Search

1695 m. 8 jėzuitų studentų, vadovaujamų profesoriaus Petro Puzinos, Kražių kolegijoje sukurtas rankraštis Fructus horni meditationis rhetoricae (Metinis retorinės meditacijos derlius), apimantis 692 puslapius, yra unikalus LDK raštijos paminklas. Jį sudaro proza (šlovinamosios ir svarstomosios kalbos), poezija (poemos ir įvairių poezijos žanrų ciklai) ir artificiozinė kūryba. Mažiausia apimtimi (tik 29 paskutiniai rankraščio puslapiai) pastaroji pasižymi keliais įdomiais figūrinės poezijos kūriniais. Vieno iš jų – Rota Fortunae – literatūrinis kontekstas ir neįprasta šio kūrinio traktuotė išsamiau ir aptariama straipsnyje. In 1695, eight Jesuit students guided by Professor Piotr Puzyna (1664–1717) wrote the manuscript Fructus horni meditationis rhetoricae (The Annual Harvest of Meditative Rhetoric), which is currently kept at The Princes Czartoryski Library in Cracow (sign. 1866 IV). This voluminous manuscript (692 pages) should be considered an important part of educative and rhetoric culture of the Jesuits in the Grand Duchy of Lithuania and a work that complements the mosaic of the Latin literature of Lithuania. It consists of prose (panegyric and persuasive speeches), poetry (long poems and cycles of various poetry genres), and pieces of poesis artificiosa. Although the smallest by volume (only 29 closing pages of the manuscript), the latter stands out in a number of works of pattern poetry. The paper is focused on one of them, ‘Rota Fortunae’: it provides the context of circle-shaped works in Poland and Lithuania and offers analysis of the conception and originality of the work contained in the Kražiai manuscript. Pattern poetry, which flourished in the Hellenistic epoch and at the time of the Carolingian dynasty, re-emerged in the Baroque epoch when published works of classical Greek and Medieval authors with examples of this poetry appeared in the sixteenth-seventeenth centuries, and when not only instructing and exhilarating but also surprising the reader became one of the key aims of literature. In Poland and Lithuania, pattern poetry appeared at the turn of the seventeenth century and became increasingly popular. The schools of the Society of Jesus, where collections of such poetry used to be collected and accumulated for pedagogical purposes, played an undisputed role in this. On the other hand, information on the structure of pattern poetry or its examples was rather scarce in the textbooks written by the Jesuit authors. Circle-shaped works are one of the varieties of pattern poetry. In the seventeenth century, they were most frequently related to the theme of Fortune, a volatile fate and the inevitable end. In Lithuania, the theme of the wheel of Fortune was known and quite popular, and although it was frequently seen in the small literary forms, none circle-shaped works of pattern poetry have been found in publications of the Grand Duchy of Lithuania so far. Still, extant manuscripts of lecture notes in poetics and rhetoric point to the popularity of circle-shaped works in the Baroque epoch. The examples found in them show that Jesuits schools taught their students to compose circle-shaped works. And although professors spoke of them more as a game or presented them as one of the possibilities to trigger surprise and admiration and to demonstrate one’s mastery in versification, circle-shaped works happened to encode deeper meanings related to the wheel of Fortune, while their complex composition enciphered a philosophical or theological layer. ‘Rota Fortunae’, the circle-shaped work in the Kražiai manuscript composed by the Jesuit student Urban Alshut (1677–1748), is so far the only known original ‘wheel’ in the literature of the Grand Duchy of Lithuania. It is devoted to poverty (paupertas), one of the three Jesuit vows. The work consists of sixteen hexameter lines: eight of them are written in the spokes of the wheel and eight in the circle of the wheel. The Jesuit student produced a work of complex composition abounding in figures typical of artificial poetry (such as acrostic and telestich); he also demonstrated maturity of thinking and thought. Alshut’s work ingeniously links the secular treatment of the symbol of Fortune with the religious-meditative plane. What is important is that ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript continues the traditions of artificial poetry cultivated by the Jesuits. In this case, Alshut’s work not only echoes the Jesuit circle-shaped works that feature Jesus’s monograms IHS in the centre, but points to the connection of the circle-shaped works with other figure compositions: mazes and the works in the shape of the sun (Iesus sol). Notably, the young poet both demonstrates his knowledge of the possibilities of the composition of pattern poetry and searches for new means of expression: in the centre of volatile life, he sees not Fortune and not Christ, but poverty, one of the vows that bring one closer to him. ‘Rota Fortunae’ of the Kražiai manuscript signifies the Jesuits’ attention to all forms of literature: a small work of just sixteen lines encompasses a large cultural and semantic, secular and religious load that reflects the rich literary tradition of the Grand Duchy of Lithuania.

Leizeris Volfas (tikroji pavardė – Mekleris, 1910-1943) buvo žydų menininkų sambūrio „Jung Vilne“ įkūrėjas ir vadovas. Straipsnyje analizuojamas eilėraščių rinkinys „Švarce perl“ („Juodieji perlai“), aptariama lyrikos estetika ir poetika. L. Volfo eilėraščiai nagrinėjami, remiantis avangardinės literatūros estetika. Poeto lyrika atspindi skeptišką, romantišką, lyrinį ir kandų požiūrį į gyvenimą. Kūryboje L. Volfas naudojo įvairias formas: lyriką, groteską, satyrą ir parodiją. Leyzer Volf (born in Mekler, 1910-1943) was the founder and leading member of the "Yung Vilne" (Young Vilna) group of writers and artists. The article analyzes Wolf's poetry collection "Shwartze perl", focusing on the aesthetics and stylistics of the poems. Wolf's poems are analyzed with reference to avant-garde literature aesthetics. Wolf's poetry reflects the skeptical and romantic or the lyrical and caustic view of life. His creations unfold in multiple forms: lyrical, grotesque, satirical, and parodical.

Viename Jono Meko filme Semeniškiai vadinami pasaulio centru, o žmogaus santykis su šia vieta atsiveria per dubliuojamo vaizdo prizmę. Tai tampa pretekstu aptarti dvejopą poeto ir „filmininko" „aš" tapatybę, kurioje ypač reikšminga vietos bei kalbos sąmonė, „kito" patirtis. Remiantis D. M. Jordano bei F. Bracherio mintimis, Meko „aš" atsiveria kaip regioninio kūrėjo buvimas tarp-pasaulyje, o straipsnyje analizuojami tekstai išryškina skirtingų regioninių kultūrų integralumą. Įvietintos kultūros fenomenu žymėtų Meko tekstų tyrimui aktuali filosofinė hermeneutinė regioninės tapatybės samprata (A. Luckneris ir kt). Viena iš svarbiausių poetinių atramų kalbant apie modernistinę regioninės tapatybės sklaidąyra Semeniškių idilės. Semeniškiai ir poetinis santykis su šia vieta atsiveria kaip Lietuvos ar tiesiog lietuviško krašto metonimija. Regionalumo problematikos spektras leidžia naujai pažvelgti įvėlyvosios Meko kūrybos pasaulėvaizdį. Straipsnyje nagrinėjami keli Reminiscencijų bei Dienų raštų eilėraščiai, keletas filmų. Lietuviškas (Semeniškių) kaimas ir Niujorkas atsiveria kaip dvejopą tapatybę formuojantys dėmenys. Jų sąveika atsiskleidžia per pasaulio stebėjimą ir jo daiktus, susitikimų ir pokalbių, vaikščiojimo ir kito judėjimo terpėje. Visa tai įgyja vaizdo bei kalbos fragmentacijos ir kitą, nuo vietos savimonės neatsiejamą, modernistinę formą. Regioninė tapatybė Meko pasaulėvaizdyje iškyla kaip (meta) fizinė jėga, skatinanti ieškoti savęs dabartyje, jau bešaknėje, bet per daiktus, vaikščiojimą ir pokalbius kuriamoje erdvėje. In one of the movies of Jonas Mekas Semeniškiai is named as the centre of the universe. The human relation with that place opens out through the duplicating prism of view. It becomes a pretext to discuss double "I" identity of poet and filmmaker, in which consciousness of place and speech, experience of an "other" is particularly significant. With reference to thoughts of David M. Jordan and Frederick Bracher, Mekas' "I" opens out as a presence of regional author in in-between world, and the analyzed texts highlights the integrity of different regional cultures. Philosophical hermeneutical conception of regional identity (Andreas Luckner and others) is very important for the analysis of Mekas texts marked by cultural phenomenon. One of the most important poetical buttresses while talking about modernistic spread of regional identity is Semeniškiu idiles. Semeniškiai and poetical relation with that place open out as Lithuania's or just as Lithuanian country's metonymy. Problematic spectrum of regionalism allows having a new look at the worldview of late Mekas oeuvre. The article analyses several movies and some poems from Reminiscencijos and Dienų raštai. Lithuanian (Semeniškiai) village and New York opens out as components which mould double identity. Their interaction reveals through observation of the world and things in it, in the environment of meetings and conversation, walking and other motions. All this takes the form of image and language fragmentation and the modernistic form which is an integral part of local self-awareness. Regional identity in Mekas' world-view arises as a (metha)physical power, which encourages to search for yourself in already rootless present, where the space is created through things, walking and conversations

Research on the links between Lithuanian literature and the Scripture is one of the most productive opportunities, as Lithuanian poetry externalizes much of the philosophical – religious elements. The birth of Lithuanian written language coincides with the spread of Christianity, the demand for religious writings in national language was a major impetus in triggering the formation of the general pattern of Lithuanian written culture, and creation (or at the beginning – just re-creation) of literary works. This study aims to reveal the specifics of devotional experience and the spread of universal biblical truths in contemporary Lithuanian literature, researching the texts of the youngest poets’ generation for the features of apocalyptic feelings in order to reveal the organic (not intellectually designed) religious attitude of the modern man towards the world. The perception of apocalyptic world is characterized by the author’s position as a prophet; symbolic numbers and images, taken from the Scriptures; duality of space and time, containing negative perception of the Present and perfect vision of the Future, and new approach to fragments of the Scripture, making them closer to the present. Historical periods that are full of changes always inflame anxiety in the society. These emotions are particularly felt in literature, and especially – in poetry. It reflects the emotional state of not only one direct individual, but of the society as a whole as well. The strong flow of frustration, desperation and anxiety about the future broke through in the literature at the end of the twentieth-century, and even extended to the twentyfirst century. In poetry these emotions manifest a very strong spread of apocalyptic feelings, an accentuation of Doomsday signs, a change of values with blistering speed, a constant presence of the desperate state of searching for God, which is often culminated in a worship of a new

Straipsnio tikslas – išanalizuoti 'kairos' ir 'chronos' laiko kategoriją Leonardo Andriekaus (1914–2003) poezijoje. Šiam tikslui pasiekti analizuojama Andriekaus poezija rašyta 1955–1991 m., tačiau analizei imamos ne visos jo išleistos knygos. Andriekus išleido dešimt knygų, iš kurių viena rinktinė lietuvių kalba ir du rinkiniai anglų kalba. Straipsnyje analizuojami šeši rinkiniai ir rinktinė lietuvių kalba, gerai atspindintys analizuojamą problemą. Laikas skirstomas į dvi kategorijas, kuriomis nusakomas žemiškasis ir dangiškasis laikas. Žemiškąjį ir žmogiškąjį laiką vadiname 'chronos' laiku, o dieviškąjį laiką – 'kairos'. Dar kitaip 'kairos' laiką galime įvardyti kokybiniu laiku, o 'chronos' laiką – kiekybiniu (Тиллих 2000, 326). 'Kairos' laikas Andriekaus poezijoje sulaukia didesnio atgarsio nei 'chronos' laikas. „Sakramentalinio gyvenimo poezijoje“, kaip Andriekaus poeziją įvardijo Brazdžionis, bei „lietuviškoje histologijoje“, kaip ją įvardijo Maceina, kitaip ir negalėtų būti. Ją ištisai persunkia 'kairos' laikas, kuris žemės istoriniame laike susijungia su 'chronos' laiku per Kristaus įsikūnijimą. 'Kairos' laikas, būdamas akimirkos atitikmuo, apima žemės istoriją nuo jos sukūrimo iki laikai pabaigos. Akimirka reiškia kur kas daugiau nei kosminiai metai ar šviesmečiai. Amžinybė tarsi bus niekada nesibaigianti akimirka, kurioje sutalpinama viskas čia ir dabar: praeitis, dabartis ir ateitis. 'Chronos' laike šios tris dimensijos yra atskirtos savo laikiškumo: praeinamumo, esamumo ir būsimumo, o 'kairos' laike jos susilieja į viena, tapdamos akimirka arba amžinybe. 'Chronos' laiku Andriekus įpoetina žmogaus žemiškąjį gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Kairos time in poetry by Leonardas Andriekus receives more repercussion than Chronos time. "In sacramental life poetry", as Andriekus' poetry was named by Bernardas Brazdžionis, and "in Lithuanian Christology", as it was named by Antanas Maceina, that could not bc otherwise. It (poetry) is completely penetrated by Kairos time, which in the world's historical time joins with Chronos time with the help of the incarnation of Christ. Being an equivalent of a blink Kairos time bridges the world history from its creation till doomsday. A blink means significantly more than a space year or a light year. Eternity will be a never-ending blink, where here and now there is accommodated everything: the past, the present, and the future. In Chronos time all these three dimensions are separated by their temporality: transience, presence and forthcoming, whereas in Kairos time they coalesce into one entirety and become a blink or eternity. Throughout Chronos time Andriekus poetizes man's mundane life from his birth till his death.

Straipsnyje aptariama Valdemaro Kukulo asmenybė ir kūryba. V. Kukulas pristatomas kaip žurnalistas ir geros estetinės klausos kritikas. Eseistikos knyga „Eilėraščio namai" (1992) – viena gyviausių to laiko kritikos knygų – įtvirtino savitą mintį, kad eilėraščiai pirmiausia yra būsenos, dar iki tekstų, bet ir juose. V. Kukulas buvo kiek įmanoma sąžiningo (sau pačiam ir kitiems) mąstymo ir pedantiškos raiškos žmogus, labai smulkaus, labai suspausto, braukomo, taisomo rašto, neišlaisvinto. Išskirtinis V. Kukulo bruožas – buvimas su literatūra ir joje, dalyvavimas jaunųjų literatų likimuose, kritika, kartais ir be gailesčio. Poetui būdingas ir mirusiųjų literatūros žmonių liūdėjimas ir lydėjimas. Straipsnio autorė jautriai pabrėžia, su kokiu giliu įsiklausymu rašyta apie V. Daunį, Raimondą Jonutį, A. Verbą, Danutę Paulauskaitę, Eleną Mezginaitę. Autorė bando atsakyti į paties poeto keltą klausimą apie žmogaus sampratą. V. Kukulas nėra metaforų meistras, bet jų yra ryškių ir įspūdingų. V. Kukulas tarsi nebedalyvauja poezijoj kaip procese. Tik kažkokioj ypatingoj poezijos bendrybėj, bendrystėj, arti filosofijos, kultūros kaip žmogiškųjų galimybių ir negalimybių mąstymo. V. Kukulo poezijoje aiškiai matomas gyvenimo ir mirties lygtį išsprendęs Julius Janonis. Į V. Kukulo kontekstą dar reiktų įrašyti jo asmens sudėtingumą, bent kelias prieštarų dermes: geranoriškumą ir aštrumą, tvarkingumą ir jaunystės bohemiškumą, palikusį sunkių pėdsakų kūne, laisvės branginimą ir begalinį prieraišumą, ištikimybę tiems, kuriuos mylėjo, bendrą pasaulio mąstymą, savo prigimtinės šeimos degradacijos jutimą ir, nepaisant visko, prisirišimą prie jos.

Straipsnyje, naudojantis aprašomuoju, lyginamuoju, interpretaciniu tyrimo metodais, siekiama aprašyti gėlyno įvaizdžio simbolinę įvairovę ir galimas prasmės kaitos bei varijavimo priežastis XIX a. dainose. Iš visų topografinių tautiškumą ir religingumą išreiškiančių ženklų XIX a. išsiskiria gėlyno toposas. Rūtų darželis – jo vaizdinio refleksija – laikomas akivaizdžiausiu tradicinės kultūros daugiabalsumo pavyzdžiu. Pažymima, kad rūtų darželio simbolika turėjusi ir apsauginę reikšmę. Apsauga skiriama esminėms kultūros vertybėms. Senosios poetikos dainose tai vaisingumas, vėlyvosiose literatūrinio stiliaus – sielos nemirtingumas. Saugą garantuoja anapusinės galios. Teigiama, kad priešingai nei būsto ar baldų, rakandų, maisto ir aprangos, gėlyno apsauginė vertė nėra tiesioginė, o daugiau simbolinė – tai įvietinta atminties, sąmonės, tapatybės apsauga. Šią gėlyno prasmę paliudija tiek vėlyvosios dainos, tiek autorinė XIX a. pabaigos– XX a. pradžios kūryba. Autorės nuomone, vėlyvosiose anoniminėse, dažnai su nemenku moralizavimo prieskoniu dainose erdvės sakralumo samprata yra tarsi dvilypė: senoji imanentiška ir nauja transcendentinė. Jose kaip tik matyti pastanga tas dvi skirtingas sakralumo sampratas susieti, gėlyno augalus kildinant iš krikščioniškai pasaulėžiūrai sakralių centrų, o dabarties gėlyną siejant su idealiuoju, kadaise sukurtu bibliniu rojumi. Konstatuojama, kad taip kitados svarbiausiomis laikytos gyvybingumo ir vaisingumo apsaugos funkcijos dainose virsta dorovingumo imperatyvais. The subject of discussion is this article is the semantics and symbolic of the rue garden, established in Lithuanian literature and folklore of the 19th century. The texts are analyzed with regards to the ethnographic data, customs, and beliefs. Cultural and literary circumstances possibly determining the semantical change and aesthetic expression of the rue garden as a poetical motive in songs are discussed. It is noted, that the motive of the rue garden is used as a metaphoric expression of the supreme and the most relevant cultural values and ideas. Such significance and popularity of this motive are connected with symbolic meanings of the garden that have long since been entrenched in the folksong tradition. These include: 1) the garden as a space manifesting the maiden’s self-consciousness, self-expression and identity; 2) as a symbol of vital and reproductive powers, 3) as a sacred, magical space, the exceptionality of which is testified by the interpretation of the garden as a cosmic centre; 4) the growth of the garden as actualization of the sacralised viability and vitality, characteristic to the agrarian culture; 5) acknowledgment of the magic prognostic powers of the toponym; 6) the folksong motives describing the use of the garden’s plants for ritual veneration.

Augalų pavadinimai atspindi tautos pasaulėvaizdį, nes savo aplinkoje augančius augalus, tarp jų ir gėles, kiekviena tauta įvardija remdamasi tam tikrais per ilgą laiką susidarytais vaizdiniais. Todėl svarbūs yra gretinamieji semantiniai tyrinėjimai. Toks gėlių pavadinimų semantikos gretinimas lietuvių ir latvių kalbose atliekamas straipsnyje kalbiniu požiūriu. Toliau remiantis kalbine analize nagrinėjami trijų gėlių, lietuvių vadinamų katpėdė, katilėliu ir lūgne, ir jiems visiškai ar iš dalies ekvivalentiškų latvių kalbos pavadinimų kakpēdina, pulkstenīte ir ūdensroze vaizdiniai Janinos Degutytės (1928–1990) ir Artūro Guobos (g. 1932) eilėraščių vaikams cikluose. Pastebėtina, kad dažniausiai liaudies kalboje prigiję pavadinimai laikytini perkeltiniais, t. y. metaforomis. Metaforų pagrindą sudaro žmonių aplinkoje esantys daiktai, gyvūnai ir pan. – jų forma, savybės. Lietuvių poetės J. Degutytės eilėraščių ciklo „Piemenaitė karalaitė“(1982) eilėraščiai „Katpėdė“, „Katilėlis“, „Lūgnė“ ir latvių poeto A. Guobos eilėraščiai iš knygos Pienių pienas (Pienenu piens) (1978) „Sila zvani“, „Kakpēdinas“ ir „Ūdensrozes“ kuria įdomius ir savitus poetinius pasaulius. J. Degutytės eilėraščių semantika paremta vizualiniais ir akustiniais įspūdžiais, remiasi lietuvių mitologijos vaizdiniais, o A. Guobos eilėraščiai – žaismingesni, jie situacinio, kai kada peizažinio pobūdžio, tačiau abiejų poetų eilėraščių semantinį lauką didele dalimi nulemia lietuvių ir latvių kalbų išgalės, konkrečiai – augalų pavadinimų semantika. Flower names reflect the world-view of a nation as every nation names plants, including flowers, growing in its environment according to certain images that were formed throughout a long period of time. That is why comparative semantic investigations are important. Such comparison of semantics of flower names in Lithuanian and Latvian from the linguistic point of view is carried out in the article. Further, on the base of linguistic analysis, the images of three flowers (cottonweed, bluebell and spatterdock), in Lithuanian called katpėdė, katilėlis and lūgnė and their complete or partial equivalents in Latvian kakpēdina, pulkstenīte and ūdensroze are investigated in poem cycles for children by Janina Degutytė (1928–1990) and Arturs Goba (b. 1932). It is noted that established names in folk language are considered to be figurative, i. e. metaphoric. The ground of metaphors consists of things, animals etc., i. e. their forms, features, existing in peoples' environment. Poems "Katpėdė"(Cottonweed, Cat's-foot), "Katilėlis" (Bluebell), "Lūgnė" (Spatterdock) from a poem cycle "Piemenaitė karalaitė" (Shepherdess Princess) (1982) by a Lithuanian poetess Janina Degutytė and poems "Sila zvani" (Pinewood Bells), "Kakpēdinas" (Cottonwceds, Cat's-foot) and "Ūdensrozes" (Water Lilies) from a book "Pienenu piens" (Dandelion Milk) (1978) by a Latvian poet Arturs Goba create interesting and peculiar poetic worlds. Semantics of poems by Degutytė is based on visual and acoustic impressions, grounded on Lithuanian mythological images; whereas poems by Goba are more playful, of a situational character; however, the semantic field of poems by both poets is mostly predetermined by capabilities of the Lithuanian and Latvian languages, semantics of plant names in particular.

Straipsnyje, kuris parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2008 m. lapkričio 12–15 d. Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje Colloquium Balticum VIII Vilnense, pristatomas Lietuvoje mažai žinomas lei­dinys, parengtas vokiečių poeto ir filologo Johano Milijaus, išleistas 1568 m. Leipcige su sudėtine antrašte: Iohannis Mylii Libenrodensis, Poetae lau­reati, Cato Graecolatinus. Praecipua Christianae pietatis Capita. Mel#tai D. Andreae & D. Alexandri Chodcieuitiorum, illustrium magni Lithuaniae Duca­tus Equitum. Omnia in gratiam studiosae iuuentutis publicata. Cum Gratia & Priuilegio Caesareo. M. D. LXVIII. Gilinamasi į nedidelę leidinio dalį, apimančią LDK didiko, Trakų ir Vilniaus pilininko, Lietuvos ir Lenkijos didžiojo etmono Grigo Chodkevičiaus sūnų Andriaus ir Aleksandro, kuriuos tėvo dvare mokė ir į mokslus lydėjo tas pats J. Milijus, lotyniškus eilėraš­čius, aptariama jų tematika, santykis su kitais leidinio tekstais, stilistinės ypatybės, pateikiama pastebėjimų dėl imitacijos ir originalumo. Aptariamieji jaunųjų Chodkevičių tekstai iliustruoja lotynų kalbos, tikėjimo pagrindų ir krikščioniškos etikos įsisavinimo litera­tūrinėmis priemonėmis mechanizmą, būdingą XVI a. Europos švietimui. Kalbos mokymasis neatsiejamas nuo tikybos ir kasdieninio elgesio taisyklių; šios temos vyrauja Chodkevičių eilėse. Vis dėlto vienas kitas kūrinėlis nutolsta nuo religijos ir liturgijos, paliečia universalius gyvenimo dėsnius, minėtus Antikos iš­minčių, filosofų ir poetų. Straipsnyje pateikiama viena kita įžvalga dėl lietuviškos tematikos. Antai Andriaus Chodkevičiaus eilėraštyje Anacharsis Hannoni, su­kurtame kaip Cicerono Tuskulo disputųepizodo (Cic. Tusc. 5, 32, 90) parafrazė, galima regėti tuometinių lietuvių ir totorių papročių analizės, reikštos XVI a. publicistiniuose Mykolo Lietuvio, Augustino Rotundo ir kt. veikaluose, atgarsių. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į Erazmo Roterdamiečio redaguotų tekstų ir jo paties kurtų krikščioniškų parafrazių įtaką naujoms mokyklinėms parafrazėms. Didelę atspirtį ir paskatinimą poetiniam žaidimui teikė ir įvairūs sentencijų, ištarmių, bendrųjų motyvų iš antikinės ir krikščioniškos literatūros rinkiniai. Šiame straipsnyje ypač pabrėžiamas kai kurių eilėraščių pavadinimų panašumas į Georgo Majoro rinkinio SENTENTIAE VETERVM POETARVM, PER LOCOS COMMVNES DIGESTAE. Auctae et recognitae per GEORGIVM MAIOREM (Magdeburgi, 1537) „bendrųjų vietų“ pavadinimus, todėl keliama hipotezė, kad būtent šiuo rinkiniu naudojosi jaunieji Chodkevičiai. Kita vertus, Johano Milijaus redaguoti ir į graikų kalbą versti Ps.–Katono dvieiliai (labai populiarus visos Europos viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų skaitinys, pra­dedantiesiems lotynų kalbos studentams) taip pat pali­ko reikšmingą pėdsaką šių lietuvių didikų poetiniuose bandymuose. Trumpa nagrinėjamų kūrinėlių tema­tikos ir stilistikos apžvalga (pratęsta prie straipsnio pridedamuose prieduose) rodo abiejų autorių pažangą lotyniškos literatūros studijose (patikimai įvaldytos pagrindinės antikinės eilėdaros – hegzametras, pen­tametras, neskurdus žodynas, stilistinių priemonių bei apsiskaitymą liudijanti imituojamų šaltinių įvairovė), tačiau dar neskatina minties apie poetinio talento brandumą ir originalumą. Andriaus ir Aleksandro Chodkevičių eilėraščiai kartoja mokyklinės poezi­jos, jungiančios poetinį žaidimą su etikos ir tikybos mokslo pradmenimis, tradiciją, kuri atitiko tuometinio švietimo kryptį (docta et eloquens pietas), tačiau drąsesnio poetinio manifesto, savo talento pareiškimo, gilesnės moralinės ar teologinės polemikos juose negirdime. Nepasiekta ir Baroko epochai būdingos „krikščioniškosios parodijos“ subtilumo. Nepaisant to, šitokia kūryba žavi žaismingu, epigramiškai glaustu tikėjimo dogmų ir bendražmogiško elgesio taisyklių perteikimu, galbūt todėl neatsitiktinai buvo įtraukta į Jano Gruterio rinktinę Delitiae poetarum Germano­rum huius superiorisque aevi illustrium(Francofurti 1612). Klausimas, kodėl tenai perspausdinti Andriaus Chodkevičiaus eilėraščiai priskirti jo mokytojui J. Milijui, lieka atviras.

In this article the author discusses the inner link between Sri Aurobindo’s poetry, poetical criticism and his social and political work, which consists of a large project of the cultural Renaissance in India (Bengal in particular). In it the special feature of Indian mentality has been shown, its predisposition to assimilate foreign cultural tendencies and to put them on a basis of spirituality. According to Sri Aurobindo, spirituality is a very important link, which unites inner and outer human cosmos. As a main character in his poems and nation alistic ideology, woman or Goddess appears with tremendous s'akti power. This power works trough people, who serve their native country as to the Divine Mother. The principle of spirituality is manifold and permeates every sphere of human life. The author studies one verse „Lila“ and shows the symbolic, i. e. spiritual meaning of the terms used in it. She discusses place of love, aesthetic enjoyment and bliss in Sri Aurobindo’š poetics and worldview as well. The investigation shows that future poetry and life of the Hindus, according to Sri Aurobindo, must grow hand in hand with the inner spiritual growth towards full realization of the true Reality, identifying it with the soul of people and at the same time with the Self of the nation. Both should be developed in a long course of evolution.

The title has an evident rhetorical pragmatics. It does not merely introduce or announce concrete concentrated information while presenting the theme, but also makes a memorable first impression; it affects, tempts, convinces, intrigues, surprises, shocks the addressee, makes him laugh, argues rhetorically and gives an aesthetic pleasure with the help of various rhetorical figures. The topic of the report is absolutely novel, the titles of Lithuanian works of poetry and prose for children are being analysed in the aspect of rhetoric for the first time. The title is presented as an important part of work that characterizes the whole piece of writing and influences one's choice and as a separate rhetorical work which has its independent value, reveals the essence and affects the reader. Titles in children's literature are extremely catchy; they are like small advertising posters full of colourful rhetorical decoration elements. An author puts a lot of his imagination into them, by playing with the semantic, grammatical and phonetic sounding of words. Wordplay is based on the psychological aspect trying to get closer to the mindset of the - addressee and to wake his/her imagination. Besides the diminutives and metaphors very much enjoyed by children, there are rhetorical figures - extremely effective devices for evoking interest, making a direct contact with children which contains warm communication and close emotional bond. It is discussed which of the rhetorical figures are the most successful when trying to attract the reader's attention, to speak to a child's heart and to involve him subtly into reading. Rhetoric figures under the investigation are mixed with tropes (metaphors of different kinds) and because of that their effect is even stronger. Our small readers prefer titles including consonances of tropes and witty grammatical words.

Straipsnio objektas – teorinė epigramos raida ir šio žanro kūrinių meninės raiškos ypatumai, būdingi XVIII amžiaus poetinei kūrybai. Iškeltos problemos sprendžiamos pirmiausia atskleidžiant epigramos sampratos sklaidą populiariausiuose Europos ir LK poetikose ir retorikose, parašytose XVI-XVIII amžiuje. Po to, remiantis jėzuitų ir pijorų spaustuvių leidiniais, aptariami būdingiausi epigraminės poezijos pavyzdžiai. Ši apžvalga parodė, kad XVIII amžiaus epigrama, iš esmės virtusi glaustu panegiriniu eilėraščiu, jau menkai beprimena antikinio modelio kūrinius, - jai nebūdingas ryškus satyriškumas, šmaikštumas, aštrumas. The subject of the article is theoretical development of epigram and peculiarities of artistic expression of this genre, characteristic for the poetic compositions of the 18th century. The problems raised are dealt with by highlighting the spread of the epigram notion in the most popular poetics and rethorics of Europe and the Grand Duchy of Lithuania, written in the 16th – 18th centuries. Next, on the basis of publications printed by the Jesuit and Piarist presses, the typical examples of the 18th century epigrammatic poetry are discussed. According to the survey of the theoretical development of epigram, it would seem that most of the authors of the 16th – 18th century poetics adhered to the theory of genres developed by Julius Caesar Scalliger. Scalliger’s statements were relevant to the literary theoreticians like Iacobus Pontanus, Iacobus Masenius, Mathias Casimirus Sarbievius, Iosephus Iuvencius and Filip Nereusz Golański. Some theoretical interpretations used to emphasize the poignancy of epigram; others stressed its brevity, yet none of them radically distanced themselves from the basic requirements presented by Scalliger. The survey of the 18th century epigrammatic poetry allows a conclusion that no classical epigrams following the pattern of antiquity were composed during this period. As peculiarities of Jesuit and Piarist epigrammatic poetry indicate, the epigrams tended to become simpler, turning into concise panegyric poems. Pronounced satire or poignancy is not typical of them. It is also important to note, that compositions of this genre used to be versified exclusively in elegiac distich.

Straipsnyje aptariamas Filipo Nereuszo Golańskio, pijoro, retorikos profesoriaus, darbas „O wymowie i poezyi“ (1786, 1788, 1808), kuris tiek lenkų, tiek lietuvių literatūrologų ir kultūros istorikų minimas kaip vienas iš reikšmingiausių Apšvietos laikotarpio teorinių darbų. Siekiama atskleisti, kur Golańskis pasirėmė kitų autorių – Aristotelio, Horacijaus, Juvencijaus, Skaligerio, Pontano-Buchlerio – darbais ir kur jis buvo originalus, kurdamas savą poezijos teoriją. Golańskio darbo struktūra rodo, kad autorius laikosi XVIII a. viduryje tebegyvavusios tradicijos, besirėmusios Aristotelio suformuluota koncepcija, kuri retoriką ir poeziją siejo abiems sritims keliamais vienodais uždaviniais (docere, movere, delectare). Antrajai daliai, kurioje nagrinėjami poezijos dalykai, būdinga tradicinė XVII-XVIII a. paplitusios mokyklinės poetikos sandara: pirmiausia apžvelgiamos bendrosios poezijos kategorijos (poezijos samprata, susiformavimas ir tikslas, vaizduotė, poetinio stiliaus ypatumai), po to pereinama prie konkrečių poezijos žanrų (epigramos, satyros, elegijos, odės, bukolikos) aptarimo. Atskiruose skyriuose komentuojama drama, herojinė ir didaktinė poezija. Golańskis, formuluodamas poezijos sampratą, nekalba apie teorijos vaidmenį, o svarbiausiu kriterijumi laiko vaizduotę. Tai novatoriškas žvilgsnis į poetinę kūrybą, leidžiantis kalbėti apie poezijos ir retorikos atskyrimą. Originalumu išsiskiria Golańskio suformuluota odės, vieno populiariausių Apšvietos žanrų, samprata. Čia ypač akcentuojamas odei būdingas ekspresyvumas, tačiau nesigilinama į struktūrą ar metriką. The paper discusses the work “O wymowie i poezyi” (1786, 1788, 1808) by Piarist and Professor of Rhetoric Filip Nereusz Golański, which is mentioned by both Polish and Lithuanian literary scientists and culture historians as one of the most significant theoretical works of the Age of Enlightenment. It attempts to reveal where Golański referred to the works by other authors: Aristotle, Horace, Iuventius, Scaliger, Pontanus-Buchlerus, and where he was original in creating his own theory of poetry. The structure of Golański’s work indicates adherence of its author to the tradition, which was primarily formulated by Aristotle and still existed in the middle of the 18th c., and which related rhetoric and poetry by the same tasks (docere, movere, delectare). The second part, which focuses on poetry, has a typical traditional structure of school poetics prevalent in the 17th–18th c.: it initially overviews the general poetry categories (poetry conception, formation and aim, imagination, peculiarities of the poetical style), and then passes to the discussion of the specific genres of poetry (epigram, satire, elegy, ode, bucolic). Individual chapters comment on drama, heroic and didactic poetry. When formulating the concept of poetry, Golański does not mention the role of theory but considers imagination to be the most important criterion. It is an innovative approach to poetry, enabling the separation of poetry and rhetoric. The definition of ode, one of the most popular genres in the Age of Enlightenment, formulated by Golański boasts special originality. Here, much attention is paid to the expressiveness of ode, while structure or metrics are hardly mentioned at all.

Straipsnyje, remiantis lyginamuoju komparatyvistiniu metodu, analizuojama Amerikos lietuvių poeto Kleopo Jurgelionio (1886-1963) kūryba. Autorė kelia uždavinį K. Jurgelionio meninę kūrybą analizuoti amerikietiškosios moderniosios poezijos bei platesniame kultūriniame kontekste. Aptariami europietiškojo „postimpresionizmo" ir amerikietiškojo imažizmo bendrumai. Pažymima, kad daug dėmesio K. Jurgelionis skyrė formaliajai išraiškai ir rėmėsi kalbos eksperimentais bei kalbotyrininko pastebėjimais. Jis pradėjo kurti savitą stilistiką, išnaudodamas tai, kas įkvėpė ir jo amžininkus Amerikoje. Teigiama, kad K. Jurgelionis buvo pirmasis poezijos, kurią lietuvių intelektualai vadino „objektyviąja", reprezentantas. Turint omenyje jo kūrybinį bendravimą su jaunaisiais Antrojo pasaulinio karo išeiviais, atsiliepimus į estetikos teoretikų nesutarimus, Jurgelionį galima laikyti grandimi, realiai susiejančia amžiaus pirmosios pusės amerikietiškojo modernizmo versiją su „lankininkų" kūrybinėmis aspiracijomis. Daroma išvada, K. Jurgelionis gali būti pristatytas tais pačiais žodžiais kaip ir T.S. Eliotas, kalbant apie jo virtimą konservatyviu intelektualu: stiprėjo jo pagarba religijai, bendruomenei, švietimui; jis stojo prieš žmogiškuosius individus nuvertinančias išskirtinumo teorijas, industrinį kapitalizmą, prieš egalitarinę demokratiją, visuomenės dorovę ardantį liberalizmą; skyrė elitą, intelektualinę viršenybę, regėjo vieną žmonijos išeitį – poreikį atkurti sugedusią Vakarų civilizaciją, tačiau atkurti susipažįstant su ja nuo pat priešaušrio. In this study Kleopas Jurgelionis's (1886-1963) poetry is analysed in the light of the direct influence of American literary modernism that it undergone. The possibility to assume East European literary modernism as an individual and innovative poetic development as opposed to the adaptation of the Western literary models is also discussed. Jurgelionis' grotesque poetry, which renders the experience of exile, is considered an example of poetry reflecting the aspects essential to American literary modernism. For the first time, the attempt to compare the two Lithuanian literary generations in exile is made. The paper deals with common features of Jurgelionis' poetry and that of the writers called "žemininkai", who shared the same aesthetical attitudes and ideological beliefs represented in the publications of the literary magazine Literatūros lankai.

Straipsnyje sekant tautosakines stilizacijas apkimbančio simbolistinio antsluoksnio radimąsi, aptariama maironiškosios ir tautosakinės poetikos sąveika su poetus patraukusiu simbolizmu bei paties simbolizmo grynumas. Lietuvių poezija antrajame XX a. dešimtmetyje juto du traukos polius: tautosakinės tradicijos ir Maironio poezijos. Sekimų Maironiu bei tautosakinių stilizacijų ypač gausu ankstyvuosiuose B. Sruogos tekstuose. Apie 1912 m. išryškėja tautosakinės ir maironiškosios poetikos takoskyra: tradicinis darželis, rūtos, žirgas, bernelio laukianti sesutė Maironiu sekant parašytuose eilėraščiuose įgauna kitos kokybės bruožų: didvyriškos Lietuvos peizaže eilėraščio subjektas prabyla apie atsakomybę, liūdesį dėl tautos vargų. Maironiškieji eilėraščiai pasižymi kur kas sudėtingesne kompozicija, rimavimo sistema, ritmika. M. Vaitkaus poezijoje tautosakinės ir maironiškos poetikos sankryža turi daugiau atsišakojimų – juos lėmė gausūs sekimai (Lermontovu, Heine, Goethe, Puškinu ir kt.). F. Kiršos ir A. Lasto poezija bene mažiausiai rėmėsi į folklorinę tradiciją. Šie poetai ieškojo simbolinio žodžio įreikšminimo. Iš esmės visi į simbolizmą krypstantys poetai mėgino susiformuoti kiek įmanoma individualesnę leksiką, kurios pagrindas pirmiausia turėjo būti įlydytas natūralioje kalboje. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, simbolio prasmė nebuvo išsikristalizavusi, išgryninta. Simbolizmas, ar veikiau nesugebėjimas pasiekti jam būdingos ir būtinos sugestijos, poetams kišo koją – mėginimai kiekvienu žodžiu atverti pastoviuosius būties matmenis neretai baigdavosi prasminiais nuostoliais. The present article analyses marginal texts of Lithuanian symbolists and portrays the interaction between folklore, Maironis's poetics and the oncoming symbolism in the second decade of the 20th century. The assimilation of folklore stylistics was often stereotyped. The symbolists gave much of their attention to the melody of their language using diminutives absorbed from the early folklore poetry. There were, however, attempts to avoid epigonism and create contextually distinctive neologisms. Syllabic metres typical of folklore were transformed by applying the law of syllabic-accentual verse. More innovations can be found in the poetry attributed to symbolism.

Darbas sudarytas iš dviejų dalių: autorės verstos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Poetikos“ ištraukos „Apie tobuląją poeziją, arba Vergilijus ir Homeras“, ir autorės analitinių svarstymų apie šį Sarbievijaus veikalą bei publikuojamą ištrauką. Teigiama, kad tobuląja poezija pavadindamas epą ir skirdamas jam didžiausią savo teorinių samprotavimų dalį, Sarbievijus paklūsta renesansinei nuostatai aukščiausiu poezijos žanru laikyti epinę kūrybą. Pažymima, kad Sarbievijus savo teoriją grindžia epinės poezijos tobulumo, kurį geriausiai iliustruojanti Vergilijaus poema, įrodymais. Pabrėžiama lotyniškai rašiusio poeto Vido įtaka, teigiama, kad jo „Kristiada“ Sarbievijui buvo svarbi pirmiausia kaip krikščioniško epo pavyzdys, rodantis, kaip galima išnaudoti ne tik iš antikinės poezijos, bet ir iš Šventojo Rašto pasisemtas galimybes. Galimybių teoriją Sarbievijus pradeda dėstyti ir savo knygoje „Apie epo invenciją ir dispoziciją". Lygindamas Antikos poemų ir Biblijos tekstų teikiamas galimybes, Sarbievijus pirmenybę be išlygų teikia pastariesiems. Daroma išvada, kad Sarbievijaus cituojamų ar primygtinai siūlomų kaip sektini pavyzdžiai autorių pasirinkimas rodo ne vien jo literatūros teorijos prioritetus, bet galimai turėjo įtakos ir paties Sarbievijaus poetinei kūrybai. Teigiama, kad todėl ir tobulos poezijos sampratą grindžiantys autoriaus teiginiai atrodo išsiveržiantys iš epo žanro ribų ir atveriantys naujas galimybes jo lyrinei bei epigraminei poezijai nagrinėti. The publication features an extract from translation of De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus, "De inventione et dispositione epica" by Mathias Casimirus Sarbievius's (1595-1640) and an introductory article. De perfecta poesi constitutes the largest part of Sarbievius's Poetics and discusses almost all the problems of epic poetry. Sarbievius's theory of epic reflects the predominant attitude in the Renaissance formulated by Marco Girolamo Vida. As opposed to Aristotle, who values drama most, Sarbievijus gives preference to the epic and regards Virgil as the best epic poet, better than Homer. In the chapter "De inventione et dispositione epica" Sarbievius presents his theory of "possibilities", which he derives from the literature of antiquity and some Christian sources. Sarbievius' views on the theory of the epic, his works of poetry and, most interestingly, lyrical pomes and epigrams are heavily influenced by the Renaissance humaniste and Neolatin poets quoted in De perfecta poesi and referred to as theorists of the epic. The comparison of Vidas's Hymns (10, 11, 22) and Sarbievius's Epod. 4, 6, 9, Epigr. 9, Od. IV. 7 etc. make the links between their poetry obvious. Furthermore, the comparison of In Canticum Canticorum Salomonis Commentarius by Martin Antonio Del Rio (1551-1608) with Sarbievius' epigrams that are paraphrases of the Canticle of Canticles reveals the links of priorities. This publication is the first original Lithuanian translation of "De inventione et dispositione epica" from Latin.

Straipsnyje interpretuojamas Jono Juškaičio eilėraštis „Vasaros kaitros“. Eilėraštis pradedamas įprastu, net sentimentaliu prašymu „mylėk mane“. Tačiau toje pat strofoje esantis „tik šiandien“ kuria intrigą, adresatą verčia suklusti, eilutė tarsi sustabdoma. Atrodo, kad būtent čia pereinama į užkoduotą poetinę kalbą. Aptariant J. Juškaičio eilių poetiką, itin akcentuotinas kalbėjimas vaizdais. Eilėraštis „suvertas“ iš atskirų, iš pirmo žvilgsnio – labai atsijusių, vaizdų (miniatiūrų). Tapybiškais potėpiais, turtinga spalvų palete (eilėraštyje spalvos paminėtos 18 kartų) perteiktas gamtos stichijų, gyvūnų, augalų ir žmonių pasaulis. Netikėtas žodžių junglumas sudėlioja neįprastus minties akcentus, veda į asociacijų brūzgynus („rudi vaikai“, „topolių sidabras, toks didelis“, „laukų lelija žiedo viduriu nustebus nuo savo buvimo“ ir kt.). Šviesos ir tamsos žaismas implikuoja žodžio dviprasmybių žaismą. Nežemiško, stebuklingo, intensyvaus švytėjimo įvaizdis eilėraštyje yra atraminis. „Švytinčių“ žodžių ir jų junginių eilėraštyje net penkiolika, o jų prasminis ir ypač emocinis krūvis labai didelis. Eilėraščio pavadinimas „Vasaros kaitra“ provokuoja suvokėją ieškoti tekste kaitrumo, gyvenimo ir meilės grožio, vidurvasario pilnatvės, visiško asmenybės išsiskleidimo ir potroškių išsipildymo atšvaitų. Didžioji meilė – tai beveik transcendentinė akimirka, ryškiai apšviečianti būtį. Eilėraštyje atkuriama atsisveikinimo situacija; tai vyksta po koplytstulpiu, taigi ypatingoje, šventoje vietoje. Tokiu būdu atsisveikinimo aktas sureikšminamas, tampa beveik sakralus. Love lyrics by Jonas Juškaitis are discussed through the interpretation of poem Summer Heats (from collection Blue Violet Lightens up the Destiny, 1972). The article reveals multi semantic nature of the poem and extols the power of Juškaitis' poetical word. The images of the poem are created with the help of unexpected word combinations and their connotated forms. The images of lightening and blossom are developed in the interpretation.

Straipsnių cikle analizuojami Nijolės Miliauskaitės eilėraščiai iš rinktinės „Sielos labirintas“ (1999), kurią galima perskaityti kaip vieną (ir vientisą) keturių dalių knygą, savotišką poetinį romaną. Labirinto metafora čia reiškia ne tik žmogaus klaidžiojimą gyvenimo keliais, bet ir „centro“, vertybių, atramų, esmės ieškojimą. Pirmoje rinktinės dalyje „Uršulės S. portretas“ kuriamos veikėjos, nepritampančios prie tikrovės, silpnos ir beginklės, paveikslas, „ilgėjimos“ praėjusio laiko leidžia Miliauskaitės poetinę pasaulėjautą sieti su romantizmu. Antroje dalyje „Namai, kuriuose negyvensim“ laikas dviplanis: įtampos lauką kuria stiprus dabarties ir praeities kontrastas. Stiprėja žmogaus išgyvenimų dramatiškumas. Dabarties žmogus vaizduojamas gyvenantis „sergančiame“ pasaulyje, kur vertybių sistema baigia suirti. Grožio, idealo pasaulis veriasi per atminties prizmę žvelgiant į praeitį. Trečioje dalyje „Uždraustas įeiti kambarys“ girdėti beveik nepakitęs, tik kiek nuosaikesnis poetės balsas. Varijuojami tie patys motyvai: praeitis, vaikystė, namai, miestas. Miestas jau nebėra toks katastrofiškas. Su vaiko, vaikystės tema siejasi naujas poezijos motyvas – neišsipildžiusi motinystė. „Širdies labirintuose“ atsiranda naujas šilko įvaizdis, kuris siejamas su Rytų kultūra. Ekskursas Rytų kultūros, tautosakos, mitologijos link Miliauskaitės poezijoje nėra atsitiktinis. Yrant Vakarų kultūros atramai krikščioniškai moralei, atspirties taškų ieškoma kitur. Dėmesys kitiems kraštams, kitoms kultūroms, kaip ir dėmesys tautosakai, mitologijai – sąlyčio taškai su romantine pasaulėjauta. First part of the article addresses the first collection The Labyrinth of The Spirit. The most important motifs of Miliauskaitė's poetry – the world of nature and that of culture as well as search for one's home – have been discussed. The second part of collection titled The Home Where We Will Not Be Living is a sore statement denoting the absence of possibility to have shelter in a hostile and contradictory world as well as bringing Miliauskaitė's poetical sensation closer to the poetical understanding of the "generation of the humiliated" (A. Mackus, L. Sutema). The closing part of a series of articles on Miliauskaitė': poetry collections. An excursus towards the Eastern Civilisation has been discussed in detail. The focus on the Eastern Civilisation, folklore and mythology is denominated as a manifestation of her romantic disposition.

Straipsnyje aptariama Sarbievijaus veikalo dalies „Characteres lyrici“ ištrauka, bandoma apibrėžti jos vietą Sarbievijaus „Poetikos“ kontekste . Pirmiausia aptariama pati „Poetika“, pažymint, kad šis Sarbievijaus veikalas skiriamas prie didžiųjų koncepto poetikų, kuriomis XVI amžiuje suformuluota barokinė koncepto teorija. Konstatuojama, kad „Characteres lyrici“ Sarbievijus išdėsto teorines lyrikos koncepcijas, nurodo lyrinės išraiškos požymius, pagal retorikos pavyzdį klasifikuoja lyrinę fikciją. Mėgindamas apibrėžti lyrinę invenciją, atskirdamas ją nuo kitų poezijos žanrų, Sarbievijus kaip pagrindinį būtent lyrikai būdingą požymį nurodo su kasdienybe nesusijusių dalykų vaizdavimą. Autorės manymu, Sarbievijaus - lyriko ir aistringai pagarbaus Šventojo Rašto poetinių tekstų vertintojo - asmeninis požiūris kertasi su teoretiko bei dėstytojo griežtai brėžiamomis taisyklėmis ir žanrų klasifikacijomis, nes jaučiamas susižavėjimas ir net savotiška egzaltacija, su kuria „Characteres lyrici“ pabaigoje Sarbievijus aukština biblinių tekstų poetiškumą. Daroma išvada, kad „Characteres lyrici“, nors ir likę neužbaigti bei gal ir nepakankamai argumentuojantys paties Sarbievijaus taikytus lyrinės poezijos principus, yra svarbi bei neatskirtina nuo Sarbievijaus poetikos visumos dalis, kurioje atkartojamos ir kitose dalyse gvildenamos problemos, o šios dalies neužbaigtumą galėjo lemti ir asmeniškas autoriaus požiūris į nagrinėjamą medžiagą, neleidęs į taisykles sprausti pavyzdžių iš Šventojo Rašto. This publication includes an extract from translation of Mathias Casimirus Sarbievius's Characteres lyrici, sive Horatius et Pindarus and introductory article. Characteres lyrici constitutes a part of Sarbievius's Poetics, the better-known part of which is De acuto et arguto. The translation from Latin original into Lithuanian is being published for the first time. The article deals with the importance of this passage in the context of the whole Poetics. Many researchers have noticed the connections between Sarbievius's theory and his poetry. Lyrics was the favourite and the most productive genre of Sarbievius as a poet, but disproportion exists between uncompleted Characteres lyrici, involving lyric theory, and very rich lyric poetry of Sarbievius. But the main postulates of this chapter concerning divine genesis of poetry, furor poeticus, miraculousnes of lyric invention and also the use of classical examples, which were adopted by Sarbievius in his lyrics as well, link Characteres lyrici with the theories laid out in the other parts of his Poetics.

Straipsnyje, pasiremiant aktualiomis teorinėmis ir kritinėmis literatūros tyrėjų įžvalgomis, analizuojamas A. Marčėno eilėraštis „Adventas“. Kūrinyje derinama oratorinės ir meditacinės lyrikos patirtis: kalbėtojas kreipiasi į visus ir tuo pat metu į save patį. Sugebėjimas sklandžiai eiliuoti Marčėnui sudaro didžiąją poezijos meno dalį. Tą rodo straipsnyje pateikiama eilėraščio pirmojo posmo metroritminė schema, pažymint moteriškus ir vyriškus rimus. Meditacinis ir agitacinis eilėraščio kalbėjimas ritmizuotas jambu, atskleidžiančiu platų intonacinį eilių diapazoną. Imperatyvas „Užmiršt, užmiršt“, kuris žiedinės kompozicijos būdu atveria ir užveria eilėraštį, žymi idėjinę eilėraščio ašį ir kalbėtojo būseną. Eilėraštyje plėtojant Dievo užmiršto pasaulio temą, nakties ir žiemos figūromis akcentuojamas pabaigos laikas, kuriam suteiktos nykimo ir negyvenimo reikšmės. Eilėraštyje aiški Marčėno poezijai būdinga vektorinė laiko samprata (chronologinė kartinių įvykių tėkmė), kuri net tokias tautosakoje įprastas cikliškumo nuorodas kaip diena ir naktis, žiema ir vasara pajungia negrįžtamumo ir nykstamumo dėsniui. Erdvės figūros eilėraštyje įteigia dar mitinių matmenų nepraradusį pasaulio modelį. Viena svarbiausių erdvinės horizontalės priešpriešų tekste – centras ir paribiai, kaip šventumo ir profaniškumo santykis. Atsiskleidžiama žemininkams būdinga namų praradimo, tremties, kaip egzistencinės būtinybės tematika. Greta kitų eilėraščio kontekstų aptariamas pavadinime aktualizuotas Advento prasmių laukas, vedantis į tikėjimo/netikėjimo prieštarą, vertybių ir tradicijos transformaciją.

Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetinių kūrinių helėniškumas, nepaisant to, kad jis eiliavo tik lotyniškai, matomas iš kai kurių jo kūrinių temų, motyvų, įvaizdžių, turinčių atitikmenų senovės graikų ar žydų („Giesmių giesmė“) poezijoje. Nustatytas šio autoriaus graikų kalbos ir literatūros išmanymo lygis (tai pasiekiama tik ištyrinėjus jo teorinius veikalus) būtų labai svarbus poeto santykio su poezijos šaltiniais rodiklis. Sarbievijaus poezijos helėniškumą galima netiesiogiai gretinti su jo paties pastabomis apie graikiškąją poeziją, išsakytomis jo poetikos kurse „Characteres lyrici“ ir bendresnio pobūdžio veikale „De perfecta poesi“. Pirmajame cituojamus graikų autorių, iš kurių daugiausia išsiskiria Pindaras ir Anakreontas, meninio vaizdavimo bruožus galima įžiūrėti Sarbievijaus odėse ir epodėse, tačiau tvirtai konstatuoti sekimo, tarkime, Pindaru, faktą kliudo autoriaus polinkis jungti įvairias literatūrines tradicijas: graikiški elementai ištirpsta romėniškojoje ar vėlesnių autorių poezijoje, nekalbant apie panašius motyvus biblinėje literatūroje. Trumpa Sarbievijaus odėse minimų graikiškų vardų funkcijų analizė patvirtina glaudų ryšį tarp skirtinguose poetikos lygmenyse glūdinčių kelių kultūrinių tipų (helėniškasis tėra vienas iš jų) požymių. Antrasis iš paminėtų veikalų („De perfecta poesi“) liudija poeto aristotelišką požiūrį į epigramą ir siekimą būtent graikiškosios epigramos idealo, tačiau čia, kaip ir odėse, susipina kelių literatūrinių tradicijų elementai. Despite writing poetry exclusively in the Latin language, Hellenistic style of the poetry of Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Maciej Kazimierz Sarbiewski) can be traced in the themes of his works, motifs, images having their equivalents in the ancient Greek or Jewish (Giesmių giesmė, Hymn of the Hymns) poetry. The established level of command of the Greek language and literature by the author in question (it can be determined through examination of his theoretical works) would be a very important indicator of the poet's relation with the poetry sources. Hellenistic features of Sarbievijus' poetry can be indirectly compared with his own comments about the Greek poetry expressed in this poetry course Characters lyric and in the work of more general character De perfecta poesi. Features of artistic portrayal characteristic to the Greek authors, mainly Pindar and Anacreon, quoted in the first book can also be traced in the odes and epodes by Sarbievijus, but the fact of following, let's say Pindar, cannot be firmly stated because of the author's tendency of combining various literary traditions: Greek elements melt in the Roman or later authors' poetry, without mentioning similar motifs in the biblical literature. Brief analysis of the Greek names mentioned in Sarbievijus' odes confirmed the close relation between the features of several cultural types (while Hellenistic was only one of them) lying on different poetry levels. The second work (De perfecta poesi) testifies Aristotelian attitude of the poet to epigram and pursuit of the Greek epigram ideal in particular, but same as in odes, elements of several literary traditions intertwine.

Naujasis A. Marčėno eilėraščių rinkinys „Dėvėti eilėraščiai“ parodo, jog šio poeto kūrybai analizuoti nebetinka ankstesnės schemos: čia susilieja ironija ir dramatizmas, klasikos citatos, imitacija, stilizavimas ir kasdienė šnekamoji kalba, gražūs ir bjaurūs, sakralūs ir fiziologiški dalykai. Kūrėjas peoziją suvokia kaip nuolatinio virsmo būseną, žaidimą. O žaidime viskas įmanoma: svarbius dalykus galima paversti nesvarbiais, rimtus – juokingais ir atvirkščiai. Toks buitinės ir poetinės leksikos suliejimas, reiškinių hierarchijos atsisakymas, subtilia ironija persmelkta stilizacija – visa tai leidžia teigti, kad A. Marčėnas yra vienas ryškiausių postmodernizmo kartos poetų. The new A. Marčėnas' poem „The Used Poems" suggests an idea that the previously applied scheme is not suitable for works of this poet: here irony and dramatization, quotes from classics, imitation, pastiche and the daily language, nice and ugly, sacral and physiological things are interrelated. The poet perceives poetry as a state of constant transformation, a possibility of creative game. And a game makes everything possible: important things may be turned into unimportant ones, serious - into funny ones, and vice versa. Such fusion of everyday and poetic vocabulary, rejection of hierarchy of phenomena, pastiche transfused with subtle irony - all these distinctive features characterize A. Marčėnas as one of the most conspicuous poets of postmodernism generation.

Kuo literatūrinė epifanija išsiskiria iš kitų vaizdavimo būdų? Juk ne kiekvienas pavaizduotas akimirkos įspūdis ar keistas išgyvenimas yra potencialiai epifaniškas. Aštonas Nicholsas (A. Nichols) epifanijos savitumą detalizuoja taip: 1) akcentuojamas ne naujo dalyko pamatymas, o pažįstamo dalyko pamatymas naujai; 2) patyrimo platumas, viršlaikiškumas, paslaptingumas; 3) amžinybės pojūtis ir momento sureikšminimas; 4) epifanijos neslepia savyje apibrėžtos prasmės – tuo jos skiriasi nuo metafizinių poetų kalbos. Ar rėmėsi šiuo teoriniu pagrindu, rašydamas savąsias „Vizijas“ V. Mačernis? Kažin. Vis dėlto Europos vizionierių kūryba buvo jo pažįstama bei mėgstama: V. Mačernis deklamavo ir vertė Edgaro Po (E. Poe) eilėraščius; yra išvertęs Henrio Longfelou (H. Longfellow) „Angelų pėdsakus“; jo „Songs of Myself“ ciklo pavadinimas primena Dž. Kytso „A Song about Myself“; kaip anglistas, jis veikiausiai studijavo ir V. Bleiką. Tad galima kalbėti jei ne apie tiesioginę šių autorių įtaką V. Mačerniui, tai apie „Vizijų“ savaiminį įsiliejimą į naująją literatūrinės epifanijos tradiciją. V. Mačernio „Vizijos“ apima daugelį vakarietiškosios epifanijos aspektų. Būties traktavimu, išbaigtumu ir sistemingumu (paprastai kūriniuose pasitaiko tik epifaniški epizodai) jos bene artimiausios V. Bleiko kūrybai, kuriai net sunku taikyti epifanijos terminą, nes šis autorius tarėsi gyvenęs ne apreiškimo momentais, o nuolatinėje transformuojančios vaizduotės veikimo būsenoje, ir visą savo kūrybą laikė vientisa epifanija. Šis panašumas leidžia kalbėti apie bleikišką V. Mačernio „Vizijų“ ontologiją. Įvairialypis ryšys su Dž. Kytso, E. Po, H . Longfelou epifanijomis straipsnyje gvildenamas laiko bei erdvės transformacijų pagrindu. Jolanta Kriūnienė's article gives an analysis of links between epiphanies of the Western authors with V. Mačernis' "Visions". The first part reveals conception of V. Mačernis and W. Blake's two-side existence quality and ways of its expression. V. Mačernis' cycle in most aspects illustrates theories of the existence chain and the open centre formed by W. Blake and n principle of oxymoron related with the latter one. The second part of the article draws parallels between creative works by V. Mačernis, J. Keats, H. W. Longfellow, E. A . Poe.

In her article Audinga Peluritytė makes a survey of works of one of the most contemporary poets. Justinas Marcinkevičius created his works in rather complicated conditions of the second half of the 20th century, therefore pauses and aposiopesis are very important in his poems as they have formed

The article gives an analysis of poetics of play, showing how it enables to reveal space of the world outlook, development of the mythical world and the human consciousness, in what ways different problems are solved - for instance, unity of the Man and the Nature, mysteriousness of things, spirituality. Principles of S. Geda's poetic play will cover a play with analogies, paradox, colours, words. The folklore, stylised by peculiar plays, enables to establish the unique model of the figurative world.

Straipsnio išeities taškas – poeto K. Bradūno išpažintas smalsumas atrasti nedidelės skaičiumi lietuvių tautos bruožus, padėjusius išlikti istorijos pervartose. Straipsnio autorės teigimu, tuos bruožus – tautos kūrybiškumą, žemdirbiškumą ir valstybingumą – poetas yra aptikęs, į svarbiausius klausimus atsakęs eilėraštyje „Raitelių ir dainos baladė“ iš rinkinio „Donelaičio kapas“. Straipsnyje pateikiama eilėraščio interpretacija atskleidžia vyriškojo ir moteriškojo pradų kovą. Vyriškasis agresyvus, grėsmingas, nešantis mirtį žemei ir dangui, moteriškasis – globojantis ir raminantis, ginantis gyvybę. Analizuojamame tekste susikerta du pasaulėvaizdžiai: iš baladės ateina sapno iracionalumas, gyvybės ir mirties kova, požemio pasaulio atstovų galia ir banguoto ežero keliamas nerimas; iš dainos – ramybė ir švelnumas. Rūpestis ir globa yra santykio su pasauliu forma. „Raitelių ir dainos baladė“ yra įjungta į gyvybės ir mirties lygtį, sprendžiamą visame rinkinyje. Jame viešpatauja mirties, smurto ir naikinimo stichija, o mirtis pasirodo pačiais įvairiausiais pavidalais: makabriška, panaši į Užgavėnių kaukę, ar kaip nuotaka pačiame vasaros grožyje ir žydėjime, arba ją neša baladiški trys raiteliai. Ji siaučia nuo mitologinių laikų iki žaizdoto ir nukryžiuoto XX a. ir pasipriešinti jai gali tik kūryba. Greta su profesionaliąja kūryba egzistuoja liaudiškoji – dainų, pasakų, sakmių ir legendų pasaulis. Daugelį metų ieškojęs tautos buvimo pagrindų, poetas yra juos suradęs – tai piliakalnis ir sodyba, gyvybės salos naikinamame pasaulyje, ir daina, visados budėjusi lietuviškuose namuose. The point of the article – the confessed curiosity of the poet K. Bradūnas to discover a few features of Lithuanian nation, which helped to remain in the revolution of history. The author of the article states that these features - creativity, cultivation of agriculture and statehood of the nation – are discovered by the poet. He answered to the most important questions in the poem „Raitelių ir dainos baladė“ from the collection „Donelaičio kapas“.The article presents the interpretation of the poem, which reveals the battle between a man and a woman. The man is aggressive, threatening, brings the death to the earth and the sky. The woman protects, brings peace, and guards a life. In the analysed text, two worldviews collide: the ballad brings irrationality, battle of life and death, the power of the underworld representatives and the anxiety brought by the wavy lake; the song brings peace and tenderness. The concern and the protection is a form of the relationship with the world. „Raitelių ir dainos baladė“ is connected to the life and death equation, which is solved in the whole collection. There, the disaster of death, violence and destruction reign, and death appears in all kinds of shapes: macabre, resembling the mask of a carnival, or as a beautiful bride, who is carried by three handsome horsemen. It is raging since mythological times to the wounded and crucified 20th century. Creativity is the only weapon against it. Next to the professional creation exists folk – the world of songs, tales and legends. For many years the poet was in search of the foundation of the nation existence. He found it – it’s a hillfort and a farmstead, a song, which watched over the Lithuanian home in the ruined world.

Nors nemažai J. Baltrušaičio kūrybos aspektų (pаvyzdžiui, transcendencijos, amžinybės, paslapties temos) yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su pakylėtumo problematika, tačiau įvairūs tyrinėtojai, analizuojantys jo tekstus, jos neproblematizavo. Straipsnyje yra parodoma, kad ji pasireiškia tiek Baltrušaičio estetiniuose samprotavimuose, tiek jo poezijoje rusų ir lietuvių kalbomis. Autorė pakylėtumo poetiką daugiausiai analizuoja per tylos toposą ir išskiria du pakylėtumo tipus poeto kūryboje: „tuščią pakylėtumą“ (jo „ydingos begalybės“ elementas įsipaišo į „velniškumo“ paradigmą, ypač būdingą ankstyviesiems rusų simbolistams), pasireiškiantį nedidelėje Baltrušaičio rusų poezijos dalyje; ir religinį – plačiąja prasme. Būtent religinis pakylėtumas turi ypatingą reikšmę visoje jo poezijoje ir reiškiasi tiek per moralinės pareigos retoriką, suartėdamas su tragiškumo modusu, tiek per pamaldų „būties stebuklo“ išgyvenimą, priartėdamas prie grožio kategorijos paradigmos. Although many aspects of J. Baltrušaitis’ works (e.g., themes of transcendence, eternity, infinity and mystery) are directly or indirectly related to the problematics of the sublime, various researchers analyzing his texts haven’t problematized it yet. In this article, it is shown that it is present both in Baltrušaitis’ ideas of aesthetics and his poetry in Russian and Lithuanian languages. The poetics of the sublime here is mainly analyzed through the topos of silence. The author distinguishes two types of the sublime in his poetry: the "empty sublime" (its element of "bad infinity" makes part of the "diabolical" paradigm peculiar to early Russian symbolists), expressed in quite a small number of his poems in Russian, and the religious one – in the broad sense – that has a special meaning in all his poetry and, on the one hand, is articulated through the rhetoric of moral duty, thus approaching the mode of the tragic, and, on the other hand, it is disclosed through the prayerful feeling of "the miracle of being", thus drawing nearer the paradigm of beauty.