The Flaneur as Social Critic: Benjaminian Origins and Contemporary Legacy

The flaneur (“stroller, dawdler, leisurer, idler”) is an aesthetic and historical figure that arose in nineteenth-century Paris as a by-product of metropolitan growth. Walter Benjamin brought the flaneur to the consideration of the twentieth-century philosophical thought by choosing the figure as his conceptual persona. The goal of this work is to answer the question “who is the flaneur?” in an expansive way, tracing this figure’s conceptual life from its origins, through the flaneur’s role in Benjamin’s thought, to its contemporary state of being dispersed into the multitude. Building on the works of Benjamin, Charles Baudelaire, Henri Bergson, Georg Simmel, Gilles Deleuze and Felix Guattari, Patrick Keiller, Julia Kristeva, A. Kiarina Kordela, Paulo Virno, Tiqqun and others, the flaneur serves as a prism to critically viewing contemporary phenomena. The scope of this work encompasses the prevalence of metropolitan life and experience, disintegration of authenticity and exceptionality, rapid production and appropriation of the surplus by Capital, perception of time and duration, commodity fetishism, increasingly general attunements of alienation, anxiety and melancholy. While investigating the realities and conditons of contemporary existence, one can producitvely turn to the flaneur and his contemporary forms revolutionary qualities: potential for resistance and weakness for recuperation.
Flaneur (“vaikštinėtojas, bastūnas, dykinėtojas“) – estetinė ir istorinė figūra, atsiradusi XIX a. Paryžiuje kaip metropolio plėtros šalutinis produktas. Walteris Benjaminas iškėlė flaneur į XX a. filosofinę mintį, pasirinkdamas šią figūrą savo „konceptualiuoju personažu“. Šio darbo tikslas – išplėstai atsakyti į klausimą „kas yra flaneur?“, sekant šios figūros konceptualų kelią nuo kilmės, per jos vaidmenį Benjamino apmąstymuose, iki dabartinės flaneur būklės, kurioje jis yra išskydęs į daugybę kaip pastarosios bruožas. Remiantis W. Benjamino, Charles‘io Baudelaire‘o, Henri Bergsono, Georgo Simmelio, Gilles‘io Deleuze‘o ir Felixo Guattari, Patricko Keillerio, Julios Kristevos, A. Kiarinos Kordelios, Paulo Virno, Tiqqun ir kitų darbais, flaneur pasitarnauja prizme, per kurią kritiškai žvelgiama į šiuolaikinius reiškinius: gyvenimą ir patirtį metropolyje, autentiškumo ir išskirtinumo suirimą, Kapitalo vykdomą intensyvią pertekliaus gamybą ir nusavinimą, laiko ir trukmės suvokimą, prekinį fetišizmą, vis labiau visuotines susvetimėjimo, nerimo ir melancholijos nuotaikas. Tiriant šiuolaikinės egzistencijos realijas, nuolat grįžtama prie flaneur ir jo dabartinių formų revoliucinių ypatybių: būdingo potencialo pasipriešinimui ir silpnybės rekuperacijai.