Lietuvos pastangos gauti tarptautinės paramos Rusijos agresijai atremti 1918 m. pabaigoje

Straipsnyje paneigiama gana plačiai lietuvių istoriografijoje paplitusi nuomonė, esą pirmoji A. Voldemaro vadovaujama Lietuvos vyriausybė nepripažino iš Rusijos kylančio pavojaus ir nesirūpino valstybės saugumu. Konstatuojama, jog vyriausybė gana tiksliai įvertino Lietuvos tarptautiną padėtį, o Rusijos karinei agresijai atremti tikėjosi sulaukti veiksmingos Antantės diplomatinės ir karinės paramos. Orientacija į Antantę buvo pakankamai motyvuota, tačiau A. Voldemaro vyriausybė aiškiai per mažai rūpinosi vidinių resursų mobilizavimu gynybai. Tai buvo bene didžiausias A. Voldemaro vyriausybės veiklos minusas. Ypač turint galvoje, kad Antantės šalys dar nebuvo apsisprendusios dėl savo politikos Baltijos valstybių atžvilgiu. The paper rejects a viewpoint prevalent among Lithuanian historians that the first government of the Republic of Lithuania, led by Augustinas Voldemaras, did not recognize the danger of Russia and was not concerned with the security of the state. Research shows that the government was fully conscious of the international situation of Lithuania and expected efficient diplomatic and military support from the Allies to counter Russian aggression. The orientation to the Allied powers was well-grounded, but too little attention was paid to the mobilization of the internal resources for the defence of the country. That was probably the most crucial drawback of the activity of Voldemaras' government. Such a conclusion can reasonably be drawn if one takes into account the fact that at that time the Allied powers had not yet defined their policy with respect to the Baltic states.