Socialiniai tyrimai apie elektroninius nusikaltimus: globali paradigmų takoskyra bei jos raiška Lietuvoje

Straipsnio tikslas – nustatyti, kokiomis pagrindinėmis teorinėmis ir metodologinėmis pozicijomis remiasi tyrėjai, atlikdami socialinius tyrimus apie elektroninius nusikaltimus. Temos aktualumą lemia tai, kad dauguma šios srities apžvalgų apsiriboja vienos arba kelių siauresnių teorinių prieigų pristatymu, todėl trūksta sisteminės viso tyrimų lauko analizės. Nustatyta, kad dvi pagrindinės paradigmos elektroninių nusikaltimų tyrimuose – neopozityvistinė, kuri telkia dėmesį į individualius veiksnius ir remiasi kiekybine metodologija, bei kritinė-kultūrinė, kuri telkia dėmesį į platesnius socialinius veiksnius ir teikia pirmenybę kokybinės metodologijos taikymui tyrimuose. Lietuvoje tyrimai apie elektroninius nusikaltimus kaip socialines praktikas atliekami retai ir fragmentiškai, jie kol kas nepateikia išsamesnių teorinių debatų ir metodologinės įvairovės. This paper analyses key differences between two paradigms dominant in social research on online crime: the more prevalent neopositivist paradigm and the more recent critical–cultural paradigm. Based on an extensive analysis of up-to-date literature, the key paradigmatic oppositions in online crime research encompass: 1) in neopositivism, the conceptual separation of technological and social practices, the reliance on rational choice approaches in theory, especially routine activity theory, and the tendency towards quantitative research methods; 2) in the critical–cultural paradigm, a complex and context-dependent approach to the technosocial as a continuum, theoretical roots in critical theory, cultural criminology, actor-network theory, and feminist theory, and the emphasis on qualitative methods. The field of online crime research in Lithuania is dominated by legal studies, while social research is rare and fragmented. The existing social research of online crime in Lithuania lacks a solid theoretical basis in either paradigm. Methodologically, there are examples of both quantitative (surveys, analysis of registered crime statistics) and qualitative studies (interviews, discussion groups, content analysis). However, most of the studies are small-scale and their scarcity makes it nearly impossible to evaluate the strengths, weaknesses, and complimentary potential of each approach in the specific national and regional context.