Senosios baltų religijos likimas

Garsiųjų mitologijos tyrinėtojų įžvalgos pernelyg daug reikšmės teikia baltų mitologijos ir religijos vietai indoeuropeistikoje. Mircea Eliadė teigia: „Baltų religija yra nepaprastai įdomi, kadangi per etnografiją ir folklorą pasireiškia ypatingas jos archajiškumas.“ Šią mintį praplečia Marija Gimbutienė: „Lyginamajai religijos istorijai lietuvių bei latvių tautosaka ir liaudies menas turi tokią pat vertę, kokią baltų kalbos turi indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai. Ikikrikščioniškasis sluoksnis čia yra labai senas, ir jis, be abejo, siekia priešistorę, bent jau geležies amžių...“ Algirdas Greimas pažymi senosios religijos reikšmę tautos išlikimui: „Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiaisiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos.“ Juolab stipri ir hierarchizuota religija buvo reikalinga baltų gentims konsoliduojantis į valstybę. Ir tik stebėtis tenka Lietuvos tvirtybe, atlaikiusia kryžiuočių agresiją, remiamą daugelio Europos krikščioniškų valstybių. Be tvirtos ideologijos tai būtų neįmanoma. Realiai baltiškosios religinės sistemos egzistavimu netenka abejoti struktūrizuota erdvė ir laikas, jų dalių paskirstymas atskirų dievybių globai sukuria žmogui saugumo jauseną, būtiną produktyviai veiklai.