Search

In multi-ethnic societies, one way in which ethnicity manifests itself is in classifying people according to their ethnic origin. Such classification is based on stereotyping and is typically achieved by emphasizing certain common characteristics rather than individual particularities. Both lived experience and folklore corroborate the fact that ethnic stereotypes, ethnic self-awareness, and identity are also influenced by historical circumstances. This article focuses on Lithuanians’ and Latvians’ attitudes towards Poles and Germans, and towards one another during the period between the eighteenth and the first half of the twentieth centuries. The aim of this article is to reveal how the folklore of the two neighbouring nations, Lithuanians and Latvians, depicts the aforementioned ethnic groups; what historical events, cultural and social factors determined the similarities and differences in their portrayal in Lithuanian and Latvian folklore.

Straipsnyje trumpai apžvelgiamos vokiečių masonų karinės ložės, aptariamos jų ištakos, raida bei šios humanistinius principus puoselėjusios brolijos požiūris į karą. Konkrečiau analizuojamos dvi 1916–1918 m. šiandieninės Lietuvos teritorijoje veikusios karinės ložės „Vokiečių sargyba prie Nemuno“ (Deutsche Wacht an der Memel) ir „Vilnius liepsnojančiam kalavijui“ (Wilna zum Flammenden Schwert). Tyrimo tikslas – pateikti šiek tiek daugiau informacijos apie šias labai menkai žinomas masonų ordino šakas bei joms priklausiusius narius. The article offers a brief overview of German military Masonic lodges, their origin, evolution, and the attitude towards the war of the fraternity, which was known to foster humanistic principles. Two military lodges, the German Guard on the River Nemunas (Deutsche Wacht an der Memel), and Vilnius for the Flaming Sword (Wilna zum Flammenden Schwert), which operated in present-day Lithuania from 1916 to 1918, are subjected to a detailed analysis. As can be seen from the preserved and rather fragmentary information, the influence of the Freemasons in the Oberost was most tangible in 1916. This was mainly due to the high positions held by some of the members in the occupying administration. The most influential included General Adalbert Wegner, the governor of Vilnius and the grand master of the Prussian Grand Lodge “The Three Globes”, and Walther Pusch, the burgermeister of Kaunas. Wegner’s early death prevented the spread of wider Masonic activities across Lithuania and to some extent implementation of more lax forms of governance as regards the local population, as it was in the case of W. Pusch, whose good relations with the locals amid the occupation was a rare exception. In general, at the end of 1915 and the beginning of 1916, there were signs that the influential Masonic brotherhood, who cherished humanistic ideals, were leaning towards a more liberal administration of the occupied territories, which went against the strict policies of the military administration under Erich Ludendorff. However, the removal of most Masons from higher positions, and the restriction of their activities, suggests that the German Freemasons placed obedience to their military superiors and the Fatherland higher than the Masonic humanism, and mostly confined themselves to rituals, general assemblies and leisure activities.

Straipsnyje, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga ir prieškario Lietuvos periodiniais leidiniais, nagrinėjamas žydų tautybės vaikų mokymasis 1920 m. įsteigtoje Kauno vokiečių gimnazijoje. Atskleidžiami 1925 m. atsiradę nesutarimai tarp vokiečių ir žydų dėl smarkiai pakelto mokesčio už vaikų mokymąsi gimnazijoje ne vokiečių tautybės asmenims. Dar didesnę konfrontaciją sukėlė antisemitizmo politika nacių valdomoje Vokietijoje, paskatinusi Lietuvos žydų protestus ir vokiečių boikotą. Atskleidžiami žydų bendruomenės veiksmai paimant savo vaikus iš Kauno vokiečių gimnazijos 1933 m. pavasarį ir steigiant jiems atskirą mokyklą – Kauno žydų gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba. The present study is aimed at exploring the reasons for founding Kaunas Jewish Gymnasium with the Lithuanian language of instruction as well as its wider historical context. The article is based on the materials found in the collections of the Ministry of Education of the Republic of Lithuania and available at the Lithuanian Central State Archives; the periodical publications of that time were also made use of. The article draws the reader’s attention to the fact that in the period after the First World War, when the independent state of Lithuania was founded, ethnic minorities were provided with a possibility of establishing their own national schools. Those schools were also attended by students of other nationalities, including Lithuanians. However, that was not typical of Jewish schools, which were attended exclusively by Jewish children. When the German gymnasium was established in Kaunas, it was attended by more than a hundred of Jewish children and a smaller number of children of other nationalities. The tuition fee was the same for all, irrespective of the nationality. However, the situation changed in 1925: the school-supporting society passed into the hands of Germans and issued the regulation that children of other nationalities should pay over three times more. The parents of the students, who were mostly Jews, objected to that regulation though they were not in the capacity to change the discriminating situation. Thus the children continued to attend the gymnasium, and their parents were made to pay the high tuition fee. When national socialists came to power in Germany with their leader Adolf Hitler in the position of the chancellor, the anti-Semitic manifestations became more widespread. The Lithuanian Jewish community expressed solidarity with the Jews in Germany by organizing protest meetings and announcing boycott of Germans in Lithuania. Under the circumstances, with the confrontation between Jews and Germans growing, the tension between Jewish and German students and their parents in Kaunas German gymnasium was also growing. In the spring of 1933, on the demand of the Jewish community, Jewish parents resolved to take their children from the German gymnasium. Jewish students that no longer attended Kaunas German gymnasium could continue studying in other Jewish gymnasiums in Kaunas. However, since the majority did not know the Hebrew language, the decision was made to establish a separate gymnasium with the Lithuanian language of instruction. This privately-supported gymnasium, Kaunas Jewish gymnasium with the Lithuanian language of instruction, opened in September 1933 and survived till the Soviet occupation. As the numbers of students were not big, the gymnasium experienced a constant shortage of resources.

Straipsnyje, remiantis pastaruoju metu gausiai leidžiamu memuarinės literatūros segmentu, apžvelgiama, kaip Klaipėdos krašto gyventojai - lietuvininkai ir vokiečiai - suvokia tautiškumą bei religiją, kokiais kriterijais vadovaujantis save priskiria vienai ar kitai tautinei ir konfesinei grupei. Apžvelgiami nauji šaltiniai ir esami istoriografijos darbai, akcentuojami ekonominiai, kultūriniai, religiniai skirtumai, kurie XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje lėmė lietuviškosios savivokos sampratos skirtumus Didžiojoje ir Prūsų Lietuvoje. Tiriama, kaip tautiškumo suvokimas priklauso nuo kultūrinio ir religinio konteksto. Nustatyta, kad net ir tos pačios tautos, gyvenusios skirtingomis politinėmis bei religinėmis aplinkybėmis, atstovai, siekdami bendro tikslo, būdus tam tikslui pasiekti gali rinktis visiškai skirtingus.

[...] The aim of the article is to reveal the relations between Lithuanian Germans and Lithuanian Evangelical Lutherans from 1918 to 1940. Abundant archival data, which for the most part is kept in the Lithuanian State Central Archives (LSCA), helped to reveal the topic under discussion. The data stored at the fund of the State Security Department (f. 378) of the said archives (monthly reviews and reports prepared by the political police) on the activities of Germans residing in Lithuania is especially valuable. The documents kept at the fund of the Ministry of Interior (f. 377) and other funds of the archives, as well as periodical press of that time were also used. According to the Lithuanian census of 1923, the religious distribution of local Germans (excluding those from Klaipėda Region), whose population at that time amounted to 29,231, was as follows: Roman Catholics – 207, Jews – 1, Evangelical Lutherans – 28,671 (it accounted for as much as 98.08 % of the total Lithuanian German population), Orthodox – 26, Evangelical Reformers – 212, Baptists – 48, Evangelical Methodists – 43, Free Evangelicals – 18, non-believers – 1, Adventists – 4. This census revealed that the counties of Tauragė, Vilkaviškis, Šiauliai, Kaunas, Šakiai, Marijampolė, Biržai were the largest centres of Evangelical Reformers in Lithuania. The research revealed that in the first decade of independence the domination of Germans in the Lithuanian Evangelical community was determined by the leading positions held for a long time by the representatives of this nationality in the Church of the Evangelical community of the country and the monopoly held by German Evangelical Lutheran priests in preaching the doctrine to believers (in the first years of independence the numbers of Lithuanian Evangelical Lutheran priests were very scarce), as well as a quantitative advantage of the German community (in 1923 Germans made up 43.06 %, Lithuanians – 33.51 %, Latvians – 20.36 % of the overall Evangelical Lutheran community, while the remaining small part of Evangelical Lutherans consisted of other nationalities and foreigners). However, in 1930s Germans lost their leading positions in the Lithuanian Evangelical Lutheran community. It was due to the strict position of the leadership of the Consistory of Lithuanian Evangelicals in their fight against Germanization among Evangelical Lutherans, the growth of the number of Lithuanian Evangelical Lutheran priests and the growing awareness of Lithuanian Evangelical Lutherans themselves in the struggle with German Evangelical Lutherans for their equal rights and the leading role in the aforementioned religious community.

Straipsnyje svarstomas klausimas, kaip kultūrinės, tautinės ir generacinės atminties struktūros lemia praeities pasakojimų reprodukavimą ir kaip šios struktūros padeda visuomenės metanaratyvus pritaikyti individualiems prasmės kūrimo bei interpretavimo poreikiams. Straipsnyje analizuojamas sudėtingas ideologijos ir biografinės atminties santykis: kokias išraiškas įgyja naujos visuomenės sovietinė ideologema asmeniniuose žmonių gyvenimo pasakojimuose apie savo gyvenimą pokarinėje Klaipėdoje? Kaip buvo kuriamas naujos visuomenės vaizdinys ir kokie jo struktūriniai komponentai aktualizuojami asmeninėse istorijose šiandieninėje rusakalbių bendruomenėje, kuri buvo itin gausi pokario Klaipėdoje ir aktyviai kūrė miesto tapatybę? Straipsnio pradžioje trumpai pristatomos bendresnės šio tyrimo ištakos ir paaiškinama, kodėl analizei pasirinkta Klaipėdos rusakalbių bendruomenė. Reziumuojant istorines studijas apie rusakalbių gyventojų migracijos procesus pokario Lietuvoje, parodomas socialinis kontekstas, formavęs kolektyvinės patirties ir atminties struktūras. Vėliau pereinama prie analitinio modelio pristatymo, paaiškinamos metodologinės ir empirinės medžiagos analizės prielaidos. Analizėje siekiama nustatyti, kiek rusakalbių šeimos istorijų naratyvuose naudojami struktūriniai rusifikuotos sovietinės tapatybės ideologijos komponentai ir kiek jie transformuojami. Tyrinėjant šias transformacijas lemiančius veiksnius siekiama parodyti kompleksiškas sąsajas tarp tiesioginės ir netiesioginės patirties, kolektyvinės atminties, kaip ideologinio darinio, ir miesto, kaip įvairių socialinių grupių gyvenamosios erdvės. Rusakalbių klaipėdiečių šeimos istorijų naratyvų analizė atskleidžia, kad šių žmonių papasakotos šeimos istorijos pertvarkomos paisant tiek asmeninių ir kartos poreikių, tiek siekiant išlaikyti lojalumą ne tik šeimai, bet ir valstybei, kurioje pasirinkta gyventi. In this article, I address an issue of how structures of cultural, national and generational memories are reproduced in the personalized narratives of the past, and how the meta-narratives of the society are adjusted to the needs of a person in constructing the meaning of the past. The article discusses the complex relationship between ideology and biographical memory: which expressions do individuals use in their personal life stories/family histories about life in postwar Lithuania, and how are the narratives structured by the idea of building a new society, which was a central constituent of the Soviet ideology? How was the image of a new society constructed in the Soviet times and which of its structural components are still actualized in personal life stories/family histories of today’s Russian-speaking community, which was the biggest ethnic group in postwar Klaipėda?The article starts with a brief introduction to the idea of this research and explains why it is focused on the Russian-speaking community in Klaipėda. Following an overview of historical studies on the migration of Russian-speaking people in postwar Lithuania gives a social and demographical profile of the context that structured the collective experience and memories. After an explanation of the analytical model and the methodological assumptions, I proceed to the narrative analysis of life stories/family histories told by Russian-speakers and explore how the narratives are structured by the ideology of the Russified Soviet identity and how this discourse is transformed. By investigating these transformations, I try to show the complex relations between direct and indirect experiences, collective memory as an ideological structure and a city as a living space of different social groups. The analysis of the life stories/family histories of the Russian-speaking community of Klaipėda supports the thesis that the family stories told by these people are transformed taking into account the personal and generational interests to display loyalty to their families and naturalized attachments to their place of residence.

Straipsnyje remiantis Vydūno knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“ nagrinėjama Vydūno požiūrio į tautiškumą genezė, esminiai jos momentai bei kultūrinė recepcija. Akcentuojami kultūriniai ir religiniai skirtumai, kurie XIX a. pabaigoje atvedė prie lietuviškosios savivokos sampratos skirtumų Didžiojoje ir Prūsų Lietuvoje. Straipsnyje tiriama kaip per tautiškumo suvokimą buvo realizuojamos atsinešti dar iš nacionalinio atgimimo epochos lietuvybės idėjų plėtros ir įtvirtinimo modeliai, pagrįsti skirtingų kultūriniu ir religiniu kontekstu. Tyrimų rezultatai rodo, kad net ir tos pačios tautos, tačiau besivysčiusios skirtingomis politinėmis ir religinėmis aplinkybėmis, atstovai siekdami bendro tikslo, gali jo kelius suprasti visiškai skirtingai.

Remiantis vien pirminių šaltinių analize ir sinteze (straipsnyje panaudota trylikos Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų medžiaga, informacija, esanti publikuotuose dokumentuose, statistiniuose leidiniuose ir krašto periodinėje spaudoje), straipsnyje nagrinėjamas latvių konsulato Klaipėdoje raidos 1920–1940 m. etapai. Įvardijamos Latvijos konsulato steigimo, funkcionavimo ir uždarymo aplinkybės, išskiriami konsulų – Alfreds’o Misse, Peterio Kalcenavs’o, Karlio Freimanio, Janio Riekstiņš’o ir Janio Seskio – atvejai. Aptariama 1920–1940 m. Klaipėdoje veikusio Latvijos konsulato veikla, analizuojami Latvijos konsulato rangų pokyčiai, personalas, konsulų kultūrinė veikla. Based on the analysis and synthesis of primary sources, the article analyses the stages of development of the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940. It specifies the circumstances of establishment, functioning and closure of the Latvian consulate with a focus on the following consults: Alfreds Misse, Peteris Kalcenavs, Karlis Freimanis, Janis Riekstiņš, and Janis Seskis. It discusses the activities of the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940 and analyses the changes in the ranks of the Latvian consulate, its personnel and cultural activities of consuls. Until now the development of Latvian consulates in Lithuania has not received adequate attention from Lithuanian researchers. There are barely several publications on this topic in Lithuania. The works by Sandra Grigaravičiūtė and Zenonas Butkus are especially noteworthy. The topic was more extensively covered by Latvian researchers, namely Ē. Jēkabsons, V. Ščerbinskis and K. Kapenieks. The study on the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940 is new, relevant and significant as it is the first comprehensive study revealing the appointment and activities of Latvian consuls in Klaipėda. The paper makes use of the previously unpublished archival data, periodical press, statistical publications, works of foreign historians. The research object is the circumstances of establishment, functioning and closure of the Latvian consulate in Klaipėda (1920–1940). The position of the Latvian consulate in the Klaipėda Region in 1939 also became the object of research. The article covers the period from May 1920 to February 1940. Year 1920 was selected as the starting point because it was the year of appointment of the Latvian career consular agent in Klaipėda Alfreds Misse, whereas the year 1940 marks the termination of activities of the Latvian consulate in Klaipėda after the transfer of Klaipėda to Germany. The aim of the article is to analyse the motives and process of establishment of the Consulate General of Latvia in Klaipėda and to reveal its activity fields in the period 1920–1940. The article discusses the activities of the Latvian consulate in Klaipėda in 1920–1940; it analyses the changes in the ranks of the Latvian consulate, its personnel and cultural activities of consuls. The analysis of primary and secondary sources prompts a conclusion that the Consulate General of Latvia was established in Klaipėda due to two reasons: 1) observation of events in the Klaipėda Region and collection of information; and 2) a numerous population of Latvians as foreigners in Klaipėda (the consulate intensified the relations with Latvians in the Klaipėda Region and sought to represent their interests). From May 1920 to February 1940 when the Klaipėda Region was transferred to Germany a total of 5 Latvian consuls were appointed to Klaipėda: Alfreds Misse, Peteris Kalcenavs (twice: 1924 and 1933–1934), Karlis Freimanis, Janis Riekstiņš, Janis Seskis (one of the most active Latvian consuls in the Klaipėda Region and Lithuania without the Klaipėda Region). The main fields of activity of the Consulate General of Latvia in Klaipėda were the following: participation in cultural events and educational campaigns. Latvian consuls in Klaipėda paid special attention to the Curonians in 1932–1933 and Latvian Jews in 1939. The analysis of the circumstances of formation of the Latvian consular corps in Klaipėda leads to the conclusion that the Consulate General of Latvia was one of the longest-standing foreign consulates in Klaipėda (1920–1940).

The geographical location of Sudovia and some historical circumstances made the place to be the first ethnic Lithuanian territory, which experienced a terrible loss of people, destruction of towns, villages and estates. The residents of Sudovia were spiritually traumatized and bore moral losses and afflictions after the Suvalkai Province of the Russian Empire was established. The territory was on the border with Prussia. The destructive war took place there in the years 1914-1915. A lot of time has already passed since then and people started forgetting the painful losses of the period. Perhaps, the harm caused by the war should be forgotten, however, without the knowledge of their past, people cannot evaluate the present and the future. The author tries to answers the questions and presents the readers with the description of losses and tribulations of Lithuanians during the war which took place one hundred years ago. The author noticed that the available historical descriptions of the terrible battles fought in Sudovia are few and fragmented, as if the place was not the cradle of the ethnic Lithuanian culture. Such ideas weaken our spiritual patriotic awareness and hinder deeper and more reasonable understanding why the restoration of the Republic of Lithuania was so important for the future of the nation.

Šiame straipsnyje, remiantis Lietuvos valstybės saugumo departamento 1939 m. kovo 1 d. pažymos „Lietuvos vokiečių kultūrinės ir ekonominės padėties duomenys 1938 m.“ analize, pateiktas dalinis vokiečių bendruomenei priskirtų lojalumo dimensijų vertinimas. Įvertinus suvestinėje fiksuotų lojalumo charakteristikų visumą ir pritaikius logistinės regresijos modelį, nustatyta, kad vokiečių moterų lojalumo šansai buvo didesni nei vokiečių vyrų. Taip pat teigiama, kad Pietų Lietuvos vokiečių bendruomenės lojalumo šansai buvo mažiausi, o palankiausi lojalumo šansai susiklostė Vidurio Lietuvos vokiečių bendruomenės atveju. Consideration of the development of the fate of the communities of national minorities is on the agenda of the present-day Lithuanian historiography and arouses considerable interest. This attempt is related to the aspiration to go deeper into the ins and outs of the development of the German community in Lithuania. The aim of this article is to reveal the characteristics of the fairly statistically fixed metric of the said community of 1938, collected by way of watching it. Lithuanian special operational services collected information about the moods prevailing in the groups of national minorities on a regular basis, and the German case was no exception. A secret certificate of the State Security Department of 1 March 1939 contained a survey of the 1938 cultural and economic situation of the Lithuanian Germans. The latter data summary contains the information about the German organisational structures (public organisations, confessional formations, establishments of institutional education and economic activities of the Germans (factories, enterprises, shops, mills, saw-mills and others, as well as independent agricultural entities). The author of the article, assessing the whole complex of loyalty characteristics recorded in the summary (the owners and their subordinates are referred to as loyal and disloyal, though, unfortunately, the data are incomplete) and applying the logistic regression model vhich established that chances of loyalty of the German women were greater than those of the German men. During the investigations, the present author was able to establish that chances of loyalty of the German community in southern Lithuania were slightest (they could have been determined by the factor of the border with Germany), and the highest chances of loyalty arose in the case of the German community in Central Lithuania. In the opinion of the present author, the ratio of persons belonging to another nation and the Germans on a defined territory also exerted influence on the characteristics of loyalty.

„Armijos krajovos“ (AK) Vilniaus apygarda buvo pavaldi Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone ir AK vyr. štabui Varšuvoje. Jos tikslas buvo atkurti Lenkiją 1939 m. ribose. AK naudojo partizaninio karo taktiką: rengė diversijas, sabotažus, vykdė dezinformaciją ir okupantų įstaigų dezorganizaciją. Šiame darbe pristatoma AK Vilniaus apygardos struktūra ir veikla. Darbo tikslas yra naudojantis archyvine medžiaga pristatyti ir ištirti AK santykius su lietuviais, sovietais ir vokiečiais. Vilniaus krašto specifiškumas nacistinės okupacijos metais buvo toks, kad lietuviai, sovietai ir lenkai laikė jį savo valstybių dalimi. Todėl tautinių santykių atskleidimas yra labai svarbus. AK suprato santykių tarp įvairių tautybių svarbą ir pasitelkusi propagandą bandė patraukti gyventojus į savo pusę. Santykiai tarp lenkų ir vokiečių klostėsi sunkiai. Lenkų karinio pogrindžio judėjimo dalyviai buvo kalinami, sušaudomi. 1944 m. pr. Vokiečiai bandė patraukti AK Vilniaus apygardos vadovybę į savo pusę bendrai kovai su sovietų partizanais, tačiau AK atsisakė bendradarbiavimo. Sudėtingesni santykiai buvo tarp lietuvių ir AK. Lietuviai nacistinės Vokietijos nelaikė tokiu svarbiu priešu kaip Sovietų Sąjungos ir daug lietuvių dirbo vokiečių administracijos įstaigose Lietuvoje bei policijoje. AK juos laikė kolaborantais ir okupantais, todėl su jais kovojo. Didžiausia tarpusavio konflikto apraiška įvyko Glintiškėse ir Dubingiuose. Glintiškėse lietuvių policininkai sušaudė 38 civilius lenkų tautybės... [toliau žr. visą tekstą] Armia Krajowa’s (AK) Vilnius area was subordinated to Polish Government in exile in London and to AK Armed Forces Staff in Warsaw. It’s main aim was to recover Poland in borders of 1939. AK used a tactic of partisan war: organizing diversions, sabotages, dis- information and organisation of work in occupant’s institutions. This work presents structure and it’s objects of AK’s Vilnius area, with the help of archive resources to present and make out problem of relations between AK and Lithuanians, Soviets and Germans. Vilnius area’s specific situation was that during the Nazi occupation Lithuanians, Soviets as well as Poles considered this region as part of their states. That is why national problems on this territory were very important. AK realized that and with a help of it’s propaganda apparatus tried to attract local national minorities to AK side. Polish and German relations were hard. Members of polish armed resistance movement had been imprisoned, others were killed. In early 1944 German side tried to involve AK to common war with soviet partisans, but AK refused. More complicated relations were between Lithuanians and AK. Lithuanians didn’t consider Nazi Germany as bad as Soviet Union, and a lot of them were working in German institutions, especially in police. They were considered by AK as collaborantors and occupants, so AK fought with them. Probably the worst case that could happen took place in Glitiškės and Dubingiai. In Glitiškės lithuanian policemen shot 38... [to full text]

XV-XV I a. vakarinių lietuvių, prūsų ir atvykusių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės žmonių pagrindu vokiečių administruojamoje teritorijoje (Kryžiuočių ordinas, nuo 1525 m. Prūsijos hercogija) susiformavo kompaktiškai gyvenančių žmonių kalba (tarmė), papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas, kurių pagrindu gyventojai vadinti lietuvninkais, o jų gyvenama teritorija – Mažoji Lietuva. Po I-ojo Pasaulinio karo šios teritorijos šiaurinė dalis atiteko Lietuvos Respublikai (1923) ir ji dažniau imta vadinti Klaipėdos kraštu. Šiame krašte per septynis šimtmečius atvyko kolonistų vokiečių, užaugo naujos jų kartos, asimiliavosi vietiniai gyventojai lietuvninkai. Dėl šių sudėtingų procesų XX a. I pusėje Lietuvos Respublikai ėmus administruoti Klaipėdos kraštą autonomijos pagrindais iškilo daugybė problemų ir viena iš jų – švietimo ugdymo: vokiečių dominavimas Direktorijoje, mokyklose, mokytojų rengime; politinis priešiškumas; žmonių diferenciacija kalbiniu, tautiniu ir ideologiniu požiūriais. Lietuvos Respublikos valdžia dėjo pastangas stiprindama švietimo pozicijas, kad mažėtų įtampa autonominiame Klaipėdos krašte, įkurta Klaipėdos krašto mokyklų bendrija, kuri kūrė privačias mokyklas, rūpinosi jų priežiūra, lietuvių kalbos, istorijos puoselėjimu. Lietuviškose mokyklose besimokančiųjų išaugo nuo 3 % iki 42,2 %. Švietimo problemas spręsti trukdė vokiečių mokytojų priešiškas nusistatymas, Vokietijos spaudimas Lietuvos vyriausybei, nacionalistinių ideologijų plitimas. II pasaulinis karas savotiškai išsprendė problemas: neliko vokiečių, memelenderių ir didelės dalies lietuvninkų. Šiandien Klaipėda tapo Mažosios Lietuvos kultūros ir tradicijų puoselėtoja.

Kauno vokiečių tautinės bendruomenės padėtis 1918-1940 m. buvo gana problematiška. Tyrėjai daugiausia susitelkė į Klaipėdos regiono vokiečių bendruomenės tyrimus, o Kauno vokiečiai nagrinėti mažai. To priežastimi galėtų būti duomenų trūkumas. Kita vertus, net ir nedidelė Kauno vokiečių bendruomenė verta atskiro tyrimo, nes jos nariai vaidino nemažą vaidmenį Lietuvos viešajame gyvenime. Tiriamuoju laikotarpiu vokiečiai sudarė 3,54 % visų Kauno gyventojų. Šis skaičius išliko stabilus iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. Jie būrėsi į kultūrines, religines, sporto bei kitas organizacijas. Didžiausia Lietuvos vokiečių organizacija „Kulturverband“ taip pat veikė Kaune. Taigi, nedidelė Kauno vokiečių tautinė bendruomenė įkūrė net kelias organizacijas, tuo parodydama bendruomenės išskirtinumą ir gyvybingumą. Šie faktai leidžia teigti, kad Kauno vokiečiai buvo aktyvūs ir gerai organizuoti. Be to, matyti, kad aptariamuoju laikotarpiu Lietuvos vokiečių kultūrinė veikla nebuvo ribojama. The situation of the community of Kaunas Germans in 1918-1940 is rather problematic. Researchers have mostly focused on the investigation of the German minority in Klaipėda region, whereas the community of Kaunas Germans has been neglected so far. The reason for this situation could be small amount of the data. On the other hand, although not numerous, the community of Kaunas Germans is worth a separate investigation as it played a considerable role in the public life of Lithuania. The Germans of Kaunas constituted 3,54 % of all Kaunas citizens in the investigated period of time. The number of German origin people remained rather stable until the end of the third decade of the 20th century. They gathered into a variety of cultural, religious, sport and other organizations and societies. The leading community of Lithuanian Germans, Kulturverband, also operated in Kaunas. Thus, although relatively small, the national minority of Kaunas Germans established a number of organizations demonstrating the exceptionality and vitality of the community. These facts allow us to assume that Kaunas Germans were social and well organized. Moreover, it can be claimed that during the discussed period of time, the cultural activities of Lithuanian Germans were not restricted.

Tautinių mažumų padėtis visur ir visada sudėtinga, nes jos yra trigubai įsipareigojusios: tai valstybei, kurioje gyvena, valstybei, iš kurios yra kilusios arba kurios kultūrai save priskiria, ir savajai mažumai, kurią nori išlaikyti gyvybingą. Šios trigubos pareigos apsunkina mažumų gyvenimą net demokratiškose ir liberaliose šalyse, o diktatūros sąlygomis mažumų padėtis darosi tiesiog nepakeliama. Nacionalizmo pagrindu tvarkomos valstybės, o prie tokių priskirtina ir Smetonos Lietuva, griežtai varžė mažumų teises. XX a. 4 deš. mažumos buvo verčiamos rinktis vieną iš dviejų: arba tarnauti šaliai, kurioje gyvena, arba angažuotis savo kilmės valstybei. Vokiečių mažuma pradėjo abejoti, kas yra tikroji jų tėvynė – Lietuva ar Vokietija. Pareigų savajai valstybei pradėta vengti, imta vis labiau pasitikėti vilionėmis, sklindančiomis iš Vokietijos. Tokia laikysena prisidėjo ir prie 1941 m. repatriacijos, ir prie to, kad 1942 m. nemaža vokiečių dalis sugrįžo į Lietuvą jau kaip kolonistai, ir pagaliau lėmė savo tapatumo praradimą pokarinėje Vokietijoje. Šiame straipsnyje ieškoma atsakymų į tris su šiais procesais susijusius klausimus. Pirma, kas sukėlė vokiečių kilmės Lietuvos piliečių nepasitenkinimą šalimi, kurioje jie gyveno? Antra, kas sugundė vokiečius, buvusius Lietuvos piliečius, prisidėti prie šalies germanizavimo? Trečia, kokią poziciją Lietuvos vokiečių ir jų kraštiečių „landsmanšaftas“ užima dabartinėje Vokietijoje. The situation of minorities is always complicated because they have several loyalties: to the state in which they live, to the state from which they originally came and to their own culture that they want do sustain. This triple loyalty makes life of minorities difficult even in democratic and liberal regimes, meanwhile under dictatorship their life becomes intolerable. The author discusses three problems related to German minority: what were the reasons of Lithuanian Germans discontent with the state in which they lived, what were the reasons that made former Lithuanian citizen to contribute to Lithuania's germanization and what position is taken by Lithuanian Germans' "Landsmanschaft" in present Germany

Straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, tuometine periodika ir statistikos duomenimis, nagrinėjama Lietuvos vokiečių žemės ūkio ir pramonės įmonių veikla šalies ekonominiame gyvenime XX a. 3–4 dešimtmečiais, pateikiami atskirų vokiečių įmonių darbo pavyzdžiai. Lietuvos vokiečių ekonominės veiklos mastas analizuojamas remiantis vokiečių verslo Klaipėdos krašte pavyzdžiais. Aptariamos Lietuvos verslo sąlygos ir konkurencijos įtaka vokiečių ūkio plėtrai, atskleidžiamas Kulturverbando vaidmuo pasinaudojant Vokietijos institucijų teikiama finansine parama, skirta stiprinti vokiečių ekonomines galias. In the 3rd decade, the output of German businesses was quite humble as the majority of German community worked in the agricultural sector or ran small enterprises. They developed their business without any financial aid from Germany. In the 3rd decade, Germans owned very few big companies or estates. Until 1934, the business environment for Germans was quite favourable. In 1935, after the trial against German Nazis from the Klaipėda region, Germans in Lithuania fell under pressure. At the same time, Lithuanians started taking actions to consolidate their weight in the economy. In the 4th decade, the number of German enterprises and pieces of property owned by the minority increased due to the active involvement of Kulturverband, which turned into an organization interested not only in the cultural but also in the economic aspects of the community. With the help of Kulturverband, German farmers and owners of small businesses received financial aid from Germany. However, if compared with the economic situation of Germans in the Klaipėda region, Germans in the rest of Lithuania never had anything close to a dominant position in the business, received fewer financial injections and had to face competition in the market and national discrimination. Evolving business plans were disrupted in 1940 by the political decision of Germany to evict Germans from Lithuania.

Straipsnyje analizuojamos vokiečius ir lietuvius integravusios reikšmės, apibrėžusios regioninį Prūsijos Lietuvos patriotizmą ir sudariusios šio regiono atminimo kultūros pagrindą XIX a. - XX a. pr. Aiškinamasi, kokiu pagrindu XIX ir XX a. sandūroje dalis Prūsijos lietuvių ėmė formuoti alternatyvias reikšmes, pagrįstas lietuvišku didžiuoju istoriniu pasakojimu ir orientuotas į visų Prūsijos lietuvių etninio savitumo palaikymą ir jų atskyrimą nuo vokiečių. Kadangi pagrindiniu alternatyvių reikšmių šaltiniu tapo Prūsijos Lietuvoje kurtas lietuviškasis istorinis pasakojimas, straipsnyje išsamiai nagrinėjama pastarojo struktūra ir jos formavimosi įtakos. Autorius sprendžia klausimą, ar Prūsijos Lietuvoje susidarė alternatyvi atminimo kultūra, besiremianti lietuviškajame istoriniame pasakojime įtvirtinta reikšmių sistema ir pasižyminti savomis ceremonijų, ritualų ir paminklų statybos praktikomis The paper analyses particular meanings which integrated the Germans and Lithuanians living in Prussian Lithuania, defined their regional patriotism, and constituted the fundamentals of the regional culture of remembrance in the 19th and the early 20th c. It also examines the circumstances which, at the turn of the 20th c, gave an opportunity for part of Prussian Lithuanians to create alternative meanings, based on the Lithuanian historical master narrative, and encouraged Prussian Lithuanians to maintain their ethnic peculiarity and to support their distinction from Germans. Since Lithuanian historical narrative, created in Prussian Lithuania, became a source of alternative meanings, its structure, as well as the sources of its formation, is exhaustively analysed in the article. The author tries to resolve the issue whether the alternative culture of remembrance, based on the structure of meanings which were consolidated in the Lithuanian historical narrative and characterized by its own ceremonies, rituals, and monument erection practices, had formed in Prussia Lithuania

Publikuojamas dokumentas: Klaipėdos krašto Lietuviškųjų organizacijų komiteto (LOK) Prezidiumo, Seimelio atstovų ir Klaipėdos miesto bei apylinkės lietuvių veikėjų pasitarimo, įvykusio Klaipėdoje 1939 m. vasario 13-14 d., protokolas. Išsamiame įvadiniame straipsnyje aptariama politinė padėtis Klaipėdos krašte XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, lietuvių veikėjų nuotaikos, o taip pat analizuojamas publikuojamas dokumentas. Abiejuose 1939 m. vasario 13 ir 14 d. LOK posėdžiuose dominavo klaipėdiškių/lietuvių ir didlietuvių sugyvenimo Klaipėdos krašte problema, nes tarpusavio prieštaros ir nesutarimai atvedė prie susilpnėjusio ir nevieningo lietuviško judėjimo, kuris negalėjo atsverti kiekvienais metais vis labiau stiprėjusios vokiškos propagandos. Publikuojami archyviniai dokumentai leidžia teigti, kad aktyvieji klaipėdiškiai/lietuvininkai, norėdami apsisaugoti nuo stiprėjančios vokiškos propagandos, manė tai galėsiantys padaryti kurdami naują, nuo Centro valdžios finansiškai nepriklausomą draugiją, kurios idėjiniu pagrindu buvo siūlomas sukurti lietuviškas nacionalsocializmas, nes, klaipėdiškių manymu, ši ideologija jiems buvo artimesnė nei didlietuvių siūlomos lietuviškos veiklos gairės. The published document is the record of the meeting of the Presidium of the Committee of Lithuanian Organisations, representatives of local gatherings and Lithuanian activists from Klaipėda City and region which took place in Klaipėda on 13-14 February 1939. A thorough introduction covers political situation in Klaipėda region at the end of the 1930s and the mood of the Lithuanian activists; the published document is also analyzed. Both meetings of 13 and 14 February 1939 were dominated by the issue of how Lithuanians of Klaipėda region and Lithuanians of Lithuania Major could live in concord, as conflicts and disagreements between those two groups resulted in the weakening and division of the Lithuanian movement which was not able to counteract German propaganda that was intensifying every year. The statement can be made based on the published archival documents that in their efforts to fight the growing German propaganda, the activists of Klaipėda region and supporters of the Lithuanian movement thought they would be able to do it by establishing a new party which would be financially independent from the Central government and which would become a basis for the Lithuanian national socialist movement since the Klaipėda activists believed that this ideology was more acceptable to them than the guidelines for activities of the Lithuanian movement suggested by the activists from the Lithuania Major.

Wstęp / Michał Kopczyński -- Litwini / Andrzej Rachuba -- Białorusini / Oleg Łatyszonek -- Ukraińcy / Mirosław Nagielski -- Niemcy / Igor Kąkolewski -- Żydzi / Andrzej Żbikowski -- Ormianie / Krzysztof Stopka -- Tatarzy / Jan Tyszkiewicz -- Karaimi / Anna Sulimowicz -- Cyganie-Romowie / Lech Mróz -- Włosi / Wojciech Tygielski -- Szkoci / Jacek Wijaczka -- Mennonici / Edmund Kizik -- A gdzie Polacy? / Wojciech Tygielski -- Biogramy autorów.

Analizuojama keletas Lietuvos kolonizavimo 1942–1944 m. aspektų: 1) vokiečių grąžinimo priežastys ir išskirtinumas; 2) Lietuvių savivaldos vaidmuo kolonizacijoje; 3) Kolonistų padėtis ir santykiai su lietuviais; 4) Keliamas klausimas, ar Lietuvos vokiečiai buvo nacionalsocialistų įrankis ir aukos, ar kolonizacijos kaltininkai. 1942–1944 m. Lietuvoje vykdyta kolonizacija, kuriai lietuvių savivalda pritarė ir ja pasinaudojo, kad išstumtų iš šalies lenkus ir rusus. Iš Vokietijos tada sugrįžo didžioji dalis Lietuvos vokiečių, pasitraukusių 1941 m. pavasarį. Jie buvo apgyvendinti vokiečiams, lenkams, rusams ir žydams priklausiusiuose ūkiuose, o lietuvių savivaldai buvo suteikta teisė perkelti lietuvius į tuos Rytų Lietuvoje ir kitose apskrityse nusavintus lenkų ir rusų ūkius, kurių neperėmė vokiečiai. Tokia sutartis atitiko abiejų pusių interesus. Vokiečiams buvo svarbu sudaryti pirmąsias vokietinimo salas, o lietuviai norėjo, jų padedami, sulietuvinti Vilniaus kraštą. Sugrįžti buvo naudinga ir Lietuvos vokiečiams, nes jie gaudavo kur kas didesnius ūkius negu anksčiau turėjo gyvendami Lietuvoje, įvairių lengvatų. Spėta išdalyti tik apie du trečdalius numatytų sklypų. Buvo sugrąžinta daugiau kaip 28 000 Lietuvos vokiečių, o perkelta ar išvaryta daugiau kaip 22 000 lietuvių, lenkų ir rusų (žydai tuo laiku jau buvo uždaryti getuose, dauguma nužudyti). Ši kolonizacija buvo didžiausia užimtuose Rytų Europos kraštuose, išskyrus Vokietijai priskirtas Lenkijos sritis. Kartu tai vienintelis atvejis, kai asmenims, neseniai tapusiems Vokietijos piliečiais, buvo leista grįžti į gimtinę. Each nation has issues they wish not to discuss. One such is the colonization implemented by the German occupying power in 1942-1944, supported by the Lithuanian self-government in order to let Poles and Russians leave. German colonists stayed in Lithuania for two years and were evacuated in 1944. The colonists were not punished by the allies, including the Russians, after the war. However, that generation is now dead, and their descendants know little about what happened when their parents and grandparents, Lithuanian Germans, returned to their homeland for a short period.

Straipsnyje analizuojama moterų veikla Lietuvos vokiečių organizacijose XX a. 3-4 dešimtmetyje. Aptariamas moterų vaidmuo vokiečių kultūrinėse, švietėjiškose bei politinėse organizacijose. Atskleidžiami atskiri pavyzdžiai, kai moterys buvo įtrauktos į slaptą veiklą. Moterų visuomeninė veikla autonominiame Klaipėdos krašte ir likusioje Lietuvos dalyje analizuojama atskirai dėl skirtingų politinių sąlygų bei skirtingo organizacijų vadovų vyrų požiūrio į moterų veiklos reikšmę. Tyrimas atskleidžia, kiek Vokietijos moterų organizacijų darbo modelis buvo perimtas Lietuvoje. Moterų aktyvumas Klaipėdos krašto vokiečių kultūrinėse bei politinėse organizacijose buvo buvo minimalus, susijęs su tiesioginėmis jų pareigomis (raštininkės, mašininkės), o ne su politiniais įsitikinimais ar nacionalsocialistine ideologija. Lietuvos vokiečių Kulturverbandui tapus nacistine organizacija suaktyvėjo moterų ir merginų dalyvavimas organizacijos veikloje. Lietuvos Kulturverbando vadovai, priešingai Vokietijoje vyravusioms nuostatoms eliminuoti moteris iš visuomeninio gyvenimo, daug labiau pasitikėjo merginų vadovių sugebėjimais, jų politinio darbo svarba, pavesdavo joms įvairias užduotis, įtraukė į slaptas nacistines organizacijas. Tuo tarpu Klaipėdos krašte vadovaujančių nacistinių partijų vadai, aklai sekdami VNSDP vadovavimo stiliumi, didesnio pasitikėjimo moterimis neparodė, jos nebuvo įtrauktos į jokias svarbesnes politines užduotis. This research seeks to define the role of Women in German organizations in Lithuania in the 3rd and 4th decades of the 20th century. The main tasks of the research are to detect the relations of women organizations with Germany and to analyse the different position of women in German organizations. The subject of the research is the analysis of the achievements of German women in social, cultural and political fields. The author uses methods of analysis of primary sources and literature. The activity of women in German organizations in Lithuania was under the influence of Nazi ideology and the activities of women organizations in Germany. Thus it is necessary to dwell upon the political situation and position of women in Germany. During the 3rd decade of 20th century German women took part in various national, cultural and religious organizations. The highest rate of activity of German women was observed after World War I, until 1933. In 1933 as A. Hitler came into power, women were eliminated from social and political life. The Nazi party removed women from their positions in state, science, health care and educational institutions. Despite A. Hitler's official speeches in which he often marked that 'Woman-mother is the most important citizen in his state' this declaration was valid only for healthy and politically loyal women. Those women who took part in anti Nazi movement or in any other ways did not fit Nazi criteria were sent for sterilization or death in the KZ lagers. Only 5 percent of Nazi party members were women and they were not allowed to occupy high positions in the hierarchy of the Nazi party. Thousands of women in Germany became faithful Nazi ideology followers and joined Nazi women organizations. In the 3rd decade of the 20th century the community of Germans in Lithuania (including Klaipėda region) consisted of about 100 thousand people who were well integrated into Lithuanian society. The primary aims of the community were to retain mother tongue and traditions. Until the end of 3rd decade their relations with Germany were quite weak but became rather close at the beginning of 4th decade as starting with 1933 the Nazi party inspired the activity of Germans in Lithuania. In the 3rd decade of the 20th century there were few German women organizations in Lithuania: 'German Charity Organization' and 'German Women Association'. Young women and girls joined 'German Evangelic Youth Union' which was in operation in all bigger towns. Women were mostly influenced by evangelic priests who were in charge of all religious organizations. Women liked to sing in choirs, took part in charity. Until 1933 most Germans were involved in cultural - social work. Only few Germans got attracted by illegal activities and became German spies, made contacts with Nazi organizations. The biggest German organization in Lithuania was 'Kulturverband der Deutschen Litauens' (hereinafter Kulturverband). Quite a few women were members of this organization and several of them became the chairwomen of its units. Starting with 1933 German Kulturverband in Lithuania adopted some Nazi structures and became a Nazi organization that was in close relation with German public institutions. A number of young women were involved into the Nazi organization. E. Maševskaitė, A. Stangebergerytė, H. Lemkytė, L. Bonakerytė and others attended a set of lectures in special Nazi schools in Germany and became leaders of Nazi organizations for girls and youth. They gave lectures according to "Reichsmutterschule " programme, which included health and household courses as well as German propaganda for women. Anna Minuth and Schachno-Dowgin became German agents, collaborated with members of the Nazi party in Lithuania, collected secret information and finally got arrested. Though there were quite a few women in close relationship with the Nazi organization, the majority still had a dim image of The Third Reich and Nazi ideology despite the fact that they were educated and read German periodic which highlighted the political situation in Germany. In 1939 the leaders of Kulturverband were instructed to consolidate the German community and to take part in the expatriation of Germans from Lithuania. Some women were also involved in agitation work and were under surveillance by Lithuanian police. The role of German women in organizations in Klaipėda region was rather weak as all higher political or cultural positions were occupied by men. Few women were involved into illegal work and relations with German secret service but still there were a couple who became members of Nazi organizations and served as secretaries or messengers. Wives of Nazi movement leaders (Mrs. Rademacher, Mrs. Bertuleit, Mrs. Neumann and Mrs. Sass) admired the Nazi ideology and showed interest in their husbands' political activities. However, German women became members of Nazi organizations only at the beginning ofl939 when a full structure ofNazi organization was established in Klaipėda and the region was prepared for annexation to Germany. The leaders of Kulturverband relied on women, never tried to eliminate them from social work, entrusted them with important tasks and involved into secret operations. On the other hand, German women in Klaipėda region were kept aside from any political activities and they were supposed to manifest obedience to the leaders of German community.

Miestiečių antspaudai yra svarbi miestų kultūros paveldo dalis. Daug antspaudų ir nedidelių dokumentų rinkinių prarasta gaisrų, karų bei kitų nelaimių metų. Tad kiekvienas išlikęs antspaudas yra labai vertingas. Dabar yra žinoma tik šešiolika XV a. pab.–XVII a. vid. antspaudų. Iš jų du – pareiginiai Kauno vaitų antspaudai. Likusieji antspaudai – privatūs (vadinami signetais): devyni priklausė lietuviams ir vietos vokiečiams, penki ar šeši – vokiečių pirklių, atvykusių į Kauną, antspaudai. Turint tiek mažai miestiečių antspaudų daryti išsamių apibendrinimų negalima, jie gali rodyti tik bendriausias Kauno miestietiškos sfragistikos raidos tendencijas. Remiantis išlikusiais antspaudais galima teigti, kad kauniečių antspauduose labai retos daiktinės arba mobiliosios figūros; čia, labiau negu kituose Lietuvos miestuose, vyravo linijiniai ženklai, kurių pagrindą sudarė strėlės, įvairių formų kabliai, kryžiai ir kitos linijų kombinacijos. Jos artimos kaimyninių kraštų miestiečių ir senajai Lietuvos kilmingųjų linijinei heraldikai. Gali būti, kad šeimos turėjo savo antspaudus ir perduodavo juos ateinančioms kartoms. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose antspaudams naudotas žalias vaškas (kartais – natūralus). Išimtį sudaro nebent anonimo vokiečio 1512 m. raudono vaško antspaudas. Beveik visi kauniečių signetai pagaminti gerų meistrų, neretai jie meniškesni už smulkiosios ir net vidutinės bajorijos signetus. Tai rodo jų savininkų gerą skonį ir aukštą vietos meistrų profesinį lygį. Jei palyginsime vaitų pareigybinius antspaudus su privačiais miestiečių signetais, pastebėsime ne vien dydžio ir įrašų skirtumus. Miestiečių vaitų antspauduose virš skydo pavaizduotas šalmas su skraiste aiškiai pretendavo į tikrą herbą ir galbūt norą parodyti vaito aukštesnę padėtį miesto visuomenėje. Iš Karaliaučiaus atvykusio Kauno miestiečio Reinoldo Plato antspaudas yra dar ambicingesnis, jame pavaizduotas herbas su visa jo atributika. Signets of citizens are an important cultural heritage of our cities. A lot of signets and short document collections of citizens were lost during the fires, wars and other disasters. Therefore, each found signet is of great value. At present, only sixteen signets of the end of the 15th to the middle of the 17th centuries are known. Two of them belong to the category of official signets used by Kaunas vaitai. The rest of the signets are private: nine of them belonged to the Lithuanians and local Germans and five or six signets were owned by the German merchants who visited Kaunas. Such small number of signets can show only general development tendencies of Kaunas city sfragistics. Basing on the available evidence, material and mobile figures are uncommon in the signets of Kaunas citizens, whereas linear signs such as arrows, hooks of different forms, crosses and other linear combinations appear more often than in other cities of Lithuania. Such use of linear signs is similar to the signet tradition of citizens of neighboring countries and heraldry of the old Lithuanian nobility. It is possible that families had their specific signs which were passed from generation to generation. As well as in other cities of Lithuania, green wax (more seldom natural) was used for seals. A red wax seal of anonym German person dated 1512 is an exception. Nearly all signets of Kaunas citizens are of good quality and are often more artistic than some signets of nobility. Such fact evidences good taste of the owners of signets and high professional standards of the local craftsmen. Comparing the official signets of vaitai and private signets of citizens, a number of differences other than size and inscriptions can be noticed. A helmet with mantle above the shield described in vaitai signets exposes pretensions to the real blazon and, possibly, an intention to show the higher status of vaitas in the city society. The signet of Kaunas citizen Reinoldas Platas (coming from Karaliaucius) is even more pretentious as it depicts a blazon with full attributes.

XIX a. Lietuvos architektūra pasižymi didele stilių įvairove. To meto Lietuvos architektūros raidai didelę įtaką darė politinė sistema, caro valdžios politika. Po sukilimo numalšinimo caro administracija ėmėsi didelių suvaržymų ir represijų. Dirbti gubernijų ir miestų inžinieriais bei architektais buvo kviečiami tik rusų tautybės asmenys, mokslus baigę Rusijos aukštosiose mokyklose. Kartu su apsišvietusia visuomenės dalimi Lietuvos dvarininkai ignoravo rusiškąjį neoklasicizmą protegavusius oficialiuosius architektus ir dvarų bei bažnyčių projektams parengti samdė užsienio šalių architektus. Vienam jų – didingos neoromaninės bažnyčios Rietave autoriui – skirtas šis straipsnis. Prūsijos karališkasis architektas Frydrichas Augustas Štiuleris (1800–1865) daugiausia kūrė Prūsijos karalystės žemėms. Kaip tokio rango architektas atsidūrė Prūsijai nepriklausiusiame Rietave, nežinoma. Rietavo savininkas Irenėjus Oginskis turėjo labai plačius ryšius karališkuose dvaruose. Tikėtina, kad šie ryšiai daug kuo prisidėjo, jog Rietavo bažnyčios statybos darbai buvo patikėti Štiuleriui. Rietavo Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios statyba užbaigta 1874 m. Tai monumentalių neoromaninių formų bazilika, vienintelė tokia Lietuvoje. Statydamas Rietavo Šv. Mykolo arkangelo bažnyčią, kunigaikštis Oginskis pademonstravo savo europietiškumą, išlavintą meninį skonį, o tuometinei rusiškai Lietuvos administracijai – savo nepriklausomybę. The 19th c. architecture of Lithuania embraces a great variety of styles. The then development of Lithuanian architecture was greatly influenced by the political system and the politics of the Tsarist authorities. After the suppression of the uprising, the Tsarist administration initiated severe repressions and restraints. Only persons of the Russian nationality, who graduated from Russian schools of higher education, were eligible for work as engineers and architects in counties and cities. The educated part of society and Lithuanian landlords ignored official architects promoting Russian neo-classicism and hired foreign architects to design projects of estates and churches. The article is dedicated to one of them – the author of the great neo-romantic Church in Rietavas. Prussian royal architect Friedrich August Stüler (1800–1865) mostly worked for the Prussian Kingdom. It is still not know why such a high rank architect worked in a region not subject to Prussia. The owner of Rietavas Irenėjus Oginskis had numerous contacts in royal households. It is assumed that these contacts contributed a lot to the fact that the constructions works of the church of Rietavas were delegated to Stüler. The construction of the Church of Rietavas was accomplished in 1874. It is a basilica with monument forms in the Romanesque Revival style. It is the only such church in Lithuania. By constructing the church, Duke Oginski demonstrated his European attitudes, artistic sense of taste, and also he demonstrated his independence to the then Russian administration of Lithuania.

Straipsnyje atskleidžiamas vokiečių dalyvavimas Kauno miesto gyvenime, o tuo pačiu ir valdyme. Nuo senų laikų vokiečiai gyveno Kaune. Dėl savo stiprių pozicijų miesto savivaldoje vokiečiai buvo renkami į aukščiausius savivaldos postus – burmistrus, tarėjus. Apie tai yra pateikta nemažai informacijos, tik mažiau yra žinoma apie XX amžiuje vokiečių dalyvavimą Kauno miesto savivaldos darbe. Šis laikotarpis nėra atskirai nagrinėtas. Istoriografijoje apie vokiečius kalbama tik tuo atveju, kai yra pateikiama bendra informacija apie miesto savivaldybės rinkimus. Minima, kai yra pateikiamos išrinktų atstovų pavardės, skaičiai. Pasitaikydavo atvejų, kai pateikiamos vokiečių pavardės būdavo netikslios arba iškreiptos. Autorius savo tikslu laiko straipsnyje aptarti vokiečių tautinės mažumos dalyvavimą Kauno miesto tarybos rinkimuose, o taip pat ir savivaldybės darbe. Analizuojamas vokiečių atstovų skaičiaus kitimas miesto taryboje. Nagrinėjama, kokie buvo vokiečių ir tautybių atstovų tarpusavio santykiai. Rengiant straipsnį, buvo naudotasi Kauno apskrities archyve saugomais dokumentais. Analizuoti rinkimų, vykusių posėdžių protokolai ir kt. Pasinaudota duomenimis iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Savivaldybių departamento fondo ir kt. Išskirtinai naudingas, rašant straipsnį, buvo vokiečių tautinės mažumos Kaune leistas savaitraštis. Pastebima, kad vokiečių atstovai Kauno savivaldybės taryboje labai rūpinosi vokiškų mokyklų reikalais ir kitais vokiečių interesus ginančiais sprendimais. The article reveals the participation of Germans in Kaunas' life and administration. From the old times Germans lived in Kaunas. Because of their strong positions in the town's self-government, Germans were appointed to the highest positions of the self-government, ex.: burgomasters, lay judges. There is a lot of information about it. A little less is known about the participation of Germans in the work of Kaunas self-government. The period was not separately analysed. The historiography includes information about Germans just in case it provides general information about the election to the town's municipality. It is mentioned that the names and numbers of the elected representatives were provided. There were cases where the provided names of Germans were incorrect. According to the author, an aim of the article is to discuss the participation of the German national minority into the election of Kaunas board and the activities of the municipality. The change of the number of German representatives in the town's board and the relationship between Germans and national representatives are analysed. While preparing the article, the documents stored in the archive of Kaunas district were used. The reports of election, meetings and etc. were analysed. Also, the data from the Fund of the Municipalities' Department of the Office of the Chief Archivist of Lithuania and others were used. While writing the article, a weekly published by a German national minority in Kaunas had an exceptional importance. It was noticed that German representatives in Kaunas municipality board were taking a good care of the issues of German schools and other decisions protecting the interests of Germans.

Straipsnyje pristatomas 2002–2005 m. atliktas tyrimas, kurio tikslas – ištirti vokiečių ir lietuvių kaimynystės poveikį tiek vienai, tiek kitai etninei kultūrai, nustatyti vokiečių kultūrinio skverbimosi į lietuvišką erdvę padarinius. Remdamasi istorine medžiaga, lingvistiniais tyrimais ir pateikėjų informacija, straipsnio autorė surinko kalbinių ir etninės lietuvių kultūros duomenų, kurie pagrindžia kultūrinio perėmimo teoriją. Darbe lyginami tik Suvalkijos ir Klaipėdos krašto duomenys. Suvalkijos teritorijoje vokiečiai ir lietuviai kaimynystėje pradėjo gyventi nuo XIV amžiaus. XX amžiuje patys vokiečių kilmės Suvalkijos gyventojai jau nebebuvo išlaikę ne tik vokiškų papročių, bet dažnai ir kalbos – visiškai sulietuvėjo. Klaipėdos krašte, kuris XIII–XVII amžiais nors ir priklausė Prūsijai, buvo gana taikus, įvykiai klostėsi kiek kitaip: stipri politinė germanizacija prasidėjo tik XVIII a. ir tęsėsi iki XX a. pradžios. Lingvistiniu požiūriu lietuvių etninė kultūra buvo paveikta dvejopai: per vokiečių kilmės antroponimus ir germanizmus. Etninę kultūrų asimiliaciją labiausiai veikė natūralus vokiečių susigyvenimas su lietuviais Lietuvos ir Prūsijos pasienio kaimuose. Kitaip nei Klaipėdos krašte, kur germanizacija buvo vykdoma dirbtinai ir priverstinai, Suvalkijoje šis procesas buvo natūralus ir vyko kita kryptimi – vokiečiai lietuvėjo. Kaimyninių santykių teorija pasitvirtino – tiek lietuviai, tiek vokiečiai buvo veikiami vieni kitų kultūrų. Vis dėlto tautinė mažuma ilgainiui prarado savo tautinį tapatumą. This article presents the research, performed in 2002–2005, the purpose of which was to explore the influence of Lithuanian – German neighbourhood to the ethnic cultures of these two nationalities and to establish consequences of the German culture intrusion into Lithuanian space. There is analyzed, what influence was in the Lithuanian lingual field, including germanisms and antroponyms, and what was in Lithuanians opinion the international significance of so nearly neighborhood between two different nationalities in the local ethnic culture

Im Mittelpunkt dieser Arbeit “Geschlechtsspezifisches Erleben von Emotionen zwischen Litauern und Deutschen” steht die Emotionspsychologie, die sich mit der Beschreibung und Erklärung menschlichen Verhaltens und Erlebens befasst. Viele Fragen, die in der Emotionspsychologie bearbeitet werden, leiten sich aus dem Streit zwischen den unterschiedlichen Traditionen ab. In dieser Arbeit wird ein kurzer Überblick über die Theorien der Emotionsforschung gemacht. Eine der wichtigsten Fragen in der Emotionsforschung ist die Definition einer Emotion und auch Klassifikation der Emotionen. Die Definitionen des Begriffs “Emotion” sind vielfälltig. In dieser Arbeit werden Emotionen als zeitlich begrenzte Zustände verstanden, die qualitativ näher bestimmt werden können (als Freude, Angst, Ärger etc.). Sie lassen sich auf drei Ebenen beschreiben: der Ebene des Erlebens (Gefühle), des Ausdrucks und der körperlichen Veränderungen. Diese drei Ebenen werden in der Arbeit näher besprochen. Der Schwerpunkt wird jedoch auf das Erleben der Emotionen (vor allem - der Emotion der Angst) gelegt unter besonderer Berücksichtigung der Geschlechts-und Kulturunterschiede im Emotionserleben und Emotionsausdruck. Die Arbeit setzt sich zum Ziel zu klären, welche Unterschiede im Emotionserleben und Angst sowohl litauische und deutsche Männer als auch litauische und deutsche Frauen aufweisen. Es ist zu erwähnen, dass solche Forschung in Litauen ganz neu ist. Aus dem Statistik-Teil dieser Arbeit wurden... [to full text]

1923–1939 m. Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis priklausė Lietuvai, bet ekonominį, kultūrinį, politinį gyvenimą jame iš esmės modeliavo Lietuvos–Vokietijos interesų kova dėl įtakos krašte. Lietuvos politiką įtakojo ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bei klaipėdiškių/lietuvininkų tarpusavio bendravimo ir supratimo problema. Straipsnio tikslas – remiantis Lietuviškųjų organizacijų komiteto veikla (1934–1939), atskleisti didlietuvių ir klaipėdiškių/lietuvininkų santykius bei Lietuvos valstybės politiką Klaipėdos krašte. Valdžios vykdyta krašto atlietuvinimo politika išryškino Kauno vyriausybės maksimalizmą ir didino trintį tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių ir klaipėdiškių. Vienu iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus J. Navako ideologinės veiklos rezultatų tapo 1934 m. pradžioje įkurtas Lietuviškųjų organizacijų komitetas, siekęs koordinuoti visų lietuvių organizacijų veiklą, apimti visus krašto lietuvių visuomenės kultūrinius, ekonominius ir politinius reikalus ir taip stiprinti klaipėdiškių lietuviškąsias valstybines aspiracijas. Trintį tarp klaipėdiškių ir didlietuvių stiprino pastarųjų nepasitikėjimas klaipėdiškiais dėl jų „netikro” lietuviškumo, siekiant juos išeliminuoti iš krašto valdymo ir tai stiprino klaipėdiškių nusivylimą Lietuvos valstybės politika. 1938–1939 m. sandūroje ryškėjo Lietuvos pralaimėjimas finansinėje ir politinėje kovoje prieš Vokietiją. Vietos gyventojai kasdien veikiami vokiškosios propagandos ir nematydami jiems siūlomų klaipėdiškio tapatumo išsaugojimo alternatyvų lietuviškoje veikloje, pereidavo į jiems labiau pažįstamą vokiškumo pusę. Klaipėda district belonged to the State of Lithuania as autonomy in 1923–1939. The economical, cultural and politic life was under the Lithuanian-German struggle of interests in this region. The policy of Lithuanian State government concerning this autonomy was influenced by Lithuanian–German interstate relationships, as well as by problem of co-existence and reciprocal understanding of local lietuvininkai and didlietuviai (Lithuanians from Lithuania – major) people. The aim of the article is to show the relations between local lietuvininkai and didlietuviai and to explain the Lithuanian State policy in Lithuania Minor with the help of historical experience of the activities of the Committee of Lithuanian Organizations at that time (1934–1939). The policy of back-lithuanization of Klaipėda-Minor people developed the maximalism of Kaunas government and determined the increasing conflicts between Lithuanians from Lithuania-Major and lietuvininkai people in Klaipėda district, Lithuania Minor. The result of Mr. J. Navakas (the Governor of Klaipėda land) ideological activities was the establishment of the Committee of Lithuanian Organizations in Klaipėda in 1934. The idea and the main goal of this Committee were to coordinate activities between all Lithuanian organizations. The misunderstanding between lietuvininkai and didlietuviai was also based on mistrust of lietuvininkai as ‘not real Lithuanians’ on the side of didlietuviai. The real overturn came to Lithuanization policy in the late 1938–early 1939 years. Financial and political powers on German side were much stronger.

The article analyses the portrayal of neighbouring nations - Germans, Russians, Poles, Byelorussians, and Latvians - in various types and genres of Lithuanian folklore. Main objective is to indicate the reasons, which have influenced the naming of strangers in Lithuanian folklore using one or other motive. The subject of the research is the image of neighbouring nations in Lithuanian folklore. The methods, which were used: comparative, analysis. Data of the research: folklore texts from the archive (Lithuanian folklore manuscripts, which are collected in the Institute of Lithuanian literature and folklore) and from the published collections of folklore texts; also the studies by Lithuanian and foreign researchers concerning the issue of folklore about strangers. Results: in Lithuanian folklore texts neighbouring nations are depicted negatively or neutrally because of historical reasons, the otherness of their social status, confession, customs, language, and temper.

Šiame straipsnyje remiantis šaltiniais siekiama atskleisti, iš kokių karštų ir kokiu būdu į Vilnių atvykdavo svetimšaliai dailininkai, kokios sąlygos ir reiškiniai buvo palankūs jų atvykimui, kaip jie integruodavosi į vietinę miesto aplinką. Raktažodžiai: Vilnius, svetimšaliai dailininkai, Šv. Martyno brolija, vokiečiai, jėzuitai, miesto bendruomenė, socialinė aplinka, cechas, atvykimo keliai, integracija. On the basis of different sources the article tries to reveal from what countries and in what way foreign artists came to Vilnius, what conditions and phenomena were favourable to their arrival, how they managed to integrate into the local environment of the city. Key words: Vilnius, foreign artists, St martin brotherhood, Germans, Jesuits, urban community, social environment, workshop, routes of arrival, integration.

Vokiečių filosofijos daktaro Vokietijos ir Lietuvos santykių XX a. ir nacionalsocializmo istorijos tyrinėtojo Joachimo Tauberio (Joachim Tauber), straipsnyje, remiantis fiktyvia jauno lietuvio, kuris straipsnyje vadinamas Juozu Petraičiu, biografija, bandoma parodyti būdingą gyvenimo istoriją, atspindinčią ypatingą šio laikotarpio Lietuvos istorijos problematiką. Juozas Petraitis vaizduojams kaip asmuo, nesantis nei pasipriešinimo, nei kolaborantų vadovybėje, jis pateikiamas kaip netiesioginis holokausto dalyvis. Veiksmas perkeliamas į mažą miestelį, kadangi Kaune ir Vilniuje viešpatavo kitos aplinkybės. Pastaruoju metu lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse vis dažniau atsiduria istorinių tyrimų ir lietuvių visuomenės dėmesio centre. Šiuo straipsniu autorius pirmiausia siekia išjudinti diskusijas, kadangi pastarosioms vis labiau gresia uždusimas kategoriškose klišėse „arba-arba“. Būtent dėl to straipsnyje svarbiausi yra Juozo Petraičio vidiniai prieštaravimai „tarp laisvės kovos ir masinių žudynių“, kuriuos lietuvių visuomenė iki šiol laiko nesuderinamais (vienas kitą eliminuojančiais). Iš įvairių gyvenimo linijų ir prisiminimų suprojektuota gyvenimo istorija, be abejonės, leidžia daryti ypatingą, tačiau kaip tik dėl to ir jaudinantį bei įdomų pastebėjimą dėl individo ir kolektyvo santykio. The article by a German doctor of philosophy and researcher of German-Lithuanian relations of the 20th c. and the history of national socialism Joachim Tauber, based on a fictional biography of a young Lithuanian referred in the article as to Juozas Petraitis, attempts to demonstrate a typical life story reflecting typical issues of this period in the history of Lithuania. Juozas Petraitis is presented as a person outside the heads of the resistance or collaborates, but as an indirect participant of the Holocaust. The action takes place in a small town, since Kaunas and Vilnius were facing other circumstances. Lithuanians’ involvement in massacres of Jews has recently been increasingly attracting attention of historical research and Lithuanian society. The author of this article seeks to encourage discussions, since the latter face a prospect of being suppressed by categorical clichés “or–or”. This is the reason why Juozas Petraitis inner contradictions “between fights for freedom and massacres”, which Lithuanian society still considers to be not reconciled, are the most significant in the article. This life story is constructed from various life paths and recollections. It allows making a peculiar yet thrilling and interesting observation on the relations between an individual and community.

Straipsnyje nagrinėjami pokarinės Klaipėdos gyvenimo aspektai, aptariami socialiniai, kultūriniai, administraciniai Klaipėdos gyvenimo bruožai 1945–1982 metais. Kultūriniai ir švietimo procesai mieste atspindėjo praktiškai visas viešojo gyvenimo sritis užvaldžiusius sovietizacijos simptomus. Klaipėda tapo kultūrine Lietuvos periferija. Pagrindinėmis meno sritimis Klaipėdoje buvo teatras ir kinas, muziejų ir dailės galerijų tinklas kūrėsi lėtai. Reikšmingiausias buvo 8-asis dešimtmetis, per kurį sukurta didžioji ir dabartinės miesto kultūrinės infrastruktūros dalis. 1945–1982 metais Klaipėda vystėsi kaip pramoninis-techninis Lietuvos centras. Baigiantis karo veiksmams, miestą paliko beveik visi jo gyventojai. Vokiečius pakeitė iš Lietuvos ir kitų TSRS respublikų vykę žmonės. Nuo 6-ojo dešimtmečio ryškėjo lietuviškėjimo tendencijos, sparčiai augo miesto gyventojų skaičius. Be minėtų tautų, didesnes miesto etnines grupes išlaikė baltarusiai, ukrainiečiai, tačiau žydų beveik nebuvo. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėda transformavosi į lietuviškos dvasios miestą. Religijos ir tarybinės sistemos institucijų santykiai 1945–1982 metais buvo komplikuoti. Tikėjimo išpažinimas buvo nesuderinamas su ateistiniu pasaulėvaizdžio suvokimu. Po 1945 m. Klaipėda keitė savo urbanistinį veidą. Tai lėmė ūkinės, paslaugų infrastruktūros, gyvenamojo fondo plėtimą, formavusį naują miesto įvaizdį, tačiau daugelis pagal tipinius projektus vykdytų tarybinių statybų niveliavo urbanistinės plėtros raidą, suteikė jai monotoniškumo, tapusio pagrindiniu naujųjų Klaipėdos rajonų bruožu. The article analyses aspects of post-war life in Klaipėda, discusses the social, cultural, and administrative aspects of life in Klaipėda from 1945 to 1982. Cultural and educational processes in the city practically reflected all the areas of public life that were taken by the symptoms of sovietisation. Klaipėda became the cultural periphery of Lithuania. The main art areas in Klaipėda were theatre and cinema, the network of museums and art galleries developed slowly. The most significant time were the eighties, when the major part of the current cultural infrastructure of the city was created. In 1945-1982 Klaipeda developed as an industrial-technical centre of Lithuania. By the end of hostilities, almost all its inhabitants left the city. The Germans have been replaced by people from Lithuania and other republics of the USSR. Since the sixties, Lithuanian traditions have emerged and the city's population started growing rapidly. In addition to the above-mentioned nations, the larger ethnic groups of the city remained Belarusians, Ukrainians, but almost no Jews. At the end of the eighties, Klaipėda became a city of Lithuanian spirit. Relations between the institutions of religion and the Soviet system in 1945-1982 were complicated. Confession of faith was incompatible with the atheistic perception of the worldview. After 1945, Klaipėda changed its urban appearance. This led to the economy, service infrastructure, residential fund expansion which shaped the new image of the city, but many of the Soviet-style construction projects levelled out the development of urban development, gave it a monotony, which became the main feature of the new Klaipėda districts.

Straipsnyje paneigiama gana plačiai lietuvių istoriografijoje paplitusi nuomonė, esą pirmoji A. Voldemaro vadovaujama Lietuvos vyriausybė nepripažino iš Rusijos kylančio pavojaus ir nesirūpino valstybės saugumu. Konstatuojama, jog vyriausybė gana tiksliai įvertino Lietuvos tarptautiną padėtį, o Rusijos karinei agresijai atremti tikėjosi sulaukti veiksmingos Antantės diplomatinės ir karinės paramos. Orientacija į Antantę buvo pakankamai motyvuota, tačiau A. Voldemaro vyriausybė aiškiai per mažai rūpinosi vidinių resursų mobilizavimu gynybai. Tai buvo bene didžiausias A. Voldemaro vyriausybės veiklos minusas. Ypač turint galvoje, kad Antantės šalys dar nebuvo apsisprendusios dėl savo politikos Baltijos valstybių atžvilgiu. The paper rejects a viewpoint prevalent among Lithuanian historians that the first government of the Republic of Lithuania, led by Augustinas Voldemaras, did not recognize the danger of Russia and was not concerned with the security of the state. Research shows that the government was fully conscious of the international situation of Lithuania and expected efficient diplomatic and military support from the Allies to counter Russian aggression. The orientation to the Allied powers was well-grounded, but too little attention was paid to the mobilization of the internal resources for the defence of the country. That was probably the most crucial drawback of the activity of Voldemaras' government. Such a conclusion can reasonably be drawn if one takes into account the fact that at that time the Allied powers had not yet defined their policy with respect to the Baltic states.

Straipsnyje nagrinėjamos vokiečių vidurinės mokyklos Lietuvoje 1918-1940 metais. Siekta išanalizuoti vokiečių progimnazijų ir gimnazijų tinklo pokyčius bei jų priežastis, taip pat išsiaiškinti šių mokyklų finansavimo šaltinius, jų materialinę būklę, atskleisti vokiečių vidurinių mokyklų ypatumus, bendrais bruožais aptarti jų ugdymo proceso vertinimus. 1920 m. vokiečių iniciatyva buvo įsteigta gimnazija Kaune, 1924 m. (neoficialiai nuo 1922 m.) progimnazija Šiauliuose ir 1926 m. – Kybartų progimnazija. Kauno gimnazija buvo uždaryta 1941 m. pavasarį, kuomet vokiečiai repatrijavo iš Sovietų Sąjungos. Sumažėjus moksleivių 1935 m. vokiečiams teko uždaryti Šiaulių progimnaziją. Sumažėjo mokinių ir Kybartų progimnazijoje, tačiau ji, atrodo, veikė iki sovietų okupacijos. Visos vokiečių vidurinės mokyklos buvo privačios, todėl jos turėjo išsilaikyti iš savo lėšų. Šių mokyklų pagrindinis finansavimo šaltinis buvo Lietuvos vokiečių kultūros sąjunga, Švietimo ministerija visą laiką finansiškai rėmė Kauno vokiečių gimnaziją ir kelerius metus skyrė pašalpas Kybartų progimnazijai; Šiaulių progimnazijai paramos neskyrė, nes joje mokėsi per mažai mokinių. Dėl tos priežasties mokyklos materialinė būklė buvo blogiausia iš visų minėtų mokyklų. Vokiečių vidurines mokyklas lankė ir žydų vaikai, kurie po 1933 m. masiškai iš jų išėjo. Švietimo vadovai nepalankiai vertino tokį mišrų mokinių kontingentą. Taip pat jiems kėlė susirūpinimą vokiečių vaikai, kurie lankė Prūsijos mokyklas ir buvo jose ugdomi Lietuvai priešiška dvasia. The German Gymnasium in Kaunas was founded in1920 and dosed in the spring of 1941. The article, therefore, aims to describe the tendencies in the change of students' number, the reasons for these changes as well as the sources of school funding. The official opinion of the Ministry of Education about the process of education (which was evaluated favourably) is presented too. The junior Gymnasium in Šiauliai, which existed from 1922 to 1935, was one of the smallest in Lithuania (the largest number or students in it was 48, 18 of them being Jewish). The Lithuanian-German Cultural Union tried to preserve this school but because of the small number of students the junior Gymnasium was finally closed on the Union's initiative. There was another junior Gymnasium founded in Kybartai in 1920, which had a larger number of students but in the end it was also closed as the number of students got gradually smaller. There were 101 students in 1932, 38 students in 1936, 25 students in1937, but in I 939 there were not enough students left even to open one separate class. One of the reasons why the number of students got so drastically small was related to Prussian schools, which were attended by the German students living dose 10 the border. There are some facts available which prove that Lithuanian German schools used to receive support from Germany.

The Germans did not fight the Great War to liberate anyone. Their goal was to expand Germany's borders. This paper seeks to develop an old thesis of Franz Fischer about the expansionist nature of the German war objectives through the examination of yet unknown primary sources found, for the most part, in archives in Vilnius. As Fischer demonstrated, Bethmann-Hollweg planned to push away Russia as far as possible from the German borders, and to abolish Petrograd’s hold over non-Russian vassal peoples already in September 1914. Berlin intended to establish a Central European economic union operating de facto under German leadership, although with preservation of the external equality of its members. It seems that this plan was maintained through the war. The Bethmann-Hollweg peace terms, transmitted to Wilson in January 1918, stipulated, among other things, that the lands of the former Polish-Lithuanian Commonwealth should be included in the German economic and military sphere of influence.