Search

Ankstesniais lyginamaisiais žiniasklaidos, standartinės ir Vilniaus kalbos tyrimais nustatyta, kad nekirčiuotų kintamųjų /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ variantų trukmė nėra reikšmingas požymis kuriant laidos vedėjo kalbinę tapatybę – laidų vedėjai šiuos variantus taria trumpesnius nei vilniečiai. O štai formaliam, rimtam kalbėjimo stiliui kurti jie pasitelkia didesnį balsių įtempimą. Balsių įtempimas ne tik skiria laidų vedėjus nuo vilniečių, tačiau ir rimtos, visuomeninės tematikos laidas nuo pramoginių, asmeninės tematikos laidų. Tai rodytų įtemptesnius balsius turint indeksinę reikšmę „kalbu rimtai“. Suformavus didesnę ir homogeniškesnę laidų vedėjų tiriamąją imtį, šiame straipsnyje tikrinama, ar ankstesnių tyrimų apčiuoptas ryšys tarp įtemptesnių balsių ir rimto kalbėjimo stiliaus nėra atsitiktinis. Prie tyrimo išvadų prieinama kompiuterine programa PRAAT atliekant instrumentinę nekirčiuotų /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ analizę. Reikšminiai žodžiai: balsių trukmė, balsių įtempimas, indeksinė reikšmė, rimtas kalbėjimo stilius, stilizacija, standartinė kalba. The present paper reports the instrumental analysis of the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/ and /ɑː/. The study was carried out by employing the sound analysis software PRAAT, which was used to measure the length and tenseness of the specified variants. 10 residents of Vilnius city and 10 hosts of TV/radio programmes covering serious public topics were selected as the informants of the study. The main aims of this research were as follows: (1) to determine whether vowel length and tenseness differentiate the pronunciation of Vilnius city residents from that of the hosts of TV/radio programmes covering serious public topics, and (2) to reveal whether the hosts of TV/radio programmes use the length or tenseness of the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ as a resource for creating a formal and serious speaking style. The current study examines, among other things, if the TV/radio hosts pronounce the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ systematically more tensely, or perhaps on the contrary – they create the impression of a serious style only with isolated sounds of increased tenseness. The analysis has revealed that the hosts of TV/radio programmes covering serious topics pronounce the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/ and /ɑː/ in the same length as Vilnius city residents speaking in a semi-formal style. Hence, vowel length in the said programmes is not a significant linguistic resource when creating a serious and formal speaking style and constructing the linguistic identity of a TV/radio host addressing serious public topics. However, TV/radio hosts covering serious public topics pronounce the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/ and /ɑː/ with more tenseness than Vilnius city residents, which suggests that the style of the hosts is distinct from the semi-formal speaking style of Vilnius city residents and serves as a well-defined marker of a certain language standard. These findings are in line with some previous studies indicating that vowel tenseness statistically significantly distinguishes programmes covering serious public topics from entertainment-based programmes covering personal topics. Therefore, it can be argued that vowel tenseness differentiates speakers (TV/radio hosts vs. Vilnius city residents), types of programmes (programmes covering serious public topics vs. entertainment-based programmes covering personal topics), styles (formal vs. semi-formal), and language varieties (actual standard language vs. Vilnius speech). Thus, in the speech of hosts of TV/radio programmes covering serious public topics, tenseness acquires the indexical meaning of “I am speaking seriously”. The use of isolated vowels of increased tenseness is thus sufficient to create the impression of a serious speaking style and to form the linguistic identity of a TV/radio host covering serious topics. Keywords: vowel length, vowel tenseness, indexical meaning, serious speaking style, stylization, standard language.

Straipsnyje analizuojami kūniškumo klausimai, kylantys formuojantis naujiesiems luomams ir klasėms medijų aplinkoje. Plėtojamos tezės: 1) medijos prisideda prie formavimo naujųjų luomų, kurių požymis – kūnų stiliai; 2) visuomenė fragmentuojasi jos nariams susiskirstant į kokias nors klases nepaisant medijų vienodinimo tendencijų. Nagrinėjamos prieštaringos šiuolaikinės visuomenės tendencijos, kai globaliai vienodėjant vartotojų gyvensenai, formuojasi išskirtinis vartojimas, drauge – turtingųjų luomas. Reklama lyginama su ideologija ir jos prievartos formomis atsižvelgiant į riboto poveikio teoriją. Kūniškumo ir luomiškumo santykis bei kūniškas stilius kaip naujojo luomo požymis svarstomi iš skirtingų komunikacijos mokyklų perspektyvų ir keliamas metakomunikacijos kaip komunikacinės praktikos klausimas. The paper deals with the questions of bodyness when new castes and classes form in a mediated environment. The theses is developed as follows. (1) The media contribute to the formation of new castes, the attributes of which are corporeal styles. (2) The society fragmentizes when its members group into one or another class despite the tendencies of the unifying media. The author analyses the contradictory tendencies of contemporary society. The life art of the consumers become similar in global way but because of an exclusive consuming, the rich caste forms as well. According to the author, the new post-revolutionary (in both senses) social order narrowed the perspective instead of opening it. The relationship between bodyness and castes and corporeal style as a feature of new caste are analyzed from the perspectives of different communication schools. In addition to that, the question about metacommunication as communicative practice is discussed.

XX a. pradžioje reklamos srityje įvyko permainos – iki tol spaudoje ar gatvėse matytus tekstinius skelbimus pradėjo keisti į vizualumą orientuotos reklamos. Prekybininkai, supratę reklamos svarbą, sutelkė dėmesį į jos kiekį, plėtė jos ribas naujose medijose. Buvo pradėtos naudoti įvairios vizualinės ir retorinės strategijos, kuriomis siekta vartotoją agituoti pirkti prekę. Siekiant emociškai paveikti pirkėją svarbus dėmesys teko reklamos estetikai. Tarpukariu reklamas tiek Vakarų Europos šalyse, tiek Lietuvoje kūrė profesionalūs dailininkai, taikomosios grafikos mokęsi dailės mokyklose. Užsienio šalyse dalis jų specializavosi XX a. pr. išsivysčiusioje grafinio dizaino srityje, šios srities specialistų radosi ir Lietuvoje. Apskritai tarpukaris buvo laikotarpis, kuomet grafinis dizainas tapo svarbiu kultūros reiškiniu tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose: 1922 m. pirmą kartą pavartotas terminas „grafinis dizainas“, rengtos šios srities darbų parodos, pradėti leisti specializuoti žurnalai. Taigi, tarpukario reklama atskleidžia tuo metu dailės rūšių ir žanrų hierarchijoje įvykusius poslinkius – dailininkų požiūrio į reklamą, kaip vertingą kūrybos sritį, susiformavimą. Apie lietuvišką reklamą pradėta rašyti sovietmečiu, platesnio tyrimų lauko kontekste – studijose apie plakatą bei Kauno meno mokyklą. Didesnį dėmesį reklamai pradėta skirti atkūrus nepriklausomybę: dailėtyrininkų tyrimuose imta analizuoti reklamos reikšmė, jos sukūrimo aplinkybės, meninė raiška, vizualinės strategijos, be to, reklama pradėta nagrinėti kaip dailininko kūrybos, meninio judėjimo ar vieno iš grafikos žanrų dalis. Istorikų studijose analizuojamas reklamos kiekybinis bei kokybinis augimas, ikonografija. Pirmojoje tik reklamos temai skirtoje knygoje „Tarpukario Lietuvos reklama“ kartu su mokslininkų ir reklamos agentūrų kūrybos vadovų straipsniais publikuojama daugiau nei 200 reklamos iliustracijų, leidžiančių susipažinti su lietuviškos tarpukario reklamos įvairove. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti pagrindines sąlygas, lėmusias lietuviškos reklamos meninę raišką tarpukariu, bei aptarti atsiskleidusias menines stilistikas. Nors minimos įvairios reklamos priemonės, labiausiai susitelkiama į spausdintinę. Nagrinėjant reklamos sukūrimo aplinkybes remiamasi socialine dailėtyra, aptariant vizualinę raišką – formaliuoju metodu. Straipsnis parengtas magistro baigiamojo darbo „Tarpukario Lietuvos reklama: vizualinis aspektas“ pagrindu (darbas apgintas Vilniaus dailės akademijoje 2016 m., darbo vadovė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė). This publication discusses the artistic expression that was revealed in inter- war Lithuanian advertising and the conditions that affected it. The development of advertising is inseparable from the country‘s industrial and trade situation, which was constantly experiencing growth in Lithuania. In the beginning of the inter-war period, as Lithuania was recovering from the First World War, the weak state of the printing industry combined with the non-existence of artistic infrastructure determined the lack of quality advertising. However, once competition grew, traders and sometimes society as well felt an ever-increasing demand for aesthetic advertising, which started being satisfied by professional artists. Having acquired a foundation in the creation of advertising at the Kaunas Art School and foreign art schools, there were always more artists creating attractive advertising images. Examples of imported artistic advertising also encouraged local creators to improve, the examples being noted for the visual attractiveness and application of modernist stylistics. Even though the influence of expressionism, futurism and Sachplakat stylistics can still be observed in Lithuanian advertising from the 1920s, by the 1930s the art deco style started being widely applied in advertisements, filling printed pages and the city streets.

Konfliktai – neišvengiamas romantinių santykių palydovas. Nuo jų sprendimo sėkmingumo priklauso pasitenkinimas santykiais, todėl svarbu identifikuoti veiksnius, susijusius su konstruktyvių konflikto sprendimo stilių pasirinkimu. Vienas jų – asmens saviveiksmingumas. Saviveiksmingumas romantiniuose santykiuose – itin mažai tyrinėtas psichologinis konstruktas, o saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose ir konfliktų stilių sąsajų analizės nėra atlikta. Tikslas. Atskleisti studentų saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose sąsajas su jų naudojamu konfliktų sprendimo stiliumi. Studentų konfliktų sprendimo stilius buvo matuojamas M. A. Rahimo organizacinių konfliktų instrumentu (Rahim Organizational Conflict Iinventory-II). Saviveiksmingumui romantiniuose santykiuose nustatyti panaudotas F. G. Lopezo ir kolegų (2007) klausimynas (Relationship Self-Eficacy Scale). Tyrime dalyvavo 1-4 kursų 194 studentai nuo 19 iki 25 metų (128 moterys ir 66 vyrai), turintys romantinius partnerius. Nustatyta, kad moterys, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose tarpusavio priklausomybės aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkusios naudoti kompromiso ir integruotą konfliktų sprendimo stilius, nei tos, kurių šis rodiklis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose tarpusavio priklausomybės aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkę naudoti integruotą konfliktų sprendimo stilių, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose emocinės kontrolės aspekto atžvilgiu moterys, kurių šio rodiklio įvertis aukštas, dažniau naudotų integruotą, vengimo ir prisitaikymo konfliktų sprendimo stilius ir rečiau – dominavimo konfliktų sprendimo stilių, nei tos, kurių emocinės kontrolės aspekto įvertis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose emocinės kontrolės aspekto įvertis yra aukštas, dažniau naudotų integruotą ir prisitaikymo konfliktų sprendimo stilius, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Moterys, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose atskirumo aspekto įvertis aukštas, dažniau naudotų integruotą konfliktų sprendimo stilių ir rečiau – vengimo konfliktų sprendimo stilių, nei tos, kurių atskirumo aspekto įvertis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose atskirumo aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkę naudoti integruotą konfliktų sprendimo stilių, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Tiek vyrų, tiek moterų saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose aukšti tarpusavio priklausomybės ir atskirumo aspektų įverčiai susiję su polinkiu naudoti konstruktyvius konfliktų sprendimo stilius. Saviveiksmingumo emocinės kontrolės aspekto aukštas įvertis susijęs tiek su konstruktyvių, tiek ir su destruktyvių konflikto sprendimo stilių naudojimu. Conflicts are inevitable part of romantic relationship. Relationship satisfaction depends on the way conflicts are being solved, thus it is important to identify factors related to selection of constructive conflict management styles. One of such factors is self-eficacy. The construct of relationship self-eficacy is not yet widely studied and there are no studies concerning possible link between relationship self-eficacy and con!ict management styles. Purpose. To examine possible links between student’s romantic relationship self-eficacy and con!ict management styles. Conflict management styles of subjects were measured using Rahim Organizational Conflict Inventory-II. Romantic relationship self-eficacy was measured using Relationship Self-Eficacy Scale developed by Lopez et al. (2007). Subjects were 194 university students (128 females and 66 males). Results. It was found that women scoring high on mutuality aspect of relationship self-eficacy were more likely to use compromising and integrating conflict management styles than those scoring low. Men scoring high on the same aspect of relationship self-eficacy were more likely to use integrating conflict management style than those scoring low. With the regard to the emotional control aspect of relationship self-eficacy, highscoring women were more likely to use integrating, avoiding, and obliging conflict management style and less likely to use dominating style than those scoring low on emotional control. Men scoring high on the same measure were more likely to use integrating or obliging conflict management style than those, who scored low. Women scoring high on the differentiation aspect of relationship self-eficacy were more likely to use integrating style and less likely to use avoiding style than those scoring low on this aspect. Men scoring high on differentiation were more likely to use integrating conflict management style than those scoring low. For both men and women mutuality and differentiation aspects of relationship self-eficacy are related to use of constructive conflict management styles. Emotional control aspect of relationship self-eficacy is related to use of both constructive and destructive conflict management styles.

Straipsnyje nagrinėjama architektūros originalumo sąsaja su laiko progreso idėja nuo Vakarų profesionaliosios architektūros pradžios iki šiuolaikinės architektūros. Jau senovės Graikijos architektūroje suvokta, kad naujai kuriamos architektūros pabrėžtina inovacija arba perteiktas tradicijų tęsinys gali būti išnaudotas reikiamai kultūrinei žiniai perteikti. Viduramžių architektūroje progresas laiko tėkmėje nustojo aktualumo, kadangi krikščioniškoji kultūra tikėjo baigtine laiko koncepcija su nulemta pradžia ir pabaiga. Architektūra organiškai plėtojosi iki pat XVIII a., kai buvo suformuota architektūros stilių teorija. Šiuo laikotarpiu buvo įtikėta, kad naujai kuriama retrospektyvi architektūra gali lygiomis teisėmis atstovauti praėjusiems architektūros stiliams. Tačiau iki XX a. pr. plėtota stilių raidos teorija visus istorinius architektūros stilius traktavo vienodai – kaip dekoro priemonę, į kurią buvo suformuotas reaktyvus, tačiau vienodas modernizmo stilius. Stilių raidos teorija yra ribota, kadangi itin originali, bendrų stiliaus nuostatų neatitinkanti architektūra lieka neįvertinta. Todėl šiuolaikinės architektūros progresas turi būti vertinamas alternatyviai: kaip cikliškos architektūros tendencijų kaitos bei vyraujančio kultūrinio daugybingumo apraiška. Šios sąlygos yra ypatingai palankios originaliai nestandartinei architektūros raiškai rastis.

Straipsnyje lyginamuoju aspektu analizuojama dviejų XX a. modernėjančios dailės atstovų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Mstislavo Dobužinskio tapyba. Pasitelkiant platų istorinį, kultūrinį kontekstą ir rašytinį šių dailininkų bei amžininkų palikimą aptariamos jų kūrybos ištakos, sąsajos su įvairiomis dailės tradicijomis, meno sąjūdžiais, įtakos, individualaus stiliaus tapsmo ypatumai, vaizdinių sistemos, pagrindiniai dailės siužetai, temos, motyvai. Kita vertus, išryškinamas šių menininkų kūrybinių siekių universalumas, meninės saviraiškos formų originalumas, jautrus reagavimas į naujausius modernios meninės sąmonės pokyčius, sąsajų tarp tapybinės ir muzikinės raiškos formų ieškojimas. Ypatingas dėmesys skiriamas jų tapybos sąsajoms su įvairiomis neoromantinėmis (simbolizmas, art nouveau) ir modernistinio meno kryptimis. Čiurlionis ir Dobužinskis čia iškyla kaip universalistai daugeliu šio žodžio prasmių: vaizdinga gyvenimiškų įspūdžių raiška, imlumu įtakoms, intelektualinių siekių ir asmenybės kūrybinės raiškos formų įvairiapusiškumu, nenoru apsiriboti viena siaura meninės raiškos sritimi, metodu, meno rūšimi, kryptimi. Šie dailininkai vertinami kaip vienos ryškiausių ir intelektualiausių XX a. pradžios modernėjančios Lietuvos dailės figūrų, palikusių gilų rėžį mūsų dailės istorijoje. In this paper the main attention is given to comparative analysis of the uniqueness of the painting style of two of our own coryphaei of the transitional period from symbolist poetry to modernist expression - Čiurlionis and Dobuzhinsky. Revealed is the universality of their creative strives, as well as originality of artistic expression forms, their sensitive reaction to novel changes in modern artistic consciousness that makes them European-level artists. Concisely discussed are links of their oeuvre with various neo-romantic (Symbolism, Art Nouveau) and modernist directions of art, highlighted are connections of their aesthetic ideal and creation with previously existing painting traditions of Western and Eastern nations. Developing pan-musical aesthetic ideas of neo-romantics and symbolists, it is precisely in music that these two original artists see the insatiable vision of painting. I would like to remind that the subtle sense of musicality in fine art is one of the substantial reasons for the affinity between Dobuzhinsky and Čiurlionis. The expansion of the settled interpretation fields of their oeuvre helps to better understand the deep creative inspiration streams associated with the spread of neo-romantic aesthetics, as well as base creative principles and particularities of visual system. The author of the paper considers Čiurlionis and Dobuzhinsky to be universalists in many meanings of this word: in their vivid expression of true-life impressions, susceptibility to influences, versatility of intellectual strives and forms of personality’s creative expression, the reluctance to confine themselves within one narrow form of artistic expression, method, form, or direction of art. Exceptional attention in the paper is given to aesthetic convictions of these artists, their interest in various aspects of humanitarian culture, life, and artistic creation. Disassociating from many other creative activity fields, the paper presents detailed analysis of the main particularities of these artists’ expression in the first decade of the twentieth century in the field of painting.

Straipsnyje pristatomi mokomųjų metodinių leidinių, parengtų ir išleistų už Europos struktūrinių fondų lėšas, jomis finansuojant VGTU transporto inžinerijos, biomechanikos ir aviacinės mechanikos inžinerijos projektą „Studijų programų atnaujinimas pagal ES reikalavimus, gerinant studijų kokybę ir taikant inovatyvius studijų metodus“ pagal Lietuvos 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2.2-ŠMM-07-K priemonę „Studijų kokybės gerinimas, tarptautiškumo didinimas“, kalbos ypatumai: nagrinėjami šiuose leidiniuose pasitaikę būdingesni stiliaus, rašto kultūros, kalbos normų atitikties, aviacijos svetimžodžių vartosenos atvejai. The article presents linguistic peculiarities of methodical educational publications prepared and published using European structural funds allocated to the VGTU Transport Engineering, Biomechanics and Aviation Mechanical Engineering project “Renewal of the Study Programmes in Accordance with the EU Requirements by Improving the Quality of the Studies and Applying Innovative Study Methods” carried out in accordance with the Lithuania’s 2007–2013 year Human Resources Development Operational Programme, priority axis 2 “Education and Lifelong Learning”, measure VP1-2.2-MES-07-K “Improving Studies Quality, Increasing Internationalization”. Characteristic properties of style and culture of writing, compliance with language norms, and instances of foreign words used in aviation are analysed.

Siekiant apibendrinti dabartinės viešosios lietuvių kalbėsenos stiliaus tendencijas, reikia vertinti abi pagrindines stilistines kalbos ašis: (1) funkcinę stilistinę (knygiškumo ir šnekiškumo) ir (2) ekspresinę stilistinę (emocingumo, vaizdingumo). (1) Palyginti su daugeliu kalbų (pvz., anglų, vokiečių, prancūzų, čekų, rusų), lietuvių kalbos neutralusis stilius yra arčiau šnekamojo poliaus. Dabar kalbininkai, vertėjai, kalbos redaktoriai ypač pabrėžia paspartėjusią lietuvių kalbos kolokvializaciją. Negalima nematyti ir priešingos stilistinės slinkties – kalbos knygėjimo, ypač pasireiškusio sovietmečiu ir lietuvių stilistikos bei kalbos kultūros specialistų vertinto gana neigiamai. Kaip ir seniau, bene ryškiausios yra dvi knygiškumo apraiškos, viena leksikos, kita – gramatikos (sintaksės): tai svetimžodžių (tarptautinių žodžių ir kt.) gausėjimas ir konstrukcijų su veiksmažodiniais daiktavardžiais plitimas. (2) Ekspresyvumo raiškos taip pat matyti dvi priešingos slinktys: viešosios šnekos šiurkštėjimas ir perteklinė eufemizacija. Apskritai šiandienos kalbėsenos vaizdingumas menksta (mažėja gyvosios kalbos metaforų, nedaug šiandien vartojama savų, tradicinių frazeologizmų), tačiau plečiasi šiurkštaus vaizdingumo erdvė. Ypač „kriminalizuojama“ sporto kalba. Priešinga tendencija yra perteklinė eufemizacija, itin būdinga komercinei reklamai: apie populiariosios kultūros renginius, paprasčiausius buities daiktus kalbama kaip apie kažin ką nepaprasta, aukšta, be galo reikšminga. Nekritiškai, vaikantis kalbos madų, pasiduodama politinio korektiškumo idėjoms: tai, kas pirminiu sumanymu buvo taikoma tik anglų kalbai, nepagrįstai perkeliama į lietuvių kalbą. In order to generalize current style preferences in public speaking, two main axes of stylistic language should be considered: (1) functional stylistic (books and speaking) and (2) expressive stylistic (emotions and imagery). (1) When we compare the Lithuanian language with many other languages (e.g. English, German, French, Czech, Russian) we can see that the neutral style of the Lithuanian language is closer to the colloquial style. Nowadays linguists, translators, language editors emphasize that the Lithuanian language has been rapidly becoming closer to the colloquial style. The opposite stylistic preference should also be discussed. The Lithuanian language is also becoming closer to the bookish style; that was very common in the Soviet period and is negatively evaluated by style and culture specialists of the Lithuanian language. Like in the past, two main features indicate closeness to the bookish style, one is related to lexis, the other – to grammar (syntax): increased usage of loanwords (international words, etc.) and structures with verbal nouns. (2) Two opposite preferences are also seen in the expressiveness of the Lithuanian language: public speeches are becoming either more vulgar or euphemization is being used more often. In general, the imagery of today’s speech is becoming poorer (living metaphors and own, traditional idioms are being used less often) but the usage of vulgar imagery has been increasing. Sports language is especially "criminalized". An opposite preference is increasing usage of euphemization, very common in commercial advertising: pop culture events, simple household items are being represented as something extraordinary, valuable and very significant. People affected by the ideas of political correctness are uncritically trying to make their language more "fashionable": what was originally applicable only to the English language has been transferred to the Lithuanian language.

Straipsnyje aptariami romėnų autoriaus Plinijaus Jaunesniojo (Gajus Plinius Caecilius Secundus, 62 – apie 113 m. po Kr.) draugams, priklausantiems intelektinei Romos visuomenės viršūnei, adresuoti laiškai, kurių nedidelės dalies lietuviškas vertimas čia publikuojamas pirmą kartą. Devynias Plinijaus laiškų knygas sudaro 247 laiškai 98-iems adresatams. Plinijaus laiškai suteikia daug žinių apie tuometinį Romos socialinį ir ekonominį gyvenimą, romiečių papročius, atskleidžia literatūrinį Romos pasaulį. Laiškuose pateikiama literatūrinių ir oratorinių kūrinių kritika bei išsami jų analizė, kalbų ir knygų kūrimo aplinkybės, rašytojų biografijos, aptariama viešųjų skaitymų nauda, rašytojo bei oratoriaus išsilavinimas, pateikiama įvairių retorikos bei stilistikos problemų aptarimų. Plinijaus laiškai – tai tam tikras II a. žmonių literatūrinių požiūrių ir nuomonių šaltinis. Plinijus juose palietė daug svarbių ir aktualių tam laikotarpiui temų: literatūrinių užsiėmimų ir viešųjų skaitymų svarbą kultūriniam visuomenės gyvenimui, retorinio atikizmo ir azianizmo stiliaus apibrėžimų, senovės ir to meto rašytojų vertinimų, svarstymų apie pamėgdžiojimo (imitacijos) galimybes ir daug kitų klausimų. Plinijaus laiškuose paminėti ir keturi rašytojai, įėję į Romos literatūros istoriją: tai Tacitas, kuriam Plinijus pranašavo amžiną šlovę, Marcialis, paminėtas laiške Kornelijui Priskui, Silijus Italikas, Svetonijus. Daug dėmesio savo laiškuose Plinijus skiria retorikos problemoms, remiasi graikų oratoriais: Demostenu, Aischinu, Hiperidu, iš romėnų – Polionu, Cezariu, Celijumi, Ciceronu. The article discusses the letter by Gajus Plinius Caecilius Secundus (62–about 113 BC) addressed to his friends of the high rank society of Rome, and the Lithuanian translation of a small share of which is published here for the first time. The nine books of Plinius’ letters contain 247 letters to 98 addressees. Plinius’ letters provide vast information on the social and economic life of the then Rome and the habits of its citizens, as well as reveal the world of literature of Rome. The letters contain criticism and thorough analysis of literature and oratorical works, circumstance of creation of speeches and books, writers’ biographies. These letters also discuss the use of promotion of public relations, the education of writers and orators as well as various problems in the field of rhetorics and stylistics. Plinius letters are a certain sources of literature attitudes and opinions of people of the 2nd century. In these letters, Plinius touched upon a number of important and relevant themes of those times: the importance of literature exercises and promotion of public relations for the cultural life of society, definitions of rhetoric Atticism and Asianism styles, evaluations of antique and contemporary writers, contemplations on possibilities of imitation, and many other issues. Plinius’ letters also mention four writers well known in the history of Rome: Tacitus, who, as Plinius believed, would be famous for eternity, Martial, mentioned in his letter to Cornelius Prisk, Silius Italicus, Suetonius. In his letters, Plinius pays a great deal of attention to problems of rhetorics and bases his discussions on statements by Greek orators – Demosthenes, Aischinas, Hypereides, and Roman orators – Caesar and Cicero.

Publikuojami trys iki šiol neskelbti Jono Aisčio tekstai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyriaus – du autografai ir vienas autorinis mašinraštis. Publikacija siekiama praplėsti žinias apie Aistį publicistą ir literatūros žinovą, kuris net juodraštiniuose tekstuose išlaikė jam būdingas stiliaus ypatybes. Nė vienas iš trijų tekstų nedatuotas, tačiau iš konteksto nuorodų galima apytikriai spėti jų parašymo laiką. Straipsnis „Kas geriau – menas ar amatas?“ rašytas veikiausiai 1940 m. pirmoje pusėje. Straipsnyje atsispindi nepriklausomos Lietuvos respublikos laikų aktualijos: meno komercializacija, religinės dailės skurdėjimas, polemika dėl modernistinio meno primityvių formų, provincijos (sodžiaus) kultūrinio gyvenimo pokyčiai, grynojo („muziejinio“) ir taikomojo meno skirtis. „Nepriklausomos Lietuvos rašto apžvalga“ buvo rašoma suvokiant, kad svarbus lietuvių literatūros etapas yra neabejotinai pasibaigęs ir kad įvykęs perversmas lemsiąs reikšmingus padarinius kultūrai. Jis taip pat pasirašytas J. Aisčio pseudonimu. Poetas ir literatūros kritikas, pats aktyviai dalyvavęs 4-ojo dešimtmečio kultūriniame gyvenime, stengėsi apibrėžti objektyvų santykį su šio laikotarpio literatūra, apibendrinti svarbiausius jos istorijos faktus, prisidėti prie kanono kūrimo. Straipsnis įdomus kaip konspektyvus mėginimas papasakoti Nepriklausomybės dvidešimtmečio literatūrinio gyvenimo istoriją iš tiesioginio dalyvio perspektyvos. Trečiasis tekstas „Giliausia čionykščio lietuvio žaizda“ rašytas persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas. Straipsnyje užsimenama apie lietuvių kultūrinę veiklą pokarinėje Vakarų Europoje, tuometinius knygų leidybos centrus – Tiubingeną, Miuncheną, Romą.

Straipsnyje, remiantis archyvinių ir folkloro kolektyvų atliekamų etninės muzikos įrašų analize bei tiesioginio atlikimo stebėjimo duomenimis, įvertinama XX a. 7 deš.–XXI a. pradžioje gaivinama Lietuvos regionų etninė muzika. Apibrėžiami lietuvių etninės muzikos muzikinių savybių regioninio paplitimo dėsningumai, pagal juos vertinama šių savybių sklaida Lietuvos miestų ir rajonų folkloro bei liaudies meno kolektyvų repertuare. Lietuvos folkloro ir liaudies meno kolektyvų repertuaro pagrindą sudaro gaivinama autentiška arba stilizuota etnografinių regionų etninė muzika (1,3,4 lentelė), todėl galima teigti, kad šie kolektyvai regioniškumo gaivinimui skiria reikiamą dėmesį. Išanalizavus folkloro ansamblių gaivinamos etninės muzikos įrašus matyti, kad vyrauja Aukštaitijos ir Dzūkijos, mažiau perteikiama Žemaitijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos etninė muzika. Didžiausią repertuaro dalį sudaro dainos, gerokai menkiau gaivinama kitų žinomų žanrų muzika (3 pav.). Tačiau regioninio repertuaro stiliai ir dermės išsaugotos (4 pav.). Etninės muzikos regioninio ir žanrų gaivinimo netolygumą, be kitų priežasčių, lemia ir 1986 m. akademinės įrašų antologijos repertuaras, kurio pavyzdys laikomas regioninės etninės muzikos vertės matu (2 lentelė). Liaudies meno kolektyvų repertuare etninės muzikos regioniškumas perteikiamas stilizacijos priemonėmis, geriau atspindint visus žinomus repertuaro žanrus. Tiesioginio atlikimo stebėjimas parodė, kad folkloro ir liaudies meno kolektyvai savo programose etninės muzikos regioniškumą perteikia atsakingai, o lietuvių etninės muzikos regioninės savybės, nepaisant šiuolaikinių globalizacijos procesų, išsaugomos ir puoselėjamos, nors pastebima ir integracijos bei regioniškumo nykimo požymių. The problems ofthe reflection ofthe regionai features of ethnic music are analysed on the basis of archives and contemporary sound records and by monitoring various events of the revival of ethnic music. Rendering the regional features of ethnic music is the main objective ofthis study. The repertoire ofthe folklore and folk art collectives in Lithuania consists of examples of regionai ethnic music performed in authentic or stylized forms (Tables No. 1, 3, 4). However, the analysis ofthe records shows that ethnic music ofthe Aukštaitija and Dzūkija regions prevails, whereas the music of Suvalkija and Lithuania Minor regions are reflected less. The main part ofthe repertoire consists of songs (Fig. 3) and the regard to other genres of ethnic music is insufficient (Fig. 4). However, the styles and modes of regionai ethnic music are preserved. The revival ofthe genres ofthe regionai ethnic music has been quite salutatory due to, inter alia, the 1986 anthology of academic music records, where the records ofthe authentic ethnic music of 1937–1984 are presented (Table No. 2). The examples ofthese records are considered the value index ofthe regionai ethnic music. The regionai features of the ethnic music in the repertoire of folk art collectives are conveyed using the features of the stylization. The monitoring of the various events of the revival of ethnic music shows that all of the folklore and folk art collectives responsibly eonvey the regionai features of ethnic music and that the regionai features of Lithuanian ethnic music are preserved, though the symptoms of the integration and decline ofthese features are noticeable as well.

Straipsnyje apžvelgiami šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje rasti augalų vardai, kurie kuo nors (fonetika, daryba, šaknimi ar reikšme) skiriasi nuo mokslinių augalų pavadinimų. Tokių fitonimų rasta 46 autorių 76 kūriniuose. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tokių pavadinimų vartosenai, taip pat atkreipiamas dėmesys į jų motyvaciją, darybą ir funkcijas tekste. Pagal vartojimo polinkius skirtinos dvi didesnės tiriamų fitonimų grupės: 1) visuotinai liaudies šnekamojoje kalboje vartojami pavadinimai (vienažodžiai genčių ir dvižodžiai rūšiniai augalų vardai); 2) tarmiški augalų vardai. Taip pat išsiskiria nemaža iš svetimų kalbų perimtų augalų vardų grupė. Liaudiški augalų pavadinimai prozos tekstuose pagyvina kūrinių stilių, suteikia jam nacionalinės specifikos bruožų, taip pat plečia vaikų žodyną, turtina kalbą ir skatina juos geriau pažinti tikrovę. Dažnai pasitelkę tokius vardus autoriai kuria personažų ir vietų pavadinimus. Nustatyta, kad daugiau liaudiškų augalų vardų rasta vyresnės kartos autorių kūryboje. Turinčių tarmę autorių leksika turtingesnė, vaizdingesnė, jų tekstuose daugiau gyvosios kalbos intonacijų. Taip pat tokių fitonimų vartosenai įtakos turi ir pasirinkta kūrinio tema. This article provides an overview of plant names, which were found in works of modern Lithuanian children’s prose, which in some way (may it be through phonetics, formation, root or meaning) differ from the scientific names of those plants. Those sort of phytonyms were found in 76 works from 46 different authors. In the article the main emphasis is put on the usage of such names and also on their motivation, formation and functions in the text. Based on the tendencies of their usage, two large groups of phytonyms emerge: 1) names that are commonly used in spoken language by the folk (one-word genus and two-word species names); 2) vernacular plant names. Another large group is plant names, which have been adopted from other languages. In works of prose folk plant names enliven the style of the piece of writing, provide it with nationally specific features, widen children’s vocabulary, enrich their language and encourage them to comprehend reality better. Authors commonly use such names to create denominations for different places and characters. It has been noted, that the larger proportion of folk plant names are found in the works by authors of older generation. Authors with a dialect have a richer, more imaginative lexis, their texts are fuller of intonations of the living language. The chosen topic of the piece of writing is another factor that influences the usage of such phytonyms.

The author speaks about language but not about fishing. „I would call brave those lexicographers who are trying to research and write about peculiarities of live language despite of pressure of scientistic understanding of scholarship".