PRŪSIJOS KNYGŲ DEDIKACIJOS – KULTŪROS PAMINKLAI GARSIESIEMS KITATAUČIAMS LIETUVIŲ KALBOS GYNĖJAMS

Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas Universiteto g. 5, Vilnius, Lietuva El. paštas: regina.kozeniauskiene@flf.vu.lt Straipsnyje su tam tikra išlyga kitataučiais vadinami Prūsijos lietuviškų knygų dedikantai ir dedikatai, kultūros, literatūros ir mokslo veikėjai, nerašę lietuviškai, o tik vokiškai, lotyniškai ar kitomis kalbomis. Svarbiausias kriterijus vadinti juos kitataučiais – ne jų kilmė ar tautybė (kai kurie iš jų, ir turintys lietuviškų šaknų, laikė save vokiečiais), o kalba. Jie nebuvo lietuvių raštijos kūrėjai, bet buvo jų skatintojai ir rėmėjai, padėję organizuoti lietuviškų knygų rengimą ir leidimą, kai kurie iš jų organizavo Lietuvių kalbos seminarą ir jo finansavimą Karaliaučiaus universitete, tyrinėjo lietuvių kalbą, domėjosi ja kaip vertybe – viena seniausių indoeuropiečių kalbų – gyva ir žodinga, skleidė apie ją žinią kitų šalių šviesuomenei. Svarbiausia, jie nusipelnė kaip lietuvių kalbos gynėjai. Todėl suprantama, kodėl taip brangintini kitataučių dedikantų ir dedikatų, daugiausia Prūsijos vokiečių – aukšto rango valdininkų, pripažintų poetų ir mokslininkų, Karaliaučiaus akademijos iškalbos profesorių, davusių atkirtį lietuvių tautos ir jos kalbos niekintojams, vardai. Straipsnio centre – Liudviko Martyno Rėzos dedikacija vokiečių didikui baronui Vilhelmui fon Humboltui pirmajame Kristijono Donelaičio „Metų“ leidime (1818), tačiau ji apsupta istorinio, kultūrinio ir literatūrinio konteksto. Siekiant parodyti tradicijos tęstinumą minimi ir kiti ankstesniu laikotarpiu rašiusių kitataučių dedikantų ir dedikatų kūriniai. Iš vėlesnių – originali XIX a. pabaigoje pasakyta dedikacinė Franco Oskaro Tecnerio kalba prie paminklinio Donelaičio akmens Lazdynėliuose. Pastarasis iš tiesų pasakytas (ne tik parašytas) proginis panegirinis kūrinys tarsi atsiduria už tiriamo objekto ribų, nes išspausdintas ne Prūsijos knygoje, o laikraštyje „Lietuwiszka Ceitunga“, tačiau jis minimas dėl tiesioginių sąsajų su Donelaičio fenomeno atskleidimu, taip pat dėl dedikacijų kaip eiliuotos iškalbos tradicijos tęstinumo ir dėl padėto taško – lietuvių kalbos padėties konstatavimo Donelaičio gimtajame krašte. Tyrimu siekiama parodyti kitataučių dedikantų ir dedikatų indėlį į lietuvių kalbą šiais aspektais: pirma, įvertinti dedikacijas, skirtas lietuviškų knygų autoriams ir rengėjams kaip gilius lietuvių kalbos gynėjų įspaudus ir kaip vertingos medžiagos teikiančius kūrinius, leidžiančius geriau pažinti autorių, iš jų ir Rėzos, tikslus, motyvus. Antra, pažvelgti į šias dedikacijas kaip į aukštosios retorinės kultūros paminklus.