Policy of dual nationality (Scandinavian lessons for Lithuania)

Viešosios politikos pamoka, ar viešosios politikos pamokos yra mokslinėje literatūroje žinoma sąvoka ir mokslinės analizės įrankis. Pasak Richard Rose, tai yra būdas apmąstyti, kaip viešojoje politikoje yra sprendžiamos pažįstamos problemos nepažįstamose vietose, jis padeda suprasti, kaip užsienio šalys sprendžia problemą, kuri domina mus, o dar svarbiau, jis siūlo kelią, kaip užsienio pavyzdžius paversti viešosios politikos programa, kuri galėtų būti įgyvendinama tyrinėtojo šalyje. Dvigubos pilietybės politikos moksliniai tyrinėjimai apskritai tik labai neseniai pradėti labiau plėtoti. Nors yra darbų, kuriuose nagrinėjamos dvigubos pilietybės politikos problemos Europos Sąjungos šalyse, taip pat ir Švedijoje, tačiau nėra sistemingo lyginamojo Skandinavijos šalių politikos dvigubos pilietybės atžvilgiu tyrimo, juo labiau viešosios politikos pamokų trečiosioms šalims aspektu. Šiame straipsnyje remiantis moksline literatūra, taip pat pirminiais šaltiniais skandinavų kalbomis, siekiama aptarti Skandinavijos šalių dvigubos pilietybės politikos atvejį ES šalių politikos dvigubos pilietybės kontekste. Skandinavijos šalių atvejo analizė leis padaryti tam tikras įžvalgas, nuo ko turėtų priklausyti Lietuvos laikysena dvigubos pilietybės atžvilgiu ateityje. Pagrindiniai naudojami metodai yra atvejo ir lyginamosios analizės. This article seeks to discuss Scandinavian case of dual nationality policy in the context of the EU countries. Scandinavian case mirrors differences in policy towards dual nationality among the EU countries, which divide not only countries of the EU, but Scandinavians countries themselves into two opposite camps. In the citizenship policy of the Scandinavian countries predominates principle of jus sanguinis, which is held to be less favourable to recognition of dual nationality by itself In spite of jus sanguinis, two Scandinavian countries (Sweden in 2001, Finland in 2003) adopted new citizenship laws, which did not change predominance of jus sanguinis, but introduced open recognition of dual nationality de jure. Denmark and Norway took the opposite direction. Denmark does not acknowledge dual citizenship even for citizens of other Scandinavian countries. Norway adopted new citizenship law in 2005, which became even more restrictive with respect to dual nationahty. Lithuania in this respect is very similar to Norway. According to the recent decision of Lithuanian Constitutional Court, dual nationality should be accepted only in very exceptional cases. Relying upon Scandinavian lessons it is foreseeable that increasing immigration into Lithuania in the long-term perspective should bring question of dual nationality into political agenda anew, but it is difficult to expect unambiguous solutions.