Search

1940–1965 m., vykdant Varduvos upės vagos ir Ertenio ežero melioracijos darbus Šarnelės kaime, Šiaurės vakarų Lietuvoje, buvo rasta pavienių iš gyvūnų kaulų ir ragų pagamintų įrankių, datuojamų akmens amžiumi (1 pav.). 1973 ir 1981–1982 m. čia buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, kurių metu rasta akmens amžiaus pabaiga – bronzos amžiumi datuojama gyvenvietė su palankiomis organikos išlikimo sąlygomis. 2016 m. pradėti intensyvūs Žemaičių aukštumos akmens amžiaus paminklų ir pavienių radinių tyrimai suteikė progą detaliau panagrinėti Šarnelėje rastus pavienius kaulo ir rago radinius. Verpsto formos ornamentuoto kaulinio durklo (2 ir 3 pav.) datavimas parodė, kad jis priklauso paskutinio driaso laikotarpiui, t. y. 10 569– 10 134 cal BC (95 proc. tikimybė) (4 pav.). Šiuo metu Rytų Baltijos regione tai yra ankstyviausias ornamentuotas tokio tipo dirbinys, kuris turi medžiotojųrankiotojų mobiliojo meno apraiškų. Dirbinys iš abiejų pusių ornamentuotas susikertančių linijų motyvu, kuris suformuoja atskirus trikampius ir rombus (5 ir 6 pav.). Kol kas dar nėra nustatyta tiksli rūšis gyvūno, kuriam priklausė kaulas, tačiau stabiliųjų izotopų duomenys rodytų stambų žolėdį gyvūną, tikėtina, briedį. Chronologiniu požiūriu durklas patenka į bendrą Rytų ir pietryčių Baltijos regiono datuotų finalinio paleolito rago ir kaulo dirbinių kontekstą (7 pav.). Tikėtina, kad pagal savo amžių kaulinis durklas galėjo priklausyti Svidrų kultūros technologijai, kurios gyvenviečių yra aptinkama Vakarų Lietuvoje. Šarnelėje rastas kaulinis durklas ne tik svariai papildo menkus šiuo metu turimus Rytų Baltijos regiono vėlyvojo paleolito kaulo ir rago technologijos duomenis, bet ir suteikia žinių apie ankstyviausią šiame regione žinomą priešistorinį meną. This paper presents the latest data on a spindle-shaped decorated bone dagger, which was found as a stray find in the village of Šarnelė in northwest Lithuania, and which recently been dated to the Final Palaeolithic. It is currently the only one such example of osseous technology in Lithuania dated to this period. In 2016, we started to reinvestigate the Stone Age material from the Samogitian highland by AMS radiocarbon (14C) dating, stable isotopes, use-wear and Raman methods. AMS dating showed that the decorated dagger discovered in the surroundings of the drained Lake Ertenis and the River Varduva at Šarnelė currently is one of the oldest prehistoric art objects found in Lithuania and possibly in the eastern Baltic region as well. The dagger was also analysed by use-wear method, which helped to identify some stages of the production of the article itself and its decoration. The paper presents the first results of research of this artefact in the wider geographical and taxonomic context of the Final Palaeolithic in northern Europe.

Straipsnyje analizuojama vėlyvojo žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus laidosena dabartinės Šiaurės vakarų Lietuvos dalyje, daugiausia dėmesio teikiant pilkapių ir individualių kapų įrengimui bei įkapėms. Per daugiau nei šimtmetį vykdomus kasinėjimus atrasta 19 laidojimo vietų, kuriose žinomi 182 kapai (169 degintiniai, 13 griautinių kapų). Laidojimo paminklų duomenys – kapų įrengimai, kapų vieta laidojimo paminkle ir įkapės, panaudoti interpretuojant juos palikusių bendruomenių kai kuriuos socialinės organizacijos klausimus. Vėlyvajame žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje mirusieji laidoti skirtingo tipo kapuose – pilkapiuose ir plokštiniuose kapuose, abiejuose atskiriems kapams įrengtos individualios akmenų struktūros. Keliama hipotezė, kad skirtingi kapų tipai ir jų įrengimai nėra vien laidosenos kaitos laikui bėgant rezultatas, o vienas iš požymių, rodantis, jog aptariamu laikotarpiu galėjo egzistuoti diferencijuota, hierarchinė visuomenė. This article investigates the burial customs of the Late Bronze and Early Iron Ages in the territory of northwest Lithuania, focusing on barrow mounds and individual grave settings and grave goods. More than a century of excavations yielded 19 burial sites, in which 182 graves are known (169 cremations and 13 inhumations). The gathered data regarding burial customs consist of grave settings, burial locations within the mounds and grave goods, and these are used to interpret some features of how the communities were socially organized. During the Late Bronze and Early Iron Ages, the dead were buried in different types of graves: barrow mounds and flat graves; individual graves had different stone arrangements in both of mentioned types. This work presents a hypothesis that different types of graves and stone arrangements associated with burials were not just a result of time-related burial customs changes, but it could be an indicator of the social identity of the deceased. It is one of the possible indicators that hierarchic societies existed during the period in question.