Search

This article provides an overview of financial situation in the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania at the end of the Middle Ages and beginning of the early modern era when both states entered the period of military revolution. Military conflicts engaging the Kingdom and the Duchy in the 15th and especially in the 16th century were a catalyst for institutional and treasury reforms affecting crown/ducal domains and fiscal systems in both states. The reforms were aimed primarily at increasing the royal and ducal revenues, but in the long run they were conducive to political changes, the most important of which was the parliamentary union in 1569 and establishment of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Although revenues increased and foreign policies of Jagiellonian states proved successful, their treasury systems were never fully modernized. Fixed taxes played a minimal role and allowed the state apparatuses to function relatively efficiently only during periods of peace. The crises, in turn, showed that the Jagiellons’ credit capacity was very limited. Compared to the most developed European countries, the revenue and financial capacity of the Kingdom of Poland, and even more so of the Grand Duchy of Lithuania, can be considered very modest.

The birth of parliamentarism in the Kingdom of Poland, its development, and its heyday, referred to in historiography as the ‘golden age’, are associated with the almost two-hundred-year reign of the Jagiellonian dynasty (1386–1572). During the reign of four generations of Jagiellons, the oligarchic monarchy of the fifteenth century was transformed into a parliamentary monarchy of nobles in the next century. One of the institutional foundations and principles of the state was the two-tier parliamentary system, which ensured actual participation in power of the holders of political rights. The year 1468 saw the birth of the Chamber of Deputies, based on the principle of representation, and consequently, the establishment of the bicameral Crown Sejm. The Polish-Lithuanian Union concluded in Lublin in 1569 resulted in legal and political decisions which determined the role and functioning of the Sejm until the collapse of the Commonwealth at the end of the eighteenth century.

Artykuł opisuje karierę oraz pozycję polityczną Kacpra Bekiesza i Ferenca Wesseliniego w Rzeczypospolitej za panowania Stefana Batorego. Wyjaśnia w jaki sposób obaj osiągnęli zajmowane stanowiska i dlaczego byli ważni dla monarchy. Warto podkreślić, że są dobrymi przykładami na to jak król elekcyjny mógł pomóc cudzoziemcom w ich karierze w szesnastowiecznej Polsce. Z jednej strony, Kacper Bekiesz osiągnął pozycję służąc w armii w trakcie wypraw Batorego, z drugiej strony Ferenc Wesselini odgrywał istotną rolę jako jeden z wysokich urzędników na polskim dworze. This article is about the career and political positions of Gáspár Bekes and Ferenc Wesselényi in the Polish-Lithuanian Commonwealth during Stephen Báthory’s reign. It explains how they both achieved their positions and why they were important for the monarch. It should be emphasised that both of them are a good example of how the elected Polish king could help foreigners in their career in 16th century Poland. On the one hand, Gáspár Bekes achieved his position by serving in the army before and during Báthory’s wars, on the other hand Ferenc Wesselényi played an important role as a holder of a high office at the Polish royal court.

The actualization of the epoch and personality of the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania Stefan Batory took place in modern Belarus on the wave of growing scientific and public interest in the political history of the Grand Duchy of Lithuania and the Polish-Lithuanian Commonwealth, neglected in Soviet times. The historical memory of him is most firmly established in the Grodno region and has a 100-year tradition. The article substantiates the reason for this phenomenon - first of all, the city of Grodno owes its worthy status of being a royal city as well as its high historical image to Batory. The ‘places of memory’ left by Batory in Grodno and their European significance are shown: the Old Castle is the only remaining royal castle in Belarus (except the New Castle), in the 1930s it was supposed to be transformed into the ‘Wawel over the Neman’, an analogue of Krakow Wawel; ‘Batoryevka’, known in the history of European medicine (the resting site of the body of Batory); the Vytautas Fara, the most famous Belarusian church destroyed by the communist authorities, which became a symbol of Grodno. Three stages of the evolution of the memory of Grodno and Grodno residents about Batory in the 20th - early 21st centuries are described: from the strong presence in the Grodno tradition from 1919 to 1939 through the transformation into a ‘white spot’ of history in Soviet times (the king who made campaigns to the East, could not be a symbol of the city) to ‘rehabilitation’ in the 1990s and an increasing presence in memory in recent years. The contribution of Grodno historians (Yu. Yadkovsky; scientific events organized by D. Karav) to the historical memory of the inhabitants of the region is emphasized. The forms and ways of manifestation of memory are identified: the nationwide character of celebrations of 1933 in honour of the 400 anniversary of the birth of Batory (apogee of his honour); the inclusion into the modern calendar of memorable dates of the day of remembrance of Batory (December 12), the installation of the monument to the lost churches on the site of Vytautas Fara (2014) and the discovery of new circumstances of its tragedy in 1961, ‘Stefan Batory Festival’ and others. There are three approaches to Batory of modern Grodno: from his recognition as a strong political figure among the figures of Eastern and Central Europe in the second half of the 16th century and his contribution to the development of Grodno through a neutral attitude to its exclusion from urban history (because he favoured the Jesuits, ‘suppressed’ the locals). Recently, public opinion of the city is concerned about the reconstruction of the ‘Vytautas Fara’ church, the reconstruction of the Old Castle, and the installation of a monument to Batory. These issues acquire a new practical meaning in the context of the development of Grodno as a tourist centre. Their solution can give a strong impetus to the tourism business in Belarus.

The article analyses the impact of maps and plans for military operations in the Netherlands in the 1620s on the modernisation and reform of the art of war in the Republic of Poland. The analysis showed that the source of tactical, operational and strategic knowledge were cartographic sources that reached the lands of the Republic. They were most often brought by people who left the Crown and the Grand Duchy of Lithuania to the West for education and work and then returned to their homeland. It was established that a typical magnate returning from the journey brought between a dozen and a few dozen or so engravings and his own drawings of the sieges and fortification plans. A common form was to provide maps for correspondence. Cartographic sources were supposed to help evaluate the military actions taken and allow the recipients to “keep an eye on” European conflicts. Thanks to the journey of Prince Wladyslaw Vasa around Europe in the years 1624–1625, a pattern of taking “military science” was formed not only in universities but also in military camps in the Netherlands.

Straipsnyje analizuojamas Nicollò Machiavelli’o veikale „Valdovas“ išsakytas daugiaprasmis požiūris į dorybes ir jų reikšmę politikoje. Žymusis Renesanso mąstytojas dorybių reikšmę aptaria pateikdamas skirtingas samprotavimo pakopas. Kiekvienoje iš jų jis formuluoja vis radikalesnes tarpines išvadas, nuosekliai vesdamas prie galutinės išvados apie tai, kad valdovui dorybės yra kenksmingos, o naudingiausia yra jų regimybė. Pasitelkiant klasikinės politinės filosofijos atstovus siekiama įrodyti, jog Machiavelli’o pasiūlytas labiausiai naujam valdovui priderantis dorybių regimybės kūrimo kelias prilygsta tobulam neteisingumui. Todėl galima daryti išvadą, kad Machiavelli savo veikale „Valdovas“ išreiškia radikalų atsiribojimą nuo visos platoniškosios politinės filosofijos tradicijos ir pradeda kurti naują tradiciją ant senųjų sofistinių idėjų apie žmogaus ir politikos prigimtį pagrindų. The article deals with the attitude of Nicollò Machiavelli towards virtues and its political meaning explained in his famous work "The Prince". Philosopher discusses the meaning of virtues in different stages of his reasoning. He makes partial conclusions at each stage and leads to the final conclusion, which states that virtues are harmfull for the prince, while the deceptive appearance of virtues is most useful. The context of classical political philosophy allows to demonstrate that Machiavelli’s proposal to use deception of virtues equates to a perfect injustice. It can be concluded that Machiavelli breaks radically with the Platonic tradition of political philosophy and starts creating a new tradition on the grounds of ideas of ancient sophists about human nature and politics.

In 1648, an uprising broke out in Ukraine that belonged to Poland at the time. The war was not successful for the Polish-Lithuanian Commonwealth. The Cossacks and Tartars, who were helping them during the war, surrounded Zbaraż, about whose defense everyone knew in the country. King Jan Kazimierz decided to set out to rescue the besieged fortress. It was decided that not only Polish troops, but also soldiers of Lithuania would set out for Ukraine. Not only state armies, but also private regiments set out to fight. The article discusses the problem of the reasons for the participation of Lithuanians in the war, which was not only due to the provisions of the union, but also to be in the king’s party. Therefore, only the branches of magnates who belong to the Jan Kazimierz party joined the Polish army. The king’s army reached Zborów, where the battle ended with treaties. The Polish nobility was not happy with them, but they caused a temporary suspension of the war. Important will also be the international echoes of the battle of Zborow with the greater strength of the Cossacks and Tartars.

Viduramžių epistoliniai tekstai buvo rašomi pagal laiškų rašymo mokslo ir meno taisykles – ars dictaminis. Tai ilgaamžės retorikos tradicijos tąsa, pakoreguota konkrečios epochos visuomeninių, politinių, socialinių, kultūrinių realijų. Ars dictaminis pirmiausia pradėtas naudoti bažnyčios hierarchų bei pasaulietinių valdovų raštuose, vėliau perimtas ir naudotas Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės valdovų kanceliarijoje rengiant dokumentus ir laiškus. Dažniausiai laiškas buvo suprantamas kaip klausyti skirtas tekstas, kaip retorinė kalba, pateikta raštu, taip pat kaip tinkamai sutvarkytas tekstas arba pokalbis, perduodamas gyvu balsu ir raštu. Straipsnyje, parengtame pranešimo „Cultural Translation: Specific of the Transaltion of Medieval Latin Epistolary Text“, skaityto tarptautinėje konferencijoje „Rhetoric across Cultures“ (Tübingen, 2015 m. liepos 28–31 d.), pagrindu aptariama viduramžių valdovo laiškų specifika. Tyrimo šaltiniai – Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) ir jo korespondentų laiškai, išleisti Antonio Prochaskos sudarytame rinkinyje „Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376–1430“ (Cracoviae, 1882). Į lietuvių kalbą yra išversti tik 4 lotyniški Vytauto laiškai, nors yra išlikę apie 450 jo laiškų skaičiuojant kartu su rašytais kitomis kalbomis. Nėra ir mokslinių darbų, kuriuose būtų analizuojamos lotyniškų šio valdovo laiškų vertimo į lietuvių kalbą ypatybės. Šis straipsnis skirtas daugiau iškelti problemas, nei jas galutinai išspręsti, nes tam reikia detalesnių ir platesnių tyrimų, skaitlingesnių vertimų. Straipsniu siekiama parodyti, kokio pobūdžio yra viduramžių epistoliniai tekstai, konkrečiai lotyniškoji Vytauto korespondencija, į ką reikia kreipti ypatingą dėmesį juos verčiant ir tiriant. Epistola regia (royal letters) – sudėtingas darinys. Vienas valdovo epistolikos tikslų – ne nešališkos informacijos pateikimas, bet politinis efektyvumas, kurio siekiama įvairiais būdais, joje realizuojama valdžios reprezentacija, egzistuojančių politinės komunikacijos taisyklių samprata, siekis kurti apie save teigiamą opiniją. Jai būdinga dalykinė argumentacija, emocinga retorika, bandymas manipuliuoti adresatu, jį įtikinti, užimti dominuojančią poziciją adresato atžvilgiu, ir kartu tam tikras stilistinis neutralumas. Valdovo laiškuose esama specifinio teksto ritmo (cursus), kuriuo buvo siekiama palengvinti skaitomo ar sakomo teksto supratimą ir pajautimą, labai atidžiai parenkant ir išdėstant žodžius, frazes, net žodžių skiemenų ilgumą sakinio ar frazės pradžioje ar pabaigoje. Čia svarbi kiekviena, iš pirmo žvilgsnio atrodanti nereikšminga detalė, pvz., vardų eiliškumas, žodžių, epitetų, kreipimosi frazių parinkimas, specifinis išdėstymas ir jų vartojimo dažnumas ir t. t. Tai yra tam tikri semantiniai ženklai, kurie kartais prarandami verčiant laišką į kitą kalbą. Įdomi ir svarbi tyrėjui, vertėjui yra ne vien naratyvinė laiškų dalis, kurią diktuodavo valdovas, bet ir kitos dalys, kurios unifikuotai išreiškia tam tikrą siuntėjo emocinę nuostatą adresato atžvilgiu, kurios gali nurodyti įtemptus ar draugiškus koresponduojančių santykius ir kt. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į pasveikinimų, kreipinių, epitetų ypatumus, taip pat į literatūrinių, stilistinių, lingvistinių priemonių – kontrasto, kartojimo, sinonimijos, viduramžinių emocijų raiškos formulių, teksto ritmo cursus, dažno jungtuko et kartojimo, taip pat epistolinių formulių svarbą viduramžių laiškuose ir jų kai kuriuos niuansus. Tyrinėjant per laiką nutolusius laiškus reikia išskirtinio tikslumo ir atidumo, kad sugebėtume „teisingai“ suprasti ne tik parašytas, bet ir paslėptas laiško prasmes. The main challenge for anyone who attempts to research or translate medieval epistolary texts is the complexity and specifics of the epistola regia (royal letters) genre. The present article analyses letters written by Vytautas the Great, Grand Duke of Lithuania (1350–1430), focusing on the translation of said letters with regard to special aspects concerning the difficulties faced by the translator. There are no scientific papers which focus on the difficulties in translating Vytautas’ letters from Latin. From the nearly 450 surviving letters of the Grand Duke, a large part of them written in Latin, only four Latin letters have been translated to Lithuanian. This article mostly raises issues rather than provides solutions, since the latter would require more extensive research. The aim is to show the qualities of epistolary texts of the Middle Ages, specifically the Latin correspondence of Vytautas, and the problems of translating them into Lithuanian. The greatest attention is given to a special rhythm (cursus), syllabic strategies at the beginning or at the end of a phrase, the listing of proper names, the selection of epithets or even of conjunctions and their usage, etc. I shall argue that such details could provide plenty of additional information for the analysis of the narrative. Therefore, if they are to be lost in research or translation, it would be a definitive deprivation of full understanding of the medieval rhetoric.

Straipsnyje analizuojami vidiniai valdovo išdavystės kaip nusikaltimo sampratos atsiradimo LDK veiksniai XIV a. vid. – XV a. vid. Apibendrinant istoriografiją, kuri nagrinėjo valdovo išdavystės problemą LDK, galime konstatuoti, kad išdavystė visų pirma buvo tirta remiantis XVI a. šaltiniais, o to laikotarpio išdavystės samprata taikoma ir ankstesnėms epochoms. Būtų klaidinga manyti, kad valdovo išdavystės kaip nusikaltimo samprata XV a. pirmoje pusėje buvo tapati jos sampratai po 100 metų – XVI a. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu įvyko ne tik milžiniškas visuomenės socialinių struktūrų pokytis, bet ir valstybės struktūrų transformacija. Archajiškais asmeniniais ryšiais paremtą valstybės valdymą keitė institucinis valstybės valdymo modelis. Tyrimas parodė, kad pagrindinė socialinė grupė, kurioje ėmė formuotis šis nusikaltimas XV a. pr. – XV a. vid., buvo didžiojo kunigaikščio varžovai ir nedraugai (lot. adversarius, inimicus; rusėn. недруг, неприятель, враг; vok. fynd). Išdavystės terminų atsiradimas būtent šioje socialinėje grupėje liudija apie valstybinių struktūrų ryšio intensyvėjimą, kai tarp valdovo ir jo pareigūnų / draugų užsimezga glaudūs ryšiai. Visų pirma tai vyksta valdovo institucinio dvaro terpėje bei per pareigybių sistemą. Būtent šiuo atveju ištikimybės ir lojalumo ribos peržengimas buvo imtas suvokti jau nebe kaip priešiškumas, o kaip išdavystės nusikaltimas. The article presents an analysis of internal factors behind the emergence of treason as a crime in the Grand Duchy of Lithuania in the mid-14th to mid-15th centuries. The research showed that the main social group in which this crime started to form in the early to mid-15th centuries were the grand duke’s adversaries and foes (Latin: adversarius, inimicus; Ruthenian: недруг, неприятель, враг; German: fynd). The appearance of terms for treason within the context of precisely this social group is evidence of the intensifying links between state structures, whereby closer bonds were established between the ruler and his officials/friends, primarily within the institutional milieu of the ruler’s court and the system of public offices. In this particular context, going beyond the boundaries of loyalty and allegiance was no longer understood just as a demonstration of hostility, but as the crime of treason.

Preface -- Introduction -- Tepid Beginnings and the First Martyrs: Adalbert-Wojciech and Bruno of Querfurt -- High Hopes on Difficult Terrain: Mindaugas – the First and Last King of Old Lithuania -- How to Play with Western Christians: a Battle of Wits between the Literate and the Illiterate -- Going East, Facing West: Pagan Lithuania and Christian Neighbours -- Orthodox and Franciscan Martyrs: Spiritual and Bodily Arms Talk -- Grassroots Christianity in Pagan Lithuania and the Final Turn: the Road from Vilnius to Cracow -- The Demonstration of Christian Power in Vilnius in 1387 and Its Aftermath -- How to be Big in Europe: Convert the Pagans, Reduce the Schismatics -- Bulwark of Latin and Greek Christendom? -- Supplications and Indulgences -- Lithuanian Catholics go to Court -- Diocesan Structures and Reform -- Epilogue: From Pagan Europe to Christian Europe -- List of abbreviations -- Manuscript sources -- Bibliography -- List of maps and illustrations -- Index. Medieval Lithuania was the last state in Europe to accept Christianity officially, pagan Lithuanians converted to Roman Catholicism in 1387; the westernmost part of the country, known as Žemaitija (Samogitia), became ‘Christian’ only in 1417, when the diocese of Medininkai was established by the commission of the Council of Constance and through the good offices of King Jogaila of Poland and Grand Duke Vytautas of Lithuania. It took almost a millennium from Clovis to Jogaila to complete the project known as Christian Europe: eleventh-hour Christians arrived not long before the Discovery of the New World and the final break-up of medieval Christendom. The aim of this book is to reconstruct the road the medieval Lithuanians took tip-toeing a delicate line between Latin and Greek Christendom. Once crossed, Lithuanians embraced essentially all paraphernalia of late-medieval Christian spirituality thus becoming a recognizably European nation. In its scope and detailed analysis this monograph is the first attempt to introduce English readership to the arcane world of Baltic-speaking tribesmen who succeeded in countering expansionist Latin and Russian Orthodox Europe by employing much the same means and devices as their Christian neighbours; it also examines how Lithuanian society adopted and adapted Christian institutions and practices during the long fifteenth century he Conversion

Straipsnyje analizuojami ir lyginami XVII a. atspaudai ir kai kurie medaliai, kuriuose Jonas III Sobieskis vizualizuojamas kaip Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas, siekiant išsiaiškinti jo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, vaizdavimo būdus. Remiantis Lenkijos kolekcijose esančia medžiaga, tenka daryti išvadą, kad vizualiai pabrėžiant Jono III Sobieskio, kaip tiesioginio Lietuvos valdovo, atvaizdą, liko neišryškintas jo, kaip dvigubos monarchijos valdovo, portretas. Tačiau netiesioginio vaizdavimo tipų esama. Galima išskirti bent ketvertą daugiau ar mažiau besiskiriančių tipų (kartais jų elementai sumaišyti tarpusavyje). Pirmasis Jono III spausdinto portreto tipas, kuriame Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tenka reikšmingas vaidmuo, yra Lietuvos personifikacija karūnacijos iškilmių vaizdavime. Lietuva, aptaisyta kilmingu lenkišku kostiumu, pasirodo drauge su Rusėnija, Ukraina ir Lenkija, taip įkūnijant imperijos dalių vienybę. Antrasis vaizdavimo tipas - iškilmingas Lietuvos vaizdavimas, šalia Lenkijos Erelio pateikiant ir heraldinį Lietuvos simbolį - Vytį. Kitoje tipų poroje Lietuva atspindima tik pavadinime (įraše), o pačios personifikacijos skiriasi karališkais apdarais. Trečiasis, vadinamasis „sarmatiškas", tipas vaizduoja Joną III kaip iškilų szlachcic, arba didiką, sutelkiant dėmesį į jo karinius įgūdžius. Ketvirtajam, vadinamajam all'antica, tipui priklauso šarvais apsitaisiusio karaliaus atvaizdas - laurų vainikas ir kiti simboliniai elementai bendra Europos ikonografine kalba sieja jį su romėnų imperatoriais. Šie tipai paskatino iškelti hipotezę, kad jie skirti šiek tiek skirtingoms lenkų ir lietuvių auditorijoms. „Sarmatiškasis" tipas, pabrėžiantis karaliaus lygumą su kitais, galėtų būti skirtas bajorijai, kurių šaknys siekia senąsias stepių tautas. Ir priešingai, veikiau į klasikine tradiciją bei (Vakarų) Europos valdovo įvaizdį orientuota ikonografija tikėtinai patiko pirmiausia politiškai aktyviausiems ir įtakingiausiems didikams, linkusiems pabrėžti savo „romėniškas šaknis". Šiuo atžvilgiu netiesioginės vizualinės strategijos galėjo atlikti integruojančią funkciją, be to, būdavo pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dalių lygus statusas bei jų bendrumas kare. Manoma, kad lietuviškasis mitas apie romėnišką lietuvių kilmę XVII a. galėjo pastebimai įtakoti Lenkijos magnatus. Jie irgi ėmė jį palaikyti. In this article I analyse and compare 17th-century depictions - mainly prints but also some medals - visualizing Jan III Sobieski as ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth in order to examine modes of his representation as King of Poland and / or as Grand Duke of Lithuania. My investigation focuses on Sobieskis visualisation as Grand Duke of Lithuania, of which at least four gradually different types can be distinguished. Apart from describing these, I attempt to analyse their respective impact on the intended audience, that is, especially the Lithuanian nobility.

Straipsnio objektas – iš vario lydinio pagaminta apyrankė su arabišku įrašu, rasta archeologinių tyrinėjimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų rūsyje G 1993 m. (2 pav.; V: 1–2 iliustr.). Trapus papuošalas pagamintas iš plonos vario lydinio skardos, jo galus puošia stilizuotos liūtų fizionomijos, per patį arabiško įrašo vidurį įspaustas ornamentas vadinamas „laimės mazgu“. Ilgą laiką apyrankė nesulaukė didesnio tyrinėtojų dėmesio, nors jos nuotraukos buvo publikuotos keletą kartų, nemėginta radinį perskaityti ar tiksliau datuoti. Detaliau patyrinėjus vilniškę apyrankę paaiškėjo, kad analogiški rankų papuošalai randami visoje Aukso ordos teritorijoje – nuo Rytų Europos iki Centrinės Azijos, datuojami XIII–XV a., t. y. per visą Aukso ordos gyvavimo laikotarpį (1 pav.). Apyrankės su įrašais galėjo būti dėvimos kaip amuletai. Įrašai, linkintys laimės ir sėkmės, – gana dažni viduramžių islamo pasaulyje. Jais buvo išrašomi ne tik papuošalai, bet ir namų apyvokos reikmenys: žvakidės, įvairūs indai. Įdomu paminėti, kad Aukso ordos meistrai, gaminę matricas apyrankėms spausti, dažnai buvo neraštingi ir pridarydavo klaidų. Ši aplinkybė dažnai apsunkina įrašų dešifravimą ir jų interpretacijas. Vilniaus Žemutinėje pilyje rastos apyrankės įrašą siūloma skaityti taip: [Al-‘izz] al-dā’im wa-l-‘umr al-[sālim] wa-l-iqbāl – Amžina [šlovė] ir [ilgaamžis] gyvenimas ir klestėjimas. Daiktavardis gyvenimas „al-sālim“ taip pat gali būti verčiamas kaip sėkmingas ar ilgas. Apyrankių su tokiu pat įrašu ir gamybai naudojant panašią matricą rasta ir kituose Aukso ordos archeologiniuose objektuose – gyvenvietėse ir kapinynuose. Remiantis analogais ir kultūrinio sluoksnio stratigrafija, Vilniuje rastą apyrankę galima datuoti XIV a. antrąja puse – XV a. pradžia. Galima manyti, kad papuošalas į Žemutinės pilies teritoriją pateko kartu su variniu chano Džanibeko (1342–1357) pulu, tačiau ar šie radiniai yra karo grobis, ar atkeliavo prekybos keliu, telieka tik spėlioti. The aim of our article is to discuss a rather well-known artefact from the Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius. Although the bracelet has been somewhat widely published and exhibited, the information that usually accompanies it is little more than modest. Although it is generally pointed out that the bracelet is adorned with an Arabic inscription, there is still a question mark present. In this article, we will offer a transcription and a translation of the inscription on the bracelet, along with some parallels, which will allow us to determine the origin of this unique find in Lithuanian archaeological material.