Search

Žmogus, veikiamas šalčio stimulo, gali adaptuotis prie jo terminių atsakų lygyje (Young et al., 1986; Jansky et al., 1996). Nors, kaip rodo vienkartinių vėsinimų tyrimai, šaltis yra linkęs pabloginti fizinį pajėgumą, ypatingai dėl pablogėjusių periferinių (raumens) savybių (Giesbrecht et al., 1995), tačiau yra atlikta tik keletas mokslinių tyrimų apie kartotinio šalčio poveikį neuroraumeninei funkcijai. 2-3 savaites lokaliai vėsinant raumenį nepavyko įrodyti neuroraumeninės funkcijos adaptacijos (Geurts et al., 2005; Geurts et al., 2006), tuo tarpu taikant 3 mėnesių viso kūno krioterapiją buvo įrodyta, kad neuroraumeninė funkcija gali adapatuotis prie šalčio dėl padidėjusio raumens agonisto ir sumažėjusio antagonisto aktyvumo (Westerlund et al., 2009). Jeigu pastarajame tyrime šerdinė temperatūra buvo beveik neįtakojama, tai mūsų tyrime ji buvo griežtai kontroliuojama (numušama iki 35,5±0,1 0C). Taip pat skyrėsi neuroraumeninės funkcijos testavimo metodika, kuria visapusiškai stengėmės ištirti aklimacijos prie šalčio poveikį pėdos lenkiamųjų raumenų izometriniams susitraukimams, tiek periferiniame, tiek centriniame lygmenyje. Darbo objektas – aklimacijos prie šalčio veikiama neuroraumeninė funkcija. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti aklimacijos prie šalčio poveikį neuroraumeninei funkcijai. Uždaviniai: 1. Nustatyti ir įvertinti aklimacijos rodiklių (rektalinės, odos, raumens temperatūrų, širdies susitraukimo dažnio, fiziologinio streso) kaitą aklimacijos laikotarpiu. 2. Nustatyti aklimacijos prie šalčio poveikį periferinei (raumeninei) funkcijai. 3. Nustatyti aklimacijos prie šalčio poveikį centrinei (nervinei) funkcijai. Hipotezės: 1. Remdamiesi Jansky et al. (1996) tyrimu, kuriame po 4-6 savaičių viso kūno vėsinimo vandenyje (14 0C, 1 val., 3 kartus per sav.) centrinė ir periferinė (odos) kūno temperatūra buvo mažesnė, kas buvo įvardinta kaip hipoterminė adaptacija, manome, kad mūsų tyrime pasikartos panašūs rezultatai ir įvyks hipoterminė arba izoliacinė-hipoterminė adaptacija prie šalčio. 2. Remdamiesi Geurts et al. (2005) tyrimu, kuriame po kartotinio (3 sav.) lokalaus vėsinimo raumens temperatūra ir tuo pačiu nevalinga jėga nepadidėjo aklimacijos pabaigoje, manome, kad mūsų tyrime po 16 dienų pasyvaus vėsinimo raumenų temperatūra neturėtų kardinaliai pasikeisti, todėl neturėtų keistis kontraktilinės jų savybės ir įvykti periferinė (raumens) adaptacija prie šalčio. 3. Remdamiesi Westerlund et al. (2009) tyrimu, kuris parodė, kad stiprus, pasikartojantis šalčio stimulas visam kūnui, sumažindamas koaktyvaciją, sukelia neuroraumeninės funkcijos adaptaciją, manome, kad nuolatinė švelni hipotermija yra pakankamas stimulas sukelti centrinę (nervinę) adaptaciją ir padidinti centrinį aktyvavimą, raumens agonisto ir sumažinti antagonisto aktyvumą, kas turėtų pagerinti MVJ-2 min krūvio atlikimą. Išvados: 1. Po 16 dienų pasyvaus vėsinamo aklimacija prie šalčio pasireiškė spartesniu rektalinės temperatūros kritimu ir sumažėjusia odos temperatūra, iš ko galima spręsti, kad įvyko izoliacinė-hipoterminė adaptacija prie šalčio. 2. Aklimacija prie šalčio nesukėlė reikšmingų pėdos lenkiamųjų raumenų nevalingos jėgos ir susitraukimo savybių pokyčių, todėl galima teigti, kad periferinė (raumeninė) adaptacija neįvyko. 3. Aklimacija prie šalčio padidino pėdos lenkiamųjų raumenų centrinio aktyvavimo koeficientą, raumens agonisto ir sumažino antagonisto aktyvavimą, todėl galima teigti, kad įvyko centrinė (nervinė) adaptacija., Human can adapt to cold in terms of thermal responses (Young et al., 1986; Jansky et al., 1996). Although it is established that cold exposure produces a decrease in physical performance, especially due to the effects of impaired peripheral (muscular) function (Giesbrecht et al., 1995), there are only a few studies regarding effect of repeated cold exposures on the neuromuscular function. 2-3 weeks repeated local cold water immersion failed to show any adaptation in the neuromascular function (Geurts et al., 2005, 2006), but after 3 months of whole body cryotherapy was established that neuromuscular function can adapt to cold due to increased activity of agonist and decreased activity of antagonist (Westerlund et al., 2009). According to this study, the effect on the core temperature seems to be minimal, but in our study it was controlled strictly (reaching 35,5±0,1 0C core temperature). It was also different methodology of testing neuromuscular function in our study, where using isometric contractions of plantar flexors we focused on effect of cold acclimation on peripheral and central function. The object of our study – neuromuscular function affected by cold acclimation. The purpose of our study is to investigate the effect of cold acclimation on the neuromuscular function. Objectives: 1. To observe and evaluate the changes of physiological responses (rectal, skin temperature, heart rate, physiologic stress) during the acclimation period. 2. To establish the effect of cold acclimation on peripheral (muscular) function. 3. To establish the effect of cold acclimation on central (neural) function. Hypothesis: 1. According to Jansky et al. (1996) study which showed lower central and peripheral (skin) body temperature after 4-6 weeks whole-body cooling in water (14 0C, 1 hr, 3 times per week) and referred it to as hypothermic adaptation, it was hypothesized that similar results would recur in our study and hypothermic or insulative-hypothermic adaptation to cold would occur. 2. According to Geurts et al. (2005) study of repeated (3 weeks) local cooling where muscle temperature and electrically evoked twitch didn’t increase at the end of acclimation, it was hypothesized that after 16 days of passive cooling muscle temperature wouldn’t change drastically, suggesting no changes in contractile properties, and peripheral (muscle) adaptation to cold wouldn’t occur. 3. According to Westerlund et al. (2009) study which showed that acute repeated whole-body cold exposure induces neuromuscular adaptation by decreasing co-activation, it was also hypothesized that chronic mild hypothermia is sufficient stimulus to induce central (neural) adaptation and increase central activation, agonist activity and decrease antagonist activity, thereby improve performance of 2 min sustained maximal voluntary contraction (MVC-2min). Conclusions: 1. After 16 days of passive cooling there was more rapid decrease in rectal temperature and more pronounced decrease in skin temperature, suggesting that insulative-hypothermic adaptation to cold occurred. 2. Cold acclimation didn’t result in significant changes of electrically evoked twitch torque and contractile properties of plantar flexors, suggesting that peripheral (muscular) adaptation didn’t occur. 3. Cold acclimation increased central activation ratio, muscle agonist and decreased muscle antagonist activity of plantar flexors, suggesting that central (neural) adaptation occurred.

Svorio metimo ir kūno kompozicijos pagerinimo tikslai, kurių siekia asmenys turintys antsvorio ir atletai, gali būti pasiekiami kalorijų apribojimo (KA) pagalba, naudojant įvairaus makromedžiagų paskirstymo dietas (Ge ir kt., 2020, Aragon ir kt., 2017). Vis dėlto, laikotarpis po dietos yra mažai tyrinėtas ir, nėra aišku, kaip pasirinktas maistinis makromedžiagų paskirstymas išlaiko šiuos pasiekimus, ypač sugrįžus prie ad libitum („pagal savo norą“) maitinimo (Muhammad ir kt., 2017). Tyrimo tikslas buvo ištirti šią problemą naudojant pelės modelį. Buvo tirti 18 mėnesių amžiaus C57BL/6J pelių linijos patinai, kurie natūraliai per savo gyvenimą įgijo antsvorio. Jie buvo suskirstyti pagal kūno masę į tris vienodas grupes (kiekvienoje n = 23) ir 4 sav. patyrė 30% KA su viena iš šių dietų: mažo riebalų kiekio (MRK; 20, 60, 20% visų kcal iš baltymų, angliavandenių ir riebalų), mažo angliavandenių kiekio (MAK; atitinkamai, 20, 20, 60 %) arba didelio baltymų kiekio (DBK; 35, 35, 30 %), po kurios sekė 4 sav. atmaitinimo laikotarpis (AT) laikantis tų pačių dietų ad libitum. Pelių kūno masė buvo stebima kasdien, o KA arba AT pabaigoje pelės buvo eutanazuojamos ir užpakalinių galūnių raumenys, pagrindinės kūno riebalų sankaupos buvo išpreparuojamos ir tiksliai pasveriamos. Vienuolika pelių, kurios buvo maitintos ad libitum įprasta dieta viso eksperimento metu buvo laikomos kaip kontrolinės. KA sukėlė daugiau negu 30% svorio netekimo, bet skirtumų tarp dietų grupių nebuvo (P > 0,05). Didžioji dalis netekto svorio buvo dėl kūno riebalų sumažėjimo, o raumenų masės sumažėjimas nors ir buvo reikšmingas, bet daug mažesnis negu riebalų masės lyginant su reikšmėmis gautomis iš kontrolinės grupės (P < 0,01- 0,001). Vėlgi, skirtumų tarp pačių dietų grupių nebuvo (P < 0,05). AT laikotarpiu tiek MRK, tiek DBK grupės atgavo prarastą kūno, raumenų ir riebalų masę iki kontrolinės grupės lygio (P > 0,05). Tačiau MAK grupė stipriai pralenkė kontrolinę ir kitas dietų grupes kūno ir riebalų mase, 18-21% ir 100- 118%, atitinkamai (P < 0,001). Tyrimo išvada - mažai angliavandenių, bet daug riebalų turinti dieta panašiai pagerina kūno kompoziciją KA metu kaip kitos dietos, tačiau sukelia daug didesnį kūno riebalų susigrąžinimą ir perteklių ad libitum laikotarpiu pagyvenusio amžiaus pelėms., Weight loss and body composition improvements pursued by overweight persons and athletes can be achieved with caloric restriction (CR) using different dietary macronutrient distribution (Ge et al. 2020, Aragon et al. 2017). However, a post-diet period is less studied and it is not clear how selected dietary macronutrient distribution sustains these achievements particularly when return to ad libitum feeding (Muhammad et al. 2017). The aim of the study was to examine this issue using the mouse model. 18-month-old naturally overweight males of the C57BL/6J mouse strain were examined. They were matched by body mass into three groups (n = 23 each) and subjected to 30% CR for 4 weeks with either low-fat (LFD; 20, 60, 20% of total kcal for protein, carbohydrate, fat, respectively), low-carbohydrate diet (LCD; 20, 20, 60%) or high-protein (HPD; 35, 35, 30%) followed by 4 weeks of refeeding period (RFD) on the same diets ad libitum. Body mass was monitored daily and hindlimb muscles as well as major body fat sites were dissected and precisely weighted at the end of CR or RFD. Eleven mice on ad libitum chow diet served as controls throughout the experiment. CR resulted in more than 30% weight loss with no differences between diet groups (P > 0.05). Majority of it was contributed to body fat loss while muscle mass loss was much less but still significant compared to controls (P < 0.01-0.001), however with no differences between diet groups (P < 0.05). During RFD period both LFD and HPD groups regained back lost body, muscle and fat mass to levels of controls (P > 0.05). However, LCD overshot controls and both other diet groups in body and fat mass by 18-21% and 100-118%, respectively (P < 0.001). In conclusion, the low-carb-high-fat diet leads to similar improvements in body composition during CR compared to other types of diets but much greater body fat recovery and overshoot during ad libitum post-diet period in aged mice.

Dėl žinių trūkumo ar subjektyvaus įsitikinimo sportuojančios moterys treniruotėse su pasipriešinimu dažnai bijo ir net nebando atlikti pratimų su dideliu, bet joms įveikiamu svoriu. Raumenų stiprinimui ir auginimui yra būtina laikytis progresinės apkrovos taisyklės – naudoti tokį pasipriešinimą, kuris su laiku ir treniruočių stažu yra didinamas. Pastangų suvokimas (kiek arti esame iki nebegalėjimo atlikti didesnį krūvį) ir apkrovos intensyvumas (kiek didelis yra įrankio svoris treniruojantis) yra svarbūs treniruočių komponentai vystant raumenų hipertrofiją. Tyrimo tikslas buvo nustatyti, ar egzistuoja teigiamas placebo poveikis treniruotėse su pasipriešinimu tarp moterų pastoviai lankančių sporto klubus. Tyrime buvo atliekami pratimai, apimantys didžiąsias kūno raumenų grupes (spaudimas nuo krūtinės treniruoklyje, vertikali trauka treniruoklyje ir kojų spaudimas treniruoklyje). Netiesioginiu būdu įvertinus moterų vieną maksimalų kartojimą (1MK) visuose pratimuose, sekančių susitikimų metu moterys turėjo atlikti kiek įmanoma daugiau pakartojimų su "tuo pačiu" svoriu. Pimojo testavimo metu jos atliko krūvį su 80% nuo MK, o po savaitės per antrąjį testavimą - su 85% nuo MK. Moterys nebuvo informuojamos apie krūvio intensyvumo padidinimą 5%. Taip pat abiejų testavimų metu buvo vertinamas suvokiamų krūvio pastangų dydis naudojant RPE skalę. Viso tyrimo metu buvo stebimi moterų kūno kompozicijos pokyčiai. Nustatyta, kad tarp moterų egzistuoja teigiamas placebo poveikis treniruotėse su pasipriešinimu. Tyrime dalyvavusios moterys nejautė nuo jų slepiamo pasipriešinimo krūvio intensyvumo padidinimo ir atliko tokį patį ar didesnį pakartojimų skaičių su mažesnėmis suvokiamomis pastangomis. Dviejuose pratimuose (spaudime kojomis treniruoklyje ir vertikalioje traukoje treniruoklyje) šis pagerėjimas buvo statistiškai reikšmingas. Kūno kompozicijos pokyčiai nėra atsakingi už rezultatų pagerėjimą., Often, due to a lack of knowledge or subjective beliefs, women who exercise with resistance feel unable to lift heavy weights, are afraid, and do not even try to do exercises with a ‘to do exercises near to their potential limit’. It is important to follow the rule of progressive overload for the muscles to grow – to use such resistance, which increases with time and training experience. Therefore, two important aspects of hypertrophy need to be noted: the perception of effort (how close we are to not being able to carry more load) and the intensity of the load (how much weight of the tool that is being used for training). The aim of the research: is to determine whether there is a positive effect of placebo in resistance training in women. Exercises involving the entire body muscles will be performed on: chest press machine, vertical/lat pulldown machine and on leg press machine. After the first meeting, the ability of the subjects to perform the exercises was assessed. During the second meeting, the intensity of 80% of the exercises performed from 1 repetition maximum (1 RM) will be tested. The weight of the exercises performed during the third meeting will be increased to 85% from 1 RM without the subject's knowledge, and the subject will be informed that the exercises are performed with the same resistance that was used during the second meeting. Hypothesis of research: it is likely that subjects will not experience a change in weight if it is stated that it is the same lifting weight that was used at the previous meeting. In other words, a positive effect of placebo will be demonstrated. Research tasks: 1. To determine how women’s strength results change during exercises with resistance for the main muscle groups, when the intensity of resistance is increased without revealing it to the women under the study (using placebo); 2. To determine how strength results relate using such a placebo “cheating” method to women’s perceived effort. Conclusions: There was a positive effect of placebo in training with resistance among women. All women did not feel an increase in the intensity of their latent resistance load and performed the same or greater number of repetitions as in the exercises indicated a week ago with a known submaximal intensity. In two exercises (leg press and pulldown machines), this improvement was statistically significant. Due to lack of knowledge or subjective beliefs, women who exercise with resistance are often afraid and do not even try to do exercises with heavy weight that they can overcome. Muscle strengthening and hypertrophy must follow the progressive overload rule - use such resistance, which increases with time and training experience. Perception of efforts (how close we are to no longer being able to carry exercise) and load intensity (how heavy weight of the tool in exercise) are important components of training in the development of muscle hypertrophy. The aim of the study was to determine whether there is a positive effect of placebo on training with resistance among women who regularly attend sports clubs. The study involves exercises that cover the major muscle groups in the body (machine bench press, vertical pulldown, and leg press). By indirectly estimating the womens' maximum single repetition (1RM) in all exercises, the women had to perform as many repetitions with “the same” weight as possible in subsequent meetings. During the first test, they loaded with 80% of the RM, and a week later during the second test, with 85% of the RM. Women were not informed of a 5% increase in exercise intensity. Perceived magnitude of load effort was also assessed using the RPE scale in both tests. Changes in women body composition were observed throughout the study. Among women, a positive effect of placebo on training with resistance has been found. Women in the study did not feel an increase in the intensity of hidden from them resistance load and caried out a higher number of repetitions with less perceived effort. In two exercises (leg press and vertical pulldown), this improvement was statistically significant. Changes in body composition are not responsible for improving results.