Search

Ankstesniais lyginamaisiais žiniasklaidos, standartinės ir Vilniaus kalbos tyrimais nustatyta, kad nekirčiuotų kintamųjų /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ variantų trukmė nėra reikšmingas požymis kuriant laidos vedėjo kalbinę tapatybę – laidų vedėjai šiuos variantus taria trumpesnius nei vilniečiai. O štai formaliam, rimtam kalbėjimo stiliui kurti jie pasitelkia didesnį balsių įtempimą. Balsių įtempimas ne tik skiria laidų vedėjus nuo vilniečių, tačiau ir rimtos, visuomeninės tematikos laidas nuo pramoginių, asmeninės tematikos laidų. Tai rodytų įtemptesnius balsius turint indeksinę reikšmę „kalbu rimtai“. Suformavus didesnę ir homogeniškesnę laidų vedėjų tiriamąją imtį, šiame straipsnyje tikrinama, ar ankstesnių tyrimų apčiuoptas ryšys tarp įtemptesnių balsių ir rimto kalbėjimo stiliaus nėra atsitiktinis. Prie tyrimo išvadų prieinama kompiuterine programa PRAAT atliekant instrumentinę nekirčiuotų /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ analizę. Reikšminiai žodžiai: balsių trukmė, balsių įtempimas, indeksinė reikšmė, rimtas kalbėjimo stilius, stilizacija, standartinė kalba. The present paper reports the instrumental analysis of the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/ and /ɑː/. The study was carried out by employing the sound analysis software PRAAT, which was used to measure the length and tenseness of the specified variants. 10 residents of Vilnius city and 10 hosts of TV/radio programmes covering serious public topics were selected as the informants of the study. The main aims of this research were as follows: (1) to determine whether vowel length and tenseness differentiate the pronunciation of Vilnius city residents from that of the hosts of TV/radio programmes covering serious public topics, and (2) to reveal whether the hosts of TV/radio programmes use the length or tenseness of the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ as a resource for creating a formal and serious speaking style. The current study examines, among other things, if the TV/radio hosts pronounce the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/, /ɑː/ systematically more tensely, or perhaps on the contrary – they create the impression of a serious style only with isolated sounds of increased tenseness. The analysis has revealed that the hosts of TV/radio programmes covering serious topics pronounce the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/ and /ɑː/ in the same length as Vilnius city residents speaking in a semi-formal style. Hence, vowel length in the said programmes is not a significant linguistic resource when creating a serious and formal speaking style and constructing the linguistic identity of a TV/radio host addressing serious public topics. However, TV/radio hosts covering serious public topics pronounce the unstressed variants of /iː/, /uː/, /eː/, /oː/, /æː/ and /ɑː/ with more tenseness than Vilnius city residents, which suggests that the style of the hosts is distinct from the semi-formal speaking style of Vilnius city residents and serves as a well-defined marker of a certain language standard. These findings are in line with some previous studies indicating that vowel tenseness statistically significantly distinguishes programmes covering serious public topics from entertainment-based programmes covering personal topics. Therefore, it can be argued that vowel tenseness differentiates speakers (TV/radio hosts vs. Vilnius city residents), types of programmes (programmes covering serious public topics vs. entertainment-based programmes covering personal topics), styles (formal vs. semi-formal), and language varieties (actual standard language vs. Vilnius speech). Thus, in the speech of hosts of TV/radio programmes covering serious public topics, tenseness acquires the indexical meaning of “I am speaking seriously”. The use of isolated vowels of increased tenseness is thus sufficient to create the impression of a serious speaking style and to form the linguistic identity of a TV/radio host covering serious topics. Keywords: vowel length, vowel tenseness, indexical meaning, serious speaking style, stylization, standard language.

Straipsnyje analizuojami kūniškumo klausimai, kylantys formuojantis naujiesiems luomams ir klasėms medijų aplinkoje. Plėtojamos tezės: 1) medijos prisideda prie formavimo naujųjų luomų, kurių požymis – kūnų stiliai; 2) visuomenė fragmentuojasi jos nariams susiskirstant į kokias nors klases nepaisant medijų vienodinimo tendencijų. Nagrinėjamos prieštaringos šiuolaikinės visuomenės tendencijos, kai globaliai vienodėjant vartotojų gyvensenai, formuojasi išskirtinis vartojimas, drauge – turtingųjų luomas. Reklama lyginama su ideologija ir jos prievartos formomis atsižvelgiant į riboto poveikio teoriją. Kūniškumo ir luomiškumo santykis bei kūniškas stilius kaip naujojo luomo požymis svarstomi iš skirtingų komunikacijos mokyklų perspektyvų ir keliamas metakomunikacijos kaip komunikacinės praktikos klausimas. The paper deals with the questions of bodyness when new castes and classes form in a mediated environment. The theses is developed as follows. (1) The media contribute to the formation of new castes, the attributes of which are corporeal styles. (2) The society fragmentizes when its members group into one or another class despite the tendencies of the unifying media. The author analyses the contradictory tendencies of contemporary society. The life art of the consumers become similar in global way but because of an exclusive consuming, the rich caste forms as well. According to the author, the new post-revolutionary (in both senses) social order narrowed the perspective instead of opening it. The relationship between bodyness and castes and corporeal style as a feature of new caste are analyzed from the perspectives of different communication schools. In addition to that, the question about metacommunication as communicative practice is discussed.

XX a. pradžioje reklamos srityje įvyko permainos – iki tol spaudoje ar gatvėse matytus tekstinius skelbimus pradėjo keisti į vizualumą orientuotos reklamos. Prekybininkai, supratę reklamos svarbą, sutelkė dėmesį į jos kiekį, plėtė jos ribas naujose medijose. Buvo pradėtos naudoti įvairios vizualinės ir retorinės strategijos, kuriomis siekta vartotoją agituoti pirkti prekę. Siekiant emociškai paveikti pirkėją svarbus dėmesys teko reklamos estetikai. Tarpukariu reklamas tiek Vakarų Europos šalyse, tiek Lietuvoje kūrė profesionalūs dailininkai, taikomosios grafikos mokęsi dailės mokyklose. Užsienio šalyse dalis jų specializavosi XX a. pr. išsivysčiusioje grafinio dizaino srityje, šios srities specialistų radosi ir Lietuvoje. Apskritai tarpukaris buvo laikotarpis, kuomet grafinis dizainas tapo svarbiu kultūros reiškiniu tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose: 1922 m. pirmą kartą pavartotas terminas „grafinis dizainas“, rengtos šios srities darbų parodos, pradėti leisti specializuoti žurnalai. Taigi, tarpukario reklama atskleidžia tuo metu dailės rūšių ir žanrų hierarchijoje įvykusius poslinkius – dailininkų požiūrio į reklamą, kaip vertingą kūrybos sritį, susiformavimą. Apie lietuvišką reklamą pradėta rašyti sovietmečiu, platesnio tyrimų lauko kontekste – studijose apie plakatą bei Kauno meno mokyklą. Didesnį dėmesį reklamai pradėta skirti atkūrus nepriklausomybę: dailėtyrininkų tyrimuose imta analizuoti reklamos reikšmė, jos sukūrimo aplinkybės, meninė raiška, vizualinės strategijos, be to, reklama pradėta nagrinėti kaip dailininko kūrybos, meninio judėjimo ar vieno iš grafikos žanrų dalis. Istorikų studijose analizuojamas reklamos kiekybinis bei kokybinis augimas, ikonografija. Pirmojoje tik reklamos temai skirtoje knygoje „Tarpukario Lietuvos reklama“ kartu su mokslininkų ir reklamos agentūrų kūrybos vadovų straipsniais publikuojama daugiau nei 200 reklamos iliustracijų, leidžiančių susipažinti su lietuviškos tarpukario reklamos įvairove. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti pagrindines sąlygas, lėmusias lietuviškos reklamos meninę raišką tarpukariu, bei aptarti atsiskleidusias menines stilistikas. Nors minimos įvairios reklamos priemonės, labiausiai susitelkiama į spausdintinę. Nagrinėjant reklamos sukūrimo aplinkybes remiamasi socialine dailėtyra, aptariant vizualinę raišką – formaliuoju metodu. Straipsnis parengtas magistro baigiamojo darbo „Tarpukario Lietuvos reklama: vizualinis aspektas“ pagrindu (darbas apgintas Vilniaus dailės akademijoje 2016 m., darbo vadovė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė). This publication discusses the artistic expression that was revealed in inter- war Lithuanian advertising and the conditions that affected it. The development of advertising is inseparable from the country‘s industrial and trade situation, which was constantly experiencing growth in Lithuania. In the beginning of the inter-war period, as Lithuania was recovering from the First World War, the weak state of the printing industry combined with the non-existence of artistic infrastructure determined the lack of quality advertising. However, once competition grew, traders and sometimes society as well felt an ever-increasing demand for aesthetic advertising, which started being satisfied by professional artists. Having acquired a foundation in the creation of advertising at the Kaunas Art School and foreign art schools, there were always more artists creating attractive advertising images. Examples of imported artistic advertising also encouraged local creators to improve, the examples being noted for the visual attractiveness and application of modernist stylistics. Even though the influence of expressionism, futurism and Sachplakat stylistics can still be observed in Lithuanian advertising from the 1920s, by the 1930s the art deco style started being widely applied in advertisements, filling printed pages and the city streets.

Konfliktai – neišvengiamas romantinių santykių palydovas. Nuo jų sprendimo sėkmingumo priklauso pasitenkinimas santykiais, todėl svarbu identifikuoti veiksnius, susijusius su konstruktyvių konflikto sprendimo stilių pasirinkimu. Vienas jų – asmens saviveiksmingumas. Saviveiksmingumas romantiniuose santykiuose – itin mažai tyrinėtas psichologinis konstruktas, o saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose ir konfliktų stilių sąsajų analizės nėra atlikta. Tikslas. Atskleisti studentų saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose sąsajas su jų naudojamu konfliktų sprendimo stiliumi. Studentų konfliktų sprendimo stilius buvo matuojamas M. A. Rahimo organizacinių konfliktų instrumentu (Rahim Organizational Conflict Iinventory-II). Saviveiksmingumui romantiniuose santykiuose nustatyti panaudotas F. G. Lopezo ir kolegų (2007) klausimynas (Relationship Self-Eficacy Scale). Tyrime dalyvavo 1-4 kursų 194 studentai nuo 19 iki 25 metų (128 moterys ir 66 vyrai), turintys romantinius partnerius. Nustatyta, kad moterys, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose tarpusavio priklausomybės aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkusios naudoti kompromiso ir integruotą konfliktų sprendimo stilius, nei tos, kurių šis rodiklis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose tarpusavio priklausomybės aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkę naudoti integruotą konfliktų sprendimo stilių, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose emocinės kontrolės aspekto atžvilgiu moterys, kurių šio rodiklio įvertis aukštas, dažniau naudotų integruotą, vengimo ir prisitaikymo konfliktų sprendimo stilius ir rečiau – dominavimo konfliktų sprendimo stilių, nei tos, kurių emocinės kontrolės aspekto įvertis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose emocinės kontrolės aspekto įvertis yra aukštas, dažniau naudotų integruotą ir prisitaikymo konfliktų sprendimo stilius, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Moterys, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose atskirumo aspekto įvertis aukštas, dažniau naudotų integruotą konfliktų sprendimo stilių ir rečiau – vengimo konfliktų sprendimo stilių, nei tos, kurių atskirumo aspekto įvertis žemas. Vyrai, kurių saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose atskirumo aspekto įvertis yra aukštas, labiau linkę naudoti integruotą konfliktų sprendimo stilių, nei tie, kurių šis įvertis žemas. Tiek vyrų, tiek moterų saviveiksmingumo romantiniuose santykiuose aukšti tarpusavio priklausomybės ir atskirumo aspektų įverčiai susiję su polinkiu naudoti konstruktyvius konfliktų sprendimo stilius. Saviveiksmingumo emocinės kontrolės aspekto aukštas įvertis susijęs tiek su konstruktyvių, tiek ir su destruktyvių konflikto sprendimo stilių naudojimu. Conflicts are inevitable part of romantic relationship. Relationship satisfaction depends on the way conflicts are being solved, thus it is important to identify factors related to selection of constructive conflict management styles. One of such factors is self-eficacy. The construct of relationship self-eficacy is not yet widely studied and there are no studies concerning possible link between relationship self-eficacy and con!ict management styles. Purpose. To examine possible links between student’s romantic relationship self-eficacy and con!ict management styles. Conflict management styles of subjects were measured using Rahim Organizational Conflict Inventory-II. Romantic relationship self-eficacy was measured using Relationship Self-Eficacy Scale developed by Lopez et al. (2007). Subjects were 194 university students (128 females and 66 males). Results. It was found that women scoring high on mutuality aspect of relationship self-eficacy were more likely to use compromising and integrating conflict management styles than those scoring low. Men scoring high on the same aspect of relationship self-eficacy were more likely to use integrating conflict management style than those scoring low. With the regard to the emotional control aspect of relationship self-eficacy, highscoring women were more likely to use integrating, avoiding, and obliging conflict management style and less likely to use dominating style than those scoring low on emotional control. Men scoring high on the same measure were more likely to use integrating or obliging conflict management style than those, who scored low. Women scoring high on the differentiation aspect of relationship self-eficacy were more likely to use integrating style and less likely to use avoiding style than those scoring low on this aspect. Men scoring high on differentiation were more likely to use integrating conflict management style than those scoring low. For both men and women mutuality and differentiation aspects of relationship self-eficacy are related to use of constructive conflict management styles. Emotional control aspect of relationship self-eficacy is related to use of both constructive and destructive conflict management styles.

Straipsnyje nagrinėjama architektūros originalumo sąsaja su laiko progreso idėja nuo Vakarų profesionaliosios architektūros pradžios iki šiuolaikinės architektūros. Jau senovės Graikijos architektūroje suvokta, kad naujai kuriamos architektūros pabrėžtina inovacija arba perteiktas tradicijų tęsinys gali būti išnaudotas reikiamai kultūrinei žiniai perteikti. Viduramžių architektūroje progresas laiko tėkmėje nustojo aktualumo, kadangi krikščioniškoji kultūra tikėjo baigtine laiko koncepcija su nulemta pradžia ir pabaiga. Architektūra organiškai plėtojosi iki pat XVIII a., kai buvo suformuota architektūros stilių teorija. Šiuo laikotarpiu buvo įtikėta, kad naujai kuriama retrospektyvi architektūra gali lygiomis teisėmis atstovauti praėjusiems architektūros stiliams. Tačiau iki XX a. pr. plėtota stilių raidos teorija visus istorinius architektūros stilius traktavo vienodai – kaip dekoro priemonę, į kurią buvo suformuotas reaktyvus, tačiau vienodas modernizmo stilius. Stilių raidos teorija yra ribota, kadangi itin originali, bendrų stiliaus nuostatų neatitinkanti architektūra lieka neįvertinta. Todėl šiuolaikinės architektūros progresas turi būti vertinamas alternatyviai: kaip cikliškos architektūros tendencijų kaitos bei vyraujančio kultūrinio daugybingumo apraiška. Šios sąlygos yra ypatingai palankios originaliai nestandartinei architektūros raiškai rastis.

Straipsnyje lyginamuoju aspektu analizuojama dviejų XX a. modernėjančios dailės atstovų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Mstislavo Dobužinskio tapyba. Pasitelkiant platų istorinį, kultūrinį kontekstą ir rašytinį šių dailininkų bei amžininkų palikimą aptariamos jų kūrybos ištakos, sąsajos su įvairiomis dailės tradicijomis, meno sąjūdžiais, įtakos, individualaus stiliaus tapsmo ypatumai, vaizdinių sistemos, pagrindiniai dailės siužetai, temos, motyvai. Kita vertus, išryškinamas šių menininkų kūrybinių siekių universalumas, meninės saviraiškos formų originalumas, jautrus reagavimas į naujausius modernios meninės sąmonės pokyčius, sąsajų tarp tapybinės ir muzikinės raiškos formų ieškojimas. Ypatingas dėmesys skiriamas jų tapybos sąsajoms su įvairiomis neoromantinėmis (simbolizmas, art nouveau) ir modernistinio meno kryptimis. Čiurlionis ir Dobužinskis čia iškyla kaip universalistai daugeliu šio žodžio prasmių: vaizdinga gyvenimiškų įspūdžių raiška, imlumu įtakoms, intelektualinių siekių ir asmenybės kūrybinės raiškos formų įvairiapusiškumu, nenoru apsiriboti viena siaura meninės raiškos sritimi, metodu, meno rūšimi, kryptimi. Šie dailininkai vertinami kaip vienos ryškiausių ir intelektualiausių XX a. pradžios modernėjančios Lietuvos dailės figūrų, palikusių gilų rėžį mūsų dailės istorijoje. In this paper the main attention is given to comparative analysis of the uniqueness of the painting style of two of our own coryphaei of the transitional period from symbolist poetry to modernist expression - Čiurlionis and Dobuzhinsky. Revealed is the universality of their creative strives, as well as originality of artistic expression forms, their sensitive reaction to novel changes in modern artistic consciousness that makes them European-level artists. Concisely discussed are links of their oeuvre with various neo-romantic (Symbolism, Art Nouveau) and modernist directions of art, highlighted are connections of their aesthetic ideal and creation with previously existing painting traditions of Western and Eastern nations. Developing pan-musical aesthetic ideas of neo-romantics and symbolists, it is precisely in music that these two original artists see the insatiable vision of painting. I would like to remind that the subtle sense of musicality in fine art is one of the substantial reasons for the affinity between Dobuzhinsky and Čiurlionis. The expansion of the settled interpretation fields of their oeuvre helps to better understand the deep creative inspiration streams associated with the spread of neo-romantic aesthetics, as well as base creative principles and particularities of visual system. The author of the paper considers Čiurlionis and Dobuzhinsky to be universalists in many meanings of this word: in their vivid expression of true-life impressions, susceptibility to influences, versatility of intellectual strives and forms of personality’s creative expression, the reluctance to confine themselves within one narrow form of artistic expression, method, form, or direction of art. Exceptional attention in the paper is given to aesthetic convictions of these artists, their interest in various aspects of humanitarian culture, life, and artistic creation. Disassociating from many other creative activity fields, the paper presents detailed analysis of the main particularities of these artists’ expression in the first decade of the twentieth century in the field of painting.

Straipsnyje pristatomi mokomųjų metodinių leidinių, parengtų ir išleistų už Europos struktūrinių fondų lėšas, jomis finansuojant VGTU transporto inžinerijos, biomechanikos ir aviacinės mechanikos inžinerijos projektą „Studijų programų atnaujinimas pagal ES reikalavimus, gerinant studijų kokybę ir taikant inovatyvius studijų metodus“ pagal Lietuvos 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2.2-ŠMM-07-K priemonę „Studijų kokybės gerinimas, tarptautiškumo didinimas“, kalbos ypatumai: nagrinėjami šiuose leidiniuose pasitaikę būdingesni stiliaus, rašto kultūros, kalbos normų atitikties, aviacijos svetimžodžių vartosenos atvejai. The article presents linguistic peculiarities of methodical educational publications prepared and published using European structural funds allocated to the VGTU Transport Engineering, Biomechanics and Aviation Mechanical Engineering project “Renewal of the Study Programmes in Accordance with the EU Requirements by Improving the Quality of the Studies and Applying Innovative Study Methods” carried out in accordance with the Lithuania’s 2007–2013 year Human Resources Development Operational Programme, priority axis 2 “Education and Lifelong Learning”, measure VP1-2.2-MES-07-K “Improving Studies Quality, Increasing Internationalization”. Characteristic properties of style and culture of writing, compliance with language norms, and instances of foreign words used in aviation are analysed.

Siekiant apibendrinti dabartinės viešosios lietuvių kalbėsenos stiliaus tendencijas, reikia vertinti abi pagrindines stilistines kalbos ašis: (1) funkcinę stilistinę (knygiškumo ir šnekiškumo) ir (2) ekspresinę stilistinę (emocingumo, vaizdingumo). (1) Palyginti su daugeliu kalbų (pvz., anglų, vokiečių, prancūzų, čekų, rusų), lietuvių kalbos neutralusis stilius yra arčiau šnekamojo poliaus. Dabar kalbininkai, vertėjai, kalbos redaktoriai ypač pabrėžia paspartėjusią lietuvių kalbos kolokvializaciją. Negalima nematyti ir priešingos stilistinės slinkties – kalbos knygėjimo, ypač pasireiškusio sovietmečiu ir lietuvių stilistikos bei kalbos kultūros specialistų vertinto gana neigiamai. Kaip ir seniau, bene ryškiausios yra dvi knygiškumo apraiškos, viena leksikos, kita – gramatikos (sintaksės): tai svetimžodžių (tarptautinių žodžių ir kt.) gausėjimas ir konstrukcijų su veiksmažodiniais daiktavardžiais plitimas. (2) Ekspresyvumo raiškos taip pat matyti dvi priešingos slinktys: viešosios šnekos šiurkštėjimas ir perteklinė eufemizacija. Apskritai šiandienos kalbėsenos vaizdingumas menksta (mažėja gyvosios kalbos metaforų, nedaug šiandien vartojama savų, tradicinių frazeologizmų), tačiau plečiasi šiurkštaus vaizdingumo erdvė. Ypač „kriminalizuojama“ sporto kalba. Priešinga tendencija yra perteklinė eufemizacija, itin būdinga komercinei reklamai: apie populiariosios kultūros renginius, paprasčiausius buities daiktus kalbama kaip apie kažin ką nepaprasta, aukšta, be galo reikšminga. Nekritiškai, vaikantis kalbos madų, pasiduodama politinio korektiškumo idėjoms: tai, kas pirminiu sumanymu buvo taikoma tik anglų kalbai, nepagrįstai perkeliama į lietuvių kalbą. In order to generalize current style preferences in public speaking, two main axes of stylistic language should be considered: (1) functional stylistic (books and speaking) and (2) expressive stylistic (emotions and imagery). (1) When we compare the Lithuanian language with many other languages (e.g. English, German, French, Czech, Russian) we can see that the neutral style of the Lithuanian language is closer to the colloquial style. Nowadays linguists, translators, language editors emphasize that the Lithuanian language has been rapidly becoming closer to the colloquial style. The opposite stylistic preference should also be discussed. The Lithuanian language is also becoming closer to the bookish style; that was very common in the Soviet period and is negatively evaluated by style and culture specialists of the Lithuanian language. Like in the past, two main features indicate closeness to the bookish style, one is related to lexis, the other – to grammar (syntax): increased usage of loanwords (international words, etc.) and structures with verbal nouns. (2) Two opposite preferences are also seen in the expressiveness of the Lithuanian language: public speeches are becoming either more vulgar or euphemization is being used more often. In general, the imagery of today’s speech is becoming poorer (living metaphors and own, traditional idioms are being used less often) but the usage of vulgar imagery has been increasing. Sports language is especially "criminalized". An opposite preference is increasing usage of euphemization, very common in commercial advertising: pop culture events, simple household items are being represented as something extraordinary, valuable and very significant. People affected by the ideas of political correctness are uncritically trying to make their language more "fashionable": what was originally applicable only to the English language has been transferred to the Lithuanian language.

Straipsnyje aptariami romėnų autoriaus Plinijaus Jaunesniojo (Gajus Plinius Caecilius Secundus, 62 – apie 113 m. po Kr.) draugams, priklausantiems intelektinei Romos visuomenės viršūnei, adresuoti laiškai, kurių nedidelės dalies lietuviškas vertimas čia publikuojamas pirmą kartą. Devynias Plinijaus laiškų knygas sudaro 247 laiškai 98-iems adresatams. Plinijaus laiškai suteikia daug žinių apie tuometinį Romos socialinį ir ekonominį gyvenimą, romiečių papročius, atskleidžia literatūrinį Romos pasaulį. Laiškuose pateikiama literatūrinių ir oratorinių kūrinių kritika bei išsami jų analizė, kalbų ir knygų kūrimo aplinkybės, rašytojų biografijos, aptariama viešųjų skaitymų nauda, rašytojo bei oratoriaus išsilavinimas, pateikiama įvairių retorikos bei stilistikos problemų aptarimų. Plinijaus laiškai – tai tam tikras II a. žmonių literatūrinių požiūrių ir nuomonių šaltinis. Plinijus juose palietė daug svarbių ir aktualių tam laikotarpiui temų: literatūrinių užsiėmimų ir viešųjų skaitymų svarbą kultūriniam visuomenės gyvenimui, retorinio atikizmo ir azianizmo stiliaus apibrėžimų, senovės ir to meto rašytojų vertinimų, svarstymų apie pamėgdžiojimo (imitacijos) galimybes ir daug kitų klausimų. Plinijaus laiškuose paminėti ir keturi rašytojai, įėję į Romos literatūros istoriją: tai Tacitas, kuriam Plinijus pranašavo amžiną šlovę, Marcialis, paminėtas laiške Kornelijui Priskui, Silijus Italikas, Svetonijus. Daug dėmesio savo laiškuose Plinijus skiria retorikos problemoms, remiasi graikų oratoriais: Demostenu, Aischinu, Hiperidu, iš romėnų – Polionu, Cezariu, Celijumi, Ciceronu. The article discusses the letter by Gajus Plinius Caecilius Secundus (62–about 113 BC) addressed to his friends of the high rank society of Rome, and the Lithuanian translation of a small share of which is published here for the first time. The nine books of Plinius’ letters contain 247 letters to 98 addressees. Plinius’ letters provide vast information on the social and economic life of the then Rome and the habits of its citizens, as well as reveal the world of literature of Rome. The letters contain criticism and thorough analysis of literature and oratorical works, circumstance of creation of speeches and books, writers’ biographies. These letters also discuss the use of promotion of public relations, the education of writers and orators as well as various problems in the field of rhetorics and stylistics. Plinius letters are a certain sources of literature attitudes and opinions of people of the 2nd century. In these letters, Plinius touched upon a number of important and relevant themes of those times: the importance of literature exercises and promotion of public relations for the cultural life of society, definitions of rhetoric Atticism and Asianism styles, evaluations of antique and contemporary writers, contemplations on possibilities of imitation, and many other issues. Plinius’ letters also mention four writers well known in the history of Rome: Tacitus, who, as Plinius believed, would be famous for eternity, Martial, mentioned in his letter to Cornelius Prisk, Silius Italicus, Suetonius. In his letters, Plinius pays a great deal of attention to problems of rhetorics and bases his discussions on statements by Greek orators – Demosthenes, Aischinas, Hypereides, and Roman orators – Caesar and Cicero.

Publikuojami trys iki šiol neskelbti Jono Aisčio tekstai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyriaus – du autografai ir vienas autorinis mašinraštis. Publikacija siekiama praplėsti žinias apie Aistį publicistą ir literatūros žinovą, kuris net juodraštiniuose tekstuose išlaikė jam būdingas stiliaus ypatybes. Nė vienas iš trijų tekstų nedatuotas, tačiau iš konteksto nuorodų galima apytikriai spėti jų parašymo laiką. Straipsnis „Kas geriau – menas ar amatas?“ rašytas veikiausiai 1940 m. pirmoje pusėje. Straipsnyje atsispindi nepriklausomos Lietuvos respublikos laikų aktualijos: meno komercializacija, religinės dailės skurdėjimas, polemika dėl modernistinio meno primityvių formų, provincijos (sodžiaus) kultūrinio gyvenimo pokyčiai, grynojo („muziejinio“) ir taikomojo meno skirtis. „Nepriklausomos Lietuvos rašto apžvalga“ buvo rašoma suvokiant, kad svarbus lietuvių literatūros etapas yra neabejotinai pasibaigęs ir kad įvykęs perversmas lemsiąs reikšmingus padarinius kultūrai. Jis taip pat pasirašytas J. Aisčio pseudonimu. Poetas ir literatūros kritikas, pats aktyviai dalyvavęs 4-ojo dešimtmečio kultūriniame gyvenime, stengėsi apibrėžti objektyvų santykį su šio laikotarpio literatūra, apibendrinti svarbiausius jos istorijos faktus, prisidėti prie kanono kūrimo. Straipsnis įdomus kaip konspektyvus mėginimas papasakoti Nepriklausomybės dvidešimtmečio literatūrinio gyvenimo istoriją iš tiesioginio dalyvio perspektyvos. Trečiasis tekstas „Giliausia čionykščio lietuvio žaizda“ rašytas persikėlus į Jungtines Amerikos Valstijas. Straipsnyje užsimenama apie lietuvių kultūrinę veiklą pokarinėje Vakarų Europoje, tuometinius knygų leidybos centrus – Tiubingeną, Miuncheną, Romą.

Straipsnyje, remiantis archyvinių ir folkloro kolektyvų atliekamų etninės muzikos įrašų analize bei tiesioginio atlikimo stebėjimo duomenimis, įvertinama XX a. 7 deš.–XXI a. pradžioje gaivinama Lietuvos regionų etninė muzika. Apibrėžiami lietuvių etninės muzikos muzikinių savybių regioninio paplitimo dėsningumai, pagal juos vertinama šių savybių sklaida Lietuvos miestų ir rajonų folkloro bei liaudies meno kolektyvų repertuare. Lietuvos folkloro ir liaudies meno kolektyvų repertuaro pagrindą sudaro gaivinama autentiška arba stilizuota etnografinių regionų etninė muzika (1,3,4 lentelė), todėl galima teigti, kad šie kolektyvai regioniškumo gaivinimui skiria reikiamą dėmesį. Išanalizavus folkloro ansamblių gaivinamos etninės muzikos įrašus matyti, kad vyrauja Aukštaitijos ir Dzūkijos, mažiau perteikiama Žemaitijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos etninė muzika. Didžiausią repertuaro dalį sudaro dainos, gerokai menkiau gaivinama kitų žinomų žanrų muzika (3 pav.). Tačiau regioninio repertuaro stiliai ir dermės išsaugotos (4 pav.). Etninės muzikos regioninio ir žanrų gaivinimo netolygumą, be kitų priežasčių, lemia ir 1986 m. akademinės įrašų antologijos repertuaras, kurio pavyzdys laikomas regioninės etninės muzikos vertės matu (2 lentelė). Liaudies meno kolektyvų repertuare etninės muzikos regioniškumas perteikiamas stilizacijos priemonėmis, geriau atspindint visus žinomus repertuaro žanrus. Tiesioginio atlikimo stebėjimas parodė, kad folkloro ir liaudies meno kolektyvai savo programose etninės muzikos regioniškumą perteikia atsakingai, o lietuvių etninės muzikos regioninės savybės, nepaisant šiuolaikinių globalizacijos procesų, išsaugomos ir puoselėjamos, nors pastebima ir integracijos bei regioniškumo nykimo požymių. The problems ofthe reflection ofthe regionai features of ethnic music are analysed on the basis of archives and contemporary sound records and by monitoring various events of the revival of ethnic music. Rendering the regional features of ethnic music is the main objective ofthis study. The repertoire ofthe folklore and folk art collectives in Lithuania consists of examples of regionai ethnic music performed in authentic or stylized forms (Tables No. 1, 3, 4). However, the analysis ofthe records shows that ethnic music ofthe Aukštaitija and Dzūkija regions prevails, whereas the music of Suvalkija and Lithuania Minor regions are reflected less. The main part ofthe repertoire consists of songs (Fig. 3) and the regard to other genres of ethnic music is insufficient (Fig. 4). However, the styles and modes of regionai ethnic music are preserved. The revival ofthe genres ofthe regionai ethnic music has been quite salutatory due to, inter alia, the 1986 anthology of academic music records, where the records ofthe authentic ethnic music of 1937–1984 are presented (Table No. 2). The examples ofthese records are considered the value index ofthe regionai ethnic music. The regionai features of the ethnic music in the repertoire of folk art collectives are conveyed using the features of the stylization. The monitoring of the various events of the revival of ethnic music shows that all of the folklore and folk art collectives responsibly eonvey the regionai features of ethnic music and that the regionai features of Lithuanian ethnic music are preserved, though the symptoms of the integration and decline ofthese features are noticeable as well.

Straipsnyje apžvelgiami šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje rasti augalų vardai, kurie kuo nors (fonetika, daryba, šaknimi ar reikšme) skiriasi nuo mokslinių augalų pavadinimų. Tokių fitonimų rasta 46 autorių 76 kūriniuose. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tokių pavadinimų vartosenai, taip pat atkreipiamas dėmesys į jų motyvaciją, darybą ir funkcijas tekste. Pagal vartojimo polinkius skirtinos dvi didesnės tiriamų fitonimų grupės: 1) visuotinai liaudies šnekamojoje kalboje vartojami pavadinimai (vienažodžiai genčių ir dvižodžiai rūšiniai augalų vardai); 2) tarmiški augalų vardai. Taip pat išsiskiria nemaža iš svetimų kalbų perimtų augalų vardų grupė. Liaudiški augalų pavadinimai prozos tekstuose pagyvina kūrinių stilių, suteikia jam nacionalinės specifikos bruožų, taip pat plečia vaikų žodyną, turtina kalbą ir skatina juos geriau pažinti tikrovę. Dažnai pasitelkę tokius vardus autoriai kuria personažų ir vietų pavadinimus. Nustatyta, kad daugiau liaudiškų augalų vardų rasta vyresnės kartos autorių kūryboje. Turinčių tarmę autorių leksika turtingesnė, vaizdingesnė, jų tekstuose daugiau gyvosios kalbos intonacijų. Taip pat tokių fitonimų vartosenai įtakos turi ir pasirinkta kūrinio tema. This article provides an overview of plant names, which were found in works of modern Lithuanian children’s prose, which in some way (may it be through phonetics, formation, root or meaning) differ from the scientific names of those plants. Those sort of phytonyms were found in 76 works from 46 different authors. In the article the main emphasis is put on the usage of such names and also on their motivation, formation and functions in the text. Based on the tendencies of their usage, two large groups of phytonyms emerge: 1) names that are commonly used in spoken language by the folk (one-word genus and two-word species names); 2) vernacular plant names. Another large group is plant names, which have been adopted from other languages. In works of prose folk plant names enliven the style of the piece of writing, provide it with nationally specific features, widen children’s vocabulary, enrich their language and encourage them to comprehend reality better. Authors commonly use such names to create denominations for different places and characters. It has been noted, that the larger proportion of folk plant names are found in the works by authors of older generation. Authors with a dialect have a richer, more imaginative lexis, their texts are fuller of intonations of the living language. The chosen topic of the piece of writing is another factor that influences the usage of such phytonyms.

The author speaks about language but not about fishing. „I would call brave those lexicographers who are trying to research and write about peculiarities of live language despite of pressure of scientistic understanding of scholarship".

Originalo ir vertimo kalbų oficialiojo dalykinio stiliaus specifikos išmanymas labai svarbus ne tik jau aktyviai verčiantiems, bet ir studijuojantiems vertimą. Šis straipsnis skirtas rusų ir lietuvių kalbų oficialiojo dalykinio stiliaus sugretinimui. Jame pateikiamas abiejų kalbų oficialiojo dalykinio stiliaus apibūdinimas, nagrinėjama jo specifika nustatant ryšį su konkrečios kalbos ir tos kalbos dalykinio stiliaus tradicijomis bei atliekama rusų ir lietuvių kalbomis parašytų dalykinių tekstų leksikos, morfologijos bei sintaksės elementų gretinamoji analizė. Tyrimo dalyką sudaro nacionaliniai kultūriniai kanceliarinių (kitaip dar vadinamų administraciniais) tekstų aspektai, lemiantys jų rašymo struktūrą ir teisingą vertimą.

Tyrimo objektas yra pasaulinės architektūros stilių meninė raiška Lietuvos architektūroje. Remiantis panašaus pobūdžio užsienio tyrinėtojų darbais, nustatomi atskiri pasaulinės architektūros stilių ir krypčių meninės raiškos bruožai Lietuvos architektūroje. Tyrimo pabaigoje, remiantis išnagrinėta medžiaga ir objektais, sukuriamas meninės raiškos bruožais paremtas, stilių ir krypčių skirstymo modelis, įvertinantis skirtingos meninės raiškos objektų paplitimą šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje. Siekiant tyrimo tikslo keliami tokie uždaviniai: 1. Aptikti ir identifikuoti užsienio architektūros kryptis įtakojusias Lietuvos moderniąją architektūrą iki 1990-ųjų: - nustatyti jų raiškos bruožus, savitumus, paplitimą; - susieti jas su šiuolaikine architektūra. 2. Apžvelgti skirtingų architektūros krypčių meninės raiškos įvairovę 1990–2013 m.: - nustatyti jų raiškos bruožus, savitumus, paplitimą; - nurodyti tendencijas. 3. Sukurti normatyvinį stilių ir krypčių skirstymo modelį, kuriame atsispindėtų išnagrinėti objektai, padėsiantį įvertinti šiuolaikinės Lietuvos architektūros stilių ir krypčių meninės raiškos kontekstą. Disertaciją sudaro įvadas, trys skyriai, rezultatų apibendrinimas, naudotos literatūros ir autoriaus publikacijų disertacijos tema sąrašai. Įvadiniame skyriuje aptariama tiriamoji problema, darbo aktualumas, aprašomas tyrimų objektas, formuluojamas darbo tikslas bei uždaviniai, aprašoma tyrimų metodika, darbo mokslinis naujumas, darbo rezultatų praktinė reikšmė, ginamieji teiginiai. Įvado pabaigoje pristatomos autoriaus paskelbtos publikacijos disertacijos tema ir disertacijos struktūra. Pirmasis disertacijos skyrius skirtas Lietuvos moderniosios architektūros raidos analizei iki 1990-ųjų, užsienio architektūros stilių ir krypčių Lietuvos architektūroje apžvalgai. Antrąjame disertacijos skyriuje nustatomi užsienio architektūros stiliai ir kryptys Lietuvos architektūroje nuo 1990-ųjų, taip pat jų galima įtaka architektūros tendencijoms. Trečiasis tyrimo skyrius skirtas norminio raiškos modelio teoriniam pagrindimui, grafiniam jo išpildymui bei gautiems rezultatams aprašyti, taip pat palyginimui su panašaus pobūdžio tyrimais. Disertacijos tema yra išspausdinti 3 moksliniai straipsniai recenzuojamuose mokslo leidiniuose, disertacijos rengimo metu skaityti 2 pranešimai mokslinėse konferencijose ir 2 pranešimai seminaruose.

Straipsnis skirtas vieno intelektualiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių ir rusų dailininko Mstislavo Dobužinskio (1875-1957) architektūrinio peizažo stiliaus aptarimui. Itin daug dėmesio skiriama dailininko urbanistinio peizažo estetikai ir stiliaus savitumą lėmusiems veiksniams, sąsajoms su įvairiomis dailės kryptimis. Analizuojami pagrindiniai Dobužinskio kūrybinės evoliucijos tarpsniai, susiję su Peterburgo, Vilniaus ir Kauno architektūrinių motyvų vyravimu, išryškinami būdingiausi konkretaus tarpsnio urbanistinio peizažo stilistiniai bruožai, pamėgti motyvai bei meninės išraiškos priemonės. Mstislav Dobuzhinsky (1875-1957) was a famous Lithuanian-Russian painter of the first half of the 20th century. He was distinguished by his expressionist manner and keen interest in modern industrial cityscapes. His urban paintings mostly represented architectural motives of St. Petersburg, Vilnius and Kaunas. He often painted derelict or tragic scenes from urban life which expressed the nightmarish bleakness and loneliness of modern times. The article discusses peculiarities of his cityscape aesthetics and style; it also analyzes their interaction with various decorative arts’ currents.

Straipsnyje aptariami du populiariausi „Evangelijos pagal Luką“ vertimai (Algirdo Jurėno ir Česlovo Kavaliausko). Kadangi verčiant visų pirma rūpintasi vertimo tikslumu ir aiškumu, šie vertimai galėtų būti pavyzdys, kaip tikslumo ir aiškumo pasiekiama skirtingomis priemonėmis. Tiriant leksines skirtybes, paaiškėjo, kad daugiausia ir įvairiausių yra daiktavardžio skirtybių, todėl, straipsnyje glaustai aptarus Luko evangelijos vertimų leksines skirtybes apskritai, apsiribota daiktavardžių skirtybių išsamesne analize. Lyginant abu vertimus tarpusavyje ir su originalu bei atsižvelgiant į tekstologinius duomenis, pastebėta, kad kartais vertėjų tikslumo samprata šiek tiek skiriasi: Jurėnas ieško kuo artimesnių originalui atitikmenų, stengdamasis išsaugoti ir originalo teksto stilių, o Kavaliauskas labiau stengiasi kuo adekvačiau perteikti kontekste minimas realijas. Ir vis dėlto, matyt, vienodas požiūris į Bibliją, panašiai suprasta vertėjo atsakomybė, tie patys tikslai ir daugelio vertimus rengiant talkinusiųjų įnašas daro vertimus artimus vieną kitam, o skirtingų pasirinkimų juose stebėjimas atskleidžia lietuviškų išraiškos priemonių įvairovę. Article discusses two most popular Lithuanian translations of the "Gospel according to Luke" (by Algirdas Jurėnas und Česlovas Kavaliauskas). Since the translators first of all concentrated their attention on the translations’ precision and clarity, these translations could serve as an example how these aims are achieved by using different means. The analysis of lexical differences showed that most numerous and diverse are differences of nouns. Thus, after a short discussion of lexical differences in general, the attention is focused on the differences of nouns. Comparing the translations among themselves and with the original text, as well as taking into account data of textual criticism showed some differences in the translators’ concept of translation’s precision. Namely, Jurėnas focuses his attention on finding an expression as close as possible to the original text and also tries to preserve the original’s style. Kavaliauskas, on the other hand, tries to convey in the most adequate way the realities contained in the context. Nevertheless, the same final aims and the view on the Bible, similarly understood responsibility of a translator, the contribution of many experts who helped in the process of work makes the translations close to each other. At the same time, differences in choices of wording show the breadth and diverseness of Lithuanian means of expression.

Apie Merimee laikų Lietuvą Prancūzijoje žinoma palyginti nedaug, menkai žinoma ne istorinė praeitis, o kultūra ir kalba. 1830–1840 metais, traukdamiesi nuo Rusijos persekiojimo, į Paryžių atvyko daug lietuvių ir lenkų emigrantų, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius. Jie sudomino vietinius intelektualus baltų kultūra. Apie XIX a. vidurį Prancūzijos filologai, mitologijos specialistai, kaip ir jų kolegos vokiečiai, ėmė išsamiai tyrinėti lietuvių kultūrą. Merimee taip pat pasinėrė į baltų ir slavų studijas. Kaip rašytoją, o ne mokslininką, jį labiau viliojo užsienio kalbos, jis tapo puikiu rusų literatūros vertėju. Apgailestaudamas, kad bėgant amžiams nyksta senosios kalbos, Merimee ėmė domėtis žemaičių tarme, bendravo su to krašto žmonėmis. 1869 metais (likus metams iki Merimee mirties) pasirodė jo apsakymas „Lokys“. Čia pasakojama apie lokį ir moterį, kuri pagimdo žmogiškos išvaizdos, bet pragaištingo elgesio, žudikišką jų sūnų. Prancūzų skaitytojams prieš akis iškilo Lietuvos vaizdas: istorinė aplinka, kraštovaizdis, kalba, senoji pagonybė, liaudies tradicijos. Šiame literatūros kūrinyje buvo daug netikslumų, jame susipynė fantazija ir tikrovė, atsiskleidė tipiški Merimee kūrybos bruožai: laukinio prado motyvai, žmonių dvilypumo žavesys, tikroviškumo ir antgamtiškumo jungtis, santūrus ir lakoniškas rašymas. Kadangi straipsnyje analizuojama pirmoji prancūzų prozos fikcija Lietuvos tema, ji turi didelę simbolinę vertę The “Merimee” period in Lithuania is little known in France. In 1830–18040, when escaping the Russian persecution, a great number of Lithuanians and Poles arrived to Paris, for example, Adam Mickiewicz. They provoked interest in the Baltic culture among local intellectuals. In the middle of the 19th century, Prussian philologists, mythology specialists as well as their German colleagues launched thorough studies of the Lithuanian culture. Merimee also devoted his attention to the studies of Baltic and Slavic cultures. He was interested in foreign languages as a writer and not as a scientist. He became a perfect translator of the Russian literature. Feeling sorry about old languages vanishing, Merimee started to research the Samogitian dialect. He communicated with local people. In 1869 (with one year left until his death), his story “Lokys” [the Bear] saw the light. This story tells about a bear and a woman, who gave birth to its sun – a creature of human appearance but a destructive nature. The French reader had the opportunity to imagine Lithuania: historic environment, landscape, language, old paganism, folk traditions. This literature work had a number of discrepancies with fantasy and illusion intermingling. It revealed typical features of Merimee’s works: motives of the wild nature, admiration for the dual nature of man, reality and the supernatural world, modest and laconic style of writing. Whereas, the article analyses the French fiction literature work on the theme of Lithuania, it has a great symbolic value.

Straipsnis skirtas garsaus architekto Vytauto Brėdikio pagrindinių meninės fotografijos stilistinių tendencijų aptarimui. Dėmesys sutelkiamas į pagrindinius jo fotomeno savitumą apsprendusius veiksnius, ilgamečio darbo architektūros srityje poveikį stilistinei evoliucijai. Remiantis konkrečiais kūriniais, išskiriamos Brėdikio kūrybą vienijančios trys pagrindinės tendencijos: 1) eksperimentinė fotografija su naujais formalių sprendimų ir efektų ieškojimais; 2) Vilniaus architektūrinės fizionomikos vaizdų serijos; 3) gamtos vaizdų ir gyvūnų ciklai. Straipsnyje analizuojami šių tendencijų charakteringiausi bruožai, parodoma, kaip jie skleidžiasi konkrečiose fotografijose The article considers the main stylistics tendencies of artistic photography of the famous architect, Vytautas Brėdikis. It focuses on the relatedness between his photography and the art of architecture. The article underlines three major tendencies: 1) the search for new artistic solutions and representational effects; 2) the sets of Vilnius architectural physiognomy; 3) the cycles of various pictures of the seasons and of animals. The latter is undoubtedly the crown jewel of his artistic work. The article analyzes their most characteristic features in each considered photo

Straipsnyje įvairiais aspektais analizuojama vieno didžiųjų XX a. pabaigos dailės meistrų litvakų dailininko Théo Tobiasse’o (g. 1927 m.) kūryba, išryškinami ryšiai su Lietuva, žydų dailės tradicijomis, aptariamos kūrybos ištakos, pasaulėjautos, estetinių nuostatų, meninio stiliaus ypatumai, sąsajos su kitais didžiaisiais XX a. dailės meistrais. Išskirtinis dėmesys skiriamas jo kūrybinės veiklos įvairiapusiškumui, meninių vaizdinių sistemai ir charakteringiausiems kūrybos turinio ir formos bruožams, meninių išraiškos priemonių ypatumams atskleisti. Detaliau gvildenami Tobiasse’o tapybos, skulptūros, grafikos, vitražo ir kitų vaizduojamosios dailės sričių kūriniai. Article analyzes various aspects of the creative work of Théo Tobiasse (1927), the famous Litvak artist of the end of the 20th century. The articles shows: the work’s links with the artistic traditions of Lithuanian Jews, discusses its sources, aesthetic attitudes, peculiarities of style, and relation to the masterpieces of the century. The article tries to show especially: the versatility of Tobiasse’s creative activity, the peculiarities and richness of his system of images, his formal aspects, and his means of artistic expression. Some of Tobiasse’s paintings, sculptures, graphics, stained-glass works and other pieces of fine art are discussed in more detail.

Lietuvos statybos inžinierių sąjungos narių kolektyvo leidinio „Pastatų konstruktoriaus ir statybininko žinynas“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2009. 1517 p.) recenzija. Recenzijoje nagrinėjama Pastatų konstruktoriaus ir statybininko žinyno (2009) kalba: įvardijamos ir nagrinėjamos leksikos, sintaksės ir stiliaus klaidos, kadangi šių kalbos lygmenų klaidų leidinyje pasitaiko dažniausiai. Atidžiau pažvelgti į šį žinyną paskatino 2010 m. atlikta VGTU Statybos fakulteto studentų ir statybos sektoriaus darbuotojų apklausa, kurios rezultatai parodė, kad Pastatų konstruktoriaus ir statybininko žinynas yra vienas populiariausių leidinių tiek tarp Statybos fakulteto studentų, tiek tarp statybos sektoriaus darbuotojų. Šia recenzija siekiama atkreipti kalbos redaktorių ir mokslo teksto autorių dėmesį į būtinybę nenukrypti nuo kodifikacijos: taisyklinga kalba parašyta mokslo literatūra padeda pedagogams atsisakyti mokymo iš klaidų praktikos ir prisideda prie norminės, sklandžios vartotojų kalbos įgūdžių formavimo The review analyses the language of the Manual for Building Designers and Constructors (2009). It identifies and scrutinizes mistakes of lexis, syntax, and style, since such mistakes are the most common in the publication analysed. A closer look to this manual was encouraged by the survey carried out in 2010 that interviewed students of the VGTU Faculty of Construction and employees in the construction sector. The said survey results showed that the Manual for Building Designers and Constructors is one of the most popular publications both among the students of the Construction faculty and construction sector employees. The current review attempts to draw the attention of editors and scientific authors to the necessity to comply with codification, since scientific literature written in the correct language, firstly, encourages pedagogues to abandon the practice of learning from one's mistakes, and, secondly, it contributes to the formation of the skills of fluent and normative usage of language

Lietuviškų tekstų grožinio ir mokslinio stilių palyginimas naudojant statistinius metodus. Taikomos universalios kiekybinės charakteristikos, koreliacinė ir regresinė analizė, logtiesiniai modeliai. Tiriamos žodžių ilgių ir dažnių priklausomybės, žodžių pasiskirstymas tekstuose. The comparison of Lithuanian texts‘ fiction and scientific literature styles by using statistics methods. by using the universal quantitative characteristics, the correlation and regression analysis, the loglinear models.

Straipsnyje analizuojama, kaip Ramūno Klimo romane Maskvos laikas kuriamas menininko (rašytojo) paveikslas. Romane pasakojama pagrindinio veikėjo Vytauto Ringailos vardu. Toks pasakojimo strategijos pasirinkimas leidžia autoriui išspręsti du svarbiausius, vienas su kitu susijusius uždavinius: sukuriamas ryškus intelektualios, kūrybiškos, bet kartu ir prieštaringos, žmogiškų silpnybių kamuojamos asmenybės charakteris ir per individualius sovietmečio (Maskvos laiko) išgyvenimus bei refleksijas (anot autoriaus, būsenas) atskleidžiama, kaip žmoguje (ir visuomenėje) kaupiasi nesusitaikymo, pasipriešinimo energija The article analyses the means of creating the character of an artist (writer) in Ramūnas Klimas novel Maskvos laikas (Moscow time). The novel is narrated in the name of the main character Vytautas Ringaila. Such choice of the narration strategy enables the author to solve two most important intertwined questions. The author creates a vivid character of intellectual, artistic, but at the sometime conflicting, tormented by human weaknesses personality. Through the hero's personal experiences and reflections of the soviet period (Moscow time) the author suggestively describes how the energy of disagreement and opposition accumulate in the personality (and society)

Straipsnis skirtas reto subtilumo litvakų tapytojo ir skulptoriaus Makso Bando (1900–1974) kūrybos analizei. Tekste glaustai aptariami pagrindiniai dailininko kūrybinės evoliucijos vingiai, jo kūrybą maitinusių meninių vaizdinių ištakos, stiliaus ir meninės išraiškos priemonių ypatumai. Po savarankiškų dailės studijų Lietuvoje Bandas tobulinosi privačioje meno akademijoje Paryžiuje (1920–1923), vėliau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išvyko į JAV, čia gyveno ir kūrė. Bandas tapė figūrines kompozicijas, peizažus, iliustravo Bibliją, kūrė skulptūras. Dailininko kūryboje viešpatauja žydų kasdienio gyvenimo ir buities vaizdai. Jis iškilo kaip puikus vaikų portreto meistras. Tapė pusiau postimpresionistiniu ir ekspresionistiniu stiliumi, jo drobėse viešpatauja švelnūs, šilti melsvų, rusvų, pilkšvų atspalvių tonai The article analyzes the eauvre of Max Band (1900-1974), a prominent Litvak painter and sculpture. It discusses the main turning points of his artistic development, the sources of his artistic images and peculiarities of his creative means and working style. Band studied painting in Lithuania and perfected his skills in a private Art Academy in Paris (1920-1923). When the WW II started, he immigrated to the USA. Here Band painted compositions, landscapes, illustrations for the Bible, and made sculptures. In his eauvre, the scenes of everyday Jewish life dominate. He is also known as a master portraitist of children. His painting style is characterised as post-impressionist and expressionist. He preferred mild and warm tint of bluish, reddish, and greyish

Straipsnyje analizuojamas vienas iš svarbiausių uždavinių ugdant klausymo ir skaitymo supratimo gebėjimus – parinkti turinio ir formos požiūriu tinkamus tekstus. Tinkamus turinio požiūriu – vadinasi, tokius, kurie būtų susiję su konkrečios grupės mokinių patirtimi, atitiktų jų pasaulio pažinimą, mokiniai juos skaitytų ne tik dėl to, kad „liepta“, bet ir dėl to, kad įdomu, – jie sužinotų ką nors nauja, plėstų pamatines žinias ir bendrąsias kompetencijas. Tinkamus formos požiūriu – vadinasi, tokius, kurie sudarytų sąlygas kalbai ugdyti, kalbinėms komunikacinėms kompetencijoms plėsti; iš kurių būtų galima mokytis, kaip apibūdinama, pasakojama, aiškinama, argumentuojama ir pan.; kurie padėtų suvokti, kas būdinga konkretiems tekstų žanrams ir kuo jie gali skirtis. Straipsnyje išskiriamos ir analizuojamos trys svarbios nuorodos, kurios padėtų parinkti tinkamus mokomuosius tekstus: autentiškumą, paskirtį ir sunkumą. Analizė parodė, kad parenkant tekstus būtina apgalvoti: kiek jie tinkami mokyti numatytų dalykų (tam tikrų skaitymo / klausymo būdų, strategijų); kiek jie įdomūs konkretiems mokiniams: ką nauja jie sužinos apie Lietuvą ar apie tarpkultūrinius skirtumus, kiek tos žinios jiems gali praversti, ar jie nenuobodžiaus skaitydami / klausydami. Taigi tiek ugdyti skirtingus recepcinius gebėjimus, tiek tikrinti, kas išmokta, galima daug veiksmingiau, jei užtektinai dėmesio skiriama tekstų atrankai. While teaching reading and listening, it is important to select authentic texts from newspapers, magazines, radio broadcasts, internet etc. The texts should be selected according to the speech capacity of learners, thus the "real" texts should be abridged or otherwise adapted but essentially they should not wander away from the original form: the style and register should be retained, as well as the genre requirements followed. A realistic form of representation is most important: illustrations and the layout should be retained as in the original texts in magazines or newspapers. The authenticity also means that the text should be realistic to the pupils, i.e. the one that they would read or listen to in a certain situation and in line with their background, world recognition subject knowledge. Thus while selecting the texts, it is important to consider general competences of the pupils. The difficulty of the texts should also comply with the pupils' abilities while the purpose of the texts should be in line with the pupils' needs.

Straipsnyje aprašomas specialiojo lyginamojo tekstyno kompiuterinės ir aprašomosios lyginamosios sakinių ilgio grupių kiekybinės analizės tyrimas, rodantis prancūzų ir lietuvių kalbos publicistinio ir šnekamojo funkcinių stilių sandūros reiškinius, publicistinio stiliaus centre (informacinių ir komentaro žanrų tekstuose) vartojant vieną iš heterogeninių formų – tiesioginę kalbą. Sakinių ilgio grupių kiekybinio pasiskirstymo tyrimas papildo anksčiau atliktus kitų ypatybių (žymėtosios, nežymėtosios leksikos pasiskirstymo ir kt.) tyrimus. Atskirų tekstyno imčių sakinių ilgio grupių pasiskirstymo kiekybinė analizė leidžia nustatyti prancūzų ir lietuvių kalbos publicistinio ir šnekamojo stiliaus vidutinį sakinių ilgį, aptarti stilių sandūros reiškinius, stilių normos kitimo polinkius, šiuolaikinės spaudos kalbos ypatybes ir tendencijas. Dviejų kalbų tekstyno imčių tyrimas rodo dažniausių sakinių ilgio grupių vartojimo skirtumus, priklausančius nuo kalbos pobūdžio ir vidinės funkcinių stilių diferenciacijos The article describes a study of computer and descriptive comparative quantitative analysis of a special comparative corpus and groups of sentence lengths, indicating the interaction phenomena of French and Lithuanian publicist and spoken functional styles by using one of the heterogenic forms, i.e. direct speech, in the centre of the publicist style (informative texts and texts in the genre of comments). A study of the quantitative distribution of groups of sentence lengths supplements two previous studies of other peculiarities (distribution of tagged and untagged lexicon and etc.). The quantitative analysis of groups of sentence lengths of separate corpus samples allows defining the average length of sentences of French and Lithuanian publicist and spoken style, discuss the interaction phenomena, tendencies in changes of stylistic norms, peculiarities and tendencies of the modern mass media language. The study of the corpus samples of the both languages show the most frequent differences in the use of groups of sentence lengths, which depend on the nature of the speech and the internal differentiations of functional styles.

Straipsnyje nagrinėjami ženklūs pokyčiai Lietuvos meno istorijoje, parašytoje XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje (periodu, kai vietinis modernistinis meno istorijos diskursas pradėjo silpti). Nuo 1980 m. vidurio Lietuvos tyrinėtojai atsigręžė į konteksto studijas ir susikoncentravo ties meno procesais, ir jų socialine bei politine aplinka. Vis dėlto modernistinės metodologijos esmė – stiliaus koncepciją interpretuoti kaip kokybę, būdingą meno kūriniui ir sprendžiant iš jo vizualinės išvaizdos bei išsaugant jo ideologinę galią. Tai susieja Lietuvos meno istoriją su diktatoriškais Vakarų modernistiniais modeliais. Taip įvedami modernistiniai standartai, rekonstruojantys vietinę meninę praktiką, kuri konfliktuoja su nauju kontekstualiu požiūriu. Straipsnyje akcentuojamas poreikis dekonstruoti stiliaus koncepciją ir atverti meno kūrinį konteksto analizei. Lietuvių meno istorikai, tyrinėjantys XX a. pirmąją pusę, pradėjo sėkmingai keisti savo metodus. Atrodo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meno istorijos tyrinėjimai, kaip ir sovietinio laikotarpio pabaigos, yra labiau pažengę – jie labiau linkę remtis naujos meno istorijos požiūriais ir traktuoja meną kaip sociokultūrinę praktiką. Tai greičiausiai nestebina, nes taip vadinamas nacionalinio atgimimo laikotarpis visada buvo pagrindinė modernistinės Lietuvos meno istorijos idėjų sritis, ir iš dalies taip vis dar yra, nors tikėtina ne ilgam. Lietuvių meno istorija užbaigė pereinamąją fazę metodologijoje ir atvėrė naujas galimybes moksliniams tyrinėjimams. The article examines significant changes in the Lithuanian art history written at the end of the twentieth and beginning of the twenty-first century, the period when the local modernist art-historical discourse went into decline. From the mid1980s, Lithuanian researchers turned to contextual studies and concentrated on art processes and their social and political milieu. However, the essence of the modernist methodology – the concept of style interpreted as a quality intrinsic to an artwork and detectable from its visual appearance – retained its ideological power. It continued to connect Lithuanian art history with the peremptory Western modernist patterns, thus imposing modernist standards on reconstructions of local artistic practice that are in conflict with the new contextual approach. The article underscores the need to deconstruct the concept of style and to open an artwork to the contextual analysis

Vadovavimo ir vadybos plėtros srityje vyksta pokyčiai, todėl visų grandžių organizacijų vadovai, bet kuriame karjeros etape privalo ieškoti būdų ir priemonių, kaip tobulinti organizacijos veiklą, siekti efektyvių rezultatų bei išlaikyti profesionalius darbuotojus. Pastaruoju metu vis didesnį vaidmenį organizacijų veikoje vaidina žmogaus veiksnys, pastebimai didėja jo įtaka organizacijos veiklos rezultatams. Lietuvoje atliekami bendri darbuotojų motyvacijos tyrimai, kurių tikslas – atskleisti darbuotojų motyvaciją ir nustatyti tinkamas priemones bei metodus darbuotojams motyvuoti. Pateikiamos bendro pobūdžio rekomendacijos kaip tobulinti darbuotojų motyvavimo sistemą organizacijoje. Tačiau kol kas pasigendama tyrimų iš skirtingo tipo organizacijų analizuojant vadovavimo stilių ir jo poveikį darbuotojų motyvacijai. Darbo originalumą atspindi tas faktas, kad tyrimo metu įvertinami ne tik darbuotojų poreikiai, bet ir giliau analizuojami atskiri vadovavimo stiliaus komponentai – vadovo požiūris į darbo discipliną, sprendimų priėmimo būdai, kontrolės pobūdis, atsakomybės paskirstymas, požiūris į iniciatyvumą ir kt. Įvertinama ne tik darbuotojų, bet ir paties vadovo pozicija. Teorinė literatūros analizė buvo naudojama siekiant atskleisti motyvacijos bei vadovavimo sampratas, motyvaciją sąlygojančius veiksnius, vadovavimo stilių klasifikaciją bei poveikį darbuotojų motyvacijai; anketinė apklausa sudarė galimybę ištirti vado stiliaus poveikį darbuotojų motyvacijai viešojoje įstaigoje... [toliau žr. visą tekstą] There have been definite changes within leading and management development field lately, therefore chief persons of all levels at any stage of their career have to look for methods and adequate measures to improve company’s activities, seek for effective results and sustain professional personnel. Lately human factor has become a key element in the activities of organizations and its impact towards the activity results has grown. Basic employee motivation studies are made in Lithuania, aiming at estimating the real motivation of the employees and defining suitable measures and methodologies to raise it. Therefore a set of basic recommendations is often being proposed to improve employee’s motivation system within the organization. However there is still a lack of studies of different types of organizations based on management style and its impact towards the employee’s motivation. Work originality is evidenced by the fact that during the study made it is not only the needs of employee to be evaluated, but also different separate components of management type to be analyzed, i.e. chief’s attitude towards discipline, types of decision making, control nature, distribution of responsibility, attitude towards initiative and etc. Apart from employee’s position, chief opinion is also taken into account. Academic literature study is used in order to reveal the conceptions of motivation and leading, motivation determining factors, management style classification and impact towards... [to full text]

Straipsnyje nagrinėjama viena iš prancūzų kalbos sistemos ypatybių - leksinės analitinės konstrukcijos. Tyrimas atliekamas kiekybiniu ir kokybiniu aspektu, analizuojamas leksinių analitinių konstrukcijų pasiskirstymas prancūzų kalbos trijų funkcinių stilių tekstuose (meniniame, publicistiniame ir administraciniame), jų vertimo į lietuvių kalbą polinkiai, stiliaus ir vertimo kalbos sistemos vaidmuo parenkant leksinių analitinių konstrukcijų vertimo ekvivalentus. Nagrinėjama medžiaga tiriama kontrastinės lingvistikos, kiekybiniu, aprašomuoju metodu. Jos analizės rezultatai rodo, kad leksinių analitinių konstrukcijų dažnį prancūzų kalbos tekstuose determinuoja stilius, daugiau jų vartojama standartinės raiškos administracinio stiliaus tekstuose. Kiekybinės ir kokybinės vertimo pavyzdžių analizės duomenys (dažniausiai verčiama veiksmažodžiu, rečiau - daiktavardine konstrukcija ir rečiausiai - semantinių komponentų junginiais, t.y. kitos leksinės ir gramatinės raiškos vienetais), gauti panašūs stilistiškai skirtingų tekstų vertimo polinkiai leidžia manyti, kad vertimo vieneto parinkimas labiau priklauso nuo vertimo kalbos sistemos ypatybių, jos normos ir tik po to - nuo stiliaus. The article discusses one of the characteristics of the French language system, i.e. analytical lexical constructions. The research is carried out from quantitative and qualitative aspects. The distribution of analytical lexical constructions in French is analyzed in the texts of three functional styles (artistic, publicistic and administrative). The analysis involves tendencies of their translation into Lithuanian, i.e. the role of style and the system of the target language in selecting the equivalent analytical lexical constructions. The conducted investigation in based on the contrastive linguistic, quantitative, and expositional methods. The analysis of the materials under investigation indicates that style determines the frequency of analytical lexical constructions used in French texts. These constructions are employed more often in administrative-style texts of standard expressions. The results of the quantitative and qualitative analysis of sample texts show that verb constructions are more frequently used in translation than noun constructions. The semantic joining of components is the rarest, i.e. translation eith other units of lexical and grammatical expression. The translation tendencies of similar but stylistically different texts give a reason to believe that the selection of a translated unit depends more on the characteristics of the translated language system and its standards than on style.

Įvadas -- Antropomorfinis motyvas -- Zoomorfinis motyvas -- Ankstyviausi radiniai -- Lankinės segės -- Žalčio motyvas VIII-IX a. papuošaluose -- Apyrankės ir ragų apkalai -- Žaltys, slibinas, žirgas ar lelija -- Kabučiai, žąslų laužtukai ir kiti radiniai -- Apibendrinimas -- Literatūra -- Santrumpos. Antropomorfiniai motyvai baltų metalų epochoje žinomi nuo romėniškojo iki vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpio, tačiau tai pavieniai radiniai, kuriuos sunku detaliau įvertinti, kaip ir akmenines "bobas" iš prūsų žemių. Zoomorfiniai motyvai taip pat pasirodo romėniškuoju laikotarpiu, tačiau jie palyginti reti ir nesudaro didesnių grupių. Tautų kraustymosi metu baltų žemes pasiekusi zoomorfinė mada buvo pamėgta, savaip transformuota ir išlaikyta net iki XVI a. Atsirado didelės papuošalų grupės: lankinės, plokštelinės ir pasaginės segės, taip pat ir apyrankės. Labai gerai matyti, kaip kiekvienoje grupėje ankstyviausi pavyzdžiai yra su ryškiais, lengvai atpažįstamais zoomorfiniais motyvais, kurie ilgainiui arba tuo pat metu kinta juos imituojant. Šio keitimosi rezultatas ne tik paprastesnis (ar net prastesnis) papuošalas, bet ir naujos estetinės kokybės dirbinys (aguoninės segės), kuris tik senesniųjų pavyzdžių kontekste vertintinas kaip turintis zoomorfinių simbolių. Labai svarbu, kad kai kurie zoomorfinio tipo papuošalai - aguoninės, plokštinės ir pasaginės segės, taip pat apyrankės - būdingi tik baltams, jie reti slavų, finougrų bei germanų kraštuose. Pavieniai analogų neturintys antropomorfiniai ir zoomorfiniai dirbiniai, rasti baltų paminkluose (Linkūnai, Ašuotė, Rimaisai) rodo, kad dirbinių įvairovė buvo didelė, tačiau vietiniai meistrai ir užsakovai plėtojo tik tam tikrus jų tipus. Apibendrinant galima teigti egzistavus savitą baltų zoomorfinį stilių, kurio išraišką lėmė polinkis į minimalias geometrines formas. Anthropomorphic motifs in the metal epoch of the Balts have been known since the Roman to the Late Iron Age; however, these were solitary findings, which are difficult to evaluate in more detail like the stone female sculptures from the Prussian lands. Zoomorphic motifs also come up in the Roman period, however these are relatively rare and do not comprise larger groups. The people came to like the zoomorphic fashion that reached the Baltic lands during the migration of peoples, transformed it in their own way and preserved it as long as to the 16th century. Large groups of ornaments appeared: crossbow, flat and penannular brooches as well as bracelets. It is very obvious that in each group the earliest samples bear distinctive, easy-to-recognise zoomorphic motifs, which eventually or simultaneously change as they are imitated. The outcome of this change was a more simple (or even inferior) ornament as well as works of new aesthetic quality (brooches with poppy-seed box shaped ends), which is to be evaluated as containing zoomorphic symbols only in the context of older samples. It is very important that certain ornaments of the zoomorphic type – flat, penannular or having poppy-seed box shaped ends brooches as well as bracelets – are characteristic to the Balts only; they are rare in Slavic, Finno-Ugric and Germanic lands. Solitary anthropomorphic and zoomorphic objects having no analogues that had been discovered in the Baltic monuments (Linkūnai, Ašuotė, Rimaisai) show the great variety of works, however local masters and customers were fond only of certain types of them. In summary, it can be stated that a particular zoomorphic style of the Balts existed, and its expression was determined by the propensity for minimal geometric shapes.

Straipsnis skirtas Kauno meno mokyklos fenomeno aptarimui, joje besiformuojančių tautinės dailės mokyklos pagrindinių programinių estetinių nuostatų, kūrybos principų ir stilistinių bruožų išryškinimui. Jame išskirtinis dėmesys sutelkiamas j trijų iškiliausių šios mokyklos tapytojų Justino Vienožinskio, Antano Samuolio ir Antano Gudaičio vaidmenį XX a. Lietuvos dailės istorijoje, atskleidžiamas jų meninės kūrybos principų, estetinių nuostatų, požiūrių j spalvą, formą, koloritą, kompoziciją ir kitus plastinius tapybos aspektus savitumas. Aptariami kai kurie svarbesni jų intelektualinės ir kūrybinės biografijos bruožai, lyginamuoju požiūriu analizuojami jų tapybinio stiliaus ypatumai, įvertinamas įnašas į tautinės meno mokyklos tapsmo procesą. The article considers the phenomenon of Kaunas School of Art and highlights the main aesthetic attitudes developed in the program of the national school of art, its principles of creation and stylistic features. Preferential attention is focused on three outstanding painters ofthat school: Justinas Vienožinskis, Antanas Samuolis and Antanas Gudaitis, and their role in the history of Lithuanian art of the 20th Century. The originality of their principles of artistic creation and aesthetic attitudes, their approach to color, form, composition and other plastic aspects of painting are revealed. Some of the more important features of their intellectual and creative biography are discussed; the peculiarities of their painterly style are analyzed comparatively and their contribution to the process of the foundation of the national art school is evaluated. The pleiad of the three outstanding artists discussed in the article (J. Vienožinskis, A. Samuolis and A. Gudaitis) created the main guidelines of the national school of painting in the 20th Century. In the formative period of its creation, an exceptional role fell upon its main founder and ideologist - J. Vienožinskis, who adopted the models used in the creation of Kaunas School of Art from Cracow Academy and, linking this to the innovative attitudes of other art schools, formed his own vision of a national school of art. Не outlined a few features that became of great importance to the entire later tradition of the national school of art in the 20th Century - such as a return to folk art. His orientation towards the achievements of post- Cezanne French art prompted a perception of the creation of forms as a sign of modernity and raised the importance of expressionistic emphasis on the most sensitive inner experiences. From here the prevailing role of the pro-Cezanne and expressionistic tendencies in the Lithuanian school of painting poured out, these tendencies were related to the elevation of constructive principles and an aim to express the artists' strongly individualistic attitude towards the world through the particular means of plastic expression. On the other hand, J. Vienožinskis made every effort so that the young professional art of Lithuanians would rid itself of the complexes of provincialism and turn its face toward the Western modern art of the French and the plastic investigations that were developed there. It was not by accident, that the latter, alongside the tradition of national art, became the most important element for stimulating creativity at the commencement of the long and complicated path toward an original national spirit (the seeds of which M. K. Čiurlionis had already sown) and the formation of style. Paris, with its unique world of museums and galleries and its majestic traditions of culture, was the basic cultural guide of the first two generations of this school. It was the city from which the creators of our national art school at the beginning of the 20th century took their ideas and searched for the principles of creation, plastic culture, examples of professional skill, relevant colouration and the solutions of problems of form and composition. Paris was their guide for the future, one that enabled them to fuse the tendencies expanded in the creation of the artists, compelling Lithuanian artists into the rebirth of a more or less solid national style, one that was rid of the complexes of provincialism that are so typical of small nations. A. Samuolis and A. Gudaitis were amongst the most eminent authorities of Lithuanian colourist painting, a style which was characterised by a peculiar expression and dramatism. Both of them made a great contribution to the interwar culture of Lithuania (and after). Namely, it was they who laid the foundations for Lithuanian painting, and using their own création as an example, undoubtedly represented and continued the painterly tradition of the Kaunas School of Art in the second half of the 20th Century.

Straipsnyje kalbama apie viešosios politikos įtaką pilietiškumo raidai didėjant visuomenės diversifikacijai ir veikiant kūrybinėms industrijoms bei spektaklio visuomenei. Visuomenės įvairovė siejama su bendruomenių, subkultūrų, etninių ir religinių grupių raida, jų gebėjimais ir poreikiu atstovauti savo viešiesiems interesams. Daugeliui subkultūrų būdingi tam tikri pilietinio dalyvavimo ir rezistencijos bruožai. Kitaip tariant, šiuolaikiniai ekonominiai ir socialiniai subkultūracijos procesai numato Kito arba transgresyviojo subjekto atsiradimą bei egzistavimą. Kito pilietiškumas yra alternatyvus pilietiškumas. Subkultūrų viešuosius interesus bei poreikius legitimuoja ne vien kultūrinės įvairovės, bet ir pilietiškumo bei vykdomos politikos pliuralizmo argumentas. Tai reiškia, kad modernioji visuomenė prisideda prie alternatyvaus pilietiškumo plėtros, o viešieji intelektualai kuria alternatyvaus pilietiškumo diskursus. Transgresyvusis subjektas vietoje misionieriškų misijų renkasi kūrybišką tapatybės bei simbolinių pasaulių konstravimo veiklą, priešinasi suvienodinimui, rutinai, totalinėms ideologijoms bei stabiliems nacionaliniams identitetams. Šie alternatyvaus pilietiškumo poreikiai taip pat sietini su interkultūralizacijos, multikultūralizmo, tinklinės visuomenės raidos, glokalizacijos, individuacijos fenomenais. The article is devoted to the problem of alternative citizenship in the sphere of policy on the basis of subcultural and community analysis. […] Modern Lithuanian philosophers as well as world philosophical movement prepare conditions for social, cultural legitimizing of the Other. First of all it is the ethnic, gender and subcultural Other. Legitimation of subcultural public interests and their needs could be interpreted not only in the horizon of cultural diversity, but also as a plurality of citizenship and policy. Different ideologies, parties, political and local communities, types of interests, NGO, imagined communities, subcultures develop various public demands, identity needs, a diversity of world feelings and interpretations. This means that modern society contributes to alternative civic activities, and modern public intellectuals prepare discourses on it. The Other's civic expressions destroy the routine, the mainstream discourses. The Other today is the representative of the subculture alternative and independent community or just a transgressive subject. Unfortunately, many of representatives of state government, local municipalities, traditional parties try to neglect or forbid the activities to increase Otherness. However, the modern economic, cultural process of subculturalization presupposes development or even production of Otherness. It is the reason to call the citizenship of the Other as an alternative citizenship.

Straipsnio tikslas – apžvelgti politinės reklamos tekstus, platintus paštu ar skelbtus Kauno periodiniuose leidiniuose, jų žanrų ir stilių įvairovę bei stilistiką. Straipsnyje visas dėmesys kreipiamas į agitacinius partijų lapelius, skrajutes, nes jas, tikėtina, perskaito daugiausia žmonių. Politinę reklamą skelbti spaudoje glaustai, bet vaizdžiai partijoms gana sunkiai sekėsi. Lakoniškumo ir aiškumo partijos nelaiko reklamos privalumu. Tik vienas kitas kandidatas gali išsiversti su 5–6 sakiniais, kurie taikliai charakterizuoja jį patį arba nusako svarbiausius jo atstovaujamos partijos uždavinius per ketverius metus. Nors rinkėjai yra pasyvūs, domėjimasis rinkimais, partijomis ir jų kandidatais menkas, skelbiami politinės reklamos tekstai nėra taip parengti, kad galėtų žadinti smalsumą, skatintų patikėti politikų atsidavimu tautos, valstybės, piliečių gerovei ar jų noru nuoširdžiai tarnauti visiems Lietuvos žmonėms. Mūsų politinei reklamai, skirtai rinkėjams pritraukti, trūksta savitos raiškos: sunku išskirti kurios nors partijos simbolį ar ženklą. Nei šūkiais, nei vaizdiniais ar verbaliniais bruožais politinė šių rinkimų agitacija nepasižymėjo (išskirti galima tik vieną iš 16 rinkimuose į Seimą dalyvavusių partijų, kuri pademonstravo savitą ir stilingą politinę reklamą). 2008 metų rudenį įvykusių Seimo rinkimų kampanijos stilius atspindi išsikvėpusią (tiksliau, vis dar nesusiformavusią) politinę kultūrą, kurią bandoma pridengti nuobodžiais straipsniais, absurdiškais lozungais ar nerealiais pažadais. Until quite recently, as little as almost two decades ago, there was no political advertising at all, either in Lithuania or in the Soviet Union. Now we live in altogether different times - there is a market with its supply and demand, so there needs to be advertising as well. In advance of par­liamentary elections all parties carry on political campaigns during which each tries to stand out clearly from the others as it woos voters. How this is done and what stylistic means are used can be seen both from the Kaunas press which is literally flooded by political ads and from the leaflets distributed separately. All this reveals our general political culture. The election advertisements seen in Kaunas show that our politicians do not especially value brevity and clarity. Only one or two candidates are satisfied with five or six sentences describing themselves and/or indicating their party's goals for the next four years. Since the voters are gener­ally passive and interest in the elections, the parties, and their candidates is slight, the political agitation comes across as too highfalutin, with specificity, clarity, effectiveness sacrificed in favor of empty rhetorical pomposity. The style of this parliamentary election reflects a tired (or, more accurately, an as-yet-unformed) political culture whose deficiencies are masked by boring articles, absurd slogans, and unrealistic promises. For the time being we are a weak, or as is often put, an immature society that responds only to strong stimuli with the result that the winners are those who scream loud and/or shine garishly.

Knygoje, remiantis XIX a. lietuvių literatūra, siekiama apžvelgti, kaip formavosi literatūros žanrų samprata, kas lėmė jų pasirinkimą ir funkcionavimą, santykį su įvairiais diskursais. Išskiriami trys analizės metodai: pirmuoju ieškoma mito ir literatūros žanrų sąveikos; antruoju kalbama apie retorikos tradicijos ir jos rūšių įtaką literatūros žanrams; trečiuoju naudojami kultūrologiniai metodai – analizuojamos rašančiojo sociokultūrinio konteksto ir žanro sąsajos. Remiantis atlikta analize teigiama, kad aiškių žanrinių modelių XIX a. neturėta, dažnai buvo painiojami terminai, kuriamos netikslios žanrinės paantraštės. XIX a. pradžios lietuviškosios poezijos žanrai daugiausia perėmė klasicistinės estetikos normatyviškumą. Amžiaus viduryje krikščioniškoji retorika aprėpė ne tik religinės literatūros žanrus, bet darė įtaką ir pasaulietinėms rašymo formoms. Pasirenkant ir apibrėžiant žanrą reikšmingi buvo ne tiktai formalieji kriterijai, bet ir teksto funkcija. XIX a. lietuvių literatūroje dar labai svarbi utilitarinė jos misija. Vakarų Europoje nuo XIX a. pasikeičia požiūris į socialinį ir politinį literatūros naudingumą, kūrybos procesas sakralizuojamas. Poezijoje pamažu susiformuoja dieviškojo įkvėpimo samprata, kuri sustiprina angažuotą kalbėjimą. Žanrų pasirinkimą lėmė ir sociokultūrinė rašančiojo patirtis. Išsilavinęs XIX a. pradžios bajoras daugiau renkasi retorikos puoselėtus žanrus, amžiaus vidurio didaktas kartais savo kūrinį pavadina konfesinio žanro terminais, XIX a. pabaigos inteligentas rašytojas jau bando teoretizuotai kalbėti apie literatūros žanrą. If one analyzes the conception of genre in 19th century Lithuanian literature from a mythopoetical, rhetorical, and sociocultural point of view, one comes to the conclusion that clear genrerelated models were still lacking. The young literature was just borrowing them, trying to adapt them to its needs, while the writer found it difficult to define and give a proper name to his or her own genre; this resulted in frequent terminological confusion and inexact genre sub-headings. The late-occurring differentiation of genres led to a search for analogies in oral literature where the genres also lacked strict definition. The choice of a genre was influenced by general cultural dominants. In the early 19th c. the genres of Lithuanian poetry by and large took over the normativity of a classicist aesthetics tied to the rhetorical tradition. The Christian rhetoric dominant in the middle of that century not only embraced the genres of religious literature but also influenced secular forms of writing. Toward the end of the 19th c. a stronger polyphony seems to suggest that the richer and more complex the social stratification is, the more genres there emerge and the faster they differentiate. Still it should not be thought that in the literature of the past more attention is paid to genre-related requirements. To the creators of a new literature selecting and naming their genre what is hugely important lies not so much in any formal criteria as in the function of the text.

Užsienio kalbos mokymo(si) proceso sėkmė pirmiausia priklauso nuo sėkmingo mokymo(si) metodų ir būdų pa(si)rinkimo. Tinkamus mokymo(si) metodus ir būdus galima parinkti tik tada, kai atsižvelgiama į studentų motyvacijos lygį, mokymosi stilių ir intelekto tipą. Straipsnyje pateikiama išsami mokymo(si) proceso sėkmę lemiančių faktorių analizė. Supažindinama su trijų šiuolaikinių plačiai naudojamų anglų kalbos mokymo(si) krypčių – komunikacinio kalbos mokymo (Communicative Language Teaching), užduotimis grįsto kalbos mokymo (Task-Based Learning), integruoto dalyko ir užsienio kalbos mokymo (Content and Language Integrated Learning) – pagrindiniais principais, jų taikymu praktikoje, šių mokymo(si) krypčių užduotimis ir jų specifika, jų privalumais ir trūkumais. The article reviews modern approaches in English Language Teaching (ELT): Communicative Language Teaching (CLT), Task-Based Language Teaching (TBLT), and Content and Language Integrated Learning (CLIL). It presents the definition, analysis and evaluation of the teaching/ learning process and the factors determining its success: students’ needs, motivation, learning style, and type of intelligence as well as teachers’ competences.

Kiekvienoje aukštojoje, ypač technikos, mokykloje turėtų būti sudarytos tokios sąlygos, kurios skatintų pozityvų studentų požiūrį į gimtąją kalbą. Tas požiūris šiuo atveju priklauso nuo mūsų visų, kitaip tariant, kalbos vartotojų. D. Kristalo žodžiais tariant (Crystal 2005: 87), jeigu kalbos vartotojai didžiuojasi savo kalba, mėgaujasi girdėdami ja puikiai kalbant kitus, patys ją vartoja, tada sąlygos išsaugoti kalbą ir kartu sukurti tinkamą kalbinę aplinką yra palankios. Aukštosios technikos mokyklos tinkamą kalbinę aplinką lemia daugelis veiksnių, kurie išsamiai aptarti V. Celiešienės daktaro disertacijoje (Celiešienė 2003). Vienas iš tokių veiksnių – aukštosios mokyklos mokomųjų leidinių kalba. Good knowledge of one‘s mother tongue is the feature of a cultured man. However, to introduce language into the process of cultural development of the future engineer efficiently will be possible only if this connection is grasped by those who organize and determine the system of training and education of students. As one may notice the language of educational or teaching publications under discussion is not always good enough: there are inaccurate uses of terms, vocabulary, grammar; style mistakes occur. The language of these publications would improve, if: authors and editors used standardized and unified terms given in Lithuanian dictionaries of terms; did not use translations of meaning or words as well as word combinations in improper meaning; avoided verb adverbial or substantival structures which darken the meaning.

Franzo Tetznerio duomenimis, Kristijonas Donelaitis buvo išvertęs Prūsijos valdžios 1769 m. spalio 21 dienos įsaką dėl ganyklų separacijos. Šis įsakas nėra žinomas, tačiau yra išlikusi 1769 m. iš vokiečių kalbos versta brošiūra apie ganyklų separacijos naudą. Straipsnyje bandoma visapusiškai ją apžvelgti, lyginant su Donelaičio grožinių kūrinių, taip pat kitų to meto valdžios įsakymų bei potvarkių vertimų kalba. Tyrimas leidžia teigti, kad brošiūra neabejotinai sietina su Donelaičiu. Tą rodo rašybos, fonetikos ir morfologijos bendrumas, tam tikri leksikos panašumai. Brošiūroje gausu žodžių, būdingų Donelaičio kūriniams, galima rasti vaizdingų, donelaitiškai skambančių sakinių. Vienas iš svariausių Donelaičio ryšio su brošiūra įrodymų - citatos iš "vasaros darbų" panaudojimas. Brošiūra yra vertimas, o ne originalus kūrinys. Jos leksikoje ir ypač sintaksinėje struktūroje ryškesnė negu Donelaičio grožiniuose kūriniuose vokiečių kalbos įtaka. Leksiniai ir sintaksiniai germanizmai, lietuvių kalbai svetimos, pažodinio vertimo konstrukcijos leidžia manyti, jog prieš akis turėta vokiškas tekstas, minčiai išreikšti galbūt ne visada ieškota lietuviško atitikmens. Kadangi analogiškas vokiškas tekstas nežinomas, galima tik daryti prielaidą, jog verčiant brošiūrą nebuvo ištisai tiksliai laikytasi originalo. Nors vietomis juntama kanceliarinio stiliaus įtaka, savo kalba brošiūra ryškiai išsiskiria iš kitų to meto valdžios raštų. Joje nemažai gyvų, vaizdingų žodžių, hegzametriškai skambančių sakinių, pasitaiko ir gana sodrių, meniškai nutapytų vaizdų. Tai leidžia manyti, kad vietomis versta gana laisvai. According to the facts suggested by Franz Tetzner, Kristijonas Donelaitis had translated the decree on the separation of pastures issued by Prussian government on 21 October 1769. This decree is not known, but the brochure about the benefits of pasture separation translated from the German-language in 1769 has survived. This article attempts to review it comprehensively, compared with Donelaitis works of fiction, as well as the translative language of other decrees and orders of the government of the day. The study suggests that the brochure is to be clearly linked to Donelaitis. This is reflected by the generality in spelling, phonetics and morphology, and there are certain similarities between the lexis. The booklet is rich in words specific to Donelaitis’ works, the picturesque sentences sounding after Donelaitis can be found there as well. One of the clearest evidence of the link with the Donelaitis’ brochure – the use of quote from the "summer jobs". The brochure is a translation rather than an original work. Influence of German language is more pronounced in its lexis and particularly in syntactic structure than in the works of fiction by Donelaitis. Lexical and syntactic Germanisms, constructions foreign to Lithuanian language, word for word translation suggest that the German text was available before the eyes, and probably Lithuanian equivalent was not always sought for the expression of idea. Since analogous German text is not known, it can only be presumed that the original was not followed clear exactly during the translation of the brochure. Although in some places the influence of clerical style is felt, the brochure distinguishes itself from other letters of government of the day by its language. It abounds in live, rich imagery, sentences sounding hexametrically, and quite rich, artistically painted images come along, too. This suggests that it was translated freely in places.