Syriac Christian mysticism: 'shafyut lebba' and the inner 'Qurbana'

Sirų krikščionių dvasiniai rašytojai pabrėžė radikalaus širdies apvalymo būtinybę. Širdies tyrumas reikalingas vadinamajai „tyrajai maldai“, kuri Rytų krikščionybėje yra laikoma svarbiu krikščioniškojo gyvenimo siekiniu. Apibūdinti visišką širdies nuskaidrėjimą sirų autoriai pasitelkė shafyut lebba sąvoką. Kiekvieno žmogaus širdyje turi įvykti slėpiningoji Qurbana – vidinis pasikeitimas. Qurbana – daugiareikšmė sąvoka sirų vartojama Eucharistijos slėpiniui išreikšti. Eucharistijos šventimo metu įvykstanti duonos ir vyno esmėkaita yra analogiško proceso žmogaus širdyje simbolis. Krikščioniškąją maldą sirų mokytojai gretina su Senojo Testamento aukomis: kai Dievui patikdavusios aukos, kaip aukų priėmimo ženklą, jis siųsdavo ugnį jas sudeginti. Aukas Dievas priimdavo dėl žmonių širdies tyrumo, o ne dėl pačių aukų. Taip ir malda: kai ji kyla iš tyros širdies, Dievas priima ją ir siunčia Šventosios Dvasios ugnį, kuri perkeičia tikintįjį ir pripildo jį šventumo dvasios. Nuskaidrėjusi širdis ir iš jos kylanti tyra malda turi epifaninį efektą – apreiškia Dievo čia buvimą. Tačiau visavertis asmeninis Dievo apsireiškimas įmanomas tik jei tikintysis pasiekia visiškai „tyrą maldą“. Spiritual writers of Christian Syria emphasised the necessity of a radical purification of the heart. Purity of the heart is necessary for the so-termed "pure prayer" which Eastern Christianity considers an important aspiration for a Christian life. Syriac authors used the shafyut lebba concept to describe the complete clarification of the heart. The mysterious Qurbana – an internal transformation – must occur in the heart of every person. Qurbana – this is a concept used by Syriac writers with multiple meanings to express the mystery of the Eucharist. The transubstantiation of bread and wine at the time of the Eucharistic celebration is the symbol of the analogical process in a person’s heart. Syriac teachers compare the Christian prayer with the sacrifices of the Old Testament: when the sacrifices pleased God, God would send fire from heaven to burn them up as a sign of acceptance. God would accept sacrifices due to the purity of a person’s heart not because of the sacrifice itself. It is the same with prayer: when it comes from a pure heart, God accepts it and sends the fire of the Holy Spirit, which transforms the believer and fills him/her with the spirit of holiness. The clarified heart and the pure prayer rising from it have an epiphanic effect – the presence of God is manifested. Nevertheless, a full-fledged, personal manifestation of God is only possible if the believer has achieved an absolutely "pure prayer".