Mano ir tavo galia ir negalia : recenzija

Kiek ilgai galime žiūrėti į savo pačių pažeidžiamumą, įvairius negalėjimus? Klausimas, nuolat sukęsis galvoje, skaitant Jurgos Jonutytės ir Giedrės Šmitienės monografiją Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose. Joje dėmesys sutelktas į paprastų žmonių pasakojimus, kuriuose negalia pasirodo įvairiausiais aspektais. Žvelgiant į knygos visumą, akivaizdus šio tyrimo priešinimasis keliems negalios sampratą mūsų visuomenėje suformavusiems diskursams. Pirmiausia, užrašyti pasakojimai turi veikti kaip priešnuodis vyraujantiems medicininiam ir teisiniam požiūriams į negalią. Šie negalios reiškinio vertinimai matomi kaip iš principo neigiami, nes jie, paremti „normos“ principu, didesnę ar mažesnę negalią turinčius žmones paverčia „nuokrypiu“, juos marginalizuoja. Dar vienas iš tyrimo siekių – „marginalizuotuosius“ įtraukti į mūsų kolektyvinį istorijos pasakojimą. Nors aiškiai ir neišsakytas, tačiau galimas rekonstruoti požiūris į negalios pasakojimo autorių: tik savo gyvenimo istorijos autorius gali tapti kolektyvinės istorijos subjektu. Šios knygos priešistore galėtų būti laikomas Lietuvos pasienio miestelių žmonių karo ir pokario atminties tyrimas, kada tapo aišku, kaip įvairias netektis išgyvenusiųjų atminties pasakojimuose neišliko net užuominų apie kartu istorijos pervartose dalyvavusius neįgaliuosius. Monografijos autorės, sutelkdamos dėmesį į neįgaliųjų gyvenimo pasakojimus, sukomplikuoja neva „natūraliai“ susiklosčiusį centro (sveikųjų) ir periferijos (neįgaliųjų) santykį. Dėmesio perkėlimas nuo sveikųjų prie neįgaliųjų yra lydimas pastangos atskleisti kuo didesnę aptariamų gyvenimų įvairovę, o juos analizuojant vaduotis nuo medicininės ir teisinės praktikos primesto žvilgsnio į negalios vertinimą. [...]