation and the state; at the same time it had to be recognised by the citizens of Lithuania of other nationalities. According to the Lithuanian Businessmen Union – at least during the first five years of its activity – the only way to fulfil that aspiration was that Lithuanians, when undertaking business, should rely on their diligence and be ready for an honest competition with Jews, who had already hold strong positions in businesses, i.e. they should not expect the Government to grant them any exceptional privileges. However, an opinion that the Government had to guarantee equal opportunities to all competitors was getting increasingly popular, without clarifying what it meant though. Moreover, right from the start the Union declared that the budding Lithuanian businessmen, traders in the first place, must be supported by the whole society: a Lithuanian should go shopping only to the shop of another Lithuanian. In other words they came up with a slogan "a Lithuanian goes to a Lithuanian". Jews considered it discrimination and anti-Semitism. Moreover, a certain friction and misunderstanding between them and representatives of Lithuanian nation was strengthen by the fact that Jews adhered to the principles common to a democratic society, meanwhile, Lithuanians reoriented themselves to a different model of development – that of the national state.

The purpose of this writing is to analyses the doctrine of informed consent. Person exercises his autonomy by making informed and reasonable decisions. The writing attempts to disclose a theoretical and practical role of the informed consent institute and its influence on physician’s civil liability. This work consists of five parts. First of all is given ethical importance of informed consent doctrine. In the following parts of the work it is analyzed national and international regulations on informed consent. There is short Lithuanian case law on informed consent overview. At the end it is concluded that there are some gaps in Lithuanian law concerned with informed consent.

This study examines adolescents' perceptions of parents behavior. The purpose is to reveal the adolescents' perceptions of parents behavior at the point of autonomy, control, hostility, positive interest, incoherence. 508 adolescents from 7th and 9th classes of schools in Siauliai were polled using CRPBI modified questionnaire. The rezults showed, that autonomy, positive interest are more expressed in teenagers' perceptions then control and hostility. Bigger control determines less incoherence in the interaction, which is more characteristic for mothers. perceptions of autonomy in parents' behavior by younger girls are the most expressed. Such factors like positive interest, autonomy, hostility and control are more expressed at the point of mothers then fathers.

Šio straipsnio tikslas - aptarti šiuolaikinę orumo sampratą ir atskleisti žmogaus orumo apsaugos bei ugdymo ypatumus demokratinėje visuomenėje. Tyrimo objektu pasirinkta orumo sklaida socialinėje-edukacinėje erdvėje. Keliamą tikslą bandoma pagrįsti analitiniu-interpretaciniu metodu. Orumas yra pakankamai sudėtingas dalykas, todėl jį konceptualizuoti nėra paprasta. Tokią situaciją lėmė daugelis priežasčių bei aplinkybių ir pirmiausia orumo sąvokos interpretacija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas šią sąvoką įvardija ir jos sinonimiką apibrėžia taip: „orus - tai turintis vidinės pagarbos, iškilnus, didus, solidus". Orumo pavyzdžiais nurodomos tokios formuluotės: „orios išvaizdos žmogus", „oriai atrodo", „graži apranga teikia orumo" ir t. t. The concept of dignity is a socio-ethical category, closely connected with the most essential and profound problem of human existence. That is why in the course of history thinkers were permanently occupied in the explication of its content. Kant constituted a new concept of morality which inspired a new interpretation of dignity, according to which human dignity was autonomous, independent of external factors and self-legislative. Kant’s ideas concerning human dignity play a significant role in the contemporary understanding of personal dignity and democracy. Contemporary psychology makes attempts to ascertain mechanisms and methods by means of which a dignified person could be educated. These attempts and their results are very important for contemporary educational theory and practice.

Straipsnyje toliau plėtojama Lietuvos istoriografijos, nagrinėjančios Lietuvos politinę istoriją, aktuali problema – kaip ir kada susiformavo Lietuvos modernaus valstybingumo koncepcija. Straipsnio tikslas – kiek išsamiau, nei iki šiol yra tai padaryta istoriografijoje, pristatyti ir panagrinėti, kaip lietuvių politikų buvo apsispręsta renkantis tarp istorinės ir etnografinės Lietuvos valstybingumo formulės. Mažiau dėmesio kreipiama į tai, kaip tai buvo daroma, bet daugiau norima pasiaiškinti, naudojant iš esmės naratyvinį ir analitinį metodus, kokias problemas lietuviams politiškai „manevruojant“ buvo galvojama, siekiama spręsti ir ką tie „manevrai“ to meto lietuvių politikams padėjo suvokti? Atlikto tyrimo pagrindu konstatuojama, kad: demokratinės orientacijos lietuvių politiniai veikėjai dar iki Didžiojo Vilniaus Seimo – 1904–1905 metais, siekdami aktualizuoti „Lietuvos autonomijos“ klausimą to meto Rusijos liberalinių politinių jėgų aplinkoje, bandė derinti etnografinės Lietuvos koncepciją su demokratiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų, Vilniaus baltarusių ir žydų veikėjų ginamu Istorinės Lietuvos projektu. Taip jie norėjo užkirsti kelią galimiems kitiems Lietuvos autonomijos projektų teikimams, kurie būtų kėlę pavojų, kad apskritai toks klausimas, šalia Lenkijos ir Suomijos autonomijų, būtų pripažintas Rusijos politinio gyvenimo realija. Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose korekcijos link Istorinės Lietuvos projekto 1905 m. lietuvių politikų buvo daromos siekiant pritraukti Lietuvos lenkų, Vilniaus baltarusių ir žydų demokratinės orientacijos politikus savo siekiams Lietuvos autonomijai etnografinėse ribose įgyvendinti ir išvengti su baltarusiais bei lenkais konfrontacijos dėl LDK istorinio-kultūrinio paveldo bei Vilniaus priklausomybės. Tyrime aptartos diskusijos rodo, kad lietuvių politiniai veikėjai, iš esmės, galutinai atmetė Istorinės Lietuvos projektą kaip keliantį pavojų užbaigti modernios lietuvių tautos konsolidaciją, ir netgi apskritai lietuvių tautos egzistencijai. Diskusijos atskleidė, jog lietuviai nuogąstavo, ar pajėgs dar nesustiprėjusi lietuvių kultūra atsispirti ne tik senas tradicijas, bet ir turinčiam potencialias sąlygas toliau plėtotis LDK kultūros lenkiškajam variantui. Todėl jie, remdamiesi lietuvių tautos interesais, rinkosi kelią, kuris vedė į tautinę valstybę, tačiau komplikavo modernios lietuvių tautos ryšį su LDK valstybine ir kultūrine tradicija. Tyrime aptartos diskusijos – tapo viena iš priežasčių, atsisakant per visus 1905 metus buvusios labai populiarios Steigiamojo Seimo sušaukimo idėjos, nes jame vėl galėjo iškilti Istorinės Lietuvos projektas. Antra vertus, šios diskusijos išryškino poreikį šaukti išskirtinai „Lietuvių susirinkimą“, kuris ir turėjo užtvirtinti Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose formulę kaip modernios lietuvių tautos valios išraišką. Tokiu susirinkimu ir tapo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykęs Didysis Vilniaus Seimas.

1923–1939 m. Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis priklausė Lietuvai, bet ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą jame iš esmės modeliavo Lietuvos–Vokietijos interesų kova dėl įtakos krašte. Lietuvos politiką įtakojo ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bei klaipėdiškių/lietuvininkų tarpusavio bendravimo ir supratimo problema. Straipsnio tikslas – remiantis Lietuviškųjų organizacijų komiteto veikla (1934–1939), atskleisti didlietuvių ir klaipėdiškių/lietuvininkų santykius bei Lietuvos valstybės politiką Klaipėdos krašte. Valdžios vykdyta krašto atlietuvinimo politika išryškino Kauno vyriausybės maksimalizmą ir didino trintį tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių ir klaipėdiškių. Vienu iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus J. Navako ideologinės veiklos rezultatų tapo 1934 m. pradžioje įkurtas Lietuviškųjų organizacijų komitetas, siekęs koordinuoti visų lietuvių organizacijų veiklą, apimti visus krašto lietuvių visuomenės kultūrinius, ekonominius ir politinius reikalus ir taip stiprinti klaipėdiškių lietuviškąsias valstybines aspiracijas. Trintį tarp klaipėdiškių ir didlietuvių stiprino pastarųjų nepasitikėjimas klaipėdiškiais dėl jų „netikro” lietuviškumo, siekiant juos išeliminuoti iš krašto valdymo ir tai stiprino klaipėdiškių nusivylimą Lietuvos valstybės politika. 1938–1939 m. sandūroje ryškėjo Lietuvos pralaimėjimas finansinėje ir politinėje kovoje prieš Vokietiją. Vietos gyventojai kasdien veikiami vokiškosios propagandos ir nematydami jiems siūlomų klaipėdiškio tapatumo išsaugojimo alternatyvų lietuviškoje veikloje, pereidavo į jiems labiau pažįstamą vokiškumo pusę. Klaipėda district belonged to the State of Lithuania as autonomy in 1923–1939. The economical, cultural and politic life was under the Lithuanian-German struggle of interests in this region. The policy of Lithuanian State government concerning this autonomy was influenced by Lithuanian–German interstate relationships, as well as by problem of co-existence and reciprocal understanding of local lietuvininkai and didlietuviai (Lithuanians from Lithuania – major) people. The aim of the article is to show the relations between local lietuvininkai and didlietuviai and to explain the Lithuanian State policy in Lithuania Minor with the help of historical experience of the activities of the Committee of Lithuanian Organizations at that time (1934–1939). The policy of back-lithuanization of Klaipėda-Minor people developed the maximalism of Kaunas government and determined the increasing conflicts between Lithuanians from Lithuania-Major and lietuvininkai people in Klaipėda district, Lithuania Minor. The result of Mr. J. Navakas (the Governor of Klaipėda land) ideological activities was the establishment of the Committee of Lithuanian Organizations in Klaipėda in 1934. The idea and the main goal of this Committee were to coordinate activities between all Lithuanian organizations. The misunderstanding between lietuvininkai and didlietuviai was also based on mistrust of lietuvininkai as ‘not real Lithuanians’ on the side of didlietuviai. The real overturn came to Lithuanization policy in the late 1938–early 1939 years. Financial and political powers on German side were much stronger.