Šv. Antano Paduviečio kultas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Nuo XVI a. šv. Antano kultas iš Italijos paplito visoje Katalikų bažnyčioje, o 1586 m. popiežius Sikstas V jo iškilmę įtraukė į visuotinį Romos liturginį kalendorių, pakeldamas ją į duplex majus rangą. Pranciškoniškoje aplinkoje sukurti „Šv. Antano gyvenimai“ ir responsoriumas Si quaeris miracula. Europoje išplatino šv. Antano kaip pamokslininko ir stebukladario paveikslą (pirmoji jo biografija, vadinama Assidua, parašyta netrukus po kanonizacijos). Kulto sklaidai galbūt turėjo reikšmės ir tai, kad kai kurie reikšmingi šv. Antano gyvenimo epizodai įtraukti ir į pasakojimus apie šv. Pranciškų Asyžietį. Nuo XIII a. šv. Antano Paduviečio pagalbos buvo šaukiamasi prašant surasti pamestus ar kitaip prarastus daiktus (vėliau Lietuvoje ypač tikėta jo pagalba surandant pavogtus arklius), siekiant apsisaugoti nuo šėtono pinklių (tuo tikslu buvo kalbamas šv. Antano egzorcizmas - „Štai kryžius Viešpaties, bėkite, šėtonai“), jis buvo laikomas šeimos reikalų (ypač moterų, jaunamarčių, gimdyvių, vaikų) globėju, naminių gyvulių saugotoju nuo maro ir kt. Šiame straipsnyje aptariama šv. Antano Paduviečio kulto sklaida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nagrinėjama šios sklaidos dinamika šimtmečiams bėgant, analizuojami pagrindiniai veiksniai, skatinę šventojo kulto plitimą Lietuvoje.