Search

Šiame straipsnyje tiriama paukščio vaizdinio sklaida ir simbolinės prasmės kraitinių skrynių puošyboje, remiantis Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus fondų eksponatais. Nagrinėjama paukščio vaizdinio struktūrinė sklaida kraitinių skrynių dekore, dažniausios kompozicinės schemos ir šio vaizdinio simbolinė raiška, pasitelkiant Baltų religijos ir mitologijos šaltinių medžiagą bei etnologų tyrinėjimus. Pagrindiniai žodžiai: vaizdinys, simbolika, kraitinė skrynia, kuparas, kraitkubilis, paukščių simbolika, polichrominė tapyba, Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros ir antropologijos rinkinių skyriaus fondai, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Of the 138 chests of drawers in the collection of the National Museum of Lithuania’s Department of Ethnic Culture and Anthropology, 35% bear the motif of a bird (25 chests and two coppers). The assumption that most of the chests of drawers are from Samogitia and Aukštaitija is confirmed. The hypothesis is put that birds on Samogitian chests of drawers are often part of the composition, mostly plants, usually in the same colours as the plant or the flower, and in this case it is quite difficult to recognise the birds and their species. This is confirmed by the artefacts in the National Museum of Lithuania’s ethnographic drawings, with some exceptions (30 ethnographic drawings with a bird image out of 1,000). Meanwhile, the slightly more contrasting decoration (brighter, with more expressive colours) of chests of drawers usually identifies the species of bird: usually a composition of chickens, roosters and hens, on both sides of a plant, often complemented by a pair of storks. Chickens, especially roosters, are associated with abundance and wealth in the decoration of chests of drawers, and the stork is also associated with abundance and fertility. Unfortunately, neither the National Museum of Lithuania nor the LIMIS system was able to detect the bird motif in chests of drawers from Suvalkija, Dzūkija and Lithuania Minor. Of course, it is not the final conclusion that there were no chests of drawers with a bird motif in Suvalkija, Dzūkija or Lithuania Minor. That will be confirmed or denied by visits to the collections of other Lithuanian museums. Keywords: image, symbolism, dowry chest, copper, dowry, bird symbolism, polychrome painting, Department of Ethnic Culture and Anthropology of the National Museum of Lithuania, sources of Baltic religion and mythology

Senosios Klaipėdos krašto šventvietės yra turtingų, dažnai puošniomis įkapėmis garsėjančių laidojimo paminklų šešėlyje. Šventas protėvių girias, kalvas, akmenis ir šaltinius iki šiol saugo paslapties skraistė, tačiau čia atgyja mūsų jausmai ir vaizduotė. Šiandien nėra kito, geresnio ir patikimesnio, būdo šventvietėms tirti, kaip tik analizuoti ir tarpusavyje derinti pranešimus apie archeologinius radinius, istorijos dokumentų, kalbos ir tautosakos duomenis. Nors visapusiški Klaipėdos krašto tyrinėjimai prasidėjo anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, XX a. 5-ajame dešimtmetyje pasikeitus gyventojams, jie ilgam apmirė. Iš esmės nutrūko ir įprastas savaiminis sakytinės istorijos žinių, vietų vardų, pasakojamosios tautosakos perdavimas. Tarp XIX a. - XX a. pirmosios pusės rašytinių liudijimų ir šiuolaikinių krašto tyrėjų atsivėrė praraja, kurią įveikti galima tik kruopščiu darbu su kartografine medžiaga ir rašytine istorija. [...] The ancient sacred places in the Klaipėda Region stay in the shadow of rich burial sites, frequently famous for their splendid grave goods. Sacred woods, hills, stones, and springs have hitherto been protected by a veil of mistery, however, in such places, our feelings and imagination come back to life. Presently, there is no better or more reliable way to investigate sacred places than to analyse and organise the information about the archaeological finds and the data of historical documents, language, and folklore. Even though comprehensive studies of the Klaipėda Region started much earlier than in the remaining parts of Lithuania, after its population had changed in the 40s of the 20th century, they stopped for a long time.The usual spontaneous transfer of oral history, place names, and folk narratives also ceased. Between the written records of the 19th through the first half of the 20th century and the contemporary explorers of the region, a gap opened up, which can be overcome merely by means of thorough work with cartographic materials and written history. [...]

Žvilgsnis į senovės Egipto civilizacijos istoriją -- Religijos ir mitologijos pasaulis -- Hieroglifinio rašto vaidmuo -- Valstybė, socialinė struktūra ir ūkininkavimo formos -- Kultūra, etika ir mokslas -- Estetika ir grožio samprata -- Meno formų savitumas -- Egipto civilizacijos laimėjimai. Greta seniausios šumerų vos jaunesnė egiptietiškoji civilizacija yra vienas svarbiausių pirmapradžių motininių Senojo pasaulio civilizacijos židinių. Jame išryškėjusios valstybingumo, socialinės organizacijos formos, sukurtas kultūros vertybių ir simbolių fondas, mokslo laimėjimai turi milžinišką įtaką vėlesnei pasaulinės civilizacijos istorijai. Daugelis lengva ranka senovės graikams ir romėnams priskiriamų kultūros laimėjimų iš tikrųjų formavosi dviejuose pagrindiniuose pietvakarinės Senojo pasaulio, t. y. Afro-Eurazijinės, civilizacinės erdvės židiniuose Šumere ir Egipte. Čia užgimusios civilizuoto gyvenimo formos, perėjusios per antikinės kultūros filtrus, tapo vėliau išsiskleidusių bizantinės, Vakarų Europos, islamiškos civilizacijų valstybingumo, religijos, socialinės visuomenės organizacijos, gyvenimo būdo, kultūros, mokslo, architektūros, meno formų ir daugybės kitų žmogaus būties aspektų pagrindu. Egiptietiškoji civilizacija savo gyvavimo tūkstantmečiais nuėjo ilgą ir duobėtą istorinės raidos kelią, kuriame buvo svaigių pakilimų, stagnacijos, nuosmukių ir gaivališkų kultūros pakilimo tarpsnių. Šios civilizacijos pavadinimas daugumoje Europos kalbų kilo iš senosios šalies sostinės Memfio antrojo graikiško pavadinimo "Aigyptos" (gr. Αἴγυπτος), o islamiški kraštai perėmė kitą asirietišką Egipto pavadinimą "Musur", iš kurio kilo dabartinis Egipto (Misr) pavadinimas musulmoniškose valstybėse. Sėkmingai egiptietiškos civilizacijos raidai neabejotiną poveikį turėjo patogi, izoliuota nuo išorinio pasaulio geografinė padėtis.

Mesopotamijos gamtinių sąlygų ypatumai ir šumerų civilizacijos ištakos -- Šumerologijos ištakos -- Šumerų kilmės problema -- Žemdirbystės savitumas -- Miestietiškos civilizacijos tapsmas -- Mitologija ir religija -- Rašto išradimas -- Socialinis ir politinis valdymo modelis -- Akadiečių užkariavimas -- Šumerų civilizacijos laimėjimai -- Šumerų meninės kultūros formos.

Straipsnio objektas – Maironio poezija, tiksliau, lyrika, nes stambesnių žanrų kūriniai nenagrinėjami. Tikslas – parodyti jos gilias sąsajas su senąja lietuvių tradicija (religija, mitologija, tautosaka). Metodas analitinis. Išvada turėtų būti akivaizdi straipsnį perskaičius: Maironio poezijoje apstu ne tik senosios tradicijos pavienių motyvų, bet ir ištisų temų, ir netgi savotiškų „poetinių rekonstrukcijų“ bei interpretacijų. Pažymėtina, jog daugeliu atvejų peržengiamos vien lietuvių ar baltų senosios tradicijos ribos ir ataidi indoeuropiečių ar net visos žmonijos senovę menantys vaizdiniai. Po Maironio citatų skliaustuose nurodomi leidinio Maironis1988 puslapiai. The object of this article – the lyricism of the Lithuanian patriarchal poet Maironis; particularly several more characteristic examples of it. The goal – to show its deep connection with the old Lithuanian tradition (religion, mythology, folklore). It seems that the poetry of Maironis is full of not only individual motifs of the old tradition, but whole themes and even peculiar "poetic reconstructions" and interpretations. Moreover, in many cases it goes beyond the limits of just Lithuanian or Baltic ancient traditions, but there are echoes of deeper Indo-European mythic images or perhaps even from the depths of human history. All this shows that this side of the Poet’s work still has not been sufficiently assessed and it truly deserves deeper analysis.

Šis straipsnis yra pirmas bandymas nuosekliai ir analitiškai peržvelgti visą turimą medžiagą, liudijančią apie sudėtingą senosios lietuvių religijos fenomeną, šaltiniuose vadinamą „Deivės“. Straipsnyje bandoma skelbtą bei archyvinę medžiagą ne tik sutelkti, bet ir pateikti šio fenomeno interpretaciją, remiantis šaltinių kritikos, filologinės hermeneutikos ir religijų istorijos bei fenomenologijos prielaidomis. Deivės čia suvokiamos ne kaip religinės ar pasaulėžiūrinės sistemos konstruktas, bet kaip XVI–XVII valstietiško pasaulėvaizdžio dėmuo. Apibendrinus šaltinių duomenis galima teigti, kad deivės – tai moterų vadovaujamas kultas, iš kurio vyrai nėra išskiriami. Nors Deivių garbinimu rūpinasi moterys, jame dalyvauja ir šeimos tėvas, šeimos motina mirdama Deives patiki savo dukterims. Daugelis senųjų reliktinių aukojimų turi bendruomeninį pobūdį. Kaimas susirenka į aukojimo vaišes dažniausiai lūžiniais metų momentais. Nesunkiai pastebimi chtoniniai ir vaisingumo motyvai: kiaulė, juodas paršelis, tamsūs apeiginiai drabužiai. Atskiro dėmesio verti galimi lunariniai motyvai. Treji devyneri aukojamos duonos gabalėliai gali būti siejami su mėnulio kultu. Deivių ambivalencija šaltiniuose atskleista itin ryškiai – jų aukurai yra sacrum telkiniai, itin pavojingi nepašvęstiesiems, jos baudžia neatliekančius apeigų, jos gali būti piktos ir kenkėjiškos be matomos priežasties, todėl reikalingos maldymo. Paplitęs ir svarbus Deivių kultas vėliau sunyko ir dingo iš liaudies atminties bei papročių. The present article is the first attempt to consistently and analytically review all available material testifying of the complex phenomenon of ancient Lithuanian religion, which is referred to as the 'Goddesses' in the sources. The article attempts not only to concentrate the published and archive material, but also to present an interpretation of this phenomenon based on the presumptions of criticism, philological hermeneutics and history and phenomenology of religion provided in the sources. Here the Goddesses are perceived not as a construct of religious or worldview system, but as a component of the peasant world perception in the 16th - 17th c. Having generalised the data of the sources, it may be stated that the Goddesses are a cult lead by women, from which the men are not excluded. Although women take care of the worship of the Goddesses, the father of the family also participates, the mother of the family at her death entrusts the worship of Goddesses to her daughters. Many old relict sacrifices are of communal nature. A village community usually gathers to a sacrificial feast at the breaking points of the year. Chthonic and fertility motifs are easy to note: a pig, a black piglet, dark ceremonial clothes. Lunar motifs are worthy of individual attention. Three nines of sacrificed bread pieces may be associated with the cult of the moon. The ambivalence of the Goddesses is revealed especially clearly in the sources: their altars are sacrum concentrations very dangerous to the non-consecrated; they punish those who do not perform the rites, they may be vicious and malicious without an apparent reason and therefore, require soothing. The widespread and important cult of the Goddesses has diminished and disappeared from the memory and customs of the people.

Žvelgiant šiuolaikinio žmogaus akimis, kaltūnai yra stipriai susivėlusių, nebeiššukuojamų ir nešvarių plaukų kuokštai, susidarę dėl antihigieninių sąlygų, nusistovėjusių prietarų ir baimių. Šiuo fenomenu ypač susidomėta Baroko ir Apšvietos laikotarpiais ir būtent iš to meto daugiausiai išlikę šaltinių, aiškinančių kaltūno priežastis bei gydymą. Svarbiausias motyvas, pastūmėjęs šio straipsnio autorę pasigilinti į egzotišką reiškinį, yra tai, kad kaltūnas laikytas išimtinai Lenkijos ir Lietuvos regiono liga. Galima netgi tarti kaltūną kažkuria prasme esant Abiejų Tautų Respublikos savasties išraiška. Jis taip pat neatsiejamas nuo religijos lauko ir polemikos tarp religinio (šiuo atveju – stebuklų knygų) ir mokslinio diskursų. Būtent per šį fenomeną galima išryškinti sekuliarizacijos arba šventybės anomalėjimo Lietuvos kultūroje procesą. Straipsnis pradedamas nuo šventybės ir anomalijų sąvokų aptarimo. Pastebima, kad lieka iki galo neaiškus perėjimas nuo pirmosios prie antrosios. Konkretus istorinis kaltūno fenomenas padeda bent iš dalies užpildyti šią spragą. Kartu pabrėžiama, kad šventybės anomalėjimas nebuvo vienpusiškai inicijuojamas tik mokslininkų, prie to prisidėjo ir vidinė šventybės patirties traktavimo krizė. Moksliniai leidiniai tik pratęsė ir užtvirtino hierofanijos simboliškumo demaskavimo programą, įvairius nuokrypius ėmė traktuoti horizontaliame lygmenyje ir priskirti anomalijoms. Susidomėjimas kaltūnu taip pat transformavosi: nuo stebuklo laukimo pereita prie entuziazmo grąžinti anomaliją į normalumo centrą arba tiesiog susižavėjimo egzotiška keistenybe. From the point of view of a modern man, a tangle of hair is tangled dirty hair impossible to comb which appear due to anti-hygiene conditions, conventional superstitions and fears. This phenomenon attracted a great deal of attention during the Baroque period and the period of Enlightenment. These were the periods that left the major share of sources on the cause and treatment of tangles. The key motive encouraging the author of this article to analyse this exotic phenomenon is the fact that tangles are considered the disease exceptionally characteristic of the regions of Poland and Lithuania. In a certain sense, tangles can even be interpreted as an expression of possessions of the Republic of the Two Nations. This phenomenon is also an integral element of religion and the dispute between the religious and scientific discourse. Namely this phenomenon can be used to highlight the process of secularisation in the Lithuanian culture. The article starts with the discussion of the concept of the holy and anomaly. The author notes that the transition from the first to the latter remains vague. The specific phenomenon of the tangle helps at least partially fill in this gap. The author also notes that the turning of the holy into an anomaly was not unilaterally initiated by scientists. The internal crisis of the interpretation of the holy contributed to this. Scientific publications merely continued the disclosure programme and started interpreting various deviations in the horizontal level. The interest in tangle also transformed.

Literatūros tyrinėtoja Greta Lisauskaitė aptaria išeivijos poeto Algimanto Mackaus (1932-1964) ankstyvąją ir vėlyvąją kūrybą, kurioje gilinamasi į dievoieškos temą – kontempliuojamas nesutikto ar / ir nesurasto Dievo vaizdinys. Mackaus poezijoje meistriškai supinami kultūriniai klodai – tautosakos ir religijos atspindžiai egzistencinėje žmogaus sąmonėje. Straipsnyje išryškinti svarbiausi aspektai, leidžiantys suvokti, kokią reikšmę šio autoriaus kūryboje turi Dievas, koks yra jų tarpusavio ryšys ir kaip tai skleidžiasi poezijoje. Be dievoieškos, poeto eilėse dar aptinkama vienatvės, ilgesio, abejojimo ir nusivylimo jausenų bei Tėvynės meilės motyvų. Literature researcher Greta Lisauskaitė reviews early and late work by the emigré poet Algimantas Mackus (1932-1964), poetry where he goes deep into the theme of the search for God, contemplating the not met and not found image of God. Cultural layers, folklore and religion, reflecting the consciousness of existential man, are intertwined in the poetry in a masterly way. The article notes the main aspects that allow for an understanding of what kind of importance God has in the work of Mackus, what kind of interconnection there is, and how it is revealed in his poetry. In addition to the search for God, the themes of loneliness, longing, doubt and disappointment, and feelings of love for the homeland, are also found in his work.

"Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedijoje" nagrinėjama etnologijos, antropologijos mokslo istorija ir metodologija. Supažindinama su mokslinių tyrimų tematika, sąvokomis, metodais, rezultatais. Knyga yra kartu apžvalga, mokslinė polemika ir tyrimų įžvalgos bei rezultatai. Nagrinėjami etnografinių regionų apibrėžimai, vietų savitumai, įvairių tautybių Lietuvos gyventojų savimonė, etniškumas ir tautiškumas, vietinių bendruomenių, šeimų socialiniai, kultūriniai bruožai - Lietuvos etnologijos, antropologijos istorijoje labiausiai tiriamos temos ir objektai. Atskleidžiami tarpdisciplininiai požiūriai. Penkiasdešimt įvairių Lietuvos mokslo tyrimų institutų ir universitetų mokslininkų parašė 101 straipsnį apie Lietuvos etnologiją ir antropologiją, Lietuvos žmonių tapatybės sąvokas, 36 biografijas. Darbas skirtas mokslo institucijoms, universitetų studentams, kultūros, švietimo organizacijoms, kultūros puoselėtojams. Elektroninis duomenų bankas internete (etnologijos.istorija.lt) iliustruotas autentiškais pasakojimais, filmais ir nuotraukomis. [...] The work represents a short introduction to the history of Lithuanian ethnology in the wider context of social and cultural anthropology. The relationship between ethnology and folklore is examined. [...] The basic aim of this encyclopaedia of Lithuanian identity is to examine aspects of the identity of the inhabitants of Lithuania and the history, achievements and present state of Lithuanian ethnology and anthropology. [...] From the interpretational interdisciplinary point of view the impact of local and global factors is studied by the use of comparative and other methods. Authentic ethnographic tales and discourses reveal details of the outside world through the thought and knowledge of our interviewees and this helps us learn about the reality which surrounds us. Authors are based in various Lithuanian research institutes and universities and have written over 100 entries dealing with concepts of Lithuanian identity. The work of researchers in associated fields within the humanities and social sciences complements the studies of Lithuanian ethnologists and anthropologists. The book is at the same time a survey, a polemic and a presentation of the insight and results of academic research. [...] The authors present their own views and the entries have been subject to minimal imposition of uniformity. This opus is designed for academic institutions, university students, cultural and educational organisations, those interested in culture, and tourists. This is the result of two and a half years of labour in a project, "National Identity: Comparative Prospects in Globalisation for Local Communities" (Registration No C-08017, No PMK-02/2010-AB July 2008-December 2010), sponsored by the Lithuanian Research Council's programme for promoting priority areas of Lithuanian academic research and experimental development, 2007-2010: "Preserving National Identity Under Conditions of Globalisation". A digital data bank (http://identitetas.mch.mii.lt; etnologijos.istorija.lt) is illustrated with authentic tales, laments, old ethnographic photographs and newly made films of Lithuanian people. Several entries in the electronic encyclopaedia have been translated into English.

Straipsnyje aptariama indų tradicinės estetikos specifiniai bruožai. Daugiausia dėmesio skiriama tradicinės estetikos ir mitologijos bei religijos ir filosofinės metafizikos sąveikai, nagrinėjama šių kultūros universumo sričių įtaka indų estetinio fenomeno tapsmui. Remiantis konkrečių estetinių fenomenų analize, atskleidžiama indų estetikos ir meno santykis. Aptariama indų grožio metafizikos ir meno sampratos ypatumai. Article discusses the theoretical and practical preconditions and specific features of Indian traditional aesthetics. In the first part, by focusing on the interaction between aesthetics and mythology, religion and metaphysics, the article exposes the positive influence of mythology, religion and metaphysics upon the development of aesthetics. In the next part, the article considers the relations of Hindu aesthetics with art. The analysis of aesthetical phenomena shows the essential interdependence of both. Finally, the peculiarities of the concepts of pulchritude and art in Hindu aesthetics are concisely discussed.

Analizuojant prūsų teonimą Kurka – Curche – ir šios dievybės kultą pirmiausia turi būti remiamasi dviem šaltiniais: 1) Christburgo taikos sutartimi (1249 m.) ir 2) Pabaltijo finų leksikos skoliniais – kurko, kurki. Simono Grunau ir Mato Pretorijaus bei kitų autorių veikaluose dievybės funkcijos ir garbinimas tėra autorių vaizduotės produktas, neturintis nieko bendra su tikrove. Prūsų Curche (Kurkë) yra germanizuota prūsų Kurkas (Kurkus) forma (stambiųjų galvijų dievas, t.y. tas, kurio žinioje galvijai; vakarų baltų *kurvas – jautis, bulius, *karvä – karvė). Lyginamosios mitologinės analizės metodais gautais duomenimis, kurie apibūdina rytų baltų, slavų ir kitų indoeuropiečių tautų apeiginę tradiciją, apibrėžiama tokia dievybės funkcijų kaita: 1) Vaisingumo simbolis – jautis karvių bandos šeimininkas (klajoklinio gyvenimo būdo laikotarpis); 2) derlingumo dievybė derliaus ariamasis galvijas (žemdirbystės laikotarpis). Dievybės kulto esmę lėmė Mėnulio ciklo apeigų sistemos reliktai, kurių šaknys siekė indoeuropiečių tautų bendros praeities laikus. The article presents a review of the mention of the Prussian deity Curche in the historical sources and the latest compositions on the Baltic [and not only] mythology and religion; a textual analysis of a fragment of the most ancient source Friedensvertrag zwischen dem deutschen Orden und den abgefallenen Preussen in Pomesanien, Warmien und Natangen, geschlossen unter vertnittelung des päpstlichen Nuntius und Assistenz des Bischofs von Culm (1249), in which the name of the god is mentioned, and also the genesis of interpretations of the latest period; a digest of etymological researches in to the theonym; a new hypothesis about the functions of the god and origin of its name, based on the graphic, linguistic, cultural-typological researches of cult and ritual conformity of the Eastern Baltic, Slavic and other IE tribes.

Garsiųjų mitologijos tyrinėtojų įžvalgos pernelyg daug reikšmės teikia baltų mitologijos ir religijos vietai indoeuropeistikoje. Mircea Eliadė teigia: „Baltų religija yra nepaprastai įdomi, kadangi per etnografiją ir folklorą pasireiškia ypatingas jos archajiškumas.“ Šią mintį praplečia Marija Gimbutienė: „Lyginamajai religijos istorijai lietuvių bei latvių tautosaka ir liaudies menas turi tokią pat vertę, kokią baltų kalbos turi indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai. Ikikrikščioniškasis sluoksnis čia yra labai senas, ir jis, be abejo, siekia priešistorę, bent jau geležies amžių...“ Algirdas Greimas pažymi senosios religijos reikšmę tautos išlikimui: „Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiaisiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos.“ Juolab stipri ir hierarchizuota religija buvo reikalinga baltų gentims konsoliduojantis į valstybę. Ir tik stebėtis tenka Lietuvos tvirtybe, atlaikiusia kryžiuočių agresiją, remiamą daugelio Europos krikščioniškų valstybių. Be tvirtos ideologijos tai būtų neįmanoma. Realiai baltiškosios religinės sistemos egzistavimu netenka abejoti struktūrizuota erdvė ir laikas, jų dalių paskirstymas atskirų dievybių globai sukuria žmogui saugumo jauseną, būtiną produktyviai veiklai.

Straipsnio objektas – archajinė senovės baltų apeiga – libracija (paprotys nupilti keletą lašų gėrimo, kraujo ar kito skysčio kaip auką dievams) ir jos palyginimas su apeigomis senovės slavų religijoje. Libacija, anot straipsnio autorės, buvo svarbi religinio kulto dalis. Straipsnio autorė teigia, kad baltų ir slavų protėviai šį ritualą atlikdavo dievų, deivių ir protėvių dvasių garbei, ko nors jų prašydami arba dėkodami už suteiktą pagalbą. Per ritualą liedavo midų, alų ir kitus skysčius. Aukodavo ir gyvūnų kraują. Ypatingais atvejais aukodavo žmones. Straipsnio autorė teigia, kad simbolinių libacijos liekanų – gėrimo ar skysto maisto nupylimas ant žemės valgant – Lietuvos konservatyvioje kaimo kultūroje išliko iki XX a. The Archaic Custom of Libation and the Slavic Religion/ According to written sources, ancient Balts and Slavs practiced libation, a ritual pouring out of mead, beer, animal blood or other sacral liquids in order to honor and make an offering to a god, goddesses, or ancestral sold. An important integral part of a religious cult, libation could signify ritual supplication or express gratitude for some kind of help. There were also instances of human sacrifice. A symbolic relic of libation is the pouring of a liquid on the floor, a custom that had been preserved in rural parts of Lithuania to the 20th century.

Straipsnyje, remiantis meno ir analitinės psichologijos sąveikos problemą gvildenančiais veikalais „Apie analitinės psichologijos ir poetinės kūrybos santykį“ (1922), „Psichologija ir poezija“ (1930), „Ulisas: monologas“ (1932), „Picasso“ (1932) aprašoma Jungo literatūros metafizika, aptariami kertiniai kolektyvinės nesąmonybės, archetipo konceptai. Jungas išskleidžia savo tyrimų kryptį, romantizmui artimas kontršvietėjiškas pažiūras ir vizijinio meno apologiją polemikos su Freudo švietėjiškomis nuostatomis fone. Jungas kategoriškai atskiria menininką kaip asmenį ir jo viduje glūdintį kūrėją, biografinį tekstą ir kūrybos tekstą, kūrinį ir kūrėją, kritiškai vertina bandymus paaiškinti kūrinį remiantis jo geneze ir individualia kūrėjo patirtimi. Simboliai Jungui yra neišreiškiamos idėjos, iki galo nesuvokiamos archetipų prasmės užuominos, perkeliančios į mitologinę plotmę. Simbolio supratimas neatskiriamas nuo meno ir kūrybiškumo identifikacijos klausimo. Ieškodamas universalumo individualiuose reiškiniuose Jungas įrašo kūrinius į įvairias tipologines sekas: istorines, estetines, psichologines. Kūrinio recepcijai reikšminga tai, kad kolektyvinės nesąmonybės manifestacijos, archetipai arba mitologiniai motyvai, perrengti šiuolaikiniais drabužiais, tampa sąmoningo suvokimo kompensacija, sugrąžina pusiausvyrą vienpusėms, todėl pavojingoms, sąmonės būsenoms. Estetikos ir socialumo sąsajomis Jungo literatūros samprata paradoksaliai įsirašo į klasikinės psichoanalizės paradigmą, kurioje meno kūrinys ir jo analizė yra epochos, autoriaus, savo amžiaus sūnaus dokumentas ir simptomas. Based on the books “Apie analitinės psichologijos ir poetinės kūrybos santykį” [On the Relation between the Analytical Psychology and Poetic Creation] (1922), “Psichologija ir poezija” [Psychology and poetry] (1930), “Ulisas: monologas” [Ulysses: a monologue] (1932), “Picasso” (1932) analyzing the interaction between art and analytical psychology, the article describes the metaphysics of Jung’s literature. Jung enhances the direction of his research, counter-enlightenment opinions close to the Romanticism and the apology of visual arts with Freud’s enlightening attitudes being in the background. Jung categorically distinguishes the artist as a person and his internal creator, the biographical text and the creative text, the work of art and the creator, and he critically evaluates the efforts to interpret a work of art based on its genesis and the creator’s individual experience. Jung does not see symbols as unexpressed ideas and hints transmitting to the mythological domain. The perception of a symbol is an integral element of the issue of art and creativeness identification. By searching for universality in individual phenomena, Jung classifies works of art into various typological sequences: historical, aesthetical and psychological. The fact that proves collective unconsciousness, archetypes and mythological motives in modern apparel become a compensation of conscious perception is very important for the reception of a work of art.

Straipsnyje nagrinėjamas baltų mitologijai labai svarbus ankstyvas fragmentas iš I a. po Kr. Tai žinomasis Tacito liudijimas apie aisčių garbintą deivę, kurios tapatinimas su vėlesnių šaltinių minimomis baltų Žemės dievybėmis visada kėlė ir tebekelia daug problemų, o universaliai Dievų Gimdytojai prilystančios mitologinės figūros vėlesniuose šaltiniuose nesutinkama. Tad straipsnio tikslas - pamėginti išsiaiškinti, kokiame kontekste Tacitas įvedė mater deum figūrą ir kokios lietuvių mitologijos realijos iš vėlesnių šaltinių atitiktų tą menamą kontekstą, kuriame Tacitas rado atitikmenį aisčių deivei. Darbe pasitelkiamas lyginamosios religijotyros ir religinis istorinis metodai, kuriais tikimasi kiek praplėsti galimo kalbėjimo apie aisčių mater deum lauką. Baltų mitologijos tyrinėjimuose yra įsitvirtinusi versija, jog Tacitas aisčių mater deum laikė Kibelės analogu. Straipsnyje nesiekiama įrodyti aisčių deivės tapatumo su Kibele, tačiau mėginama suprasti kokios priežastys galėjo paakinti romėnų informatorių joje atpažinti tuo metu Romoje labai populiarios Kibelės bruožus The article analyses a very important fragment of Baltic mythology from the 1st c. AD. There’s a well-known testimony by Tacitus about a goddess worshiped by the Balts, whose identification with the Baltic Earth goddesses mentioned in later sources has always aroused multiple problems. In later sources, a mythological figure equal to the universal Mater Deum does not occur. Thus, the aim of the article is to make an attempt to clarify in what context Tacitus introduced the figure of mater deum and what Lithuanian mythological realities from later sources could correspond to the imaginary context in which Tacitus found an equivalent of a Baltic goddess. The paper employs methods of comparative religious science and religious historical methods that are chosen in order to broaden the field of the possible exploration of the Baltic mater deum. A version has been fortified in the exploration of Baltic mythology that Tacitus regarded the Baltic mater deum as an analogue of the goddess Cybele. The article doesn’t seek to prove the identity of the Baltic goddess with Cybele, however an attempt is made to understand the reasons that could have induced the Roman informer to recognize the traits of Cybele, very popular at the time in Rome as the Baltic goddess.

Lietuvos kalvarijų Kryžiaus keliai priklauso prie Katalikų Bažnyčios liturgijos Pridedamųjų pamaldų apeigų arba dar vadinamų liaudies pamaldumo praktikų. Liaudies pamaldumo praktikos – tai kokios nors tautos etninės grupės ar jų kultūros religinės apeigos, susiformavusios Bažnyčios kalendorinių metų ciklo iškilmių, švenčių, minėjimų ir šventų vietų lankymo pagrindu. Tai Švč. M. Marijos valandos, Švč. M. Marijos kalbamasis ir giedamasis bei Švč. Jėzaus vardo rožiniai, Žemaičių Kalvarijos Kalnai, Kryžiaus kelias, Graudūs verksmai, Gedulinės valandos (psalmės), šermeninės giesmės bei gegužinės ir birželinės pamaldos. Prie jų priskiriamos Liturginiame maldyne neminimos šventų vietų, kaip Aušros Vartų, Šiluvos bažnyčios ir Apsireiškimo koplyčios, Kryžių kalno bei Vilniaus Verkių kalvarijų Kryžiaus kelių aplankymo apeigos, maldos ir giesmės. Prie nepaminimų yra Vilniuje Trijų Kryžių kalnas, kuris procesijomis maldininkų yra lankomas, atliekant įvairias apeigas bei meldžiantis ir giedant giesmes. Apie šį religijos fenomeną nekalba nei vienas Lietuvoje leistas liturginis maldynas bei giesmynas. Natūraliai kyla klausimas: ar Vilniaus Trijų Kryžių kalno kultas yra vietinės, ar atneštinės kultūros reliktas, kas autoriaus ir buvo pasirinkta tyrimo tikslu. Atliktas tyrimas atkleidė, kad Trijų Kryžių kalno kulto ištakos Lietuvoje yra atėjusios iš Šventosios žemės ir integravusiosios į Kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumą. Trijų Kryžių kalno kultas – tai domininkoniškoji Kalvarijų kryžiaus kelio pamaldumo kultūra, vienijanti Lenkiją, Lietuvą ir Latviją. Tyrimo rezultatai pagrindžia išsikeltą hipotezę, kad Vilniaus Trijų Kryžių kalno kultas yra ne mitologinės, tautosakinės, bet katalikiškos istorinių-geopolitinių ir bendrakultūrinių praeities bei dabarties įvykių atspindys The Lithuanian Calvary's Ways of the Cross are considered to be additional devotions of the Catholic Church liturgy or so called folk piety practices. The latter are religious rituals, which originated from festivals, holidays, celebrations or visits to the sacred places that take place during the liturgical year. Among them are the Hours of the Blessed Virgin Mary, the Žemaitian Calvary's Hills, the Way of the Cross, and various psalms, prayers, mournings, laments, rosaries, services, etc. Folk piety practices also include visits to the Hill of Crosses and Verkiai Calvary's Ways of the Cross, as well the following sacred places: the Gates of Dawn, Šiluva Church and Revelation Chapel. None of these are mentioned in the Liturgical Prayer-Book. The Hill of Three Crosses in Vilnius, although visited by praying, officiating and chanting pilgrims, is not described in any Liturgical Prayer-Book or Hymnal published in Lithuania. Therefore, the study raises the question of whether the cult of the Hill of Three Crosses in Vilnius is the relic of local or peregrine culture. Study findings revealed that the cult of the Hill of Three Crosses originated from the Holy Land and adopted the piety characteristics from the Calvary's Ways of the Cross. The cult of the Hill of Three Crosses is the Dominican Calvary's Way of the Cross piety culture, which prevails in Poland, Lithuania and Latvia. The study revealed that the cult of the Hill of Three Crosses in Vilnius is a reflection not of mythology or folklore, but present and past Catholic historic-geopolitical and unicultural events.

Straipsnyje nagrinėjamas mitologinis vaivorykštės vaizdinys bei su juo susiję siužetai lietuvių folkloriniuose naratyvuose. Atskirai aptariami ir analizuojami visi lietuvių kalboje žinomi vaivorykštės vardai – oro rykštė, orarykštė, laumės juosta, smakas, straublys ir kiti. Apibūdinamas vaivorykštės ryšys su atskirais lietuvių folkloro mitologiniais personažais – Dievu, laume, slibinu. Nagrinėjami ir tautosakoje fiksuojami pačios vaivorykštės veiksmai, kurie apibūdina vaivorykštės, kaip mitinio vaizdinio funkcijas, - visų pirma vandens traukimas iš vandens telkinių į dangų, o taip pat kartais pasitaikantis gyvulių ar žmonių įtraukimas. Analizuojama vaivorykštės, kaip mediatorės tarp žemės ir dangaus mitologema. Darbe aptariami ir tautosakoje atsispindintys reikalavimai žmonių elgesiui su vaivorykšte kaip sakraliu objektu (visų pirma dažnas draudimas nerodyti į ją pirštu). Straipsnyje aptariamas ir vaivorykštės motyvo įtraukimas į tam tikrus biblinio pobūdžio tautosakinius siužetus (pvz., į biblinį legendos apie pasaulinį tvaną siužetą populiarų lietuvių sakmėse ir kt.). Apibendrindama savo darbą, straipsnio autorė konstatuoja, kad vaivorykštė lietuvių folkloriniuose naratyvuose, dažniausiai atspindinčiuose senąjį pasaulėvaizdį, laikyta nepaprastu gamtos fenomenu, tikėta jos magiška galia. Vaivorykštė buvo suvokta kaip tarpininkė tarp gamtos objektų, dangaus ir žemės vandenų, kaip kosminė juosta. The article analyses a mythological image of the rainbow and related plots which are found in Lithuanian folkloric narratives. All names of the rainbow (oro rykštė, orarykštė, laumės juosta, smakas, straublys and others) used in the Lithuanian language are separately discussed and analysed. The relationship between the rainbow and different mythological characters of the Lithuanian folklore such as God, a hag and a dragon are described. The actions of the rainbow found in folklore are also analysed. They describe the functions of a rainbow as a mythological image. First of all, it pulls water from water bodies to the sky and sometimes swamps animals and people. A mythologeme of the rainbow as a mediator between the earth and the sky is analysed. The work discusses requirements reflected in folklore to people's behaviour with the rainbow as a sacral object (first of all, it is often prohibited to point a finger at the rainbow). Also, the article discusses an inclusion of the rainbow's motif to certain biblical folkloric plots (ex.: a biblical legend about the world-wide flood which is popular in Lithuanian stories and etc.). In order to sum-up the work, the author states that the rainbow was treated as a special natural phenomenon in Lithuanian folkloric narratives which usually reflected the old world-view. Also, people believed in its magic power. The rainbow was perceived as a mediator, a cosmic ribbon, between natural objects and the sky and water bodies in the earth.

Straipsnyje plėtojama lietuvių mitologijos ir religijos interpretacijų istorijos darbuose kritika. Siekiama atkreipti istorikų dėmesį į pozityvistinės tradicijos konservatyvumą ir didžiulį atotrūkį tarp istorijos ir mitologijos interpretacijų. Žvelgiant į lietuvių religijos ir mitologijos sampratą istorijos darbuose, atrodo, tarsi nuo XX a. pradžios mitologijos tyrimai nebūtų pažengę į priekį. Keičiasi tik primityvaus požiūrio prielaidos. Pozityvistinė lietuvių religijos samprata trukdo pažvelgti į tiriamą objektą iš šiuolaikinio mokslo pozicijų, įvertinti religiją kaip kultūros išraišką, atskleisti jos vietą istorijoje. Pasenusios ir diskredituotos mokslinės teorijos kartais tiesiog karikatūriškai iškraipo religinius faktus ir sukuria fiktyvų lietuvių religijos vaizdą. Straipsnyje apžvelgiama, kaip istorijos mokslo darbuose pateikiami duomenys „pagoniškų“ dievų klausimu; lyginamas mitologų ir istorikų požiūrio skirtingumas. Teigiama, jog išryškinus autentiškas religines formas, jas lyginant su genetiškai artimu indoeuropiečių religijų kontekstu, būtų prieita kitokių išvadų. Deja, tam trukdo metodologinis nesuderinamumas – šiuolaikinės indoeuropiečių lyginamosios mitologijos tyrimai atskleidžia sudėtingą socialinę ir religinę struktūrą, o tai prieštarauja pozityvistinei istorijos darbų nuostatai, jog lietuvių religija neturėjo nei socialinio, nei politinio vaidmens. Aptarus metodologines ir ideologines kliūtis, lemiančias primityvią lietuvių religijos ir mitologijos sampratą istorijos darbuose, svarstoma, kokia yra istorijos ir mitologijos mokslų bendradarbiavimo galimybė. This article develops the criticism of the interpretation of Lithuanian mythology and religion, provided in historical works. It is sought to draw the attention to the conservativeness of the positivist tradition and the large gap between the interpretations of history and mythology. Looking at the concept of Lithuanian religion and mythology in historical works, it seems as if the mythology research has not been improved since the early 20th century. Only the assumptions of the primitive approach are changing. The positivist concept of Lithuanian religion does not allow to see the research object from the perspective of modern science, to evaluate religion as a form of culture and to discover its place in history. The old-school and discredited scientific theories sometimes transform facts about religion into a caricature and create an artificial view of Lithuanian religion. This article reviews, how data on the issue of "pagan" gods is presented in scholarly works of history and compares the different approaches of mythologists and historians. It is stated, that once the authentic forms of religion can be identified, different conclusions, comparing them with genetically relative context of Indo-European religions, could be reached. Unfortunately, methodological incompatibility impedes that as the research of the modern Indo-European comparative mythology reveal a complex social and religious structure, which contradicts the positivist statement of historical works, saying that Lithuanian religion did not play neither social nor political role. Discussing the methodological and ideological obstacles which lead to the primitive concept of Lithuanian religion and mythology in historical works, the possibilities of cooperation between history and mythology sciences are taken into consideration.

Baltų (latvių, lietuvių ir prūsų) religijos ir mitologijos tyrinėjimai turi netrumpą istoriją. Akivaizdi jų reikšmė indoeuropeistikai. Tačiau religijotyros studijose iki šiol mažai dėmesio buvo skiriama struktūriniams klausimams, apsiribojant atskirų dievybių įvaizdžių, jų funkcijų, reikšmės ir t.t. nagrinėjimu. Šio straipsnio tikslas dvejopas. Pirmiausia siekiama į senąją baltų religiją ir mitologiją pažvelgti semantiškai: apibrėžti esmingiausias dievybių funkcijas ir išryškinti jų tarpusavio sąsajas, formuojančias hierarchinę panteono struktūrą. Čia pravartu atsižvelgti į baltiškąjį Pasaulio modelį, turinti erdvės ir laiko matmenis. Pagal tai ir parenkami lygmenys, kuriuos belieka „apgyvendinti“ mitinėmis būtybėmis. Antra, tikimasi, kad struktūros išryškinimas padės sudaryti visuminį vaizdą; tai turėtų būti pravartu didaktikoje dėstant baltų pasaulėžiūros, taip pat etninės kultūros dalykus. Deja, baltų religijos ir mitologijos šaltinių pobūdis yra labai fragmentiškas – nežinome mitinių būtybių genezės, chronotopo. Tai riboja tyrimo gylį, ir daugelį išvadų šiandien galima pateikti tik hipotezių pavidalu. Fragmentiškose baltų religijos ir mitologijos šaltinių žiniose galima įžvelgti neabejotinus struktūros požymius, atitinkančius tris lygmenis. Pirmasis – kosminis; jį sudaro aukščiausiųjų dievų triada, išreiškianti pasaulio radimosi ir jo dinamikos priežastis. Antrasis ir tretysis – žemesniųjų dievybių, lemiančių konkretaus žmogaus likimą bei lydinčių metinių žemės darbų ciklą. Taigi baltiškojo panteono hierarchija apskritai yra sąlygota sociumo struktūros bei jo gyvensenos prioritetų. Investigations of religion and mythology of the Balts (Latvian, Lithuanian and Prussian) have a long history. Their significance is important to the Indo-Europeans as well. However religious studies pay less attention to structural issues, by restricting in terms of images of individual divinities, investigation of their functions, significance etc. Firstly the intention is to view religion and mythology of Balts semantically: i.e. to define the main functions of divinities and to highlight their interrelations, forming hierarchic structure of pantheon. For this purpose World model of Balts, having dimensions of space and time should be considered. Following this levels are selected, which are “accommodated” with mythological creatures. On the other hand, it is expected that highlighting of structure will help to establish entire view; it should be useful for didactics at the lections of subjects of ethnic culture and world view of Balts. Unfortunately, character of sources of Baltic religious and mythology is very fragmentary – we are not aware of genesis and chronotope of mythological creatures. In Fragmental information available in sources of religion and mythology of Balts undoubtedly structural features, corresponding three levels may be envisaged. The first – cosmic; it is comprised from triad of the highest Gods, expressing reasons of origin of the world and its dynamics. The second and the third – lower divinities, determining life of a particular person as well as accompanying cycle of yearly agricultural works. Thus hierarchy of pantheon of Balts in general is determined by social structure and priorities of its lifestyle.

Rašant Lietuvos istorijos sintezes, susiklostė tradicija vieną skyrių skirti senajai lietuvių religijai. Tai keista tradicija, turint omenyje istorijos ir religijos mokslų skirtumus. Sintezėse aprašoma tai, dėl ko dauguma tyrinėtojų daugiau ar mažiau sutaria, stengiamasi neliesti probleminių ar mažai ištirtų klausimų. Kiekviena „Lietuvos istorija“ yra tarsi tyrinėjimų kvintesencija. Tad ir rašydami apie religiją, istorijos sintezuotojai išdėsto neginčijamus dalykus. Tačiau tai, dėl ko rašydami apie religiją sutaria istorikai, neretai bet kurį mitologą, religijotyrininką ar kitą religijų specialistą gali įvaryti į neviltį. Problema tampa dar opesnė prisiminus, kad istorikų rašytas Lietuvos istorijas skaito kur kas daugiau žmonių nei, pavyzdžiui, specializuotą lektūrą religine tematika. Kitaip tariant, dauguma lietuvių apie senąją religiją sužino būtent iš šių knygų ir nekvestionuodami priima jose esančią informaciją. Trumpame, dažniausiai kelis puslapius užimančiame skyrelyje, stengiamasi glaustai atskleisti senosios lietuvių religijos esmę. Taigi rašinyje keliamas klausimas – ar verta rašyti apie tai, dėl ko nėra istorikai nei suinteresuoti, nei teoriškai angažuoti. Istorikų atmestinas požiūris į religinius dalykus akivaizdus. Nors ir įprasta, tačiau skyrius apie religiją „Lietuvos istorijoje“ atrodo taip pat keistai, kaip, tarkim, skyrius apie Lietuvos istoriją atrodytų „Senovės baltų pasaulėžiūroje“. There is a tradition to dedicate one section to the ancient Lithuanian religion when writing syntheses of the history of Lithuania. It is a strange tradition bearing in mind the differences between the sciences of history and religion. Syntheses usually describe things more or less agreed upon by the majority of researchers. They try to avoid problematic and barely studied themes. Each “History of Lithuania” is as if a quintessence of research. Therefore, when writing about religion, historians discuss indisputable facts. However, the facts agreed upon by historians writing about religion often drive scientists researching mythology, religion or other specialists of religion to despair. The problem becomes even more burning bearing in mind that histories of Lithuania written by historians have a wider audience than that of works dedicated to specialised religious topics. In other words, the majority of Lithuanians receive information about religion from books on history and accept this information without any doubt or question. These books dedicate short sections for brief description of the essence of the Lithuanian religion. Therefore, this essay raises a question as to whether it is worthwhile to write about the theme historians are not interested in. Historians’ perfunctory attitude towards religious themes is obvious. Although it is commonly included in history books, the inclusion of a section about religion in “The History of Lithuania” looks as strange as a section of the history of Lithuania would look if it was included into a book on worldviews and beliefs of the ancient Balts.