Urbanistinės akupunktūros koncepcijos taikymas istorinėje miesto aplinkoje

Urbanistinės akupunktūros arba miesto akupunktūros koncepcija – tai socialinė-ekologinė „urbanistinė teorija, kuri jungia šiuolaikines aplinkos formavimo priemones ir alternatyvų kinų gydymo metodą – akupunktūrą. Ši teorija yra paremta idėja, kad miestas – tai gyvas organizmas, kuris gali būti atgaivintas nedideliais taškiniais architektūros ar kraštovaizdžio architektūros sprendimais kruopščiai parinktose urbanistinio audinio vietose“ (Daugėlaitė, 2019a). Šioje koncepcijoje „siūloma mažo mastelio katalizuojančiomis intervencijomis pašalinti tam tikras įsisenėjusias socialines ar ekologines problemas, keisti platesnius urbanistinius kontekstus (Walker, 2015)“, (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). Ši koncepcija taikytina istorinėse miestų dalyse – urbanistinę vertę turinčiose teritorijose, kur saugoma vertybių visuma ir vyrauja tankus užstatymas. Šiuolaikinių, dinamiškų ir sparčiai augančių miestų planavimo iššūkiai tampa vis sudėtingesni, o gyventojų skaičius juose nuolat auga. Planuojama, kad 2020 m. daugiau nei 80 proc. žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose (Vancutsem, 2009). Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia gamtinių teritorijų svarbą žmonių sveikatai ir gerovei (Daugėlaitė, 2019a). Deja, miesto gamtinės teritorijos dažnai nepatenka į žmogaus kasdienę aplinką. Urbanistinės akupunktūros koncepija siekia kurti sveiką miestą, „pagydyti“ jo „sergančias“ vietas. Šiuolaikinė sveiko miesto samprata apima ne tik žmonių sveikatą ir tvarią miestų raidą, bet ir ekonominį, socialinį, kultūrinį miesto gyvybingumą. Todėl „miestas su daugybe persipinančių matomų ir nematomų tinklų, kartu egzistuojančių bendruomenių, ekosistemų dažniau traktuojamas ne kaip baigtinis žmogaus kūrinys, o kaip gyvas organizmas, gyvuojantis ir kintantis pagal dažnai sunkiai iš pirmo žvilgsnio pastebimus dėsnius“, (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). Šiame darbe nagrinėjama, kaip urbanistinės akupunktūros koncepcija gali būti taikoma miesto istorinių dalių formavimui, ieškoma būdų urbanistinės akupunktūros principais gamtinius elementus įkomponuoti į kasdienę istorinę miesto aplinką.
The concept of urban acupuncture or city‘s acupuncture is social-ecological urban theory which connects modern environment shaping methods and an alternative Chinese treatment method – acupuncture. „This theory is based on the idea that city is a live organism that might be revitalised by the little targeted architecture or landscape architecture solutions in precisely selected locations of the urban fabric“, (Daugėlaitė, 2019a). „This concept suggests small scale catalytic interventions for solving the long-standing social or ecological problems or to change wider urban contexts (Walker, 2015)“, (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). This concept can be best applied to historical parts of the cities – the areas distinguished by high density and richness of urban value, the places where entirety of urban values is preserved. The challenges of planning modern, dynamic and fast-growing cities are becoming more and more complex, their population is constantly growing. It is planned that by the 2020 more than 80 percent of world‘s population will live in urban areas (Vancutsem, 2009). The newest scientific research shows the importance of natural areas for human health and well-being (Daugėlaitė, 2019a). Unfortunately, the natural areas of the cities often fall outside one‘s everyday-life environment. The concept of urban acupuncture seeks to create a healthy city, to „heal“ its „ill“ places. The modern concept of a healthy city covers not only human health and sustainable urban development, but also economic, social and cultural vitality of the city. Therefore, „a city with many intertwined visible and invisible networks, co-existing communities and ecosystems is often treated not as a finite human creation, but also as a living organism that is alive and changing according to the laws that are often not noticed at a first glance“ (Gražulevičiūtė-Vileniškė, Vitkuvienė, Daugėlaitė, 2018). This work examines how the concept of urban acupuncture can be applied to the formation of the city's historical parts and looks for ways to incorporate natural elements into the everyday-life urban environment in accordance with the principles of urban acupuncture.