Slėpiningumo akivaizdoje: meno prasmės paieškos su E. Levinu

Svarstoma, kad mene – ypač reprezentuojant veidą – glūdi monstriškumo ir nežmogiškumo elementas. Parodoma, kad iš E. Levino perspektyvos menas, suteikdamas veidui plastinę formą, pirma, jį įkalina bei neišvengiamai paverčia karikatūra. Antra, veidas meninėje formoje praranda laikiškumą. Tai, kas gyvybinga, išraiškinga, yra sulaikyta, nesikeičia, yra nepažeidžiama ir todėl nėra etinis Kito veidas. Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad E. Levinas kritikuoja ne tiek meną, kiek estetizavimą. Meno prasmė iš naujo atrandama grąžinant jį į platesnį pasaulio kontekstą – socialinį, kultūrinį, politinį, o visų pirma – etinį. The article peruses the idea that art, and more specifically, representation of the face, has something monstrous and uncanny in it. The author concentrates on Levinas’s philosophy and shows that, first, art by giving the image to the face, freezes it in a plastic form and by this means turns it inevitably into a caricature. Second, face in art, unlike alive face, lacks temporality. What is lively, what is human expression is locked, not able to change, not exposed to vulnerability and therefore no longer is an ethical face of the Other. The article argues that Levinas does not reject the art but tries to re-locate it in a larger context of world: its meaning comes from being engaged in the word: social, cultural, political and above all ethical context.