Search

Remdamasi viena pamatinių prancūzų antropologo Marco Augé knyga „Bevietiškumas“ (1995), straipsnio autorė nagrinėja transformacijas, kurias patiria šiuolaikinis miestų kraštovaizdis. Apmąstant vietos ir bevietiškumo dialektiką, darbe siekiama parodyti, kaip bevietiškumas smelkiasi į mūsų kultūrinį kraštovaizdį, įsigalėdamas globaliame pasaulyje. Vietos ir bevietiškumo sąvokos padeda suvokti esminius pokyčius, kurie pastaraisiais dešimtmečiais keitė miesto dvasią bei urbanistinius ir architektūrinius sprendimus. Be to, Augé mokslinės mąstysenos principai ir priemonės suteikia galimybę kelti filosofinius klausimus apie viršmodernybės prigimtį, modernybės ir postmodernybės santykį globalių procesų fone. Straipsnyje antropologinės bei filosofinės vietos ir erdvės sąvokos taikomos lietuviškajam kontekstui tirti, lyginant bevietiškumo sklaidą sovietiniame modernizme bei šiuolaikiniame globaliame hipervizualios ir likvidžios (takios) kultūros kraštovaizdyje. Drawing on French anthropologist Marc Augé and his seminal book "Non-Places" (1995) the author pays attention to the transformation of contemporary urban landscapes. In thinking trough the dialectic of place and non-place, this paper aims to account for the apparent sense of placelesness in our cultural landscapes and in increasingly globalised world. If we want to ask fundamental questions about what has happened to our urban landscape and to the spirit of cities during the last decades then the concepts of place and non-place help us to describe the actual changes. Besides, Augé’s work gives us the methodological tools to address philosophical questions about the nature of supermodernity and the relationship between modernity and postmodernity moving toward new conditions of globality. This article will attempt to apply anthropological and philosophical concepts of place and space to the context of Lithuania, comparing the ways of spreading of non-places (non-lieu) in the Soviet modernity and contemporary global, hyper-visual and liquid cultural landscape.

Straipsnyje siekiama parodyti, kaip šiuolaikinė aristotelinė politinė filosofija gali padėti reflektuoti Europos integraciją. Teigiama, kad Europos vakarietiška tapatybė pokyčių tarptautiniuose santykiuose po šaltojo karo pabaigos ir augančių kultūrinių Europos ir JAV skirtumų kontekste vis labiau praranda prasmę. Atlikus trumpą filosofinės „Vakarų“ sąvokos istorijos analizę teigiama, kad Europai yra tikslingiau puoselėti savo europietišką, o ne „vakarietišką“ tapatybę. Filosofiškai pabrėžiant nacionalinių kultūrų ir vietinių (kultūrinių) tapatybių svarbą, Europos kultūrinę ir politinę integraciją galima apmąstyti ir susieti su aristoteline filosofija. Teigiama, jog subsidiarumo principas yra ne tik politinis, bet ir etinis unikalios Europos integracijos principas. Straipsnyje subsidiarumas aptariamas pasitelkiant Aristotelio teleologinę etiką, pabrėžiant jai būdingą kultūros ir kultūriškai įkūnytų žmogaus tikslų svarbą. Taip suprastas subsidiarumas iškyla kaip priešingas kantiškai deontologijai, teigiant, jog kantiška moralės samprata paskatina vienpusišką modernią politiškumo sampratą This paper aims to show how contemporary Aristotelian political philosophy can be utilised in our reflections on European integration. It argues that changes in international relations after the end of the Cold War and a growing cultural divide between Europe and the US makes Europe's Western identity untenable. Through a brief philosophical sketch of the history of 'the West' it argues that Europe needs to return to its European rather than Western roots. The philosophical emphasis on national cultures and local identities, which is also found at the heart of the European Union in the form of the notion of subsidiarity, links European cultural and political integration to Aristotelian philosophy. The paper argues that the principle of subsidiarity can be seen both as the political as well as ethical principle of European integration. Subsidiarity is understood in terms of Aristotle's teleological ethics which emphasises the importance of culture and culturally embodied human ends and is juxtaposed to Kant's deontology. The essay argues that the Kantian notion of the public and Kant's understanding of morality gives rise to the modern one-sided account of the political

This article revises the conventional approach to welfare state development in the post-communist world, according to which the main challenge for the Eastern European states is to catch up with Western European welfare regimes. The article argues that adjustment to the new social risks and volatile markets is more important today than the catching-up scenario. Based on social and labour market statistics for Estonia, Latvia and Lithuania, the article analyses how the Baltic States are coping with this adjustment challenge. Adaptation to the post-modern conditions can be regarded as successful if the stability of welfare spending is accompanied by the expanding and flexible employment and by the stable or decreasing level of poverty. The findings suggest that the opportunities to increase the flexibility and equality of the labour market provided by the breakdown of the communist regime were not used. Instead, the Baltic welfare states continue to focus on protecting against the old social risks by combining neoliberal and post-communist principles. Poor performance in meeting new social risks poses a greater challenge for the post-communist welfare states than their lag in terms of gross welfare expenditure., Studies of Transition States and Societies, Vol 2, No 2 (2010)

Straipsnyje siekiama suformuluoti alternatyvią postmodernybės sampratą, pasitelkiant Alasdairo MacIntyre‘o konkuruojančių tradicijų teoriją. Straipsnyje keliami šie pagrindiniai klausimai: koks yra rinkos ekonomikos santykis su modernybe, kokiu teoriniu ir moraliniu pagrindu galima kritikuoti modernią rinkos kapitalizmo tvarką ir ar galima Lietuvos sociokultūrinę realybę suprasti alternatyvios postmodernybės sampratos dėka? Straipsnyje taip pat yra pristatoma bei kritikuojama Jürgeno Habermaso filosofinė modernybės samprata, ypač jo teiginys, jog modernybė turi būti suprantama kaip neužbaigtas projektas. Atmetus Habermaso modernybės, viena vertus, ir Lyotard‘o postmodernaus žinojimo, kita vertus, sampratas, siūloma į pliuralistines visuomenes žiūrėti kaip į skirtingų filosofinių ir moralinių tradicijų susidūrimo erdvę.

Šiame straipsnyje svarstomi ‘pereinamieji fenomenai’, užimantys tarpinę padėtį tarp dviejų kultūrinių sričių – modernybės ir postmodernybės. Tarp jų galime išskirti diskursą, sistemą, mokslą, technologiją, melagingą sąmonę, demokratiją, cinizmą ir galią. Šie fenomenai užima tarpinę padėtį sukurdami lauką, kuriame modernybė ir postmodernybė abipusiai susiliečia ir išsiskiria. Modernybės ir postmodernybės konjunkcija steigia atviros diskusijos lauką, nusidriekiantį per visus socialinių problemų ir interesų registrus. Modernybės pretenzija į visaapimantį ir viską paaiškinantį diskursą prasminga tiktai jos verčių kontekste ir reiškia pastangą sukurti materialią sritį. Tačiau šios srities kūrimo būdas nėra nei natūralus, nei metafizinis, o žmogaus sugalvotas ir, vadinasi, yra vienas tarp kitų galimų žmogaus kūrinių. Sistema, kuri buvo postuluota kaip objektyvi, pasirodė esanti galios struktūra, sąmoningai sukonstruota savęs gaminimo ir savęs įteisinimo labui. Šis konstravimas tampa perėjimu nuo ženklo prie signalo, galutinėje analizėje visiškai suvokiant, kad šis perėjimas yra dirbtinis ir veda prie melagingos sąmonės. Tuo pat metu teisingos sistemos atradimas pasirodo esąs įsitikinimas, o ne įrodymas, vadinasi, poreikiu grindžiamas įsitikinimas. Šie veiksniai verčia perorientuoti visus socialinius įvykius demokratijos ir politinio pripažinimo viešojoje erdvėje link. Pastaroji yra pliurali ir užtikrina vienodą visų socialinių narių dalyvavimą, nebent, žinoma, jiems kliudo neteisėtos pretenzijos tų, kurie užima galios pozicijas tariamai objektyvioje sistemoje. Vis dėlto visuomenė pernelyg puikiai nuvokia tokias pretenzijas esant šališkas, suinteresuotas ir interpretuotinas vertybiniame kontekste. Postmodernybės vykdoma galios kritika plečiasi sykiu su demokratizacijos ir lygybės reikalavimo procesu. Postmodernų mąstymą grindžiantis principas – tai nepavykusi modernybės pastanga išlaikyti tapatumą tarp laisvės ir lygybės. This essay selects the ‘transitional phenomena’ that mediate between the two cultural domains; preeminent among such phenomena are discourse, contingency, system, science, technology, false consciousness, democracy, cynicism and power. These phenomena are transitional in that they comprise the field of mutual concerns and differentiations between modernity and postmodernity. It is important to be cognizant of the designation “cultural domains”, precisely because postmodernity is not a successor to modernity: at least for the twentieth century, both are present in various guises and combinations. This is one major reason for the difficulties among postmodernists in defining themselves. And this is one reason why the transitional phenomena might be of help in understanding the concerns of postmodernity.