Search

Straipsnyje siekiama išryškinti Prūsų Lietuvos filosofo ir rašytojo Vydūno kūrybos recepcijos Lietuvoje ypatumus. Autorė pateikia Vydūno misteriją „Jūrų varpai“ recenzuojančių ir jo kūrybą aptariančių Lietuvos rašytojų Balio Sruogos ir Julijono Lindės-Dobilo literatūrinės polemikos analizę. Kontroversiška B. Sruogos recenzija į literatūrinę polemiką įtraukia ir patį misterijos autorių, taip išprovokuodama atvirą literatūrinį ginčą. Straipsnyje nuo probleminio klausimo apie Vydūno kūrinių sudėtingumą pereinama prie klausimo, kodėl B. Sruoga atsisakė profesionalaus kritinio kūrinio vertinimo ir atkakliai laikėsi nuomonės, kad Vydūno kūryba nepriimtina Lietuvos skaitytojui. Straipsnyje taip pat pristatoma, kaip po kelerių metų pasikeičia B. Sruogos pozicija Vydūno asmens ir jo kūrybos atžvilgiu. The article seeks to emphasize peculiarity of reception of the oeuvre of Prussian Lithuanian philosopher and writer Vydūnas. The author represents analysis of the literary polemic between Lithuanian writers Balys Sruoga and Julijonas Lindė-Dobilas. This polemic arose from B. Sruoga’s sharp review written for Vydūnas’s mystery play Jūrų varpai. Subsequently Vydūnas involves himself in to polemic with B. Sruoga which developed into direct literary controversy. The article discusses not only question about intricacy of Vydūnas’s works but seeks to answer the question: why B. Sruoga rejects professional critical evaluation of the play and insistently holds an opinion that Vidūnas’s oeuvre is unacceptable for Lithuanian reader. The article also introduces how after a few years changed B. Sruoga’s attitude in respect to Vydūnas’s personality and his oeuvre.

Tyrimą inspiravo amžininkų ir vėlesnių tyrinėtojų pačiais bendriausiais bruožais aptarta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) ir Vydūno (Vilhelmo Storostos, 1868–1953) meninių pasaulių giminystė. Dėmesį sutelkus į konkrečius Čiurlionio ir Vydūno kūrinius, straipsnyje sukonkretinami meninės programos ypatumai ir jų raiška jūros vaizdinyje (Čiurlionio poema proza „Jūra“, simfoninė poema „Jūra“, paveikslai „Jūros sonata“, „Andante“ ir kt., Vydūno „Jūrų varpai“ ir kt.), legendos apie Jūratę ir Kastytį interpretacijoje (Čiurlionių opera „Jūratė“, Čiurlionio laiškai operos tema, Vydūno libretas operai „Jūraitė“). Dėmesys sutelkiamas į Čiurlionio laiškuose, Vydūno librete išryškėjusius pokyčius interpretuojant žmogaus ir deivės meilę, dievų reakciją į ją, aliuzijų į mito kaitą nuo „prikaltojo“ iki išlaisvintojo Prometėjo. Lyginamajam tyrimui pasirinkta Čiurlionio žodžio kūryba, laiškai, muzikos, dailės kūriniai, Vydūno dramos, tekstai apie Čiurlionio kūrybą. The article illustrates the creative connections between the composer and painter Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) and the playwright and philosopher Vydūnas (Vilhelmas Storostas, 1868-1953) observed and described by their contemporaries and later, by scholars in a very general way. The article discusses the following elements of Čiurlionis’s and Vydūnas’s creative program: a work of art as a vision, the creative act as the creation of one’s own world, the principle of combining abstract and specific, and the positivity of worldview expressed in the direction of ascent. The image of the sea, which has become the main object of the work, expresses the creative world. In the interpretations of the legend about Jūratė and Kastytis, the significance of love between the human and the goddess alters from human humility and mutual feeling of love to the meanings of co-creation revealed by Čiurlionis and Vydūnas, depicting the reaction of the gods to the love of the goddess and man—from the punishment to blessing (Vydūnas’s Jūraitė). Interpretations of the legend vary from the “bound” Prometheus—the image of Kastytis bound to a rock to the meanings of the liberated Prometheus (looking at the corpus of Čiurlionis’s works, the painting “Rex,” the finale of Vydūnas’s Jūrų varpai and Jūraitė assert the liberation of the human-creator). Both artists affirm the strengthening of the inner powers of the individual. They consolidate the unmatched value of the power of human creativity.

Straipsnyje remiantis Vydūno požiūriu į moralinių vertybių vaidmenį valstybėje analizuojamas demokratijos ir technokratijos santykis. Nagrinėjant į gerovės valstybės sukūrimą nukreiptus projektus svarstoma, kiek jų vykdymas yra paremtas tik technokratinėmis siaurąja prasme kompetencijomis – gamtos, technologinių, ekonomikos ir kitų mokslų ekspertinių žinių pritaikymu ir kokį vaidmenį tokiuose projektuose atlieka moralinės vertybės. Skiriami dviejų tipų – siaurąja ir plačiąja prasmėmis – technokratiniai projektai. Pastarieji yra interdisciplinine diskusija paremta socialinė inžinerija, jiems svarbiausi yra vertybinių klausimų sprendimai. Teigiama, kad demokratija ir technokratija neturi būti supriešinami kaip valstybės valdymo metodai; kad technokratija negali pakeisti demokratijos kaip individo laisvę ginančios socialinės sistemos. Moraliniai idealai (laisvė, lygybė, teisingumas, bendrojo gėrio siekimas) yra pagrindiniai vertybiniai orientyrai socialinei inžinerijai, nukreiptai į gerovės valstybės kūrybą. The article analyses the relationship between democracy and technocracy invoking Lithuanian philosopher Vydūnas’ view on the role of moral values playing in the state. Investigating projects directed to the welfare state creation the author asks how much these projects are technocratic in the narrow sense – performing with the help of knowledge of nature sciences, engineering, economics and other, and what role in these projects moral values play. The author distinguishes two types of projects – technocracy in the narrow and in the wide sense. The latter is defined as social engineering based on the interdisciplinary discussion of experts on the questions linked with moral values. The main theses defended are the following: democracy ant technocracy as the methods of governance should not be contrasted; technocracy could not replace democracy which is the system defending freedom of the individual person; moral ideals (freedom, equality, justice, seeking of common good) are the basic guide in the sphere of values for the social engineering directed to the creation of welfare state.

Simono Daukanto (1793–1864) tekstai, kuriuose įtaigiai pavaizduota galinga tautos kilmė, veikė XIX–XX a. pradžios lietuvių autorius. Jų kūryba savo ruožtu darė poveikį lietuvių savimonės plėtrai ir modernios visuomenės steigimui. Vydūno (tikr. Vilhelmas Storosta, 1868–1953) pirmuosiuose poetiniuose ir publicistiniuose bandymuose, ankstyvuosiuose draminiuose kūriniuose, almanache "Bendraitē" (1902) aptinkame nemažai Daukanto istorinio pasakojimo parafrazių, lietuviškumo vaizdinių ir netiesioginių citatų, žodžių junginių ir kt. Straipsnyje tiriama, kaip Vydūnas, atsiremdamas į Daukanto tekstus, mokėsi viešam diskursui reikalingos raiškos, adaptavo jo idėjas; istoriją perskaitė kaip tautos ir žmogaus jungties archetipą, iš jos perėmė senovės lietuvių harmoningo gyvenimo vaizdinius, sveikos gyvensenos topiką ir padėjo pagrindus savo filosofijai. Daugelį Vydūno vėliau išplėtotų idėjų aptinkame almanacho "Bendraitē" straipsniuose. Čia jis pirmiausia pabandė D. Lietuvos istorijos kontekste aptarti Prūsijos lietuvių praeitį, kultūriškai sujungti dvi daug šimtmečių atskirtas tautos dalis. Straipsnio idėja paremta Martino Puchnerio knygos "The Written World. The Power of Stories to Shape Poeple, History, Civilization" (2017) idėjomis. The texts of Simonas Daukantas (1793–1864), which captivatingly depict the powerful origins of the nation, influenced Lithuanian authors of the nineteenth and early twentieth centurie., Their work in turn influenced the development of Lithuanian consciousness and the establishment of modern society. In Vydūnas’ (real name Vilhelmas Storostas, 1868–1953) first poetic and journalistic efforts, early dramatic works, and in the almanac Bendraitē (1902) we find many paraphrases of Daukantas’ historical narrative, Lithuanian imagery and indirect quotations, word combinations, etc. This article examines how Vydūnas, relying on Daukantas’ texts, learned the expressions needed for public discourse and adapted his ideas. He interpreted history as an archetype of the connection between the nation and man, and from those historical texts he adopted the images of the harmonious life of ancient Lithuanians, the topic of healthy living and laid the foundations for his philosophy. Many of the ideas later developed by Vydūnas can be found in the articles of the almanac Bendraitē. Here he first tried to discuss the past of Prussian Lithuanians in the context of the history of Lithuania Proper and to culturally unite the two parts of the nation separated for many years. The article’s concept is based on the ideas in Martin Puchner’s book "The Written World. The Power of Stories to Shape People, History, Civilization" (2017).

Nors lyderio tapatumo filosofinės paieškos Lietuvoje įgauna vis didesnį mastą ir pagreitį, pagrindo idėjoms ieškoma Rytų ir Vakarų filosofijose apeinant Lietuvos filosofinę mintį. Šiuolaikinėje visuomenėje, stengiantis riboti pragmatiškumą ir vartotojiškumą, ypač skleidžiamos tvariosios – moralinėmis vertybėmis grįstos – lyderystės idėjos, skatinančios kiekvieną žmogų savyje ieškoti lyderio tapatumo. Tapatumas, teigiama, yra subjektyvus savęs paties vertinimas, savo vertybių ir socialinių vaidmenų pasirinkimas. Idėjos, kad asmens lyderystė yra socialinis konstruktas, kad ji gali būti sėkmingai išugdoma, pasaulyje pradėtos kelti ir Lietuvoje priimtos palyginti neseniai, t. y. įsitvirtinant postmodernizmo filosofinei krypčiai. Tačiau ar tikrai lyderystės idėjos nebuvo plėtojamos anksčiau? Egzistencijos prasmingumo orientyrų ieškojimai sutinkami Vydūno filosofijoje. Tikėtina, kad skatindamas atsigręžti į moralumą ir vertybes, jis galėjo kelti ir lyderystės idėjas. Šiame straipsnyje pateikiami lyderystės idėjų paieškų Vydūno filosofijoje rezultatai. Although, in Lithuania, the philosophical quest for leader’s identity is gaining great capacity, the ideas of leadership are sought in Eastern and Western philosophies bypassing the philosophical heritage of Lithuania. Efforts are made to restrict pragmatism and consumerism and promote sustainable ideas of leadership based on moral values. Every person is encouraged to look for the leadership identity in her/himself. It is argued that identity consists of subjective self-assessment, the choice of personal values and social roles. The idea that personal leadership is just a social construct and can be successfully developed became popular in the world and recently was accepted in Lithuania. But perhaps, in the Lithuanian philosophy heritage, there is the original idea of leadership developed by Vydūnas. It is highly likely that, by encouraging a return to morality and values, he could also raise ideas of leadership. T his article presents the results of the quest for the ideas of leadership in Vydūnas’s philosophy.

Žmogaus esmė, jo sąmoningumas, kuriamoji galia, vitališkumas – tai egzistencinės filosofijos temos, kurios domina Vydūną. Susipažinęs su Vakarų filosofija, Rytų religijomis ir teosofų idėjomis, jis bando atsakyti į klausimą, kas yra žmogus, koks jo santykis su pasauliu. Spręsdamas šias problemas, Vydūnas analizuoja dvasinės būties prigimtį, sąmonę ir jos galias, kultūros apraiškas. Straipsnyje aptariamas Hegelio požiūris į Rytų filosofiją, atskleidžiama indų filosofijos recepcija Schopenhauerio filosofijoje, išryškinama teosofų veikla XIX a. Vokietijoje, parodoma, kas darė įtaką Vydūno pasaulėžiūros formavimuisi. Human nature, consciousness, creative power and vitality are the topics of existential philosophy that attracts Vydunas’s attention. Considering those topics, he combines Western philosophy, Eastern mysticism, theosophy, and tries to answer the questions: what is human being and what is his relation to the world? At the same time he plumbs the nature and powers of consciousness and its manifestations in culture. The article discusses Hegel’s approach to Eastern philosophy, reveals the reception of Indian philosophy in Schopenhauer’s teaching, highlights the activities of the 19th century theosophists in Germany and shows their influence on Vydūnas’s thinking.

Straipsnyje glaustai aptarus antinatalizmo filosofijos prigimtį, rūšis ir kilmę, nagrinėjama Vydūno praktinio antinatalizmo ir jo filosofinių pažiūrų santykis. Daroma išvada, kad vedantiškai platoniškas Vydūno požiūris į žmogaus sielos ir kūno santykį jo nusistatymui neturėti vaikų iš esmės neprieštarauja. Vis dėlto kyla abejonių dėl Vydūno lytiškumo sampratos. Ar lytiškumą Vydūnas palieka kūnui (kaip tai daro Platonas), ar pakylėja jį į sielos lygmenį. Pastaruoju atveju antinatalizmą reikėtų traktuoti kaip nepataisomą skriaudą moteriai bei sutuoktinių porai. After completing concise review of the nature, species and origin of antinatalist philosophy, the article focuses on the relation between Vydūnas’s practical antinatalism and his philosophical creed. It concludes that Vedantic-Platonic Vydūnas’s treatment of the relation between human soul and body is essentially compatible with his decision not to have children. Nevertheless, remains some doubts concerning his concept of sexuality. Does he relegate it exclusively to the body (as Plato does) or rise it to the level of the soul? In the latter case, antinatalism would be essentially harmful to a woman and to a couple.

Straipsnyje aptariamas Ievos Simonaitytės romanas „Vilius Karalius“ (1977 m. leidimas) ir Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (2001 m. leidimas): abu kūriniai iliustruoja problemišką dviejų tautų sambūvį, o kito vaidmenį juose atlieka vokiškoji kultūra. Tekstai nagrinėjami prancūzo Danieliaus Henrio Pageaux imagologijos teorijos įrankiais: manija, fobija, filija ir idiokrazija. Paaiškėja, kad amžininkų darbuose į svetimąjį žvelgiama skirtingai: Vydūno veikalas grindžiamas filija, siekiama tautų lygiavertiškumo, o Ievos Simonaitytės romane vyrauja fobiškos herojų nuostatos. „Viliuje Karaliuje“ tautų koegzistavimas atsiskleidžia kaip sudėtingas darinys, lemiantis kasdienius konfliktus, į kuriuos nuolat įsivelia romano personažai dėl savo nuostatų ar skirtingo požiūrio į vokiškumą. Išryškėja kietasprandžio lietuvininko stereotipas, miesto bei kaimo priešpriešos ir kt. Vydūnas vokiečio bei lietuvio įvaizdį formuoja pasiremdamas įvairiais literatūriniais ar istoriniais šaltiniais (Johanno Wolfgango Geothe’s, Martino Lutherio ir kt. tekstais), jo požiūris į atvykėlius – vokiečius, zalcburgiečius, žydus – nėra vientisas, kuriamas gana neigiamas zalcburgiečių įvaizdis, taip pat aptariami lietuviams būdingi bruožai (savivaizdis). The representations of the Other in the works of Ieva Simonaitytė and Vydūnas are established by using two particular texts: Simonaitytė’s novel Vilius Karalius (1977 edition) and Vydūnas’s work Seven Hundred Years of German and Lithuanian Relations (2001 edition). German culture is the Other and both works describe the problematic coexistence between two nations. In order to unveil this coexistence, the theoretical and methodological instruments of the French imagologist Daniel-Henri Pageaux are used: he distinguishes four aspects of attitude towards other cultures – mania, phobia, philia, and idiocracy. The Other is perceived differently in both contemporary texts. Philia is the dominant approach in Vydūnas’s work, with the author promoting the idea of the equality of nations. By contrast, the attitude of the characters of Simonaitytė’s novel represents phobia in most cases. Since the heroes of the novel Vilius Karalius have different attitudes to, and perspectives on, German culture and since the coexistence of the two nations constantly acts as a complicating factor leading to difficulties, everyday tensions arise between them. The stereotype of the obstinate Lithuanian from Prussian Lithuania and the opposition between city and village were also detected. Vydūnas creates images of Germans and of Lithuanians by appealing to various literary and historical sources (Goethe, Tacitus, ect.). His opinions towards strangers (Germans, Salzburgians, Jews) are differentiated. Vydūnas creates a negative image of the Salzburgian and devotes much of attention to the discussion of the character of the Lithuanian (his self-image).

Straipsnyje kritiškai diskutuojama ir analizuojama vydūnistikoje įsivyravusi samprata, kad Vydūnas buvęs neovedantizmo atstovas. Šią Vydūno religinės tapatybės interpretaciją išpopuliarino produktyviausias Vydūno tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius. Analizuojant V. Bagdonavičiaus metodologines prieigas bei remiantis hermeneutiniu žvilgsniu į Vydūno religinės raiškos fenomeną parodoma, kad Vydūno religinės tapatybės formavimuisi didžiausią įtaką padarė tuo metu Vokietijoje dominavusios liberaliosios protestantiškos teologijos ir vietinės, konservatyvios surinkimininkų tradicijos sandūra ir jų tarpusavio įtampa, pastūmėjusi Vydūną į universalistinį, konfesiškai neutralų ir sinkretišką domėjimąsi religijomis. Straipsnyje keliama hipotezė, kad visa Vydūno kūrybinė-religinė raiška adekvačiausiai gali būti suvokiama kaip esminių liberalaus protestantiško tikėjimo principų plėtotė ir pritaikymas konkrečiai istorinei-kultūrinei bei politinei Rytų Prūsijos lietuvių ir Rusijos lietuvių situacijai, siekiant išvengti šių skirtingų religinių tradicijų konfrontacijos politiškai vienijant tautą. This article critically discuss and analize the predominant conception of Vydūnas as a representative of neovedantism. This predominant interpretation of Vydūnas religious identity was popularized by the most productive researcher of Vydūnas Vacys Bagdonavičius. Analysing methodological approach of V. B agdonavičius and basing on hermeneutical view to fenomena of Vydūnas religious expression, it is indicated that the prime influence to Vydūnas religious identity formation was made by the junction and tension between Germanish liberal protestant theology and local, conservative "gathering crowd" tradition, which impel Vydūnas to universal, confessionally neutral and sincretic interest for religions. Article reveals hypothesis, that Vydūnas creative-religious espression could be perceived as a development of basic liberal protestantic belief principles and its adaptation to concrete historical-cultural also political East Prussia lithuanians situation, in order to avoid confrontation between this two different religious traditions and politically consolidate nation.

Straipsnyje analizuojama Vydūno metafizinė dvasinės būties samprata, nesąmoningumo ir sąmoningumo sąveika, asmens vertė ir moraliniai principai. Atskleidžiama vokiškojo idealizmo ir Rytų filosofijos įtaka Vydūno pasaulėžiūros formavimuisi. Blyškinama Vydūno idėja, kad visata yra visuotinės sąmonės reiškimosi sfera, kurioje vyksta nuolatinis visų esinių, tame tarpe ir žmogaus, tobulėjimas. Vydūnas pabrėžė asmens dorovinio tobulėjimo svarbą, tvirtindamas, kad žmogaus esmė, jo orumas glūdi sąmoningume. The article analyzes Vydūnas’ metaphysical concept of spiritual existence, interaction between consciousness and unconsciousness, personal value and moral principles; exhibits the influence of German idealism and Eastern philosophy on the development of Vydūnas’ Weltanschauung; highlights his idea of the universe as the manifestation of universal consciousness within which the permanent perfecting of all beings, including humans, goes. Vydūnas underlined the importance of personal moral development and maintained that human nature and dignity rests in her/his awareness.

Straipsnyje remiantis Vydūno knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“ nagrinėjama Vydūno požiūrio į tautiškumą genezė, esminiai jos momentai bei kultūrinė recepcija. Akcentuojami kultūriniai ir religiniai skirtumai, kurie XIX a. pabaigoje atvedė prie lietuviškosios savivokos sampratos skirtumų Didžiojoje ir Prūsų Lietuvoje. Straipsnyje tiriama kaip per tautiškumo suvokimą buvo realizuojamos atsinešti dar iš nacionalinio atgimimo epochos lietuvybės idėjų plėtros ir įtvirtinimo modeliai, pagrįsti skirtingų kultūriniu ir religiniu kontekstu. Tyrimų rezultatai rodo, kad net ir tos pačios tautos, tačiau besivysčiusios skirtingomis politinėmis ir religinėmis aplinkybėmis, atstovai siekdami bendro tikslo, gali jo kelius suprasti visiškai skirtingai.

Straipsnyje nagrinėjami Vydūno recepcijos lietuviškoje kultūrinėje atmintyje ypatumai ir problematika atkūrus nepriklausomybę. Tyrimas atskleidžia tam tikrą ambivalentišką Vydūno recepcijos tendenciją, nulemtą kultūrinio Vydūno „svetimumo“ – jo mąstymo ir kūrybos sąsajų su indiškąja ir vokiškąja kultūromis. Indiškieji Rytai Vydūno mąstyme ir kūryboje siejami su mitologiškai artikuliuotu senosios lietuviškos kultūros ir religijos autentiškumu, tokiu būdu recepcija šį rytų kultūros sandą transformuoja kaip daugiau mažiau savą. Vokiškoji protestantiškoji Vydūno tapatybės dalis nesulaukia tokio dėmesio ir į stebėjimo lauką patenka tik kaip atskirų elementų ar istorinių epizodų raiška, neturinti ryškesnės įtakos jo mąstymui ir kūrybai. Straipsnyje keliamas klausimas apie galimas tokios situacijos priežastis ir jų reikšmę lietuviškos kultūrinės atminties formavimuisi. The article analyse Vydūnas reception in Lihuanian cultural memory, its features and problems of a topic after restoration of independence in Lithuania. Investigation reveals ambivalentic tendency of Vydūnas reception, which in caused by cultural “distance” of Vydūnas – his reflective and creative work relations with Indian and German cultures. Vydūnas in his creative work links Indian east with mythological identity of Lithuanian culture and religion, so that in reception this eastern cultural component in transformed as one’s own. German – protestantic part of Vydūnas identity, which is marked only as separate element or historical episode, come into public attention field very rarely. Article talks about couses, reasons and meaning under such circumstances and analyse its meaning for Lithuanian cultural memory formation.

Straipsnyje pateikiama Mažosios Lietuvos kultūros veikėjos Martos Augustės Raišukytės (1874–1933) biografija, kurią pavyko surinkti ir susisteminti besinaudojant knygose ir kituose šaltiniuose pateiktais faktais ir amžininkų prisiminimais. M. A. Raišukytė gimė Mocviečiuose, Pakalnės apskrityje (dab. Ostrovna, Kaliningrado sritis), augo viena. Mokėsi namuose ir kaimo mokykloje, vėliau pradėjo lankyti Tilžės mergaičių gimnaziją. Jau 1895 m. ji įsijungė į lietuvių tautinį sąjūdį: įstojo į Birutės draugiją bei Giedotojų draugiją, o vėliau dalyvavo kitų Tilžėje veikusių lietuviškų draugijų - Tėvynės mylėtojų draugijos, Spaudos draugijos, Prūsų lietuvių draugijų tarybos, Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose Literatūros komiteto, Prūsų lietuvių kultūros draugijos veikloje. 1913–1914 m. Marta Raišukytė buvo Prūsų Lietuvos savaitraščio atsakingoji redaktorė ir leidėja. 1920 m. M. Raišukytė buvo viena iš Prūsų lietuvių moterų draugijos steigėjų. Tyrimo metu pagal amžininkų pasakojimus sudaryta Martos Raišukytės charakteristika, pristatytas jos santykis su Vydūnu. Teigiama, jog ji buvo pirmoji Vydūno kūrinių skaitytoja, o vėliau – ir leidėja: leido žurnalus Jaunimas (1911–1914), Naujovė (1915), Darbymetis (1921–1925), kuriuos Vydūnas prirašydavo beveik vienas pats. Marta ne tik padėjo skelbti Vydūno raštus, bet ir rėmė jį finansiškai. Paneigta populiari nuomonė, jog ją ir Vydūną siejo romantiniai santykiai, Marta laikoma jo įkvėpėja ir moteriškumo simboliu. Paminėta Martos tautinio kostiumo ir tautodailės populiarinimo veikla, taip pat ir publicistikos bei literatūriniai bandymai.

Straipsnis skirtas K. Donelaičio recepcijai Vydūno kūryboje. Atskleidžiama, kad K. Donelaitis atsidūrė Vydūno akiratyje gana anksti, taip pat daroma prielaida, kad K. Donelaitis galėjęs būti ir vydūniškosios tautiškumo sampratos inspiratorius. Pažymima, kad K. Donelaičio intencijos tautiškumo atžvilgiu sutapo su Vydūno siekiais. Daugiausia dėmesio skiriama paskutiniajam Vydūno veikalui „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“. Atskleidžiama, kad įvadiniame ir baigiamajame tekstuose Vydūnas nusako savo požiūrį į K. Donelaitį, pabrėždamas jo novatoriškumą, reikšmę įtvirtinant lietuvių kalbą, atskleidžiant sąsajas su antikine graikų kultūra. Pabrėžiama, kad šiame kūrinyje Vydūnas, skirtingai negu kitose K. Donelaičiui skirtose savo publikacijose, sutelkia dėmesį ne tik į poeto kaip pasaulietinės lietuvių poezijos pradininko nuopelnus – kad atskleidė lietuvių kalbos turtingumą, išraiškingumą, vaizdingumą, įtvirtino ją tautos vartosenoje, parodė jos vertę kitataučiams, bet ir parodoma, kad Vydūnui rūpėjo ir idėjiniai „Metų“ motyvai ir temos: kad žmogaus būtis glaudžiai susijusi su tautos būtimi, jos pasaulėjauta, doroviniais gyvenimo pagrindais, papročiais, gyvensena. Konstatuojama, kad artimą sau pasaulėžiūros bruožą Vydūnas įžvelgia ir pietizmu dvelkiančiuose religiniuose K. Donelaičio pamokymuose, skirtuose būrams, – poetas pabrėžia ne išorinį parodomąjį pamaldumą, o tiesioginį žmogaus ir Dievo santykį. Reziumuojant apgailestaujama, kad aptarta Vydūno knygelė apie K. Donelaitį nesusilaukė deramo dėmesio ir atgarsio.

Straipsnyje aptariamas Vydūno kūrinys „Jūrų varpai“ – moderni, idėjiniu požiūriu itin drąsi, tačiau iki šiol teatro scenos neišvydusi drama, apžvelgiama jos kritikos ir interpretacijų istorija. Vydūno amžininko B. Sruogos satyriškas rašinys apie „Jūrų varpus“, patekęs į aukštesniųjų gimnazijos klasių vadovėlį, ilgam įtvirtino nuomonę apie nepaskaitomus Vydūno kūrinius. V. Mykolaitis–Putinas Vydūno „Jūrų varpus“ aiškino ne gilindamasis į dramos kontekstą, o žvelgdamas per krikščioniškosios mitologijos prizmę, traktuodamas juos kaip dvasinį (gėrio) ir kūniškąjį (blogio) pradą. A. Jakštas „Jūrų varpus“ vadino labiausiai pavykusia Vydūno misterija, tačiau kadangi joje keliami radikalūs tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimai, neatmestina, kad didysis katalikybės apologetas dramos idėjų visiškai nesuprato. Praėjo beveik šimtmetis, kol „Jūrų varpai“ sulaukė misteriją suvokiančių kritikų – tarp jų išeivijos literatūrologas R. Šilbajoris. Vėlesni tyrinėtojai įžvelgė dramoje atskleidžiamą egzistencinį, fenomenologinį žmogiškosios prigimties matmenį, žmogaus ryšį su visuma, kai tikėjimas suprantamas kaip žmogaus prigimties duotybė. Straipsnyje pabrėžiamas personažų mitiškumas, mitologinis dramos kontekstas. Pagrindinis misterijoje kuriamas mitas – žmogiškąją prigimtį keičianti ir pasaulio galias harmonizuojanti meilė. Jai, kaip ir lyčių kultūrai su ją pagrindžiančiais mitais, dramoje skiriama ypač daug dėmesio. Šią savo misteriją, išaugusią iš lietuvių tautosakos, Vydūnas siejo su senovės graikų kūriniais, kurie vaizdavo slėpiningą kūrybos galių veikimą sąmoningesniam gyvumui pasiekti.

Straipsnyje nagrinėjamas lietuvių rašytojo ir filosofo Vydūno nedidelės apimties tekstas „F. M. Dostojevski“ (1921), skirtas šio rašytojo 100-sioms gimimo metinėms paminėti. Filosofo nuomone, lietuviams nedera skaityti šio giliai rusiško rašytojo kūrinių. Savo išvadą Vydūnas pagrindžia antroje straipsnio dalyje. Jo teigimu, Dostojevskio kūrinai neatskleidžia tikrojo tikėjimo išminties ir galios, nesuteikia žmogui galimybės išreikšti savo žmogiškąjį didingumą. Svarbiausia rusų rašytojo klaida Vydūnas įvardija atsisakymą sukurti skaitytojams idealaus žmogaus gyvenimo pavyzdį. Jubiliejinį straipsnį Vydūnas užbaigia lietuvių tautai iškeltu uždaviniu siekti užsibrėžto tikslo, vadovaujantis moralės normomis („žvelgti pirmyn ir aukštyn“). Straipsnyje aptariamas neigiamas Vydūno požiūris į Dostojevskio kūrybą, aiškinamos priežastys, lėmusios rusų rašytojo reikšmės lietuvių kultūrai atmetimą. Kūrybos vertės klausimą Vydūnas siejo su tautiškumo problema ir tautinės dvasios sklaida. Dostojevskio kūryba Vydūnui – rusų kultūros metonimija. Teigiama, jog kritišką Vydūno požiūrį į Dostojevskio kūrybą lėmė: savita religinė filosofinė Vydūno pasaulėžiūrinė sistema, susiformavusi protestantizmo, idealistinės vokiečių filosofijos, neovedantizmo, teosofijos pagrindu; Lietuvos istorinė politinė situacija pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Vydūnas straipsnyje apie Dostojevskį išreiškė anuomet vyravusias dalies lietuvių kūrybinės inteligentijos nuotaikas, konkretaus istorinio tarpsnio, istorinio konteksto savitumą. Article deals with an analysis of the Lithuanian writer and philosopher Vydūnas’ small text "F. M. Dostoevsky" (1921), intended for this writer’s 100th birthday anniversary. The philosopher supposes that it is inappropriate to read this deeply Russian writer’s works. His conclusion Vydūnas explains in the second paragraph. According to him, Dostoevsky’s works do not reveal the true faith, wisdom and power, do not give a person the opportunity to express the human grandeur. The most important Russian writer’s error refusal to identify the an is his example of a perfect human life. Vydūnas completes the anniversary article with the tasks set to the Lithuanian people in accordance with moral norms ("to look forward and up"). This paper discusses the negative Vydūnas’ approach to Dostoevsky’s works, interpretes the causes which led to rejecting the Russian writer’s value to the Lithuanian culture. Vydūnas linked the creative value with the problem of nationality and national spirit dissemination. Dostoevsky‘s works for Vydūnas are the Russian culture metonymy. It is argued that the critical approach of Vydūnas’ to Dostoevsky’s works was determined by: a unique religious philosophical Vydūnas’ world system formed of Protestantism, German idealistic philosophy, neovedantism, theosophy, Lithuanian historical political situation in the early twentieth century decades. Vydūnas’ article about Dostoyevsky expressed the then prevailing creative mood of Lithuanian intellectuals, a specific historical period, historical context.

Straipsnyje gilinamasi, kokį poveikį turi M. K. Čiurlionio paveikslai vėlesnei lietuvių meno literatūros ir muzikos raiškai. Išskiriami svarbiausi fenomenologiniai procesai, kuriuos lemia įvairūs Čiurlionio kūrybos kodų inspiraciniai aspektai. The vision of "The Creation of The World" firstly rises to us from the cycle of paintings (1906) by M. K.Čiurlionis (1875-1911); thirteen paintings in which he reflects the cosmic philosophy of universality or the spirit of cosmos (V. Bacevičius). On the other hand, these areas are also the images of the Bible myth, as God created Earth in 6 days: water, plants, shores, supporting profiles and structures. Two main tendencies of universality - the symbiosis of cosmos and nature, as well as life had great influence on the functions of modernism, and in Lithuania they were most brightly raised by the creation of Vytautas Bacevičius (1905-1970) ("The Poem of Cosmos" 1959, "The Poem of the Sea", 1939, "Cosmos Rays", 1963). The Universality became the synonym of music itself in the modernism in the middle of the 20th century (F. B. Mäche, W. Karbusicky, F. Bayle). By the end of the 20th century it penetrated in Lithuania into the musical images of B. Kutavičius, absorbing the pantheistic magic of nature, enriching the images of universality with mythological and historical archaism of the becoming of nations. The myth of "The Creation of the World" since the cycle of Čiurlionis became an important topic of Lithuanian art related to the identity of the nation. These are the visions of its revivals, resurrections, permanent becoming, apocalyptical falls and historic restoration and deep secrets of life. There relevance still prevails. This is also the metaphor of absolute space, the analogy of music and infiniteness as existence survival codes. "The Creation of the World" especially depolarizes the spaces of music and art, draws in principle new interdisciplinary idea of image transformation.

Marburge įsikūrusio Herderio instituto Dokumentų archyvo medžiaga atveria galimybę papildyti turimus duomenis apie lietuvybę Rytprūsiuose ir analizuoti, koks tarpukariu buvo Tilžės apskrities lietuvių tautinės mažumos santykis su gimtąja kalba. Straipsnyje remiantis dviem Herderio instituto Dokumentų archyvo rinkiniais (Kristupo Kairio rašytiniu palikimu ir Povilo Rėklaičio palikime esančiais Viliaus Gaigalaičio ir Jurgeno Storosto dokumentais) tiriami lietuvybės puoselėtojo Vydūno (1868-1953) bei vokiečių valdžiai lojalaus Tilžės mokyklų inspektoriaus Kristupo Kairio (1876-1951) požiūriai į Rytprūsių lietuvių kalbos išlikimą asimiliacijos ir kartų kaitos procese. Siekiant išsamiau atskleisti konfrontuojančius šių asmenybių požiūrius pasitelkiama tarpukario Rytprūsių elementorių ir spaudos medžiaga bei istorikų tyrimai. Į Vydūno ir K. Kairio konfrontacijąpatekę aktualūs tarpukario Rytprūsių lietuvių kalbos klausimai padeda detalizuoti lietuvių kalbos vartojimo sferų analizę, geriau pažinti pačios kalbos ypatybes (pvz., ortografijos ir leksikos bruožus). Aptarti prieštaringi šių asmenybių požiūriai į lietuvių kalbą atskleidžia du skirtingus tautinės savimonės tipus, kuriuos formavo vaikystės aplinka, profesiniai įsipareigojimai, vidiniai įsitikinimai ir santykis su sociokultūrine Rytprūsių situacija. Vydūnas - laisvos dvasios praktinės filosofijos atstovas, savo straipsniais, knygomis ir visuomenine veikla skatinęs lietuvininkus dvikalbystės sąlygomis gerbti, saugoti ir vartoti Rytprūsių lietuvių kalbą bent privačioje sferoje, siūlęs lingvodidaktinių ir ortografijos idėjų. The material belonging to Document archive of Herder institute established in Marburg provides the opportunity to supplement the available data about Lithuanianism in East Prussia and analyze the relationship of Lithuanian national minority (in the district of Tilžė) with the native language during the interwar. With reference to two collections of Document archive of Herder institute (written heritage by Kristupas Kairys as well as Vilius Gaigalaitis' and Juergen Storost's documents present in Povilas Rėklaitis' heritage), this article researches attitudes of Vydūnas (fosterer of Lithuanianism) (1863-1953) and Kristupas Kairys (school inspector of Tilžė who was loyal to German authority) (1876-1951) towards the survival of the Lithuanian language in East Prussia in the process of assimilation and alternation of generations. In order to reveal the confronting attitudes of these personalities in detail, the primer and press material as well as historians' research of interwar East Prussia have been used. Topical issues of the Lithuanian language peculiar to interwar East Prussia which appeared in the confrontation of Vydūnas and K. Kairys help to detail the analysis of the spheres in which Lithuanian was used as well as to better know the characteristics of the language itself (e.g. features of orthography and vocabulary). Contradictory attitudes of these personalities towards the Lithuanian language reveal two different types of the national self-awareness which were formed by the childhood environment, professional obligations, internal convictions and relationship with the sociocultural situation of East Prussia. Vydūnas was a representative of practical philosophy having free spirit. With the help of his articles, books and social activities Vydūnas encouraged Prussian Lithuanians to respect, preserve and use the Lithuanian language of East Prussia at least in the private sphere under conditions of bilingualism and offered ideas of linguo didactics and orthography. Kristupas Kairys could be called a denationalized Lithuanian of East Prussia or a Lithuanian whose assimilation continued since squeezed in the frame of loyalty to the authority and political attitudes he expressed only a passive attitude without practical interest

Išlikę dokumentai dažnai yra vienintelis šaltinis, leidžiąs rekonstruoti parapijos praeitį, pažvelgti į joje gyvenusių ar dirbusių žmonių likimus. Straipsnyje apžvelgiamas ir įvertinamas Salantų bažnyčios archyvas, pateikiamas jame saugomų dokumentų sąvadas. Gausiausią dokumentų grupę sudaro metrikų knygos. Tarp jų seniausias Salantų bažnyčios archyve saugojamas dokumentas – 1641–1659 m. krikšto metrikų knyga. Kitą gausią dokumentų grupę sudaro vadinamosios parapijos maršalkijų knygos. Atkreipiamas dėmesys į vieną bylą „Kun. A. Simaitis. Teolog. magistras“. Joje sudėti įvairūs originalūs prelato pažymėjimai, giminės genealoginio medžio apmatai, visokia korespondencija. O respondentais buvo daugelis ryškių ir Lietuvoje gerai žinomų asmenybių. Yra išlikę keturi rašytojo, filosofo Vydūno–Vilhelmo Storastos laiškai, rašytojos Šatrijos Raganos–Marijos Pečkauskaitės 1920 m. gegužės 8 d. laiškas. Nemažai susirašinėta 1934 m. organizuojant savo kurso draugų 1904 m. įstojusių į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune, susitikimą. Straipsnyje nedetalizuojami parapijos gaunami ir siunčiami raštai, pajamų ir išlaidų, jų pateisinamieji dokumentai, vizitacijų ar inventoriaus aprašymai, brolijos knygos, įvairių religinių draugijų protokolai ir sąrašai, nes jų turinys atsispindi straipsniuose, o konkretūs dokumentai bus matomi Salantų bažnyčios archyvo duomenų suvestinėje, tik pažymima, kad dokumentų įvairovė – didžiulė. Suvestinė parengta pagal 2009 m. ekspedicijos metu atliktą tyrimą, kai dokumentai dar nebuvo sutvarkyti ir aprašyti. Salantai Church houses an archive of the parish. It is obvious from the documents that a part of the archive was nationalized during Soviet times, another part was destroyed. Despite these losses, it is one of the biggest church archives in Samogitia. It is important not only for the research of the history of the parish and useful in the making of family trees of the parishioners and their descendants, but valuable for the analysis of the situation of the Catholic Church in the times of Tsarist Russia in Siberia, as well as the history of the Lithuanian language and literature. The archive includes quite a few documents related with the past of other parishes too, especially of the filial churches of Grūšlaukė and Kalnalis. The oldest document in the archive is Baptismal Register from 1641 to 1659. The value of the archive of Salantai Church is increased by the fact that most of the documents are unique originals.

Vydūno filosofijoje svarbiausias dėmesys skiriamas žmogaus ir Dievo santykiui. Tas santykis yra paaiškinamas remiantis indiškosios vedantos būties ir žmogaus, kaip mikrokosmo, samprata, postuluojančia individualiojo aš (atmano) ir dvasinio absoliuto (brahmano) tapatumą. Savęs suvokimas Dievuje yra pasiekiamas religinėje patyroje, į kurią orientuojančios visos religijos. Jos skiriasi savo ritualais, panteonais, teologijomis, bet jomis siekiama to paties: pasaulyje pasimetusią žmogaus sielą priartinti prie tikrosios savo buveinės – Dievu vadinamos absoliučios dvasios. Simboliai yra tos dvasios apsireiškimo ženklai Vydūnas treats the ancient Lithuanian religion as the expression of mature and subtle human attitude towards God. The main symbols of that religion – a fire, an oak tree, a grass snake – have the same meanings as they have in other religions. Fire symbolizes life and divine spirit, a tree symbolizes growth and permanent mundane alternation, a grass snake symbolizes wisdom and the eternal identity of essence in the permanent alternation of the world

Martynas Jankus (1858-1946) ir Vydūnas (1868-1953) - ryškiausios XIXa. pabaigos-XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio sąjūdžio figūros. Jų keliai susipynė „Aušros" laikraščio sklaidoje, „Birutės" draugijos veikloje, knygų leidyboje, asmeniniame bendravime. Juos vienijo nuoseklus lietuvybės puoselėjimas, kova prieš bismarkišką germanizavimo politiką. M. Jankus toje kovoje buvo radikalesnis, veikė ne tik kaip kultūrininkas, spaudos darbuotojas, bet ir kaip politikas. Vydūnas - nuosaikesnis, savo veikloje daugiausia dėmesio skyręs tautiečių dvasinės kultūros ugdymui, jų tautinės savimonės ir savigarbos kėlimui. Tam jis pasitelkė savo kaip dramaturgo kūrybą, filosofo išmintį, teatro ir chorinės muzikos puoselėtojo sugebėjimus. M. Jankus, pats daug rašęs, leidęs laikraščius, knygas, sakęs viešas kalbas, veiklus politikoje, iš esmės tebuvo pradinį išsilavinimą turėjęs savamokslis. Nors tai uždėjo antspaudą jo veikimui, tačiau tasai veikimas buvo didžiai reikšmingas ano meto Mažosios Lietuvos tautinio judėjimo fenomenas, gerokai aktyvinęs krašto lietuviškąją visuomenę, žadinęs ne tik kultūrinę, bet ir politinę sąmonę, mobilizavęs konkretiems savo teisių gynimo žygiams. Vydūnas tapo aukšto intelektinio lygio kultūros veikėju, sukūrusiu savo filosofinę sistemą, kūryboje įdiegusiu modernios dramaturgijos ir modernaus teatro principus. Jo palikimas esmingai praturtino visos lietuvių tautos kultūrą, sustiprino jos intelektines galias, atvėrė naujus meninės raiškos horizontus. Tačiau tiek M. Jankui, tiek Vydūnui viena iš pamatinių vertybių buvo tauta ir jos kultūra. Kad ji išliktų ir stiprėtų, jie paskyrė savo gyvenimą ir sugebėjimus - tokius, kokius kiekvienas turėjo. Martynas Jankus (1858-1946) and Vydūnas (1868-1953) were the brightest figures of the Lithuanian national movement of Lithuania Minor late in the 19th and in the first half of the 20th century. They kept personal contacts, contributed to the Aušra newspaper propagation, promoted the publication Lithuanian books, took part in the activities ofBirute association and Rambynas mountain celebrations. They both were consistent defenders of the Lithuanian language and culture against the Bis-marckian policy of Germanization. But, in comparison with Vydūnas, Jankus was more radical. He acted not only as a man of culture and literature, but also as a politician. Vydūnas was more temperate. He saw his own mission in the upbringing of the national self-awareness and the self-respect of his compatriots, in developing and fostering their culture. To this end, he employed his skills of a play writer, musician, stage director and philosopher. Jankus was also a prolific writer, publisher and, in addition, a political orator. But he was a self-educated man: elementary school was his official education. The lack of formal education left its marks on his activities. Nevertheless, they were significant achievements of the national movement of Lithuania Minor at that time. Jankus' activities invigorated not only the cultural but also the political awareness of the compatriots and instigated them to fight for their rights. Vydūnas, who had studied as a free listener in various universities of Germany, reached a much higher intellectual, cultural and spiritual level. He elaborated an original philosophical system of his own, used modern principles and methods in playwriting and stage directing. His heritage significantly enriched Lithuanian culture, increased its intellectual power and opened the new horizons of artistic expression. However, in spite of these differences between the two thinkers and actors, they both — Vydūnas and Jankus — devoted their lives and skills to their nation, its culture and fundamental values. In the same field, each did his own best.

Straipsnyje nagrinėjamos Vydūno religinės pažiūros, jo santykiai su Prūsijos lietuvninkais, Rytprūsiais ir Prūsijos unijine bažnyčia. Pažymima, kad tik nedaugelis Vydūno gyvenimo ir veiklos tyrinėtojų akcentuoja jo protestantiškąsias šaknis. Autoriaus manymu, Vydūno mintys apie pasaulinį krikščionybės plėtros fenomeną parodo, kiek giliai ir netradiciškai jis suvokė krikščionybės prigimtį. Atskleidžiama, kad Vydūno religingumas ir požiūris į krikščionybę dėl jo sąlyčio su teosofija daugeliui jo amžininkų buvo nepriimtinas, sietinas pirmiausia su Rytų religijomis, ezoterinis bei atrodė tolimas nuo krikščionybės, ypač tokios jos formos, kokia buvo paplitusi Prūsų lietuvninkų tarpe - surinkimininkų tradicijos, kilusios iš vokiško pietizmo. Pabrėžiama, kad Vydūno domėjimasis pagonybe, Rytų religijų postulatais jį atskyrė nuo laikmečio religinio gyvenimo vyravusių tendencijų. Parodoma, kad kuo daugiau ir giliau Prūsijos unijinė bažnyčia suaugo su valstybe, tuo labiau Vydūnas kaip tautinės mažumos atstovas tolo nuo nuo jos institucinio konfesionalizmo ir prūsiškojo patriotizmo. Daroma išvada, kad religine prasme Vydūnas tapo mediatoriumi tarp dar labai stipriai savo tradicijas ir pasaulėjautą puoselėjančio jo laikmečio religinio pasaulio, kuris jautėsi esąs vienintelis teisus ir savo teisumą tvirtino kolonializmu, prievartine kitų tautų krikščionizacija, ir gimstančio naujo, globalizacijos era paženklinto pasaulio, kuriame pasaulio religijų ir kultūrų įvairovė suvokiama kaip savaime suprantamas ir kasdieninis reiškinys. The article deals with Vydūnas religious attitudes, its relation with the Prussian Lithuanians, the Eastern Prussia and the Prussian Uniate Church. It is noted that only a few Vydūnas' life and activity explorers emphasize his Protestant roots. According to the author, Vydūnas' thoughts about the global phenomenon of Christian development reveal how deeply and unconventionally he perceived the nature of Christianity. It is revealed that Vydūnas' religiousness and attitude toward Christianity was unacceptable for many of his contemporaries due to his contact with theosophy, which is primarily related to Eastern religions, isocratic, and seemed distant from Christianity, especially in its form, which was common among the Prussian Lithuanians - the collector traditions derived from German subjection. It is emphasized that Vydūnas' interest in paganism, the postulates of Eastern religions, separated him from the tendencies prevailing in the era of religious life. It is shown that as more and deeper the Prussian Uniate Church has grown up with the state, the more Vydūnas as a representative of a national minority ran away from its institutional confessionalism and prussian patriotism. It is concluded that Vydūnas became a mediator between the religious world of his time and his world, who believed to be the only righteousness, and his own righteousness, claimed to be colonialism, forced Christianization of other peoples, and the emerging world of a new era of globalization, in which the world religion and cultural diversity is perceived as a self-evident and everyday phenomenon.

Šiandien medijų rinkos stiprina įvairiausias žmogaus priklausomybes. Priklausomas žmogus yra lengviausiai valdomas. Vienas ryžtingiausių Vydūno žingsnių kaip tik ir buvo – priešintis brutaliai žmogaus priklausomybei nuo aplinkos. Blogiausia yra tai, kad nebetikime prasmės žiniomis nei vydūniško turinio pranešimais. Turi keistis mūsų viešieji kanalai; turime labiau pasikliauti kultūra: Vydūnu, Vaižgantu, Šatrijos Ragana. Kodėl kultūros, jos turimų ir kaupiamų žinių perdavimo ryšiai atrodo sutrikę? Galbūt mes nepajėgiame suvokti naujųjų medijų prigimties? Kad ir kokiu aspektu kalbėtume apie medijas, kalbame apie kultūros reiškinius. Šiandien medijų įvairovė labai didelė ir didėjanti. Medijų analizė tampa nauja medijų rūšimi. Pirmosios kalbinės medijos sukurtos rašto žmonių, rašytojų. Šiuolaikinių medijų centre – jau ne kalba; centre – vaizdai. Iškyla tikrovės problema. Šiuolaikinės medijos atsiskiria nuo tikrovės, nebesiekia tvarkos grynumo, įmanomos tik įtemptu sąmonės ir kalbos darbu. Prarastą tikrovę bandoma kompensuoti tikrovės simuliacijomis. Medijos bendriausia prasme nesutampa su mass media, su masine komunikacija. Bet mass media daro vis didesnį poveikį visoms medijoms. Taip pat ir literatūrai – specifinei medijai, kuri sąmonę pasiekia tik daugiašakiais kanalais. Vydūnas rūpinosi kultūrinių žinių leidyba, pats aktyviai rašė visais svarbiais gyvenimo klausimais, formavo žiniasklaidos medijų pobūdį. Šiame straipsnyje klausiama, ar rašytojų aktyvesnis dalyvavimas laikraščių puslapiuose, eteriuose, ekranuose galėtų nors kiek pakeisti dabartinių medijų pobūdį? Today media markets reinforce various human dependences. A dependent individual is easiest to control. One of the most resolute steps by Vydūnas was actually to resist the brutal human dependence on the environment. The worst thing is that we do not believe anymore in the knowledge of meaning or Vydūnas content like notices. Our public channels must change; we must rely more on culture: Vydūnas, Vaižgantas, Šatrijos Ragana. Why do relations of culture, communication of available and accumulated knowledge seem to be dysfunctional? Maybe we are not able to understand the nature of new media? Whatever aspect we choose to talk about media, we are talking about cultural phenomena. Today the diversity of media is very large and is still increasing. Media analysis has become a new type of media. The first verbal media were created by writers. The focus of modern media is image, not language anymore. The problem of reality arises. Modern media separate from reality, do not seek pure order, which is possible only by intensive work of consciousness and language. Lost reality is tried to be compensated by reality simulation. In the most general sense media do not coincide with mass media, mass communication. However, mass media exert an increasing impact on all media. Also on literature – a specific type of media which reaches consciousness only via multibranch channels. Vydūnas cared about publishing of cultural news, actively wrote on all important life issues and formed the nature of mass media. The paper asks a question whether a more active participation of writers on newspaper pages or on TV screen could change the nature of modern media to any extent.

Straipsnyje gvildenama kultūros problematika – pagrindinė ir originalioji Vydūno filosofijos dalis. Dėmesys kultūros problematikai yra tas momentas, kuris Vydūno filosofiją sieja ne tik su Rytų, bet ir su Vakarų filosofine tradicija bei su jo laiko ir krašto aktualijomis. To meto kultūrinė situacija kėlė tokius klausimus, į kuriuos mąstytojui daugiausia reikėjo atsakyti pačiam. Į šiuos klausimus siekusi atsakyti vydūniškoji kultūros koncepcija buvo kur kas originalesnė negu jo pateikta būties samprata, be reikšmingesnių modifikacijų perimta iš vedantos. Visgi vedantiškoji išeities pozicija savo ruožtu Vydūno kultūros koncepciją darė savitą ir originalią kitų žymesnių lietuviškųjų kultūros koncepcijų atžvilgiu. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam Vydūnui kultūra yra būtina, ontologiškai sąlygota, kosminės visumos evoliucijos dalis. Jos raidos pradžią mąstytojas sieja su žmoniškumo sferos atsiradimu toje evoliucijoje. Kultūros srityje, Vydūno aiškinimu, telpa toji žmogaus veikla, kuria realizuojamos būtent dvasinės jo potencijos, jo žmogiškoji esmė. Pabrėždamas žmogaus dvasios kūrybiškumo, jos savarankiškumo svarbą kuriant kultūrą, Vydūnas kartu pažymi, kad tas savarankiškumas bei kūrybiškumas gali pasireikšti tiktai individualizuota forma. Būtent individualumas, žmogiškųjų asmenybinių savybių aktualizavimas yra esminis žmogaus kultūrinės raiškos bruožas. Vydūnui žmogaus esmė yra metafizinė absoliutinės dvasios apraiška, save išreiškianti kultūrinėje veikloje – vienoje iš aukščiausių dvasinės evoliucijos pakopų. The Lithuanian thinker Vydūnas (1868-1953) based his theory of culture, the most original part of his philosophy, on the fundamental ontological concept of spiritual absolute which is both immanent and transcendent in relation to the world. He borrowed this concept from Hindu Vedantą. According to Vydūnas, culture is the expression of the immanent part of the absolute in which man acts. The essence of man is spiritual, but as a part of nature man belongs to the world. Culture springs from the contact between the spiritual essence of man and the world. The human spirit realises itself in such forms of man's activity as science, art and morality. The development of culture means the humanisation of the world. At the same time culture bears and expresses the marks of the personal and national spirit. Thus, the development of culture is both the form of humanisation of the world and the expansion of the spiritual realm of freedom. Religion, as a form of contact of the human spirit with the absolute, does not belong to the world of phenomena and therefore it does not belong to culture. Religion is the very beginning and the ultimate end of culture; for all phenomenal reality tends to the absolute by way of spiritual evolution

Vydūnas – vienintelis lietuvių teatro menininkas, kūręs dramos kūrinius ir pats juos režisavęs. Šio dramaturgo ir režisieriaus kūrybinė biografija apima beveik keturis dešimtmečius. Pirmoji drama – „Pasiilgimas Veldėtojo“ – pastatyta su Tilžės Giedotojų draugijos vaidintojais 1899 m. Vydūnas, gyvendamas Mažojoje Lietuvoje, studijuodamas Vokietijos universitetuose, mokėdamas daugelį užsienio kalbų, buvo arčiau Europos teatro naujovių, nei daugelis Lietuvos teatro menininkų. Lietuvių dramaturgijos istorijoje Vydūno kūryba apibendrinama filosofinės dramos sąvoka. Vyraujanti jo filosofijos ir draminės kūrybos tema – žmogaus sąmoningėjimo procesas, suvokiamas kaip žmogaus sau, tautai, žmonijai idėjų įprasminimas. Tačiau dramose nesiribojama tik dialogine ar monologine, t. y. verbaline, literatūrine filosofinių idėjų raiška. Dramų remarkos liudija, kad Vydūnui itin rūpėjo teatro kalbos priemonės, įgalinančios kūrinio idėjas kuo įtaigiau perteikti scenoje. Šio straipsnio tikslas – bendriausiais bruožais rekonstruoti Vydūno draminių kūrinių tekstuose užfiksuotą teatro viziją, pagrindinius teatro kalbos elementus. Straipsnyje pratęsiami autorės monografijoje „Vydūno dramaturgija“ (2000) pradėti tekstų tyrinėjimai, todėl dramaturgijos fenomeną apibendrinantys teiginiai išsamiau nemotyvuojami. Vydūno teatro vizija rekonstruojama konkretizuojant ir susisteminant dramos teksto (siužeto, draminių situacijų, personažų kalbos) sąsajas su vizualine (scenovaizdis, apšvietimas, etc.), akustine (muzika, kalbos, kitų garsų dinamika) kūrinio idėjos raiška. In this article, the theatrical vision stated in the remarks of dramatic texts by Vydūnas is reconstructed. Nearly four decades Vydūnas, together with amateur actors from Tilsit Chanters Society, staged his dramas and created a very distinctive theatrical language. The theatrical vision of Vydūnas is reconstructed through putting the links between dramatic text (subject, dramatic situations, language of personages), visual expression (scenography, stage illumination, costume, properties) and acoustic expression (music, dynamics of talking and other sounds) of the idea into both concrete and systematic way. In this article, the conclusion is drawn that the theatrical vision of Vydūnas was very close to the experiments in European theatres at the beginning of the 20th century; in the context of Lithuanian theatre of the time, Vydūnas' theatrical investigations are exclusive because of the innovative synthesis of equal elements of performance such as language, scenography, music, and stage motion (choreography)

Straipsnyje tyrinėjami Imanuelio Kanto kilmės klausimai, sutelkiant dėmesį į lietuvių lūkesčius. Kantas visą gyvenimą praleido Karaliaučiuje, dėstė Karaliaučiaus universitete. Filosofas gyveno įvairiatautėje vokiškosios Prūsijos dalyje, turėjo asmeninių ryšių su lietuviais. Apžvelgdama Kanto kilmės tyrimų istoriją, autorė teigia, kad ji skleidžiasi kaip problema, kurioje neįmanoma aptikti ribos tarp mokslinio objektyvumo ir pasaulėžiūra bei sentimentais grįsto suinteresuotumo rezultatais. Kanto kilmės klausimas iškilo filosofo gyvenimo pabaigoje, daug detalių tyrimų XX a. viduryje atliko Rytprūsių istorikai. Kanto kilmės klausimai svarstyti Lietuvoje ir XX a. pradžioje, ir antroje pusėje. Pasibaigus sovietmečiui, Lietuvoje dingo poreikis kurti istorijas apie didžius žmones, labai artimus lietuvių kultūrai ir tautai. Pastaruoju metu Lietuvos mokslininkų studijose pasirenkamas vidurys tarp dviejų kraštutinumų požiūryje į Kanto kilmę: kad jis kilęs iš lietuvių bei kad samprotavimai apie lietuvišką kilmę neturėjo rimto pagrindo. Šiuo metu klausimas nesulaukia tiek daug aistrų, tačiau populiariojoje mintyje Kanto kaip lietuvio įvaizdis yra gyvas – jo kilmės klausimai analizuoti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Šiandien, bijantis jau ne sovietų, o globalizacijos, linkstama pažeisti nacionalinio intereso ir moksliškumo proporciją. Tad ateityje galima tikėtis naujų Kanto lietuviškumo interpretacijų. The article researches the questions on the origins of Immanuel Kant, by paying attention to the expectations of Lithuanians. Kant spent all of his life in Konigsberg, where he taught at the University of Konigsberg. The philosopher lived in a multi-national German part of Prussia and had personal ties with Lithuanians. By reviewing the history of Kant's origin researches, the author states that the history presents itself as a problem, in which it is impossible to uncover the boundary between scientific objectiveness and the interest in results based on worldview and sentiments. The question on the origins of Kant arose at the end of philosopher's life; Eastern Prussia historians carried-out many detailed researches in the middle of the 20th century. The questions on the origins of Kant were discussed in Lithuania during the first and second half of the 20th century. After the end of Soviet period, the need to create stories about great people that were closely linked to Lithuanian culture and nation disappeared. At present, the studies of Lithuanian scientists choose a middle ground between two extremes in point of view regarding the origins of Kant: that he originated from Lithuanians and that reasoning regarding Lithuanian origins did not have any serious basis. Currently, this issue does not incite as much passion as before, however, in the popular mind the image of Kant as a Lithuania is still alive – the questions regarding his origins were analysed in the independent Lithuania as well. Today, when people fear not the Soviets, but globalization, there are tends to breach the proportion of national interest and science. Thus, in the future, one could expect novel interpretations on the Lithuanianship of Kant.

Straipsnyje pristatomi intertekstiniai lietuvių dramaturgijos ryšiai su W. Shakespeare‘o kūryba ir ekspresionistinės dramos poetikos interpretacija XX a. lietuvių dramaturgų kūriniuose. Aptariama tiesioginė vokiškojo ekspresionizmo įtaka Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje, gyvenusiam dramaturgui ir režisieriui Vydūnui. Per šio dramaturgo kūrybą ekspresionistinės dramos tendencijos veikia vėlesnių lietuvių dramaturgų vaizduotę (ypač po 1969 metais pasirodžiusio Vydūno dramų rinkinio). The article presents intertextual links between Lithuanian drama and W. Shakespeare's plays as well as interpretations of expressionist drama poetics in the works of twentieth-century Lithuanian playwrights. It considers a direct influence of German expressionism on the creation of Vydūnas, a playwright and director, who lived in Tilžė, Lithuania Minor. It is through the creation of this playwright that the tendencies of expressionist drama affected the imagination of other Lithuanian playwrights (especially after the publication of a selection of Vydūnas ' plays in 1969.

Straipsnio tikslas - atskleisti Reformacijos ir protestantizmo idėjų bei nuostatų poveikį Mažosios Lietuvos lietuvių evangelikiškai giesmei ir giedojimo tradicijai, iš jos kilusiems kitiems šio krašto muzikinės kultūros reiškiniams. Reformacinis judėjimas, sudaręs sąlygas reikštis tautų kūrybingumui, sąlygojo lietuviškos protestantiškos giesmės bei visuotinio bendruomeninio giedojimo atsiradimą, nulėmusį XV-XX a. pr. muzikinės raiškos kryptis Mažojoje Lietuvoje. Aptariama: lietuvių evangelikiškos liuteroniškos giesmės, giedojimo tradicijos raida, paplitimo erdvė (bažnyčia, mokykla, surinkimai, giedotojų draugijos); Evangelijos surinkimų įtaka ir svarba giedojimo tradicijos įsitvirtinimui; Sandoros ir Jaunųjų sandoros draugijų, Vydūno įnašas į religinio chorinio giedojimo plėtotę ir kt. Tyrimo objektas - Mažosios Lietuvos muzikiniai reiškiniai, susiję su protestantiška kultūra Protestant evangelical culture affected all cultural areas in Lithuania Minor including musical culture. Individual and quite developed musical culture of Lithuanians who called themselves lietuvininkai under the sway of spiritual climate of the Reformation survived until the middle of 20 century. It was expressed first of all by singing evangelical Lutheran songs, creation, publication of song books, widely prevalent religious movement of assemblies that represented itself mainly through singing. The crucial impact of Königsberg University was felt for nurturing Protestant traditions in Lithuania Minor. It became the main institution for the training of evangelical Lutheran priests, workers in the area of Lithuanian writing, art and music. Protestant Königsberg University laid the foundations for the individual development of the musical culture of Lithuania minor - ethnical and professional spread of evangelical Lutheran song. Evangelical Lutheran societies such as Sandora (Concord) and Jaunųjų sandora (Concord youth) appealed to the Protestant attitudes of spiritual nurture of people. These societies achieved their objectives with the help of song and choral singing. Famous Lithuania Minor culture and art personality Vydūnas who came to the fore under the influence of traditions of the Reformation contributed greatly to the development of evangelical musical culture in this region. Tilsit Lithuanian chanters society and other groups of chanters in Lithuania Minor propagated harmonized evangelical Lutheran song in the level of concert. Aside from the church, schools in Lithuania Minor, with singing as its major discipline, nurtured evangelical songs. From 1923, with the incorporation of the Klaipėda region into the territory of Lithuania Lutheran song began to lose its importance

Žmogiškosios prigimties galimybes ir ribos, sveiko ir brandaus žmogaus (visuomenes) vizija, didžiausias asmenybes kūrybinių galių išsiskleidimas, žmogaus būties pilnatve ir savo gyvenimo įprasminimas, - tai klausimai, į kuriuos atsakymų ieškojo ir Vydūnas (Vilhelmas Storasta), ir A.Maslou (Abraham Maslow). Straipsnyje lyginama šių dviejų mąstytojų asmenybes augimo ir savęs aktualizavimo psichologijos filosofija. The main questions, in which both Vydūnas and A.Maslow are interested: possibility of human nature, the vivision of healthy and ripe man, the stretching of person's creative power, a wish to give a sense to man's life and existence. The self - urging and development of man's philosophy is compared in this article.

Straipsnyje pateikiama Vydūno teigiamo santykio su Dostojevskio kūryba problemos sklaida. Analizės lauką sudaro du šaltiniai: kritinis Vydūno tekstas apie Dostojevskio kūrybą ir jį apžvelgiantis žymiai vėlesnis Birutės Baltrušaitytės-Masionienės didžiąja dalimi faktografinis ir deskripcinis straipsnis „F. Dostojevskis lietuvių kritikoje“, kuriame mokslininkė taip pat pateikė ir itin glaustą kritinio Vydūno teksto analizę. Į abudu šiuos tekstus žvelgiama iš istorinio nuotolio projekcijos, remiantis literatūrine hermeneutika; siekiama suaktualinti Vydūną, įtarpinti jo kritikos tekstą į dabartį. Skirtingoms supratimo dalyvių žiūroms susidūrus, įvyksta ir kūrybinė, interpretacinė Dostojevskio romanų plėtra. Išanalizavus Vydūno Dostojevskio jubiliejui pažymėti skirtą straipsnį, galima tvirtinti, kad lietuvių filosofui jo puoselėtam savosios lietuviškos kultūros ir tautiškos sąmonės ugdymo mokymui rusų rašytojo kūryba nebuvo veiksminga, o vėlyvuosiuose jo romanuose išreikšta stačiatikių tikėjimui svarbi atgailos, sietinos su savęs tobulinimu, idėja nerado atgarsio kitokiais, protestantiško tikėjimo principais grįstame vydūniškajame mokyme. Neigiamai įvertinęs Dostojevskio kūrybą ir atmesdamas jo reikšmę lietuvių kultūrai, Vydūnas išreiškė ir dalies lietuvių kūrybinės inteligentijos nuotaikas. Vydūno straipsnį galima apibūdinti ir kaip subjektyvias autoriaus pažiūras išsakantį nekūrybišką kritikos etiudą, ir kaip savitą lietuvišką rusų rašytojo kūrybos recepciją, grįsta užtekstiniu kontekstu, sąlygotu tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos XX a. pradžios egzistencine tikrove. The paper presents the dissemination of the problem of the positive relationship of Vydūnas and Dostoyevsky’s works. The field of analysis covers two sources: the critical text by Vydūnas about Dostoyevsky’s works and a much later synoptic, mainly factographical and descriptive article “Fyodor Dostoyevsky in Lithuanian criticism” by Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, in which she also presents a very concise analysis of the critical text of Vydūnas. Both texts are viewed from the historical perspective, based on literary hermeneutics; the aim is to make Vydūnas relevant today and fit his critical text in the present-day context. Upon collision of different views of the participants of understanding, the creative and interpretational development of Dostoyevsky’s novels occurs. The analysis of Vydūnas’ article dedicated to Dostoyevsky’s anniversary leads to the statement that the Lithuanian philosopher did not find the works of the Russian writer effective for his teaching of the development of own Lithuanian culture and national consciousness, and the idea of penance, related to personal development and important for the Orthodox religion, expressed in his later novels, did not send ripples through Vydūnas’ teaching based on other principles of the Protestant religion. Having negatively evaluated Dostoyevsky’s works and rejected his significance for Lithuanian culture, Vydūnas also expressed the moods of part of Lithuanian creative intelligentsia. Vydūnas’ article might be described as a non-creative essay of criticism expressing the his subjective views and as a peculiar Lithuanian reception of the works of the Russian writer, based on the subtextual context determined by the existential reality of the beginning of the 20th c. of both Lithuania Minor and Lithuania Major.