Search

Vilniaus intelektualų tautinei savivokai nušviesti pasirinktas laikotarpis tarp 1831 ir 1863 m. sukilimų, kai pirmojo sukilimo represijų įkarštis jau buvo praėjęs, o antrojo sukilimo atgarsiai dar nebuvo labai smarkūs. Straipsnyje aiškinamasi lietuvių kalbos padėtis ir lietuvio suvoktis, kaip ją suprato tuo laikotarpiu uždaryto Vilniaus universiteto patalpose darbavęsi Laikinosios archeologijos komisijos (toliau – VLAK) ir Vilniaus senienų muziejaus (toliau – VSM) bendradarbiai ar jų rėmėjai. Kartu su pagonybe Lietuva jau senokai buvo praradusi savo kalbą, ji buvo išlikusi tik liaudyje, o dėl unijos su Lenkija buvo visuotinai pereita prie lenkų kalbos. Gal ir paradoksalu, bet lenkiškai kalbėję ir rašę VLAK nariai jautėsi esantys lietuviai ir į lietuvių kalbą žiūrėjo ne kaip į muziejinį eksponatą, o kaip į gyvą, kuria tebekalba etniniai lietuviai. Jie pripažino, kad lietuvių kalba yra ne tik valstiečių, bet ir istorinės Lietuvos valdovų bei didikų kalba, Vytauto kalba, kad Lietuvos kunigaikščių vardai yra grynai lietuviški, t. y. kilę iš lietuvių kalbos. Dar daugiau: jie pažangiai vertino tuo metu pasirodančius pirmuosius intelektualų darbus lietuvių kalba. Aiškinantis tautinę, LDK pilietinę, savivoką, neigiant mitus apie tariamą Vilniaus intelektualų lenkiškumą, gausiai remiamasi jų pačių tekstais, tad per straipsnio autorės vertimus jiems suteikiama galimybė prabilti lietuviškai. Iš jų retorinio palikimo (laiškų, proginių sveikinimų kalbų, daugiausia eiliuotų tekstų) matyti lietuviškos tapatybės ir šaknų jutimas, meilė „šventajai Lietuvai, gimtinei žemei“, rūpestis kaupti ir saugoti lituanistinį palikimą, leisti lietuviškas knygas The period between two rebellions (from 1831 to 1863) is chosen to highlight the national consciousness of Vilnius intellectuals. This is the period after the conflagration of the first rebellion had already died down and before the repercussions of the second rebellion had become very intense. The article discusses how the staff and supporters of the Vilnius Temporary Archaeological Commission (VTAC) and of the Vilnius Museum of Antiquities (VMA) – both at that time functioned in the buildings of the closed Vilnius University – understood both the situation of the Lithuanian language and what it means to be a Lithuanian. Along with paganism, the Lithuanian language had been lost for a long time – it survived only as a folk language; also, the union with Poland caused a shift to Polish language use generally. Though it may seem paradoxical, the members of VTAC spoke and wrote in Polish, but felt themselves to be Lithuanian and perceived the Lithuanian language not as a museum artifact, but as a living language still used by ethnic Lithuanians. They acknowledged that the Lithuanian language is not only the language of peasants, but also was the language of the dukes and the magnates of the early historical Lithuania – they knew that the names of Lithuanian dukes were purely Lithuanian and had originated from and in the Lithuanian language. Moreover, they were favorably disposed to the first intellectual works then appearing and written in the Lithuanian language. Both the author’s discussion of national and civil self-perception and her negation of the myth of the alleged “Polishness” of Vilnius intellectuals are mostly based on an analysis of the latter’s own texts. The rhetorical legacy of Vilnius intellectuals (letters, occasional speeches, mostly poetical texts) shows their feeling of national identity and its roots; their love for “the holy Lithuania, the native land”; and their concern to collect and to prote

The article analyses the speeches of Rolandas Pavilionis, Chancellor and Professor of Vilnius University and Chairman of the Seimas Committee on Education, Science and Culture between 2000 and 2004, composed and delivered in 2000-2006 when, as he put it, he “stepped over the threshold of Vilnius University shrouded in eternity” into a totally different, earthly world of politics of which he had formerly been highly critical. The analysis focuses on the key rhetorical aspect of Pavilionis’s speeches – a contrast which constantly accompanies an intellectual orator’s life, occupies his mind and comes up in his talking. Pavilionis’s ability to use all-encompassing rhetorical elements of contrast – an antithesis, oxymoron, paradox, antimetabole and antiphrasis – which helped him to get his point across has been analysed for the first time, with the intention to show what a huge psychological impact these elements had on a listener. Pavilionis, who was born to be a leader, expressed his thoughts in contradicting words and phrases that paradoxically fitted in together and stuck in the listener’s mind, invited to think, revealed emotional connections between the matters discussed, set you on the path towards the truth and novelty and were able to persuade and influence you due to the strength of rhetorical argumentation.

Publikacijoje pateikiamas naujas „Baublio“ vertimas, skirtas pirmojo Lietuvoje istorijos muziejaus 200-osioms įkūrimo metinėms. Įvadinėje dalyje samprotaujama apie spėjamą žemaičių legendos autorių, eilėmis pagerbusį tūkstantmečio ąžuolo kamiene be paliovos triūsiančią „bitelę“ D. Pošką, jo domėjimąsi senovinėmis religinėmis apeigomis, mitologija, gilinimąsi į lietuvių tautos ištakas, atsidavimą senosios pagoniškosios Lietuvos istorijai. Pagrindinis autorės tikslas – paanalizuoti dviejų tipų ąžuolo – antgamtinės būtybės ir žmogaus – ąžuolo metaforų perkėlimo modelius lietuvių etnokultūroje remiantis šio medžio vardo etimologija ir kaimyninių tautų etnolingvistiniais tyrimais, taip pat pasitelkiant ąžuolo metaforinės raiškos ir jos transformacijų kontekstą. Prieinama prie galimos išvados, kad ąžuolo vardą lietuviai taria meiliai, nevengdami ir eufemizmų, kelių pakopų darybinių deminutyvinių formų (plg. ąžuolužėlytėlis), dėl tabu (jaučiant baimę) prieš stiprią ir labai galingą jame gyvenančią dvasią. Tokia raiška rodo antropomorfinį šio medžio kultą. Konkrečiais tekstais parodoma, kad net pats moderniausias šių laikų metaforų perkėlimo modelis yra kognityvinių mąstymo modelių tąsa ir atspindys kalboje, tradicinė tautos mentaliteto raiška. This publication presents a new translation of the Samogitian story "Baublys" which is dedicated to the 200th anniversary of the foundation of D. Poška’s "Baublys", the first history museum in Lithuania. The introductory part presents assumptions concerning the probable author of the story who paid tribute by his verse to D. Poška, an ever labouring bee in the trunk of a millenary oak. The article focuses upon two types of metaphor transfer models – oak – mythological being and human – oak – in the Lithuanian culture, also based on the ethnolinguistic studies of neighbouring Slavic nations, invoking a metaphorical expression of an oak tree and the context of its transformations. In the Samogitian story "Baublys" the archetypal world view of Lithuanians arises in which metaphorical parallels between the old oak and the duke Rimgaudas, and between the stick coming into thrifty leaf and the fifteen-year old Mindaugas, the future king of Lithuania, are perceived. At the same time, Baublys is a symbol of strong, invincible pagan Lithuania. At all times Lithuanians uttered the name of an oak with tenderness and affection, using euphemisms, multi-stage diminutive forms (ąžuolužėlytėlis), possibly for fear of the supernatural power inhabiting it. Such kind of expression shows the anthropomorphic cult of this tree. The examples in the article demonstrate that even the most modern model of metaphor transfer is the continuation of the established cognitive models and their reflection in the language, the expression of the traditional national mentality.

The article examines commemorative speeches given at March 11 celebrations in the Seimas of the Republic of Lithuania by the Seimas chairmen of the first decade of independence Vytautas Landsbergis and Ceslovas Jursėnas. March 11 is a special celebration of Lithuania, however orators move behind festive rhetoric, they talk about the past and present, today’s political realities of the country, refer to the most important achievements and sores of the year, discuss domestic and foreign policy, promote specific actions of the members of the Seimas. From the linguistic expression of famous personalities analyzed, their positions, goals, objectives and understanding of assumed obligations and responsibilities are evident. The main goal of the political speeches is to persuade the addressee with rational arguments of what is spoken. Despite the differences of the rhetorical expression, one or two right-wing leader’s remarks to the left-wing, and left-wing’s remarks to the right-wing, both orators in their speeches form and emanate ideals and values close to universal audience, raise questions of victimization, draws the same direction of geopolitical orientation of Lithuania.

The spring of 2011 marks 91 years from the first celebratory sitting of the Constituent Assembly of Lithuania. “15 May 1920 will and must remain a memorable date for us, just like the 16th of February, the date when Lithuania’s independence was declared. The fact that the Council, the Seimas, formed by our people represents the true freedom, not a promise on paper anymore, raises the Constituent Assembly above all other acts of our nation recorded in our history,” said Juozas Tumas-Vaižgantas, the then popular writer, public figure and priest. Finally, after a democratic election, the Lithuanian nation stated their will and elected their representatives who had to defend the nations’ interests. The principal goal of the Constituent Assembly was to lay the foundation of statehood and create the systems of governance and economy. The activities of the Constituent Assembly lasted for two years. The Constitution of the State was adopted, a new monetary system was introduced and the land reform was launched. However, the birth of the Constituent Assembly was not easy. M. Krupavicius draws a vivid comparison describing Lithuania as “empty, swept as a granary in spring – no trains, no guns, no soldiers, no treasury, no administration”. It may be the reason for awaiting the Constituent Assembly as the greatest miracle, the realisation of freedom that came true. Even several imposing gates of honour were built and decorated by the then best painters for the entrance of that symbol of freedom. The mood of anticipation that is difficult to describe – kind of mystic spirits – which just lingered in Kaunas Cathedral, Laisvės Avenue, the city garden, streets and the Theatre, in which the first sitting was held, is reflected in the addresses delivered on that occasion by the then most prominent orators: Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Gabrielė Petkevicaitė-Bitė and Aleksandras Stulginskis. These addresses, being important historical documents, have not been analysed from the rhetorical perspective so far. Each of them is distinctive, since the orators were rather different and different was their rhetorical background, status and occupation: from priest to agronomist. Nevertheless, these addresses are related by a common pathos; they all were delivered on the occasion of the first sitting of the Constituent Assembly; and the orator personalities belonged to an elite of that time – they were the most prominent, widely known and noted political figures in Lithuania.

Straipsnyje kalbama apie XVI a. Lietuvos DK piliečio viziją Andriaus Volano politinėje retorikoje, lyginant ją su dabartinių laikų viešosios kalbos autoriaus, vieno iš valdžios reprezentantų, gero piliečio paieškomis. Pasirinkta proginė Seimo Pirmininko kalba, pasakyta 2006 metais kovo 11-ąją Seime, retoriniu požiūriu yra panašaus žanro kaip ir A. Volano kalba Senatui. Abu adresantai teisininkai politikai, panašus adresatas – A. Volano kalboje ne tik Senatas, bet ir visa civilinė piliečių bendruomenė (orig.: in hac civili hominum consociatione), Seimo Pirmininko kalboje – ne tik Seimas, Vyriausybės nariai, teismų atstovai ir kiti šventėje dalyvavę svečiai, bet ir Lietuvos žmonės, klausantys kalbos per radiją ir televiziją. Panašios kalbėtojų intencijos, panašios keliamos problemos. Straipsnyje remiamasi platesniu A. Volano kūrybos kontekstu: kalba Senatui yra dažnai straipsnyje cituojamo kito jo veikalo „Apie politinę ir pilietinę laisvę“ minčių pakartojimas ir tąsa. Pilietinių asmens dorybių dabar itin stokojama, todėl vis dažniau atsigręžiama į konservatyviąsias vertybes. Kaip ir A. Volano veikaluose, Seimo Pirmininko kalboje akcentuojama valdžios žmonių atsakomybė: jeigu visuomenė nematys gero piliečio pavyzdžio politiko asmenyje, jeigu praras viltį dėl valdžios žmonių moralės, ji pati negalės būti pilietinė. Seimo Pirmininkas šventinėje kalboje nesistengia kalbėti gražiai, atvirai vardija pilietinio ir politinio gyvenimo skaudulius. Tai naujo stiliaus politinė retorika po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, pranašaujanti galimas permainas visoje sistemoje. This article is about the vision of the 21st century Lithuanian citizen in the political rhetoric of Andrius Volanas, comparing it to the search for a modern-times speechwriter, one of the authorities’ representatives, a good citizen. A speech by the Speaker of the Seimas, delivered on 11 March 2006 in the Seimas, was selected. From a rhetorical point of view, it is of a similar genre as A. Volanas's speech in the Senate. Both speechmakers are lawyers and politicians and their audience is similar: the audience in A. Volanas's speech was not only the Senate but also the entire civic society community, in the speech of the Speaker of the Seimas – it was not only the Seimas, but also members of the Government, representatives of the courts, and other guests, as well as the people of Lithuania, listening to the speech on the media. The intentions and the problems raised in the speeches are similar. There is a particular lack of civic virtue, which is why more and more often we turn to Conservative values. Just like in A. Volanas's works, the speech of the Seimas Speaker accentuates the responsibility of those in power: If society does not see an example of a good citizen in a politician, if it loses the hope about the morale of the people in power, it will not be able to be a civic society. In his celebratory speech, the Speaker of the Seimas did not try to speak nicely; he openly recited the sores of the civic and political life. This is a new style of political rhetoric after the restoration of independence in Lithuania, which may mean possible changes in the entire system.

Straipsnio objektas – Lietuvos politikų parlamentarų retorika, o tikslas – parodyti, kad etika yra svarbiausias kalbėjimo matas, nusveriantis visus kitus vertybinius kriterijus – sklandžią, skambią frazeologiją, tropus ar figūras. Nors straipsnyje pabrėžiama, jog politikai parlamentarai yra elitinės kalbos formuotojai, valstybinės kalbos reprezentantai ir pagrindinis jų įrankis yra ištobulinta kalba (parlamentas – iš pranc. parle – kalbėti, šnekėti), tačiau siekiama atskleisti, kad išradingiausios retorinės priemonės ir oratoriaus šmaikštumas gali teikti atvirkštinį efektą. Politiko retorika sudaro netgi atgrasų įspūdį, jeigu jo elgsena neetiška, kartais tiesiog prasilenkianti su elementariu žmoniškumu. Lietuvoje pastaruoju metu padaugėjo atvejų, kai politikų kalbos turinys labiau primena užstalės kalbas uždarame verslininkų bičiulių ratelyje nei profesionalias kalbas įstatymų leidimo ir svarbiausioje tautos atstovavimo institucijoje, valstybingumą ginančioje citadelėje. Straipsnyje žvelgiama į demokratijos šalių retorikos patirtį, randama tam tikrų paralelių ir iškalbingų istorijos pamokų. Siūloma idėja ir vienas iš pragmatinių būdų apie politikų etiką diskutuoti su akademiniu jaunimu iš universiteto katedrų per stilistikos ir retorikos seminarus bei pratybas ir šitokiu būdu ugdyti studentų pilietinį sąmoningumą, kad išgirdę ar perskaitę neetišką politiko diskursą, studentai gyvai ir griežtai reaguotų, analizuotų ir siųstų tuos pavyzdžius jo siuntėjui atgal kaip netoleruotiną ir nepriimtiną paštą. The object of the article is rhetorics of the Lithuanian politicians in the Parliament and the purpose is to show that ethics is the most important guideline of the speech outweighing all the other value criteria – smooth, eloquent phraseology, tropes or figures. Although the article emphasises that Members of the Parliament are shapers of the elite language, representatives of the official language of the state and their main tool is refined speech (parliament – from French: parler – speak, talk), the aim is to reveal that the most inventive rhetoric means and the speaker’s wit may create the opposite effect. A politician’s rhetorics create even an appalling effect if the politician behaves unethically and sometimes just contradict fundamental humanity. Lately Lithuania has seen more and more cases where the content of politicians’ speeches reminds just talks at the table in a closed circle of business friends rather than speeches in the legislative institution playing the most important role in representation of the people, the citadel defending statehood. The article relies on rhetoric experience of democracies finding some parallels and eloquent lessons from history. It proposes an idea and one of pragmatic ways to discuss political ethics with the academic youth from university departments at seminars and practical classes on stylistics and rhetorics and thus develop students’ public spirit so that when students hear or read unethical discourse of a politician, they would actively and strictly respond, analyse and send those examples back to the sender as intolerable and unacceptable mail.

SCHAFFENSINTENTIONEN DER MUSTERSPRACHE IN VORREDEN VON M. DAUKŠA UND S. STANEVIČIUSZusammenfassungIn diesem Artikel sind Parallelen der programmatischen Vorreden von M. Daukša und S. Stanevi­čius, zwei bekannter Pfleger der litauischen Sprache, gezogen, vielseitige Verbindungen ihrer Ansich­ten und Ideen verdeutlicht.S. Stanevičius, der M. Daukša sehr geschätzt und von allen litauischen Schriftstellern eben ihm primum locum et maximam auctoritatem gegeben hat, spricht an einigen Stellen der Vorrede sogar mit seinen Worten.Neues in der Vorrede von S. Stanevičius ist das, daß er nicht nur Notwendigkeit der Vervollkom­mnung und Verteidigung der Muttersprache verbreitete, sondern auch Gehrauchsentwürfe der Mus­tersprache ausgearbeitet hat. Man fühlt Geist der eleganten Sprache, die die Rhetoriker der Aufklärungs­zeit propagierten, sowohl in seinen theoretischen Erörterungen, als auch in der Praxis.Autoren, die an Weltanschauungen und Intentionen sehr nah waren, unterscheiden sich recht viel im Stil. Die Rhetorik des hohen Stils von M. Daukša übertönt zurückhaltende Sprechart von S. Stanevičius.