Aesthetics and philosophical poetics

E. Dickie‘o institucinės meno teorijos pagrindu straipsnyje yra analizuojamos estetikos problemos. Šioje teorijoje uždarą meno grandinę, kurioje vyksta estetiniai mainai, sudaro menininkas ir publika. Vis dėlto ši teorija negali paaiškinti naujų meno vėjų. Institutams atiduodama lemiamą vaidmenį, ji žmogų paverčia jų klonu. Apie meną be uždaros meno teorijos siūlo kalbėti Weitzas. Greimas nagrinėja pavienius atvejus. Jo semiotikoje išryškėja žmogaus tragizmas ir artumas daiktams. Estetikos ir filosofinės poetikos atskirtį siūlo Šliogeris ir Gaižutis. Filosofinė poetika yra tik atskirų atvejų interpretacija, priešingai nei estetikos teorija. Menininkas yra priklausomas nuo visuomeninės aplinkos. Pastaroji maitina jo pasaulėžiūrą. Kiekvieno visuomenės nario dalyvavimas mene yra lygiai toks pat svarbus. Dėl šių priežasčių siauresnė ir platesnė už estetiką yra filosofinė poetika, kuri neapsiriboja estetinėmis (meno, grožio ar genijaus) kategorijomis, o yra grindžiama žodiniu menu bei žodiniu supratimu. The author analyses the problems of aesthetics according to Dickies' institutional theory of art. The author criticizes the closed theory of aesthetics refering on Weitz, Baudrillard, and the some examples of art. Aesthetics don't explain the new cases of the art and treatises the individuals as the dons of the culture. In contrast to the closed aesthetics theory the author brings out philosophical poetics. Philosophical poetics is both narrower and broader than aesthetics because it is supported with poetical forms but has ethical and existential aspirations.