Search

Ar persikėlimas į virtualią erdvę, padėjęs bent šiek tiek pakenčiamai jaustis ir ištverti visuotinės izoliacijos ir karantino laikais, neparalyžiuos prisikėlimo galios? Ar Europos Sąjungos iniciatyvas, susijusias su parama kultūrai ir kūrybai, laikys prioritetu ir nacionalinės valstybės? Apie finansinę paramą kultūrai Lietuvoje, europines iniciatyvas gaivinti kultūrą, 2021 m. vykdant Europos Komisijos reikalavimus, 2021 m. gegužės 14 d. Briuselyje pristatytą nacionalinį planą "Naujosios kartos Lietuva". National realities and European initiatives for cultural revitalization reveal a conflict. New plan of revitalizing Lithuanian culture envisages a certain clash of recommendations, calls and choices. Can the culture, which survived difficult times, like a nine-headed dragon that, when one head is cut off, the other grows up again, will rise to new life? Did moving to a virtual space, which helped at least partially survive, preserve the power of culture resurrection? Will the European Union’s initiatives “remain” in the national priorities for supporting culture and creativity?

Skaitmeniniame amžiuje, kupiname begalinio technologijų atsinaujinimo, visavaldžių medijų dominavimo ir kasdienybės kaip realybės, daugiau kaip penkias dešimtis tolygiai ir vis labiau sąlygojamos reginių (spektaklio) visuomenės (Guy Debord), svarbu keisti ir naujinti kultūros studijas, pasitelkus dabarties požiūrius, metodologiją ir teoriją, kaip ir vizijose skendintį pasaulį pripildyti šimtmečius puoselėtų tradicijų ir patirčių tartum iš naujo. Išmanioji galia, tapusi tam tikra kultūros varomąja galia, transformavosi susijungus minkštajai, apimančiai šalies kultūrą, politinius idealus ir politikos patrauklumą (Joseph S. Nye), ir kietajai (hard) galioms, kaip tam tikra kombinacija, kuri konstruoja strategiją, padedančią valstybei didinti savo galias (Christian Whiton), taip pat ir siekiant plėtoti pozityvią kultūrų ir paveldo komunikaciją. Nematerialusis paveldas, kaip tradicijų tąsa ir gyvybingumas, suponuoja kultūrinio atgimimo galimybę, pripildant nacionalinį vertybinį fondą – šimtmečius gyvavusių ir šiandien tebepuoselėjamų žinių, tradicijų ir papročių, taip pat formuojant unikalias kultūrines vertes (E. Wanda George) amatų, menų, paveldo pažinimo, mokymosi, vartojimo ir kultūrinio paveldo turizmo perspektyvoje. Esminiai žodžiai: nepaprastumas; kodas; medijos; kasdienybė; komunikacija. In the digital age, full of endless technological renewal, the dominance of omnipotent media and everyday life as a reality, more than fifty evenly and increasingly conditioned by the society of the spectacle (Guy Debord). From this point of view, it is important to change and innovate with the intelligent powers of culture and heritage a world drowning in visions to fill the world with centuries of cherished traditions and experiences as if. Intelligent power, which has become a kind of cultural driver, has been transformed by a combination of soft, embracing the country’s culture, political ideals, and political attractiveness (Joseph S. Nye) and hard power as a combination that constructs a strategy to help the state increase its power (Christian Whiton), as well as to develop positive intercultural and heritage communication. Intangible heritage, as a continuation and vitality of traditions, presupposes the possibility of cultural revival by filling the national value fund – knowledge, traditions and customs that have existed for centuries and are still cultivated today, as well as unique cultural values (E. Wanda George) in the perspective of craft, arts, heritage, consumer and cultural heritage tourism. Keywords: extraordinariness; code; the media; everyday life; communication.

New technological invasions of intelligence are changing the overall mental landscape. The challenges to public intellectual survival are growing every day. By focusing on the most important existential priorities, we must preserve critical reflection, the power of feelings, the autonomy of thinking, without succumbing to a leveling universality.

The changes in contemporary society, closely linked to the political and cultural crisis, the decline of tradition and powers, the transformation of academic institutions and community, are reflected in the loss of public intellectuals - educators of critical thinking having a positive social influence and encouraging creativity in self-expression. The upheavals of global world, the rise of managerial capitalism and a negative evolution of university realities are opening a large gap between scholars and representatives of press as asphere of mass media. Public discourse becomes the "property" of globalized, corporate media, therefore scholars and so-called erudite thinkers become persona non grata in both public space and governance. Political government does not seek cooperation with representatives of science and art, the expulsion of intellectuals from the public space causes irreversible changes and changes the mental climate of the world. Political government does not seek cooperation with scientific and artistic representatives; the expulsion of intellectuals from the public space causes irreversible changes in mental climate. Meaningful effects o f invisible power, such as "carrying the soul on the palm of hand" (Stanislaw Morawski), as the ability not only to speak a lot (A. J. P. Taylor) , but also to identify fundamental threats and dangers, combining vocation with national aspirations (Stefan Collini), improving the world and achieving a polylogue of cultures and societies, are becoming our universal needs. The dwindling class of public intellectuals reflects the inevitable processes of the 21st century, with the emergence of domains of virtuality, superficiality, and augmented reality. Negative attitude towards intellectuals is related to general provisions of government, social norms of exclusion, and a lack of communication. Solitary intellectuals experience creative and media isolation. The predominant denial of critical thinking, free opinion, and the importance of public conscience has led to the general public position - dislike for intellectuals (Fran Lebowitz), moving them into the spiritual wilderness. However, intellectual landmarks, important insights, positive criticisms and comments remain particularly relevant in the face of new challenges, delineating the existential dimensions of the present world. New technological invasions of intelligence are changing the overall mental landscape. The challenges to public intellectual survival are growing every day. By focusing on the most important existential priorities, we must preserve critical reflection, the power of feelings, the autonomy of thinking, without succumbing to a leveling universality.

Dabarties pokyčiai, sąlygojami kintančios eurointegracijos ir globalizacijos retorikos, atskleidžia sudėtingą tapatumo saugojimo, puoselėjimo ir išlikimo situaciją. Iškylančios būtinybės - (dez)orientuojančio medialumo ir "tinklinio" technologijų dominavimo akivaizdoje svarbu įvertinti visuotinio poveikio grėsmes ir formuoti kultūrinį pasaulėvaizdį, gebantį puoselėti kritinį mąstymą, kūrybines ambicijas ir vienijančius prioritetus. Kultūros politika, kaip esminė valstybingumo formavimo ir tapatumo pozicija, privalo išsivaduoti iš formalumo gniaužtų ir tapti realia turinio galia, vykdančia svarbius, aktualius strateginius uždavinius ir suteikiančia visuomenei prasmingas vertybines gaires. Kultūros strategijos kūrimas turėtų atitikti dabarties realijas ir sutelkti ties naujais uždaviniais, kurie totalų virtualumo poveikį išgyvenančiai visuomenei padėtų kurti savąsias tapatumo atsvaras. Įvykus komunikaciniam posūkiui, medijoms tapus esmine informacijos priemone ir išgyvenant socialumo pokyčius, svarbu atskleisti situacijos sudėtingumą ir pasiūlyti pozityvius sprendimus. Vyraujant nacionalinei "vertybinei" niveliacijai, su šiuolaikiniu prasmės orientyrų praradimu siejami iššūkiai orientuoja Į kultūrinio raštingumo ir edukacijos didinimo svarbą kaip galimybę pažinti, kurti ir išlikti vis labiau mentaliai "plokš tėjančiame" pasaulyje. Today's changes, caused by the changing rhetoric of eurointegration and globalization, reveal a difficult situation of identity preservation, nurturing and survival. In the face of emerging actuality as (dez) orientation of mediality and "network" technology, it is important to assess global threats and shape a cultural worldview capable of developing critical thinking, creative ambitions and unifying priorities. Cultural policy, as an essential position in the formation and identity and statehood, must free itself from the clutches of formality and become a real power of content, fulfilling important, topical strategic goals and providing meaningful values to society. Creating a cultural strategy should be in line with the realities of the present and focus on new challenges that create a sense of identity for the society that is experiencing the overall impactof virtuality. After the communicative turn, as the media become an essential information tool and sociality changes, it is important to reveal the complexity of the situation and propose positive solutions. In the context of national "value" leveling, the challenges associated with the loss of meaningful orientations drawing attention to the importance of cultural literacy and education as an opportunity to know, create, and survive in an increasingly "flattening" world.

About problems of permanent modernization of Lithuanian culture.

Nacionaliniai minėjimai, valstybingumo įprasminimas, šventės ir jų kuriamos reikšmės bendrame kūrybiniame kontekste skatina kalbėti apie esminius pasirinkimus, vertybines orientacijas ir tapatumo sklaidą šiuolaikiniame pasaulyje. Prasmingumo kriterijai, išliekamoji vertė, pozityvumo formavimas ir nacionalinės vieningumo idėjos pasitelkimas būtų tie veiksniai, kurie padėtų veikti ateities labui. Remiantis naujausiais 2017 m. pavasario „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, pastebimas didėjantis optimizmas, dauguma europiečių (56 proc.) optimistiškai vertina ES ateitį - palyginus su 2016 m. rudens duomenimis, padidėjo 6 procentiniais punktais, lietuviai pirmauja tarp kitų europiečių, net 65 proc. apklaustųjų pademonstravo savąjį optimizmą (Public Opinion in the European Union 2017). Remiantis Europos Komisijos duomenimis, būtų realu plėtoti ir optimistinius valstybingumo, kaip vienijančios ir telkiančios galios, minėjimo scenarijus, patikint jaunajai kartai rengti ir kurti šventę, kaip pilietinės galios demonstravimą. National celebrations, giving meaning to the statehood, festivities and the significance of their creation in the general context encourage the talk on essential choices, values and the dissemination of identity in the modern world. The criteria of effectiveness, residual value, the formation of positiveness and the use of the concept of national unity are the factors that would becameuseful for the future. Based on the latest 2017 According to a Eurobarometer survey of spring 2017, respondents optimism is rising noticeable, most Europeans (56%) are optimistic about the EU’s future, compared with 2016. According to autumn data, the optimism has increased by 6 percentage points, Lithuanians are the leader among other Europeans, even 65% of the respondents expressed their optimism (Public Opinion in the European Union 2017). According to the data from the European Commission, it would be realistic to develop the optimistic scenarios for commeration statehood as a unifying and constituent power, giving an opportunity to young generation to prepare and create a feast as a demonstration of civic power.

XXI amžiaus mentalinį kraštovaizdį okupuojančios virtualios medijos, kaip socialiniai tinklai, internetinės svetainės, tinklaraščiai, akademinė elektroninė leidyba ir visa skaitmeninėje terpėje kuriama bei skleidžiama produkcija, sąlygoja tapaty- bines transformacijas ir komunikacijų vyravimą, „triukšmą" bei dezorientaciją, kaip beprasmio blaškymosi būseną, paverčiančią mūsų kasdienybę nesiliaujamu žinių, informacijos, invazijų, tikrų ir „netikrų“ naujienų srautu. Žiniasklaidos, kaip masinio komunikavimo priemonės, naudojamos skaitmeninės technologijos - internetas, mobilusis ryšys, inovatyvios platformos, pasitelkia vaizdą, meną, poveikio neišvengiamumą ir suteikia kultūrai vertybinės profanacijos bei elitiškumo kaip izoliacijos iššūkį. Populiarioji kultūra, reprezentuojama visuotiniame savitiksliame savęs viešinime ir paviršutiniškumo demonstracijoje, skiriant vis mažiau laiko įsigilinimui ir tikintis aprėpti kuo plačiau, išgyvena pakilimo apoteozę ir tampa tam tikra kokybės, savigarbos ir privatumo praradimo išraiška. Šiuolaikinio visuotinio medialumo, viešinimosi ir vertybinio savęs niveliavimo pasekmės skatina naujumo sąvoką suteikti realybės kaip demencijos pokyčiams. Globali vartotojų kultūra, kuri formuojama laksčiai prisitaikančios paslaugų rinkos (Frederic Jameson), inicijuoja nuolatinio naujumo gimimą: naujos temos, nauji įvaizdžiai, naujos prieigos, nauji požiūriai, atmetant tradiciją, paveldą bei ritualus ir inicijuojant naujus išbandymus.

Siekdamas graudinti ir linksminti, provokuoti ir inicijuoti, skleisti tikėjimo džiaugsmą ar siūlyti išganymo viltį, šiandien teatras tapo naujų vertybinių iššūkių vieta. Teatro misiją sąlygojo paveldas, istorija ir tradicijos, gebėjimai ar jų nebuvimas, kūrybingumas, vaizduotė ir laikas. Ar gali teatras šiandien egzistuoti be žiūrovų palaikymo, vertinimo ir kritikos? Kodėl ryšys tarp teatro ir žiūrovo kinta, kas lemia ir ar iš tiesų komunikacija tėra vienpusė? Teatro misija - išsaugoti kultūrines privilegijas, užimti svarbią vietą, valdyti situaciją ar laukti, kad geresni laikai ateis? Su teatru siejamos pridėtinės vertės, kuriose glūdi neišmatuojami atradimų, džiaugsmo, laimės ar nevilties, netikėjimo, nuobodulio pažinimai ar kurios priešingai provokuoja, skatina, žemina, apvalo ir pakylėja. Pridedamoji teatro vertė, kaip ir kultūros misija „padaryti žmones laimingesnius", per šimtmečius susiformavusi konstanta, tapo šiuolaikinės politikos gaire. Tiesa, klausimas „Kam šiandien reikalingas teatras?" siūlo tik vieną atsakymą: „Geras teatras reikalingas pro borto publico". Eimunto Nekrošiaus teatras išsaugo savąjį paslaptingumą, nepaisydamas laiko, erdvės ir iššūkių. „Atsiliepti į iššūkius" nėra herojinio teatro dilema, svarbiau „nutolinti horizontą", kad būtų kuriama prasminga komunikacinė erdvė. Vertybės, perduodamos iš kartos į kartą, patriotizmas kaip „natūrali ir visuotina laikysena", kuri būtina, teatras, kalbantis metaforomis apie pasaulio (ne)tobulumą, ir pozicija, liudijanti kūrybinį angažuotumą, rodo idėjinį Nekrošiaus stabilumą (konformizmo atsisakymas) ir orientaciją į išsilavinusią publiką. Teatras, tapęs išbandymų, nesusitaikymo ir bausmės už nepriklausomą laikyseną erdve, išmokė Joną Jurašą „būti ištikimą sau pačiam, savo jausmams ir mintims". Tokia ištikimybė, kai sakai, ką jauti, ir nemeluoji sau, pasak režisieriaus, lemia, kad „įvyksta paslaptingas, beveik mistiškas susitapatinimas su publika“. Kaip pajuntamas tiesos skonis? Kaip atsiranda sava publika? To negalima „dirbtinai sukonstruoti“, nei išprovokuoti, tačiau jurašas šito ir nesiekia. Oskarui Koršunovui svarbiausia atspindėti savo kartos iliuzijas, peržengti tam tikras ribas - rampą, žemą barjerą, įrėminantį avansceną, „ploną raudoną liniją" ar nebijant tikrovės iššūkių desakralizuoti teatro magiją ir eksperimentuoti ne tik su laiku ir erdve, bet ir su aktoriais, žiūrovais ir pačiu savimi, keliant vis sudėtingesnius uždavinius - tartum iš naujo ieškoti prasmės čia ir dabar - toks kūrėjo pasirinkimas. Režisieriaus, mokytojo, teatro pedagogo jono Vaitkaus aktyvi pozicija liudija nepaprastą gebėjimą - tartum atskleisti šiuolaikiško „teatrališkumo" ideologiją: supriešintą visuomenę, kūrybingumo ir padorumo stoką, veidmainystę ir kaukes, kuriomis dangstomasi ir teatre, ir kasdienybėje. The theatre of Eimuntas Nekrošius preserves its mystery, regardless of time, space and challenges. "To respond to challenges" is not a dilemma of heroic theatre; it is more important "to pull off horizon" in order to become partners of common being. Values, passed on from generation to generation, patriotism as "natural and universal posture" are essential for theatre talking in metaphors about (im)perfection and deepness of the world; it testifies the creative altitudes, indicates ideological stability of Nekrošius (refusing conformism] and his orientation towards educated audience. Theatre became the place of challenges, punishment and defiance of independent attitudes; it has instructed Jonas Jurašas "to be faithful to himself, his thoughts and feelings." Such devotion, when you say what you feel, and you don’t lie to yourself, according to the director, is determined by "mysterious, almost mystical identification with audience". "How can you feel the taste of truth? How does your "own audience" appear? This can’t be "artificially constructed" nor provoked, ant it is not the purpose of Jurašas. For Oskaras Koršunovas the most important thing is to reflect the illusions of his generation that seeks for challenges and cognition; to go beyond certain limits - the ramp, a low barrier that frames the proscenium, "a thin red line", or having no fear to take challenges, to desacralize the magic of theatre and to experiment not just with time and space, but also with actors, spectators and yourself, raising more and more complex tasks - as if searching for the meaning here and now - this is the choice of Oskaras Koršunovas. The active position of director and theatre teacher Jonas Vaitkus seeks to reveal and demystify the outcomes of modern “theatricality": hostile society, lack of creativity and decency, hypocrisy and masks, covering theatre and everyday life.

Paskelbus UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją 2003 m. ir jai įsigaliojus 2006 m., kaip nematerialioji kultūros vertybė apsaugoti buvo prisikirta ir Dainų švenčių tradicija ir simbolika Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Protestantiškų šalių kultūrų įkvėpta Dainų švenčių tradicija tapo neatsiejama baltiškųjų kraštų tapatybės realija. Dabarties vertinamą paveldo įvairovę, istoriją ir modernią kūrybą skleidžiančiomis pastangomis, perduodama iš kartos į kartą, ji išsaugojo pozityvių, betarpiškų, vienijančių ir telkiančių išgyvenimų galimybę. Deklaruodama nacionalinį savitumą ir kūrybingumo liudijimus Dainų ir šokių šventė Baltijos šalyse atspindi ir patriotinius pakilimus, ir istorines pervartas, ir ideologinį prisitaikėliškumą, ir kultūrinius iššūkius. Kokia bendra trijų Baltijos valstybių nacionalinio kultūros prioriteto - Dainų ir šokių švenčių realybė? Programa, dalyviai, plėtojamos tradicijos, kūrybinė, ideologinė, meninė vertė, santykiai su žiniasklaida, inovacijų vaidmuo, televizijos transliacijos ir internetinė sklaida - tai tik nedidelė dalis su švente susijusių aktualijų, kurias svarbu aptarti, vertinti ir reflektuoti. Following the publication of the UNESCO Intangible Cultural Heritage Convention in 2003, and its entry into force in 2006, as an intangible cultural property was added the tradition and symbolism of the Song and Dance Celebration in Estonia, Latvia and Lithuania. The tradition of song festivals inspired by protestant cultures have become an integral part of the identity of Baltic lands. Testifying to the diversity of heritage, representing national history, making efforts to modernize cultural practice, passed down from generation to another, it offers positive, uniting and mobilizing possibilities in favor of survival. Fostering national identity and creativity the Song and Dance Celebration of the Baltic countries has reflected patriotic and historical barriers, ideological conformism, and cultural maturity. What is the common reality of Song and Dance Celebration being a national cultural priority in all three Baltic States? Program, participants, tradition, creative, ideological and artistic values, relationship with media, innovation related to the television broadcasts and online communication - this is just a small part of actualities related to the celebration that require attention, evaluation and reflection.

Populiarioji kultūra, kaip savito, masinio ir totalaus poveikio priemonė, nuolat verifikuojama duotybė, sietina su plačiomis ir paveikiamomis, nestabiliomis ir pažeidžiamomis auditorijomis, sunkiai įsivaizduojama (teigiama - ir ne tik materialia šio žodžio prasme) pridėtine verte ir pelnu, neįtikėtinais ateities iššūkiais, siūlo daugybę neišnaudotų galimybių formuoti, ugdyti ir puoselėti atmintį, pasitelkiant naujausias kūrybą, įtaigą ir vaizduotę skatinančias tapatybes. Televizija, išsivadavusi iš informacinės ir referatyvinės medijos vaizdinio, tapo ir savita meno forma, istorine realybe, kultūrinio paveldo dalimi. Keldama iššūkius kino industrijai, ji gebėjo pasinaudoti virtualia dabarties sklaida ir suformavo savitą kultūrinį precedentą. Televizijoje reprezentuojama populiarioji kultūra gali būti kokybiška, įdomi ir intriguojanti, tai liudija televizijos serialų „aukso amžiaus“ atgimimas kaip atminties, paveldo ir tradicijų įprasminimas. Popular culture as a means of mass effects, inevitably questioned the attitude and the space to be linked to global audiences, in the unlikely (positive and not only the material sense of the word) and incredible profits for future challenges, protect yourself a lot of untapped potential to develop, nurture and cherish the memory means latest suggestion, imagination and creativity-enhancing measures.TV liberated from the information media image and turned into a unique art form, the historical reality of cultural heritage. Raising the challenges of the film industry, she was able to take advantage of the virtual present dispersion and formed a unique cultural precedent TV represented in popular culture, also must be good quality, interesting and intriguing, as evidenced by the television series "golden age" as a rebirth of memory, heritage and traditions actualization.

The feeling of nationhood, purification of its shape provide a conventional shelter when one tries to find out whether mutual agreements between the government and society exist, whether relationship between illusions and reality, between abilities and ambitions is adequate. Do our actions, ideas and expectations have any relation to broadening the horizons of today? What priorities do we have? Has national identity that has crossed the border of ethnolinguistic project become a common need, something that we care about? Do we still think that culture is something to be taken care only tomorrow, something we will leave to future generations to consider? – asks the author of the article.

Recenzijoje aptariama Dovilės Zelčiūtės knyga "Kelionė su Oskaru Koršunovu. Teatrinis koliažas. Esė, repeticijų fragmentai, spektaklių, gastrolių įspūdžiai, interviu, recenzijos" (Vilnius, 2014). Knyga - ne tik jausmų, emocijų, išgyvenimų liudijimas, joje pateikti ir repeticijų fragmentai, spektaklių, gastrolių įspūdžiai, recenzijos, pokalbiai, taip pat atsispindi Oskaro Koršunovo režisuotų spektaklių „Išvarymas“, „Katedra", „Miranda", „Žuvėdra" gimimas, žiūrovams nematomas spektaklių „įstabioji ir grau- džioji Romeo ir Džuljetos istorija", „Meistras ir Margarita", „Hamletas", „Dugne" kūrimas ir kasdienybė. Pasirinktas teatrinio koliažo principas knygai sukuria postmodernaus rašymo iliuziją. Kelionių žanras asocijuojasi su romantinėmis rašymo tradicijomis: tolimi kraštai, nepaprasti įspūdžiai ir „su niekuo nesulyginami pojūčiai".

Bendrystės, patriotiškumo, savimonės ir vertybinių pasirinkimų ugdymas yra glaudžiai susijęs su nacionalumo tyrimais, kaip tapatybės suvokties ir identifikacijos tradicijomis, skleidžiasi plėtotės galimybėmis ir ateities prioritetais, grindžiamas tarpkultūrinės komunikacijos, paremtos tolerancijos bei pagarbos sklaida, ir kultūros studijomis, formuojančiomis kūrybingumo, vaizduotės bei atradimų džiaugsmo kriterijus. Kultūros horizontai, įrėminami evidencijos, kaip tikrumo prerogatyvos, kurių platybėms, nepaprastumui ir originalumui nereikia įrodymų, skatina ieškoti tvirtų ir prasmingų atramų, vertinimo ir elgsenos pagrindų, kad kultūros vertės nebūtų profanuojamos, imituojamos ar sąmoningai niveliuojamos, siekiant vertybinę kartelę nuleisti kuo žemiau. Tarpkultūrinės komunikacijos formuojami prioritetai - universalumas, įvairovė, savitumas - turėtų įtvirtinti prasmingesnius vertybinius orientyrus ir formuoti kultūros, kaip kolektyvinio fenomeno, reikšmes nacionalinėje savimonėje. Education of communion, patriotism, self-awareness and choices is closely related to the studies of nationalism, as the perception of identity and traditions of identification, development opportunities and future priorities, cross-cultural communication, based on dissemination of tolerance and respect, and cultural studies, that form the criteria of creativity, imagination and the joy of discovery. Cultural horizons, mediated by evidencies as a prerogative of evidentiality, which do not need proof of the vast, singularity and originality, promote the search of strong and meaningful support, framework of assessment and behavior so that the cultural values would not be simulated or deliberately leveled down in order to lower value-bar as low as possible. The priorities of intercultural communication - universality, diversity, traditionalism - should strengthen more meaningful valuable landmarks and shape the values of culture, as a collective phenomenon, in the national consciousness.

Paveldas, istorija, tradicijos suformavo dabarties pasaulio vaizdą, statiškus vyrų ir moterų santykius, socialines sanklodas ir skirtingas jų reikšmes kultūros vienovėje. Netikėti visuomenės raidos, kaip patriarchalinio vyriškumo praradimo ir moterų „kilimo", pokyčiai atskleidžia neišvengiamus transformacijų poreikius, kurie parodo naujų tapatybių formų būtinumą. Pastebimos globalios pokyčių tendencijos apima pačias įvairiausias politikos, verslo, kultūros ir tarpusavio santykių sritis. XXI amžius, Fredrico Jamesono pavadintas nuoširdumo [genuine thinking) amžiumi, „silpnajai" lyčiai suteikė ritualinių, kognityvinių ir simbolinių kelių galimybę: keistis, rinktis, siekti ir devalvuoti patriarchalinio dominavimo primestas vertes. Išsivadavimo laisvė nėra lyties progresijos liudijimas, tai mėginimas ieškoti prasmingos išeities iš grėsmingos esamos situacijos, kuri nacionaliniame lygmenyje įgauna katastrofinius mastelius. Lietuvės pirmauja Europos Sąjungoje pagal vedybas su užsieniečiais, ir galvodami apie mūsų tautos ateitį mes atsiduriame lemtingų demografinių praradimų ir svarbių etinių apsisprendimų kryžkelėje. Heritage, history, traditions shaped the modern worldview, static relationships between men and women, social order and their different values in the cultural unity. Surprising developments in society, as the loss of patriarchal masculinity and female "take off", reveal the inevitable changes in the needs of transformations, which indicate the necessity for new forms of identity. Notable global transformation trends include an entire range of political, business, cultural and peer relations. The 21st century, the age of sincerity (genuine thinking) as Fredric Jameson had called it, provided the "weak" sex with several rituals, cognitive and symbolic options, such as to change, choose, seek and devalue the dominance of patriarchal values imposed. Liberation does not testimonies sex progression, it is an attempt to look for a meaningful way out of the current threatening situation, which nationally takes on catastrophic scales. Lithuania is the leader in the European Union in terms of marriages with foreigners, thus thinking about the future of our nation, we find ourselves in the crossroad of fatal demographic losses and important ethical decisions.

Straipsnyje aptariama jubiliejinė Dainų šventė ir kultūros politikos klausimai. Net trisdešimt septyni tūkstančiai dalyvių suvažiavo į Vilnių iš visos Lietuvos ir iš 14 pasaulio šalių. Programoje buvo dvylika renginių, išaugo ir žanrų įvairovė. Dainų šventė vertinama kaip svarbiausias šalies kultūros įvykis, apimantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis nacionalinę tapatybę ir garsinantis šalies vardą pasaulyje. Plačiai skambėjo tautinės dainos, buvo pristatytos šokių, ansamblių, pučiamųjų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programos, surengta liaudies meno paroda, amatų mugė. Straipsnyje klausiama: Kaip mūsų Dainų šventė atrodo bendrame baltiškame kontekste? Ar kurdami ją puoselėjame tradicijas, ar tampame jų įkaitais? Aptariamos trys švenčių istorijos ir tradicijos Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Analizuojamos dabarties realijos ir naujausi sociologiniai tyrimai. Apžvelgiama Dainų šventės refleksija žiniasklaidoje. Dainų šventės prasmingos kaip bendro pakilimo, įkvepiančios vienybės šaltinis. Apibendrinime teigiama, kad bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros politika galėtų atverti naujas kultūros plėtros perspektyvas, išsaugant ir plėtojant nacionalinius prioritetus, kolektyvinę atmintį ir kontekstus, vienijančius tris Baltijos šalis. Gyventi, nenusistačius kultūros prioritetų, yra tas pats, kaip be nuovokos klaidžioti painiais prarastos istorinės ir kultūrinės atminties labirintais.

Straipsnis skirtas kultūros kaip vertybės sampratai aptarti. Autorė pažymi problemišką kultūros politikos situaciją Lietuvoje ir Lietuvos intelektualų dviprasmišką laikyseną. Nagrinėjami G. Delanty, S. Collini darbai, skirti Europos idėjos, jos tapatybės, kultūros ir intelektualų vaidmeniui joje. Pabrėžiama visus judėjimus ir autorius vienijanti mintis, kad Europos ateitis labai priklausys ir nuo intelektualų pozicijos – ar jie sugebės kiek įmanoma tiksliau įvardyti, kas bręsta kolektyvinėje sąmonėje, ar nebijos atviros diskusijos, kad ir kokia ji būtų provokuojanti. Analizuojami Lietuvos ir Lenkijos intelektualų santykiai, atskleidžiant atviras ir slaptas priešpriešas ir tinkamo dialogo nebuvimą. Konstatuojama, kad lietuvių intelektualai yra uždari arba tiesiog jaučiasi pernelyg patogiai, didžiuojasi visą laiką esantys dėmesio centre, o kad iš jo nedingtų, būtinai primena apie savo emocinę būklę, išdėsto kokią nors svarbią asmeninę patirtį, pateikia neklystamą, todėl neginčytiną nuomonę. Analizuojamos ir kritikuojamos T. Venclovos ir L. Donskio pozicijos. Atskleidžiamas lietuvių intelektualų pomėgis niekinti viską, kas sava, šlovinant išimtinai tai, kas svetima, ir nesukant sau galvos, kaip būtų galima, pasitelkus pasaulio patirtį, pagerinti gyvenimą savo krašte. Daroma išvada, kad nors Rytų Europos šalių nacionalinė savimonė tiesiogiai susijusi su intelektualų veikla, bet čia intelektualai prieš tautines tradicijas nusistatę taip aršiai kaip niekur kitur: tautinės vertybės, paveldas, kultūrinė atmintis laikomos atgyvenomis. The article is intended for the discussion on the concepts of culture understood as a value. The author emphasizes the problematic situation of cultural policy in Lithuania and the ambiguous posture of intellectuals in Lithuania. The article includes analysis on works of G. Delanty and S. Collini devoted to the role of the European idea, its identity, culture and intellectuals existing in it. The author also emphasizes the idea unifying all the movements and the authors, which states that the future of Europe will depend heavily on the position of intellectuals, i.e. whether they will be able to identify as accurately as possible what is happening in the collective consciousness, and whether they will not be scared of open debate, no matter how provocative it would be. The article includes analysis on the relations between Lithuanian and Polish intellectuals, revealing open and secret confrontations and the absence of proper dialogue. It is noted that Lithuanian intellectuals are closed or simply feel too comfortable, they are proud of always being in the centre of attention, and, in order to stay there, necessarily remind of their emotional state, share some important personal experience, and provide an unmistakable, therefore uncontested opinion. The author analyses and criticizes positions of T. Venclova and L. Donskis. She reveals the interest of Lithuanian intellectuals to despise everything own, exclusively glorifying things that are foreign, without thinking how using the experience of the world it would be possible to improve life in own country. It is concluded that although the national consciousness of Eastern European countries is directly related to the activity of intellectuals, here intellectuals are so against national traditions as nowhere else: national values, heritage and cultural memory are considered to be obsolete.

Small European nations suddenly have the possibility to become objects of interest. Quite recently Ireland chaired Europe and now Lithuania performs this role. A country the image of which is not so positive has a chance to astonish world media, European officers and all those who will enter the country during this period. All programs must become series of superlative logos demonstrating national values and most attractive aspects of the country, this is our chance and we should use it, urges the author.

Tapatybės klausimai tebėra aktualūs įžengus į XXI amžių. Pozityvių patirčių sklaida, kaip vienas svarbiausių iššūkių, kultūros istorijoje atveria galimybes dabarties perspektyvoms. Lygindami dabartį ir praeitį, pasirenkame tuos sąlyčio, sankirtų ir nesutapimo taškus, kurie gali istorines vizijas projektuoti j ateitį ir skatinti naujas tapatybės reminiscencijas. Paminėjus garbingą Česlovo Milošo šimtmečio jubiliejų, mintimis vis dar grįžtame prie šio iškilaus, nepaprasto ir paslaptingo kūrėjo, mąstytojo ir intelektualo, savaip išsprendusiu XX amžiaus tapatybės dilemą. Šiais laikais savita kultūrinė Milošo jausena, kurioje dera religinė sinestezė ir tapatumo įvairovė, atskleidžia unikalią mitinę pasaulėjautą, kurią liudijo kūryboje. Publikacijoje pateikiamas ir Česlovo Milošo tautosakos rinkinys, saugomas Berklio universitete (JAV). Identity issues remain relevant in the 21st century. Spread of positive experiences as one of the main challenges in the history of culture open opportunities to evaluate contemporary perspectives. In comparison to the present and past we choose those points of touch, intersection and discrepancy which are able to project historical visions to future and stimulate new identity reminiscences. After celebrating his honorable centenary we still return in thougths to this extraordinary, unusual and mysterious creator, thinker and intellectual who had his own resolution for the 20th century identity dilema. Along with his legacy for theses times of his distinctive cultural sens he preserved a unique mythical attitude witnessed in creation. The publication also includes Czesław Miłosz's collection of folklore stored in Berkeley (University of California).

Straipsnyje, pasitelkiant humoro apraiškas, analizuojamas identitetas ir stereotipai. Tradiciškai humoras suvokiamas kaip tolerantiškas, pilnas neagresyvių gyvenimiškų keistenybių, linksmų istorijų ir pasišaipymo iš nacionalinių ar žmogiškų ydų, reiškinys. Anksčiau jis buvo siejamas su optimistiniu ir meditaciniu požiūriu į tikrovę. Vis dėlto humoras pakito: optimistinis požiūris tapo pesimistiniu ir destruktyviu, suvaldyta pajuoka tapo aštriu įžeidimu, keistenybę pakeitė kvailumas, o linksmas situacijas beprasmiškas nesusipratimas. Viskas dabar suvokiama kaip dramatinė galimybė išgyventi arba nesibaigianti situacinė tragedija, kur daugiausiai galios turi griežčiausi vertinimo kriterijai, cenzūra ir dogma, kitaip tariant, šiais plačiai propaguojamos tolerancijos ir visaapimančio supratingumo laikais, ypač pavojinga ką nors įžeisti nekaltu juokeliu ar lengva pašaipa, sukelti norą pasipriešinti ar paneigti, kai ideologinės aspiracijos viršija visas padorumo ribas. Viena labiausiai propaguojamų taisyklių Lietuvos spaudoje yra „juokauk atsargiai su užsieniečiais“. Mūsų gyvenime taip pat pilna stereotipų. Šiuo atžvilgiu nereikėtų išskirti ir kaimyninių šalių, nes apie visus kaimynus turime išankstinę nuomonę. Naudodami nacionalinį stereotipą reiškiantį terminą, mes charakterizuojame sąlyginai stabilias visuomenės nuomones, tiek slaptai, tiek atvirai nusakančias tautos vertinimą. Mūsų požiūris į kaimynus atsiskleidžia per pravardes, t. y. neoficialius tautovardžius, kurie paprastai turi neigiamą konotaciją. Kai kurios pravardės vartojamos jau ne vieną šimtmetį, o kai kurios susiformavo tik pastaraisiais dešimtmečiais. Straipsnyje taip pat analizuojami populiariausi anekdotai apie kaimyninių šalių gyventojus.

Mesijų, pranašų, herojų ir didžiavyrių laikai nenugrimzdo į praeitį. Šių laikų visuomenė irgi vis atsigręžia atgal, o savo dabartį kuria vaduodamasi iš senųjų mitų ir kurdama naujus. Tikėjimas, kad kas nors ateis ir išgelbės, suteiks viltį ir išganymą, tebėra gajus kaip ir prieš šimtus metų. Šiuolaikinių herojų spindesys, nors akis bado jų savikūros mechanizmų nuogumas, emocinio skurdo laikais vis tiek priverčia patikėti kilnių, nors labai jau nerealių siekių tikrumu, svarbumu, veiksmų nuoširdumu, geresnio, viltingesnio ir prasmingesnio gyvenimo pažadais. Dirbtinės „žvaigždės“, tariami herojai, netikri pranašai tik dar aiškiau parodo, koks pragaištingas vakuumas yra atsiradęs dėl to, kad trūksta tikrų herojų, išskirtinių asmenybių, ryškių žvaigždžių, kurios nušviestų kelią tamsoje. Pasaulis nepripažįsta tuštumos. Vietoj didžiavyrių, pranašų ar mesijų atsiranda pseudoveikėjų armija, greimiškas „zuikio ir herojaus“ derinys. Netikri pranašai, prekiaujantys vizomis į ateitį, politinė degradacija, dvasingumo perversijos paradoksaliai suteikia viltį, kad pasiekę dugną, pradėsime kilti aukštyn ir turėsime pagaliau atsigręžti patys į save, į savo keistumą ar ypatingumą. Nauja herojų karta, kuri įkvėptų žygiais, o ne žodžiais, pasiklydo kažkur tarp vakarykštės dienos ir rytdienos, nerasdama kelio į varganą šiandieną. Sektini pavyzdžiai, aukštosios tiesos, jaunimo stabai ir herojai nėra didaktinė būtinybė ar metodinė priemonė – tai menami tikrumo horizontai, viltis, kad viskas gali būti pasiekiama kiekvienam iš mūsų: gražūs gestai, taurūs poelgiai, herojinė laikysena. The times of messiahs, prophets, heroes and mighty men did not sink to the past. Present-day society is also turning back and creating its present, emancipating from the ancient myths and creating new ones. The belief that someone would come and save people, give them hope and salvation is still vital as it was hundreds of years ago. The splendor of modern heroes, though the nakedness of their self-creation mechanisms puts them to shame, still makes us believe in the reality of their noble though unrealistic strivings, significance, sincerity of actions, the promises of more hopeful and meaningful life in the times of emotional deprivation. Made-up “stars”, superficial heroes, false prophets only clearly show what disastrous vacuum has appeared due to the lack of true heroes, exceptional personalities, bright stars, which could illuminate the way in the dark. The world does not acknowledge the emptiness. The army of pseudo-characters appears instead of mighty men, prophets or messiahs, the combination of “rabbit and hero”. The false prophets, trading visas to the future, political degradation, spiritual perversions paradoxically give hope that when we reach the bottom, we will begin to rise up and will finally turn to ourselves, to our strangeness and singularity. A new generation of heroes, which could inspire us by marches rather than words, got lost somewhere between yesterday and tomorrow, unable to find the way to miserable today. Role models, higher truth, youth idols and heroes are not a didactic necessity or a methodical tool – they are the apparent horizons of reality, a hope that everything can be achieved by every one of us: nice gestures, noble deeds, heroic posture.

Recenzijoje aptriama JAV angliškai išleistos jaunimui skirtos pirmosios Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ vertimas į lietuvių kalbą. Knygą palankiai sutiko Amerikos skaitytojai ir kritikai. Romanas pelnė jau 14 apdovanojimų skirtingose kategorijose. Jame papasakojama apie į Sibirą ištremtos lietuvių šeimos likimą, dviejų paauglių Linos ir Andriaus meilę, įsižiebusią nežmoniškomis sąlygomis. Rūtos Šepetys knyga parodo lietuvių gebėjimą pakelti sunkiausius išbandymus, bet neprarasti nei savasties, nei orumo. Romanas jau išverstas į 25 kalbas, išleistas 29 pasaulio kraštuose, tarp jų Kinijoje, Tailande ir Japonijoje. Italai knygą „Tarp pilkų debesų“ įtraukė į mokykloms rekomenduojamos literatūros sąrašą. Deja, Lietuvoje romanas vertinamas skeptiškai. Tenka pažerti daugybę priekaištų knygos vertėjams į lietuvių kalbą ir jos redaktoriams, nes kruopščiau nepaieškota atitikmenų, tarsi būtų kalbama apie mums visiškai nežinomą kieno nors kito istoriją. Antraip nekiltų klausimas, kodėl angliškai, prancūziškai, itališkai ir kitomis kalbomis išleista knyga tapo literatūros įvykiu, o lietuviškas variantas sužadina nemažai pagrįstų abejonių. Panašu, kad „Almai litterai“ ši knyga rūpėjo gerokai mažiau negu prestižinei Niujorko leidyklai The Penguin Group, kurios Jaunųjų skaitytojų skyrius Philomel Books pasitelkė gausią redaktorių, stilistų komandą – puikus jos darbas ir lėmė romano populiarumą. Knygos potencialą rodo ir Holivudo prodiuserių siūlymai pagal ją sukurti filmą. The review discusses the translation into Lithuanian of the first book by Rūta Šepetys, “Tarp pilkų debesų” [Between Shades of Gray], published in English in the USA and targeted at youth. The book was welcomed by American readers and critics. It has already been awarded 14 prizes in different categories. The book is about the fate of a Lithuanian family exiled to Siberia and the love between two teenagers Lina and Andrius under inhuman conditions. The book by Rūta Šepetys shows Lithuanians’ ability to withstand the most severe challenges, without losing identity or dignity. The novel has been translated into 25 languages and published in 29 countries of the world, including China, Thailand and Japan. Italians have included “Tarp pilkų debesų” in the list of literature recommended for schools. However, the novel is viewed sceptically in Lithuania. Lithuanian translators and editors should be reproached for the lack of thoroughness while searching for equivalents, which creates an impression that we read somebody else’s story that is totally unfamiliar to us. Otherwise we would not ask why the book published in English, French, Italian and other languages has become a literary event, whereas the Lithuanian translation raises reasonable doubts. It seems that the Alma Littera publishing house was concerned with this book to a much smaller extent than the prestigious New York publishing house, The Penguin Group, whose Young Readers Division Philomel Books formed a large team of editors and stylists; their excellent efforts contributed to the popularity of the novel. The potential of the book is also evidenced in the proposals of Hollywood producers to create a film.

Dabartis atskleidžia paveldo mentalinių struktūrų patvarumą, gilinantis į kultūrinių - moterų ir vyrų tapatybių kismą. Sutelkus dėmesį ties dominuojančiomis lyčių raiškomis, dabarties privalumai - pasirinkimo laisvė, prioritetai, į objektyvumą pretenduojantys vertinimai atskleidžia sudėtingą ir fatališką situaciją, kuri tiesiogiai veikia tautinį tapatumą ir skatina kalbėti apie neišvengiamus ilgalaikius padarinius. Paveldas, būdamas neatsiejama tapatumo dalimi, gali tapti ir išsigelbėjimu, ir sunkinančia aplinkybe siekiant pozityvių transformacijų, ypač patriarchalinės kultūros areale. Įvardyti situaciją, sudėlioti svarbiausias vertes ir ieškoti problemų sprendimo, net jei tai būtų neįmanoma, yra šios publikacijos tikslas. Žvelgiant iš šiuolaikinio tyrimų lauko, moterų tapatybė atsiriboja nuo paveldo suformuoto vaidmens ir socialinės paskirties apribojimų, peržengdama tautinės savimonės brėžiamas ribas ir pasinaudodama globalizacijos siūlomomis galimybėmis. Trauminės patirtys, gilėjanti šimtametė desperacija, pakrikusi laikysena - taip šiandien atrodo iniciacinius išbandymus praradusi vyriškoji lytis, kuri tapo savojo „verksmingumo" įkaite. The present is disclosing the stability of inherited mental structures when closely observing the developement of identities of women and men. With the focus on dominant sexual expressions the advantages of the present consist freedom of choice and priorities. Assessements pretending to objectivity open a complex and fatal situation which is making a direct impact on national identity and urge to speak about unavoidable longterm consequences. Heritage being an unseparable part of identity may become a rescue and at the same time a aggravating condition in efforts to reach positive transformations, especially in the habitat of patriarchal culture. The aim of this publication is to evaluate the situation, to put together the main values and to look for problem resolution if even it is impossible. From the point of view of the contemporary research field the identity of women is limiting itself from the role formed by heritage and limitations put by social destination. It is crossing the limits drawn by national self-consciousness and taking advantage of the opportunities proposed by the globalization. Trauma experineces, desperation deepening for hundred years, unhinged attitude - this is the male sex today after having lost its initiational challenges and becoming a hostage of its own tearfulness.

Straipsnyje, sutelkiant dėmesį į lietuvių kultūrai būdingą kentėjimo, aimanavimo ir raudojimo kanoną, aptariama, kodėl daugiau kaip 250 metų lietuvių raštijoje, mintyse ir vaizdiniuose dominuoja verkiantis vyras. Apgailestauti, gailėtis ir verkti, išreiškiant vyrišką savo silpnumą, yra tapę įprasta laikysena, fiksuojama šiuolaikiniuose S. Parulskio, H. Kunčiaus romanuose. Straipsnyje fiksuojama vyriškosios tapatybės krizė, reflektuojamos jos apraiškos literatūros tekstuose ir realybėje (savižudybių skaičiaus augimas) ir svarstomos galimos išeitys. Lietuvių vyrų polinkis ašaroti ir dejuoti iš kasdienybės buvo perkeltas pirmiausia į didįjį Apšvietos epą „Metai“. Maironio verkiantis vyras jau tampa herojumi, kūrėju, kad sielvartą paverstų tautos dvasios šerdimi. Patriarchalinės kultūros įtaka nacionaliniam tapatumui išpureno dirvą verksmingajai rezignacija. Sielvartas, iš privačios emocinės sferos perkeltas į viešąją, tapo tautą vienijančiu dalyku. Ašaringasis kultūros paveldas, kaip neatsiejama tautinės saviraiškos dalis, ilgainiui virto XX a. lietuvių mitologijos pagrindu, kaip teigia A. J. Greimas. Patriarchalinė kultūra nepraranda gebėjimo dominuoti, todėl 250 metų tęsiasi nekontroliuojama silpnumo, bejėgiškumo, graudulio, ašaringumo manifestacija, jau lėmusi negrįžtamus genetinio kodo pasikeitimus ir liudijanti savasties kaip stiprybės praradimą. Mitinė sėkmės, galios, jėgos ir viešpatavimo norma primetė obsesinę priklausomybę nuo tapatumo stereotipų, vyriškumas prarado simetriją, nes neteko savo „silpnosios“ dalies, ir atsidūrė ties pavojinga susinaikinimo riba. Focusing on the canon of suffering, moaning and weeping specific to the culture of Lithuania, the article discusses why Lithuanian writings, thoughts and images are dominated by a crying man for over 250 years. To regret, to feel sorry and to cry while expressing masculine weakness became the usual posture captured in the contemporary novels by S. Parulskis and H. Kunčius. The article records the crisis of masculine identity, reflects its manifestations in literary texts and reality (the increase in the number of suicides) and discusses the possible solutions. The tendency of the Lithuanian men to cry and moan for the first time was moved from everyday life to the epic poem "The Seasons" (Lith. Metai) from the age of Enlightenment. The crying man of Maironis becomes a hero and a creator in order to turn the grief into the essence of the nation's spirit. The influence of the patriarchal culture on national identity has laid the foundation for the weeping resignation. The grief moved from a private emotional sphere to a public one became a thing uniting the nation. The weeping cultural heritage, as an integral part of national self-expression, eventually became the basis of Lithuanian mythology of the 20th century, according to A. J. Greimas. Patriarchal culture does not lose its ability to dominate; therefore, for 250 years, the uncontrolled manifestation of weakness, helplessness, sorrow, weeping continues, which has already led to the irreversible changes in the genetic code and testifies the loss of self as a loss of strength. The mystical norm of success, power, strength, and dominance led to an obsessive dependence on stereotypes of identity, masculinity lost its symmetry, because it lost its "weak" part, and found itself pushed to the limit of dangerous destruction.

Šie metai Lietuvai tapo naujų orientyrų ir gairių pradžia. Krizei traukiantis, pradėta vytis kitas Europos Sąjungos (ES) šalis, ieškoma ateities perspektyvų. Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ kuria vieną svarbiausių šalies perspektyvų. Prieš metus pradėtas rengti dokumentas tapo mus vienijančiu idealų ir vertybių sąvadu, kurio vizija yra gyva ir dinamiška. Tai procesas, kurio prioritetai nuolat keičiasi, atrandamos vis naujesnės idėjos, kyla vis puikesnių sumanymų. Kultūra, jos kūrimas ir puoselėjimas mūsų strategijoje tėra tik nežymus ir nereikšmingas strategijos elementas, virtęs savaime egzistuojančia visuomenės raiškos dalimi. ES nurodymu Lietuva paruošė ir kitą svarbią strateginę studiją – Nacionalinę reformų darbotvarkę 2014–2020 metams. Ją rengė Ūkio ministerija, galutinį variantą patvirtino Lietuvos Vyriausybė. Tai pagrindinis veiklos ir finansų dokumentas ateinantiems šešeriems metams. Sąmoningas kultūros veiklų atsisakymas šiuose dokumentuose ar įsivaizdavimas, kad mūsų šalis gali išgyventi tik ekonominiais pasiekimais, yra pražūtingi. „Kultūra“ ir „kūrybiškumas“ yra nepaprastai svarbūs „gyvenimo kokybės“ rodikliai, kaip ir kūrybingas šiuolaikiškas nacionalinės kultūros plėtojimas bei sklaida. Propaguoti nematerialųjį kultūros paveldą pradėta 1990 m. kaip atsvarą materialiajam pasaulio paveldui. Naująja universalia metakalba įvardijamas nematerialusis paveldas įteisino naują požiūrį į nacionalines tradicijas, aktualizavo kultūros sklaidą, pagyvino kultūrinį turizmą, glaudūs kultūros, amatų ir verslo ryšiai paskatino bendruomenių atsinaujinimą. This year has become a start for new landmarks and guidelines for Lithuania. With the crisis subsiding, Lithuania began to catch up with other European Union (EU) Member States and search for future prospects. The Lithuanian Progress Strategy “Lithuania 2030” creates one of the key perspectives for the country. A document, which was started to be drafted a year ago, has become a compendium of ideals and values that unite us, and its vision is lively and dynamic. The priorities of this process have been constantly changing; new ideas and more excellent plans emerge. Culture, its creation and nurturance is not only an insignificant element of the strategy, which has become part of the expression of society that exists per se. Upon the commission from the EU, Lithuania has drafted another strategic study, i.e. the National Reform Agenda 2014–2020. It has been drafted by the Ministry of Economy, and the final version has been approved by the Lithuanian Government. It is the key action and financial instrument for the coming six-year period. A conscious refusal of cultural activities in these documents or imagination that our country may survive only through economic achievements are disastrous. “Culture” and “creativity”, like the creative modern development and dissemination of national culture, are extremely important indicators of “life quality”. Popularisation of intangible cultural heritage started in 1990 as a counterbalance to tangible global heritage. Intangible heritage named by the new universal metalanguage established a new approach to national traditions, made cultural dissemination relevant, enlivened cultural tourism; close relations of culture, crafts and business promoted renewal of communities.

Naujus postūmius ir iššūkius pasaulio kultūrų įvairovės saugojimui suteikusi UNESCO Nematerialiojo kultūros paveldo apsaugos konvencija per penkerius metus pakeitė nacionalinių kultūrų kraštovaizdžius ir paskatino novatorišką požiūrį į tradicijas ir kūrybines veiklas propaguojančias bendruomenes. Atsižvelgdami į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašo pagrindinį tikslą - užtikrinti geresnį nematerialiojo kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei - norėtume aptarti šiuos reikšmingus klausimus: kokia Lietuvos nematerialiojo paveldo situacija šiandien ir kaip vyksta jo sklaida medijų kultūroje, ar suprantama nematerialiojo paveldo plėtojimo svarba ir kokį vaidmenį šiandien užima nacionalinio lietuviškojo nematerialiojo paveldo sąrašo (registro) rengimas, lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis. UNESCO vykdoma nematerialiojo kultūros paveldo politika ragina saugoti nykstantį tautinį savitumą, gaivinti amatų tradicijas, puoselėti bendruomeniškumo iniciatyvas, plėtoti kultūrinį turizmą kaip perspektyvią paveldo sklaidos ir reprezentacijos formą. Sprendimų ieškojimas, pasitelkiant visas įmanomas patirtis ir galimybes, idėjas ir sumanymus, turėtų tapti bendru visų reikalu ir interesu, mūsų tapatybei teikiančiu aktualias signatūras naudojantis UNESCO siūlymais ir medijų kultūros privalumais. In an effort to stimulate and encourage the preservation of various cultures in the world, the UNESCO World Heritage Convention, in a span of five years, transformed the landscape of national cultures and encouraged communities that propagate and cultivate creative activities to embrace innovative approaches. In reviewing the central aim of UNESCO's intangible cultural heritage list - to ensure a better awareness of intangible cultural heritage, to draw attention to its important, to encourage a dialogue and a respect for cultural differences - we want to address the following significant questions: what is the current situation of Lithuania's intangible cultural heritage and how is it represented in media culture, is the importance of the development of intangible heritage fully understood, and what role does the creation of the Lithuanian national intangible cultural heritage list (registry) play, in comparison with other countries in Europe? The politics of UNESCO's intangible cultural heritage urges the preservation of vanishing national identity, the revitalization traditional craft, the fostering of communal initiatives, and the development of cultural tourism as a prospective form for the dissemination of representation of heritage. The search for solutions, utilizing all possible experiences and opportunities, ideas and conceptions should become a common issue and concern. This can be achieved within the markers of our individual identities, employing UNESCO proposals and the unique advantages of media culture.

Tapatumo ieškojimai ir XXI a. tebėra aktualūs. Tradicinėmis nuostatomis grindžiami tautinės savasties tyrinėjimai pamažu virsta istorinės atminties „mokslu“. Bendros humanitarinės laikysenos praradimas, naujos destabilizuojančios tendencijos, visa apimanti suirutė lemia naujus požiūrius. Siekdami išsivaduoti iš prasminio beviltiškumo, atsiduriame prie pasirinkimų sankirtų: įprasti, sustabarėję, tariamai realūs įvykiai, faktai, vertinimai ir inovatyvūs, tautinę esatį provokuojantys, istorinę vaizduotę žadinantys ir naujas prasmes atveriantys pastebėjimai, įžvalgos, apibendrinimai, iš užmaršties prisikėlę, dabarčiai aktualūs iššūkiai ir naujai suvokiamos reminiscencijos, sugestijos, pozicijos. Neatsitiktinai į tarptautinę apyvartą grįžta ir racionalumu grindžiama ori laikysena ir sarkastiška, ironiška faktų interpretacija, humoras ir romantizmo aukštinami intuicijos, lakumo, jausmingumo suponuojami atradimai. Tautinė paradigma nėra statiškas ir nekintantis visetas. Suteikiant naujas reikšmes, dimensijas, galimybes tartum plečiamos mūsų pažinimo ir savimonės ribos. Identity quests remain actual even in the 21st century. Selfhood investigations based on traditional approaches by little are turning into a historical memory "science". Loss of general humanitarian posture, new destabilization tendencies and all pervasive turmoil determine new standpoints. Positive attitudes towards self and others, forbearance and diversity of opinions, propagation of values, ability to construct world with no meaningless exaltation and self-importance - these are the most important required puzzles of today. Now tasks being raised for little nations are not little ones. Profanation of self-identity under covers of idealistic strivings, stimulation of victim thinking and continuous stress on otherness as certain exclusiveness limit historical imagination and create expression of only seeming responsibility, self-esteem and pride. It is not a coincidence that respectable bearing based on rationality as well as sarcastic, ironic interpretation of facts, importance of humor, discoveries based on intuition, volition and sensitivity - all so praised by romanticism - come back into international circulation

Straipsnyje aptariamas XXI amžiuje kylantis naujojo tapatumo poreikis ir prarastas pozicijas atgaunantis nacionalumas. Globalizacijos, kosmopolitiškumo ir vienodėjimo sąlygomis pasaulis tartum kuria savisaugos mechanizmą. Ryškėja nacionalumas, atskleidžiantis svarbius vertybinius aspektus, sukeliantis įvairias insinuacijas ir skatinantis individualią raišką bei tapatybės paieškas. Vaduodamasis iš provincialumo ir sąstingio, dabar nacionalumas pretenduoja tapti patraukliu tarptautiniu projektu, apimdamas plačius tyrinėjimų laukus ir atverdamas virtualaus pasaulio horizontus. Vis dėlto darbe aptarta čekų menininko Davido Černyb instaliacija Entropa, ironizuojanti nacionalinių klišių temomis, ir jos prieštaringas vertinimas rodo, kad šių dienų Europoje vyrauja gelotofobija – baimė juokauti ir šmaikštauti. Todėl svarbu išlaikyti pozityvų humoro jausmą, plėsti akiratį ir vaduotis iš sustabarėjusių stereotipinių vertinimų. XXI a. nacionalumas yra gerokai nutolęs nuo romantinių XIX a. nacionalumo definicijų. Grįžtama prie racionalumo ištakų. Sutelkę jėgas naujajam nacionalumui, kaip aktualiai šiuolaikinei galiai, formuoti ir skleisti, galime atverti naujus tapatumo klodus. Tai padėtų plėsti, ugdyti ar bent žadinti tautinę sąmonę. Tačiau paskendę istoriniuose ir savo pačių sukurtuose šablonuose, negalime būti atviri kitai nuomonei ar kitos tiesos ieškojimams. Vis dėlto istorinė atmintis, kaip bendra aksioma, kaip duotybė, negali būti eliminuota iš kasdienybės lauko. The great economic depression is followed by new need of identity and nationalism recovers its positions. The world as if creates a mechanism of self-defence under conditions of globalisation, cosmopolitanism and homogenization. The dimension of nationalism changed, it became not only a community, but also a personal affair. Less aggressive forms of nationalism are emerging, claims the author.

Straipsnis skirtas šiandieninėms mitologijos problemoms, kurias autorė savitai perpina su nacionalumo klausimais. Šį savo pasirinkimą autorė motyvuoja teiginiu, kad nacionalumas kaip aktuali šių dienų paradigma išsaugo metafizinį istorinį kontekstą ir atsiskleidžia naujomis prasminėmis inspiracijomis pasaulyje, kurio laikas skaičiuojamas virtualaus greičio matais, erdvę užvaldžiusios naujosios komunikacijos galimybės, o svarbiausios vertybės tapo reliatyvios. Autorė teigia, kad nacionalumo paradigmos plačiai manifestuojamos šių dienų Europoje. Teigiama, kad mitologizuodami praeitį ir istoriją, tampame savo pačių ieškojimų ir atradimų moralės įkaitais, kad pasitelkę idealaus žaidimo strategiją performuotume savo kasdienybę kaip intenciją amžinybės link. Manoma, kad istorinė retrospekcija gali prikelti iliuziniam įprasminimui ir tapatinimosi galių praplėtimui ar net pozityviam atgimimui. Tapatumo vizijos, siekiniai ir atradimai kuria analogijoms nepavaldų ir unikalų mitologinį lauką. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad mitologija šiandien vertintina kaip ideologinis savimonės matmuo, universalus kodo šifras, demontuojanti ir vienijanti tapatumo galia. Mitiškumas teikia vertinimams ypatingą matmenį, įtikinančią pagavą ir laiko patvirtintą projekciją. Savasties dilema, autorės nuomone, aktualizuoja tapatumo mitologiją, nacionalumo sugestijoms kurdama patrauklią erdvę ir prasmingą perspektyvą, atverdama idealumo ieškiniui egzistencinį pavidalą. The notion of historicity in search of identity predestines research scope and displays peculiar transcription possibilities. Nationality paradigms are widely manifested in modern-day Europe. Identity visions, quests and discoveries create a unique mythological field insubordinate to analogies. Mythology today has to be assessed as an ideological dimension of self-consciousness. Being mythical adds to the assessments a special dimension, a persuading grasp and time confirmed projection. Dilemma of self (selfism) actualizes the mythology of identity, providing nationality strategies with an attractive space and meaningful perspective, disclosing an existential conformation for the ideal quest.

Šiuolaikinė mitologija, kaip paslaptingas ir nuolat atgimstantis organizmas, aktualizuoja dabarties gyvenimą. Mito vartosena įgavo neregėto platumo ir savito reikšmingumo diapazoną. Mitai, jų kūrėjai ir griovėjai, gaivintojai ir vartotojai dominuoja televizijų ekranuose, spaudos puslapiuose ir interneto platybėse, mitinės aliuzijos pastebimos politinėse įžvalgose, mitiškumo strategija naudojama įvairiems, dažnai kontroversiškiems rakursams. Archetipinė sugestija tapo itin paranki suteikti veiksmui ar minčiai gelmės ir išbaigtumo. Pasaulis gręžiasi atgal, kad galėtų keliauti pirmyn, kaip Sizifas velka akmenį aukštyn ir laukia, kas bus rytoj. Absurdiškoji dėlionė įgauna naują pavidalą: globalizacijos sąlygomis neįmanoma išvengti totalaus paviršutiniškumo ir viską naikinančios skubos. Viena vertus, visuomet įmanomos ir alternatyvios galimybės: nepasiduoti laiko diktuojamam stiliui, turiniui ir formoms, išsaugoti originalią pasaulio, verčių, prasmių traktuotę. Kita vertus, ieškodami sprendimų, rizikuojame atsidurti naujoje aklavietėje, taip ir nesuradę kelio iš pačių susikurto labirinto. Ar schematizuodami savas patirtis ir integruodami vertybinę (mitu grindžiamą ar patikrintą) paradigmatiką į šiuolaikinį pasaulį, mes tapsime kitokiais, ar tiesiog galime kvestionuoti pozityvią bei negatyvią transformaciją ir atsisakyti jos - palikdami paraštėse ar menamose išnašose - kaip nereikalingos informacijos, ir taip išspręsti visus iškylančius (laiko bei istorijos diktuojamus) nesklandumus tarp tradicijos ir inovacijos, tikro ir tariamo.

Straipsnyje aptarimaos naujos lietuvių mitologijos tyrinėjimų perspektyvos. Teigiama, kad dabartis kuria savitą mitologinę perspektyvą. Mitologija suteikia dabarčiai galimybę identifikuoti senosios kultūros vertybes, atskleisti tai, kas svarbu ir vertintina šiandien: pasaulio pradžios, raidos ir pabaigos versijos, dangaus, žemės ir požemio dievų hierarchijos, dievybių ir dvasių raiškos, papročių ir tikėjimų sklaida plečia ir turtina mūsų egzistencinę erdvę. Nepaisant daugybės akivaizdžių ir lietuvių mitologijos tyrinėjimus komplikuojančių dalykų, mitiškumo tyrinėjimai išlieka vienu iš labiausiai intriguojančių kultūros dalykų. Mitologija šiandien apima itin platų reikšmių spektrą nuo mitinių transkripcijų seniausiuose istoriniuose šaltiniuose iki šių dienų politinių egzaltacijų. A. J. Greimo lietuvių mitologijos tyrinėjimus gali papildyti lyginamojieji sanosios baltiškosios kultūros tyrinėjimai, kurie reikalauja novatoriško požiūrio. Mitologiniams tyrinėjimams šiadien atveriamos naujos perspektyvos, laikas yra palankus struktūrų ir prasmių paieškoms. Šiais laikais paklausūs nauji ir įvairialypiai požiūriai, netikėtos, bet laiko patvirtintos schemos, mitine logika grindžiami ieškojimai. Temų platumas nedalina tyrinėjimų erdvės į praeitį, dabartį ir ateitį. Dabartis siūlo savo mitologines schemas, lietuvių istorijoje ir kultūroje jų apstu, svarbu tik pasirinkti tinkamus instrumentus ir deramai atskleisti. Lietuvių mitologijos reprezentacijos itin skurdžios. Virtualybė siūlo nepaprastas galimybes. The paper discusses the new prospects of Lithuanian mythology research. The present is said to create a distinctive mythological perspective. Mythology provides the present with an opportunity to identify the values of the old culture, reveal what is important and valuable today: dissemination of the versions of the beginning, evolution and end of the world, the hierarchies of the deities of heaven, earth and underworld, the expression of deities and spirits, as well as customs and beliefs expand and enrich our existential space. Despite many obvious aspects that complicate the Lithuanian mythology research, investigations of mythical features remain some of the most intriguing cultural issues. Today mythology covers a particularly wide range of meanings from mythical transcriptions in the oldest historical sources to current political exaltations. Greimas’ Lithuanian mythology research could be supplemented by comparative studies of the old Baltic culture, which require an innovative approach. New prospects nowadays open for the mythology research, and the time is favourable for the search of structures and meanings. New multi-dimensional approaches, unexpected yet time-tested schemes and the quest based on mythical logic have been in demand at present. The amplitude of topics does not divide the research space into the past, the present and the future. The present proposes its mythological schemes; they are abundant in Lithuanian history and culture; it is important to choose suitable instruments and properly reveal them. Representations are particularly poor in Lithuanian mythology. Virtual reality offers remarkable opportunities.

Straipsnio dėmesio objektas – nacionalinio tapatumo problema postmoderniame amžiuje. Pažymima, kad nacionalumas kaip aktuali šių dienų paradigma išsaugo metafizinį istorinį horizontą ir naujomis prasminėmis sugestijomis skleidžiasi postmoderniame virtualybės ir naujųjų technologijų triumfo pasaulyje, kuriame tradicinės vertybės tampa reliatyvios. Autorės nuomone, plačiau suvokiant europietiškąjį universalumą, mitiniuose tapatybės ieškojimuose svarbu atsisakyti pagrindinių prasminių dilemų: sena prieš nauja, globalu prieš lokalu, europietiška prieš tautiška, bendra prieš individualu ir nesitenkinti vadinamąja narcisizmo kultūra, kai savivoka tapatinama su socialiniu reikšmingumu. Pabrėžiama, kad esama tvaresnių už socialinius vaidmenis tapatumo šaltinių, kurie apima savęs konstravimo ir individualizacijos procesus, saugo vertybines orientacijas, propaguoja idealius, svarbius, laikui atsparius dalykus. Atskleidžiama, kad tėvynės klausimas kaip mitologinė dilema aktualus ir šių laikų pasaulyje: net ir žmonės, užaugę emigracijoje, stengiasi išsaugoti savo šaknis, kai kurie grįžta į tėvų žemę ir mėgina joje pritapti. Tačiau pabrėžiama, kad naujoji Europa vis dėlto sparčiai keičia esmines istorines tapatumo nuostatas, kurdama tam tikrą nacionalumo efemeriją. Reziumuojama, kad pasaulio įvairovė, laiko ir erdvės metamorfozės skatina nenutrūkstamas savęs ir savojo tapatumo paieškas. Teigiama, kad atsiverdami naujoms interpretacijoms, susidurdami su naujais iššūkiais, kuriame savąją mitologiją tapatumo ir ateities dėlei. This article focuses on the issue of national identity in post-modern times. It is noted that nationality as a relevant paradigm of present times preserves metaphysical historical horizon and using new meaningful suggestions unfolds in the post-modern world of triumph of virtuality and new technologies, where traditional values are relative. According to the author, in mythical researches of identity using broader comprehension of European versatility it is important to forget the main meaningful dilemmas, i.e. old versus new, global versus local, European versus national, and general versus individual, and not to settle for so-called culture of narcissism, when self-perception is treated as a social relevance. It is highlighted that there are sources of identity more sustainable than social roles, which involve processes of self-formation and individualisation, preserve valuable orientations, and uphold ideal, important, and time resilient things. It is revealed that the issue of homeland as a mythological dilemma is also relevant to the world of present times: even people raised in foreign countries coming back to the land of their parents and trying to fit in are eager to preserve their roots. However, it is emphasized that creating a particular ephemeral nationality the new Europe is nevertheless rapidly changing essential historical provisions of identity. It is concluded that the diversity of the world, and the metamorphosis of time and space motivate continuous search of oneself and own identity. It is stated that for the sake of identity and future when we open ourselves to new interpretations and face challenges we are creating our own mythology.

Publikacijoje aptariama Laimos Anglickienės knyga „Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore“ (2006). Recenzijoje teigiama, kad nacionalumo trajektorijos folkloro platybėse brėžia ypatingą kitoniškumo perspektyvą. Kito vertinimai ne visuomet išsaugo tolerancijos ir supratimo dvasią, išvengia trivialumų ir dviprasmybių. Plėtojant kitoniškumo aspektus tradicinėje lietuvių kultūroje, knygoje apsiribojama XIX a. pabaiga – XX a. pirmąja puse. Kitataučiai lietuvių folklore apžvelgiami nepaisant žanrinių reikalavimų, neatsiejant nuo papročių istorijų ir nesivaržant istorinių bei kultūrinių paralelių. Tradicinėje lietuvių kultūroje reprezentuojami kitataučių stereotipai pirmiausia turi svetimumo žymę. Kitataučių paveikslas iš esmės bet kurios tautos folklore yra neigiamas, rečiau neutralus. Monografijoje sudaryta svetimumo hierarchijos lentelė, apibrėžtos populiarumo priežastys. Polivalentiškas požiūris ir vertinimų įvairovė yra šio darbo privalumas. Stereotipų apibrėžimai kuria ir šiuolaikiškumo prerogatyvas. Knygoje pastebimos aktualios ir tautosakiniams tekstams taikomos atrankos nuostatos. Imponuoja nuosekli tautosakos lobyno peržvalga. Studijoje ryški laiko ir erdvės perspektyva, platus lietuvių religinis ir kultūrinis kontekstas, gausi mokslinė literatūra. Ši knyga – tai aktuali kitatautiškumo reprezentacija ir geras pavyzdys sugestyvaus požiūrio į tradicinių trafaretų lemiamą folkloro fenomeną. The publication discusses the book The Image of People of Other Regions in the Lithuanian Folklore (2006) by Laima Anglickienė. The review maintains that the trajectories of nationality in the vastness of folklore draw a special perspective of otherness. The evaluations performed by another person do not always secure the spirit of tolerance and understanding or avoid trivialities and ambiguities. While developing the aspects of otherness in the traditional Lithuanian culture, the book covers the period of the end of the nineteenth century and the first half of the twentieth century. Strangers in the Lithuanian folklore are viewed regardless of genre requirements and not dissociating from the custom stories and with no scruple as far as historic and cultural parallels are concerned. The stereotypes of strangers represented in the traditional Lithuanian culture possess a feel of foreignness in the first place. The image of foreigners is essentially negative in the folklore of any nation and more seldom possesses a neutral shade. A chart of foreignness hierarchy is constructed in the study and the reasons for popularity are defined. The advantages of this work are polivalentic attitude and the variety of evaluations. The definitions of stereotypes establish the prerogatives of modernness, too. Relevant selection attitudes applied in folklore texts are observed in the book. A consistent review of the folklore treasure appeals to the reader. The study contains a clear perspective of time and space, a wide context of the Lithuanian religion and culture as well as numerous items of scientific literature. The book is a relevant representation of foreignness and a good example of suggestive attitude towards the folklore phenomenon determined by traditional patterns.

Ksdienybė sklidina pačių įvairiausių dalykų. Nuo seno iš kartos į kartą perduodamas išminties ir patirties lobynas vertintinas kaip ypatinga, netikėtų ir įprastų požiūrių bei įžvalgų galimybę skatinanti erdvė. Tautosaka nuolat iškyla mūsų akiratyje, suteikdama savitą prasmingumo dimensiją, kaip ir kasdienybė, kuri nuolat atveriama plačiai fantazijos, kaip šviesiosios ir tamsiosios gyvenimo pusės, sklaidai. Kanoninės sakraliosios tautosakos negausu lietuvių kalendoriniuose ritualuose, istorinių šaltinių eilutėse, archajiniuose pasakų tekstuose. XIX a. - tai domėjimosi tautosaka ir jos fiksavimo metas: romantinių idėjų įkvėpti mūsų krašto kultūros ir švietimo veikėjai rinko, kaupė ir populiarino tradicinį paveldą. XX a. tautosaka, viena vertus, išgyveno rinkimo ir skelbimo aukso amžių, kita vertus, prarado tradicinį aktualumą ir įgavo naujų dimensijų. This article addresses revelations arising from fables and fairy tales, as well as lessons derived for contemporary people from folklore horror.

Ši kultūros sugestija remiasi religinės sąmonės sklaida lietuviškų naracijų gausoje: tikėjimuose, papročiuose, legendose, sakmėse, užkalbėjimuose, patarlėse ir priežodžiuose. Akcentuojant bikultūrinę lietuviškojo paveldo sampratą, siekiama apibrėžti kultūrinio sąlyčio taškus ir parodyti svarbesnius šiuolaikinės pasaulėjautos akcentus. Senoji lietuvių kultūra išlaikė aktualių būties klausimų vienovę, perimdama naujas religines − krikščioniškąsias aspiracijas ir plėsdama temų, pažiūrų, sugestijų galimybes. Krikščioniškųjų reikšmių spektras yra išties platus: dieviškasis Kūrėjo kanonas identifikuojamas kaip krikščioniškojo Dievo veikla, demoniškumo samprata įgavo velniškąjį pavidalą, net archajiškoji laiko raiška turi krikščioniškąsias dimensijas. Ikikrikščioniškųjų mentalinių struktūrų palikimas ir vyraujančios lietuvių naratyvinėje kultūroje krikščioniškosios nuostatos liudija religinio gyvenimo savitumą. The narrative viewpoint on old Lithuanian culture enables one to speak about the past with modern language, close to the present and compulsory, to derive from the past all that is relevant and significant, and to focus attention on the contemporary attributes of the traditional conception of the world. The old Lithuanian culture in itself is merely a fragmentary reality of various historical items of information, subjectively recorded by non-Lithuanian chroniclers. Meanwhile, the Lithuanian folklore hoard (its gathering started in the late 19th c.), which is now represented as a collection of variously interpreted traditional texts, customs and beliefs, is particularly rich. The opposition between the old pre-Christian culture and the new Christian religion was rather general. The absence of a serious confrontation is attested in old Lithuanian texts, the variety of which reflects bicultural ways of thinking. The most numerous group of etiological legends reveal the amalgamation and peaceful functioning of the two cultures. The variants of a concrete Lithuanian etiological legend may comprise personages, characteristic of both pre-Christian and Christian cultures: God as the Christian Creator, the Devil, the Blessed Virgin Mary, and the saints. The archaic culture has merged with the Christian one, preserving the peculiar mental pre-Christian structures and accepting the Christian turn of mind in the framework of the Gospel. Consequently, universal attitudes of the Christian culture are also inherent in Lithuanian narrative culture.

Šio straipsnio objektas – istorinių šaltinių, senųjų raštų, tautosakos tekstų sklaida Kito, kaip reikšmingos mitines ideologemos, aspektu. Darbe siekiama parodyti Kito, kaip savito reiškimo, sklaidos galimybes ir apibrėžti įvairovės ribas senojoje lietuvių kultūroje. Kitoniškumo spektras itin įvairus. Atvykęs iš kitur ar besielgiantis kitaip, žinantis daugiau nei kiti ar pastebintis ką nors neįprasta visada susilaukia skirtingų vertinimų. Kitoniškumo sklaida – galimybė parodyti dar vieną mūsų senosios kultūros pusę, tai būdas aptarti ir atskleisti žinomus dalykus kitame kontekste. Stebėdami mūsų gyvenimą, religines misijas atliekantys kitataučiai tapo senosios kultūros saugotojais. Kartu jie užfiksavo ir lietuvių požiūrį į Kitus, gyvenančius tarp jų, bet besielgiančius pagal kitokio – chtoniškojo pasaulio kanonus, t. y. raganaujančius, draugaujančius su velniais, buriančius ar lemiančius ateitį. Kitoniškumas ne visuomet būdavo tikras, kartais tai būdavo tik patogi priemonė pasiekti asmeninių tikslų. Raganų teismai – tartum ideologinė kitoniškumo manifestacija. Nepaprastų galių turintys žmonės savo žinojimą slėpdavo, tačiau kitataučiams suteikiamos savitos galios projektuoja tradicinę patirtį į universalių reikšmių lauką. Tradicijos, kaip ir ideologijos, keičiasi. Būti kitokiam tampa madinga. Bet mitinė suvoktis, kad Kitas ar kitaip besielgiantis yra pavojingas, turi išlikti, kaip ir mūsų tradicijomis grindžiama refleksija. Conceiving ourselves dans I'unité du genre humain ['in the affinity of the human being'] (Marcel Mauss), we abstract and identify the historical experience, perceive the similarities and differences in the systems of ideas and values and differentiate the unity of the world, postulating it in the definitions of the identity of the 'Other'. The 'Other' is proposed as one of the most conspicuous ideological interpretations of the individual. The earliest records on the Lithuanians were made by foreigners - writing about us the 'Others' made our past significant. One of the most interesting historical attestations - the records of the general visitation of the Lithuanian Jesuit College of Vilnius and the diaries of the pastoral activity (Liber Fructuum Spiritualium) of the seventeenth and eighteent centuries - is a kind of key to new interpretations of the past. In a traditional community there are numerous ideological contrapositions between one's own and alien, similar and different, ordinary and extraordinary. The position of the 'Other' is presented on various levels: with respect to nationality, religion, community or gender. The mythical mindset demonstrates the 'Other's' singularity in our culture and encourages the perception of the 'Other' from the position of the present.

Šio straipsnio epigrafu gali būti klasikinis semiotinis iliuzijos ir paslapties apibrėžimas, kuriame iliuzija vadinama tai, kas suvokiama kaip esama, nors neegzistuoja tikroje realybėje, o paslaptis apibūdinama kaip kažkas, kas neatrodo realu, bet vis dėlto egzistuoja. Filosofas Erichas Frommas iškėlė XX amžiui būdingą dilemą: būti ar turėti; skirtis tarp „būti“ ir „atrodyti“ akivaizdžiai sumažėjo. Todėl šiame straipsnyje bandoma apmąstyti įvairias užribio konfigūracijas. Periferija, būdama toli nuo centro, visada atrodo gana nereikšmingas objektas. Jis yra tarsi kita mentalinio pasaulio pusė, kupina dvasinio daugiareikšmiškumo. Daugybė fenomenų, kurie atsidūrė centre, prieš du ar tris šimtmečius gali būti atrandami periferijoje. Modeliuojant periferijos sąvoką galima sutelkti dėmesį į tris akivaizdžius Lietuvos periferijos pasireiškimus: 1) Mažoji Lietuva (tai periferija, turėjusi savą istorinį laiką; priklausė baltų žemėms, nuo XVII a. – Rytų Prūsijai, o dabar yra Kaliningrado srities ir Klaipėdos regiono dalis; 2) Vakarų Žemaitijos pakraštys, kuris ribojasi su Latvija (tai periferija, kuri turi savitą geografinį apibrėžimą); ir 3) Dzūkija (kuriai būdingas labai savitas mentalitetas, įtvirtintas dainose, papročiuose, elgesio ir tikėjimo tradicijoje). Visos trys periferijos pasižymi analogiškomis funkcijomis: archajiškomis dvasingumo formomis, panašiomis vertybėmis apibrėžtose religinėse struktūrose. A classical definition of illusion and mystery may serve as an epigraph to this article. It defines illusion as what is perceived as the existing object, although it does not exist in reality, and mystery is defined as something that does not seem to be real, but still it exists. Philosopher Erich Fromm raised a dilemma characteristic to the 20th c.: to be or to have; the gap between “to be” and “to have” decreased. Therefore, this article attempts to think of various configurations of the ulterior world. The periphery, being far from the centre, always seems to be a rather insignificant object. It is as if the other side of the mental world. A great many of phenomena, which are in the centre, may be found on the periphery two or three centuries before. When modelling the concept of periphery, one may focus his attention on three manifestations of Lithuanian periphery: 1) Lithuania Minor (the periphery with its historical field; it belonged to the Baltic lands, since the 17th c. – to Eastern Prussia; now it is part of the Konigsberg region and the Klaipėda region; 2) peripheries of western Samogitia, which border Latvia (this periphery has a peculiar geographical definition); 3) Dzūkija (with its peculiar mentality described in songs, customs, traditions). All the three peripheries have analogous functions: archaic functions of spirituality, similar virtues defined in religious structures.

Straipsnyje analizuojama Dievo ir pasaulio samprata bei santykiai naratyvinėje lietuvių patirtyje, remiantis etiologinėmis sakmėmis. Teigiama, kad jose pasaulio vaizdas nėra vienareikšmis; Dievo sukurtas pasaulis turi plačias interpretavimo galimybes tradicinės kultūros vienovėje. Universalus pasaulio triaukštis modelis hierarchizuoja erdvę, jos sampratai suteikia baltiškąjį akcentą. Autorės teigimu, etiologinėse sakmėse yra išsaugota archajinė kūrybos samprata - Dievui kūrimo darbuose dažnai talkina įvairūs pagalbininkai. Jais gali būti kitas dievas ar velnias, šventuoju tapęs žmogus ar sakralus gyvūnas. Autorė teigia, kad lietuvių etiologinėse sakmėse veikiantis Dievas kupinas netikėtų savitumų: jis gali kurti vienas, jam gali talkinti įvairūs gyvūnai ar žmonės, jo veikla tobula, bet jis gali klysti. Kūrimo darbuose Dievas gali būti nepaprastai aktyvus ir kartu gali suteikti galimybę veikti kitiems: velniui, žmogui ar šventajam. Tačiau Dievui būdingas elgesys dažnai yra žmogiškas: impulsyvus, emocionalus ir net nenuspėjamas. Daroma išvada, kad tradicinė kultūra remiasi antropocentrinėmis etinėmis nuostatomis, dieviškoji veikla sąlygojama žemdirbio pasaulėjautos. Mozaikiškas lietuvių etiologinių sakmių palikimas pristato mums kuriantį, valdantį ir teisiantį pasaulį Dievą. Jis išlieka konkretus ir žemiškas savo veiksmais, nenuspėjamų sprendimų, nepaprastos galios. Konstatuojama, kad gilindamiesi į dieviškumo apraiškas lietuvių naratyvinėje patirtyje, gilinamės į pačius save, nes atskleisti Dievą yra tolygu atskleisti galutinę savo paskirtį. In human history the relationship between God and the world is a permanent issue: the definition of the primacy, the recognition of their origin and God's revelation in everyday life and experience. The prerogative of the eternity is evident when the two elements - God and the world-are juxtaposed and when the difference between them is that of perfection. According to Antanas Maceina, "the world becomes a reality, and God is a reality". It is only the presence of God that accounts for the existence of the world. The existence of God imbues the world with mysteriousness, thus eliminating the absurdity of being without God (Blaise Pascal). "God is the beginning of everything" - this belief is inherent in Lithuanian memory. In Lithuanian etiological legends divine activity acquires concrete earthly dimensions, and God is accredited with universal creative powers -"God is the old master". In his creation God has his opposite - the Devil. In etiologic texts God does not act alone - in his creative work he is helped by other gods or the Devil, while the human being becomes a holy or sacred animal (the latter interpretation is a very archaic motif). God is anthropomorphous, his image is that of an old man (in magic tales a little good old man helps the poor, gives presents, punishes the evil rich man, etc.) or of a privileged beggar. In traditional culture God determines the rules of ethics and moral argumentation is obvious in his actions. The entire human history is conceived as a sum of God's revelations (AntanasRubšys).