Search

Apžvalgoje rašoma apie Australijos lietuvių leidybinę veiklą ir pastangas išsaugoti lietuvybę, parodant, kokios priemonės kintančiomis istorinėmis sąlygomis leidžia nedidelei Lietuvos išeivių grupei Australijoje išlaikyti kultūrinį identitetą ir platesnės visuomenės bei jos institutų dėmesį. Iki Antrojo pasaulinio karo Australijoje gyveno nedaug lietuvių. Jų skaičius gerokai pakilo, kai po karo į ją emigravo 10 000 lietuvių pabėgėlių. Norėdami išlaikyti lietuvybę, jie įkūrė savo oficialią Australijos lietuvių bendruomenę, steigė sporto klubus, tautinių šokių grupes, chorus, bibliotekas, mėgėjų teatrus ir daug kitų organizacijų, turėjo savo lietuvišką spaudą. Visos šios iniciatyvos buvo adresuotos lietuviškai kalbantiems atvykėliams. Tačiau tuo pat metu Australijos valdžia spaudė lietuvius ir kitus ateivius kuo greičiau asimiliuotis. Dauguma lietuvių sugebėjo įvykdyti vyriausybės reikalavimus neprarasdami savo lietuvybės. Nežiūrint lietuvių migrantų įdėtų pastangų, Australijos gyventojai apie Lietuvą ir jos žmones žinojo labai mažai arba nežinojo nieko. Patirtis parodė, kad, gyvenant svetimame krašte, lietuvišką paveldą reikia išlaikyti ne tik savo gimtąja kalba, bet ir gyvenamojo krašto kalba. Todėl pradėta leisti naujus laikraščius, informacinius lapelius, knygas apie Lietuvą, kurti interneto svetaines anglų kalba. Šioje srityje Australijos lietuviai yra nuveikę nemažai, nors neretai dirbama tik pavieniui ir privačia iniciatyva. Pastaruoju metu paremti lietuvių bendruomenes, mėginančias išlaikyti savo paveldą, išreiškė norą ir australų valstybinės įstaigos. The overview provides information on the publishing activities of Australian Lithuanians and their attempts at staying Lithuanian by showing the means, which, in the changing historical conditions, allowed a small group of Lithuanian expatriates in Australia to preserve their cultural identity and a wider attention from the society and its institutions. Until the WWII the number of Lithuanians, residing in Australia, was insignificant. The number increased when, after the war, 10 000 Lithuanian refugees came to live in Australia. In order to stay Lithuanian, they founded their official Lithuanian community, launched sports clubs, national dance groups, choirs, libraries, amateur theatres and other organizations, and had their own publications in the Lithuanian language. All of the aforementioned initiatives were targeted at the newcomers, speaking in Lithuanian. However, at the same time the Australian authorities urged the Lithuanians and other expatriates to assimilate. Most Lithuanians managed to fulfill the authorities’ requirements and to stay Lithuanian. Despite the attempts, made by the Lithuanian immigrants, the Australian residents knew little about Lithuania and its people. The experience showed that, when living in another land, the Lithuanian heritage must be kept in terms of both the native language and that of the land where one lives therefore new newspapers, information booklets and brochures and books about Lithuania commenced to be published and Internet websites in the English language were launched. Australian Lithuanians reached a lot in the area, although quite frequently the activities were isolated and executed by private initiative. During the later years the Australian state institutions expressed their wish to support the Lithuanian communities, attempting to retain their heritage.