Postmoderniosios musės skrydis: sociologija ir postpozityvistinė Rorty analitika

Nors Rorty negali būti laikomas "tikru" sociologu tradicine šio termino prasme, jo neabejotinai svariai prisidėta mąstant ne tik nūdienos sociologo ir/arba filosofo pilietinę bei dorovinę laikyseną, bet, kas itin svarbu, ir metodologinius socialinės teorijos apmatus. Kitaip sakant, kritinis Rorty pragmatizmas inter alia yra ir svarbus postmoderniosios sociologijos pastarąja, t.y. trečiąja, šios sampratos prasme dėmuo. Visuomet kritiškas, o kartais net ir pernelyg uoliai besipuikuojantis savo naujumu postmodernusis galvojimas mezgasi painiuose tarpdalykinių sąraizgų labirintuose. Tokioje klampioje daugiabalsystės ir konceptualinės sumaišties terpėje įprastos teorinės priešpriešos, nuostatos ir sąvokos netrunka pamesti griežtumą. Postmodernioji socialinė kritika, anksčiau ar veliau suvokusi būtinybę kalbėti ne tik neigiančiuoju, bet ir teigiančiuoju balsu, priversta klausti: jeigu modernybės subrandintoji reprezentacinė-metanarytivinė teorinio mąstymo maniera, besiremianti prielaida, kad sąvokos bei jų raizginių darna įstengia teisingai atspindėti jose įvardijamos tikrovės pavidalus, nūdieną jau yra netinkama ir atmestina, tuomet kuo remiantis ir kaip galima pagrįsti ne tik tokio netinkamumo, bet ir pozityvios, t.y. jau įvardijančios, tačiau dar nereprezentuojančios žiūros galimybę? Jeigu nieko tikra negali būti pasakyta, kodėl reikia ir, jeigu taip, kaip galima neprarasti žado?