Pedagogų profesinis tobulėjimas ir saviugda

Žinių visuomenės formavimas, sąlygojantis naują požiūrį į ugdymą apskritai, reikalauja tinkamai įvertinti egzistuojančią pedagogų tęstinio profesinio ugdymo sistemą. Egzistuojantys tradiciniai pedagogų profesinio tobulėjimo būdai ne visada sudaro sąlygas transformuojančiam mokymuisi vykti, t. y. ne visada sudaro sąlygas elgsenos, įsitikinimų bei vertybių kaitai, be kurių neįmanoma sėkminga švietimo sistemos kaita. Profesinis tobulėjimas neatsiejamas nuo konkrečios mokyklos ar kitos ugdymo institucijos tobulėjimo proceso, todėl yra individualus ir priklauso nuo pačių pedagogų pastangų nuolatos save ugdyti. Pedagogai, kaip ir kiti suaugusieji, siekdami tobulėti, pirmenybę atiduoda saviugdai. Vakarų edukologų patirtis, tyrinėjant saviugdos problemas, atskleidžia pagrindinius saviugdos aspektus: asmeninę autonomiją, savivaldą, besimokančiojo valdymą ir autodidaktiką. Saviugdos būtina mokytis patiems ir mokyti kitus.