Šiame straipsnyje nagrinėjama lenkų kronikininko Jono Dlugošo (1415-1480) pateikiama žinia apie pirmąsias septynias parapines bažnyčias Lietuvoje. Rašydamas apie lietuvių krikštą 1387 m, šis kronikininkas nurodė, kad tais pačiais metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pastatė pirmąsias parapines bažnyčias Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose (Rytų Lietuvoje), Krėvoje, Obolcuose ir Ainoje. Dauguma tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorikų, tyrusių Katalikų bažnyčios Lietuvoje įsikūrimo pradinį etapą, laikė šią žinią patikima ir net autentiška. Šiame straipsnyje parodoma, kad dokumentiniai šaltiniai neleidžia tokios informacijos priimti už gryną pinigą. Pasitelkus daug pavyzdžių, nušviečiančių bažnytinės organizacijos kūrimąsi kituose kraštuose, nustatyta, kad Jonas Dlugošas pasinaudojo gana plačiai paplitusiu motyvu, kurio nereikia suprasti paraidžiui kaip tam tikros konkretaus veiksmo (ar veiksmų, atliktų 1387 m.) konstatacijos. Septynių bažnyčių motyvą reikia traktuoti kaip simbolinę išraiškos priemonę, kuria pasakoma, kad Katalikų bažnyčia įsikūrė konkrečiame krašte, mūsų atveju - Lietuvoje. Septynių bažnyčių motyvas, pirmą kartą krikščioniškoje raštijoje pasirodęs Apreiškime Jonui, Viduramžių rašytojams tapo vienu iš daugelio sektinų pavyzdžių (toposu). Mūsų nuomone, tas faktas, kad Jogailos amžininkai jį lygino su Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, galėjo būti palanki aplinkybė, kuri galėjo paskatinti ir Joną Dlugošą pasitelkti minėtą septynių bažnyčių motyvą. Straipsnio pabaigoje pabrėžiama, kad aiškinantis Katalikų bažnyčios kūrimosi pradžią Lietuvoje, reikėtų remtis autentiškais vienalaikiais šaltiniais, kurių pagrindu parapinių bažnyčių steigimosi procesas išryškėja kaip spontaniškas ir tęstinis. Manome, kad pirmųjų bažnyčių fundatoriai turėjo vadovautis pirmiausia sielovados reikmėmis naujai christianizuojamame krašte, bet ne "gražia" teorija, kurią sukūrė Jonas Dlugošas. This paper is part of a more comprehensive study intended as a renewed interpretation of the account given by the Polish chronicler, Jan Dlugosz (1415-1480) about the conversion of Lithuania in 1387. For the moment it offers a critical approach to one seemingly unproblematic statement advanced and upheld by Polish and Lithuanian historians alike, a statement according to which Jogaila, the king of Poland and grand duke of Lithuania, established the first seven churches in Lithuania in 1387. This study is conducted on two tracks. First it shows that the documentary evidence for the churches in question (Ukmergė, Maišiagala, Nemenčinė, Medininkai, Krėva, Oboltsy and Haina) is scanty to the point that it does not allow us simply to believe that all the churches were established in one and the same year. Secondly, this article tries to intepret this piece of information supplied by Dlugosz in the light of a number of other accounts of the first steps in building the ecclesiastical organization of particular countries. It becomes clear that the number seven is a conventional number which has been evoked quite frequently in similar situations by other medieval bookmen and also by Dlugosz himself (e. g. while describing the conversion of Poland in 966). The final argument of the article calls for renewed attempts to gain a better understanding of the first decades of established Catholic organization in Lithuania, based on the extant source material rather than conventional cliches that were quite widespread in the chronicles of the Middle Ages.