Search

Dabarties pokyčiai, sąlygojami kintančios eurointegracijos ir globalizacijos retorikos, atskleidžia sudėtingą tapatumo saugojimo, puoselėjimo ir išlikimo situaciją. Iškylančios būtinybės - (dez)orientuojančio medialumo ir "tinklinio" technologijų dominavimo akivaizdoje svarbu įvertinti visuotinio poveikio grėsmes ir formuoti kultūrinį pasaulėvaizdį, gebantį puoselėti kritinį mąstymą, kūrybines ambicijas ir vienijančius prioritetus. Kultūros politika, kaip esminė valstybingumo formavimo ir tapatumo pozicija, privalo išsivaduoti iš formalumo gniaužtų ir tapti realia turinio galia, vykdančia svarbius, aktualius strateginius uždavinius ir suteikiančia visuomenei prasmingas vertybines gaires. Kultūros strategijos kūrimas turėtų atitikti dabarties realijas ir sutelkti ties naujais uždaviniais, kurie totalų virtualumo poveikį išgyvenančiai visuomenei padėtų kurti savąsias tapatumo atsvaras. Įvykus komunikaciniam posūkiui, medijoms tapus esmine informacijos priemone ir išgyvenant socialumo pokyčius, svarbu atskleisti situacijos sudėtingumą ir pasiūlyti pozityvius sprendimus. Vyraujant nacionalinei "vertybinei" niveliacijai, su šiuolaikiniu prasmės orientyrų praradimu siejami iššūkiai orientuoja Į kultūrinio raštingumo ir edukacijos didinimo svarbą kaip galimybę pažinti, kurti ir išlikti vis labiau mentaliai "plokš tėjančiame" pasaulyje. Today's changes, caused by the changing rhetoric of eurointegration and globalization, reveal a difficult situation of identity preservation, nurturing and survival. In the face of emerging actuality as (dez) orientation of mediality and "network" technology, it is important to assess global threats and shape a cultural worldview capable of developing critical thinking, creative ambitions and unifying priorities. Cultural policy, as an essential position in the formation and identity and statehood, must free itself from the clutches of formality and become a real power of content, fulfilling important, topical strategic goals and providing meaningful values to society. Creating a cultural strategy should be in line with the realities of the present and focus on new challenges that create a sense of identity for the society that is experiencing the overall impactof virtuality. After the communicative turn, as the media become an essential information tool and sociality changes, it is important to reveal the complexity of the situation and propose positive solutions. In the context of national "value" leveling, the challenges associated with the loss of meaningful orientations drawing attention to the importance of cultural literacy and education as an opportunity to know, create, and survive in an increasingly "flattening" world.

Some Lithuanians still remember some old lady who was capable of counting the date of forthcoming Easter. Patriarchal society treated women as the could of the house. Their duty was not only to prepare meals, take care of children but also make preparations for most important holidays. Spindle was a tool helping to make counting the dates of holidays.

Verifikuojant vakarų baltų mitonimo jtv. Pockols A(p) 'skraidančios dvasios arba velniai resp. die fliegende geister oder Teuffel' (apie grafines jo raiškos formas žr. Mannhardt 1936: 246; Kregždys 2012: 358-359), pirmą kartą paminėto "Sūduvių knygelėje", autentiškumo faktorių (plg. akivaizdžią jtv. Peckols 'pragaro ir tamsos dievas' A[p]

Senosios Klaipėdos krašto šventvietės yra turtingų, dažnai puošniomis įkapėmis garsėjančių laidojimo paminklų šešėlyje. Šventas protėvių girias, kalvas, akmenis ir šaltinius iki šiol saugo paslapties skraistė, tačiau čia atgyja mūsų jausmai ir vaizduotė. Šiandien nėra kito, geresnio ir patikimesnio, būdo šventvietėms tirti, kaip tik analizuoti ir tarpusavyje derinti pranešimus apie archeologinius radinius, istorijos dokumentų, kalbos ir tautosakos duomenis. Nors visapusiški Klaipėdos krašto tyrinėjimai prasidėjo anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, XX a. 5-ajame dešimtmetyje pasikeitus gyventojams, jie ilgam apmirė. Iš esmės nutrūko ir įprastas savaiminis sakytinės istorijos žinių, vietų vardų, pasakojamosios tautosakos perdavimas. Tarp XIX a. - XX a. pirmosios pusės rašytinių liudijimų ir šiuolaikinių krašto tyrėjų atsivėrė praraja, kurią įveikti galima tik kruopščiu darbu su kartografine medžiaga ir rašytine istorija. [...] The ancient sacred places in the Klaipėda Region stay in the shadow of rich burial sites, frequently famous for their splendid grave goods. Sacred woods, hills, stones, and springs have hitherto been protected by a veil of mistery, however, in such places, our feelings and imagination come back to life. Presently, there is no better or more reliable way to investigate sacred places than to analyse and organise the information about the archaeological finds and the data of historical documents, language, and folklore. Even though comprehensive studies of the Klaipėda Region started much earlier than in the remaining parts of Lithuania, after its population had changed in the 40s of the 20th century, they stopped for a long time.The usual spontaneous transfer of oral history, place names, and folk narratives also ceased. Between the written records of the 19th through the first half of the 20th century and the contemporary explorers of the region, a gap opened up, which can be overcome merely by means of thorough work with cartographic materials and written history. [...]

The authors and implementers of the Concept of National School in Lithuania gradually digressed from their original ideas. Nevertheless, the focus on the creation of civic society did not eliminate the need for the teaching of ethnic culture in schools. The Law on the Principles of State Protection of Ethnic Culture passed at the effort of public institutions and scholars served as a central reference point for validating the teaching of ethnic culture in schools. Though it did not provide for the teaching of ethnic culture at all school stages, the status of ethnic culture in the country extends the implementation of the objectives enshrined in the Concept of National School. Problems in the teaching of ethnic culture in schools are posed by an undefined and insufficiently conceptualised interpretation of ethnic culture. The presentation of ethnic culture as inherent and the focus on its Baltic (pagan) aspect make the programmes of the subject rather complex, turning their situation in the education system into a rather troublesome one. The indefiniteness of the position of the course in the school curriculum, the pending problems of the development of didactic aids and the training of qualified teachers are other contributing factors. Thus, even though the institutions preoccupied with the protection and promotion of ethnic culture seek to turn the teaching of ethnic culture into a compulsory subject, the status of an extracurricular subject and the integration of its individual components into related teaching programmes and the forms of informal education is more appropriate.

W niniejszym artykule, odwołując się do analizy etymologicznej, przedstawiona została nowa hipoteza o pochodzeniu nazwiska mitologicznego Jaćwingów Ockopirmus znajdującego się w Sudauerbüchlein. Przywołana analiza dotyczy opisu derywacji i rozwoju semantycznego tego mitonimu. Podsumowując wyniki przeprowadzonej analizy, można stwierdzić, że nazwisko mitologiczne Ockopirmus należy do typu pseudozłożenia tatpuruṣa, tj. *(K)okupirmas / *(K)ukupirmas *"pierwszy spomiędzy diabłów / władca demonów", który oznacza epitet bóstwa Swayxtix "Lucifer".

Love is a reserved feeling, meaning amiability and complete internecine understanding. The concept of love has always been important for human world outlook and attitude. Love can have different meaning and expression – for some people it is a nice, warm feeling, a way of action and behaviour, for others it is nothing more than a sexual attraction. As there are different perceptions of love, there also exist few common love manifestations: love can be maternal, childish, juvenile, sexual. Love can also be felt for a home land, own nation, home. Naturally love can be expressed through the particular rituals, symbols and signs. Folk songs introduce four main lover characteristics: beauty, sweetness, kindness and boon. The later feature means that a girl/ boy is supposed to be well-set, to be pleasant and comfortable to touch which is very important when choosing a wife or a husband. Love in folklore is expressed through the common metaphorical and allegorical symbols, it doesn‘t sound as explicit word – more like a metaphor or epithet. Love in folklore can be perceived and felt very differently. Love like an action – love like... special person, essential possession. Prime personal characteristics, such as kindness, tenderness, humility, are the ones to light the love fire as well as beauty, artfulness, eloquence also help. Love is supposed to lead to the sacred sacrament of marriage. Love, if real, is a serious subject. Love is worth dying for. Strong love leads to self-sacrifice. Fairy tales satirize infidelity stressing that love is right only between a wife and a husband while other options are considered as inglorious and wrong. Love, as an incest, is also common in our folklore.

Žvilgsnis į senovės Egipto civilizacijos istoriją -- Religijos ir mitologijos pasaulis -- Hieroglifinio rašto vaidmuo -- Valstybė, socialinė struktūra ir ūkininkavimo formos -- Kultūra, etika ir mokslas -- Estetika ir grožio samprata -- Meno formų savitumas -- Egipto civilizacijos laimėjimai. Greta seniausios šumerų vos jaunesnė egiptietiškoji civilizacija yra vienas svarbiausių pirmapradžių motininių Senojo pasaulio civilizacijos židinių. Jame išryškėjusios valstybingumo, socialinės organizacijos formos, sukurtas kultūros vertybių ir simbolių fondas, mokslo laimėjimai turi milžinišką įtaką vėlesnei pasaulinės civilizacijos istorijai. Daugelis lengva ranka senovės graikams ir romėnams priskiriamų kultūros laimėjimų iš tikrųjų formavosi dviejuose pagrindiniuose pietvakarinės Senojo pasaulio, t. y. Afro-Eurazijinės, civilizacinės erdvės židiniuose Šumere ir Egipte. Čia užgimusios civilizuoto gyvenimo formos, perėjusios per antikinės kultūros filtrus, tapo vėliau išsiskleidusių bizantinės, Vakarų Europos, islamiškos civilizacijų valstybingumo, religijos, socialinės visuomenės organizacijos, gyvenimo būdo, kultūros, mokslo, architektūros, meno formų ir daugybės kitų žmogaus būties aspektų pagrindu. Egiptietiškoji civilizacija savo gyvavimo tūkstantmečiais nuėjo ilgą ir duobėtą istorinės raidos kelią, kuriame buvo svaigių pakilimų, stagnacijos, nuosmukių ir gaivališkų kultūros pakilimo tarpsnių. Šios civilizacijos pavadinimas daugumoje Europos kalbų kilo iš senosios šalies sostinės Memfio antrojo graikiško pavadinimo "Aigyptos" (gr. Αἴγυπτος), o islamiški kraštai perėmė kitą asirietišką Egipto pavadinimą "Musur", iš kurio kilo dabartinis Egipto (Misr) pavadinimas musulmoniškose valstybėse. Sėkmingai egiptietiškos civilizacijos raidai neabejotiną poveikį turėjo patogi, izoliuota nuo išorinio pasaulio geografinė padėtis.

The article analyses expressions for the otherworld in Baltic languages. Attention is given in particular to expressions containing the lexeme ‘world’ and to the lexeme’s origin – literally ‘a place under the sun’ – is highlighted. Comparison with close languages (Slavic) and not only linguistic approach, but also some data from folkloristics and mythology research seem to be important. Based on the linguistic analysis, comparison and folkloristic data, up to three groups of placement could be found in the analysed expressions – first: ‘beyond’, ‘behind’, included in the Latvian prefix aiz-, Lithuanian už-. Second ‘opposite to’, ‘across’, ‘on the other side’, represented by the pronoun part viņš in Latvian compounds and anas, kitas the Lithuanian set phrases. There is also possibly a third: a location conveyed by a taboo-induced concealing term in the pronoun part of the expressions. Nevertheless, the main distinction which defines the ‘otherworld’ in Baltic languages seems to be the contrast to ‘our world’, ‘the world upon which the sun is shining’.

Pasitelkus archeologijos, rašytinių istorijos šaltinių, tautosakos ir lietuvių kalbos duomenis straipsnyje analizuojamos simbolinės ir mitinės adatos, kaip įkapės, reikšmės. Adata įgyja simbolinę reikšmę nuo pat mirties akimirkos: mirusiajam siuvami drabužiai, jis aprengiamas. Per šermenis adata saugo mirusįjį nuo bloga linkinčių būtybių ir simboliškai jį „užmigdo“. Tikima, kad adata gelbsti mirusiajam ir kelionėje į pomirtinį pasaulį, užtikrina, kad kitame gyvenime jis nebus nuogas. Straipsnyje taikomi aprašomasis, lyginamasis ir tarpdalykinių tyrimų metodas. This article analyses the symbolic and mythic meanings of needles as a grave-good using archaeological, written historical sources, data from folklore and the Lithuanian language. In burials, needles are often found as female grave-goods, sometimes together with sewing and spinning tools. In the 1st–12th c. they were usually placed at the head, while in the 13th c. the custom shifted – needle-cases were more often found than individual needles, and such grave-goods were placed at the waist. The interdisciplinary approach to research has helped re-evaluate the symbolic meaning of needles found in funerary monuments, as well as refute the old attitude that it was a household object for housewives. Needles were significant from the moment of death: clothes were sewn for the deceased, i.e. they are dressed. During the wake, the needle would protect the deceased for evil beings and symbolically help them ‘fall asleep’ in order to safely travel to the other side and not come back as a spirit. It was believed that the needle could help the deceased in their journey to the world of the dead and ensure that they would not be naked in the next life.

Apie tai, kad mitiniame pasaulėvaizdyje medžiai turi lytis (jos dažniausiai priklauso nuo medžio pavadinimo gramatinės giminės) ir gali sueiti į lytinius santykius, tuoktis tarpusavyje bei su žmonėmis (ar veikiau žmonės su medžiais), jau rašyta1. Rašyta ir apie paplitusią medžio-merginos (nuotakos) mitinę tapatybę apskritai, ir atskirai konkrečių medžių rūšių (ievos, verbos, blindės) pamatu3. Atskiro straipsnio vertas ir medžio-motinos mitinis vaizdinys, kuris čia ir bus nagrinėjamas. Taigi šiame straipsnyje bus kalbama apie motinai prilygintą medį ir atvirkščiai – medžiui prilygintą motiną, nuo paprasto sugretinimo iki visiško sutapatinimo. Pirmiausia – lietuvių, baltų ir artimiausių kaimynų mitinėse tradicijose, bet nevengiant ir platesnių kontekstų (antikinio, pasaulinio). Atskiro skyriaus teisėmis drauge aptariami su nagrinėjama tema tiesiogiai susiję medžio krūtų ir medžio pieno vaizdiniai, tad straipsnį sudaro du skyriai: „Medis-motina“ ir „Medžio krūtys ir pienas“. Pabaigoje pateikiamas straipsnyje minėtų kitakalbių asmenvardžių sąrašas su jų originalia rašyba. That is the author’s fourth article on the subject. In previous articles, the sexes of trees, their sexual interrelations, the mythical identity of the Girl-Tree, and the special case of the Girl-Tree based on some tree species, were discussed. This time, the mythical image of the Mother-Tree is under consideration, beginning with the known ancient mythological themes (as that of Myrrha, the mother of Adonis, for instance) and concluding with such common metaphors as offspring etc. Only the point of reference here is, firstly, the Baltic (Lithuanian and Latvian) and, secondly, Eastern Slavic (Belarusian and Russian) traditions, and examples from different parts of the world are presented merely to make a proper context. A separate section at the end of the article is reserved for the related images of the Tree-Breasts and Tree-Milk, which also naturally presuppose motherhood

Taikant J. Mureikos pajautos konceptą ir R. Ingardeno įžvalgas apie vertybių ontines ypatybes siekiama atskleisti šventumo vertybės sąrangą. Aptariamos mitinės pasaulėjautos savybės, sietinos su šventumos patirtimis, akcentuojamas archainio žmogaus ryšys su gamta ir visos gyvenimiškos aplinkos sakralumas. Remiantis V. Vyčino tyrinėjimais, atskleidžiamas mitinis mąstymas ir supratimas. Analizuojamos šventumo sampratos, ieškoma struktūrų, lemiančių šios vertybės identifikavimą. Išryškinamos sakralumo vertybės ontinės dimensijos ir jų raiška pakitusios sąmonės būsenose. Išskiriamos penkios šventumo vertybės daugiabriaunėje ontinėje matricoje dimensijos: epotinė ir emodinė, nusakomos kaip potencinės, dvi intencionalios – individualios ir grupinės pajautos, bei konkrečių materialių formų plotmė. Daroma išvada, kad šventumo vertybės pajauta reiškiasi kaip ypatinga, stebuklinga, ryšio su dievais patirtis, kurioje aptinkama Didžioji Absoliuto būtis. By applying the concept of sensation by J. Mureika and R. Ingarden’s insights about substantial features of values, one aims at revealing the composition of the value of sacredness. The discussed features of the mythical attitude are related with the experiences of sacredness, one emphasizes the relation of the archaic human with nature and the sacredness of the whole true-life environment. With reference to the studies by V. Vyčinas, mythical thinking and understanding is revealed. The conceptions of sacredness are analysed, one looks for the structures determining the identification of this value. The values of sacredness in the states of substantial dimension and their expression in the states of varied consciousness are emphasized. Five dimensions are distinguished in the multi-edged substantial matrix of the value of sacredness: epotic and emodic determined as potential, two intentional as individual and group sensations, and the plane of specific material forms. The conclusion is made that the sensation of the value of sacredness is inferred as a special, miraculous experience of the relation with gods in which one can find the being of the Great Absolute.

Straipsnyje analizuojamos dvi Denis Diderot poemos, sietinos su prancūzų rašytojo ir švietėjo viešnage Sankt Peterburge. Kelionių literatūros žanrui priskirtini eiliuoti kūriniai gali būti vadinami poetiniu patirtų įspūdžių ir pavojų komentaru. Poemos pasižymi Vakarų kultūros įvaizdžių – antikinių, krikščioniškų, viduramžiškų – įvairove. Šie įvaizdžiai atstovauja poemų sakytojui įprastai tikrovei. Vakarų Europos geografija lyginama su atšiauriu svetimu kraštu, kurio akivaizdoje žinomi gamtos dėsniai tarsi netenka reikšmės. Straipsnyje keliama hipotezė, kad aptikti įvaizdžiai atlieka simbolinį tarpininko – kultūrų tilto – vaidmenį. Antikinės, krikščioniškos, viduramžiškos realijos leidžia Vakarų kultūros žmogui įsivaizduoti, suvokti ir asimiliuoti nepažįstamą, svetimą, baugią tikrovę. Įvaizdžių analizėje taikoma teorinė komparatyvistinė prieiga. On October 1773-February 1774, the French writer, a prominent figure of the Enlightenment, Denis Diderot by the invitation of the Empress Catherine II visited St. Petersburg. The five-month stay had resulted in two poems, „The Road from Königsberg to Memel“ and „Journey on Icy Daugava,“ which can be called the poetic commentary of authorʾs impressions and danger incurred during the trip. The poems, atributed to the genre of travel literature, can be characterized by a variety of images of Western culture. Harsch nature of a foreign land is being compared to the well-recognizable Western European geography. The article raises a hypothesis that the images used by Diderot act as a symbolic mediator – the cultural bridge. The images of Ancient mythology, Christianity and Medieval literature allow a representative of Western culture to imagine, understand and assimilate unfamiliar, strange and even dreadful reality of a foreign country.

Straipsnyje bus apžvelgta vandenyno (jūros, marių) simbolika vedose – seniausiose indoarijų religinėse giesmėse, kurios galėjo būti sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį. Vedinė vandenų simbolika jau buvo nagrinėta pristatant „Rigvedos“ giesmių apie upes („Liaudies kultūra“, 2015, Nr. 4 ) ir Sarasvatę (2015, Nr. 6) vertimus, tačiau platūs vandenys taip pat pasižymi reikšminga simbolika, kuri, regis, dar išvis nėra tinkamai tyrinėta. Šiais laikais dažniausiai telkiamasi į „gamtinį“ vedų aiškinimą: vedų tekstuose minimiems vaizdiniams įtemptai ieškoma daiktiškųjų atitikmenų. Taip aiškindami klaustume, ar senovės indoarijai pažino jūrą, vandenyną šiuolaikine šio žodžio prasme. Gal įvaizdis atsineštas iš indoeuropiečių prosenovės? O gal buvo įkvėptas vietoje esančių plačių upių, didelių ežerų? Klasikinėje Vakarų indologijoje plačiau įsigalėjusi nuomonė, kad indoarijai vandenyno kaip tokio nepažino, o jo vaizdinys bus arba atsineštinis, arba įkvėptas vietinių upių santakų, arba dargi dangiškojo vandenyno metaforos1. Kita vertus, gausu veikalų, kuriuose įrodinėjama senovės arijus nuo seno gyvenus prie jūrų2. Apie tai dabar išvis nekalbėsime: mums rūpės įvairių vandens telkinių simbolika. Ocean or sea (samudra) is a common word in the ancient Indo-Aryan texts of the Rigveda and the Atharvaveda, and generally signifies any vast confluence of the waters. While the exact equivalents in the material world remain unknown, it is usually considered that the Vedic Indo-Aryans were ignorant about the sea (in the modern geographical sense), yet the word samudra unfolds through rich metaphorical and symbolical meanings. One of the most common images of samudra is the celestial ocean or the celestial river (called sindhu), which hovers in the midspace, called antarikṣa. Also, it is a space crossed by the ship of various gods, especially Aśvins who save Bhujyu from being drowned in the unsteady waters of samudra. While in this sense the Vedic ocean may mean instability of the passage of life, generally it signifies the vast vessel of songs and luminous thoughts and may be placed in the midst of the heart. The ocean (as salila or ‘lower’ ocean) may be the source of all the sacred chants, thoughts and vitality (all these are imagined as flowing rivers) and in the same time (as ‘upper’ ocean) it can be their destination. As water mythologically is considered as being an all-compassing entity, so the ocean, as the endless vastness of water, is universally used as a metaphor of the single God. Vedic texts indicate that the ocean is the abode of various gods or god (Varuṇa, Soma) and is the final destination of human life. This statement is supported by the Upanishads, where the ocean is equated to the supreme divinity, called brahman.

Straipsnyje tiriama lietuviškos tapatybės problematika, perteikta simboliškai XIX a. pirmosios pusės istoriko Simono Daukanto darbuose. Atskleidžiama pagrindinių jo sukurtų simbolių susiformavimo aplinkybės, šaltiniai ir prasmė. Ypač kreipiamas dėmesys į prancūzų filosofo Jeano Jacqueso Rousseau įtaką Daukantui, ne kartą jau konstatuotą Lietuvos tyrinėtojų. Straipsnio autorė šį supratimą pagrindžia naujais faktais – pagilina.

Such essential values of human life as family, community, publicity and others, today have lost or changed their original meanings beyond any believable recognition. We observe continuous devaluation of the spiritual dimension replaced by political, economic, sociological, etc. systems gaining dominance in almost all residential areas of the living world. Holiness, the fundamental feature of the archaic mytho-poetic worldview, has nearly lost its importance in everyday human life. But it undoubtedly had been one of the most important attributes of the mytho-poetic substrate. And it is remarkably witnessed in Lithuanian folk songs, thus revealing the distinctive and original character of ancient Lithuanian tradition. In the old Lithuanian mytho-poetic worldview, humans find themselves on equal standing with the other elements of the world, as a tree among trees in the forest. Attunement to the environment in the old Lithuanian songs is perceived poetically. And holiness comes down not from official religious hierarchical “heights”, but naturally springs from being alongside nature and the cosmos. The approach of the ancient Lithuanian sung poetry avoids dualistic metaphysical alienation. It is not anthropocentric, it does not overly “humanise” the world nor does it downgrade it to pragmatic manipulations as in the Western world today. The archaic poetic attitude leaves enough space for holiness and spiritual dimension, it emphasises the vitality of the world as a whole. This experience at the same time is very particular. It is revealed from the inside by the poet who finds themselves within the very depth of holiness.

Mesopotamijos gamtinių sąlygų ypatumai ir šumerų civilizacijos ištakos -- Šumerologijos ištakos -- Šumerų kilmės problema -- Žemdirbystės savitumas -- Miestietiškos civilizacijos tapsmas -- Mitologija ir religija -- Rašto išradimas -- Socialinis ir politinis valdymo modelis -- Akadiečių užkariavimas -- Šumerų civilizacijos laimėjimai -- Šumerų meninės kultūros formos.

Straipsnyje nagrinėjami legendiniai duomenys apie vyriausiąjį karaliaus Gedimino žynį Lizdeiką, sankcionavusį sprendimą Vilniuje įsteigti Lietuvos sostinę. Jie gretinami tiek su kai kuriais kitų tradicijų atitinkamais duomenimis, tiek su vėlesniais lietuviškaisiais, užtinkamais lietuvių religijos ir mitologijos šaltiniuose, tautosakoje ir autorinėje literatūroje. Atskirai aptariami keturi simboliškai reikšmingi paukščio požymiai: atsiradimas lizde, dvigubas gimimas (pirma paukštė padeda kiaušinį, paskui iš jo išsirita paukštytis), sugebėjimas skristi ir giedojimas. Lizdeika in the 14th c. was the chief priest of Gediminas. He was the one to explain the Lithuanian king’s prophetic dream about founding of the capital in Vilnius. Both the name Lizdeika (from lizdas – ‘nest’), and legends about his origin (found in an eagle’s nest or a cradle hanging from a tree) show the bird-like nature of Lizdeika. There are analogies to these mythical views in not only the traditions of Siberian shamans, but also in Lithuanian folklore of the past century. Here a child could be found not only in a nest, but also hatched from an egg. Hatching from an egg generally symbolises a ‘second birth’ (initiation), thus the legend of Lizdeika can also be understood by noting that he is ‘twiceborn’ – initiated into spiritual life. Meanwhile, spiritual life is generally characterised with images of flight, wings, feathers. They are widespread throughout Lithuania: both in historical sources (such as court cases against witches), and the folklore of previous ages, poetry. Another common characteristic of a bird and a priest, poet, bard is singing. All these features of birds can be found in Lithuanian spiritual culture, from mythology to literature, so it can be considered as a sort of ‘Lizdeika thread’ within it.

Atskleidžiama, kad archajinės mitopoetinės lietuvių tradicijos atkūrimas negali būti traktuojamas kaip „negyvos“ kategorijų sistemos rekonstravimas, ją galime atkurti tiek, kiek ši įstengia būti iškalbėta, išdainuota, išjausta. Manymas, kad senąją tradiciją galima atkurti kaip kokią dirbtinai sukurtą sistemą, neatveria gyvybiškai reikšmingų jos klodų. Čia reikalingas kitoks suvokimas, jautrus žvilgsnis, pastebintis ne tik niuansuotas gyvenimo būdo detales, bet ir prasminius, tarsi gyvo organizmo pagrindus, kuriuos galima „atkurti“ ir „išsaugoti“ tik kitame gyvame organizme. Pastarasis gali būti suvokiamas kaip tam tikras „rezonatorius“, tam tikras susikalbėjimo ir suvokimo būdas, gebantis vieną ar kitą protėvių patirtį patikrinti „savimi“. Svarbu pabrėžti, kad nebūtina senąją kosmologiją, žemdirbystę arba maisto gaminimo papročius suvokti tiesmukai ar bandyti jų pirmapradį pavidalą šiandien pritaikyti tiesiogiai. Reikalingas apmąstymas ir kūrybiškas senojo gyvenimo būdo integravimas į šiandieninį pasaulį. Būtent taip paveldas gali atsiverti netikėtomis, naujai atgimusiomis, bet protėvių mąstymo savitumą išsaugojusiomis formomis, kurios niekaip kitaip atsirasti negalėtų. This article argues that the recovery of the archaic Lithuanian tradition and the old way of life cannot be approached as the theoretical reconstruction of some artificially structured system; they can be recovered only insofar as they can be directly and naturally experienced. In other words, the very idea that the archaic tradition was a kind of an artificial system that can be reconstructed and preserved in a text today is limited and does not reveal the vitally important nuances of the way of life of our archaic Lithuanian ancestors. Any attempt to reveal the distinctiveness of the archaic Lithuanian tradition transcends the limitations of a merely theoretical reconstruction and can be approached as its recovery and preservation in another living organic whole that can be seen as a kind of a resonator, a certain shared understanding and openness of consciousness able to conceive one or another stratum of ancestral experience. Such an attempt should not be limited by the argument that an old cosmology, agriculture, or way of life is not directly applicable in its primordial form today. Creatively reintegrated into today’s world, the tradition can open up in unexpected, newly reborn forms revealing and preserving the distinctiveness of our Lithuanian ancestors’ way of life.

The article discusses the nature of written Baltic and Slavic sources which reference Lada and Ladona (and also other forms of this theonym) and attempts to answer the question of this deity 's authenticity in the pantheon of the Baits based on the work of earlier investigators and ethnographic, folklore, historical and linguistic material. The problem of Lada's authenticity has intrigued/interested investigators of the ancient religion and mythology of the Baits from the first half of the 19th century until the present time, although they have evaluated the references to this deity in diverse ways. Part of Lithuanian investigators of mythology have treated Lada (Ladonas) critically. Another group of investigators has harbored no doubts on the authenticity of Lada (Ladonas). The opinions of investigators from other countries have also diverged on the question of reliability of the sources, and, subsequently, on the authenticity of the deity Lada (Ladonas).

Straipsnyje nagrinėjamas Saulės mitinis vaizdinys – vienas svarbiausių žmogaus nuo seno stebėtų dangaus šviesulių. Remiamasi baltų religijos ir mitologijos šaltiniais, lietuvių ir latvių tautosaka, kalbos duomenimis. Čia apsiribojama tais tradicinėje kultūroje išlikusiais provaizdžiais, kurie simbolizavo Saulės judėjimą paros cikle. Pasirinkti Saulės ratų ir jos laivo vaizdiniai, turintys gilias šaknis baltų praeitį ir Europos dvasinę kultūrą siekiančioje senovėje. Tikslas – atskleisti šių vaizdinių prasmę ir kilmę. The article focuses on the mythical image of the Sun, one of the most important heavenly bodies that people used to observe since times immemorial. The author uses various sources of the Baltic religion and mythology, Lithuanian and Latvian folklore and linguistic data. Her aim is revealing the meaning of the mythical image of the Sun as reflected by the traditional verbal heritage, and analyzing its origins. The investigation is confined, however, to the aspects of the solar image symbolizing the course of Sun’s movement during an astronomical day. Special attention is given to the solar carriage and ship, which are particularly deeply rooted in the Baltic past and in the ancient European spiritual culture. Veneration of the Sun was rather prominent in the eastern and western Baltic territories. Although data related to the Sun’s divine character are rather scant and obscure in the sources of the Baltic religion and mythology, the outstanding role of this heavenly body in the Baltic mythical worldview is unmistakable. The common definition of the Sun is mother (Lithuanian motinėlė, Latvian māmuliņa) in the Lithuanian and Latvian folklore, particularly the folksongs that frequently mention the heavenly bodies. Such characterization also reflects status of the Sun in the ancient hierarchy of the mythical values, testifying to the vernacular concept of this luminary, characterized by employing a familiar notion from the social sphere. This leads the author to conclude that the Sun was regarded as the most important luminary in the Baltic mythical worldview, as well as a significant dominant of cosmos that enveloped humans and was perceived by them. This universal image is characterized by global dissemination; fragments of its shape and manifestations in mythology, folklore, rituals and beliefs are preserved by the Balts as well. Various aspects of the Sun in the Baltic mythology can be discussed, including manifestations of this heavenly body in an astronomical cycle. Lithuanians and Latvians, just like the ancient Indians, Greeks and Germans, used to describe the Sun’s “travelling” and movement in relation to the Earth in the course of day and night by employing typical personifications of the Sun as riding in a carriage or sailing by a ship, as trundling out onto the sky in the morning and submersing into the watery depths in the evening. The rhythmic cycle of these travels encompasses our daily activities; it is the daily rhythm and cycle of our life endowed with mythical symbolism.

Straipsnyje aptariami pirmieji lietuvių ir latvių tautos kultūros ir kalbos paveldo klausimynai. Eduardo Volterio iniciatyva sudaryta „Программа для указания особенностей говоров Литвы и Жмуди“ (1886) laikytina pirmuoju lietuvių tarmėtyros klausimynu, joje pateikta per 50 įvairiems kalbos lygmenims priskirtinų klausimų. Volteriui vadovaujant parengta ir antroji „Programma tautas gara mantu krājējiem“ (1892), sudaryta iš maždaug 950 klausimų, suskirstytų skyriais. Abi programos parengtos skirtingais tikslais: kalbinė lietuvių tarmių medžiagai rinkti, latviškoji – etnografinė. Iš lietuvių programos matyti, kad rengėjai buvo gerai susipažinę ir su pačiomis tarmėmis, ir su tuo metu jau spausdintais jų aprašais. Programa pradedama fonetikos klausimais. Pirmieji klausimai (1-18) skirti balsiams ir jų tarminiams variantams, du klausimai (19-20) skirti priebalsiams, dzūkavimo reiškinių analizei. Dar dvidešimt (21-41) – įvairioms morfologinėms formoms aprašyti. Likusieji 11 klausimų skirti leksikai. Latviškosios programos rengėjai klausimus suskirstė į dešimt skyrių pagal kultūrinio paveldo rūšis: geografija ir istorija; antropologija; pastatai ir jų dalys; apranga; žmogaus maistas; žmogaus gyvenimo būdas ir užsiėmimai; šeima ir papročiai; tikėjimas; latvių kalba ir raštija; papročių teisė. Kai kurie klausimai yra bendri tiek lietuvių tarmių, tiek latviškajai programai: tai pačių tiriamų tautų – lietuvių bei latvių – ir jų kaimyninių tautų pavadinimai; gyvenamųjų vietų (kaimo, kiemo, ulyčios) vardai; gyvenamojo būsto ir sodybos pavadinimai; su mitologija susiję klausimai. Geolinguistic research into the lexis of the Lithuanian and Latvian languages should be linked to the first questionnaires of the latter half of the nineteenth century when a comprehensive gathering of folklore, ethnographical and language facts started in the north-western part of the Russian Empire – the present-day Lithuania and Latvia. The article focuses on the first Lithuanian and Latvian programmes drawn up on the initiative of Eduard Volter – “Программа для указания особенностей говоров Литвы и Жмуди” (Санкт Петербург, 1886) that is considered the first questionnaire of Lithuanian dialectal studies and “Programma tautas gara mantu krājējiem“ (Jelgava, 1892) that dealt with the Latvian cultural heritage (ethnography, ethnology, mythology, etc.). Although the programmes are of a different nature, some of the questions are common for both of them. Three common semantic question groups should be distinguished: 1) the names of the nations under research – the Lithuanian (and Žemaitian) as well as the Latvian – and the neighbouring nations (the Belarusians, Russians, Latvians, Lithuanians, and the Kurshes); 2) the names of living quarters (kaimas, kiemas, ulyčia) and of houses and homesteads; 3) issues connected with mythology. The first Lithuanian and Latvian programmes already revealed common semantic lexical groups. A detailed analysis of these programmes creates conditions for further search for parallels in the studies of Lithuanian and Latvian.

Straipsnyje siekiama atskleisti kai kurių iš pagrindinių mitologinių baltų-suomių epų herojų baltiškas šaknis. Analizuojama mitologinių personažų vardų kilmė. Panu (saulės sūnus), kuris yra vienas svarbiausių Kalevalos herojų, vardas kildintinas iš baltų *panu >prūsų panno ‘ugnis’. Salme (saulės dukra), tiksliai atitinka latvių Saules meita ir lietuvių Saulės duktė. Tapio (miško dievas) baltiškasis prototipas gali būti atpažįstamas prūsų toponime Tapio, kilusiame iš prūsiškos šaknies *tapja- ‘šiltas’, kuri neišlikusi kitose baltų kalbose. Ukko – aukščiausia dievybė suomių panteone, griaustinio ir oro dievas ir jo estiškasis kolega Uku, kuris taip pat užima aukščiausią vietą estiškoje dievų hierarchijoje, apibūdinami epitetais „aukštas“ ir „aukščiausias“, kurie leidžia atpažinti baltų superliatyvinį priešdėlį *uka- >prūsų ucka-, išreiškiantį aukščiausią daikto ar dalyko laipsnį, užkoduotą ir vyriausiojo prūsiškojo panteono dievo Occopirmus varde. Straipsnyje, remiantis šaltiniais, išnagrinėti keturi baltų-suomių epų teonimai, kurie atstovauja svarbiausiems mitologiniams personažams. Trimis atvejais iš keturių baltiškasis substratas perėjo tik į prūsų kalbą; remiantis šiuo faktu tiesioginį kontaktą istoriniame laike reikia atmesti. Kita vertus, vardų ir jų funkcijų bei motyvų perėmimas liudija intensyvius kontaktus ikiistoriniais laikais. The paper seeks to reveal the Baltic origin of the heroes of some of the main mythological Baltic-Finnish epics. The origin of the names of mythological characters is analysed. The name of Panu (the son of Sun), who is one of the main characters of “The Kalevala”, is supposed to have originated from Baltic *panu >Prussian panno [fire]. Salme (the daughter of Sun) corresponds to Latvian Saules meita and Lithuanian Saulės duktė [the daughter of Sun]. The Baltic prototype of Tapio (the god of woods) might be recognised in Prussian toponym Tapio, which originated from the Prussian root *tapja- [warm], which has not survived in other Baltic languages. Ukko – the highest deity in the Finnish pantheon, the god of thunder and air, and his Estonian counterpart Uku, who also occupies the top position in the Estonian hierarchy of gods, are described by epithets “tall” and “tallest” that allow identifying the Baltic superlative prefix *uka- >Prussian ucka-, denoting the highest degree, which is encoded in the name of Occopirmus, the supreme Prussian god. Based on sources, the paper analyses four theonyms from Baltic-Finnish epics, which represent the most important mythological characters. In three out of four cases the Baltic substratum moves only to the Prussian language, thus the direct contact in the historical time should be rejected. On the other hand, the transfer of names and their functions as well as motifs testify intensive contacts in prehistoric times.

Straipsnio objektas – šventi baltų miškeliai Lietuvoje. Straipsnyje formuluojama ir grindžiama idėja, kad senoji baltų religinė tradicija, susijusi su šventais miškeliais, vienokiu ar kitokiu pavidalu pasiekė ir šiuos laikus. Nepaisant to, kad daugelis senųjų miškelių realiai išnyko iš Lietuvos kraštovaizdžio, liko nemažai lingvistinių, folkloro bei istorinių šaltinių (XII - XVIII a.) duomenų, liudijančių tam tikrų konkrečių vietovių sąsajas su jose augusiomis šventomis giraitėmis. Ikikrikščioniškos baltų religinės tradicijos atspindžius taip pat galima matyti XXI amžių pasiekusiuose religiniuose veiksmuose, atliekamuose tam tikruose miškeliuose ar prie tam tikrų konkrečių medžių, taip pat šių laikų žodinėje folklorinėje tradicijoje, susijusioje su konkrečiomis Lietuvos vietovėmis. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad šį šventųjų miškelių fenomeną tyrinėti ir buvusias senąsias šventvietes atrasti gali padėti tik kompleksinės mokslinės metodologijos naudojimas.Atskiras dėmesys straipsnyje skiriamas pastaraisiais metais tyrinėtų vietovių, susijusių su senaisiais šventais baltų miškeliais, pristatymui. Skirtingi šaltiniai leidžia teigti, kad su senaisiais šventaisiais baltų miškeliais, senosiomis kulto vietomis (alkavietėmis) gali būti siejama: 1) Gojus, esantis prie Kernavės (Širvintų raj.); 2) Gojus, esantis prie Elektrėnų; 3)vieta, vadinta „Šventos liepos“, esanti netoli Trakų; bei 4) netoli Maišiagalos (Vilniaus raj.) augęs miškelis, vadintas „Kukaviečiu“. The article deals with the sacred groves of the Balts in Lithuania and presents the linguistic background, the historical documents from the 12th-18th century, the key folklore motifs of the topic, as well as selected examples of groves. The article also discusses possible relationships between pre-Christian religious traditions connected with the sacred groves and the ones which have survived into the 21st century. Despite the fact that the sacred groves of past ages have mostly disappeared on the landscape, this tradition has not significantly changed. Various religious activities which were carried out in sacred groves, at smaller groups of trees, and beneath separate trees enable us to learn, even if insignificantly, about the phenomenon. Interdisciplinary approach to sacred groves should be preferred in modern research.

Straipsnyje gilinamasi į XIX–XXI a. užrašytus lietuvių tautosakos tekstus apie marą ir cholerą, siekiant išsiaiškinti šių ligų kilmę. Nagrinėjant mitologines sakmes, kuriose pasakojama apie maro ir choleros ligas, atsiskleidė dvi jų atsiradimo priežasčių interpretacijos: vienose sakmėse maro epidemijos atsiradimas siejamas su Dievo bausmės koncepcija, kitose – su mitinių būtybių atliktais maginiais veiksmais. Aptarus mitologinėse sakmėse pasitaikančius motyvus ir užkalbėjimų kontekstą, pastebėtos epideminių ligų ir mirusiųjų erdvės sąsajos, kurias dar labiau sustiprina maro, choleros ir Giltinės išvaizdos bei jų funkcijų panašumai. Tiek tautosakoje, tiek senojoje raštijoje užfiksuota tekstų, kuriuose atsispindi, kaip maras galėjęs panaudoti mirusiuosius ligos užkratui platinti. Svarbu ir tai, jog epidemijų metu gyvi išlikdavę tie, kurie turėdavę vienokį ar kitokį ryšį su mirties sfera. Ieškant maro ir choleros kilmės priežasčių buvo prieita prie išvados, jog šių mitinių būtybių atsiradimas buvo nulemtas poreikio paaiškinti gausias ir staigias mirtis epidemijų metu.

The article considers the concept of sacredness in Lithuanian indigenous culture. Making use of phenomenological access, it is examines how sacredness unfolds through the Lithuanian language, traditional culture, literature, studies of the old world-view in the past decades. The naturalness of sacredness and its relationship with religions, manifestations of holiness and its direct experience are considered. The importance of sacred time and sacred places, the inherent sanctity of the land and the natural place are accented. Sacredness is a cultural universal and the highest condition experienced by humans; it can be reflected through word, writing, it provokes action – the establishment of a sacred place.

Straipsnyje aptariami Gotfrydo Ostermejerio veikale "Kritischer Beytrag zur Altpreußischen Religionsgeschichte" (Marienwerder, 1775) minimų prūsų ir lietuvių teonimų bei mitonimo krivis etimologinės analizės metodologijos principai ir jų kongruencija dabartinių šios plotmės tyrimų aspektu. The paper deals with the methodology of etymological analysis of the mythonyms used by Gottfried Ostermeyer (1716–1800) in his "Kritischer Beytrag zur Altpreußischen Religionsgeschichte" (Marienwerder, 1775). The prospect of etymological and mythological research of the mythonyms of EPr. Mag(g)ilà, magyla, Lith. Mogyle and the possibility of the common origin of the hieronym (sacred name) krivis and sub. Lith. krivūlė are also discussed. These two mythological facts in Gottfried Ostermeyer’s book are believed to be mentioned for the first time. [...] To summarize the outcomes of the research into Prussian and Lithuanian theonymes mentioned in the work made on the basis of a parallel comparison of Ostermeyer’s methodology of etymological analysis and contemporary results of the same research field, the principal statement is to be formulated: mythological data presented in Kritischer Beytrag zur Altpreußischen Religionsgeschichte is constructive due to the verification factor.

Nagrinėjama baltų senoji dangaus samprata ir dangaus mitiniai vaizdiniai. Kai kurie iš tų vaizdinių, apie kurių genezę sprendžiama iš lingvistinių duomenų, rašytinių šaltinių, lietuvių ir latvių folkloro, savo kilme yra susiję su indoeuropiečių dvasine kultūra. Dalis jų yra vėlyvesni – bendri baltams ar žinomi tik lietuviams arba tik latviams. Straipsnyje siekiama rekonstruoti senąjį baltų dangaus modelį, jo bendriausius bruožus, jį sudarančius vaizdinius. In the Baltic mythology and folklore, the sky covering the Earth and its bodies – the Sun, Moon, stars and their constellations are among the most prominent archaic images, comprising rather integral mythical celestial world. This article aims at reconstructing the model of the sky and highlighting at least the most outstanding features of this significant universal. The analysis comprises linguistic data preserving the relics of the ancient worldview, the written sources on the Baltic religion and mythology, and the rich and thriving Lithuanian and Latvian folklore tradition. The Lithuanian word "dangus" "sky" derives from the verb "dengti" "to cover". The old Prussians used similar denomination: "dangus" (acc. dangon, dengon, -an). Latvians, however, use the word "debess" "sky". This word in Lithuanian denotes the visible atmospheric phenomenon: "debesis" "cloud". Therefore, only Prussians and Lithuanians had the same lexeme denoting sky, which allows assuming that it was imagined as a certain cosmic cover or lid, placed high above and covering the humans and their earthly living. The article addresses the following subtopics: the etymology of the word "dangus" "sky" and the notion of the sky; sky as God; the stony sky; the heavenly "pastures"; the levels of the sky; mediators between sky and Earth; sky as an afterworld; the gates of the sky; and the holiness of the sky. The author concludes that the Baltic mythology has preserved the image of the sky as the God, the heavenly Father, and as the light enveloping the human world or a mysterious power and energy affecting it. People used to imagine the sky as a certain entirety, as a transcendental boundless ephemeric space comprising the upper sphere of the mythical world. Observation of the sky and the movements of the celestial bodies used to inspire in the observing people feelings of religious kind, along with inevitable reverence manifested in the traditional social customs and rituals. There existed an entire system of taboos related to the sky and the celestial bodies, which also testifies to the sense of holiness attributed to this space. The reconstructed Baltic images of the sky preserve certain elements of the ancient Indo- European worldview. They present an important source for reconstructing not only the Baltic, but also the Indo-European mentality.

В литовской литературе по этнологии вопрос о происхождении свадебного сада не был тщательно проанализирован, а его символика вызывает разные и даже противоречивые мнения. Имеющийся собранный этнографический и фольклорный материал литовского и соседних народов и проведенный его сравнительный анализ, античные мифы позволяют сделать предположение о том, что свадебный сад связан с культом дерева, с антропоморфическим пониманием дерева в древнем мировосприятии, выражающимся в отождествлении человека и дерева. Aнтичные мифы показывают, что деревья (особенно вечные, т. е. цветущие и зимой и летом) были мифологизированы уже в самой древней культуре. В зависимости от среды обитания, климата и образа жизни разные народы мифологизировали разные растения, однако все они выражали ту же символику плодородия, плодовитости, новой жизни. Таким же символом считается и литовский свадебный сад, который до XIX в., а кое-где и до начала XX в. сохранил архаичный вид (украшенная зеленью, бумажками верхушка или ветка елки). С конца XIX в. известен свадебный сад другого вида – многоугольник из соломы. Материалы этих садов отличаются, однако символическое их значение (гарантировать молодым всестороннее плодородие) остается тем же. В XXI в. сады, по словам самих плетельщиков, стали символом дома, сада, родного гнезда, в которое мы возвращаемся и которые охраняют души умерших предков, связи между будущим и прошлым (между поколениями), мостом между новым и старым, на свадьбе – символом новой жизни, надежды.Descriptions of a well-known wedding tradition in northern, eastern and south-eastern parts of Lithuania – to create a straw garden and a ritual of buying it by a matchmaker on the wedding day – reach us only from the end of the 19th century. In Lithuanian ethnological literature, the question of the wedding garden genesis basically is not analyzed, and what concerns its symbolism, there are quite different and even conflicting opinions. In this article, basing himself on the ethnographic and folkloric sources of Lithuanians and neighbouring peoples (Latvian, Russian, Belarusian, Polish, Ukrainian, Finnish, and Swedish), as well as a variety of ancient sources the author tries to reveal the beginnings of a wedding garden, and follow the changes of its form and symbolic meanings from antiquity to these days. In the 19th–20th centuries the wedding garden in different places of Lithuania was also known as liktorius, voras, pajonkas, žarondėliai, reketukas, rekėžis, krijelis, širšuonas, dangus, rojus, karulis. The Latvians called it puzurs, the Poles – rozga weselna, wiecha, wienec; the Czechs – strom, stromek; the Bulgarians – iloja; the Slovenes – kroval; the Ukrainians – jelce, gilce, vilce, rizka; the Belarusians – jelce, sady, elka; the Russians – elka, sady, kurnik, devja krasota. In the 20th century, wedding gardens were made only of straw, but according to the data of the ethnographic descriptions of the 19th century in Northern, eastern and Southern Lithuania the wedding garden was made mostly of a fir tree top, decorated with colorful pieces of paper, apples, nuts, berries, and (sometimes) burning candles. In a similar way, in the 19th century the wedding sign was popular in the Slavic lands. For example, in Poland the wedding garden (rózga weswlna) then was a branch (top) of the pine, pear, fir, oak or silver fir decorated with apples. A wedding garden’s analogue in some Russian regions was a devja krasota. Previously it was a fir or birch, decorated with colorful papers, ribbons and attached to the corner of the house, the ridge or the gate pole, then it was a decoration of bands or headgear. These examples allow making an assumption that the wedding garden was connected with the tree cult, an anthropomorphic conception of trees in the old emotional attitude – dentification of a man and tree. Similar paradigms we find in ancient culture – cults of Cybele, Attis, Demeter and Persephone.

Atsižvelgiant į Lietuvos kaimo ir mažų miestelių gyventojų kultūrinėje sąmonėje vykstančius pokyčius, siekiama atlikti sistemišką mitologinių būtybių sampratos tyrimą. Straipsnyje analizuojama lauko tyrimo metu surinkta informacija, charakterizuojanti XXI a. Viduklės miestelio ir aplinkinių kaimų situaciją. Suformuoto sisteminio klausimyno pagrindu, atsižvelgiant į tokius aspektus kaip funkcijos, išvaizda, gyvenamoji erdvė, santykis su žmogumi, apibūdinamos dešimt populiariausių baltiškųjų mitologinių ir sakmių būtybių. Tyrimo metu surinkta informacija lyginama su XVI–XVIII ir XIX a. rašytinių šaltinių informacija, lietuvių liaudies sakmėmis ir mitologų darbais, siekiant nustatyti esminius skirtumus tarp ankstesnių laikotarpių ir XXI a. mitologinių būtybių sampratos. Religion, belief, worldview are the peaks of spiritual life. However, this is not only different gods with many different functions, not only strange or sometimes very simple ritauls that helps us to feel secure in this world. Religion is the system, with its laws and elements wich have clear associations with different communities. With those aspects we face everyday. However, it would be wrong to say, that no changes happend in religious systems and peoples worldviews since the begining of ages. We clearly can see how every religion and culture changes by the influence of political, ideological, social and environmental changes. In this case no difference and Baltic region. Since V century a.d. to the XV century balts formed their lifestyle based on their own local religion tradition, wich were big contrast to Western Europe, wich lived by the christian mentality. Even when Lithuanian–Poland ruler Jogaila started christianize lithuanians in year 1385, many of those differences still existed. When official religion were abolished in the region, because of weak spread of christianity and remains of old beliefs, in the period of XVI–XVIII centuries born new regional beliefs based on agricultural lifestyle and in the XIX cenrtury – many of mythical tails. Since that time, many of those beliefs, because of reformation movement and activity of Jesuitical order lost their meaning in people understanding of the world. However, many of godess, god, and mythical tale creatures are still known to the people even if we talk about XXI century society, so understand and characterise them are very important. The main goal in this research, is to collect information from Vidukle‘s community people what they know about mythical creatures and pagan gods, how they caracterizes them and compare that with historical sources information from XVI–XVIII and XIX centuries. With help of this informatiom, we are able to identify main changes and inaccuracies in mythical beings characteristic, also determine what are the main reasons for those changes. As a result, we clearly can single out different groups of mythical beings based at the level of characteristic changes and inaccuracies. That shows us, that majority of beings are loosing their real characteristic (in physical looks and functions). Two main reasons wich lead to this situation is too big influence from television and popular culture and too small atention from school, teching children tradicional culture and local history.

Remiantis ilgamete Lietuvos šventviečių tyrimų patirtimi straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimą, kuo grindžiamas baltų religijos šventviečių šventumas, kaip jis reiškiasi ir yra patiriamas. Pirmą kartą fenomenologiniu būdu bendrinama patirtis yra lyg dvidalė: vietinių žmonių (šventviečių žinovų, tvarkytojų bei saugotojų) ir tyrinėtojo. Straipsnio autorius prieina prie išvados, kad šventose vietose prie žmonių priartėjęs dievų ir mirusiųjų pasaulis. Sąlyčio arba perėjimo galimybė, kitaip tariant, mitinės šio ir kito pasaulių jungties vaizdinys, yra ryškiausias baltų šventviečių žymuo. Su juo tiesiogiai, glaudžiai susijusi nuo gimimo iki mirties žmogų lydinti, šventvietėse patiriama laimė – dalingo, sveiko, vaisingo, gražaus, turtingo bei išmintingo gyvenimo jausmas. Based on many years of research experience of Lithuanian sacred places, the article seeks the answer the question of what is the basis for the sacredness of the Baltic religion’s sacred places and how this is expressed and experienced. For the first time, in the phenomenological manner, the experience of local people and of the researcher are shared. At the end of the 20th c., phenomenology, having gone beyond the limits of abstract research, arose as one method of landscape research. The research of Christopher Tilley and several other authors create a theoretical basis for these studies. Only on the eastern shore of the Baltic Sea are there no great monuments of megalithic culture, while legends and stories about archaeological and mythological places, which foreign researchers usually discover through medieval legends, here remain as the only witnesses of local (indigenous) culture. For more than six decades, the sacred places of the Baltic religion were beyond the realm Lithuanian public life. Fortunately, they are not all forgotten and not all are lost. In addition, sacredness cannot disappear without leaving some trace behind. Even when it seems like a sacred place has been destroyed, there is still something left – a mark of the sacred place, its reflection, though barely visible. For the longest time a destroyed sacred place has been kept alive through its name, less often – through legends or stories, archaeological finds. Living and persistent sacredness is a characteristic of a sacred place. This is a condition for its presence, as well as what can be seen, touched or experienced in other ways. Having disappeared from or been destroyed in one place, sacredness often spreads, even moving over to a new place nearby, which until then had not been considered sacred. Baltic sacred places are long-lived and have survived for many generations. Seemingly this is in relation to the naturalness of sacred places, but the gods have marked them, and some of these marks are known to this day. These are circles seen on the surface of the earth (in the grass); indentations in the surface of stones, known as “footprints”; relics of lightning strikes; spaces between tree trunks or branches that have grown together. The article claims that sacred places are where man comes closer to the worlds of the gods and the dead. The imagery of the connection of this world and the otherworld is one of the clearest marks of the Baltic sacred places. This is directly related to good fortune – the feeling of a partial, healthy, fruitful, beautiful, wealthy and wise life – which follows a person from birth until death, experienced at these sacred places.

Vilnius ir Gdanskas, pagal Česlovo Milošo apibrėžimą, tai ypač paveikiami mitologizacijos miestai. Daugiakultūrinis šių miestų pasaulis tapo tokių rašytojų, kaip G. Grass, P. Huelle, S. Chwin, Č. Milošas, T. Konwicki, H. Kunčius, R. Gavelis, G. Kanovičius, analizės objektu. Literatūra veikia kaip specifinis atminties rezervuaras, fiksuojantis visuomeninės sąmonės lygį, registruojantis jos pasikeitimus. Straipsnis analizuoja minėtų rašytojų kūryboje atminties vaidmenį daugiakultūrinio miesto mitologizacijos procese. According to the definition given by Czeslaw Milosz, Vilnius and Gdansk are cities extremely susceptible to mythologization. Multicultural worlds of these cities became the objects of the analysis of such writers as G. Grass, P. Huelle, S. Chwin, Cz. Milosz, T. Konwicki, H. Kunčius, R. Gavelis, and G. Kanovičius. Literary activity is a specific reservoir of memory measuring the level of societal consciousness and registering its changes. The article analyses the role of memory in the writings of the aforementioned writers in the process of mythologization o f multicultural city.

Straipsnyje tiriama žanriniu požiūriu sudėtingai apibrėžiama tradicinė lietuvių vaikų auklėjimo priemonė – gąsdinimai. Gąsdinimai naudojami siekiant tinkamo vaikų elgesio. Jie taip pat formuoja vaiko praktinį pasaulėvaizdį ir mitinę pasaulėjautą, todėl yra neatsiejami nuo visos vaiko psichofizinės raidos. Vaikų gąsdinimams būdingas dvigubas veikimo mechanizmas – jie veikia per vaiko jutiminę patirtį, bet ne mažiau yra svarbus ir gąsdinimuose pateikiamas įvairių reiškinių mitologizavimas. Mitinės plotmės svarba atsiskleidžia ir švelnesnėse tradicinėse vaikų auklėjimo formose. Kadangi vaikų gąsdinimai labai priklauso nuo situacijos ir yra labai įvairūs, straipsnyje jie skirstomi pagal keturis kriterijus: pateikimo formą, subjektą, erdvinę priklausomybę ir tikslą. The article analyses the complex traditional means of children's nurture in Lithuania - intimidation - from the viewpoint of a genre. Intimidation is used to ensure the proper behaviour of children. It also forms the child's practical and mythical worldview, and therefore it is inseparable from the entire psychophysical development of the child. Intimidation of children is characterized by a dual mechanism of action: it works through the child's sensory experience, but mythologization of various phenomena provided in intimidations is equally important. The significance of the mythical plane also reveals itself in the milder traditional forms of child upbringing. Since the intimidations of children are highly dependent on the situation and very diverse, the article is divided into four criteria: form of submission, subject, spatial dependency and purpose.

Straipsnyje aptariami Gotfrydo Ostermejerio praeities tyrimai mėginant įvertinti, kiek jo istorijos veikaluose būta diletantizmo ir moksliškumo. Taip pat svarstoma, kada istorija susiformavo kaip mokslas ir atskira disciplina, ar Švietimo epochoje veikusius praeities tyrėjus apskritai galima laikyti profesionaliais istorikais. Ostermejeris save laikė istorijos diletantu. Straipsnyje siekiama nustatyti jo istorijos darbų lygį, įvertinti bendrame to laikotarpio Prūsijos praeities tyrimų fone, apžvelgti, kaip jie buvo traukiami į vėlesnę mokslo apyvartą ir kiek aktualūs šių dienų mokslininkams. The paper focuses on historical studies by Gottfried Ostermeyer (1716–1800) with the aim of assessing the extent of amateurishness and scholarship in his historical works. The emergence of history as a field of study and as a separate discipline and of the issue of whether the scholars into the past of the Epoch of Enlightenment can be seen as professional historians are also addressed. The author attempts to assess Ostermeyer’s works against the general background of the studies into the past in Prussia during the particular period and to determine how his works were engaged in the academic circulation by scholars of later times and to what extent his works are relevant to present-day researchers. Before the early nineteenth century, history had not been formed as a field of study and as an academic discipline. It means that professional history researchers and scholars were not trained. The past used to be investigated by persons who had studied theology, law, or Classical languages, thus, formally, none of the prominent history researchers, even if they had written outstanding historical works by the end of the eighteenth century, could be referred to as professional historians. To a certain extent, they all can be seen as amateurs, some of them more scholarly than others. Ostermeyer described himself as an amateur historian, which shows he did not consider himself an academic history scholar: to him, studies into the past were just one of favourite intellectual activities. His opponents, who disagreed with conclusions of his research, called him an amateur as well. [...] In general, Ostermeyer’s works contain considerable elements of the academic approach, which are, nonetheless, outbalanced by qualities characteristic of an amateur researcher, or a dilettante. Ostermeyer successfully engages linguistic elements, in particular etymology, in his historical studies, but then he starts to depend on them too much and to explain many historical aspects exclusively through etymology. The portrait of Ostermeyer as a researcher is of many layers: he is a historian, a linguist, and a theologian. Quite often a tangible rivalry between Ostermeyer-historian and Ostermeyer-linguist is felt. It is this factor that makes one raise the question whether Ostermeyer can in general be treated as a historian alone, without associations with the linguist. It would probably be most accurate to describe him as a cultural historian who was ahead of his time and who displayed prominent qualities of an interdisciplinary researcher.

Tai, kad medžiai turi „lytį“, yra žinoma: ją paprastai lemia jų pavadinimų gramatinė giminė. Liaudies tradicijose įvairiomis progomis vyrai būdingai palyginami su vyriškosios lyties medžiais, o moterys – su moteriškosios (apie tai kalbama pirmoje straipsnio dalyje). Mitinė vaizduotė netrunka pasigauti tokius išraiškingus įvaizdžius, ir žmonės nebe tik palyginami su atitinkamos lyties medžiais, bet jiems prilyginami, jais virsta, sueina su jais į lytinius bei santuokinius santykius; ir patys medžiai tarpusavyje, pasirodo, gali mylėtis ir tuoktis (apie visa tai – antrojoje straipsnio dalyje). Vienas iš straipsnio tikslų kaip tik ir yra parodyti, kad tarp „paprasčiausio“ įvaizdžio, „tik“ poetinio tropo ir mitologijos tikrąja prasme nėra griežtos, neperžengiamos ribos: tradiciniai poetiniai įvaizdžiai sklandžiai pereina į mitologiją ir net atitinkamus religinius ritualus ir atvirkščiai – religiniai ritualai bei atitinkami mitiniai vaizdiniai yra tiesiogiai susiję su tradicinių tekstų (tautosakos) poetiniais tropais. Kitas straipsnio tikslas – žengti žingsnį į Lietuvoje ligi šiol specialiai netyrinėtą milžinišką mitologijos sritį – dendromitologiją, remiantis visų pirma baltų (lietuvių ir latvių), taip pat slavų (pirmiausia rytų slavų) duomenimis, bet atsižvelgiant ir į reikšmingus kitų pasaulio tradicijų kontekstus. Medžio-moters tema konkrečių medžių rūšių – ievos ir gluosnio (verbos, blindės) – dingstimi autoriaus jau rašyta. The article consists of two parts. In the first part, the gender of trees emerging in the folk traditions, primarily in the Baltic and Slavic ones, and generally depending on the grammatical form of the denomination of a particular tree is considered. Subsequently, some mythological and ritual materials are presented in the second part of the article, according to which the "female" and "male" trees have sexual relations, mate, and wed. This, on the one hand, amounts to an introduction into the general dendromythology; while on the other hand, it serves to argue that in traditional texts, there is no unbridgeable gap between "purely" poetic metaphor and the corresponding mythological and ritual imagery.

Šio tyrimo objektas yra „dvasinių klajonių“ koncepto meninė išraiška XX a. pradžios poezijoje. Straipsnyje analizuojamos „dvasinių klajonių“ transformacijos Andrejaus Belyj (Андрей Белый) ir Jurgio Baltrušaičio kūryboje. Remiantis idėjinio-teminio „dvasinių klajonių“ branduolio samprata, išskiriami ir analizuojami tipologiniai panašumai bei skirtumai, susiformavę religinėje-poetinėje kūrėjų sąmonėje. The subject of research is the artistic expression of the concept “spiritual pilgrimage” in the cultural memory of the poetry of the early twentieth century. The article presents the transformation of a “spiritual pilgrimage” in the works of A. Bely and J. Baltrushaitis. On the basis of ideological and thematic “core” concept of “spiritual pilgrimage”, revealed typological convergence, analyzed differences related with religious and poetic mind of the poet and author mythmaking.

Apie tai, kad mitiniame pasaulėvaizdyje medžiai turi „lytis“ (jos dažniausiai priklauso nuo medžio pavadinimo gramatinės giminės) ir gali sueiti į lytinius santykius, tuoktis, taip pat gali santykiauti žmonės su medžiais, jau buvo kalbėta1. Iš dalies jau kalbėta ir apie medžio-moters mitinį vaizdinį atskirai konkrečių medžių rūšių (ievos, verbos, blindės) pamatu. Taip pat apie mitinių sąsajų prisodrintą medžio-motinos vaizdinį3. Tačiau medis gali būti lyginamas su moterimi ne tik minėtais atvejais, bet apskritai. Apie tai straipsnyje ir kalbama: apie medžio prilyginimą moteriai ir atvirkščiai – moters medžiui, nuo paprasto sugretinimo iki visiško sutapatinimo. Pirmiausia lietuvių, baltų ir artimiausių kaimynų tradicijose, bet nevengiant ir platesnių kontekstų. This article is the third in a series on the same subject by the author. The previous articles dealt with the sexes of the trees, their sexual interrelations and the special case of the Girl-Tree (Woman-Tree) based on some tree species. In the present text, an overall image of the Girl-Tree – that is, a girl in the guise of a tree, or a tree in the role of a girl – is discussed, both by the means of a simple comparison and sheer identification. The point of reference are Baltic (Lithuanian and Latvian) and partly Eastern Slavic (Byelorussian and Russian) traditions, though some examples from different parts of the world are also presented for providing a wider context.

Straipsnis skirtas mitinei grybų sampratai lietuvių kultūroje atskleisti. Pirmiausia trumpai pristatomos grybų mitologizavimo priežastys: grybų biologinės savybės, keistumas tarp kitų gyvųjų organizmų ir praktinė svarba. Paskui aptariamos kelios lietuvių mitinėje mąstysenoje išsiskiriančios su grybais susijusios temos: grybų kilmė mitiniu požiūriu, grybų kaip mitinių būtybių samprata, grybavimo mitinė plotmė ir apeiginiai aspektai. Grybai siejami su chtoniškuoju pasauliu, velniu ir jam artimomis sferomis. Jie taip pat suvokiami kaip Dievo dovana žmonėms ir turi ryšį su duona. Grybų kaip mitinių būtybių samprata atsiskleidžia per jų tapatinimą su žmonėmis arba įsivaizdavimą juos esant jutimo organus turinčiomis ir judėti galinčiomis būtybėmis. Grybavimas irgi susijęs su mitine mąstysena. Ryškiausias joje yra mitinis laimės principas, kuris lietuvių kultūroje vadinamas "grybų laime" arba "grybų dalia". Šis principas susijęs ir su grybautojams būdingu savų grybavimo vietų turėjimo ir saugojimo reiškiniu. Svarbios taip pat maldelės ir maginiai veiksmai, skirti grybavimo sėkmei užtikrinti. The article is devoted to revealing the mythical conception of mushrooms in Lithuanian culture. First, the reasons for mushroom mythologization are briefly presented: the biological properties of mushrooms, the strangeness among other living organisms and the practical importance. Then, several themes related to the mushrooms in Lithuanian mythical mindset are discussed: the origin of mushrooms from a mythical point of view, the concept of mushrooms as mythical beings, the mythical dimension of mushrooms and ritual aspects. The mushrooms are associated with the chthonic world, the devil and the surrounding spheres. They are also perceived as the God's gift to people and have a connection with bread. The concept of mushrooms as mythical beings reveals through their identification with humans or the imagination of them as having sense organs and capable of moving. Mushroom picking is also associated with the mythical mindset. The most prominent thing in it is the mythical principle of happiness, which in Lithuanian culture is called "mushroom luck" or "mushroom fate". This principle also relates to the phenomenon of the possession and conservation of mushroom picking places typical for mushroom pickers. Also important are prayers and magic actions needed to ensure the success of mushroom picking.

Straipsnyje pateikiama XVI a. pradžios vakarų baltų religijos ir kultūros šaltinyje Sūduvių knygelė minimos mitologemos Pargrubij (A, B), Pargrubius (B, C) ir jos variantų (Grubrium [A], Gubrium [C], Pergrubrius [D, E] ir kt.) bei lietuvių Užgavėnių personažo įvardijimo maselis (LKŽe) faktografinė bei etimologinė analizė. Trumpai apžvelgiami vakarų baltų kultūros šaltinio Sūduvių knygelė faktografijos ypatumai bei Azazelio fenomenas (Užgavėnių judėjo kaukės prasmė). The article deals with the etymological analysis of the West Baltic mythologeme Pargrubij (A, B) / Pargrubius (B, C), including its alternative forms Grubrium (A), Gubrium (C), Pergrubrius (D, e), etc., and Lithuanian mythonym maselis 'a man dressed in the clothes of Shrovetide mummers.' It also presents a short review of the realia concerning "The Yatvigian book" and introduces the so called Phenomenon of Azazel (name of the place or the "power" to which one of the goats in the Temple service of the Day of Atonement has to be sent), i.e. a scapegoat icon reflected in the data collected in the Dictionary of Lithuanian Language, which is also traced in Shrovetide rites that lasted three day before the Lenten fast which begins on Ash Wednesday (Shrove Tuesday in Lithuania).

Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos visiškai pagrįstai turėtų būti vadinamos mitologinėmis, nes jose knibždėte knibžda velnių, kipšiukų, kaukučių, raganų, laumių ir gausybė įvairiausių kitų fantazmų. Turbūt nerasime nė vienos Vainilaičio mitologinės pasakos, kurioje nebūtų vaizduojamas velnias. Tai viena spalvingiausių Vainilaičio eiliuotų pasakų būtybių. Velnio paveiksle įkūnyti mitinės tautosakos, stebuklinių pasakų ir paties poeto išmonės bruožai. Kai kurie poeto pasakų velniai neturi analogų nei tautosakoje, nei literatūroje. Straipsnyje siekiama, pasinaudojant Norberto Vėliaus „bendrojo velnio vaizdinio charakteristikos“ modeliu, palyginti tautosakos ir Vainilaičio eiliuotų pasakų velnio paveikslus, išryškinti poeto išmonės galias. Aptariami minėto herojaus bendriniai ir tikriniai vardai, išvaizda, būdo ir charakterio bruožai, pasirodymo vieta ir laikas, santykiai su kitais herojais, jo likimas, įtaka ir įtaiga pasakų meniniam pasaulio savitumui išryškinti. Teigiama, kad Vainilaičio pasakose velnio paveikslas spalvingai modifikuotas, įvairiasluoksnis, charakteringas, nors jo likimas liūdnas: velnias visada lieka nugalėtas. Pyktis, tamsiosios blogio jėgos, įkūnytos velnio paveiksle, leidžia giliau išryškinti teigiamų herojų paveikslus, atveria svarbiausias pasakų vertybes: meilę, gėrio pergalę prieš blogį, doros ir tiesos paieškas. The rhymed fairy tales of Martynas Vainilaitis rightly deserve to be called mythological because they are infested with devils, evil spirits, goblins, witches, hags and other phantoms. Evil creatures, who appear in nearly every tale, are very colourful, some taken from mythology, folklore, folk tales they are created anew and look different, others have no analogues either in folklore or in other creative writings. Applying Norbertas Vėlius’ model the author of this paper has attempted to reveal the general visual characteristics of the devil and compare how he is characterised in Lithuanian folklore and M. Vainilaitis’ rhymed fairy tales thus showing the poet’s creativity. Common and specific names of the devil, his character, looks, manners, the place and time where he is acting, his relationship with other characters, fate, influence and mesmerism are discussed in the paper. The specificity and originality of the fairy tales allows to state that the image of the devil, modified by M. Vainilaitis in his fairy tales, is a multifaceted character, doomed and defeated. The demonic forces are depicted in dark colours, the positive characters − in bright ones. Victory of good over evil in the fairy tales motivates their readers to seek love, honesty, truth.

The article contains verification of authenticity researches of mythological data recorded in Jonas Lasickis (Łasicki, Lasitzki, Lasicius, Lasitius) “De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum” (1615) carried out by Dionizas Poska and Teodoras Narbutas the scientists of second half of the 19th century. It also discusses how does the linguistic and functional reconstruction of Baltic theonyms indicated by J. Lasickis and performed by the before mentioned scientists resonates in significant works of mythologists of 19th–21st century. Key words: Jonas Lasickis, authenticity, Baltic religion and mythology, the history of science. DOI: http://dx.doi.org/10.15181/td.v10i0.1044

Straipsnyje, remiantis lauko tyrimų duomenimis bei etnologine literatūra, analizuojama Pietryčių Lietuvos lenkų simboliniai velykiniai patiekalai XX a. antroje pusėje – XXI a. pradžioje. Per simbolinę prasmę turinčius velykinius patiekalus siekiama nustatyti Pietryčių Lietuvos lenkų velykinio maisto savitumą ir atskirų patiekalų sąsajas su lietuvių ir kaimyninių tautų analogiškais patiekalais bei jų vartojimo papročiais. Nagrinėjama, kaip atskiri ritualiniai gaminiai atsirado Pietryčių Lietuvos lenkų religinėje kultūroje, kokia etniškumą išreiškiančių patiekalų reikšmė regiono velykiniuose papročiuose, atskleidžiami regioniniai maisto šventinimo Velykų apeigose ypatumai, aptariama simbolinių patiekalų įtaka formuojant šio regiono lenkų etnokonfesinį identitetą.

Lietuvių tautosakos, o kartu ir mitologijos atspindžius Kristijono Donelaičio „Metuose“, be vienos kitos pastabos įvairių autorių darbuose, nuosekliau yra nagrinėję bent trys žymūs lietuvių tautosakininkai: Zenonas Slaviūnas, Ambraziejus Jonynas ir Stasys Skrodenis1. Jau bandė šiuo klausimu pasisakyti ir šio straipsnio autorius. Ir vis dar yra ką pridurti. Šįkart panagrinėsime „Metuose“, esmiškai antrojoje dalyje „Vasaros darbai“, išryškėjančią savotišką „žolės mitologiją“ – alegorinius, simbolinius ir tiesiog mitinius su žole (pieva, pjūtimi ir t. t.) susijusius tradicinius vaizdinius: pirmiausia, žmogaus – augalo žiedo (pumpuro, vaisiaus) metafora, paskui atitinkamas suasmenintos mirties (Giltinės) su dalgiu vaizdinys, paskui karo – pjūties ir pjūties – karo analogijos ir galiausiai žolės, pievos kaip barzdos įvaizdis. This article is a continuation in the series of works on the reflections of Lithuanian folklore and mythology in the classical poem "The Seasons" by Kristijonas Donelaitis, the famous 18th century Lithuanian author (see Razauskas 2014a: 32–44, 2014b, 2015: 9–14). Here, the focus is on the peculiar "grass mythology", namely, the allegoric, symbolical, mythical traditional images related to grass (meadow, haymaking, etc.) found in the second part of the poem. First, the parallel between man and flower / plant is taken into consideration (lines 2.73–76, 94–95 of the poem). Further, attention is turned to the traditional image of the personified death (The Reaper) with a scythe (2.88–91, 440–447), and afterwards, the traditional parallel between war and haymaking is investigated (2.434–443). Finally, the image of the grass, herbs and meadows as a beard is approached (2.442–447). Every one of these topics is illustrated with considerable amount of examples from folklore and mythological sources of Lithuanians and other related peoples. The presented analysis leaves no doubts regarding the traditional nature of the images used by Donelaitis.

Pilkapiai – ilgaamžis, savitas senovės lietuvių religijos reiškinys, į jį žvelgiama iš prigimtinės kultūros lauko. Remiantis archeologijos, kalbos ir tautosakos duomenimis, straipsnyje nagrinėjamas supiltų kalnų (piliakalnių ir pilkapių) vaizdinys, pilkapių išvaizda ir simbolinės reikšmės. Autorius kalba apie tai, kad iš biraus įvairiaspalvio smėlio supiltas pilkapis figūratyviai reiškia gyvenimo kalną ir (arba) mirusiojo gyvenimo metus. Smiltys gyvuosius su mirusiaisiais vienu metu sujungia ir atskiria: sujungia, nes pilkapio pylimas yra visų gyvųjų rūpestis, mirusiesiems skirtų apeigų grandinė; atskiria, nes kartu su mirusiuoju laidojama praeitis, kapas padalija erdvę, gyviesiems palikdamas tai, kas ant žemės, mirusiems – kas po ja. Ryškiausias senovės lietuvių pilkapių bruožas – šventumas, kylantis iš patirto mirties artumo. Šiandien pilkapių šventumas atpažįstamas iš jiems būdingos apskritimo formos, sampilą juosiančio akmenų rato – vainiko; ilgainiui jį pakeitė duobės arba grioviai, kuriuose su pertraukomis buvo kūrenama ugnis. Tumuli - long lived, distinctive phenomenon of ancient Lithuanian religion, which is viewed from a field of natural culture. Based on archaeological, linguistic and folklore data, the article deals with the image of mounds of earth (hillforts and tumuli), appearance of tumuli and symbolic meanings. The author talks about the fact that tumulus, made of loose multicolour sand, figuratively means the mountain of life and (or) the life years of a deceased. Grains of sand connect and separate the dead with the living at the same time: connect since tumulus is a concern of all the living, a chain of rites dedicated to the dead; separate because the past is buried together with the deceased, a grave divides space, leaving everything that is on the ground to the living, and what is underground - to the dead. The most prominent feature of ancient Lithuanian tumuli is sanctity, arising from the proximity of death. Today, the sanctity of tumuli is recognizable from a circular shape typical of them, circle of stones surrounding a mound - a crown; eventually it was replaced with pits or ditches, where fire was burnt intermittently.

Apžvalginiame straipsnyje aptariama lietuvių pasakų tyrimų istorija. Pasitelkus istorinį aprašomąjį metodą, istoriniu požiūriu analizuojamas tyrimo objekto atsiradimas, raida ir jos dėsningumai. Skaitytojas supažindinamas su pasakų tyrimais Europoje, paskui chronologine tvarka apžvelgiami lietuvių pasakų tyrimai: jų ištakos, tyrinėjimai tarpukario Lietuvoje, jų tąsa išeivijoje, sovietmečio ir nepriklausomoje Lietuvoje. Pastebėta, kad tyrimų pobūdis, kryptis priklauso nuo visuomeninių sąlygų ir istorinių aplinkybių. Lietuvoje vyrauja komparatyvistika bei filologinis požiūris į pasakas, nemaža mitologinio pobūdžio įžvalgų. Yra perspektyvu aktualinti pasakų tyrimų problematiką: tirti pasakų vietą ir reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje, jų leidybos istoriją, adaptavimo nūdienos žmogaus poreikiams problemas. The review article discusses the research history of the Lithuanian fairy-tales. Using the historical descriptive method, the origin, development and regularities of the research object are analysed from the historical point of view. The reader is introduced to the research of fairy-tales in Europe, and then the article chronologically reviews the research of the Lithuanian fairy-tales: their origins, research in the interwar Lithuania, their continuation in emigration, Soviet times and independent Lithuania. It has been noticed that the nature and the direction of research depends on social conditions and historical circumstances. Comparativism and a philological approach to fairy-tales dominates in Lithuania, there is a number of mythological insights. It is promising to highlight the issue of fairy-tale research: to investigate the place and significance of fairy-tales in modern society, the history of their publishing, adaptation to the problems of contemporary human needs.

Baigiantis kalendoriniams metams Vilniaus, o kartais ir kitų didesnių miestų gatvėse ir aikštėse galima išvysti įdomų šventinį reginį – pulkelio miestiečių deginamą didelį išpuoštą kelmą ar į krūvą suverstus kelis kelmus – Kalėdų trinkas. Viešojoje erdvėje šias į miestą perkeltas žemdirbiškosios kultūros apeigas renginių organizatoriai ar juos cituojanti žiniasklaida dažnai interpretuoja kaip simbolinį praeitų metų blogio sunaikinimą. O ką žinome apie Kalėdų trinkos naikinimo apeigą iš pirminių šaltinių? Kaip plačiai ji buvo paplitusi? Į trinkos deginimo apeigą mokslininkai atkreipė dėmesį dar XIX a., tad šia tema rašyta tikrai daug, tiek pristatant Europos tautų Kalėdų laikotarpio papročius, tiek tiriant archajinę pasaulėžiūrą ir religiją. Tarkim, Franciskas Kuiperis (Franciscus Kuiper), Viačeslavas Ivanovas, Vladimiras Toporovas ir Norbertas Vėlius trinkos naikinimą siejo su indoeuropiečių mitu apie griausmavaldžio bei jo chtoniškojo priešininko kovą ir senaisiais Naujųjų metų ritualais (Vėlius 1989: 9). Nikolajus Tolstojus pateikė lyginamąją lietuvių, latvių, ukrainiečių ir serbų trinkos tampymo ir naikinimo papročio analizę (Tolstojus 1987: 46–48). Itin gausi lyginamoji medžiaga paskelbta Rusijos mokslų akademijos inicijuoto keturtomio, skirto Europos tautų kalendoriniams papročiams, pirmajame tome (Kalendoriniai papročiai 1973: 353). Nemažai dėmesio Kalėdų ir Užgavėnių trinkoms skyręs ir šio straipsnio autorius (Vaicekauskas 2005: 192). Esama pačių įvairiausių šios apeigos interpretacijų: tiek autentiškos etnografinės informacijos, tiek liaudiškojo ar nuo jo nedaug tenutolusio šiuolaikinio etimologizavimo, tiek ir mokslinių hipotezių. Šį kartą rūpės išsiaiškinti, kodėl gaivinant tradicinės kultūros reiškinius dažnai pasirenkamos nepagrįstos ar apskritai šiuolaikinio mokslo teiginiams prieštaraujančios šventinių apeigų simbolikos interpretacijos. The article is dedicated to the issue of the symbolic perception of peasant culture rituals transposed to the urban environment. The research object is the ritual of burning the Christmas log (trinka). What do we know about the ritual of destroying the Christmas log? What are the primary sources, how widespread was it, what could its ritual roles be? How is the Christmas log perceived today? Scientists have taken note of this ritual as far back as in the 19th c.; therefore, there are many scientific works were in one aspect or another the Christmas log is mentioned and examined. In essence, almost all authors, having written about the Christmas season traditions of European nations, have discussed also the topic of the Christmas log.