Search

The article reviews the tendencies of contemporary musical folklore releases in Lithuania, focusing on the last five years. Based on scientific and journalistic literature, music, and conversations with authors and label owners, the experiential aspect is explored through different ways of creating and releasing music. The period overlaps with the extreme experience of the COVID-19 pandemic, which had impact on some of the tendencies. The article discusses the musical works that best reveal the mentioned aspects and their scope, while using phenomenological-anthropological and musicological approaches. У чланку се разматрају тенденције савремених музичко-фолклорних издања у Литванији с фокусом на последњих пет година. На основу научних и публицистичких написа, музике и разговора с ауторима и власницима издавачких кућа, искуствени аспект се истражује кроз различите начине стварања и публиковања музике. Период се преклапа с екстремним искуством пандемије ковидa 19 које је утицало на неке од тенденција. У чланку се разматрају музичка дела која најбоље откривају поменуте аспекте и њихов домет, уз коришћење феноменолошко-антрополошких и музиколошких приступа.

International audience; The analysis focuses on two types of ritual use of speech and gesture in contemporary funerary ceremonies - in two cultural universes that are at a remove of one another. In West Africa, funerary joking relies on more or less dramatic and public bodily expressions, diverse noises and even common laughter. The purpose is to exalt life, something that families bound by the famous joking relationship must exhibit in all circumstances. Death and the dead cannot have the last word. In Western Europe, posthumous applause - sonic, collective, anonymous and public cheers - are part of the compulsory expression of feelings; they display the gratitude of the gathered community to the exceptionality of the deceased. These ceremonial and symbolic exchanges can be thought out as both a distancing of the deceased body and de facto as a popular protest against religious or official rites that expect silence. Thus, in Africa as in Europe, people as a social body appropriate part of the burial rite and its symbolic efficiency to the benefit of the dead and against death.; L’analyse porte sur deux types d’usages rituels de la parole et du geste lors de cérémonies funéraires contemporaines, dans deux univers culturels éloignés. En Afrique de l’Ouest, les plaisanteries funéraires mettent en jeu expressions publiques plus ou moins théâtrales du corps, bruits divers et mêmes rires coutumiers. Il s’agit d’exalter la vie, rôle que les fameuses familles à plaisanterie se doivent de jouer en toute circonstance. La mort ni le mort ne sauraient avoir le dernier mot. En Europe occidentale, les applaudissements posthumes – acclamations sonores, collectives, anonymes et publiques – participent de l’expression obligatoire des sentiments et manifestent la reconnaissance de la communauté rassemblée à l’exceptionnalité de la personne défunte. Ces échanges cérémoniels et symboliques peuvent être pensés l’un et l’autre à la fois comme une mise à distance du corps défunt in prasentia et de facto comme une contestation populaire des rites religieux ou officiels qui eux imposent silence. Ainsi, en Afrique comme en Europe, le corps social se réapproprie une part du rite d’enterrement et de son efficacité symbolique pour le mort et contre la mort.

International audience; The analysis focuses on two types of ritual use of speech and gesture in contemporary funerary ceremonies - in two cultural universes that are at a remove of one another. In West Africa, funerary joking relies on more or less dramatic and public bodily expressions, diverse noises and even common laughter. The purpose is to exalt life, something that families bound by the famous joking relationship must exhibit in all circumstances. Death and the dead cannot have the last word. In Western Europe, posthumous applause - sonic, collective, anonymous and public cheers - are part of the compulsory expression of feelings; they display the gratitude of the gathered community to the exceptionality of the deceased. These ceremonial and symbolic exchanges can be thought out as both a distancing of the deceased body and de facto as a popular protest against religious or official rites that expect silence. Thus, in Africa as in Europe, people as a social body appropriate part of the burial rite and its symbolic efficiency to the benefit of the dead and against death.; L’analyse porte sur deux types d’usages rituels de la parole et du geste lors de cérémonies funéraires contemporaines, dans deux univers culturels éloignés. En Afrique de l’Ouest, les plaisanteries funéraires mettent en jeu expressions publiques plus ou moins théâtrales du corps, bruits divers et mêmes rires coutumiers. Il s’agit d’exalter la vie, rôle que les fameuses familles à plaisanterie se doivent de jouer en toute circonstance. La mort ni le mort ne sauraient avoir le dernier mot. En Europe occidentale, les applaudissements posthumes – acclamations sonores, collectives, anonymes et publiques – participent de l’expression obligatoire des sentiments et manifestent la reconnaissance de la communauté rassemblée à l’exceptionnalité de la personne défunte. Ces échanges cérémoniels et symboliques peuvent être pensés l’un et l’autre à la fois comme une mise à distance du corps défunt in prasentia et de facto comme une contestation populaire des rites religieux ou officiels qui eux imposent silence. Ainsi, en Afrique comme en Europe, le corps social se réapproprie une part du rite d’enterrement et de son efficacité symbolique pour le mort et contre la mort.

Straipsnyje analizuojami dabartiniai lietuvių anekdotai apie regos, klausos ir proto negalią turinčius žmones. Keliamas šių anekdotų turinio etiškumo klausimas ir pripažįstama, kad anekdotuose esama žmonių su negalia menkinimo apraiškų. Vis dėlto tiriamų anekdotų komizmas iš esmės yra grindžiamas ne sveikųjų pranašumo demonstravimu, o dviejų pasaulėvokų – turinčiųjų negalią ir sveikųjų – supriešinimu, todėl anekdotus nusprendžiama analizuoti, remiantis ne pranašumo, o neatitikimo teorija. Straipsnyje atskleidžiama, kad anekdotuose apie skirtingą negalią turinčius žmones vyrauja skirtingi juoko kūrimo būdai. Anekdotuose apie žmones su regos ir klausos negalia daugiau sąmojo, lingvistinių žaidimų, o anekdotuose apie turinčiuosius proto negalią – grotesko, absurdo, juodojo humoro. Pastaruosiuose anekdotuose pagrindinė veiksmo erdvė yra psichiatrijos ligoninė, kurioje gyvenama tarsi alternatyviame pasaulyje. Šiuose anekdotuose apstu karnavalinio komizmo apraiškų (atšaukiamos įprastinės normos ir pasaulis verčiamas aukštyn kojom, asmenys susitapatina su prisiimtais vaidmenimis, būdinga judėjimo kryptis – žemyn, linkstama į destrukciją, svarbų vaidmenį atlieka kūno reikmių tenkinimo bei žaidimų motyvai, alternatyvaus pasaulio logikai paklūsta visi – ne tik pacientai, bet ir personalas, anekdotų juokas yra ambivalentiškas, t. y. orientuotas ir į ligonius, ir į juos gydančius bei prižiūrinčius asmenis). Be to, straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kuo pastarieji anekdotai yra artimi folklorinėms pasakoms apie kvailį. Contemporary Lithuanian jokes about people with visual, hearing and mental disabilities were analysed in the paper. The ethics of humor was discussed, the conclusion that such jokes are offensive and demeaning was drawn. The purpose of humor of such jokes is not to demonstrate superiority of the non-disabled but to reveal two opposing worlds, of the disabled and of the non-disabled. Analysis was based on the incongruity theory rather than on the superiority theory. The author of the paper showed that humour differs depending on a disability. There is more quip, play on words in jokes about people with visual and hearing disabilities, and more surreal, black humor in jokes about mental health, a mental hospital and its patients who perceive the world differently. There is a lot of carnival humor in these jokes, no norms exist, the world is seen upside down, characters play roles, move down, towards destruction, concentrate on the physiological needs and games, both, patients and medical staff, live in another world and are made fun of. Closeness of such jokes to folk tales about a fool was highlighted.

The development of ICT media made way for a new form of folklore communication. Newly developed media, such as mobile phones, make it possible for their users to participate in electronically mediated communication, thus approaching the form of oral communication. The exchange of special type of SMS text messages represents a new way of transmitting contemporary folklore short forms. These messages use poetic language, they have standard style themes, patterns and formulas, and they form different genres and categories corresponding with already existing familiar folklore forms. The communication process that happens during the exchange of these messages also has folklore’s characteristics: it takes place within small groups, the communication is informal, the texts circulate in chain style, and undergo different transformation which generates the making of variants, etc. This form of electronic folklore is especially popular among teenagers, where it’s social functions and meanings are also most emphasized. Within this population, it adds to an older tradition of children’s written folklore poetry albums. Like poetry albums, SMS exchange influences the development of girls’ gender identity, providing also a socially defined channel for contacts between the sexes. It also functions as a mechanism of socialization and stratification within the group. At the same time, it creates a new field of meaning, which derives from the very media’s novelty and significance. In this sense, the exchange of SMS represents a symbolic act of acknowledging one’s belonging to the group of mobile telephone users. In this way, a new phenomenon is being symbolically processed through a new form of folklore.

Straipsnio objektas – vestuviniuose laikraščiuose aptinkami eiliavimai, sukurti sekant Donelaičiu. Tikslas – susisteminus sekimus atskleisti jų ryšį su Donelaičio tekstais ir parodyti varijavimo tendencijas. Glaustai aptarus šiuolaikinio folkloro reiškinį – vestuvinius laikraščius, straipsnyje atsidedama lyginamajai sekimų analizei. Išskiriami dviejų rūšių sekimų tekstai: svečių pasveikinimai ir jaunųjų pasveikinimai. Nustatoma, kad svečių pasveikinimai įvairuoja labiau, galima išskirti du jų tipus, o jaunųjų pasveikinimai yra stabilesni, vieno modelio. Sekimų tekstus lyginant su Donelaičiu, randama leksinių atitikmenų, kompozicinės sandaros ir sintaksinės sakinio organizacijos panašumų, galima atpažinti atskiras „Metų“ eilutes. Mažiausiai keičiami pirmieji perdirbimui pasirinkto „Metų“ fragmento žodžiai. Vyraujantis varijavimo dėsningumas – sekimo tekstą stengiamasi priartinti prie konkrečios pasveikinimo situacijos. The article examines the verses which were composed by imitating Kristijonas Donelaitis and published in Lithuanian wedding newspapers (the author of the article has called them echoings). The aim of the article is to systematize these echoings, to disclose their relationship to the texts by Donelaitis, and to reveal their variation tendencies. After a brief discussion of wedding newspapers as a contemporary folklore phenomenon, the article focuses on a comparative analysis of the echoings. The author divides these texts into two groups – the greetings of guests and the greetings addressing the newly-weds. The greetings of guests vary more than those addressing the newly-weds and can be subdivided into two types, whereas the greetings of the newly-weds are more stable and created following one single model. The comparative analysis of the echoings and the original texts by Donelaitis indicates that the echoings have preserved some lexical equivalents and some similarities between the compositional structure and the syntactic organization of the phrase, which allow recognizing separate lines of The Seasons. The first words of the fragments of The Seasons chosen for modification vary less than the rest of the text. The dominant principle guiding the modification is to bring the echoing text closer to the actual situation in which the greeting occurs.

Tiriama šiuolaikinė mieste gyvuojanti tradicinė kultūra, aiškinamasi, kaip ji prisitaikė prie naujų sąlygų. Per pastarąjį šimtmetį tradicinė kultūra labai pasikeitė: kitados kaimo bendruomenių saugotą sakytinę tradiciją ėmė puoselėti miesto kultūrinės bendrijos. Tačiau tai nebuvo vien nuolatinė, nežymi kaita – XX a. įvyko keletas ryškių kultūros poslinkių. Straipsnio tikslas – sugretinti urbanistinius, visuomeninius ir kultūros pokyčius ir nustatyti, kuriais laikotarpiais tradicinė kultūra labiausiai transformavosi, atsirado įvairių naujadarų. Tyrime taikomi aprašomasis, lyginamasis ir interpretacinis metodai. Autorės nuomone, XX a. pradžioje, septintajame ir dešimtajame dešimtmečiais įvykę tradicinės kultūros poslinkiai ir ne tokie žymūs pokyčiai lėmė, kad liaudies dainos, anksčiau susijusios su žemdirbystės papročiais, ėmė skambėti miesto šventėse, įvairiuose renginiuose. Šiuolaikiniame didmiestyje jos sklinda iš garsiakalbių bei mirga ekranuose, stebina savitu atlikimu, naujomis interpretacijomis, įspūdžiui sukurti pasitelktomis šiuolaikinėmis technologijomis.

Straipsnio tikslas – XX a. pabaigos–XXI a. pradžios rašytiniuose lietuvių sveikinimuose išskirti metų laikus ženklinančius įvaizdžius ir paieškoti semantinių paralelių sujų traktuote lietuvių kultūros tradicijoje. Analizuojant paaiškėjo, kad metų laikus žyminčių įvaizdžių daugiausiayrakalėdiniuose, naujametiniuose, velykiniuose ir gimtadienio sveikinimuose. Gimtadienio sveikinimuose mėgstama išskaičiuoti metų laikus arba, remiantis iš mitinio mąstymo paveldėta metų laikų ir žmogaus gyvenimo tarpsnių koreliacija, konkretų metų laiką susieti su sveikinamo žmogaus amžiumi. Metų laikus šiuose sveikinimuose reprezentuoja standartiniai sezoninius gamtos pokyčius atspindintys įvaizdžiai. Velykiniuose sveikinimuose iš metų laikams atstovaujančių įvaizdžių dažniausi yra saulė, žaluma bei žiedai ir paukščiai. Sveikinimuose Kalėdų ir Naujųjų metų proga vyrauja gamtiniai snaigių ir sniego, ypač išskiriant snigimo būdą – verpetais, ir šerkšno įvaizdžiai. Saulės, sniego, šerkšno semantika artima tai, kuri jiems buvo teikiama tradiciniuose ateities pranašavimuose. Metų virsmą linkstama vaizduoti, pasitelkiant žirgo arba pražydėjimo simboliką, kurios šaknys glūdi tradicinėje kultūroje. Būdingiausius metų ribą nurodančius įvaizdžius – duris, langą, slenkstį – taip pat galima sieti su archajinės kultūros palikimu. Kaip parodė archetipinė sveikinimų įvaizdžių analizė, labiausiai įsigali įvaizdžiai, kurių kilmė archajiška, nors patys sveikinimų kūrėjai ir siuntėjai dažniausiai to nežino. Tokiu būdu sveikinimai prisideda prie senosios simbolikos išsaugojimo. The article aims to single out images which mark the four seasons of the year in written Lithuanian greetings of the late 20th – early 21st centuries and to search for semantic parallels with their interpretation in the Lithuanian cultural tradition. The analysis has indicated that the majority of images marking seasons appear in Christmas, New Year, Easter and birthday greetings. In birthday greetings it is preferred to enumerate seasons or, according to the correlation between the seasons of the year and the periods of the person's life inherited from the mythical thinking, to associate a concrete season with the age of the person the greeting is addressed to. The seasons of the year in these greetings are represented by standard images reflecting the seasonal changes of nature. In Easter greetings the most freąuent images representing the seasons of the year are the sun, the greenery/blossoms, and birds. In Christmas and New Year greetings the images of hoarfrost and snowflakes/snow, singling out especially snow whirs, dominate. The semantics of the sun, snow, and hoarfrost is close to that which was attributed to them in traditional divinations. The turn of the year tends to be represented by employing the symbology of the horse or blossoming, which has its roots in the traditional culture. The most common images marking the boundary of the year – the door, the window, and the doorstep – can also be related to the heritage of the archaic culture. As the archetypical analysis of images present in greetings has shown, the images of archaic origin become the most dominant, even though their creators and senders most often do not perceive it. In this way, greetings contribute to the preservation of the ancient symbology.

(English) Ph.D. Thesis Contemporary Legend and Rumour in the Czech Republic. Origin, Genesis and Social and Cultural Function of Domestic Urban Folklore in International Context Petr Janeček Presented study analyzes character, origin, genesis and social and cultural functions of specific type of prosaic oral narratives transmitted in contemporary oral and non-oral tradition on territory of the Czech Republic. Main attention is given to realistic narratives with primary informative and entertaining function, which are usually presented by their tellers as at least potentially real story or information about actual, genuine happenings of both local and social importance, but whose variants, versions and editions simultaneously circulate over wider geographical and temporary horizon. Because of that, these narratives are labelled by international folkloristics as folklore genres of "contemporary legend" and "rumour". After overview and critical analysis of history of international studies of these two genre concepts, their terminology and genre (both formal and thematic) characteristics in international and Czech folkloristics are presented, as well as relationship of these genres to similar contemporary folklore forms, especially gossip, conspiracy theories, anecdotes and jokes, demonological...

Publikacijoje pristatomi dabartiniai lietuvių vaikų prasivardžiavimai, susiję su vardais. Prasivardžiavimai yra surinkti per pastaruosius du dešimtmečius, tačiau jie atspindi ne tik šį, bet ir kiek ankstyvesnį laikotarpį, nes pateikėjais buvo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, prisimenantys, kaip jų vaikystėje šaipytasi iš vardų. Šių prasivardžiavimų tekstai saugomi Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros archyve.Siekiant parodyti tikrąją prasivardžiavimų situaciją, į publikaciją buvo įtraukti tiek tebegyvuojantys tradiciniai vaikų prasivardžiavimų iš vardų pavyzdžiai, tiek nauji prasivardžiavimai. Norint parodyti dabartinių prasivardžiavimų gausą ir populiarumą, demonstruojami ir prasivardžiavimų variantai. Prasivardžiavimai pateikiami pagal vardus iš kurių šaipomasi, o patys vardai rikiuojami abėcėlės tvarka. Kai kada skirtingi vardai nurodomi drauge, kai identiški prasivardžiavimai taikomi skirtingų vardų savininkams. Pasišaipymai iš konkretaus vardo pateikiami pirmiausia dedant trumpuosius prasivardžiavimus (susidedančius iš vardo ir jį lydinčio epiteto), toliau – ilgesnius (susidedančius iš vardo ir kelių lydinčių žodžių). Atskirai pateikiami kiek labiau išplėtoti prasivardžiavimai sudarantys užbaigtą frazę ar išaugantys į kelių sakinių pasakymą. Rikiuojant prasivardžiavimus atsižvelgiama ir į vardo formą: pirmiau pateikiami prasivardžiavimai, kuriuose vartojamos populiariausios vardo formos, toliau – pavyzdžiai su sutrumpintu ar prailgintu vardu. The publication presents contemporary Lithuanian children’s persiflage at first names. Persiflage was collected during the last two decades; however, it reflects not only this, but also the previous period, because it was provided by both children and adults who remembered how they were laughed at in their childhood. The texts are kept in the archives of the Department of Ethnology and Folklore of Vytautas Magnus University. Seeking to reveal the actual situation of persiflage, the publication includes both the existing traditional examples of children’s persiflage at first names and new persiflage. In order to show the abundance and popularity of contemporary persiflage variants of persiflage are also demonstrated. Persiflage is presented according to the first names which are given in the order of the alphabet. In some cases different names are indicated together when identical persiflage is used for different names. Persiflage at a specific name is presented by primarily giving the short version (consisting of the name and the epithet), followed by a longer version (consisting of the name and several defining words). More elaborated persiflage, which makes a complete phrase or several sentences, is presented separately. Persiflage examples are also listed with regard to the form of the first name: the most popular name forms go first, followed by examples with a shortened or extended name.

Straipsnis skirtas šiuolaikiniam folklorui aptarti, taip pat jame pateikiami tokio folkloro pavyzdžiai. Teigiama, kad šiuolaikinis folkloras pasižymi dinamiškumu ir atvirumu naujoms temoms. Parengėja dėmėjosi, kaip kaip liaudies kūryboje atsispindi visuomenės didelės reakcijos sulaukusios pastarųjų metų aktualijos: 2008-aisiais Lietuvoje prasidėjusi ekonominė krizė, 2009-ųjų lapkritį šalį pasiekęs pandeminis (kiaulių) gripas ir 2009 metų viduryje Kaune kilęs pedofilijos skandalas. Naujoviško folkloro ieškota internete. Atkreipiamas dėmesys, kad žmonės, internete skelbiantys naujus anekdotus, patarles, eiliavimus, sveikinimus, paprastai neprisistato, šitaip tarsi ir patys pabrėždami tų kūrinių folkloriškumą. Rengėja pažymi, kad didesnės kūrinių dalies autorystę ji vis dėlto linkusi priskirti „vyriškajai“ kūrybai, nes šiuose kūriniuose dažniau veikia vyrai, vaizduojamos vyriškos profesijos ir keliamos gyvenimiškosios vyrų problemos. Dauguma surinktų kūrinių apie krizę, gripą ir pedofiliją – anekdotai, tačiau rasta ir patarlių, priežodžių, minklių, sveikinimų, SMS žinutėmis ir elektroniniu paštu siuntinėjamų tekstų, net pasakų su anekdotams būdinga pabaiga. Didžiuma publikacijoje pateikiamo naujoviško folkloro – apie krizę, nes tai ilgiau trunkantis ir globališkesnis reiškinys nei kiti du. Pedofilijos temai skirtas folkloras neskelbiamas dėl socialiai jautrios temos. Rengiant tekstus spaudai, ištaisytos rašybos klaidos, pakoreguota skyryba, kai kurie tekstai perrašyti lietuviškais rašmenimis. The article is dedicated to discuss a modern folklore and presents examples of such folklore. It is said that a modern folklore is characterised by dynamism and openness to new topics. The author was interested in the way the topicalities of recent years that have evoked strong social reactions are reflected in the folk art, namely: the economic crisis that commenced in Lithuania in 2008, the pandemic (swine) flue that reached the country in November 2009, and the paedophile scandal that originated in Kaunas in mid-2009. The expressions of the modern folklore were searched online. It is worth mentioning that usually people who post new jokes, proverbs, rhymes, congratulations online do not introduce themselves, and, thus, they themselves as if emphasise the folklore nature of those works. The author notes that, nevertheless, she tends to attribute the authorship of the larger part of the works to the „male“ creation, as it is mostly men who act in these works, male professions are pictured and everyday male problems are portrayed. The majority of the collection of works about the crisis, the flu and the paedophilia are jokes, however, there were also proverbs, sayings, riddles, congratulations, SMS and email messages, even fairy tales that ended as jokes. The majority of modern folklore covered in the publication regards the crisis as it is a longer and more global phenomenon than the other two. Folklore dedicated to the paedophilia topic is not published due to socially sensitive nature of the issue. The preparation of texts for publishing included correction of writing mistakes, punctuation and rewriting of some texts using Lithuanian characters.

Straipsnyje analizuojami raštu, internetu ir SMS žinutėmis siuntinėjamų laimės laiškų tekstai, vaizdiniai jų komponentai bei šių laiškų tekstams artimi kitų žanrų kūriniai. Siekiama išsiaiškinti žanro raidos tendencijas. Tirta suaugusių žmonių, daugiausia turinčių aukštąjį išsilavinimą, elektroniniu paštu siuntinėtų laimės laiškų kolekcija (beveik penkiasdešimt laiškų, sukauptų 2002-2004 m.). Jie yra dvejopi - laiškų tekstai ir laiškai, kurti panaudojant daugialypės terpės galimybes. Silpnėjant tikėjimui laimės laiško galia, jis iš maginio religinio reiškinio pamažu mutuoja didaktinių ir pramoginių folkloro žanrų link. Griežtai apibrėžtas maginio etiketo kodeksas keičiamas rekomendacijomis, siūlomi draugiškumo testai. Šiuolaikiniuose variantuose ryškūs struktūriniai pakitimai: itin išauga pagrindinio, anksčiau laikyto magišku, teksto apimtis, nyksta pasakojimai apie tinkamo ir netinkamo elgesio pasekmes. Labai marga laimės laiškų tematika. Į juos dedama įvairiausių literatūros ir folkloro tekstų, komponuojamų gana laisvai. Taip siekiama išryškinti pagrindinę laiško mintį. Dažniausiai tai būna tarpusavio supratimo ir draugystės idėjos. Galimi laiškai, propaguojantys visuomenines, religines ar politines pažiūras. Pažymėtina, kad šiuolaikiniai laimės laiškai linkę varijuoti labiau negu tradiciniai. Tai lemia ne tik susilpnėjęs ar išnykęs draudimas tekstus kaip nors keisti, bet ir laisva laiško kompozicija bei galimų vertimų stilistiniai svyravimai. Panašūs pokyčiai būdingi daugeliui šiuolaikinio folkloro žanrų. Jie rodo bendrus folklorinio ir literatūrinio kūrinio kaitos dėsnius besiformuojančioje postfolklorinėje tradicijoje. In the focus of the present article there is collection of a chain mail, accumulated by the author in 2002-2004. These letters have been written by literate adults. While examining this material, the author attempts to grasp the modern tendencies of the genre development. He concludes these creations to be of cosmopolitan nature, often of a literary origin, so far displaying no national features whatsoever. As belief in the magical power of these letters weakens, the genre gravitates towards didactics and entertainment. Courteous appeals not to break the chain replace the formerly strict code of the magical etiquette. Recommendations to spread the received letter further become the main differential feature of the chain mail. The textual structure of the letters also changes: e.g., the main text expands at the expense of the former magical one, stories describing negative consequences of the wrong treatment of the letters gradually disappear. Prohibitions against changing the text also disappear; therefore the letters grow more varying, incorporating numerous authorized texts as well as injections from various folklore genres. Appeals to mutual understanding and friendship are very popular, therefore some letters should be called "friendship" letters rather than "good fortune" ones. The above-mentioned changes are anything but idiosyncratic ones in the general perspective of the modern internet lore; they illustrate universal patterns of creativity in the emerging post-folkloric tradition