Siekdamas graudinti ir linksminti, provokuoti ir inicijuoti, skleisti tikėjimo džiaugsmą ar siūlyti išganymo viltį, šiandien teatras tapo naujų vertybinių iššūkių vieta. Teatro misiją sąlygojo paveldas, istorija ir tradicijos, gebėjimai ar jų nebuvimas, kūrybingumas, vaizduotė ir laikas. Ar gali teatras šiandien egzistuoti be žiūrovų palaikymo, vertinimo ir kritikos? Kodėl ryšys tarp teatro ir žiūrovo kinta, kas lemia ir ar iš tiesų komunikacija tėra vienpusė? Teatro misija - išsaugoti kultūrines privilegijas, užimti svarbią vietą, valdyti situaciją ar laukti, kad geresni laikai ateis? Su teatru siejamos pridėtinės vertės, kuriose glūdi neišmatuojami atradimų, džiaugsmo, laimės ar nevilties, netikėjimo, nuobodulio pažinimai ar kurios priešingai provokuoja, skatina, žemina, apvalo ir pakylėja. Pridedamoji teatro vertė, kaip ir kultūros misija „padaryti žmones laimingesnius", per šimtmečius susiformavusi konstanta, tapo šiuolaikinės politikos gaire. Tiesa, klausimas „Kam šiandien reikalingas teatras?" siūlo tik vieną atsakymą: „Geras teatras reikalingas pro borto publico". Eimunto Nekrošiaus teatras išsaugo savąjį paslaptingumą, nepaisydamas laiko, erdvės ir iššūkių. „Atsiliepti į iššūkius" nėra herojinio teatro dilema, svarbiau „nutolinti horizontą", kad būtų kuriama prasminga komunikacinė erdvė. Vertybės, perduodamos iš kartos į kartą, patriotizmas kaip „natūrali ir visuotina laikysena", kuri būtina, teatras, kalbantis metaforomis apie pasaulio (ne)tobulumą, ir pozicija, liudijanti kūrybinį angažuotumą, rodo idėjinį Nekrošiaus stabilumą (konformizmo atsisakymas) ir orientaciją į išsilavinusią publiką. Teatras, tapęs išbandymų, nesusitaikymo ir bausmės už nepriklausomą laikyseną erdve, išmokė Joną Jurašą „būti ištikimą sau pačiam, savo jausmams ir mintims". Tokia ištikimybė, kai sakai, ką jauti, ir nemeluoji sau, pasak režisieriaus, lemia, kad „įvyksta paslaptingas, beveik mistiškas susitapatinimas su publika“. Kaip pajuntamas tiesos skonis? Kaip atsiranda sava publika? To negalima „dirbtinai sukonstruoti“, nei išprovokuoti, tačiau jurašas šito ir nesiekia. Oskarui Koršunovui svarbiausia atspindėti savo kartos iliuzijas, peržengti tam tikras ribas - rampą, žemą barjerą, įrėminantį avansceną, „ploną raudoną liniją" ar nebijant tikrovės iššūkių desakralizuoti teatro magiją ir eksperimentuoti ne tik su laiku ir erdve, bet ir su aktoriais, žiūrovais ir pačiu savimi, keliant vis sudėtingesnius uždavinius - tartum iš naujo ieškoti prasmės čia ir dabar - toks kūrėjo pasirinkimas. Režisieriaus, mokytojo, teatro pedagogo jono Vaitkaus aktyvi pozicija liudija nepaprastą gebėjimą - tartum atskleisti šiuolaikiško „teatrališkumo" ideologiją: supriešintą visuomenę, kūrybingumo ir padorumo stoką, veidmainystę ir kaukes, kuriomis dangstomasi ir teatre, ir kasdienybėje. The theatre of Eimuntas Nekrošius preserves its mystery, regardless of time, space and challenges. "To respond to challenges" is not a dilemma of heroic theatre; it is more important "to pull off horizon" in order to become partners of common being. Values, passed on from generation to generation, patriotism as "natural and universal posture" are essential for theatre talking in metaphors about (im)perfection and deepness of the world; it testifies the creative altitudes, indicates ideological stability of Nekrošius (refusing conformism] and his orientation towards educated audience. Theatre became the place of challenges, punishment and defiance of independent attitudes; it has instructed Jonas Jurašas "to be faithful to himself, his thoughts and feelings." Such devotion, when you say what you feel, and you don’t lie to yourself, according to the director, is determined by "mysterious, almost mystical identification with audience". "How can you feel the taste of truth? How does your "own audience" appear? This can’t be "artificially constructed" nor provoked, ant it is not the purpose of Jurašas. For Oskaras Koršunovas the most important thing is to reflect the illusions of his generation that seeks for challenges and cognition; to go beyond certain limits - the ramp, a low barrier that frames the proscenium, "a thin red line", or having no fear to take challenges, to desacralize the magic of theatre and to experiment not just with time and space, but also with actors, spectators and yourself, raising more and more complex tasks - as if searching for the meaning here and now - this is the choice of Oskaras Koršunovas. The active position of director and theatre teacher Jonas Vaitkus seeks to reveal and demystify the outcomes of modern “theatricality": hostile society, lack of creativity and decency, hypocrisy and masks, covering theatre and everyday life.