Intonacijos žymėjimas Alekso Girdenio transkribuotuose tekstuose

Šiame straipsnyje pristatomas lietuvių šnekamosios kalbos (šiaurės žemaičių dialekto) intonacijos tyrimas ir jo rezultatai. Lingvistinė analizė atlikta remiantis A. Girdenio modifikuota fonetine transkripcija užrašytais tekstais iš trijų skirtingų šiaurės žemaičių arealų zonų – Endriejavo, Alsėdžių ir Tirkšlių apylinkių. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kas būdinga šnekamosios (tarminės) kalbos intonacijai, kurie žodžiai laikomi centriniais sintagmoje, kokią funkciją jie atlieka.Tyrimo metu atlikta kiekybinė ir kokybinė intonacijos ženklais pažymėtų kalbos dalių analizė. Nustatyta, kad žemaičių tekstuose dažniausiai intonuojamos nominatyvinės ir emocinės ekspresinės kalbos dalys, atliekančios informatyviųjų teksto elementų vaidmenį, o nenominatyvinės intonuojamos rečiau ir sinagmoje gauna kirtį sporadiškai.Atskirai ištyrus sintagmas su kylančia (antikadencija) ir krintančia (kadencija) intonacija, nustatyta, kad antikadencinės sintagmos dažnesnės negu kadencinės. Gauti rezultatai aiškinami tuo, kad viena iš pagrindinių krintančios intonacijos funkcijų – paryškinti remą, t. y. svarbiausią, aktualiausią informaciją, paprastai tenkančią vienam kuriam nors žodžiui frazėje. Reminį žodį gali lydėti viena arba kelios teminės sintagmos, tariamos su kylančia intonacija.Patyrinėjus šiaurės žemaičių šnekamosios kalbos intonaciją daroma išvada, kad kadencija ne visada sietina su rema, o antikadencija – su tema. Intonuoti žodžiai gali atlikti ir gramatinę funkciją: kadencija – žymėti frazės pabaigą, antikadencija – reikšti remos sudedamąsias dalis. Be to, intonacijai būdingas ir individualumas – tos pačios žodinės sudėties ir kalbinės aplinkos sintagmos skirtingų kalbėtojų gali būti intonuojamos skirtingai.