Search

Straipsnis skirtas K. Donelaičio recepcijai Vydūno kūryboje. Atskleidžiama, kad K. Donelaitis atsidūrė Vydūno akiratyje gana anksti, taip pat daroma prielaida, kad K. Donelaitis galėjęs būti ir vydūniškosios tautiškumo sampratos inspiratorius. Pažymima, kad K. Donelaičio intencijos tautiškumo atžvilgiu sutapo su Vydūno siekiais. Daugiausia dėmesio skiriama paskutiniajam Vydūno veikalui „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“. Atskleidžiama, kad įvadiniame ir baigiamajame tekstuose Vydūnas nusako savo požiūrį į K. Donelaitį, pabrėždamas jo novatoriškumą, reikšmę įtvirtinant lietuvių kalbą, atskleidžiant sąsajas su antikine graikų kultūra. Pabrėžiama, kad šiame kūrinyje Vydūnas, skirtingai negu kitose K. Donelaičiui skirtose savo publikacijose, sutelkia dėmesį ne tik į poeto kaip pasaulietinės lietuvių poezijos pradininko nuopelnus – kad atskleidė lietuvių kalbos turtingumą, išraiškingumą, vaizdingumą, įtvirtino ją tautos vartosenoje, parodė jos vertę kitataučiams, bet ir parodoma, kad Vydūnui rūpėjo ir idėjiniai „Metų“ motyvai ir temos: kad žmogaus būtis glaudžiai susijusi su tautos būtimi, jos pasaulėjauta, doroviniais gyvenimo pagrindais, papročiais, gyvensena. Konstatuojama, kad artimą sau pasaulėžiūros bruožą Vydūnas įžvelgia ir pietizmu dvelkiančiuose religiniuose K. Donelaičio pamokymuose, skirtuose būrams, – poetas pabrėžia ne išorinį parodomąjį pamaldumą, o tiesioginį žmogaus ir Dievo santykį. Reziumuojant apgailestaujama, kad aptarta Vydūno knygelė apie K. Donelaitį nesusilaukė deramo dėmesio ir atgarsio.