Search

The project of modernisation, which emerged as the central idea in the course of 20th-century Lithuanian music, predetermined many creative orientations and discoveries by Lithuanian composers of various generations, as well as critical reflection on their works. At the root of Lithuanian projections of musical modernism lies a central concern with questions of national identity, affected by crucial historical changes and political processes. In this paper, I explore issues of relationship between construction of national identity and the modernity, focusing in particular on public discussions concerning national and modern elements in music, which appeared in the musical press of the 1930s and became emblematic of subsequent Lithuanian music history. Among the most active participants of the debates were young composers and musicians who had set up the Society of Progressive Musicians in 1932 and the ISCM Lithuanian Section in 1936: Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas, and Vladas Jakubėnas. Their opinions marked a significant turning point in the national music discourse, updating and expanding the understanding and use of the concepts of modern and national music in Lithuania. The interwar polemical observations, insights and statements were effectively elaborated in later reception and served as basis for a reinterpretation and revision of the Lithuanian music modernisation discourse. Keywords: Lithuanian music modernisation, national identity, Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas.

Straipsnyje aptariama lietuvių kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) „kosminė muzika“ (kompozitoriaus terminas), kurta 6–7-ojo dešimtmečių sandūroje, t. y. vėlyviausiu kūrybos laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Grafika“ op. 68. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip kosminės muzikos idėja pasireiškia „Grafikoje“. Kurdamas šią kompoziciją V. Bacevičius naudojo grafinę partitūrą – ja siekta peržengti muzikos reprezentavimo ribą ir įgyvendinti kosminės muzikos idėją. Šiai idėjai V. Bacevičių įkvėpė Aldomo Galdiko (1893–1969) tapyba, Edgard’o Varèse’o (1883–1965) muzika, Claude’o Bragdono (1866–1946) filosofija ir kt. Visa tai turėjo įtakos šio opuso komponavimo priemonėms, t. y. sonoristinėms faktūroms, kurios atskleidžia ne tik kompozitoriaus požiūrį į tembrą bei akustiką, bet ir sinestezijos idėją. Raktažodžiai: Vytautas Bacevičius, grafinė partitūra, sonorizmas, kosminė muzika, Edgard Varèse. The article discusses the musical idea of Vytautas Bacevičius, which he called “cosmic music”. The composer put it forward in the 1960s–1970s, i.e., in the latest period of his life. During this period, he composed the orchestral work Graphique, op. 68. The article aims to reveal how his idea of cosmic music manifests itself in the aforementioned work. Bacevičius used a graphic score in the process of composition of the work. By using it, the composer aimed to transcend the conventional way of musical representation and to realise his idea of cosmic music. Various factors that are implicated, such as Adomas Galdikas’s (1893–1969) painting, Edgard Varèse’s (1883–1965) music, Claude Bragdon’s (1866–1946) philosophy, should also be taken into account. The analysis of Graphique shows explicitly that these factors are closely related to the means of composition used in the work, i.e., sonoristic textures. They reveal not only Bacevičius’s attention to timbres and acoustics, but also the synaesthetic idea, which can be considered a manifestation of his cosmic music. Keywords: Vytautas Bacevičius, graphic score, sonorism, cosmic music, Edgard Varèse.

Tyrinėjant muzikos archyvus Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus fonde 2019 m. aptiktas trijų iš eilės einančių fortepijoninių pjesių juodraštis. Jis buvo Bacevičiaus Koncerto fortepijonui Nr. 2, op. 17, juodraščio viršelio paskutinėje pusėje. Pjesės nekataloguotos, juodraščio pradžia nuplėšta. Paaiškėjo, kad juodraštį sudaro trys fortepijoniniai etiudai, op. 19, iš jų tik antrasis buvo išleistas 1967 m. Niujorke, o etiudai Nr. 1 ir 3 iki šiol nepublikuoti. Straipsnyje pateikiama nauja informacija apie šiuos etiudus, gauta ištyrus etiudų rankraštinį juodraštį ir surinkus su šiomis kompozicijomis susijusius istoriografinius kompozitoriaus gyvenimo faktus. Etiudai analizuojami kompoziciniu ir kontekstiniu aspektais, atsižvelgiant į Bacevičiaus kūrybinės ir koncertinės veiklos sąlytį. Muziejaus leidimu, straipsnio priede publikuojami visų trijų etiudų, op. 19, rankraštinio juodraščio puslapiai From 1933 to 1934, Bacevičius was quite creative. We can say that the works, including Three Etudes for piano, Op. 19, written during that period perhaps represent Bacevičius’s most original use of musical language. This can be confirmed by the composer’s own description as the period 1927–1939 was a crystallization of his individual style. Having analyzed the manuscript of three etudes Op. 19, we observed Bacevičius’s original compositional solutions and the influence of various composers on his works. Although it is not surprising that his musical style was determined by various factors and the circumstances of the composer’s life (his studies, concert activities, etc.), it should be emphasized that the visible influences of other composers on Op. 19 are closely related to Bacevičius’s concert activities as a composing pianist and his piano repertoire. As shown in the analysis, in Etudes No. 1 and 3, which were not released by the composer, the quite heterogeneous music episodes are connected, but do not always merge, and give an impression of mosaicism. Therefore, it may have damaged the unity of three etudes as a trilogy. We can only guess that it is the reason why these etudes were not premiered in Lithuania. However, taking into account that first, some motifs of the etudes also existed in his Second Piano Concerto, Op. 17, and were woven into his later work Two Grotesques, Op. 20 and second, that all three etudes are related by the characteristic motif of a perfect fourth interval, which is heard at the beginning of each etude, it should be said that these three etudes, Op. 19, reflect well the characteristics of Bacevičius’s works from this period and are worth including in the list of composer’s works. Through this research, the authors of this paper successfully complemented the list of Bacevičius’s piano works and contributed to the preservation of the composer’s legacy.

Politinių ir ideologinių konfrontacijų persmelktame XX a. lietuvių karo kompozicijos buvo rašomos abipus geležinės uždangos – emigracijoje ir Sovietų Lietuvoje. Straipsnyje išsamiau analizuojamos Vytauto Bacevičiaus „Sinfonia de la Guerra“ (1940), parašyta Buenos Airėse, ir Eduardo Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969), sukomponuota Sovietų Lietuvoje. Analizuodama karo įvaizdinimo strategijas lietuvių kūriniuose ir aptardama jų poziciją modernioje karo muzikoje, autorė specialiau išskiria tradicinių topoi (militarika, pastoralė ir kt.) sąveiką su modernios muzikos idiomomis. Pirmojo modernizmo (Bacevičius) ir antrojo modernizmo (Balsys) intertekstualumo skirtumai ir karo muzikinio įsemantinimo specifika atskleidžiami remiantis bendresniais karo naratyvo ir kultūrinės atminties poslinkiais. Nagrinėjant kompozicijų nacionalinės ir tarptautinės recepcijos kontroversijas šaltojo karo metais ir po 1990 metų, pabrėžiamas įvairuojantis kultūrinių ir politinių procesų poveikis lietuvių karo muzikos sklaidai ir interpretacijoms (muzikinės ir užmuzikinės konotacijos, pripažinimo ir nutylėjimo aspektai, sociokultūriniai ir sociopolitiniai disonansai). Article focuses on two war compositions written in two geocultural spaces representing Cold War ideological confrontations, viz. "Sinfonia de la Guerra" (1940) by Vytautas Bacevičius, composed in Buenos Aires, and the oratorio "Don’t Touch the Blue Globe" (1969) by Eduardas Balsys, composed in Soviet Lithuania. Analysing the strategies of war imagination in Lithuanian compositions and discussing them in modern war music’s context, the author explores an interaction between traditional topics (military, pastoral etc.) and modern stylistic idioms. Both compositions demonstrate variety of intertextual strategies and differences of resemantization characteristic of first and second musical modernism. This is linked to the observations of changes in war narratives and post-war cultural memory. After a discussion of the the controversies in the national and international reception of the compositions in question before and after 1990, the trends of re-contextualization of the Lithuanian composers are highlighted (musical and extra-musical connotations, the aspects of recognition and deliberate silence, and sociocultural and sociopolitical dissonances) with reference to the impact of cultural and political processes.

Dviejų reprezentatyvių Vytauto Bacevičiaus kūrinių fortepijonui Quatriéme mot („Ketvirtas žodis“), op. 31, ir Ketvirtosios sonatos, op. 53, pirmos dalies analizėje nagrinėjami ne tik kiekvieno kūrinio tonaciniai ir formų aspektai, bet ir šių aspektų sąveika (ar reakcija) su kitais V. Bacevičiui būdingais muzikos elementais ir komponavimo technikomis. Toks integruotas metodas leidžia atpažinti ir įvertinti kiekviename konkrečiame kūrinyje randamus unikalius jėgų ir sąveikų derinius, sukuriančius ypač individualius architektoninius sprendimus (ar iš tų sprendimų kylančius?). Harmonijos veiksnių ir jų tonacinių implikacijų valdymas yra vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria kompozitoriai, kuriantys posttonaliu (ar pantonaliu) stiliumi. „Ketvirtame žodyje“ tonacinio centro pojūtis yra kontroliuojamas ir varijuojamas naudojant neutralias akordų struktūras. Ketvirtosios sonatos pirmoje dalyje šis tikslas pasiekiamas plačiai naudojant fragmentacijos ir perstatymo techniką. Nors abi šios priemonės sukuria tonacinio centro pojūčio paslėpimo efektą, V. Bacevičiaus kūryboje jos kartais naudojamos, kad būtų pasiektas priešingas poveikis, t. y. „sukonstruotas“ tonacinis centras (tradicinis Sonatoje ir binarinis „Ketvirtame žodyje“, kur jis užbaigiamas paraleliai vykstančiais procesais, suprantamais Evolutionsform kontekste). An analysis of two representative piano compositions by Vytautas Bacevičius, Quatrième mot, Op. 31, and the first movement of Sonata No. 4, Op. 53, looks not only at tonal and formal aspects of each composition, but also examines how these aspects interact (or react) with other musical elements and compositional techniques peculiar to Bacevičius. This integrated approach allows one to recognize and appreciate a unique set of forces and interactions at work in each particular piece, resulting in (or springing from?) highly individual architectonic concepts. Controlling harmonic forces and their tonal implications is one of the principal challenges facing composers working in a post-tonal (or pantonal) idiom. In Quatrième mot, a sense of tonal center is controlled and varied by using harmonically neutral chordal structures. In the first movement of Sonata No. 4, the same objective is achieved by an extensive use of the fragmentation and rearrangement technique. While both of these devices have an effect of concealing a sense of tonal center, they are occasionally used by Bacevičius to achieve an opposite effect – to "construct" a tonal center (a traditional one in the Sonata, a binary one in Quatrième mot, the latter being accomplished by simultaneous processes, understood in the context of Evolutionsform)

Pratarmė -- Įvadas. Vargonų muzikos raida iš istorinės perspektyvos -- Istoriniai šaltiniai -- Vargonininkai ir kultūrinė valstybingumo tradicija. Mokyklos pagrindai -- Trumpa Lietuvos vargonų kraštovaizdžio apžvalga -- Vargonų modernizmas tarpukario Lietuvoje -- Lietuvos vargonų kultūros sąsajos su Vakarų Europos centrais ir mokymo procesas -- Religinės muzikos situacija ir vargonininkų chorvedžių veikla. Bažnytinė giesmė kaip vargonų kūrybos pagrindas -- Vargonų muzikos modernizmas. Vytauto Bacevičiaus kūryboje - futuristinė amžiaus jungtis -- Istorinis lūžis amžiaus viduryje ir jo poveikis vargonų kultūrai. Nutraukti darbai. Išėjimas „į erdvę“ -- Naujasis fundamentalumas - vargonų muzikos vaidmuo sovietmečiu -- Atgimimo pranašas - vargonų koncertinis žanras 6-7 dešimtmečio Lietuvoje -- Vargonų sonata - kūrybos brandumo ženklas -- Minimalizmas vargonų muzikoje. Sakrališkumo atgaivinimas meditacijoje -- Reikšmių atpažinimai -- Abipusis sugrįžimas -- Naujoji religinė muzika. Apokaliptinė ir eurointegracinė kryptys -- R. M. Rilke’s poezija eurointegraciniame vargonų kūrybos proveržyje -- Postconcertante epochos išsekimas ir intelektualiniai iššūkiai: estetizmas, simbolistinis primityvizmas -- Apokaliptinis vargonų modernizmo balsas europiniame kontekste -- Pabaigos mintys. Vargonų muzika Lietuvoje: savitas tradicijos, tęstinumų ir proveržių kelias -- Summary -- Bibliografija -- Kūriniai: notografija ir diskografija -- Nuotraukų šaltiniai -- Įklijų šaltiniai -- Asmenvardžių rodyklė. Šia knyga siekiama atskleisti vargonų muzikos kūrybiškumą kintančiomis istorinėmis sąlygomis, ypač susitelkiant į novatoriškumą skatinančius veiksnius, parodyti tradicijas ir bręstančius pokyčius, kuriuos lėmė ir Lietuvos valstybės kelias, ir didelis politinis lūžis XX a., padaręs daug nuostolių vargonų kultūrai, bet ir paskatinęs atsiverti jos dvasingumo ištekliams, nesustingti tradicijose, ieškoti alternatyvių atgimimo šaltinių. Visa tai glaudžiai susiję su XX a. antrosios pusės kūrybos modernėjimu, atsinaujinimo procesais, būdingais tik ypatingose ribinėse situacijose atsidūrusios tautos menui. Stipriai su religija ir liturgine tradicija susijusi vargonų kūryba, jos modernizmas yra tai, kuo Lietuva gali būti įdomi pasauliui. Tai ir nauja patirtis, ir vertybė, kurią atskleisti – svarbiausia knygos užduotis. Muzikos ryšiai su kitais menais, istorija, geopolitika, globalizacija, kosmosu – naujas savitas dabartinės kūrybos kelias. Dar vienas aspektas yra vargoniškumo paslapties atvėrimas: garso galia, kuri modernėja keisdama aplinką ir pasaulį nuo pat civilizacijos ištakų This book is aimed at revealing the creativity of organ music under changing historical conditions, at showing traditions and imminent changes. Particular attention is drawn to the factors inducing innovation. This is determined both by the road of the state of Lithuania and the great political turning-point in the 20th century that caused not only damage to organ culture but also gave stimulus to open its spirituality resources, not to become stagnant within the existing traditions and to look for alternative sources of revival. All this is closely connected with modernization of the creation in the 2nd half of the 20th century, with the processes of its renewal which may be achieved only by the art of the nation finding itself in especially restricted situations. The things by which Lithuania may attract the world's interest are reflected in the organ creation closely related to religion and liturgical tradition, to its modernism that underwent necessity to find new ways. One more aspect may by stated as disclosure of the secret of organ music: it is the power of sound that becomes more and more modern by changing the environment and the world and that was evaluated by religion at the source of civilization

M. K. Čiurlionis ir V. Bacevičius nėra tipiški vargonų ir religinės muzikos kūrėjai, nėra buvę vargonininkai. Tačiau ypatinga jų kūryboje yra vargoniškoji inspiracija, idėja, kuri yra perspektyvinė, išplečianti muzikos erdvę iki kosminės vizijos. Kompozitoriai skyrė vargonams tik nedidelę, sakytume neesminę, savo kūrybos dalį. Tačiau šis „prisilietimas“ suteikė Lietuvos menui viziją, išlikusią XX a. tęstinumo ženklu. Tai savaip pakoregavo muzikos modernizmo kelią, nukreipė jį „erdvių“ linkme, tarsi išlaisvino iš nematomo formos kiauto į gausmo-gamtos chaoso, kosmoso ir žmogaus likimo ženklų laisvę, antrąją būtį, kupiną paslapčių ir nuojautų. Tai transcendentalizmas, ištryškęs šių autorių kūryboje. M. K. Čiurlionio vargonų kūrybą galima apibrėžti kaip „vargonų viziją“, turint omeny atsiveriančias kone vizualias jos atradimų dimensijas. Jo muzikoje vargoniškumas – tai „pasaulio sutvėrimas“, einantis iki apokaliptinių Paskutiniojo teismo trimitų. Tokį pat vargoniškumo principą sutinkame ir V. Bacevičiaus kūryboje. Jo ryšys su vargonais iš esmės skirtingas – jis žvelgia per grynai modernizmo prizmę – kaip į skambesio modusų — visuotinumo idėjų gausmo instrumentą. Čia daug impresionizmo atšvaitų, prancūzų postromantizmo įtakos, bet svarbiausia pagava būtų čiurlioniškas „pasaulio sutvėrimo“ kūrybos džiaugsmas, numoduliuojantis į kosmoso dėsningų atsitiktinumų žaismą. V. Bacevičius pratęsia ir struktūralistiškai įtvirtina čiurlioniškąjį vargoniškumą, išskleidžia jo transformacijos modusus – nuo „jūros choralų“ iki apokaliptinių fanfarų ir totalinio išsipildymo gelmių. M.K. Čiurlionis and V. Bacevičius are not typical composers of organ and religious music. They were organ players. However, their creative works are especially marked with organ aspiration. The composers devoted to organs only a small part of their works. Yet this “touch” provided Lithuanian art with a vision which remained the mark of continuity in the 20th c. This is how they corrected the path of music modernisation as if liberating it from the invisible form into the chaos, cosmos and freedom of human fate, the second existence full of secrets and feelings. It is transcendentalism. M.K Čiurlionis organ works can be defined as the visions of organs. In his music, organ playing is the creation of world stretching to the apocalyptic trumpets of the Judgement Day. The same principle of organ playing can be found in V. Bacevičius’ works. His relations with organs are totally different. He looks through the prism of modernism. It contains a great many of impressionism expressions, French postmodernism impact. V. Bacevičius continues and structurally evaluates the Čiurlionis organ playing, reveals his transformations – from sea choirs to apocalyptic fanfares.

Straipsnis skirtas aptarti dviejų didžių lietuvių kompozitorių M. K. Čiurlionio ir V. Bacevičiaus vargoniškosios begalybės dimensijai, išryškinti svarbiausius estetinius ir stilistinius šių muzikų kūrybos bruožus. Vargonų muzika tradiciškai siejama su bažnytine muzika, choru, giesme, jie savo skambesy išsivaduoja „į begalybę“ – tarsi nejučia pasąmoningai aktualizuoja gamtos pirmapradiškumą, gyvybinių galių mistiką, formos atvirumą. Tai matome kylančia banga ryškėjant XX a. muzikoje, ambicinguose jos siekiuose atsinaujinti, progresyviai traktuojant meno reiškinius, ieškant šį virsmą žadinančių šaltinių. XX a. pradžios kūrėjai savo vizijas sieja ir su kosmoso idėja, ir su žmonijos mitais, beribėmis gamtos stichijų galiomis, bet vargonų muzikoje tai tiesiogiai neatsispindi. Vis dėlto šiedu reiškiniai palaipsniui suartėja ir skleidžia neįtikėtinus atsinaujinimo veiksnius: dinamizmą, „išskleistą“ faktūros erdvę. M. K. Čiurlionio muzikoje vargonų gausmo inspiracija tampa reikšminga idėja, naujos vizijinės perspektyvos galimybė jo kūryboje, gausmas kaip erdvės, kosmoso harmonijos ir prarajos begalybė. Tai daro jo muziką „vargonišką“ plačiąja prasme – faktūriškai ir dinamiškai „peržengiančią ribas“ – visapusiškai daugiaplanę, teikiančią absoliuto galios ir sudėtingos minties pojūtį. Panašiai savo kūryboje atsiveria ir V. Bacevičius: jo muzikoje prabunda poreikis išreikšti pasaulio visuotinumo, visatos skambesio idėją, susieti ją su naujomis technologijomis (idėja išreiškiama erdvės mastu – gausmo, įtampos proveržių, „nuotolio įveikimo“ būdu). The article is designed to discuss a dimension of pipe organ infinity of two great Lithuanian composers, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis and Vytautas Bacevičius, and to highlight key aesthetic and stylistic features of these musicians’ creative work. The music of pipe organs is traditionally linked to church music, a choir or a psalm. In their sound, organs struggle free into “infinity”, as if they subconsciously actualised the primevalness of nature, the mystique surrounding life powers and openness of the form. We see this in the form of a rising wave in 20th-century music and its ambitious goals of renewal, in a progressive approach to phenomena of art and in the search for sources awaking this conversion. In the early 20th century, creators related their visions to both the idea of outer space and myths of mankind together with unlimited powers of the forces of nature; however, this was not directly reflected in music. Nevertheless, these two phenomena gradually became close and sent incredible factors of renewal – dynamism and “outspread” space of facture. In Čiurlionis’ music, a meaningful idea, a possibility of a new vision perspective in his creative work and humming as infinity of space, the cosmos harmony and an abyss become an inspiration for organ humming. This makes his music “organ-like” in a broad sense – “crossing limits” in the terms of facture and dynamics, completely multifaceted and able to give us a sense of absolute power and complex thought. Bacevičius uncloses in his creative work in a similar way: in his music, a need awakes to express an idea of the world universality and the sound of the universe, and to link it to new technologies (the idea is expressed on a space scale – by means of humming, outbreaks of tension and “overcoming the distance”).

Straipsnyje rašoma apie modernizmo takus lietuvių fortepijoninėje muzikoje mynusį kompozitorių ir pianistą Vytautą Bacevičių. Jo kūrybos individualumą (atonalumas, ekspresionizmo ir neoklasicizmo estetika, impresionizmo bruožai, kūrybinės laisvės siekis) Saulius Gerulis apibūdina lietuvių muzikinės kultūros kontekste, pabrėždamas, kad V. Bacevičius „iškyla ne tik kaip praeities kompozitorius, tačiau ir kaip kūrybinė asmenybė, atitinkanti kai kurias mūsų nūdienos muzikos raidos reikmes". Šis straipsnis ir V. Bacevičiaus laiškai bus įtraukti į kompozitoriaus šimtmečiui skirtą leidinį, kurį rengia muzikologė Ona Narbutienė. In piano music, for a long time Lithuanian composers adhered to Romantic aesthetics whereas V. BACEVIČIUS turned to Modernism. The main traits characteristic of his elation are atonality, Expressionist aesthetics. Impressionist peculiarities, trends typical of Neoclassical aesthetics. Such a bent for polystylistics testifies to a fairly good understanding of composition techniques and positive reaction to European music. V. Bacevičius foresaw the collapse of traditional values of musical world and lost itself in search of new principles of composition. Not only is he a composer of the past but also a creator meeting some needs of modern music.

Šiame straipsnyje tiriami technologiniai Vytauto Bacevičiaus kompozicijų fortepijonui (Poème contemplation op. 5, 1926; Poème Nr. 4 op- 10, 1928; Meditation op. 29, 1936; Vision op. 30, 1936; Sonata Nr. 2 op. 37, 1943; Sonata Nr. 3 op. 52. 1952; Poème cosmique op. 65, 1959; Sixième mot op. 72, 1964) tonacinio fenomeno aspektai. Siekiama rekonstruoti kompozitoriaus komponavimo metodus, išskiriant tam tikras kompozicinio sistemiškumo apraiškas, kurios pasireiškė akordo struktūrinės darybos, funkcinių santykių konceptualizavimo aspektu. Sukonkretinamos ir apibrėžiamos Bacevičiaus fortepijoniniuose opusuose pasireiškiančios tarpinės subtilios tonaciškumo apraiškų formos. Gauti tyrinėjimų duomenys – diferencijuota XX a. muzikos tonacijų tipų įvairovė – užpildo teoriškai neapibrėžtą ir gana problemišką erdvę, išsidriekusią tarp vadinamųjų „tonalaus“ ir „atonalaus“ V. Bacevičiaus kūrybos periodų This article deals with technological aspects of the tonal phenomenon in Vytautas Bacevičius's piano compositions Poème contemplation op. 5, 1926; Poème No. 4 op- 10, 1928; Meditation op. 29, 1936; Vision op. 30, 1936; Sonata No. 2 op. 37, 1943; Sonata No. 3 op. 52. 1952; Poème cosmique op. 65, 1959; Sixième mot op. 72, 1964). It has been aimed to reconstruct the composer's compositional methods, focusing upon some aspects of compositional systematism, which is evident in the chord construction and in the conceptualization of relationships of functions. The subtle intermediate forms of manifestation of tonality that appear in Bacevičius's piano music have been concretized and defined. The findings of this research work - the differential variety of tonal types in the 20th century music - fill a theoretically unspecified and quite problematical gap between Bacevičius's 'tonal' and 'atonal' periods

Šis straipsnis - bandymas analizuoti ir interpretuoti Vytauto Bacevičiaus (1905-1970) - kūrėjo, turinčio labai aiškią pasaulėžiūrą - tris Kaune sukurtas fortepijonines poemas. Kompozitoriaus autorefleksijas patvirtinantys dokumentai yra jo laiškai, parašyti giminaičiams Lenkijoje - Gražinai, Kęstučiui ir Vandai, emigravusiems į JAV 1945-1970 metais; imponuoja jų skaičius - daugiau kaip 1600. Bacevičiaus pasaulėžiūroje stipriausią rezonansą sukėlė „kosminės muzikos“ koncepcija, kaip žmogaus dvasinio universumo išraiška. „Kosminės“ idėjos susikristalizavo jau brandžioje kompozitoriaus kūryboje 6 ir 7 dešimtmečių sandūroje; tiesa, trys poemos priklauso Kauno, t. y. modernistinei, kompozitoriaus kūrybos fazei (1926-1939), tačiau jau skelbia tas idėjas. Be to, jose išryškėja kompozitoriaus stiliaus elementai, kurie vėliau tampa jo stilistine idioma, būtent: garsinės kalbos aspektu - aukštesniojo lygio pliuralizmas; dramaturgijos aspektu - išrinktų komponentų replikacija bei permutacija ir muzikinio proceso semantizavimas išskiriant iš jo reikšmingus gestus; formos aspektu - architektoninės konstrukcijos repriziškumas. Bacevičiaus panaudotas analoginis muzikos organizavimo principas realizuojamas trimis skirtingais būdais. Poeme „Contemplation“ jis atsiranda organiškai - iš garsinės ląstelės; Poeme mystique kyla iš dialektinio pastovių ir besikeičiančių komponentų žaidimo; Poėme astral kompozitoriaus mąstyme stipriai užkoduotas formos dalių replikacijos principas dominuoja laisvai generuojamos muzikos tėkmės atžvilgiu. Trijose Bacevičiaus poemose simbolinę funkciją atlieka parafrazuojamas ir variantiškai kintantis likimo motyvas, įgaunantis tarsi giminingą reikšmę. Šie kūriniai dedikuoti kompozitoriaus giminaičiams: Poeme „Contemplation“ - broliui Kęstučiui; Poeme mystique - seseriai Vandai; Poeme astral - tėvui Vincui. Kiekvieno kūrinio pradžioje pasirodo garsas b; ar tik kompozitorius tokiu būdu neužšifravo savo giminės inicialo? The article is an attempt to analyse and interpret three poems for the piano by Vytautas Bacevičius (1905-1970), a composer with a very distinct world-view. Autoreflections of the composer were documented by an impressive number of letters (more than 1600) written to his relatives in Poland - Grażyna, Kiejstut and Wanda who emigrated to the United States of America in 1945-1970. The conception of the "cosmic music" as the expression of the human spiritual universuum had the strongest resonance in the outlook of the composer. "Cosmic" ideas crystallized in the works that were created on the border of the 6th and 7th decades, while three poems that already manifest the ideas belong to the Kaunas, i.e. modernistic, stage of his creation (1926-1939), besides, they start showing elements of the composer's style that later became his stylistic idiom, in the aspect of the sound language - pluralism at a higher level, in the aspect of dramaturgy - replication and permutation of the selected components and semantization of the musical process segregating significant gestures from it, in the aspect of form - reprisicism of the architectonic construction. [..]. In all the three poems a symbolic function is carried out by a paraphrased and variably changing motif of fate that assumes a somewhat related meaning. The works are dedicated to the relatives of the composer: Poeme "Contemplation" - for his brother Kiejstut, Poeme mystique - for his sister Wanda, Poeme astral - for his father Vincas. Every piece starts with the sound B-flat; the composer could have encoded the initial letter of his family name in this way, couldn't he?