Search

Tyrimo tikslas – atlikus mokslinės literatūros duomenų bazių ir darnios architektūros pavyzdžių apžvalgą, susisteminus darnios architektūros raidą ir problematiką pasaulyje bei situaciją Lietuvoje, per kiekvieno dešimtmečio, pradedant 1980-aisiais, progresą ir regresą ieškoti alternatyvių sprendinių šiandieninei darnios architektūros situacijai. Tyrimas įgyvendinamas dviem etapais: pirmiausiai atliekama išsami kiekybinė ir kokybinė literatūros analizė ir kiekvieno dešimtmečio progreso ir regreso darnios architektūros srityje analizė raiškos, technologijų, medžiagų požiūriais, remiantis įgyvendintais darnios architektūros pavyzdžiais; antrajame etape atliekama šiandieninės darnios architektūros problematikos pasaulyje bei situacijos Lietuvoje analizė ir vertinimas., The aim of the research is to accomplish the review of scientific literature databases and the examples of sustainable architecture and, after systematizing the development and problems related to sustainability perspective and sustainable architecture in the world and the situation in Lithuania, to search for alternative solutions to the current situation of sustainable architecture in each decade, starting in the 1980s. The research is implemented in two stages: first, a comprehensive quantitative and qualitative literature review and analysis of progress and regression in the field of sustainable architecture for each decade in terms of expression, technology, materials are carried out based on the implemented examples of sustainable architecture; in the second stage, the analysis and assessment of today’s issues of sustainable architecture in the world and the situation in Lithuania are performed.

This paper presents the methodology and results of the research aimed to identify the current and potential functions of open public spaces in post-Soviet modernist urban districts in the context of sustainable urban development. The research is based on the sociotope mapping methodology facilitating the identification and interpretation of functional characteristics of urban open public spaces. The data for this research has been collected in three selected pilot multi-apartment modernistic districts of Kaunas city (Lithuania) using two sociological research tools – site observation protocols and user questionnaires. The research results show the need for actors involved in planning and (re)development of modernistic districts to incorporate a larger diversity of space elements enabling different local area users (individuals, families, organizations) to use and experience more natural, social, economic and other values available locally at different time (year, day) periods.

Darbe pristatoma senėjimo savo gyvenamojoje aplinkoje koncepcija, išskiriamos su jos realizavimu architektūrinėmis priemonėmis susijusios problemos ir galimybės. Šios koncepcijos realizavimo galimybės Lietuvoje, miesto ir kaimo sąveikos zonoje iliustruojamos eksperimentiniu senėjimui savo namuose pritaikyto kvartalo projektu. Eksperimentiniam projektui buvo pasirinktas sklypas buvusio Linkuvos dvaro sodybos teritorijoje, Mosėdžio g., Kaune. Ši glaudų ryšį tiek su gamtine, tiek su urbanizuota aplinka turinti teritorija leido atskleisti biofilinio projektavimo ir universalaus dizaino principų pritaikymo galimybes kuriant fiziniu požiūriu prieinamą ir psichologiškai priimtiną senėjimui namuose pritaikytą aplinką., This study presents the concept of aging at home and highlights the problems and opportunities related to its implementation by architectural means. The possibilities of realizing this concept in Lithuania, in the urban-rural interface zone, are illustrated by an experimental project of a quarter adapted for aging at home. A plot of land in the territory of the former Linkuva manor residence, Mosėdžio St., Kaunas was chosen for the experimental project. This area, which has a close connection with both the natural and the urban environment, has revealed the possibilities of applying the principles of biophilic design and universal design in creating a physically accessible and psychologically acceptable environment adapted to aging at home.

An overview about indoor air quality and thermal comfort among elderly. N/A

AnotacijaTiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose pasaulio šalyse nuolat ilgėjant gyvenimo trukmeididėja ir pagyvenusių žmonių skaičius. Ši socialinė-demografinė tendencija kelia naujus gyvenamosios aplinkos projektavimo iššūkius. Aplinkos prieinamumui didinti vis plačiau taikoma projektavimo visiems (universalausdizaino) koncepcija,o pagyvenusių žmonių psichologinės gerovės gyvenamojojeaplinkojeklausimas vis dar nesulaukia pakankamo dėmesio. Straipsnyje nagrinėjamos biofilinio projektavimo principų taikymo galimybės projektuojant pagyvenusiems žmonėms miesto ir kaimo aplinkoje. Atliekantžvalgomąją sociologinęLietuvos pagyvenusių žmonių irjų artimųjų, gyvenančiųkaimo ir miesto aplinkoje,apklausą, siekiama nustatyti biofilinio projektavimo sprendimų psichologinį priimtinumą., Life expectancy is risingin both developed and developing countries, thus thenumber of elderlypeopleis growing all over the world. This socio-demographic trend presents new challenges forthe design of the living environment. The concept of universal designis increasingly appliedto improve environmental accessibility. Meanwhile, the psychological well-being of the elderly in the living environment is still not receiving sufficientattention. The article analysesthe potential of applying biophilic design principles to the design for the elderlypeople in urban and rural environments. The pilotsociological surveyof Lithuanian elderly people and their close people living in urban and rural locationsaims to determine the psychological acceptability of biophilic design solutions.

The article demonstrates the development and application of activities with serious play and serious game features for the facilitated process of content analysis of images of urban public spaces. The study involves accumulation of the material for the analysis, develops the coding categories and their visual representations – pictograms, analyzes and groups the images and attributes the pictograms to them, marks the insight on the sticky notes, develops the matrixes of functioning of urban spaces, and discusses the outcomes. The developed set of activities based on the hands-on approach can be used in research and studies and could be adapted to local community-based activities.

The urban economists have stressed the importance of various amenities for the attractiveness of urban areas for residents and businesses and built cultural heritage can be considered as one of such amenities, the benefits of which should not be overlooked. This research was aimed to analyze the influence of heritage aspect including the heritage status or features of the building and the historic built environment in general on the real estate prices and development in Kaunas using hedonic price method. Two sets of data were collected for the analysis - general, including heritage buildings and including new construction since 2013. The research has demonstrated that heritage status and the year of construction (as older buildings can be considered having heritage features) have no significant positive influence on the real estate prices. Meanwhile, the location, heritage context and the architectural distinctiveness of new architecture have a direct influence on the real estate prices. The heritage context correlates with architectural quality of new construction as well. This reveals the benefits of heritage context both for the real estate developers and households; however, the study shows the unemployed social-economic potential of historic buildings as generators and maintainers of heritage context.

This research demonstrates the potential of content analysis method in urban research in the context of the study of modernization of Lithuanian cities during the Soviet period and its influence on contemporary urbanism. The content analysis of visual material (photographs, postcards and other images) is integrated as one of the methods of the study, allowing to identify the social phenomena in public spaces and their changes throughout the period from the inter-war era to contemporary. The descriptive analysis presented in this article demonstrates changes in people and activities, in scale and shape of public spaces, mobility and safety.

International audience; The ongoing territorial urbanization changes the character of the rural-urban interface both in the so-called devel-oped/developing countries and post-Soviet territories in transition as Lithuania. Even if the rurban landscapes, having the features of both urban and rural environment, are the global phenomenon, the local-national, regional, local etc. peculiarities can also be distinguished. The aim of this research was to analyze the rural-urban interface in Lithuania and to distinguish the global trends, local peculiarities, and the factors that determine or could determine the identity of the country's rurban landscapes. The research has demonstrated such global trends as metropolisation, industrialization, commercialization, uniformity or internationalization and local distinctive aspects related with the character of the natural landscape, urbanization patterns, and history of the rural landscape in the rural-urban interface in Lithuania. In the concluding section we have presented some management guidelines for the rurban landscapes of the country based on our findings: view the question of the rural-urban interface in the context of overall country's regional development and in the context of the development strategy of a particular urban settlement, follow the strategy of "brown urbanism", maintain historic continuity together with innovation, encourage multifunctionality and self-sufficient communities, use the ecological and recreational benefits of these areas, maintain their distinctiveness, develop unique image and aesthetics with optimal visual diversity.

The focus of this research is rural manor residencies, which in the course of history functioned in the agricultural and natural settings and currently became absorbed into urbanised areas. The methodology of the research has included the analysis of literature, historical and contemporary maps, and photographical surveys of the manor residencies in the territory of Kaunas city. The aim of our research has been to identify the trends of research in the area of rural-urban interface and to determine the characteristics of management and preservation of Lithuanian manor residencies under the urban pressure.

The focus of the research was to analyze how theuse, re-use and the preservation of the architectural heritage couldcontribute to the socioeconomic revitalization of historic urbancentres. The research was based on the analysis of literature andexamples and was carried out from the global perspective: theexperience of different countries on how the architectural heritagecould become a socioeconomic catalyst was reviewed and compared.The results of the research include the conceptual framework forthe architectural heritage as a socioeconomic opportunity forrehabilitation of historic built environment based on the idea thatsustainably managed use, re-use, preservation, and maintenanceof architectural heritage can have multipartite positive impacton revitalization and successful development of historic urbanenvironment.

Antrojoje XX a. pusėje nekilnojamasis kultūros paveldas patraukė ekonomikos srityje dirbančių mokslininkų dėmesį. Bandoma įvertinti ne tik ekonominę paveldo įtaką, bet ir bendrąją jo ekonominę vertę. Laiku bėgant buvo nustatytas platus nekilnojamojo kultūros paveldo teikiamų ekonominių verčių spektras ir plėtojami vertinimo metodai joms nustatyti. Šiuo metu pripažįstama, kad nekilnojamasis kultūros paveldas gali teikti ne tik rinkos, bet ir ne rinkos ekonomines vertes, kurioms nustatyti taikoma nemažai vertinimo metodų, grindžiamų tiek egzistuojančiais rinkų duomenimis, tiek sociologinių apklausų teikiamais duomenimis. Vienas tokių metodų – numatomojo vertinimo metodas. Šis metodas vis plačiau taikomas nekilnojamojo kultūros paveldo ne rinkos vertėms nustatyti tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Visgi pereinamąjį laikotarpį išgyvenančios postkomunistinės valstybės šiuo požiūriu yra išimtis. Numatomojo vertinimo metodo taikymo besivystančiose valstybėse patirtis parodė, kad, taikant šį metodą, būtina įvertinti sociokultūrinį vietos kontekstą ir imtis papildomų priemonių siekiant vertinimo rezultatų patikimumo ir tikslumo. Sociokultūrinio konteksto įtaka numatomojo vertinimo metodo taikymo galimybėms skatina paanalizuoti šio metodo taikymo ypatumus postkomunistinėse valstybėse. Straipsnio tikslas – išskirti pereinamojo laikotarpio postkomunistinių valstybių socialinės aplinkos ypatumus ir nustatyti galimą jų įtaką numatomojo vertinimo metodo taikymo galimybėms. Tyrimo rezultatai gali būti naudingi ne tik toliau tobulinant numatomojo vertinimo metodą, bet ir sparčiai plėtojamai postkomunistinių studijų sričiai ir siekiant darnaus užstatytos aplinkos vystymosi. Built heritage began to be seen not only as a real estate property and an object of cultural value but also as a multifaceted and multidimensional cultural good in the second half of the 20th century. It has increasingly attracted the interests of economists, who attempted to measure not only its economic impact, but also the total economic value. The spectrum of the categories of the economic value of the built heritage and the valuation methods applied has expanded in the course of time. Currently it encompasses market and nonmarket economic values and numerous valuation techniques based on the stated and revealed data, including the Contingent Valuation Method (CVM). The number of contingent valuation (CV) studies aimed at valuing the non-market benefits of the built heritage in developed and developing countries is growing. However, the post-communist transition countries are quite an exception. The applications of the CVM in the developing countries have demonstrated that the sociocultural context must be taken into account and the special measures must be applied in order to get the reliable results. This sensitivity of the CVM to the sociocultural context encourages analyzing the peculiarities of its application in the post-communist transition countries. The main aim of the article is to determine the peculiarities of the social environment of the post-communist transition countries and their possible influence on the CV results. The findings of the research can be useful not only to the fields of CV survey design and benefit transfer, but also to the broad and rapidly developing field of the post-communist studies, for the better understanding the hidden values and potential of the built heritage properties, and the sustainable management of the built environment.

Disciplines of land management and urbanism devote considerable attention towards the public spaces, such as squares, parks, and streets, towards their use and influence on the urban structure. However, the spaces defined by the religious complexes in landscape and cityscape, their evolution caused by the specific functions and uses and the issues of contemporary uses and preservation do not always attain exceptional attention. This article presents the study of the genesis and development of the religious complexes and the interactions of the contemporary society with their material remains. In order to comprehend the aspects of development, functioning, re-use, preservation, and links with the surrounding environment of the religious complexes, the prehistoric and ancient religious complexes are analyzed. The analysis encompasses the religious complexes of three periods and cultures, i.e. primitive religious sites and their material signs, the monumental religious complexes of Mesopotamia and ancient Egypt, and the public-religious complexes of the classical world. Article in Lithuanian. Priešistorinių ir senovės pasaulio sakralinių kompleksų šių dienų apsaugos ir panaudos iššūkiai Santrauka.Kraštotvarkos ir urbanistikos mokslai daug dėmesio skiria viešosioms erdvėms– aikštėms, skverams, parkams, gatvės erdvėms, jų funkcionavimui ir įtakai urbanistinei struktūrai. Visgi sakralinių kompleksų kraštovaizdyje ir miestovaizdyje formuojamos erdvės, jų specifinių paskirčių veikiama evoliucija ir šiandieninės panaudos bei apsaugos klausimai ne visada sulaukia išskirtinio dėmesio. Šiame straipsnyje pristatomos sakralinių kompleksų vystymosi ištakos ir šiandieninės visuomenės santykis su jų medžiaginiu palikimu. Siekiant suprasti sakralinių kompleksų raidos, funkcionavimo, pritaikymo, saugojimo, plėtros, santykio su aplinka aspektus analizuojami priešistoriniai ir senovės pasaulio sakraliniai kompleksai. Analizė apima trijų laikotarpių ir kultūrų sakralinius kompleksus bei jų užuomazgas: pirmykštes sakralias vietas ir jų įprasminimą, Mesopotamijos ir Senovės Egipto monumentaliuosius religinius kompleksus ir klasikinio pasaulio– Senovės Graikijos– visuomeninius sakralinius centrus. Raktiniai žodžiai: sakralinis kompleksas, priešistorinis laikotarpis, senovės pasaulis, nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga.

Daugelio Lietuvos miestų ir kitų urbanizuotų vietovių centrinės dalys turi gilias istorines šaknis, kartais siekiančias viduramžius ir Lietuvos valstybės formavimosi pradžią. XX a. daugelis tiek demokratinių, tiek valdomų nedekmokratiškų režimų valstybių susidūrė su būtinybe modernizuoti ir atgaivinti karų nuniokotus ir modernių reikalavimų gyvenimo kokybei neatitinkančius miestų centrus. Lietuvoje miestų centrų tvarkymo darbai pradėti vykdyti tarybiniais metais. Daugiausiai dėmesio literatūroje ir praktikoje buvo skiriama gyvenimo sąlygoms gerinti bei istorinės ir naujos architektūros dermės aspektams. [...], Many Lithuanian historic city centres have deep historical roots reaching the Middle Ages and the formation of the Lithuanian state. In the 20th century many democratic and non-democratic countries faced the need to modernize and revitalize city centres damaged by wars and non-corresponding to the requirements of the modern living and wellbeing. In Lithuania the regeneration of the historic city centres has started under the communist rule. The main attention in literature and in practice was devoted to the improvement of the living conditions and to the issues of harmony between the historic buildings and new insertions. [...]

XX a. patirtis parodė, kad vien funkcionalumu ir pramonine elementų gamyba paremtas modernizmas prarado ryšius tiek su gamtine, tiek su žmogaus sukurta istorine aplinka. Modernizmo ribotumus siekiančios įveikti postmodernizmo srovės siūlo daugiakalbę, kontekstišką, tradicijų interpretacijomis paremtą architektūrą. Tai skatina panagrinėti postmodernizmo architektūros kūrimo istorinėje miestų aplinkoje galimybes. Darbe plėtojama idėja, kad postmodernizmo architektūros savybės – lankstumas, ryšys su kontekstu ir stebėtoju, informatyvumas ir išraiškingumas – leidžia ieškoti alternatyvų kontrastingiems modernizmo architektūros intarpams miesto istorinėje aplinkoje The experience of the 20th century has demonstrated that the architecture of modernism based solely on function and industrial production of construction elements had lost its links with natural and historical man-made environments. The trends of postmodernist architecture targeted at the limitations of modernism propose the multilingual contextual architecture based on interpretations of the past and traditions. This encourages analysing the possibilities to design in the postmodernist style in the historic urban environment. This research is based on the idea that certain features of the postmodernist architecture, such as its flexibility, links with the context and observer, informativeness and expressiveness, allow searching for the alternatives for the contrasting modernist insertions in the historic urban environments

Buvusių dvarų sodybos ir neatskiriama jų dalis – istorinis apželdinimas – yra ryškiausias iki šių dienų išlikęs medžiaginis dvarų kultūros palikimas. Istorinių dvarų sodybų želdynų – kraštovaizdžio architektūros kūrinių, kurių pagrindą sudaro nuolat kintantys gamtiniai elementai, ir kultūriniu požiūriu vertingų ir visuomenei reikšmingų paveldo objektų – tvarkymas reikalauja ypatingos atsakomybės. Straipsnyje, apžvelgus dvarų sodybų istorinių želdynų reikšmę, tvarkymo patirtį ir problemas bei tvarkymą reglamentuojančius dokumentus, formuluojami jų tvarkymo principai, kaip galimi istorinių dvarų sodybų želdynų tvarkymo metodikos metmenys Residencies of former manors and their historic gardens are the most prominent part of material heritage of the culture of Lithuanian manors. Historic gardens of manor residencies are the works of landscape architecture created using mainly instable vegetal materials, at the same time being the subjects of historic preservation and the increasing interest of society. These properties of historic gardens raise issues of considerable precaution and responsibility in their management and restoration. Considering that, the article is aimed at formulating the basic principles of preservation and renewal of historic gardens of manor residencies, based on the analysis of their significance, preservation regulations, experience and problems

Istoriniai želdynai ar istoriniai apželdinimo elementai dažnai yra neatskiriama dvarų sodybų dalis. Šiandieninius buvusių dvarų sodybų apsaugos sunkumus lemia ne tik netinkamas naudojimas ir tvarkymas, nepriežiūra ir nuosavybės problemos, bet ir spartėjanti urbanizacija. Dėl miestų plėtros vis daugiau gamtiniame ir kaimo kraštovaizdyje susiformavusių dvarų sodybų patenka į joms nebūdingą urbanizuotą aplinką. Šios paveldosaugos problemos skatina ieškoti dvarų sodybų kultūrinę reikšmę atitinkančių ir savitumą išryškinančių panaudos ir socialinio atgaivinimo būdų. [...], Historicak parks, gardens or other historical greenery often are the inseparable part of these residences. Current problems of preservation of the manor residences are determined not only by the inappropriate use and management, abandonment and unresolved ownership issues, but also by the rapid and uncontrolled urban expansion. More and more manor residences that were formed in the natural or rural landscapes are surrounded by urbanized territories. [...]

Istoriniai želdynai ar istoriniai apželdinimo elementai dažnai yra neatskiriama dvarų sodybų dalis. Šiandieninius buvusių dvarų sodybų apsaugos sunkumus lemia ne tik netinkamas naudojimas ir tvarkymas, nepriežiūra ir nuosavybės problemos, bet ir spartėjanti urbanizacija. Dėl miestų plėtros vis daugiau gamtiniame ir kaimo kraštovaizdyje susiformavusių dvarų sodybų patenka į joms nebūdingą urbanizuotą aplinką. Šios paveldosaugos problemos skatina ieškoti dvarų sodybų kultūrinę reikšmę atitinkančių ir savitumą išryškinančių panaudos ir socialinio atgaivinimo būdų. Galima daryti prielaidą, kad viena tokių atgaivinimo galimybių galėtų būti visuomenės poreikiams pritaikytų botanikos parkų kūrimas dvarų sodybų teritorijose. Siekiant patikrinti šią prielaidą, straipsnyje formuluojama botanikos parko samprata, pateikiama botanikos parko kūrimo koncepcija, pagrindinį dėmesį skiriant tokio parko kūrimui istorinio ansamblio pagrindu, ir botanikos parko kūrimo galimybes dvaro sodybos teritorijoje iliustruojantis eksperimentinis projektas. Historical parks, gardens or other historical greenery often are the inseparable part of these residences. Current problems of preservation of the manor residences are determined not only by the inappropriate use and management, abandonment and unresolved ownership issues, but also by the rapid and uncontrolled urban expansion. More and more manor residences that were formed in the natural or rural landscapes are surrounded by urbanized territories. Such environment is completely alien for these heritage objects. These preservation problems urge to search for the ways to preserve the Lithuanian manor residences and to recreate their social viability. One possible way to such rehabilitation can be the creation of the public botanical parks in the territories of the manor residences. In order to test this presumption the notion of the botanical park, the concept of its development with the main emphasis on its creation in the territories of the existing ensembles, and the experimental project illustrating this possibility are presented in the article.

Influence of globalization on cities and urbanistic possibilities of its optimization in Kaunas city center Globalization, prevailing trend of development of contemporary societies, inevitably influences visual and social aspects of cities. Changes of cities influenced by globalization are usually associated with increasing uniformity of residential environment, decline of public spaces, fragmentation and commercialization of urban environment. Decline of traditional territorial communities, suburbanization, gentrification, and stratification are also observed in urban societies. These processes not only influence quality of life in urban territories, but also their visual characteristics. Changes of urban environment and societies influenced by globalizing processes strongly affect city’s historic environment. Striving towards sustainable development of cities it is necessary to analyze the impacts of globalization on urban environment, historic centers and districts and to search for possibilities to use its social and economic benefits and to avoid its negative influence on city’s identity and society. The influence of globalizing processes on cities, their historic environment and societies is discussed in the paper and the proposed model for optimization of the influence of globalization on historic environment with urban design means is presented. The proposed model is applied to Kaunas historic center. Article in Lithuanian. Santrauka.Ryškiausia visuomenių vystymosi tendencija tapusi globalizacija akivaizdžiai veikia miestų vaizdą ir visuomenes. Globalizuojančių veiksnių paskatinti miestų pokyčiai dažniausiai susiję su gyvenamosios aplinkos vienodėjimu, erdvių fragmentacija ir komercializacija. Miestų visuomenėse pastebimi tradicinių teritorinių bendruomenių nykimo, suburbanizacijos, gentrifikacijos ir išsisluoksniavimo procesai, turintys įtakos ne tik gyvenimo kokybei miestuose, bet ir jų vaizdui. Šie miestų ir visuomenių pokyčiai ryškiausiai pasireiškia per šimtmečius susiformavusiose istorinėse miestų dalyse. Siekiant darnaus miestų vystymosi, svarbu analizuoti globalizuojančių veiksnių įtaką miestams ir jų istorinėms dalims, ieškoti galimybių pasinaudoti šių veiksnių teikiama socialine-ekonomine nauda ir išvengti neigiamo jų poveikio miestų savitumui ir visuomenėms. Analizuojama globalizuojančių veiksnių įtaka miestams, jų istorinėms dalims ir visuomenėms, pateikiamos galimos globalizacijos įtakos optimizavimo istorinėje aplinkoje urbanistinės priemonės Kauno istorinio centro pavyzdžiu. Reikšminiai žodžiai: globalizacija, istorinė aplinka, kultūros paveldas. First Published Online: 22 May 2013

Influence of immovable cultural heritage on sustainable development of rural settlements Rural areas cover the largest part of the territory of Lithuania as well as that of the whole Europe. Rural settlements are also the most abundant category in the settlement system of the country. Therefore, their social, economic, and cultural viability- as well as ecologic sustainability playan important role striving towards the goals of sustainable development. During the last years projects promoting various aspects of sustainability are implemented not only in large cities and towns, but also in smaller municipalities, nevertheless many rural settlements still are not influenced by these trends. The tendency of decrease of the population of the country, emigration, migration of young and qualified persons to larger cities and towns, poverty and unemployment cause the threat to the most fragile elements of the rural settlement system, such as steadings, manor residencies and ethnographic village settlements. In order to stop these processes it is necessary to search for means to sustain the social and economic viability of rural settlements. During the last decade significant role of cultural heritage in implementing strategies of sustainable development was universally recognized. It is acknowledged that sustainable preservation, maintenance, and use of cultural heritage, especially immovable, positively influence the social, economic, cultural and even environmental dimensions of sustainable development. Sustainable development opportunities provided by immovable cultural heritage are essential for small rural settlements which are not distinguished by important natural resources or favorable location. In this instance social and cultural viability is as much essential for preservation of immovable cultural heritage of these settlements, as immovable cultural heritage is essential for sustention of their social and economic viability. Article in Lithuanian. Santrauka.Didžiąją Lietuvos, kaip ir visos Europos, teritorijos dalį sudaro kaimo vietovės, o didžiąją dalį gyvenamųjų vietovių –kaimo gyvenamosios vietovės, taigi jų socialinis, eko nominis ir kultūrinis gyvybingumas bei eko loginis tvarumas atlieka lemiamąvaidmenį siekiant šalies darnaus vystymosi tikslų. Pastaraisiais metais darnų vystymąsi skatinantys projektai jau įgyvendinami netik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir mažesnėse savivaldybėse, tačiau daugelio kaimo gyvenamųjų vietovių šis procesas kolkas nepaliečia. Bendro šalies gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencija, emigracija, jaunų ir kvalifikuo tų žmonių migracija į didžiuosiusšalies miestus, skurdas ir nedarbo grėsmė kelia sunykimo grėsmę patiems jautriausiems ir kultūriniu požiūriu vertingiausiemsšalies kaimo gyvenamųjų vietovių sistemos elementams, tokiems kaip vienkieminės sodybos, buvusių dvarų ir palivarkų sodybosar etnografinės kaimų gyvenvietės. Siekiant sustabdyti šiuos neigiamus socialinius, eko nominius bei kultūriniu procesus, būtinaieškoti būdų, kaip užtikrinti kaimo gyvenamųjų vietovių socialinį bei eko nominį gyvybingumą. Pastaraisiais metais pasaulyje visaiškiau suvokiamas kultūros paveldo vaidmuo darnaus vystymosi kontekste. Visuotinai pripažįstama, jog kultūros paveldo, ypačnekilnojamojo, apsauga, priežiūra bei naudojimas turi teigiamos įtakos darniam vystymuisi socialinėje, eko nominėje, kultūrinėje irkt. dimensijose. Nekilnojamojo kultūros paveldo teikiamos darnaus vystymosi galimybės itin reikšmingos nedidelėms, išskirtiniųgamtinių išteklių neturinčioms bei patogia geografine padėtimi nepasižyminčioms kaimo gyvenamosioms vietovėms. Jų socialinisir eko nominis gyvybingumas kultūros paveldui išsaugoti yra toks pats svarbus, kaip ir kultūros paveldas socialinio ir eko nominiošių gyvenamųjų vietovių gyvybingumo palaikymu. Reikšminiai žodžiai: nekilnojamasis kultūros paveldas, darnus vystymasis, kaimo gyvenamosios vietovės. First published online:21 May 2013

Biofilija, pagal Erich Fromm, tai prigimtinis žmogaus potraukis viskam kas gyva. Biofilinis projektavimas tendencingai pradeda užimti vis svarbesnę vietą mūsų gyvenime, atnaujinant šį ryšį su gamta ir gamtines formas, dizaino elementus, principus naudojant architektūroje. Šiuolaikinio žmogaus ar vaiko atitolimas nuo gamtos neigiamai veikia psichinę ir emocinę sveikatą, todėl būtina iš esmės transformuoti pirmiausiai ugdymo aplinkas. Švietimas kaip sparčiai kintanti kiekvieno mūsų prigimtinė teisė, gali puikiai panaudoti visus biofilijos principus, kuriant ateities mokyklas. Biofilinė mokykla, sukurta ar pritaikyta šiuolaikinėms švietimo tendencijoms ir įtraukiajam ugdymui, atliepianti kiekvieno vaiko poreikius bei integruojanti gamtinius elementus į mokymo(si) erdves, gali tapti nūdienos švietimo sistemos dalimi. Šiame darbe tiriamos biofilinių bruožų turinčios mokyklos ir ieškoma šių elementų istorinėse, modernizuotose ar naujai suprojektuotose mokyklose, atsižvelgiant į vaikų poreikius bei vertinant ekspertų įžvalgas. Remiantis biofilinio projektavimo principais sukurta ugdymo aplinka priartina žmogų prie gamtos, mažindama stresą, slopindama triukšmą, naikindama ribas tarp pastato ir supančios aplinkos, transformuodama mokyklų vidaus erdves ir paversdama mokymo(si) aplinką patrauklia, jaukia, skatinančia ugdytis. Pasitelkus biofilinio projektavimo principus, sukuriama ateities mokykla, kurioje gamtos pažinimas vyksta natūraliai, kaip neatskiriama mokymosi proceso dalis. Pasirinkus rekonstruoti sovietinę tipinę mokyklą pagal biofilinio projektavimo principus, siekiama tvaraus ir darnaus visuomenės įsitraukimo į egzistuojančių švietimo įstaigų pastatų transformavimą ir tvarų naudojimą, kurių pagrindu tampa nepertraukiamas žmogaus ryšys su gamta. Mokykla, rekonstruota vadovaujantis biofilijos principais, tampa daugiafunkcine švietimo įstaiga, nepavaldžia laikui, atvira bendruomenės iniciatyvoms, kurioje ugdymas vyksta ne tik klasėse, bet ir lauko erdvėse. Tai mokyklos projektas su perregimomis zonomis, kur skiriamas itin didelis dėmesys individualiam darbui, o centrine ašimi tampa visus traukiantis vidinis kiemas – bendruomenės renginių ir susitikimų vieta. Pastatas perplanuojamas įvedant daugiau dienos šviesos į niūrius koridorius, sutvarkant funkcinį zonavimą, keičiant pastato energijos išteklių naudojimą. Rekonstruotos tipinės mokyklos sprendiniai, pagal biofilinius mokyklų projektavimo principus, tampa siektinu pavyzdiniu ir pilotiniu projektu daugumai tipinių mokyklų., Biophilia, according to Erich Fromm, is innate affiliation of humans with all living things. Biophilic design is tending to take an increasingly important place in our lives, renewing this connection with nature and using natural forms, design elements and principles in architecture. The detachment of contemporary person or child from nature has a negative impact on mental and emotional health, which is why it is necessary to fundamentally transform, first and foremost, educational environments. Education, as a rapidly evolving birthright of each of us, can make excellent use of all the principles of biophilia in the design of schools of the future. A biophilic school, designed or adapted to modern educational trends and inclusive education, responding to the needs of each child and integrating natural elements into the learning spaces, can become part of today's education system. This research explores schools with biophilic features and looks for these elements in historic, modernised or newly designed schools, taking into account the needs of children and assessing expert insights. Educational environments designed based on biophilic design principles bring people closer to nature by reducing stress, reducing noise, breaking down boundaries between the building and the surrounding environment, transforming the interior spaces and making the learning environment attractive, welcoming, and stimulating. The exploration of nature will occur naturally, as an integral part of the learning process in the school of the future created using biophilic design principles. The choice to reconstruct typical school building of the Soviet era according to biophilic design principles aims at the involvement of society in the sustainable transformation and use of existing educational buildings, based on a continuous human connection with nature. The school, reconstructed according to the principles of biophilia, becomes a multifunctional educational institution, timeless and open to community initiatives, where education takes place not only in the classroom, but also in outdoor spaces. It is a school project with transparent zones, where individual work is given special attention, and the central axis is the courtyard, a place for community events and gatherings. The building is redesigned by introducing more daylight into the gloomy corridors, by organising the functional zoning and by changing the use of the building's energy resources. The solutions of the reconstructed typical school, according to the biophilic principles of school design, become an aspirational model and pilot project for most typical schools.

The research has demonstrated that sustainable landscape architecture solutions implemented in multiple scale using modular approach and advanced technologies have potential to contribute to adaptation of urban environments to climate change even in sensitive historic settings., Tyrimas parodė, kad darnios kraštovaizdžio architektūros sprendimai, įgyvendinti įvairiais masteliais, naudojant modulinio projektavimo metodą ir pažangias technologijas, gali prisidėti prie miesto aplinkos prisitaikymo prie klimato kaitos net ir vertingoje jautrioje istorinėje aplinko

Sparti senėjimo tendencija, iš esmės keičia visuomenės struktūrą, kurioje pagyvenę asmenys sudaro didžiąją populiacijos dalį. To pasekoje, senjorams siūlomos institucinės priežiūros paslaugos, kurios vis labiau kritikuojamos dėl asmenų izoliavimo visuomenėje. Tačiau atrasta alternatyva – senėjimo namuose arba senėjimo vietoje koncepcija, leidžianti asmenims išlikti nepriklausomais ir gyventi savo namuose vis ilgiau. Atlikti teoriniai tyrimai parodė, kad siekiant kokybiškai senėti savo namuose galima pritaikyti dvi projektavimo koncepcijas: universalus dizainas, galintis sumažinti fizinius asmenų apribojimus pagyvenusiems asmenims, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietovės (miestas ar kaimas) ir biofilinis organinis dizainas, mažinantis psichologinius apribojimus, mieste gyvenantiems asmenims bei biofilinis tradicinis dizainas, mažinantis psichologinius apribojimus, kaime gyvenantiems asmenims. Empirinių tyrimų metu atlikta sociologinė apklausa ir esamos gyvenamosios aplinkos tyrimai vietose analizė, kurių metu išsiaiškinta, kurie universalaus dizaino sprendiniai yra priimtini ir daro įtaką gyvenimo kokybei ir kurie biofilinio dizaino sprendiniai yra priimtini gyvenantiems skirtingose – miesto ir kaimo – vietovėse. Iš gautų rezultatų sisteminamas koncepcinis universalaus ir biofilinio dizaino principų taikymo senėjimo namuose idėjos įgyvendinimui modelis. Eksperimentinis projektas parengtas pagal sudarytą koncepcinį modelį ir tinkamos vietos senėjimui – buvusios Linkuvos dvaro sodybos teritorijos istorines ir kraštovaizdžio ypatybes. Teritorijoje projektuojamas senėjimui vietoje pritaikytas gyvenamasis kvartalas, apimantis gyvenamąją ir visuomeninę funkcijas. Gyvenamoji funkcija atsiskleidžia per projektuojamus besiplečiančius modulinius namus, o buvę Linkuvos dvaro rūmai ir naujai projektuojamos parko erdvės tampa senėjančios bendruomenės traukos centru., The rapid trend of ageing is fundamentally changing the structure of society in which elderly become the majority of the population. As a result, seniors are offered institutional care services, which are increasingly being criticized for isolating individuals from the society. However, an alternative has been discovered – the concept of ageing at home or ageing in place, which allows individuals to remain independent and live in their own homes for longer periods of time. Theoretical research has demonstrated that two design concepts can be applied to help qualitatively age at home: universal design that can reduce the physical limitations of the elderly regardless of place of residence (urban or rural) and biophilic organic design that reduces psychological limitations for the urban population and biophilic vernacular design that reduces psychological constraints on rural residents. Empirical research has included the a sociological survey and the analysis of the existing living environment of the people that age in place, which found out which universal design solutions are acceptable and affect the quality of life and which biophilic design solutions are acceptable for people living in different areas – urban and rural. From the obtained results, a conceptual model of the application of universal and biophilic design principles to the implementation of the idea of ageing at home is systematized. The experimental project has been prepared according to the conceptual model and suitable places for ageing - the historical and landscape features of the territory of the former Linkuva manor homestead that is considered as suitable for aging in place. A residential quarter for ageing population is being designed in the territory, the designed quarter includes residential and social functions. The residential function is realized through the planned expanding modular houses, and the former Linkuva manor palace and the newly designed park spaces could become the center of attraction of the ageing community.

Aging has become a significant research area in the last few decades. Growing old is a natural part of life. Many researchers had shown that, as we age, we become more “disabled”. This term is usually used for people with obvious health issues, and many time, architects design spaces according to their needs. However, seniors’ needs require some attention. With age, we get such “disabilities” like a decrease in mobility, vision, memory, and hearing. How can we help to make the process of aging more positive and easy? Universal Design is one of the methods to make the environment suitable for everyone, no matter their age, gender, or abilities. It focuses on removing the barriers that create excessive effort and separation. It enables everyone to participate equally, confidently, and independently in everyday activities. Today we can help the elderly and many other people to feel comfortable in their environment just by implementing principles of Universal Design and related concepts. The main idea of this research project is to show and test various ideas, solutions within the universal design that we can implement, as architects, to our designs, to make our future more appropriate and convenient for everyone., Per pastaruosius kelis dešimtmečius visuomenių senėjimas tapo reikšminga tyrimų sritimi. Senėjimas yra natūralus gyvenimo etapas. Daugelis tyrimų rodo, kad senėdami mes tampame „neįgalūs“. Šis terminas paprastai naudojamas apibūdinti žmonėms, turintiems akivaizdžių sveikatos problemų. Erdvių žmonės su negalia projektavimas jau tapo įprasta architektų veiklos dalimi. Tačiau senjorų poreikiams taip pat turėtų būti skiriamas tam tikras dėmesys. Su amžiumi žmonėms pasireiškia mobilumo, regos, atminties ir klausos sutrikimai. Kyla klausimas, kaip projektuotojai gali padėti senėjimo procesą padaryti pozityvesnį ir lengvesnį? Universalus projektavimas yra vienas iš būdų, kaip padaryti aplinką tinkama kiekvienam, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties ar sugebėjimų. Pagrindinis dėmesys skiriamas kliūčių, kurių įveikimas reikalauja daug pastangų, mažinimui arba pašalinimui. Tai suteikia galimybę visiems vienodai, užtikrintai ir savarankiškai dalyvauti kasdienėje veikloje. Šiandien galime padėti pagyvenusiems žmonėms ir daugeliui kitų žmonių jaustis patogiai savo aplinkoje, tiesiog įgyvendindami universalaus projektavimo principus ir su jais susijusias idėjas. Pagrindinė šio darbo idėja yra parodyti ir išbandyti įvairias universalaus projektavimo idėjas, sprendimus, kuriuos mes, kaip architektai, galime įgyvendinti savo projektuose, kad aplinka būtų prieinamesnė ir patogesnė ne tik pagyvenusiems žmonėms, bet ir kiekvienam.

Masinės urbanizacijos ir miestų driekos laikais nebelikę aiškių teritorinių ribų, kurios atskirtų miestiškąjį kraštovaizdį nuo kaimiškojo ar gamtinio kraštovaizdžio. Pastarųjų laikų kraštovaizdžiui būdingas kompleksiškumas. Jis tęsiasi už miesto ribų, jam būdingos tiek kaimo, tiek miesto ypatybės. Vis didesnei daliai žmonių pasaulyje ir Lietuvoje ši kasdienė kaimo ir miesto teritorijų sąveika tampa gyvenimo ir darbo aplinka. Tačiau dažniausiai šie kraštovaizdžiai pasižymi sunkiai suvokiama vizualine įvairove arba priemiesčio monotonija. Tai skatina atidžiau pažvelgti į kompleksinius miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžius. Bendrasis šio darbo objektas yra miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžiai, kurie formuojasi veikiami miesto įtakos arba kurie yra tapę miesto ir kaimo sąveikos dalimi. Darbo tikslas – globalių ir lokalių miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių aspektų suvokimas, jų valdymo gairių formulavimas, didžiausią dėmesį skiriant miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių estetikai tirti ir modeliuoti. Atlikus tyrimą, buvo nustatyta esama miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių tyrimų situacija bei suformuluota tyrimo metodika, miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių apibrėžtis ir apibūdinimas, atlikta miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių vietinių ypatumų analizė pasitelkus Lietuvos pavyzdį, sudaryta miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių klasifikacija, išanalizuotos miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžiams parankių estetinių kraštovaizdžio tyrimų metodikos, suformuota miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių ekoestetinio vertinimo metodologija ir šių kraštovaizdžių valdymo gairės, apimančios miesto ir kaimo sąveikos kraštovaizdžių teritorijų įvaizdžio modeliavimą., In the era of massive urbanization and suburbanization, the urban fringe is no longer the clear line separating urban and rural or natural landscapes, but often the continuous fragmented mix of rural and urban features. These territories of rural-urban interface – rurban landscapes – have become the everyday living and working environment of the increasing number of people around the world including Lithuania. However, these landscapes are characterized by visual complication or suburban uniformity. This encourages looking at these rurban landscapes more carefully. The general object of this research is rurban landscapes which emerge as a consequence of the urban pressure on the countryside or as a part of rural-urban continuum. The Aim of the research is the development of understanding of global and local aspects of rurban landscapes and the formulation of the management guidelines for the areas of rural-urban interface while devoting major attention to rurban aesthetics research and modeling. This research revealed the present situation of rurban research, as well as presented the formulated research approach, definition and characterization of rurban landscapes; the analysis of local peculiarities of rurban landscapes by using the example of Lithuania was conducted; the classification of Lithuanian rurban landscapes was formulated; landscape analysis methodologies suitable for rurban areas with the major focus on landscape aesthetic research were reviewed; methodology for ecoaesthetic assessment and management guidelines of rurban landscapes were formulated.

Urbanistinės akupunktūros arba miesto akupunktūros koncepcija – tai socialinė-ekologinė „urbanistinė teorija, kuri jungia šiuolaikines aplinkos formavimo priemones ir alternatyvų kinų gydymo metodą – akupunktūrą. Ši teorija yra paremta idėja, kad miestas – tai gyvas organizmas, kuris gali būti atgaivintas nedideliais taškiniais architektūros ar kraštovaizdžio architektūros sprendimais kruopščiai parinktose urbanistinio audinio vietose“ (Daugėlaitė, 2019a). Šioje koncepcijoje „siūloma mažo mastelio katalizuojančiomis intervencijomis pašalinti tam tikras įsisenėjusias socialines ar ekologines problemas, keisti platesnius urbanistinius kontekstus (Walker, 2015)“, (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). Ši koncepcija taikytina istorinėse miestų dalyse – urbanistinę vertę turinčiose teritorijose, kur saugoma vertybių visuma ir vyrauja tankus užstatymas. Šiuolaikinių, dinamiškų ir sparčiai augančių miestų planavimo iššūkiai tampa vis sudėtingesni, o gyventojų skaičius juose nuolat auga. Planuojama, kad 2020 m. daugiau nei 80 proc. žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose (Vancutsem, 2009). Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia gamtinių teritorijų svarbą žmonių sveikatai ir gerovei (Daugėlaitė, 2019a). Deja, miesto gamtinės teritorijos dažnai nepatenka į žmogaus kasdienę aplinką. Urbanistinės akupunktūros koncepija siekia kurti sveiką miestą, „pagydyti“ jo „sergančias“ vietas. Šiuolaikinė sveiko miesto samprata apima ne tik žmonių sveikatą ir tvarią miestų raidą, bet ir ekonominį, socialinį, kultūrinį miesto gyvybingumą. Todėl „miestas su daugybe persipinančių matomų ir nematomų tinklų, kartu egzistuojančių bendruomenių, ekosistemų dažniau traktuojamas ne kaip baigtinis žmogaus kūrinys, o kaip gyvas organizmas, gyvuojantis ir kintantis pagal dažnai sunkiai iš pirmo žvilgsnio pastebimus dėsnius“, (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). Šiame darbe nagrinėjama, kaip urbanistinės akupunktūros koncepcija gali būti taikoma miesto istorinių dalių formavimui, ieškoma būdų urbanistinės akupunktūros principais gamtinius elementus įkomponuoti į kasdienę istorinę miesto aplinką., The concept of urban acupuncture or city‘s acupuncture is social-ecological urban theory which connects modern environment shaping methods and an alternative Chinese treatment method – acupuncture. „This theory is based on the idea that city is a live organism that might be revitalised by the little targeted architecture or landscape architecture solutions in precisely selected locations of the urban fabric“, (Daugėlaitė, 2019a). „This concept suggests small scale catalytic interventions for solving the long-standing social or ecological problems or to change wider urban contexts (Walker, 2015)“, (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). This concept can be best applied to historical parts of the cities – the areas distinguished by high density and richness of urban value, the places where entirety of urban values is preserved. The challenges of planning modern, dynamic and fast-growing cities are becoming more and more complex, their population is constantly growing. It is planned that by the 2020 more than 80 percent of world‘s population will live in urban areas (Vancutsem, 2009). The newest scientific research shows the importance of natural areas for human health and well-being (Daugėlaitė, 2019a). Unfortunately, the natural areas of the cities often fall outside one‘s everyday-life environment. The concept of urban acupuncture seeks to create a healthy city, to „heal“ its „ill“ places. The modern concept of a healthy city covers not only human health and sustainable urban development, but also economic, social and cultural vitality of the city. Therefore, „a city with many intertwined visible and invisible networks, co-existing communities and ecosystems is often treated not as a finite human creation, but also as a living organism that is alive and changing according to the laws that are often not noticed at a first glance“ (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). This work examines how the concept of urban acupuncture can be applied to the formation of the city's historical parts and looks for ways to incorporate natural elements into the everyday-life urban environment in accordance with the principles of urban acupuncture.