Lietuvos valdovų Gedimino ir Algirdo prigimtinio teisingumo doktrina tarptautinių santykių aspektu

Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino (1316–1341) ir Algirdo (1345–1377) laiškuose reprezentuojama teisingumo samprata. Ji atskleidžiama pasitelkiant vėlyvųjų viduramžių epochos politinių idėjų istorijos tyrimus. Atliekant šį lyginamojo pobūdžio tyrimą, siekiama: pirma, identifikuoti lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, turinčias sąlyčio taškų su tuo, ką sąlyginai galima vadinti prigimtinio teisingumo lietuviškąja versija; antra, išryškinti tas lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, kurių tapomas tarptautinių santykių vizijas galėtume laikyti labiausiai nederančiomis su Gedimino ir Algirdo laiškuose reiškiamais principais. Comparative research has disclosed that a dialogue between Lithuania’s pagan rulers Gediminas and Algirdas on one hand, and Christian believers on the other, was made possible thanks to the existence of Natural Law and its derivative natural justice. The most pronounced traits of natural justice, as far as the concept of international relations on the part of Lithuania’s rulers is concerned, were the following: the right to defend oneself against violence, diplomatic immunity, and the duty to abide by treaties. The letters of grand dukes Gediminas and Algirdas underline the right to self-defence in terms that are readily comprehensible in the light of the theory of a just war. The paradox of the grand ducal admonitions addressed to Christians lies in the fact that pagan rulers called on Christians to adhere to treaties and agreements that were corroborated by sacred rituals.