Search

In hisPrince of Networks, Graham Harman reconstructs Latourian critique of concepts of potentiality and virtuality with which he claims to agree. This seems striking because Latour’s arguments seem to be exactly those Harman rejects in his other writings as overmining. Furthermore, this critique of potentiality and virtuality creates a dividing line between Harman and Bryant’sDemocracy of Objects, where the concept of virtual plays a central role. In this article, I will explore this debate, focusing on how the concept of virtuality works in the context of the ontological realism that Object-Oriented Ontology is. To do this, I will first present Bryant’s notion of virtuality focusing on the problem of the individuality of the object. Then I will explore Latourian–Harmanian arguments against virtuality and show that the main issue Harman has with virtuality has to do with the agency of objects. Therefore, I claim that the main dividing line between Bryant’s and Harman’s versions of Object-Oriented Ontology is the difference between the two notions of agency.

Šiame straipsnyje analizuojamas aktoriaus ir personažo santykio pokytis režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (LNDT, 2017), kai skaitmeninėje scenos tikrovėje personažą kuria ne aktoriaus ir dramaturgijos sąveika, o įvairių teatro medijų tarpininkavimas su spektaklio medijomis. Teigiama, jog aktorius kaip gyvas žmogus ir individualus asmuo spektaklyje nebėra toks reikšmingas, svarbios tik jo išorinės fizinės duotybės ar mechaninės funkcijos, nes pats aktorius tampa virtualiu medijų transliuotoju. Skaitmeninės medijos spektaklyje daugina ir išdidina aktoriaus atvaizdą taip sparčiai, jog gyvas ir realus žmogus tampa reprodukuotu, t. y. fiktyviu. Kadangi spektaklyje medijų kuriami ryšiai formuoja naujas aktoriaus ir personažo santykio prasmes, virtualumas „Lokyje“ tampa ir personažo, ir aktoriaus buvimo scenoje pamatu. The article discusses the transformation of actor-character relationship in “Lokis” (LNDT, 2017, dir. Łukasz Twarkowski). Within the digital reality produced and reproduced on the scene, the character is no longer created by the interaction between the actor and dramaturgy but between various theatrical and virtual means of mediation. It is claimed that in this performance, the actor’s personality and individuality are no longer as significant as his external and physical or mechanical functions. The actor himself becomes a virtual media broadcaster. It is attempted to show that digital media excessively used in the performance multiplies and magnifies actor’s image on such a scale that the “original” living and real person himself becomes virtual and fictitious. In other words, the actor himself becomes a character which is already re-produced. Since the actor-character relationship is established as a mediated relationship in the first place, virtuality as such in Lokis becomes the basis and possibility of actor-character co-presence on the scene.

Straipsnis skirtas įtakingo prancūzų meno filosofo ir meno istoriko G. Didi-Hubermano vaizdotyros teorijos ir praktikos analizei. Jame siekiama rekonstruoti vaizdo pamėkliškumo ir virtualumo sampratas, kurios yra kertiniai elementai, leidžiantys suprasti Hubermano argumentacijos pobūdį. Tyrime pagrindinis dėmesys sutelkiamas į keturis pagrindinius etapus. Pirma, analizuojama pamėklės / fantomo ir simuliakro paralelė Hubermano, Arūno Sverdiolo ir Gilles’io Deleuze’o teorijose. Antra, fantomo sąvoka aptariama Deleuze’o bei Hubermano psichoanalitinių prieigų kontekste, atskleidžiama antropologinė šios sąvokos dimensija Hubermano teorijoje. Trečia, virtualumo samprata išgryninama aptinkant sąlyčio taškus ir skirtumus Hubermano bei Deleuze’o meno filosofijoje. Atliekant tyrimą, remiamasi Henri Bergsono élan vital koncepcija bei Friedricho Nietzche’s plėtojama jėgų sąveikos idėja. Galiausiai vaizdo teorija rekonstruojama aptinkant skirtingas Hubermano bei Deleuze’o virtualumo sąvokos konotacijas meno kūrinių analizėje.

Skaitmeninė kultūra skverbiasi į visas gyvenimo sritis, neaplenkiamas ir šio darbo objektas – asmens tapatybė. Tapatybės raiškos būdai kinta, vis aktyviau ji konstruojama vaizdine komunikacija, todėl reikalingas naujas ir paties tapatumo suvokimas. Pastebėjus, kad jau gyvenama nuolatiniame prisijungime prie interneto, darbe kelta hipotezė, kad gyvenimas realybėje ir virtualybėje susilieja, tapatybė formuojasi tarp įprasto ir skaitmeninio pasaulio. Daryta prielaida, kad tapatybę, konstruojamą vaizdine komunikacija internete kaip ir bendravimu realybėje nevienodai formuoja skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės. Todėl šio darbo tikslas yra išsiaiškinti kaip ir kokią tapatybę asmuo formuoja šiandieninėje kompiuterizacijos eroje bendraudamas vaizdais. Tikslui pasiekti naudoti mokslinės literatūros sisteminės analizės ir atvejo analizės metodai. Darbe analizuota mokslinė literatūra atskleidė tris svarbiausius tapatybės raiškai įtaką dariusius veiksnius iki visuotinos kompiuterizacijos – tai yra patirtį, komunikaciją ir techniką, kurie įsivyravus skaitmenizacijai, veiksmingiausiais savojo Aš konstravimo būdais išliko, tačiau pakito aplinka, kurioje šiais būdais asmens tapatumas formuojamas. Pagerėjus interneto prieinamumui ir išpopuliarėjus virtualiosioms bendruomenėms, tapatybė formuojasi dviejų erdvių: realybės ir virtualybės terpėje. Vartotojai per nuotraukų, vaizdo medžiagos ir statusų atnaujinimus yra kviečiami pasakoti, o tuo pačiu ir kurti savo gyvenimo istoriją, tokiu būdu tapatybė pasirodo esanti nuolatiniame procese ir yra transmedijuota. Transmedijuotą ir dviejų erdvių terpėje konstruojamą tapatybę empiriškai analizuoti imtasi taikant atvejo analizę – patogosios imties būdu atrinktos 402-ų socialinio tinklo Facebook vartotojų viešinamos nuotraukos ir atliktas jų tyrimas. Paaiškėjo, kad jauniesiems vartotojams (12–19 m. žmonėms), priskiriamiems skaitmeninei kartai, socialinis tinklas tampa tapatybės paieškų lauku. Jie supranta, jog savireprezentacija internete veikia ir jų reputaciją realioje erdvėje. Skaitmeninei kartai priskiriamų vyresnių – tai yra 20–30 m. vartotojų dalyvavimas socialiniame tinkle tampa besikeičiančio Aš demonstravimo ir užtvirtinimo lauku. Tuo metu neskaitmeninė karta – tai yra 31–55 m. socialinio tinklo Facebook vartotojai, savo tapatybės pagrindus suformavę gerokai anksčiau nei pateko į virtualią erdvę, atsidūrę šioje aplinkoje, ėmė taikyti realaus gyvenimo principus. Taigi, įsivyravus kompiuterių erai, tapatybės raiška išties kinta – formuojama ji tampa realiosios ir virtualiosios aplinkos kontinuume, todėl darbe kelta hipotezė gali būti patvirtinta. Itin reprezentatyviai tai parodo vaizdinės komunikacijos internete išpopuliarėjimas. Nors netikrų anketų arba profilių, atskleidžiančių iš karto kelias vartotojo tapatybes, nepasitaikė, toks teorinis postulatas yra įmanomas, todėl įdomiu ir aktualiu tolimesnių tyrimų objektu galėtų tapti tapatybės raiška, atsiskleidžianti tokiuose profiliuose., Digital culture is penetrating into all spheres of life, the object of this study – the construction of self-identity is also undergoing lots of transformations. An expression of identity is changing, it is more and more actively constructed through visual communication, that is why a new perception of identity is necessary. It was noticed that we are already living in a constant connectivity, therefore a hypothesis was raised stating that – the line between life online and offline has become blurred in an existential equivalence of the digital and the analog. It was assumed that the identity which is constructed through visual communication on the Internet is differently shaped by gender and generation factor. Therefore the aim of this study is to find out how self-identity is being shaped and constructing through visual communication in the digital era. The analysis of scientific literature and case study methods were employed to achieve the goal of the thesis. The analysis of scientific literature has revealed three most important factors for the expression of identity until ubiquitous computing: experience, communication and technology. Nowadays those three elements still remain essential for identity construction. However, the environment in which the identity is being constructed has changed. At the time when the access to the Internet is no longer a problem and virtual communities have become so popular, the identity is being constructed in the continuum between the real and the virtual worlds. Users through photos, videos and status updates are invited to tell and at the same time to create their own life story, thus the identity appears to be transmediated. A case study was employed for the empirical analysis of identity building, which is transmediated and constructed in the medium of the digital and the analog world. 402 users of social network Facebook were chosen for the study using a method of a convenience sampling. The results of the study have revealed that social network becomes a field of search of identity for the youngest (12–19 age) users, belonging to the digital generation. They understand that self-representation on the Internet influences their reputation in the real world. The social network becomes a field of changing the identity building for older (20–30 age) users, also belonging to the digital generation. The oldest (31–55 age) users of Facebook have already formed their identity much earlier, before the advance of the virtual reality, that is why when they found themselves in this digital world, they have applied the principles of the real life into the virtual space. The research has confirmed the hypothesis, that perception of identity in the digital culture transforms into the new transmediated identity which is in the continuous process of formation between the digital and the physical. Although fake profiles have not occurred, such postulate is possible, therefore the object of further research could be the expression of identity in such profiles.

Politine filosofija besidomintiems tyrinėtojams dažnai iškyla problema: kokiam politiniam įvykiui pirmenybę teikia Gilles’is Deleuze’as ir Felixas Guattari. Šiame straipsnyje bandoma teigti, kad jų filosofijoje politinis įvykis suvokiamas dvejopai: viena vertus, kaip transcendentinėje organizacijos plokštumoje įkalintų socialinių jėgų tapsmas - perėjimas į imanentinę konsistencijos plokštumą, kita vertus, kaip tų jėgų įgalinama virtualumo aktualizacija. Tokia politinio įvykio interpretacija leidžia jiems kurti alternatyvą vėlyvojo marksizmo utopinėms teorijoms. Kaip tokios utopijos pavyzdį pasirinkome Michaelo Hardto ir Antonio Negri koncepciją. Įvykio paskirumas, nepriklausymas nuo priežastinės logikos leidžia jam aktualizuoti kiek įmanoma daugiau virtualių potencialumų ir taip kurti tai, kas nenuspėjama. The article discusses the possibility of political event in Deleuze and Guattari’s philosophy. In Deleuze and Guattari’s thought, the political event can become material only when it passes from a transcendent plane of organization to an immanent plane of consistency. The representative quantitative multiplicity discussed by Kant is complemented with the Bergsonian theory of virtual multiplicities which allows real differences to express themselves. The possibilities realize, thus carrying with themselves a plan or program of becoming; the virtualities actualize, breaking with the rules of representation and bringing in the power of unpredictability. The desiring community, which, according to Deleuze and Guattari, is produced by minor politics, is compared with the concept of multitude produced by Michael Hardt and Antonio Negri. The multitude rests on a plane of organization, whereas the desiring community constructs a plane of consistency. The material event, as seen by Deleuze and Guattari, cannot be mediated, determined or reduced to causal chains - it happens in “any place whatever” - an unexpected place close to us.

Magistro darbe dėmesys skiriamas virtualiems socialiniams tinklams, jų pagalba vykdomiems komunikaciniams procesams bei realios tarptautinės komunikacinės patirties poveikiui, virtualiame socialiniame tinkle vykdomiems komunikacijos procesams. Ši tema aktuali, nes virtualūs socialiniai tinklai užima vis svaresnes pozicijas globalios komunikacijos kontekste. Virtualios socializacijos procesams vykdyti, būtinas individo realioje erdvėje turimų kontaktų, sukaupto socialinio kapitalo bei komunikacinės patirties integravimas į virtualių socialinių tinklų sukurtas bendravimo sistemas. Magistro darbo objektas virtualūs socialiniai tinklai kaip tarptautinės komunikacijos priemonė. Darbo Tikslas – ištirti, kokią įtaką reali tarptautinė komunikacija turi virtualiame socialiniame tinkle vykstantiems komunikaciniams procesams. Iškelti uždaviniai: išsiaiškinti pagrindinius virtualaus socialinio tinklo veikimo principus; nustatyti realaus ir virtualaus socialinio tinklo sąsajas; išanalizuoti socialinio kapitalo formavimąsi virtualioje erdvėje; įvertinti realios ir virtualios komunikacijos procesų tarpusavio sąveiką; įvertinti realios komunikacijos reikšmę virtualios komunikacijos dinamikai; išsiaiškinti socialinio pasitikėjimo dėmens svarbą virtualios komunikacijos procesuose. Naudojant dokumentų, dokumentinių šaltinių analizę nustatyta, virtualūs socialiniai tinklai veikia plotmėje, kurioje išnyksta riba tarp viešos ir privačios individo erdvės. Socialiniai aspektai perkeliami į virtualią... [toliau žr. visą tekstą] The Master‘s paper work focuses on virtual social networks and active communication processes online. This topic is actual as virtual social networks takes a commanding lead in the context of global communication. In order to achieve basic goals social capital, communication experience and process of socialisation must be integrated into well based online social networking systems. The object of the master‘s paper is virtual social networks as the mean of international communication. The target of the work is to investigate what kind of impact does the real face to face communication has on the communication processes in the virtual social networks. The tasks set: to find out the main aspects of how does virtual social network works; evaluate the connections between real and online social capital; analyze formation processes of social capital in online sphere; see how real communication affects dynamics of virtual online communication; evaluate the impact of social trust while communicating online. Using the analysis of documents, documentary sources, it was determined that the virtual social networks exists in the space where is no feel of any physical boundaries that limits communication processes. Social communication strength is based on major success and popularity of virtual social networks. Also, it was evaluated that user can’t materialise processes that is happening in online world, but he collects big amount of experience, that has a major impact in the real life... [to full text]

Šiame straipsnyje analizuojamos kinematografinės meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso vaizduotės strategijos, kuriose atsiskleidžia alternatyvi ir nuo subjektyvumo išlaisvinta irealizuojančios galios specifika. Reygadas vaizduotę išnaudoja ir kaip juslumo suaktyvinimą kūrybos procese, ir kaip juslumo perskirstymą, kuriuo įgyvendinamas filmo patyrimas. Remiantis trimis teorinėmis paradigmomis – Pietro Montani intermedialinės vaizduotės samprata, Jacques’o Rancière’o estetikos mąstymu ir Gilles’io Deleuze’o vaizdinio kristalo bei virtualumo idėjomis, Reygadaso filme „Post Tenebras Lux“ aptinkamos tokios vaizduotės ir juslumo, taip pat vaizduotės ir laiko, bei vaizduotės ir Kitybės sąsajos, dėl kurių vaizduotėje išžaistas filmas pavirsta performatyvia struktūra, iššaukiančia tikrovės virtualizaciją ir suteikiančia prieigą prie grynojo laiko. This article examines the cinematographic strategies of imagination in Carlos Reygadas’ films. Departing from the idea of de-subjectified and emancipated imagination, it aims to explore special technological and artistic strategies employed by the Mexican film director. Reygadas considers imagination both as a means of intensifying sensations in the creative process and as a re-distribution of the sensible through dissensus in the experience of his films. By combining various theoretical approaches, including Pietro Montani, Jacques Rancière and Gilles Deleuze, the present article analyses Reygadas’ “Post Tenebras Lux” by relating the field of imagination with the field of the sensible, as well as exploring the relation between imagination and temporality and imagination and otherness. This film is characterised by a structure of intermedial imagination and a performative character through which the virtualisation of reality is exercised and the access to the pure form of time is granted.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas spekuliatyviojo realizmo ir meno santykis. Teigiama, kad nors naujasis judėjimas išpopuliarėjo kuratorių ir menininkų kontekstuose, vieno jo pradininkų Quentino Meillassoux knygoje „Po baigtinybės“ siūloma pozicija nepalieka galimybių paties meno legitimavimui. Spekuliatyvieji realistai stengiasi įveikti koreliacionizmo prieigą, pagal kurią tarp mąstymo ir būties egzistuoja būtinas ryšys. Kartu tokia pozicija nenumato galimybės meninėms praktikoms pasiekti realybės sferą – sukurdamas ką nors nauja, menininkas nuolatos pažeidžia absoliutaus pasaulio autonomiją. Tačiau atmetus spekuliatyvųjį realizmą grindžiantį reduktyvų racionalizmą, Meillassoux postuluojamas „kontingencijos būtinybės“ principas gali tapti meninės prieigos orientyru. Kūrybinėse praktikose įgyvendinamas kontingencijų radikalizavimas gali pasiūlyti nespekuliatyvią akistatą su Hiper-Chaosu, virtualybės plotmėje aktualizuodamas „virsmo kitu“ perspektyvą.Pagrindiniai žodžiai: spekuliatyvusis realizmas, menas, kontingencija, virtualumas. Quentin Meillassoux and Radical (Im)possibility of ArtKristupas Sabolius AbstractThis paper addresses the problematic relationship between Speculative Realism and art. Although the newly-born movement became popular among curators and artists, one finds no space left for legitimization of creative practices in Quentin Meillassoux’s “After Finitude”. By criticizing the so-called correlationism which privileges the necessary binding between being and thinking, Speculative Realism would not grant art a possibility of the access to the reality of things-in-themselves. By creating something new, artistic practices constantly violate the absolute autonomy of the world. On the other hand, if rejected the reductive rationalism of speculation, the principle of “the necessity of contingency”, as postulated by Meillassoux, could provide some guidelines for artistic take on the issue of reality. Through the radicalization of contingency in creative practices and the restitution of the value of the virtual, one could perform the transformation into Otherness and not-speculative confrontation with the realm of Hyper-Chaos.Keywords: speculative realism, art, contingency, virtuality.

Šis magistrinis rašto darbas yra mediatizuoto socialinio pasaulio analizė nuo pirminių individo socialinės raiškos požymių iki jo įtakos visam socialiai veiksniam pasauliui bei vyraujančios valdymo formos - demokratijos. Kryptingai sekant nuosekliais žingsniais, visų pirma, yra aptariamos subjekto kaip „Ego“ pažinimo ribos siekiant ištrūkti iš solipsistinės subjekto pozicijos į socialiai veiksnų pasaulį. Pasitelkiant literatūros analizę yra nustatoma subjekto galimybė pažinti Kitą ne tik kaip objektą, bet ir kaip subjektą, taip įvykdant pirmąją sąlygą ir įtraukiant jį į socialinį pasaulį. Antram etape yra pristatomas bendravimas per medijas, problemos kylančios stengiantis Kitą pažinti per mediumą bei skirtumai tarp tiesioginės ir netiesioginės Kito patirties. Nuosekliai sekant toliau subjektas yra įvedamas į mediatizuotą (virtualų) socialinį pasaulį ir aptariamos bendros, bet esminės krizės kylančios globalizacijos, fragmentuotos visuomenės ir konformizmo atvejais, kurios yra pajuntamos įsitraukiant į socialiai veiksnų virtualų pasaulį. Pasitelkus kiekybinę duomenų analizę ir įžvalgas yra nustatomos vienos pagrindinių virtualaus socialinio pasaulio problemos – narcisizmo – apraiškos ir jo įveikimo galimybės. Taip pat, aptariama kokiu būdu šie vartotojai gali įtakoti informacijos sklaidą per medijas ir pačių vartotojų informacijos įsisavinimo bei turinio kūrimo tikslai ir bruožai. Aptariama tų pačių narcisistinių apraiškų pasireiškimas politiniame pasaulyje ir jų santykis su... [toliau žr. visą tekstą] This master’s thesis is an analysis of mediatized social world from the very first display of individual‘s social indication to his influence on whole socially active world and the dominating form of rule – democracy. Following direct steps, at first, subjects boundaries as an „Ego“ trying to break through the solipsistic position of the subject to socially active world are discussed. Using analysis of literature subject’s ability to recognize the Other not as an object but as a subject is ascertained, thus bringing him into the social world. On the second stage communicating through media, problems which arise while trying to comprehend the Other through medium and distinctions between direct and indirect experience of the Other are introduced. While being consistent, subject is lead in to the mediatized (virtual) social world where common and crucial crises which arise because of the globalization, fragmentation of society and conformism, in the cases of involving thyself in the socially active virtual, world are discussed. With the help of quantitative data analysis and insight one of the main problems of virtual social world – narcissism – manifestation and possibilities of overcoming are defined. Also, capability of consumers influencing the flow of information through media as well as aims and traits of consumers themselves creating and consuming the information are discussed. Furthermore, manifestation of the mentioned narcissistic phenomena in political world and its... [to full text]

Šiame straipsnyje, pasiremiant įvairiomis laikiškumo sampratomis, nagrinėjamos dvi „užstrigimo“ erdvėje situacijos – Luiso Buñuelio filmas „Angelas naikintojas“ ir Marinos Abramovič performansas „Menininkas dalyvauja“ (The Artist is Present). Pirmuoju atveju kino personažai negali palikti kambario patalpos dėl „mentalinio bloko“, antruoju – gyvas menininkas nusprendžia tris mėnesius praleisti muziejaus erdvėje susitikinėdamas su žiūrovais. Straipsnyje parodoma, kad buvimas konkrečioje vietoje turi savo specifinius trukmės parametrus, kurių santykis negali būti paaiškintas jau Kanto minima tradicine laiko ir erdvės ašių simetrija. Todėl erdvės ir laiko sąsaja papildoma Platono khōra’os samprata, atskleidžiančia šias dvi plotmes siejantį virtualų ryšį. Buñuelio ir Abramovič siūlomų situacijų analizė Henri Bergsono, Edmundo Husserlio, stoikų ir kai kurių psichonalitikų teorijų kontekste nurodo išsilaisvinimo iš erdvės iliuzijos ir pirmapradžio laikiškumo suaktyvinimo būdus. This article, by considering different concepts of temporality, examines two situations of spatial entrapment: Luis Buñuel’s film „Exterminating Angel“ and Marina Abramovič’s performance „The Artist is Present“. In the first case, fictional movie characters are not able to leave the room space because of a „mental block”; in the second, a living artist decides to spend three months in the museum space wordlessly meeting her audience. This paper shows that the presence in a particular place has its own specific parameters of duration, unexplainable according to the traditional ratio of symmetry between temporal and spatial axes – an understanding, which can be found already in Kant’s writings. Therefore, the spatial and temporal interface is reconsidered through Plato’s conception of khōra, linking two dimensions in a virtual connection. Thus the analysis of the situations offered by Buñuel and Abramovič, in the context Bergson’s, Husserl’s, the Stoics’ and some psychoanalytic theories, reveals the modes of liberation from the illusion of space as well as refers to the experience of intensified primordial temporality.

There is an agreement among political scholars that political conversation is a good thing and a necessary condition of a viable democracy. Political conversations are said to make individuals better informed, with enlarged understanding and opinion and a sense of efficacy which is necessary to get involved into political activities. Yet, political talk, due to its potential to arouse disagreement and dispute, is so­mething what most people tend to avoid in order to preserve their social ties. On the other hand, political talk which would be less disruptive if taking place among mere acquaintances is rare as people tend to spend their leisure in private instead of gathering together in public spaces. Internet seems to offer a possible solution in such situation. It does not require leaving home and yet makes it possible to meet other people. The aim of this article is to explore the politicizing effects of the Internet on social networks. The term “politicized social network” refers to the networks with the following property: their ties serve as channels to communication political infor­mation, opinions and support. In other words, individual is described as possessing politicized social networks if he engages regularly in political conversations with his relatives, friends or acquaintances. Politicizing effects may be defined both in quantitative and qualitative terms. First, politicization of social networks means enlargement of number of ties with individuals with whom one often talks politics. Second, politicization of social net­works means exposure of individuals to new experiences of political talk. Assuming that most of the ordinary conversations are homogenous, that is, taking place among individuals who held the same opinions or at least are not willing to argue and to express disagreement, the essence of politicizing effects of the Internet lies in its pos­sibilities to expose people to “cross-cutting” political conversations. This potential of the Internet, however, depends not only on the characteristics of the medium, but also on the motivation of its consumers. In order to explore both quantitative and qualitative aspects of the politicizing potential of the Internet, the data of a representative survey of Lithuanian population is analyzed. The results of analysis show that effects of the Internet on politicizati­on of social networks, if assessed in quantitative terms, are rather limited with the notable exception of younger parts of population. On the other hand, these effects might acquire a higher significance if one takes into account their qualitative aspect. Though it is sometimes feared that the possibilities to filter political information might tempt individuals to limit their communication only with the like-minded peo­ple, the results show that such predictions rest on a false assumption concerning the motivations, which lead individuals to engage into virtual political discussions. The­refore, however limited in quantitative terms, the effect of the Internet on social ne­tworks is important in terms of its potential to bring the experiences of diversity and “cross-cutting” conversation.

Šiame darbe pristatoma viena aktualiausių šių dienų filosofijos temų – tikrovės ir simuliakrų santykis postmodernioje kultūroje, remiantis Jeano Baudrillard‘o filosofija. Šiandieninėje kultūroje tikrovės ir iliuzijos perskyra praranda savo reikšmę, nes dėl simuliakrų įsigalėjimo nebelieka tikrovės objektyvumo kriterijų. Dėl to Baudrillard‘as pasiūlo „hipertikrovės“ terminą, kurio pagalba yra konstruojamas naujas tikrovės modelis, nereikalaujantis objektyvaus realumo pagrindimo. Pirmojoje darbo dalyje yra apžvelgiamos Platono ir Friedricho Nietzsches tikrovės sampratos. Platono tikrovė tai – nekintamas idėjų pasaulis, tikrojo pažinimo objektas, nieko bendra neturintis su empirine tikrove ir jos suvokimu. Platonizmui priešinga pozicija būtų Nietzsches pozicija, kuomet tikrovė aiškiausiai iškyla meno kūrinyje, ir pasaulis suvokiamas per estetinį reiškinį. Pereinant prie Baudrillard‘o „simuliakro“ teorijos nagrinėjimo trumpai pristatoma Gilles‘o Deleuze‘o filosofijoje pasirodanti „simuliakro“ sąvoka, apjungianti Platono ir Nietzsches pozicijas. Antrojoje darbo dalyje analizuojama Baudrillard‘o „simuliakro“ samprata. Baudrillard‘ui simuliacija ir simuliakras nėra nei kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Šiame darbe per simuliakro sampratą nusakomas kultūros ir visuomenės santykis su jos objektais, panaikinus prasmingo ženklo kaip originalo galimybę. Trečiojoje darbo dalyje atkreipiamas dėmesys į šiuolaikinį istorijos supratimą ir individo situaciją simuliacijų valdomojoje... [toliau žr. visą tekstą] This study deals with one of the topical problem of contemporary philosophy - the problem of reality in post-modern culture, as it is represented in terms of „simulacrum“, and „hiperreality“, in philosophy of Jean Baudrillard. In contemporary culture, the opposition between reality and illusion has lost its significance, since because of the dominance of simulacra, there are no criteria left of objective reality. This is why the term „hiperreality“, proposed by Baudrillard, becomes important as used for construction of the new model of reality, which does not need objective justification. In the first part of the thesis, Plato and Friedrich Nietzsche‘s conceptions of reality are surveyed. These two philosophers are chosen as representing different ontological conceptions, both relevant to contemporary consideration of reality. While Plato’s reality is the ideal non-empirical word, the object of true knowledge, for Nietzsche reality is truly conceived in the work of art. Also the term „simulacrum“, introduced into post-modern philosophy by Gilles Deleuze, makes its appearance. The second part of the thesis analyses the main notion of „simulacrum“ in philosophy of Jean Baudrillard. In the third part, the status of history and person in the non-referential reality is analysed. History has been always considered an objective science. Today history needs objective justification once again. Finally, in the fourth part of the thesis, an attempt is made to explain the terms of... [to full text]

Straipsnyje analizuojama Gilles’io Deleuze’o skirtumo samprata, suformuluota jo ankstyvosiose knygose Bergsonizmas, Skirtumas ir pakartojimas bei Prasmės logika. Skirtumo samprata, suformuluota knygose Skirtumas ir pakartojimas bei Prasmės logika, pagrįstai gali būti interpretuojama poststruktūralizmo teorijos kontekste. Deleuze’o siekis konceptualizuoti „skirtumą savyje“ daug kuo panašus į Jacques’o Derrida pastangas apibrėžti „pirminį différance“. Skirtumo samprata, suformuluota knygoje Bergsonizmas, yra visiškai originali, nes Deleuze’as skirtumą suvokia ne tik kaip signifikacijos sąlygą, bet ir kaip virtualumo ir aktualumo diferenciacijos procesą. Šiuo požiūriu galime teigti, jog knygoje Bergsonizmas aptariama skirtumo samprata yra daug platesnė, nes čia skirtumas suvokiamas ne tik kaip reikšmės ir prasmės kūrimo, bet ir kaip pačios tikrovės aktualizavimo principas. Pagrindiniai žodžiai: skirtumas, pakartojimas, prasmės serijos, virtualumas, aktualumas.Deleuze’s Notion of DifferenceAudronė Žukauskaitė SumkmaryGilles Deleuze can be considered as a “philosopher of difference” along with other poststructuralists like Jacques Derrida, Julia Kristeva, Luce Irigaray, Jean-Franēois Lyotard. Though there are some other voices, like that of Todd May’s, to say that Deleuze is “not a thinker of difference at all”, we can still argue that Deleuze creates a very original notion of difference, which develops further not only modern definitions of difference (Hegel, Nietzsche) but also the poststructuralist notion of signification as differentiation. The notion of difference, formulated in Difference and Repetition and The Logic of Sense, can be still interpreted in the poststructuralist context and compared with Derrida’s quasi-concept of différance. By contrast, the notion of difference formulated in Bergsonism relates not to the process of signification, but to the process of differentiation between the actual and the virtual. In this respect, we can say that the notion of difference developed in Bergsonism can be considered, not only as the principle of organization of sense, but also as the principle of actualization and creation of reality. Keywords: difference, repetition, sense series, the virtual, the actual.