Search

Straipsnyje apžvelgiama esė žanro raida ir jo ypatumai. Trumpai apžvelgiama esė žanro istorija, žymiausi esė autoriai ir ryškiausi jų tekstų pavyzdžiai. Kelis amžius besitęsianti esė istorija leidžia iškirti tam tikras žanro ypatybes, skiriančias esė nuo kitų tekstų. Dalį šių esė žanrą charakterizuojančių ypatybių galima vadinti pastoviomis, nekintančiomis; kitos randasi priklausomai nuo laikmečio, autoriaus asmenybės. Esminės esė žanrą apibrėžiančios ypatybės yra filosofinis požiūris į pasaulį, nesuvaržytas mąstymo būdas, minčių laisvė ir aforistiškumas, asmeninė patirtis, kaip centrinė esė konstravimo ašis, kalbos ir stiliaus figūrų – tropų, paradokso, ironijos ir t. t. – naudojimas. Prie laikmečio nulemtų kintančių esė ypatybių galima priskirti saviidentifikaciją, autoriaus polinkį į prieštaringumą, saviraišką ir savianalizę. Būtent asmenybės apibrėžties kultūriniame ir istoriniame laike, jo vertybių sistemos perkainojimo klausimams skiriamas didžiausias dėmesys praėjusio amžiaus esė kūriniuose, kuriuose žymus asmeninis autoriaus santykis su tekstu. Kalbėdamas apie pasaulį autorius iš tikrųjų pirmiausia kalba apie save; keičia savo – dalyvio, stebėtojo, antrininko – vaidmenis ir taip kuria savojo pasaulio atspindį ar modelį. Straipsnyje aktualizuojamas ne tik esė kūrėjo, bet ir tam tikro pasirengimo reikalaujantis skaitytojo vaidmuo, kuris reiškiasi kaip esė įkūnytos patirties perėmimas. Straipsnyje aptariama semiotinė prieiga esė regint kaip ženklų sistemą, kuri, skirtingai nei kituose tekstuose, įžodina ne daiktus, bet jų gilumines reikšmes. The article reviews the development and peculiarities of the essay genre. This article also includes brief overview on the history of the essay genre, the most famous authors and the best known examples of their texts. A few centuries old history of essay makes it possible to distinguish certain features of this genre differentiating essay from other texts. Part of these features characterizing essay genre can be called constant, unchanging; others are occurring depending on the time and author's personality. Essential features defining the essay genre are the philosophical attitude towards the world, unlimited way of thinking, freedom of thoughts and aphoristic elements, personal experience understood as the central axis of essay construction, and usage of style figures, i.e. tropes, paradox, irony, etc. Essay features determined by the period may be also supplemented by self-identification, author's inclinations towards contradictions, self-expression, and self-analysis. Issues associated with the definition of personality in the cultural and historical time, and reappraisal of the system of its values receive the most attention in essay works of the last century, which contain significant personal relation between the author and the text. Speaking about the world, firstly the author actually talks about himself; changes his/her (understood as a participant, observer, or a lookalike) roles, and thus creates a reflection or model of his/her own world. The article focuses not only on the role of the creator, but also on the role of the reader who needs some preparation, and this role is expressed as an interception of the experience embodied by the essay. The article also discusses on semiotic access seeing essay as a system of signs, which, unlike in other texts, presenting deep meanings of things and not things themselves.

VDU Slavistikos centras savo veiklą pradėjo 1997 m. Centro darbuotojai vadovaujasi mokslinio padalinio integracija į bendrą universiteto akademinį srautą. Klasteris sudarytas vadovaujantis centro mokslinės veiklos prioritetais. Veikla nukreipta į tarpdisciplininių ir tarpkultūrinių ryšių stiprinimą. Tyrimų sritys – Vidurio Lietuvos kultūrologiniai tyrimai, baltų ir slavų kultūros reiškinių sąveikos istorija ir dabartis. Department of Slavonic Studies of Vytautas Magnus University was founded in 1997. The employers of the Department are headed by the integration of the scientific unit into the total academic flow of the university. Claster “Czeslaw Milosz and Lithuania: The theoretical and applicable aspects of the study“ was made based on the scientific priorities of the center. The activity is focused on the consolidation of inter disciplinary and intercultural relationships. The areas of researches are: Culturological researches of Middle Lithuania, present and history of the interaction between Baltic and Slavic cultural phenomenon.

The laureate of Nobel Prize in the field of literature - Czesław Miłosz didn't remain silent in one of the most important and difficult question of XX century - question about human. All his works make a homogenous text about this epoch, which at the same time becomes the main subject, background, hero and counter-hero. Is he assuming an anthropological aspect of postmodernism? Miłosz underlined, that he has been writing Roadside dog for a several years. In this, which is the collection of essays, poems, small philosophic treats, thoughts about life and creation, in which the subject of human is well visible. The author asks the questions about mind and consciousness, meaning of word and language in an open sense of existence, not only individual, but also cultural. Miłosz treats language as a phenomenon, which has a power to create, says that it has huge meaning in history of several nations. In this statement he is approximate to Jacques Derrida's ideas.

The article aims to draw possible parallels between the ideas of one of the outstanding deconstruction theorists, Paul de Man, who verifies text harmony by algebraically disjointing it, and an outstanding figure among the creators of the twentieth century, Czeslaw Milosz, whose text demonstrates perfect synthesis. Paul de Man actualizes the paradox of deconstruction that truth can only be expressed by language; however, this attempt is doomed. Deconstruction is oriented towards language, pluralism of meanings and textual polyphony. The reflection of Czeslaw Milosz’s fiction reveals a special concept which may be considered to be constituted of separate essays and notes, as revealed in his last book The Roadside Dog (1998). Milosz was one of the first to conceive the crisis of the philosophical and literary consciousness of his age, which is expressed as the difference between speech and word in life. The major form of the idea is philosophically, politically, publicistically and historically oriented essayism. His works reflect essay-based contemplation and can be valued as a sample of synthetic mind. The combination of different codes, images and tropes creates an uncommon and marginal stylistics. The method of letters based on the effect of the author’s presence and on the tangibility of the presentation makes a magic impact. Contemporary understanding of the text, comprising the ideas of deconstruction theorists as well as real practice of fictional text creators, leads to the idea that a contemporary literary work resists any attempts to confine it within the limits of traditional literary theory. Only perception of a special relationship between text and language, signifiers and signified, imagination and reality, can bring us closer to the concept of a creative work.

Straipsnyje Czesławo Miłoszo eseistikos metodo ir savybių analizė derinama su dekonstrukcijos idėjomis, ženklo ir teksto problemomis, koncepto sąvoka. Literatūros teorija įvardija esė kaip įvairių pasaulėžvalgų integralumą, gebėjimą apžvelgti pasaulį. Esė turinys vystosi pats iš savęs, tampa savęs suvokimu ir savo teorijos pagrindimu. Czesławas Miłoszas rašymo kaip nulinės disciplinos sampratą apibūdina taip: rašyti apie tam tikrą obuolį, tačiau kartu aprašyti jo esmę, „obuoliškumą”. Kiekvienas atskiras daiktas, objektas bei subjektas turi būti atskleistas kaip visuma, kurios reikšmė neatsiejama nuo pasaulėtvarkos. Eseistikoje tokia strategija taikoma įvardyti esmę – sukurti ne kokybinius, o substancinius ženklus. Essayistic discourse is a special quality of contemporary culture. The union of philosophy, literature and science can be argued to be present here. In the paper, the method and quality of the essayism of Czesław Miłosz is related to the ideas of deconstruction and to the issues of sign, language and text. An essayist discusses the object generally, a species, but not the typical features. In essay, the aim is not the interpretation of an object in the sign but maximum formalization of its reflection, i.e. the achievement of the ideal form. In his essays, Czesław Miłosz concentrates on the language as a way of conceptualization: he sympathizes and he takes understanding of language as one of the core intellectual concepts of contemporary culture. He sees the sign as an autonomous reality with its interior structure. Any text is shaped by word and exists “in itself and for itself”. An essay offers a convenient generic space for the competition of reality and relativity, for the introduction of text into life and vice versa. The world is enclosed in the literary work, and the word is inseparable from the concept. According to Czesław Miłosz, language is in special relationship with the world of culture. He admits that in specific cultures specific rules of linguistic games and specific mythologies, both cultural and ideological, exist. The treatment of a language as a phenomenon giving birth is also understandable to Czesław Miłosz. Pretentious movement of the idea proceeding through a number of various facts, phenomena and ideas are typical of the philosopher. It requires erudition and activates thinking; it shapes its reader-recipient and involves him into the specific relations of play.

Daugiakalbystė - tai daugiaplanis reiškinys, kurį būtina tyrinėti kompleksiškai, analizuoti iš skirtingų požiūrio taškų. Globalizacijos sąlygomis daugiakalbystės tyrimai turi mokslinę reikšmę, smarkiai viršijančią struktūrinę tarpusavio sąveiką ir funkcionalų kalbų išsisluoksniavimą. Daugiakalbystė suprantama kaip kelių kalbų mokėjimas ir reguliarus perėjimas iš vienos kalbos į kitą, atsižvelgiant į situaciją. Lietuvių kalba parašytame Karsavino traktate Apie tobulybę ir jo vertime į rusų kalbą leksinę ir sintaksinę interferenciją reikia analizuoti kaip facilitaciją - tai yra interferencijos potipį. Facilitacijos dėka išsisakymas kuriamas pagal pirmosios kalbos modelį, nepažeidžiant antrosios kalbos normų. Klausimas, kokiu lygiu buvo sukurta pusiausvyra tarp rusų ir lietuvių kalbų Karsavino kalbinėje sąmonėje, lieka atviras. Mąstytojas vienodai gerai kalbėjo rusiškai ir lietuviškai, bei vartojo dar keletą kalbų. Karsavinas buvo rusų filosofas ir religinis mąstytojas. Atvykus į Lietuvą jo kūryboje prasidėjo naujas laikotarpis, susietas su lietuvių literatūrinės kalbos tyrinėjimu. Traktato Apie tobulybę ir jo vertimo iš lietuvių į rusų kalbą analizė yra mokslinis ir praktinis daugiakalbystės srities šiuolaikinių tyrimų patvirtinimas. Multilingualism is a multifaceted phenomenon, which must be studied comprehensively and analysed from different perspectives. Under the conditions of globalisation, studies of multilingualism acquire a scientific meaning, which goes far beyond the structural interaction and functional stratification of languages. Multilingualism is understood as a path to knowing languages and regular transition from one language to another depending on the situation. Lexical and syntactical interpretation in Lev Karsavin’s treatise “On Perfection” in Lithuanian and its translation into Russian should be analysed as facilitation, i.e. a subtype of interpretation. Thanks to facilitation, the speech is created according to the model of the first language without violating the norms of the second one. A question to what extent was the balance between Russian and Lithuanian languages maintained in Karsavin’s linguistic consciousness remains open. The thinker spoke Russian and Lithuanian equally well but also used several other languages. Karsavin was a Russian philosopher and religious thinker. Upon his arrival in Lithuania, a new stage related to the studies of the literary Lithuanian language started in his creative path. The analysis of the treatise “On Perfection’ and its translation from Lithuanian into Russian is a scientific and practical evidence of contemporary research in the area of multilingualism.

Mykolo Banevičiaus (1883–1963) veikla Lietuvos universitete gali būti nagrinėjama kaip emigranto, bandančio prasiskverbti į nacionalinį mokslą, modelis. Banevičius pasirinko slavistiką kaip jam artimiausią ir natūraliausią nišą. Lietuvos universitete Banevičius dėstė rusų kalbą ir keletą kursų, skirtų rusų klasikinei literatūrai. Didžiąją Banevičiaus publicistikos dalį sudaro straipsniai apie rusų ir lietuvių literatūrą. Kai kurie Banevičiaus straipsni teiginiai ir šiandien įdomūs kaip XX amžiaus rusų literatūrinio proceso realizacija ir kaip unikalus rusų literatūros Lietuvoje recepcijos epizodas The activity of Mykolas Banevičius (1883–1963) at University of Lithuania may be treated as a model of the attempts of an emigrant to leave a trace in the national science. Banevičius selected Slavonic studies as a niche which would be most relevant and natural for him. At University of Lithuania he taught Russian language as well as several courses on Russian classical literature. A major part of his publicist writings consists of articles on Russian and Lithuanian literature. Some claims of Banevičius’s articles are still evoking interest, especially if treated as the establishment of Russian literary process of the 20th century or a unique episode of the reception of Russian literature in Lithuania.

Straipsnyje analizuojama kūno ir kūniškumo tema Cz. Miłoszo esė „Pakelės šunytis“. Autorė pažymi, kad Cz. Miłoszo – poststruktūralizmo ir dekonstrukcijos amžininko – tekstai analizuojami postmoderniosios filosofijos kontekste ir šios filosofijos metodais: siekiama rasti intertekstualinius ryšius su Cz. Miłoszo amžininkų ir jam artimų pagal dvasinę sanklodą pirmtakų tekstais. Tyrimo tema motyvuota poststruktūralistine kūno traktuote, kurios esmė – subjekto kaip transcendentalinio subjekto įveika. Straipsnyje parodoma, kad įvairūs kūniškumo ir kūno ženklai gali būti įtraukti į vieningą teksto skaitymo strategiją. Autorė daug dėmesio skiria vadinamosioms marginalijoms – kūnui, ligai, mirčiai, kurių analizė, jos manymu, leidžia geriau suprasti Cz. Miłoszo filosofiją ir pasaulėjautą. Pažymima, kad į kūną Cz. Miłoszas žvelgia ne kaip į žmogaus organų „talpyklą“, o kaip į visumą, impulsyviai pereinančią iš vienos savo raiškos į kitą. Taip pat plačiai sustojama ties Eroso tema. Pažymima, kad Cz. Miłoszas erotiką laiko prigimtine stichija, bendra visiems žmonėms, taip pat ir visai gyvasčiai. Autorė konstatuoja, kad analizuojamoje Cz. Miłoszo esė kūno „materialumas“ nenaikina kultūrinio kodo, atvirkščiai, kūno ir dvasios sferų susvetimėjimas, Cz. Miłoszo požiūriu, atima prigimtinius pradus iš sferų, kurias priimta laikyti „dvasinėmis“. Konstatuojama, kad kultūrinė Cz. Miłoszo dominantė vis dėlto buvo krikščionybė, ji buvo ta konceptualinė ašis, aplink kurią sukosi Cz. Miłoszo būties prasmės ieškojimai, taip pat- dorovinių būties koordinačių paieškos. The article concentrates on the concept of body in the essay The Roadside Dog (1998) by Czeslaw Milosz, the Nobel Prize winner, considering carnality from the postructuralist perspective of deanthropologisation and subject decentration. The postmodern aesthetics criticizes the traditional representation and focuses on the idea of the subjects death. The subject of the contemporary world cannot be identified to itself. It loses its metaphysical stability and can only be described through reflection, difference and self expression. Its identity can change with every new perception of its own body for it is the body that allows new forms of representation. The used strategy of the text analysis is deconstruction. The author of the article is demonstrating how the variety of evidence of body and carnality can be brought to a unified text deconstruction strategy. This approach allows an unlimited number of text reading versions. The analysis of the important marginal points of the source text leads to weighty results too. However, the article, actually, points at the problem rather than its solution.

Straipsnis analizuoja sąvokos „kalba“ konceptualizaciją Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo esė „Pakelės šunytis“. Dekonstrukcija kaip teksto studijų strategija tyrime grindžiama J. Derrida idėjomis. Atskaitos tašku pasirenkama dekonstrukcijos rašytinė orientacija. Dekonstrukcinis Czesławo Miłoszo esė skaitymas įgalina atskleisti daugybę prasminių niuansų ir reikšmių. Czesławas Miłoszas aiškina kalbos suvokimo strategiją, tiesos metaforiškumo idėją. Rašytojas suvokia kalbos konceptualizaciją kaip nepaliaujamą prasmių ir signifikacijų žaismą. Šis procesas padeda sutvarkyti nesupratimo chaosą ir paversti jį dialogu. Autoriaus manifestacija jau egzistuoja kalbos struktūrose: jis geba sekti kalbos struktūrų logiką. Toks požiūris į kalbą padeda naujai apmąstyti autoriaus saviraiškos tekste kategoriją. The article analyses the conceptualisation of the notion “language” in the essay “Roadside Dog” by the Nobel Prize Winner Czesław Miłosz. Deconstruction as a strategy of text analysis is based on Derrida’s ideas. The point of reference is the written orientation of deconstruction. The deconstructional reading of Czesław’s Miłosz’s essay enables the revealing of numerous notional nuances and meanings. Czesław Miłosz explains the strategy of language perception and the idea of figurativeness of truth. The writer perceives the conceptualisation of language as a continuous play on meanings and significations. This process helps regularise the chaos of misunderstanding and turn it into a dialogue. The author’s manifestation already exists in linguistic structures: he is able to trace the logic of linguistic structures. Such a view on language helps to re-evaluate the category [10]of the author’s self-expression in the text.

The article concentrates on the concept of body in the essay "The Roadside Dog" (1998) by Czesław Miłosz, the Nobel Prize winner, considering corporeal from the postructuralist perspective of deanthropologisation and subject decentration. Essayism is a special quality of contemporary culture. The union of philosophy, literature and science can be argued to be present here. "There is nothing beyond text" - this idea of Jacques Derrida is the fundament for the novel reflection of text. Essay is a convenient genre space for the competition of reality and relativity, for the introduction of text into life and vice versa. The space of text unites cultural, social, linguistic and mental features of a creator. Text strives to the achievement of two goals - the dialogue with the reader and the monologue of the author with himself and the search for the inner L In the genre of essay, these relationships are directed to the self-revelation and the self-identification of a personality. The authorial I in this genre is treated as being located beyond the common, the norm, and the boundaries. The human "exits from oneself and arrives to oneself". Czeslaw Miłosz could not fail to avoid the issue of man. He concentrates on the integral features allowing to present the mankind as a single unit and the most various aspects of individual human's existence. The postmodern aesthetics criticizes the traditional representation and focuses on the idea of the subject's death. The subject of contemporary world cannot be identified to itSELF. It loses its metaphysical stability and can only be described through reflection, difference and self-expression. Its identity can change with every new perception of its own body, for it is the body that allows new forms of representation. The used strategy of text analysis is deconstruction. The margins of the analysis have also been imposed by the attitude to the genre of essay as reflecting the union of According to Czeslaw Miłosz, language is in special relationship with the world of culture. Miłosz admits that in specific cultures, specific rules of linguistic games and specific mythologies, both cultural and ideological, exist. The treatment of a language as a phenomenon giving birth is also understandable to Czeslaw Miłosz. Pretentious movement of the idea proceeding through a number of various facts, phenomena and ideas is typical of the philosopher. It requires erudition and activates thinking; it shapes its reader-recipient and involves him/ her into the specific relations of play. The author of the article is demonstrating how the variety of evidence of body and corporeal can be brought to a unified text deconstruction strategy. Such an approach allows an unlimited number of text reading versions. The analysis of the important marginal points of the source text leads to weighty results too. However, the article, actually, points at the problem rather than gives its solution

Rusų bendruomenės gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje buvo savitas ir skyrėsi nuo rusų senbuvių ir emigrantų būklės kaimyninėse šalyse. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai visuomeninė veikla Rusijoje kone sustingo, rusų kultūrinis judėjimas Lietuvoje tebebuvo gajus, palaikomas lietuvių ir kitų tautybių gyventojų. Pо Spalio perversmo Lietuvoje atsiradę rusų emigrantai sunkiai pritapo prie vietos gyventojų, nors bendraudami lietuvių, rusų, lenkų, žydų kalbomis, galėjo laisvai įsiterpti į įvairius visuomeninės veiklos barus. Trečiajame dešimtmetyje prasidėjo natūrali rusų kultūros asimiliacija Lietuvoje. Nepriklausomoje Lietuvoje inteligentijai buvo privalu mokėti valstybės kalbą. Rusų jaunimas lengvai išmokdavo lietuviškai vyriausybės organizuojamuose kursuose, mokyklose, gimnazijose. Politinės organizacijos nebuvo itin veiklios. Saviti Kauno rusų pasaulio bruožai išryškėjo trečiojo dešimtmečio pabaigoje. 1930 metais imta rūpintis tautinės savimonės sustiprinimu. Pamažu visos organizacijos įgijo nacionalinį atspalvį, tačiau rusai buvo mažai organizuoti, nors visą laiką turėjo savų periodinių leidinių. Rusų emigrantai, akademinio mokslo kūrėjai Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Mykolas Banevičius ir kiti išliko Vytauto Didžiojo universiteto istorijoje-jų minčių konceptualumą bei laisvę patikrino neklystantis laikas. Rusų kūrybinė inteligentija turtino įvairiakalbę Lietuvos visuomenę savąja patirtimi, aktoriai, stenografai, baleto šokėjai solidžiai prezentavo Valstybės teatrą. Tarpukario humanitarinė mintis padėjo nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje puoselėti daugiatautes kultūrines apraiškas kaip neatsiejamą Lietuvos kultūros dalį. Tokios koncepcijos laikomasi ir šiandien. The life of the Russian community in the independent Lithuania was distinctive and differed from the life of Russian old-timers and emigrants in the neighbouring countries. After World War I, when public activities were frozen in Russia, the Russian cultural movement in Lithuania remained vital and supported by Lithuanians and other nations living in Lithuania. Emigrants arriving to Lithuania after the Russian Revolution found it difficult to adapt, although most of them could freely communicate in Lithuanian, Russian, Polish and Hebrew languages and join various public activity bars. The third decade saw the beginning of natural assimilation of Russian culture in Lithuania. Intellectuals were obliged to know the state language in the independent Lithuania. The Russian youth easily learned this language at various courses in schools and high schools, which were organised by the Government. Political organisations were not active enough. The peculiar features of the Russian community of Kaunas emerged at the end of the third decade. Russian emigrants and establishers of academic science Lev Karsavin, Vasily Seseman, Mykolas Banevičius and others left a vivid trace in the history of Vytautas Magnus University – the conceptuality and freedom of their thoughts have been tested by time. Russian creative intellectuals enhanced the Lithuanian multilanguage public with thier experience, actors, stenographers, and ballet dances, who presented the National Theatre. The interwar humanitarian thought encouraged the fostering of multinational cultural expression in the independent Republic of Lithuania as an integral part of the Lithuanian culture. This concept stays valid at present.

Darbe analizuojami Lenkijos lietuvių rašytojo Sigito Birgelio dešimt poezijos rinkinių: „Tarp krantų“ 1992, „Tarp durų ir dulkių“ 1993, „Eilėraščiai iš anapus Dievo“ 1997, „Septynios dienos, septyneri metai“ 1998, „75 eilėraščiai“ 1999, „Iš toli ir arti“ 2003, „Holograma“ 2004, „Tarp trijų Šešupės krantų“ 2005, „Visadan esma“ 2006 ir „Septintas nakty“ 2012. Pasirinktoje lyrikoje ieškoma Punsko ir Seinų krašto, Lietuvos, Lenkijos ir kitų regionų kraštovaizdžio, vietų reikšmės kultūros kontekste. Dėmesys skiriamas poeto gimtosios vietos jotvingiškajam kraštovaizdžiui. Darbe neapsiribojama žvilgsniu į kaimo vietas, pasižyminčias aiškiu kultūros vaizdiniu, bet tiriama ir miesto topografija. Poeto kuriamas individualus žemėlapis lyrikoje atveria ribos vaizdinį, kurį formuoja gyvenimas prie dviejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos ribos. This paper analyses ten collections of poems written by Lithuanian poet living in Poland Sigitas Birgelis: „Tarp krantų” (1992), „Tarp durų ir dulkių” (1993), „Eilėraščiai iš anapus Dievo” (1997), „Septynios dienos, septyneri metai” (1998), „75 eilėraščiai” (1999), „Iš toli ir arti” (2003), „Holograma” (2004), „Tarp trijų Šešupės krantų” (2005), „Visadan esma” (2006) and „Septintas nakty” (2012). The meaning of places in the cultural context are sought in chosen lyrics including Punskas and Seinai regions as well as Polish, Lithuanian and other landscapes. The most attention is paid for Yotvingian landscape of the poet’s homeland. This work does not confine to taking a glimpse into the village landscape, which are characterized by clear cultural scenery, instead, it examines the topography of the city. Personal map created by Birgelis’ in lyrics opens the border image, which is being formed by the everyday life near the border of two countries - Poland and Lithuania.

The goal of this work is to analyse how identity is represented in recent novels by writers of Lithuanian origin living outside the homeland, using a methodology that combines literary, cultural and sociological approaches. With renewed independence in 1990, emigration has strongly increased, as have the number of literary works that refer to problems of identity. The object of the analysis is five novels by three writers: Irena Mačiulyte-Guilford‘s Glebys, 2003 ( The Embrace, l999), Antanas Šileika‘s Bronzinė moteris, 2009 ( Woman in Bronze, 2004) and Pogrindis, 2012 ( Underground, 2011), and Valdas Papievis‘ Vienos vasaros emigrantai, 2009 and Eiti, 2010. Papievis, who grew up in Soviet Lithuania, has continued writing in Lithuanian since settling in Paris in 1995, while the other two writers are second-generation Canadian Lithuanians writing in English. The protagonists of all the novels live between more than one identity. To understand their problems, in addition to postcolonial concepts like mimicry, hybridity and the in-between, and the narratological theory of possible worlds, sociological approaches to identity are also used: the imaginary community, identity negotiations, possible selves and social and collective memory. These help distinguish similarities and differences among the novels; their protagonists may be trapped by historical forces (Pogrindis) or feel they can never reconcile confronting identities (Glebys), or may find a creative solution (Bronzinė... [to full text] Šios disertacijos tikslas – išanalizuoti tapatumo problematikos akcentus bei kaitą pasirinktų lietuvių išeivių/emigrantų svetur rašytuose literatūriniuose tekstuose. Disertacijos tematika nubrėžia probleminius klausimus, kurių išsamesnis atskleidimas neapseina be tarpdisciplininio teorinio pagrindimo. Taikomas sociologinis metodas, istorinės ir kultūrinės prieigos, kai kurie dekonstrukcijos elementai. 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ženkliai pagausėjo emigracija į kitas šalis, kas iš dalies tapo impulsu kūrybai užsienio šalyse. Šio darbo objektas – lietuvių rašytojų išeivijoje parašyti romanai: Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantai“ (2003 m.) bei „Eiti“ (2010 m.), Irenos Mačiulytės-Guilford „Glėbys“ (2003 m.) ir Antano Šileikos „Bronzinė moteris“ (2009 m.) bei „Pogrindis“ (2012 m.) ir tapatumo išraiškos būdai juose. Valdas Papievis gimė ir pradėjo savo kūrybinį kelią Lietuvoje iki persikėlimo į Paryžių 1995 m. Tuo tarpu du kiti autoriai – antrosios kartos Kanados lietuviai, rašantys jau anglų kalba. Visų analizuojamų romanų protagonistų būtis balansuoja tarp kelių tapatumų. Analizuojant tapatumo problematiką aktualizuota vietos pakeitimo svarba, liminalios erdvės samprata, kito kategorija. Taikomos tokios sąvokos, kaip slenkstis, kultūrinė briauna, kultūrinio hibridiškumo terminas, dalinio subjekto kategorija, naratologinė galimų pasaulių teorija, sociologinės prieigos, galimų tapatybių teorija, kolektyvinės ir socialinės atminties fenomenas. Minėtos teorinės... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacinio darbo tikslas – rekonstruoti pasaulėvaizdžio fragmentą ir atskleisti jame įvykusius pokyčius, remiantis leksikografiškai užfiksuotais kokybiniais bei kiekybiniais duomenimis apie asmenį įvardijančius daiktavardžius atskirose teminėse grupėse XX ir XXI amžių sandūroje. Pirmojoje dalyje pristatomi teoriniai tyrimo pagrindai, išsamiai aptariama metodologija bei tyrimo metodai, taip pat apibūdinamos pagrindinės sąvokos, kurios pasitelktos kaip mokslinis tyrimo aparatas. Antroje darbo dalyje nagrinėjami religinius asmenis žymintys daiktavardžiai, kulto tarnautojų įvardijimai ir anapusiniam pasauliui priklausančių arba su juo susijusių asmenų pavadinimai. Trečioje disertacijos dalyje analizuojamas šiuolaikinio politinio gyvenimo spektras žodyno hipertekste. Ketvirtojoje dalyje analizuojama ekonominė leksika ir rusų kalbos vartotojų pasaulėvaizdis. The objective of the PhD Thesis is to reconstruct a fragment of the worldview and to reveal the changes related thereto based on qualitative and quantitative data on nouns identifying a person in individual thematic groups at the turn of the 20th and 21st centuries recorded lexicographically. Part One describes the theoretical basis of the research, provides a detailed overview of the methodology and the research methods, and defines the key concepts that are used as a scientific research tool. Part Two analyses nouns used to denominate religion-related persons, the titles of the cult servants and the names of persons who belong to the other world or are related thereto. Part Three of the Thesis analyses the spectrum of the modern political world in the hypertext of the vocabulary. Part Four analyses economic lexic and the worldview. Цель диссертационного исследования - реконструкция фрагмента картины мира и выявление изменений в ней на основе лексикографически зафиксированных количественных и качественных данных, имеющих место в классе существительных со значением лица в отдельных тематических группах на рубеже XX и XXI веков. В I главе реферируется научная литература, подробно описывается методология, методы исследования, а также дается характеристика основных понятий, используемых в качестве научного аппарата исследования. Во II главе анализируются существительные, называющие лица по принадлежности к миру религии. III глава посвящена анализу спектра политической жизни в гипертексте словаря. В IV главе анализируется экономическая лексика.

In accordance with cultural and literary theology the purpose of the study is to research Leonardas Andriekus’ (1914-2003) personality, his cultural and literary activities. In this work there are used biographical, cultural theology, literary theology and correlation methods. Searching for an appropriate theoretical base it was chosen Lev Karsavin’s (1992) a theory of a personality, philosopher Maceina’s considerations and theoretical insights while analysing Christian universalism and theology of culture (1991, 1993), Joseph Ratzinger's (1999) concept of death and eschatology as well Paul Tillich’s (1995) theology of culture. In the study there has been examined the formation of Christian universalism and concept of a universal personality in Lithuania, a paradigm of theology of culture, concepts of the theologies of art and literature. Andriekus’ life since his birth till the magazine “Aidai “ was moved into Lithuania also has been analysed. There has been disclosed Andriekus’ personality formation and his determination to the priesthood, which later was leading him towards the cleric path. There also have been highlighted Andriekus’ cultural ties with compatriots. In the work there is also being analysed his relationship with Lithuanian artists, writers and other representatives of culture. There have been presented his activities as a leadership of Lithuanian Writers' Society. There has been analysed his relationship with the magazine “Aidai” where he was working... [to full text] Tyrimo tikslas remiantis kultūros teologija ir literatūros teologija ištirti Leonardo Andriekaus (1914-2003) asmenybę, jo kultūrinę veiklą bei literatūrinę kūrybą. Darbe naudojamasi biografiniu, kultūros teologijos, literatūros teologijos ir koreliacijos metodais. Ieškant tinkamo teorinio pagrindo, buvo pasirinktos Levo Karsavino (1992) asmenybės teorija, filosofo Maceinos svarstymai bei teorinės įžvalgos analizuojant krikščioniškąjį universalizmą ir kultūros teologiją (1991; 1993), Josepho Ratzingerio (1999) mirties ir eschatologijos samprata bei Paulo Tillicho (1995) kultūros teologija. Tyrime išnagrinėtas krikščioniškojo universalizmo formavimasis ir universalios asmenybės samprata Lietuvoje; išanalizuota kultūros teologijos paradigma, meno teologijos ir literatūros teologijos samprata. Ištirtas Andriekaus gyvenimas nuo jo gimimo iki žurnalo „Aidai“ perkėlimo į Lietuvą. Atskleistas asmenybės susiformavimas ir apsisprendimas kunigystei, kuris vėliau vedė link dvasininko kelio. Išryškinti Andriekaus kultūriniai ryšiai su tėvynainiais. Analizuoti jo santykiai su lietuvių menininkais, rašytojais, kultūrinininkais. Pristatyta jo veikla vadovaujant Lietuvių rašytojų draugijai. Analizuoti jo santykiai su žurnalu „Aidai“, kuomet jis buvo bendradarbis ir vyr. redaktorius. Išnagrinėta Andriekaus publikuota ir nepublikuota poezija. Analizuotas universalus laikas per kairos ir chronos prizmę; sakralios erdvės, kur įvairūs Palestinos vietovardžiai siejami su Lietuvos vietovardžiais... [toliau žr. visą tekstą]

Kaip buvo numatyta bakalauro darbo „Paauglystės vaizdavimas Algimanto Zurbos romanuose paaugliams“ (2010) išvadose, šiame darbe tęsiamas sovietmečiu populiaraus ir šiuo metu vis dar kuriančio rašytojo Algimanto Zurbos (g. 1942) kūrybos tyrinėjimas. Praplečiami Zurbos kūrybos sociokultūriniai aspektai, tyrinėjama rašytojo vieta lyginant sovietmečio ir šiandienos literatūros lauką ¬– taigi linkstama ne prie meninės kūrinių analizės, kuri buvo atlikta bakalauro darbe, o prie politinių, socialinių, kultūrinių kontekstų, nulėmusių Zurbos kūrybos savitumą. Šie sociokultūriniai Zurbos kūrybos tyrimai paremti žymiausio prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu literatūros lauko teorija bei lietuvių literatūros sociologės Loretos Jakonytės darbais, kuriuose išsamiai aprašoma lietuvių literatūros lauko raida. Remiantis dr. Valdemaro Klumbio disertacija „Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu“ (2009), analizuojami Zurbos santykiai su sovietmečio valdžios institucijomis, pabrėžiamas rašytojui būdingas išorinio prisitaikymo modelis, susijęs su viešai deklaruojama valdžiai palankia laikysena, bet ne ideologinės pasaulėžiūros perėmimu. Kontekstinė kūrinių analizė paremta prancūzų pragmatikos atstovo Dominique Maingueneau literatūros konteksto teorija bei prancūzo sociokritikos atstovo Pierre‘o Barberr‘o darbais. Pagrindiniai tyrinėjimų šaltiniai – Zurbos publicistika, skelbta įvairiuose periodiniuose leidiniuose bei autobiografija „Gal taip reikėjo“ (2012). Darbe siekiama... [toliau žr. visą tekstą] As it was foreseen in the BA paper “Paauglystės vaizdavimas Algimanto Zurbos romanuose”, this paper continues analysing Algimantas Zurba’s (b. 1942), who was popular during soviet times and is still creating nowadays, creation. The sociocultural aspects of Zurba’s creation were extended by analysing the place of the writer by comparing the field of soviet times’ and today’s literature – therefore it is tend not to the artistic analysis of works, which was done in the BA paper, but to political, social, cultural contexts that determined the peculiarity of Zurba’s creation. This sociocultural research of Zurba’s creative work is based on the most famous French sociologist Pierre Bourdieu’s literature field theory and Lithuanian literature sociologist Loreta Jakonytė’s works, in which the development of Lithuanian literature field is exhaustively described. In accordance with Dr. Valdemaras Klumbys’ thesis “Lietuvos kultūrinio elito elgsenos modeliai sovietmečiu” (2009), the relationships of Zurba and soviet government institutions are analysed; the emphasis is put on typical for the writer external adjustment model, which is related to publicly declared, favourable to the government, attitude, but not to ideological worldview support. Contextual analysis of works is based on the representative of French pragmatics Dominique Maingueneau’s literature context theory and on the representative of French socio-criticism Pierre Barberr’s works. The sources of the research are... [to full text]

Disertacijoje, taikant XX a. literatūros teorijų postulatus (Michailo Bachtino, Northropo Frye‘jaus, Rolando Barthes‘o, Julijos Kristevos) Broniaus Radzevičiaus, Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino prozai, konstruojamas naujas paskutiniųjų XX a. dešimtmečių lietuvių romanų perskaitymo būdas. Diskutuojant su dominuojančia romantine romano ir literatūros tradicijos apskritai samprata, įrodinėjama, kad pasirinktų autorių romanuose galima įžvelgti aiškių ženklų, kurie suponuoja, jog tradicijos kaip „besitęsiančios literatūros būties“ (Viktorija Daujotytė) ar „tautinės gynybinės sienos“ (Vytautas Kubilius) samprata nėra pajėgi suvokti literatūros kaip rašymų įvairovės. Įvedus rašymo ir transgrediencijos kategorijas, pateikiamas alternatyvus minėtų autorių romanų perskaitymo būdas, kuris estetinę visumą organizuojančio principo ieško pačiame tekste ir jį kuriančioje rašymo praktikoje. Analizuojant romanus iš šios perspektyvos, išryškinama, kad tradicija yra ne stabilūs, kalbai išoriški idėjiniai matmenys, reguliuojantys reprezentaciją, o pačios kalbos viduje įsikūrusi įvairių rašymo būdų saugykla. This dissertation, by applying the postulates of 20th century theories (of Mikhail Bakhtin, Northrop Frye, Roland Barthes, and Julia Kristeva) to the prose of Bronius Radzevičius, Ričardas Gavelis, and Jurgis Kunčinas, constructs a new way of reading Lithuanian novels of the last decades of the 20th century. It opens a discussion with the dominant Romantic attitude towards the novel and literary tradition in general, and argues that the selected novels show clear signs implying that the concept of tradition as “the continuing existence of literature” (Viktorija Daujutytė) or “the nation’s defensive wall” (Vytautas Kubilius) is incapable of understanding literature as a diversity of writings. Through the categories of writing and transgredience, an alternative way of reading the abovementioned authors is presented, one that finds the organizing principle of the aesthetic whole within the text—and the practice of writing that created it. This analytical perspective makes it clear that tradition is not a stable, language-external ideological dimension that regulates representation, but a storehouse of diverse writings located within the language itself.

This dissertation, by applying the postulates of 20th century theories (of Mikhail Bakhtin, Northrop Frye, Roland Barthes, and Julia Kristeva) to the prose of Bronius Radzevičius, Ričardas Gavelis, and Jurgis Kunčinas, constructs a new way of reading Lithuanian novels of the last decades of the 20th century. It opens a discussion with the dominant Romantic attitude towards the novel and literary tradition in general, and argues that the selected novels show clear signs implying that the concept of tradition as “the continuing existence of literature” (Viktorija Daujutytė) or “the nation’s defensive wall” (Vytautas Kubilius) is incapable of understanding literature as a diversity of writings. Through the categories of writing and transgredience, an alternative way of reading the abovementioned authors is presented, one that finds the organizing principle of the aesthetic whole within the text—and the practice of writing that created it. This analytical perspective makes it clear that tradition is not a stable, language-external ideological dimension that regulates representation, but a storehouse of diverse writings located within the language itself. Disertacijoje, taikant XX a. literatūros teorijų postulatus (Michailo Bachtino, Northropo Frye‘jaus, Rolando Barthes‘o, Julijos Kristevos) Broniaus Radzevičiaus, Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino prozai, konstruojamas naujas paskutiniųjų XX a. dešimtmečių lietuvių romanų perskaitymo būdas. Diskutuojant su dominuojančia romantine romano ir literatūros tradicijos apskritai samprata, įrodinėjama, kad pasirinktų autorių romanuose galima įžvelgti aiškių ženklų, kurie suponuoja, jog tradicijos kaip „besitęsiančios literatūros būties“ (Viktorija Daujotytė) ar „tautinės gynybinės sienos“ (Vytautas Kubilius) samprata nėra pajėgi suvokti literatūros kaip rašymų įvairovės. Įvedus rašymo ir transgrediencijos kategorijas, pateikiamas alternatyvus minėtų autorių romanų perskaitymo būdas, kuris estetinę visumą organizuojančio principo ieško pačiame tekste ir jį kuriančioje rašymo praktikoje. Analizuojant romanus iš šios perspektyvos, išryškinama, kad tradicija yra ne stabilūs, kalbai išoriški idėjiniai matmenys, reguliuojantys reprezentaciją, o pačios kalbos viduje įsikūrusi įvairių rašymo būdų saugykla.

Šio darbo tikslas yra kompleksiškai ištirti ir įvairiais aspektais aprašyti šiuolaikines internetines parodijas, kurias reprezentuoja polikodiniai (daugialypiai, derinantys verbalinį ir neverbalinius kodus) tekstai ir verbalinės (žodinės) parodijos. Atliekant šį tyrimą šiuolaikinių anoniminių parodijų kognityviniai diskursiniai požymiai buvo lyginami su istorinių parodijos atmainų ir šiuolaikinių parodijos išraiškos būdų anapus interneto erdvės analogiškais požymiais. Disertacijoje kuriami anoniminių internetinių parodijų analizės mechanizmai. Tekstų analizė grindžiama pirmiausia išskyrimu parodijos tekste prototeksto eksponentų, kurie funkcionuoja kaip metoniminiai ženklai, recipiento sąmonėje iškeliantys mentalinę prototeksto reprezentaciją ir atitinkamus konceptus. Šiame darbe prototeksto eksponentai aprašomi kaip kultūriniai ženklai, kurių šaltiniai priklauso kultūros erdvei, apimančiai ir kuriantįjį parodiją, ir ją suvokiantįjį. Taikant tokią prieigą, analizuojant kultūros ženklus bei šaltinius-sritis, kurioms jie priklauso, galima susidaryti vaizdą apie precedentinių tekstų visumą, sudarančią konkrečios epochos ir konkrečios visuomenės vadinamąjį „kultūros bagažą“. The aim of the present research is to investigate and describe different aspects of internet parody, which is represented by multifold (combining both verbal and non-verbal codes) and verbal texts. In the course of the study discourse cognitive characteristics of contemporary anonymous parody were being compared to the analogous characteristics of the historic parody variety and means of expressing parody that are ulterior to the internet space. The mechanisms for internet parody analysis are created in the dissertation. The analysis of the text is first of all based on the identification of prototext exponents, which function as metonymical signs causing the mental representation of prototext and corresponding concepts in the recepient‘s consciousness. In the present study prototext exponents are defined as cultural signs, whose sources belong to the cultural space that embraces both the creator of a parody and the one perceiving it. By taking such an approach, by analysing cultural signs and sources-spheres they belong to, one can get the idea of the precedented texts as a whole comprising the so-called „cultural baggage“ of a particular epoch and of a particular society. Целью диссертационного исследования является комплексное многоаспектное исследование и описание разнородных форм современной анонимной сетевой пародии, представленной как сложными поликодовыми, так и монокодовыми вербальными текстами. В работе формулируется положение о необходимости определения пародии с учетом «контекста эпохи», а также с учетом проявления и трансформации в пародии архетипических черт. Соответственно, описание типов современной анонимной вербальной сетевой пародии проводится с учетом их сопоставления со специфическими особенностями пародийных форм в диахронии и в синхронии, а также с учетом соотношения пародийного текста с экстралингвистическим контекстом и современным культурным пространством. Разрабатываются механизмы анализа анонимных сетевых пародий. При этом анализ текстов строится на выделении в тексте пародии совокупности экспонентов прототекста, т.е. элементов, отсылающих к тексту-источнику. В данной работе экспоненты прототекста описываются как культурные знаки, сферы-источники которых принадлежат культурному пространству, общему для создающего пародию и воспринимающего ее. Благодаря такому подходу через анализ КЗ и соответствующих им сфер - источников оказывается возможным составить представление о наборе прецедентных текстов, входящих в т.наз. «культурный багаж» представителя конкретной эпохи и конкретного общества.

This dissertation makes use of Pierre Bourdieu’s and Pascale Casanova’s theoretical work to analyse the hitherto unexplored Soviet and post-Soviet Russian literature in Lithuania through the methodological lens of the sociology of literature. The research focuses on the poetry that dominated the literary scene within the specified time frame. The Russian literature of Lithuania is examined as a partly independent segment of the literary field, whose characteristics unfold through its relationships with the national fields of Lithuanian and Russian literature as well as the global space of literature. The structure and development of this segment and its relations to the national literary fields are analysed by way of exploring the individual and collective strategies of the agents of this segment. The publications which represent the different poles in the literary field tend to emphasise the minority or diasporic identity associated with this segment: during the Soviet times – Literary Lithuania, a journal-almanach censored by the Soviet ideology and the Samisdat almanach For One’s Own; after the fall of the Soviet Union – Vinius, a journal published by the Lithuanian Writers’ Union and the online project The Indoeuropean Dictation. The individual strategies of the poets of different generations, which are interpreted as respectively stories of failure (Jurij Dubasov, Jurij Grigorjev, Mikhail Didusenko) and success (Jurij Kobrin, Georgij Jefremov, Lena Eltang) reveal not... [to full text] Disertacijoje iš literatūros sociologijos perspektyvos, remiantis Pierre’o Bourdieu ir Pascale Casanovos darbais, tiriama iki šiol nenagrinėta Lietuvos rusų literatūra sovietmečiu bei posovietmečiu. Susitelkiama į poeziją, kuri aptariamu laikotarpiu vyrauja kiekybiškai. Lietuvos rusų literatūra laikoma iš dalies savarankišku literatūros lauko segmentu, kurio ypatybės išryškėja santykiuose su nacionaliniais lietuvių ir rusų literatūros laukais bei tarptautine literatūros erdve. Segmento struktūra, raida ir ryšiai su nacionaliniais laukais atskleidžiami analizuojant individualias bei kolektyvines lauko dalyvių strategijas. Pastarųjų polinkis pabrėžti mažumos ar diasporos tapatybę aiškėja iš skirtingus lauko polius reprezentuojančių leidinių: sovietmečiu – cenzūruoto almanacho-žurnalo Literatūrinė Lietuva ir savilaidos almanacho Saviems; posovietmečiu – Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo Vilnius ir interneto projekto Indoeuropietiškasis diktantas. Individualios skirtingų kartų poetų strategijos, interpretuojamos kaip pralaimėjimo (Jurijus Dubasovas, Jurijus Grigorjevas, Michailas Didusenko) ir sėkmės siužetai (Jurijus Kobrinas, Georgijus Jefremovas, Lena Eltang), atskleidžia ne tik užimtas padėtis, bet ir segmento galimybių erdvės ypatumus. Sovietmečiu galimybių erdvė buvo apribota vienakrypčio literatūrinio tarpininkavimo vaidmeniu. Atgimimo laikotarpiu ir ypač atkūrus Nepriklausomybę padėčių repertuaras platėjo, tačiau istoriškai sąlygota segmento struktūra buvo nepalanki... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacija skirta kalbos problemos analizei Paulio Celano (1920-1970) kūryboje. Tyrimo objektas – Paulio Celano tekstų metakalbinės ir metapoetinės refleksijos. Interpretuojami brandžiojo Celano kūrybos periodo rinkinių Kalbos grotos (Sprachgitter 1959), Niekieno rožė (Die Niemandsrose, 1963), Kvėpavimo posūkis (Die Atemwende, 1967) eilėraščiai ir poetologinė kalba Meridianas. Darbe keliamos dvi pagrindinės problemos: 1. Poetinės kalbos subjektyvumo problema. Kalbančiojo subjekto ir kalbos santykis gvildenamas, atsižvelgiant į balso / rašto, sąmonės / rašto, atminties / užmaršties, tapatybės / skirtumo ambivalencijas. Celano kalbos sampratos savitumas atskleidžiamas, apibendrinant kalbos kaip poezijos rezervuaro ir eilėraščio kaip vienetinio poetinio įvykio santykių problemą. Analizuojamos poetinės kalbos figūros (prozopopėja, antropomorfizmas, katachrezė) kaip prasmės perkėlimo mechanizmai, atsižvelgiama į reikšmės perteklių ir galutinės prasmės neprieinamumą. 2. Kitybės sklaidos problema. Apibrėžiama Celano tekstų suvokimo specifika, tekstų orientacija į skaitytoją. Aptariamas „svetimas žodis“ poetiniuose tekstuose, atsižvelgiama į eilėraščio savasties ir svetimybės ryšius jame, „kito“ skaitymo / rašymo, citatos baigtinumo / tęstinumo dviprasmybes, „svetimo žodžio“ poveikį teksto reikšmių kūrimuisi. This thesis analyses problems of language in the works of Paul Celan (1920-1970). The main theme of thesis is metalanguage and metapoetical reflections of Paul Celans texts. The interpreted writings are selected from the collections of Paul Celan’s poetry: Sprachgitter (1959), Die Niemandsrose (1963), Die Atemwende (1967) and the speech Meridian. This thesis paper raises and discusses two main problems. 1. The problem of subjectivity of poetic language. The relationship between the lyrical subject and his language is analyzed with respect to the ambivalences of voice / writing, consciousness / writing, memory / forgetfulness, identity / difference. The uniqueness of Celan’s concept of language is disclosed by generalizing the problem of language as a poetical reservoir and the problem of a poem as unique poetical act. The figures of poetical language, that enable the transfers of meaning, are analyzed: prosopopoeia, anthropomorphism, catachresis. The surplus of meaning and unavailability of final meaning are also taken into the account. 2. The problem of diffusion of otherness. The specificity of perception of Celan’s works and the orientation towards the reader is determined. “Other texts” in poetical texts are discussed, considering the relationships in poetical work between “self and the other”, the reading / writing of “the other”, the finiteness of quotation / succession of ambiguity, the effect of “other texts” on the process of meaning creation.

Šiame moksliniame darbe Rogerio Fowlerio naujosios stilistikos mokslinėje perspektyvoje nagrinėjama, kaip pamatinės skaitytojo žinios įtakoja literatūrinio kūrinio teksto pradžios interpretaciją. Darbe tiriamas pragmatinių prielaidų veikimas poezijoje ir prozoje (romanuose); ištirti 437 eilėraščiai ir 223 romanai, o gauti duomenys lyginami su šešių žanrų trijų šimtų neliteratūrinių kūrinių pragmatininių prielaidų kūrimo duomenimis. Visi tyrimui atsitiktinai parinkti tekstai buvo sukurti anglakalbių dvidešimtojo amžiaus autorių. Pragmatinių prielaidų kūrimą siekiama kvantifikuoti, naudojantis Van Rooijaus ir Pottso pragmatinių verčių tyrimo strategija. Išskiriami keturi pagrindiniai pragmatinių prielaidų iššaukimo būdai – nestandartinis (1) veiksmažodžių formų, (2) artikelių ir (3) deiktinių elementų vartojimas bei (4) mišrus metodas – pirmųjų trijų metodų kombinacija arba nestandartinis leksinių priemonių vartojimas. Tyrimu siekiama patikrinti, ar skirtingų žanrų literatūriniuose tekstuose pastebimi bendri pragmatinių prielaidų iššaukimo dėsningumai, ar teksto žanras esmingai įtakoja pragmatinių elementų parinkimą. In the framework of new stylistics as developed by Roger Fowler, this scientific work researches the impact of the background knowledge of the reader on the interpretation of the beginning of a literary text. The functioning of pragmatic presuppositions in poetry and non-poetic fiction (novels) is explored; 437 poems and 223 novels are analyzed, and the obtained data is compared with the statistical values of the development of pragmatic presuppositions in six genres of non-fictional texts, 300 texts in total. All the sample of the thesis represents works of the twentieth century English-writing authors. Development of pragmatic presuppositions is sought to be quantified by employing the strategy of the research of pragmatic values as developed by van Rooij and Potts. Four main ways of triggering pragmatic presuppositions are singled out in the thesis: non-standard use of (1) verb forms, (2) articles and (3) deictic elements as well as (4) the mixed method represented by combinations of the first three methods or non-standard use of lexical elements. The research strives to verify whether fictional texts of different genres maintain the same trends of triggering pragmatic presuppositions or the genre of a text imposes upon the choice of pragmatic elements.

Šios disertacijos tyrimo objektas – kalbinės politinės konfliktinės komunikacijos išraiškos priemonės, būdingos Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vadovų politiniame diskurse (1998–2008). Šis tyrimas atskleidžia faktą, jog kalbinės priemonės yra glaudžiai susijusios su kalbančiojo ideologija bei kultūros nulemtomis kalbinėmis praktikomis. Disertacijoje tiriamos tokios kognityvinės lingvistikos sąvokos, kaip konceptualiosios metaforos, domenas, prasmės sritis bei kalbinės priemonės – nominacijos. Žvelgiant iš siauros lingvistikos metodologijos perspektyvos, komparatyvinė analizė ir aprašomasis analitinis metodas naudojami Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vadovų konfliktinės komunikacijos diskurso tyrime. Didžiosios Britanijos ir Lietuvos politiniame diskurse isreikštas konfliktas turi bendrų ir skirtingų bruožų. Bendrumą nulemia bendra konfliktinės komunikacijos esmė – politinių jėgų pozicijų ir interesų nesutapimai. Skirtumai remiasi įvairių politinių kultūrų ypatumais. Politinė konkurencija tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje remiasi domenais pokyčiai ir nauda. Tos pačios POLITIKA – TAI KARAS, POLITIKA – TAI KELIONĖ ir VALSTYBĖ – TAI PASTATAS metaforos Šios yra būdingos abiejų šalių politinei komunikacijai. Tačiau Didžiosios Britanijos politiniame gyvenime konfliktinė komunikacija turi ideologinį pobūdį, o Lietuvos vadovų konfliktinės komunikacijos diskurse politinis konfliktas išreikštas ne kaip ideologinis konfliktas. The object of this research is the linguistic means of political conflict communication that are characteristic of the political discourse of the political leaders of Great Britain and Lithuania (1998–¬2008). This dissertation discloses the fact that linguistic means are closely related to the ideology of the speaker and linguistic practices are conditioned by culture. Such cognitive linguistic concepts as conceptual metaphors, domain, meaning field and such linguistic means as nominations are analysed in this dissertation. Looking from the narrow perspective of linguistic methodology, comparative analysis and descriptive-analytical methods are applied in the conflict communication discourse research of the political leaders of Lithuania and Great Britain. The conflict which is expressed in the political discourse of these countries has both similarities and differences. Resemblance is determined by the general essence of conflict communication, i.e., the discrepancy between positions taken by political forces and interests. Differences are based on the peculiarities of the two political cultures. Political competition in both Lithuania and Great Britain is based on the domains change and benefit. The same POLITICS IS WAR, POLITICS IS A JOURNEY and THE STATE IS A BUILDING conceptual metaphors are characteristic of political communication of both countries. However, conflict communication has an ideological nature in the political life of Great Britain while in the discourse... [to full text]

Объект исследования: дискурс элитарных средств информации (от англ. elite media ― термин, зафиксированный в англоязычной специальной литературе (Jamieson 1992). В работе исследуются три «отдельных случая» (case studies), три разных по объему содержательных пространства таких языковых знаков как статья газетного издания, рубрика журнала и отдельный выпуск издания. А именно: одна из статей, опубликованных в воскресном приложении «Domenica» к газетному итальянскому изданию «Il Sole 24 Ore»); одна из рубрик англоязычного журнала «Harvard Business Review»); один из выпусков англоязычного журнала «The Lion»). "Harvard Business Review" — самое авторитетное англоязычное журнальное издание по менеджменту [www.harvardbusinessreview.com]. "Il Sole 24 Ore" — влиятельное политико-финансово-правовое газетное издание Италии [www.giornalilocali.it/quotidiani/il-sole-24-ore.htm]. Выбор журнала "The Lion" дополняет выборку исследования и является международным клубным журнальным изданием закрытого типа, распространяемое по подписке исключительно среди членов клуба (Lions Club International – самая крупная элитарная благотворительная организация в мире). Методологическая основа исследования: каузально-генетическая теория, репрезентирующая белорусскую школу дискурс-анализа (см. работы Ухвановой-Шмыговой, Поповой, Маркович, Савич, Курчак). Каузально-генетическая теория ориентирована на изучение функционального многопланового содержания сложных языковых знаков; включает в ядро содержания... [полный текст, см. далее] Tyrimo objektas: elitinės žiniasklaidos diskursas (elite media – terminas, vartojamas anglų literatūroje (Jamieson 1992)). Darbe nagrinėjami trys „atskiri atvejai“ (case studies), trys skirtingo dydžio turiningos kalbos ženklų erdvės – laikraštinio leidinio straipsnis, žurnalo rubrika ir atskiras leidinio leidimas. Tai yra: vienas iš straipsnių, išspausdintų italų leidinio „Il Sole 24 Ore“ sekmadieniniame priede „Domenica“; viena iš angliško žurnalo „Harvard Business Review“ rubrikų; vienas iš angliško žurnalo „The Lion“ leidimų. „Harvard Business Review” – pats autoritetingiausias angliškas žurnalas apie vadybą [www.harvardbusinessreview.com]. „Il Sole 24 Ore“ – įtakingas politinis, finansinis ir teisinis Italijos laikraštis [www.giornalilocali.it/quotidiani/il-sole-24-ore.htm]. Pasirenkant žurnalą „The Lion” buvo papildyta tyrimo medžiaga – tai klubinis uždaro tipo žurnalinis leidinys, platinamas pagal prenumeratą tik klubo nariams (Lions Club International – didžiausia pasaulio elitinė labdaros organizacija). Tyrimo metodologinis pagrindas: kauzalinė-genetinė teorija, reprezentuojanti baltarusių diskurso analizės mokyklą (žr. Uchvanovos-Šmygovos, Popovos, Markovič, Savič, Kurčiak darbus). Kauzalinė-genetinė teorija skirta tyrinėti sudėtingų kalbos ženklų daugiaplanį funkcinį turinį; pagal ją turinio branduoliui priklauso referentinė (informacija apie bendravimo dalyką) ir kortežinė (informacija apie komunikacijos dalyvius – bendravimo kortežą), ženklinė-referentinė ir... [toliau žr. visą tekstą] Discourse of elite media is my research field. Elite media define outlets or programmes having a (inter)national impact, although their audience may be relatively small and geographically limited; these media are opinion leaders; they are an elite group that affects the decisions made in other media (Jamieson, Kathleen Hall 1992). There are three case studies covered in the research paper. The case studies are based on different in size and volume printed elite media texts, and they are: one of the articles published in the Sunday Supplement Domenica to Italian newspaper Il Sole 24 Ore; one of the sections published in the Harvard Business Review magazine; one of the issues of The Lion magazine. The Harvard Business Review is pre-eminent in the financial and top-management community [www.harvardbusinessreview.com]. The Il Sole 24 Ore is considered to be a professional setter of standards in Italy; it is trusted, respected, and used by other journalists [www.giornalilocali.it/quotidiani/il-sole-24-ore.htm]. The Lion magazine is an international club magazine and is distributed on subscription basis exclusively among members of the Lions Club International which is the largest elite charity organization in the world. Causal-genetic theory representing Belarusian school of discourse-analysis is a core methodology used in my research (Oukhvanova, Popova, Markovich, Savich, Kurchak). Causal-genetic theory (hereinafter CGTh) is a contribution to the study of functional and... [to full text]

Discourse of elite media is my research field. Elite media define outlets or programmes having a (inter)national impact, although their audience may be relatively small and geographically limited; these media are opinion leaders; they are an elite group that affects the decisions made in other media (Jamieson, Kathleen Hall 1992). There are three case studies covered in the research paper. The case studies are based on different in size and volume printed elite media texts, and they are: one of the articles published in the Sunday Supplement Domenica to Italian newspaper Il Sole 24 Ore; one of the sections published in the Harvard Business Review magazine; one of the issues of The Lion magazine. The Harvard Business Review is pre-eminent in the financial and top-management community [www.harvardbusinessreview.com]. The Il Sole 24 Ore is considered to be a professional setter of standards in Italy; it is trusted, respected, and used by other journalists [www.giornalilocali.it/quotidiani/il-sole-24-ore.htm]. The Lion magazine is an international club magazine and is distributed on subscription basis exclusively among members of the Lions Club International which is the largest elite charity organization in the world. Causal-genetic theory representing Belarusian school of discourse-analysis is a core methodology used in my research (Oukhvanova, Popova, Markovich, Savich, Kurchak). Causal-genetic theory (hereinafter CGTh) is a contribution to the study of functional and... [to full text] Tyrimo objektas: elitinės žiniasklaidos diskursas (elite media – terminas, vartojamas anglų literatūroje (Jamieson 1992)). Darbe nagrinėjami trys „atskiri atvejai“ (case studies), trys skirtingo dydžio turiningos kalbos ženklų erdvės – laikraštinio leidinio straipsnis, žurnalo rubrika ir atskiras leidinio leidimas. Tai yra: vienas iš straipsnių, išspausdintų italų leidinio „Il Sole 24 Ore“ sekmadieniniame priede „Domenica“; viena iš angliško žurnalo „Harvard Business Review“ rubrikų; vienas iš angliško žurnalo „The Lion“ leidimų. „Harvard Business Review” – pats autoritetingiausias angliškas žurnalas apie vadybą [www.harvardbusinessreview.com]. „Il Sole 24 Ore“ – įtakingas politinis, finansinis ir teisinis Italijos laikraštis [www.giornalilocali.it/quotidiani/il-sole-24-ore.htm]. Pasirenkant žurnalą „The Lion” buvo papildyta tyrimo medžiaga – tai klubinis uždaro tipo žurnalinis leidinys, platinamas pagal prenumeratą tik klubo nariams (Lions Club International – didžiausia pasaulio elitinė labdaros organizacija). Tyrimo metodologinis pagrindas: kauzalinė-genetinė teorija, reprezentuojanti baltarusių diskurso analizės mokyklą (žr. Uchvanovos-Šmygovos, Popovos, Markovič, Savič, Kurčiak darbus). Kauzalinė-genetinė teorija skirta tyrinėti sudėtingų kalbos ženklų daugiaplanį funkcinį turinį; pagal ją turinio branduoliui priklauso referentinė (informacija apie bendravimo dalyką) ir kortežinė (informacija apie komunikacijos dalyvius – bendravimo kortežą), ženklinė-referentinė ir... [toliau žr. visą tekstą] Объект исследования: дискурс элитарных средств информации (от англ. elite media ― термин, зафиксированный в англоязычной специальной литературе (Jamieson 1992). В работе исследуются три «отдельных случая» (case studies), три разных по объему содержательных пространства таких языковых знаков как статья газетного издания, рубрика журнала и отдельный выпуск издания. А именно: одна из статей, опубликованных в воскресном приложении «Domenica» к газетному итальянскому изданию «Il Sole 24 Ore»); одна из рубрик англоязычного журнала «Harvard Business Review»); один из выпусков англоязычного журнала «The Lion»). "Harvard Business Review" — самое авторитетное англоязычное журнальное издание по менеджменту [www.harvardbusinessreview.com]. "Il Sole 24 Ore" — влиятельное политико-финансово-правовое газетное издание Италии [www.giornalilocali.it/quotidiani/il-sole-24-ore.htm]. Выбор журнала "The Lion" дополняет выборку исследования и является международным клубным журнальным изданием закрытого типа, распространяемое по подписке исключительно среди членов клуба (Lions Club International – самая крупная элитарная благотворительная организация в мире). Методологическая основа исследования: каузально-генетическая теория, репрезентирующая белорусскую школу дискурс-анализа (см. работы Ухвановой-Шмыговой, Поповой, Маркович, Савич, Курчак). Каузально-генетическая теория ориентирована на изучение функционального многопланового содержания сложных языковых знаков; включает в ядро содержания... [полный текст, см. далее]

Milestones of European symbolism of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century have been indicated and the meaning of prometheism as fundamental category of symbolism has been determined. It has been explored that the origins of Lithuanian symbolism do not only date back to Russian symbolism but through it they are connected with the broader co-European context. It has been established that one of the fundamental categories of Baltrušaitis’ and Papini’s viewpoint is prometheism, its political aspect characteristic to both authors has been analysed. It has been determined that Baltrušaitis’ promethean viewpoint is based on the philosophy of Solovyov according to which “God-man” is the synthesis of humanity and divinity; whereas Papini’s promethean viewpoint refers to Nietzsche’s idea of “superhuman” as an absolute category, a man who became God. The connection of Papini’s identity metamorphoses and prometheism viewpoint has been investigated; it has been demonstrated that prometheism influenced the twists of Baltrušaitis’ intellectual biography and the changes of his relation with Lithuanity. The connections of Baltrušaitis’ and Papini’s prometheism with the political attitude of authors has been analysed, it has been established that the differences of this attitude were determined by diverse philosophical fundamentals of Russian and Italian prometheism. Darbe pažymėtos XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos simbolizmo gairės ir nustatyta prometėjizmo kaip pamatinės simbolizmo kategorijos reikšmė. Ištirta, kad lietuviškojo simbolizmo ištakos siekia ne tik rusiškąjį simbolizmą, bet per jį ir platesnį europietiškąjį kontekstą. Nustatyta, kad pagrindinė Baltrušaičio ir Papini’o kultūrinio dialogo kategorija yra prometėjiškoji pasaulėjauta, išanalizuotas abiem kūrėjams būdingas politinis jos aspektas. Atskleista, kad prometėjizmas, iš pradžių suartinęs du kūrėjus, vėliau, dėl istorinių aplinkybių vystęsis skirtingais keliais, savo ruožtu juos ir išskyrė. Nustatyta, kad Baltrušaičio prometėjiškoji pasaulėjauta remiasi Solovjovo filosofija, teigiančia, kad „dievažmogis“ yra žmogiškumo ir dieviškumo sintezė; tuo tarpu Papini’o – Nietzsche’s „antžmogio“ kaip absoliučios kategorijos, žmogaus, tapusio Dievu, idėja. Ištirta Papini’o tapatybės metamorfozių ir prometėjizmo pasaulėjautos sąsaja, įrodyta, kad prometėjizmas yra viena kertinių Baltrušaičio pasaulėjautos kategorijų, lėmusių poeto intelektualinės biografijos vingius ir santykio su lietuvybe pokyčius. Išnagrinėtos Baltrušaičio ir Papini’o prometėjizmo sąsajos su politine kūrėjų laikysena, nustatyta, kad jos skirtumus lėmė skirtingi rusų ir italų prometėjizmo filosofiniai pagrindai.

Šioje disertacijoje, siekiant ištirti kalbos produkavimo fenomeną, taikomi psicholingvistikos, sociolingvistikos ir kognityvinės lingvistikos metodai. Šių dienų psicholingvistai atliko daugybę kalbos produkavimo tyrimų, siūlydami itin svarbų kalbos produkavimo modelį, kuris bus išsamiai išnagrinėtas. Tačiau, kaip dauguma mokslininkų įrodinėjo, vien tik kalbos duomenų nepakanka norint pateikti išsamų konkretaus kalbos vartotojo kalbos vartojimo vaizdą. Nepriklausomai nuo to, ar kalbantysis yra vienakalbis, ar dvikalbis, jo kalbos (-ų) sistema pati yra kalbančiojo šeimos, bendruomenės, kultūros ir kt. kalbos sistemų posistemė. Be to, dabartinės kognityvinės lingvistikos progresas nagrinėjant konceptualiąją metaforą, konceptualųjį derinimą ir konstrukcijų gramatiką teikia unikalių įžvalgų apie žodyno ir net pačių sąvokų struktūrą. Šioje disertacijoje yra nagrinėjamas daugiakalbių, kurie jau yra įsisavinę anglų kalbos sistemą, tačiau kurių kalbos įgūdžiai tebesivysto, kalbos produkavimas. Tokia sistema yra dinamiška ir priklauso nuo iš anksto nenumatomų kintamųjų, kurie šiame darbe pateikti bendrame skyriuje tarpkalbinė įtaka. Psicholingvistiniu šio tyrimo požiūriu siekiama nustatyti studentų kalbos vartojimo psichologinius aspektus. Sociolingvistiniu šio darbo aspektu pabrėžiamas poreikis išnagrinėti sociokultūrinę aplinką, kurioje tiriamieji įsisavino anglų kalbos sistemą. Kognityvinės lingvistikos aspektai leidžia giliau pažvelgti į kognityvinius ir konceptualius mechanizmus... [toliau žr. visą tekstą] This dissertation combines psycholinguistic, sociolinguistic and cognitive linguistic approaches to study the language production phenomenon of crosslinguistic influence (CLI). Modern psycholinguistics has taken an active interest in language production studies, offering a particularly influential model of speech production that is examined in detail. And yet, as many researchers have argued, language data alone are insufficient to paint an accurate portrait of a given speaker’s language use. Whether mono- or multilingual, a speaker’s system of language(s) is itself a sub-system of the language system of the speaker’s family, community, culture, etc. At the same time, recent cognitive linguistic advances in the study of conceptual blending and construction grammar offer unique insights into the structure of the lexicon and even concepts themselves. This dissertation examines the speech production of multilinguals whose English language system has been acquired but is still developing. Such a system is dynamic and subject to unpredictable dynamic effects, here grouped under the general rubric of CLI. The psycholinguistic aspects of this study are concerned with establishing the psychology of students’ language use. The sociolinguistic aspect addresses the need to research the sociocultural background within which the English language system has been acquired. The cognitive linguistic aspects allow in-depth insights into the cognitive and conceptual mechanisms underlying the... [to full text]

Magistro darbe nagrinėjama esė ir autobiografinio romano sandūra Miłosz‘o romane Isos slėnis. Darbe keliamas tikslas apžvelgti autobiografinio romano bei eseistikos teorinius pagrindus ir nustatyti jų sąlyčio taškus bei skirtis, išskirti romano Isos slėnis žanrines dominantes, įvardinti pagrindinius Miłosz‘o eseistikos bei autobiografinio romano skirtumus bei panašumus ir jų raišką Isos slėnyje, nustatyti ir pailiustruoti pavyzdžiais, kaip kinta konkrečios struktūros skirtinguose žanrų lygmenyse. Šio tikslo siekiama analizuojant Miłosz‘o romaną Isos slėnis bei šio autoriaus eseistinius kūrinius Gimtoji Europa, Tėvynės ieškojimas ir Pakelės šunytis. Įvairių esė bei autobiografinio žanro teorijų ir formuluočių analizė bei istorinė apžvalga padėjo išskirti esminius šių žanrų sąlyčio taškus: autoriaus poziciją, tikrovės ir fikcijos santykį pasakojime, atminties fenomeno reikšmę, mitinio pasakojimo vaidmenį, filosofinius motyvus, kintantį laiko modelį bei daugialinijinį pasakojimą. Įsigilinus į šių kategorijų raišką romane, paaiškėjo, kad Isos slėnyje vyrauja esė žanrui būdingos ypatybės: subjektyvumas (asmenybiškumas), realūs faktai, pasakojimas iš dabarties perspektyvos, individualizuotas mitinis pasakojimas, kuriama asmeninė filosofija, fragmentiškas, trūkčiojantis, aliuzijomis paremtas pasakojimas. Laiko modelis varijuoja. Aptarus minėtąsias kategorijas, daroma išvada, kad Miłosz‘o romane dominuoja eseistinis mąstymas, todėl siūloma Isos slėnį vadinti ne autobiografiniu, bet... [toliau žr. visą tekstą] Analysis of the essayistic thinking in the novel by Miłosz The Issa Valley helps to understand new situation in modern day culture. In this Master’s paper, we analyze similarities and differences between autobiographical novel and essay. The goal of this Master’s paper is to overlook theories of autobiography and essay genres, to name the differences and similarities of Miłosz‘s novel The Issa Valley and native essay texts, such like Native Realm (Gimtoji Europa), In search of a Homeland (Tėvynės ieškojimas) and Roadside dog (Pakelės šunytis). The base of an essay is very important. There is no rules to tell, what is a pure essayistic text (sometimes called perfect essay), and what is not. Essayistic and essayistic thinking are not identical concepts. The essayistic thinking is identifiable by value judgment, when the process of thinking is most important. It is connected with special quality of thinking. The autobiographical novel is based on the author’s true story of his life. The writer uses fictional details and turns his life to fiction. Names and locations are usually changed, but and actions are more dramatic, but the author stays recognizable. The Master’s paper consists of three parts. In the first part we give a brief overview of autobiography and essay theory and development. The second and the third parts are the survey of the novel The Issa Valley. In this novel we find essayistic thinking. According to that survey, we draw a conclusion, that Miłosz‘s novel... [to full text]