Epifanijos plastika ir dėsningumai : (V. Mačernis ir V. Bleikas, E. Po, Dž. Kytsas, H. Longfelou)

Kuo literatūrinė epifanija išsiskiria iš kitų vaizdavimo būdų? Juk ne kiekvienas pavaizduotas akimirkos įspūdis ar keistas išgyvenimas yra potencialiai epifaniškas. Aštonas Nicholsas (A. Nichols) epifanijos savitumą detalizuoja taip: 1) akcentuojamas ne naujo dalyko pamatymas, o pažįstamo dalyko pamatymas naujai; 2) patyrimo platumas, viršlaikiškumas, paslaptingumas; 3) amžinybės pojūtis ir momento sureikšminimas; 4) epifanijos neslepia savyje apibrėžtos prasmės – tuo jos skiriasi nuo metafizinių poetų kalbos. Ar rėmėsi šiuo teoriniu pagrindu, rašydamas savąsias „Vizijas“ V. Mačernis? Kažin. Vis dėlto Europos vizionierių kūryba buvo jo pažįstama bei mėgstama: V. Mačernis deklamavo ir vertė Edgaro Po (E. Poe) eilėraščius; yra išvertęs Henrio Longfelou (H. Longfellow) „Angelų pėdsakus“; jo „Songs of Myself“ ciklo pavadinimas primena Dž. Kytso „A Song about Myself“; kaip anglistas, jis veikiausiai studijavo ir V. Bleiką. Tad galima kalbėti jei ne apie tiesioginę šių autorių įtaką V. Mačerniui, tai apie „Vizijų“ savaiminį įsiliejimą į naująją literatūrinės epifanijos tradiciją. V. Mačernio „Vizijos“ apima daugelį vakarietiškosios epifanijos aspektų. Būties traktavimu, išbaigtumu ir sistemingumu (paprastai kūriniuose pasitaiko tik epifaniški epizodai) jos bene artimiausios V. Bleiko kūrybai, kuriai net sunku taikyti epifanijos terminą, nes šis autorius tarėsi gyvenęs ne apreiškimo momentais, o nuolatinėje transformuojančios vaizduotės veikimo būsenoje, ir visą savo kūrybą laikė vientisa epifanija. Šis panašumas leidžia kalbėti apie bleikišką V. Mačernio „Vizijų“ ontologiją. Įvairialypis ryšys su Dž. Kytso, E. Po, H . Longfelou epifanijomis straipsnyje gvildenamas laiko bei erdvės transformacijų pagrindu. Jolanta Kriūnienė's article gives an analysis of links between epiphanies of the Western authors with V. Mačernis' "Visions". The first part reveals conception of V. Mačernis and W. Blake's two-side existence quality and ways of its expression. V. Mačernis' cycle in most aspects illustrates theories of the existence chain and the open centre formed by W. Blake and n principle of oxymoron related with the latter one. The second part of the article draws parallels between creative works by V. Mačernis, J. Keats, H. W. Longfellow, E. A . Poe.