Search

XV a. antrojoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) katalikai - tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai - bylas Gniezno apeliaciniame teisme kėlė dėl skirtingų priežasčių. Šios bylos palietė Vilniaus ir kitų LDK vietovių - Deltuvos, Giedraičių, Gardino, Kauno, Lentupio, Medininkų-Varnių (vyskupas Martynas ll/lll, kanauninkas Saliamonas), Merkinės, Salako, Semeliškių, Švenčionių, Trakų, Varnionių, Verkių, Valkavisko - gyventojus. Straipsnyje tiriamu 1525-1539 m. laikotarpiu Gniezne išnagrinėtos bylos daugmaž sutampa su Jono iš Lietuvos kunigaikščių Vilniaus vyskupavimo laikotarpiu (1519-1536). Vilniaus vyskupijoje reikšti skundai apėmė klebono pareigų ir turto nuomą, dvasininkų konkurenciją dėl kanauninko vietos bei prebendos, dvasininkų ir pasauliečių ginčus, tarpusavio Pasauliečių (bajorų, miestiečių) nesantaiką. Net trumpai aprašyti skundai gali papildyti mūsų žinias apie bažnyčių, brolijų ir altorių steigimą. Vienas toks pavyzdys - tai atvejis, kai 1523 m. arba truputį anksčiau broliai Sologubaičiai įsteigė netoli savo 1522 m. Ivenčiuje įkurtos parapijos esančią Sivicos bažnyčią. 1525-1539 m. labiausiai stebinantis dalykas - tai bylų tarp dvasininkų bei tarp dvasininkų ir bažnyčios bendruomenės narių, kilusių Žemaičių (Medininkų) vyskupijoje ir atsidūrusių Gniezno arkivyskupo teisme, spartus skaičiaus išaugimas, lyginant su teismų praktika per ankstesnius 50 metų. Ši tendencija tuo pat metu ryški ir pasaulietinio teismo bylose, ypač ginčuose dėl paveldiminių žemių ir turtinių teisių, kurias reglamentuoja santuokiniai susitarimai. Atrodo, kad abu teismai patyrė sunkumų surandant tokiuose ginčuose greitų ir priimtiną sprendimą. Šios bylos atskleidžia sudėtingą vedybinių sutarčių tarp diduomenės / bajorų šeimų pobūdį, ypač kalbant apie paveldėtos žemės palikimą giminėms if šeimos bažnyčios fundacijoms (kaip Šukavičių, Šimkaičių ir Rukavičių atvejais). Palyginti mažesnis skaičius šeimų iš centrinių vyskupijos arealų vienu metu dalyvavo tiek vietiniuose bažnytiniuose, tiek pasaulietiniuose teismuose bei Gniezno apeliaciniame teisme. Kai kurie Gniezno prokurorai (Marcin Tuchola, Piotr Cziszewski) „specializavosi" Žemaitijos bylose, tačiau nėra įrodymų, kad gera tarnystė Gniezne buvo apdovanota paskyrimais Medininkų vyskupijoje. Šiose bylose nagrinėti Alsėdžių, Batakių, Butkiškės, Kaltinėnų. Kražių, Liolių, Raseinių, Rietavo, Šaukėnų, Šiaulėnų, Šilalės, Varnių, Viduklės parapijų dvasininkų ir pasauliečių skundai. Kai kurie ginčai žinomi ir iš Lietuvos metrikos knygose įrašytų valdovo teismo bylų medžiagos. Besidominčiuosius protestantizmo Lietuvoje istorija turėtų sudominti 1536 m. Alsėdžių klebono Andriejaus Mažvydo apeliacijos byla. Jos pagrindas įprastas - klebono smurtas padauginus alkoholio. Vietinis bajoras Grigalius Bružas kaltino Andriejų Mažvydą tuo, kad šis kartu su savo bendrais, būdami labai girti, užtvėrė kelią jam ir jo sūnui Jonui vidury nakties išvykti iš miestelio ir juos sumušė. Smurto atvejai, kuriuose dalyvaudavo girti bajorai ir dvasininkai, nebuvo retenybė. Tačiau dvasininkui, net jei fiziškai jis nukentėdavo nesmarkiai, tai galėjo turėti rimtų profesinių pasekmių - dalyvavimas kraujo praliejime automatiškai užkirsdavo kelią kunigui toliau atlikti dieviškąją tarnybą tol, kol jis gaudavo leidimą, dažnai iš popiežiaus. Socialiniu požiūriu kunigų ir bajorų linksmybės irgi neturėtų stebinti, nes būtent iš bajorijos terpės buvo kilę dauguma Lietuvos kunigų. Andriejus Mažvydas buvo labai galimas Martyno Mažvydo giminaitis (dėdė, pusbrolis, brolis?). Tačiau nėra aišku, ar Andriejaus beneficija Alsėžiuose buvo nulemta jo šeimos ryšių su vietine bajorija (kadangi Lietuvoje nebuvo reta, kad beneficiją gaudavo vietinis kandidatas ar netgi parapijos fundatoriaus giminaitis), ar jo gerų santykių su vietiniu vyskupu, kuris turėjo teisę skirti kunigus į parapijas. Aišku tik tai, kad Martynas Mažvydas, matyt, nebuvo bažnytinis pašalietis. Tokie, nors ir menki, duomenys papildo mūsų žinias apie žymaus protestanto veikėjo kilmę. By the late fifteenth century, more notably after 1477, appeal cases from Catholics in the Grand Duchy of Lithuania began to appear before the Consistory Court in Gniezno in increasing numbers. These oases involved quite a wide social group, and dealt with a broad range of issues (not just matrimonial disputes or the hiring out of parish churches between priests). Appellants came before the judges from across the Grand Duchy. This article covers cases from 1524 to 1539. Even when court material gives few details of cases, it can help solve issues of parish church and chantry foundations and Patronage. The most striking feature of the records between 1524 and 1538 is the predominance of cases from Žemaitija, a diocese which previously featured only in disputes involving the bishop. This confirms the deepening of Catholic practice across the diocese of Medininkai (Žemaitija) as reflected '0 particular in the increasingly predominant use of Christian forenames from the last quarter of the fifteenth century. Most interesting perhaps for those studying the rise of Protestantism in Lithuania will be the occurrence of one Fr Andriejus Mažvydas, parish priest of Alsėdžiai, among the appellant litigants of 1536. This information about a very probable kinsman (uncle, cousin, brother?) of Martynas Mažvydas offers new insights into the Lutheran's family background and geography.

Šiame straipsnyje tiriama įvardžio anas vartosena šnekamojoje lietuvių kalboje ir Viduklė pašnektėje, aiškinamasi, ar kalbamasis žodis iš tikrųjų sudaro opoziciją su įvardžiu šis. Pagrindinis tikslas – parodyti, kad tiesioginėje komunikacijoje įvardžio anas reikšmė 'tolimasis' (kalbėtojo atžvilgiu) yra nublankusi ir lietuvių kalbos vartotojai šiam žodžiui susteikia kiek kitokį reikšmės atspalvį. Atlikus šnekamosios lietuvių kalbos tyrimą nustatyta, kad: 1) rodomasis įvardis anas šnekamojoje lietuvių kalboje beveik nevartojamas; 2) rodomasis įvardis anas šnekamojoje kalboje veikiausiai įgyja papildomą tikslinimo (konkretinimo) reikšmę; 3) rodomąjį įvardį anas tiesioginėje komunikacijoje beveik visada keičia rodomasis įvardis tas. Ištyrus Viduklės pašnektės duomenis nustatyta, kad apklaustieji informantai tolymiems subjektams / objektams įvardyti taip pat nesirenka rodomojo įvardžio anas. Toli nuo kalbamosios situacijos esantys referentai įvardijami įvardžiu tas. Vieninteliame kontekste užfiksuotas žodis anas buvo pavartotas kaip asmeninis įvardis 'jis, ji'. The paper examines the use of the pronoun anas [that] in Standard Lithuanian and in the sub-subdialect of Viduklė. The aim of this research is to investigate whether the demonstrative pronoun anas [that] is, in fact, the opposite of the pronoun šis [this] and to show that the "distal" meaning of anas [that] (in relation to the speaker) is becoming increasingly rare in face-to-face communication, with the Lithuanian language users presently attaching a slightly different meaning to this word. The study of Standard Lithuanian showed that the occurrence of the pronoun anas [that] in face-to-face communication is very rare. Therefore, more contexts are certainly needed for further analysis. The main challenge in this research is the method of data collection - is almost impossible to capture the demonstrative pronoun anas [that] when recording natural speech. On the other hand, it is precisely this speech that reflects the true use of demonstrative pronouns in Lithuanian, therefore the current material is considered reliable. Regarding the exophoric usage of demonstrative pronouns, it is evident that the pronoun tas [that] usually functions as the main distal pronoun in contrastive contexts, while anas [that] serves as a clarifying word. Similarly, the data from the sub-subdialect of Viduklė also shows that the demonstrative pronoun anas [that] is not routinely used to identify distant objects/people. Instead, a referent in the distance is indicated by the demonstrative pronoun tas [that], as is the case in Standard Lithuanian. During the study the lexeme anas [that] was found to be used as a personal pronoun he, she [jis, ji] only in one context. The researched material of Viduklė sub-subdialect has therefore raised more questions than answers. One thing is clear: in order to investigate the actual situation and to understand the various influences on these linguistic processes, the sub-subdialect of Viduklė needs to be studied further.

During a folk art expedition that took place in 1973, the Lithuanian Art Museum acquired a wooden folk architecture chapel post from Matas Saročka, a resident of the Plačiuva village (Viduklės area, Raseiniai district) with the Sorrowful Mother of God inside, holding the body of Jesus on her knees. Kneeling angel figurines are positioned either side of her. This chapel post with the sculptural composition was carved by the father of Matas Saročka, Simonas Saročka (1860–1952). The discovery of the Plačiuva pieta is the only known work that can be attributed to god carver S. Saročka. Its artistic form and individual folk realist style helped researchers to find more pieces carved by this folk sculptor whose creators had hitherto been unknown or had been incorrectly attributed to other authors. Based on the characteristic style of the folk artist and god carver S. Saročka, and his particular attention to the pieta composition, the author of this publication presents other items of his workmanship that have been discovered in other Lithuanian museums, churches and private collections. The chapel posts and carved sculptures of folk artist S. Saročka are a valuable part of folk art heritage from the Raseiniai district from the first half of the 20th century. In order to become better acquainted with the artistic creations of this interesting god carver and find more of his works, the old sculpture collections of our national museums should be reviewed. The potential discovery of more of his works would contribute significantly to enriching our general understanding of folk master and god carver S. Saročka‘s artistic creations, clearly showing the author‘s consistent attention to the pieta image, and his uniquely sensitive approach to this narrative. Up until now, there is basically no information about the folk art master and god carver S. Saročka in written sources. However, work is already underway to bring this undeservedly overlooked folk artist to the public‘s attention. A staff member from the Rare Manuscripts Department in the Lithuanian Academy of Sciences Wroblewski Library, Aida Grybienė, has compiled and prepared for publishing the memoirs of S. Saročka‘s grand-daughter, Stanislava Saročkaitė-Pranckienė (b. 1933). They are published in this article.

Atsižvelgiant į Lietuvos kaimo ir mažų miestelių gyventojų kultūrinėje sąmonėje vykstančius pokyčius, siekiama atlikti sistemišką mitologinių būtybių sampratos tyrimą. Straipsnyje analizuojama lauko tyrimo metu surinkta informacija, charakterizuojanti XXI a. Viduklės miestelio ir aplinkinių kaimų situaciją. Suformuoto sisteminio klausimyno pagrindu, atsižvelgiant į tokius aspektus kaip funkcijos, išvaizda, gyvenamoji erdvė, santykis su žmogumi, apibūdinamos dešimt populiariausių baltiškųjų mitologinių ir sakmių būtybių. Tyrimo metu surinkta informacija lyginama su XVI–XVIII ir XIX a. rašytinių šaltinių informacija, lietuvių liaudies sakmėmis ir mitologų darbais, siekiant nustatyti esminius skirtumus tarp ankstesnių laikotarpių ir XXI a. mitologinių būtybių sampratos. Religion, belief, worldview are the peaks of spiritual life. However, this is not only different gods with many different functions, not only strange or sometimes very simple ritauls that helps us to feel secure in this world. Religion is the system, with its laws and elements wich have clear associations with different communities. With those aspects we face everyday. However, it would be wrong to say, that no changes happend in religious systems and peoples worldviews since the begining of ages. We clearly can see how every religion and culture changes by the influence of political, ideological, social and environmental changes. In this case no difference and Baltic region. Since V century a.d. to the XV century balts formed their lifestyle based on their own local religion tradition, wich were big contrast to Western Europe, wich lived by the christian mentality. Even when Lithuanian–Poland ruler Jogaila started christianize lithuanians in year 1385, many of those differences still existed. When official religion were abolished in the region, because of weak spread of christianity and remains of old beliefs, in the period of XVI–XVIII centuries born new regional beliefs based on agricultural lifestyle and in the XIX cenrtury – many of mythical tails. Since that time, many of those beliefs, because of reformation movement and activity of Jesuitical order lost their meaning in people understanding of the world. However, many of godess, god, and mythical tale creatures are still known to the people even if we talk about XXI century society, so understand and characterise them are very important. The main goal in this research, is to collect information from Vidukle‘s community people what they know about mythical creatures and pagan gods, how they caracterizes them and compare that with historical sources information from XVI–XVIII and XIX centuries. With help of this informatiom, we are able to identify main changes and inaccuracies in mythical beings characteristic, also determine what are the main reasons for those changes. As a result, we clearly can single out different groups of mythical beings based at the level of characteristic changes and inaccuracies. That shows us, that majority of beings are loosing their real characteristic (in physical looks and functions). Two main reasons wich lead to this situation is too big influence from television and popular culture and too small atention from school, teching children tradicional culture and local history.

Kaltinėnų kraštas (valsčius) kryžiuočių taikiniu tapo XIV a. 8 dešimtmetyje - labai sunkiu Lietuvos valstybei laikotarpiu. Maždaug 1330 m. pralaužęs Jūros, o apie 1365 m. - ir Nemuno gynybines sistemas Vokiečių ordinas vykdė vis pavojingesnius karo žygius, puldinėjo tolimas rytines valstybės sritis, net sostinę Vilnių. Vokiečiai jau buvo nuniokoję kone visą Pietvakarinę Žemaitiją - didžiąją Karšuvos žemės dalį, - ir Kaltinėnai (kaip ir Viduklė, Raseiniai, Ariogala) atsidūrė prie pat "fronto linijos", kurią žymėjo medžių užvartų linijos. Tačiau jos mažai gelbėjo, ir Ordino kariaunos Vakarų Lietuvą tiesiog raižė skersai ir išilgai. Kaltinėnų vietovardis (Kalctenė) pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje, Vokiečių ordino vykdyto karinio žygio į Žemaitiją aprašyme. 1371 m. yra ir pirmojo Kaltinėnų paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data. Antras Vygando Marburgiečio kronikoje minimas Kaltinėnų krašto puolimas įvyko 1375 m. Remiami talkininkų kryžiuočiai Kaltinėnų kraštą vėl puolė 1377 ir 1389 m. 1400 m. Vokiečių ordinas organizavo dar vieną plataus masto karinę ekspediciją, kurioje dalyvavo ir Lietuvos kariuomenė. Į Kaltinėnus ir jų apylinkes nukreipta dvylika XIV a. pabaigoje sudarytų kryžiuočių karo žygių maršrutų. Žvalgai siūlė į šį kraštą traukti iš esmės keturiais keliais: per Bareikas, per Kūtymus, per Pūtvę ar per Aukaimį. Nuo Ragainės ar Klaipėdos apylinkių iki Kaltinėnų krašto kryžiuočiai žygiuodavo tris keturias dienas. Kaltinėnai region (volost) became the target of crusaders in the 8th decade of the 14th c. – a very difficult period for the state of Lithuania. Having breached the defensive system of Jūra in 1330 and later Nemunas in 1365, the German Order continued with more dangerous marches and attacked more remote eastern regions of the state, even the capital Vilnius. Germans already devastated almost all south-western Žemaitija – the major part of Karšuva and Kaltinėnai ended up next to the “front ” line marked with wooden gates. However, they were of little help. The place name Kaltinėnai (Kalctenė) was first mentioned in the chronicle by Wigand of Marburg, the description of the military campaign of the German Order to Žemaitija. The year 1371 is the date of the first mention of the name of Kaltinėnai in written sources. The second attack on Kaltinėnai region mentioned in the chronicle by Wigand of Marburg took place in 1375. The Order attacked the region in 1377 and 1389. In 1400, the German Order organised another large scale military campaign, which also involved Lithuanian armed forces. A total of 12 military campaigns of the German Order were targeted to Kaltinėnai and their environs. Scouts offered to invade the region from four directions: through Bareikas, through Kūtymai, through Pūtvė and through Aukaimis. Crusaders marched for three days from Ragainė or Klaipėda environs to Kaltinėnai region.

Straipsnio tikslas – remiantis negausia šaltinių baze, apibūdinti antisovietinio Lietuvių aktyvistų fronto (toliau – LAF) Viduklės valsčiaus organizacijos veiklų Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo išvakarėse ir pradžioje, atskleisti su holokaustu susijusius įvykius ir šių nusikaltimų ypatumus Viduklės valsčiuje 1941 m. vasarų, parodyti nacių vaidmenį, metodus ir „technologijas“, naudotas įtraukiant lietuvius į žydų išpilietinimo, diskriminavimo ir izoliavimo priemones bei žudynes, papildyti holokaustu Lietuvos provincijoje istoriografiją dar vienu lokaliu tyrimu mūsų šalies gyventojams pragaištingos 1940–1944 m. (bolševikmečio ir nacmečio) istorijos kontekste. Remiamasi Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau – LYA) baudžiamosiomis sovietmečio bylomis, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA) fondų medžiaga, Raseinių rajono ir Viduklės kraštotyrininkų ir tyrinėtojų užrašytais vietinių žmonių atsiminimais, kitais šaltiniais. Straipsnis pratęsia Raseinių apskrities valsčių žydų bendruomenių naikinimo tyrimus, pradėtus straipsniu apie holokaustu Kražių valsčiuje žurnale „Genocidas ir rezistencija“, 2009 m. Nr. 2(26). The article continues the holocaust research in the Raseiniai County, which was started with the paper about the massacre of Jews in the Kražiai rural district (see Genocide and Resistance, 2009, No. 2(26). The Viduklė rural district was known for the friendly Jewish and Lithuanian relations. Lithuanian F. Stanevičius around 1870 built a brick synagogue (ruined in 1960) in Viduklė. Here in 1940–1941, the occupant Bolshevists did not succeed in opposing the population on the national grounds; the anti-Soviet underground operated actively. During the anti-Soviet June 1941 Uprising, the squad of the rebels did not manifest itself more prominently, since already on June 23 the German army invaded the rural district territory. On that day, the Red Army and German soldiers massacred a big number of the civilian population, and the shooting of two Jews on the racist grounds may be considered as the beginning of the holocaust in the Raseiniai County. The Nazis did not succeed in involving a squad of rebels into the annihilation of the Jews (as it happened in Kražiai), since it decayed. In Viduklė, there were no Jewish pogroms. The Nazis found few local allies. Just several men entered the auxiliary police. The rural district public police avoided participating in the actions against the Jews. Two Jewish ghettos, separately for men and women (with children), were organized. The men's ghetto in the Viduklė railway station settlement (here also the Jewish men from the Nemakščiai rural district were imprisoned) was guarded by the German soldiers, and the commandant tortured the prisoners sadistically. The Jewish women with children from the Viduklė rural district were confined in the synagogue. The German "professional" killers at first shot the prisoners in the men's ghetto (camp) (it is considered that there were 243 people, including, probably, about 80 Jews from Viduklė). The execution was not included into the 1 December 1941 bloody report by 3/A operational squad leader K. Jaeger. After several weeks, on August 22, 1941, Jewish women with children (no less than 81 persons) were shot at the township Jewish cemetery. The execution was carried out by a group of Lithuanian killers who came by lorry from the town of Raseiniai, with the aid of several local helpers. The holocaust in the rural district demanded 160–170 victims. Quite a number of rural district inhabitants participated in rescuing and hiding Jews, mostly brought from other places. The Jews from the Viduklė rural district who experienced resignation did not take advantage of the close relations with Lithuanians, who offered help and possibilities for several tenths of Jews from the rural community to save themselves.

Straipsnio tikslas – Lietuvai pragaištingos 1940-1944 m. (bolševikmečio ir nacmečio) istorijos kontekste atskleisti su holokaustu susijusius įvykius ir šių nusikaltimų ypatumus 1941 m. vasarų Nemakščių valsčiuje, parodyti nacių vaidmenį ir būdus sudarant laikinąsias savivaldos institucijas, įtraukiant jas ir kai kuriuos lietuvius į žydų išpilietinimo, diskriminavimo ir izoliavimo priemones, o vėliau – ir į žudynes. Remiamasi Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) baudžiamosiomis bylomis, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondų medžiaga, kitų tyrinėtojų ir straipsnio autoriaus užrašytais vietos žmonių atsiminimais, kitais šaltiniais. Taip pat apibendrinamas holokausto vyksmas buvusios Raseinių apskrities šiaurės vakarų dalyje ir Žemaitijos pietryčiuose. Nemakščių, Kražių ir Viduklės valsčiai naciams buvo strategiškai svarbūs, nes jie buvo prie Žemaičių plento ir Tilžės-Rygos kelio bei Tilžę ir Šiaulius (Rygą) jungiančio geležinkelio sankirtos. Todėl čia holokausto procese dalyvavo ne tik žydų masinėmis kapavietėmis Lietuvą paženklinusios vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės bet ir kitų nacių struktūrų pareigūnai, vermachto kareiviai. Matyt, dėl šių aplinkybių tų valsčių žydų izoliavimas ir žudynės turėjo skirtingų bruožų. O istorikams lieka daugiau neatsakytų klausimų, nes vokiečiai, Lietuvoje vykdydami holokaustą, stengėsi likti užkulisyje. The paper aims to reveal the events related to holocaust in the context of history of 1940–1944 (Bolshevik and Nazi period) disastrous to Lithuania and the peculiarities of these crimes in the summer of 1941 in Nemakščiai Volost, to show the role of Nazi and their ways to form temporary self-government institutions involving them as well as certain Lithuanians into the measures of deprivation of citizenship, discrimination and isolation of Jews, and subsequently their massacre. The paper is based on the criminal cases of the Lithuanian Special Archives (LSA), the material from the repositories of the Lithuanian Central State Archives (LCSA), memoirs of local people written down by other researchers and the author of the paper, as well as other sources. It also generalises the course of the Holocaust in the north-western part of the former Raseiniai county and South-Eastern Samogitia. Nemakščiai, Kražiai and Viduklė Volosts were strategically important to Nazi, because they were situated at the intersection of Žemaičiai highway and Tilsit-Riga road and the railway connecting Tilsit and Šiauliai (Rigą). Therefore, not only the German security police and SD operative groups, which marked Lithuania by massive graves of Jews, but also officers of other Nazi structures and Wehrmacht soldiers participated in the Holocaust. Most probably due to these circumstances, the isolation and massacre of Jews in those volosts had different features. Meanwhile historians are left with yet many unanswered questions, because Germans tried to remain behind the scenes during the Holocaust in Lithuania.

Žalpiai minimi XVII a., tačiau bažnyčios istorija prasidėjo tik XIX a. pradžioje. 1760 m. Jonas Pluščavskis pasistatė čia dvarą. Bažnyčios arti nebuvo, todėl 1814 m. buvo pastatyta koplyčia, tuo metu kaip filija paskirta Viduklės bažnyčiai. 1815 m. įrengti vargonai. Nauja bažnyčia buvo pastatyta kun. Izidoriaus Gudavičiaus dėka, konsekruota 1929 m. sausio 20 d. Šv. Benedikto titulu. Panašiu metu pastatyta ir nedidelė varpinė šventoriuje. Bažnyčia nedidelė, vienanavė, stačiakampio plano. Presbiterijoje įrengti trys altoriai. Didysis pastatytas iš karto pastačius bažnyčią, kiti greičiausiai įrengti perdažant dabartinę bažnyčią XX a. antrojoje pusėje. Altorius statytas žinomo XX a. pirmosios pusės vargonų meistro Jono Garalevičiaus (1871-1943) lėšomis. Meistras pagamino daugiau nei šimtą vargonų dabartinėje Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Bažnyčioje buvo itin vertinga XVII a. vidurio Dievo Motinos su Kūdikiu (Žalpių Madona) skulptūrėlė (šiuo metu privati nuosavybė). Kiti įdomūs paminklai: Kryžiaus kelio stotys, naujai bažnyčiai sukurtos panaudojant italų tapytojo Luigi Morgari (1857-1935) tapybos darbų reprodukcijas, zakristijoje stovinti liaudiškai tapyta skrynia sukurta ir dekoruota XIX a., paminėtina XX a. viduryje sukurta liturginė taurė, dovanota greičiausiai lietuvių emigrantų. XX a. viduryje, karo metu, Žalpių dvaras buvo išplėštas, apgriautas, tačiau tarpukariu statyta bažnyčia, išlaikiusi sukurtą aplinką, saugo vertingus meno paminklus. Nuo 1932 m. joje vyksta Švč. Mergelės Marijos atlaidai. Žalpiai is mentioned in the 17th century however the history of the church began only at the beginning of the 19th century. In 1760 Jonas Pluščavskis built a manor there. There was no school in the vicinity therefore in 1814 a chapel was constructed and the affiliate was attributed to the church of Viduklė. In 1815 the organ was installed. The new church was constructed at the initiative of priest Izidorius Gudavičius and consecrated on 20 January, 1929 as the church of St. Benedict. The small belfry in the churchyard was constructed at the same time. The church is small, one-nave and of a rectangular plan. Three altars are installed in the presbytery. The big altar was installed outright upon the construction of the church, the others most likely were installed when repainting the existing church in the second half of the 20th century. The altar was funded by Jonas Garalevičius, a well-known organ master of the first half of the 20th century (1871-1943), who made more than one hundred organs in Lithuania, Latvia, Poland and Byelorussia. The church had an especially valuable small sculpture of the Mother of God (the Žalpiai Madonna) of the middle of the 17th century (at present it is private property). Other interesting monuments: the stops along the path of the Cross, created for the new church by using reproductions of the paintings by the Italian painter Luigi Morgari (1857-1935), the chest, standing in the sacristy, created and decorated in the folk style in the 19th century, the liturgical cup, created in the middle of the 20th century, given by the Lithuanian expatriates. In the middle of the 20th century, during the war, the manor of Žalpiai was expanded and to a certain extent, tumbled down however the church, built in the interwar times, retained its environment and the valuable monuments of art. Since 1932 the feasts of the Blessed Virgin Mary have been conducted in the church.

Šio sociokritinio etiudo tikslas yra patyrinėti, kaip konkretūs literatūros tekstai (penkios Icchoko Mero novelių knygos) yra interpretuojami savo meto kontekste, kiek adekvačiai suvokiami pasirodymo metu ir kokios tai turi įtakos atskiro žanro raidos niuansams. Temą suaktualina ir dabartinė lietuvių mažosios prozos situacija: pastaruoju dešimtmečiu lietuvių novelės žanras išgyveno nuosmukį. I. Meras – mažosios formos meistras, bet po emigracijos į Izraelį 1972 m. jo pavardė visiškai dingo iš literatūros akiračio tėvynėje ir ėmė egzistuoti tik egzodo literatūros lauke. 1995 m. Čikagoje pasirodė nauja apsakymų knyga „Apverstas pasaulis”, parašyta Izraelyje. Straipsnio analizės centras – jos pagrindu Lietuvoje išleistas naujais kūriniais papildytas rinkinys „Stotelė vidukelėj” (2004). I. Meras iš esmės yra retrospektyvus ir retroaktyvus vaizduotojas, kas apskritai būdinga emigracijos rašytojams. Emigracija, kaip ir holokaustas, yra trauminė patirtis, velkanti didelę praeities naštą. 7-tajame dešimtmetyje dėl ideologinių priežasčių buvo per mažai akcentuotas I.Mero formos novatoriškumas. Rašytojo paskutinė knyga Stotelė vidukelėj puikiai įsikomponuoja į dabartinės lietuvių mažosios prozos panoramą. Ypač patrauklūs knygos bruožai – atrama mitinėje tradicijoje; karo patirtis per nekaltą vaiko žvilgsnį; praeities traktavimas be ideologinio antagonizmo ir su pabrėžta tolerancija bei šypsena; kasdienybės su transcendencijos blyksniais vaizdavimas. The aim of this socio-critical study is to examine how certain works of literature (five short-story books by Icchokas Meras) have been interpreted in the context of their times, how adequately they have been perceived at the time of their publication, and what effect it has had on the evolution of the certain genre. Meras is a master of small prose, but since his emigration to Israel in 1972 his name completely disappeared from the Lithuanian literary scene, and he remained known as a writer only in exodus literature. This article focuses on the collection of short stories Stotelė vidukelėj (The Half Way Stop) published in Lithuania in 2004. The book was based on a collection of short stories written by Meras in Israel and published in Chicago in 1995 and fits into the context of the modern Lithuanian small prose perfectly well. The use of the mythological tradition for the basis of the work, representation of the war experience through the eyes of an innocent child, interpretation of the past without ideological antagonism and with remarkable tolerance and a smile, and depiction of the experience of the transcendental in daily life routine are particularly attractive features of the book.

Icchoko Mero proza yra unikali savo artumu ir žydiškų bei lietuviškų santykių intymiu išpažinimu, atsivėrimu pasaulinės literatūros erdvei. Tačiau lietuvių ir žydų kultūros bendro paveldo ženklams lietuvių literatūros kritikoje skiriama nepakankamai dėmesio. Šiuos ženklus I. Mero kūryboje galbūt paslepia rašytojo meistriškumas, originaliai motyvuotas formaliosios struktūros lygmuo. Novelėje „Stotelė vidukelėj“, 2004 m. išleistoje apsakymų rinktinėje, bendri lietuvių ir žydų ženklai iškelia tikėjimo Dievo gailestingumu problemą. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama minėtai temai, jos potemėms ir gilioms I. Mero prozos prasmėms. The prose of Icchokas Meras is unique in its sincere treatment of relationships between the Lithuanians and the Jews, as well as for the sense of the world literature apparent in his fiction. However, the symbols common to Lithuanian and Jewish cultures have not been given enough attention in the Lithuanian criticism. This lack of attention to the symbolic structures of Meras's prose may be due to the fact that these symbols are overshadowed by manifestations of the writer's artistry of the writer at the level of formal structures of his writing. In A Station in the Midway, a collection of tales edited in 2004, the analysis of the common Lithuanian and Jewish symbols highlights the issue of trust in God's mercy. This theme, its sub-themes and the deep meaning of Meras's prose is in the focus of attention of this article.

Šiuo metu Viduklės bažnyčioje yra nemažai paveikslų; jie visi gana vėlyvi, sukurti XIX-XX a. Tačiau tapybos kūrinių bažnyčioje buvo ir daug anksčiau. Archyviniuose dokumentuose bei kituose rašytiniuose šaltiniuose išliko žinių tiek apie jau sunykusius, tiek apie pačioje šventovėje arba kitur tebesaugomus Viduklės bažnyčios paveikslus. Kaip atrodė kadaise nutapyti, bet neišlikę kūriniai, sužinoti nebegalime, tačiau dokumentuose nurodyti jų pavadinimai, neretai - konkreti buvimo bažnyčioje vieta, o kartais ir atsiradimo aplinkybės. Todėl įmanoma bent apytikriai apibūdinti Viduklės bažnyčios paveikslų istoriją, jų ikonografijos tradicijų formavimąsi bei kaitą. Kartu aiškesni tampa Viduklės parapijos religinio gyvenimo, Kristaus, šv. Kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos bei atskirų šventųjų garbinimo istorijos kontūrai.

Viduklės bažnyčią puošia iškilminga medinių interjero įrenginių grupė: trys altoriai, sakykla, krikštykla, vargonų prospektas. Altorių ansamblis susiformavo 1844-1845 metais*, kun. Anupro Kalendos, Viduklės klebono 1834-1837 ir 1843-1891 m., rūpesčiu ir jo ilgamečio zakristijono, nagingo meistro Adomo Beinoriaus pastangomis. Vėliau bažnyčios vidų ne sykį remontavo, pertvarkydavo, papildydavo naujomis skulptūromis, paveikslais, apdailos detalėmis, tačiau ansamblio pagrindinės dalys liko iš esmės nepakitusios. Bažnyčios inteijero bendras vaizdas gana vieningas. Tuo pačiu metu galima apžvelgti XVIII a. barokinį didįjį altorių presbiterijos gilumoje, du XIX a. neobarokinius šoninius altorius, stovinčius ties navos ir presbiterijos sankirta, to paties amžiaus sakyklą ir XX a. krikštyklą, esančią šalia didžiojo altoriaus. Nors ansamblio dalys nevienalaikės ir menine prasme nelygiavertės, jos visos pasižymi saikingomis architektūrinėmis formomis, santūriomis proporcijomis, neperkrautu dekoru ir vyraujančia balta spalva. Inteijero dalis susieja kuklus architektūrinės kilmės dekoratyvinis elementas dentikitlos. Vienodos formos „dantelių” eilutės juosia šoninių altorių, sakyklos, vargonų choro karnizų pakraščius, navos piliorius ir net paveikslo, iškelto palubėje ant sijos, apvadą. Tikriausiai šią detalę, būdingą klasicizmo ir romantizmo laikų Lietuvos architektūrai, sutinkamą ir liaudies dailidžių darbuose, pradėta naudoti Viduklės bažnyčios interjere nuo XIX a. vidurio, o vėlesnių atnaujinimų metu kiti meistrai ją vėl įvairiai pakartodavo.

Angelo Sargo paveikslas iš Viduklės bažnyčios įdomus todėl, kad tai - ryškus baroko epochos meno kūrinys. Tai vienas iš vietinės tapybos pavyzdžių, reprezentuojančių baroko meno idėjų sklaidą Europos periferijoje. Straipsnyje analizuojamas anksčiau išsamiai netyrinėtas sakralinės dailės kūrinys. Šiuo metu paveikslas priklauso Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejui. Angelo Sargo paveikslas plačiajai visuomenei pristatytas ir pirmą kartą parodytas 1931 metų birželio 14 d., kai Teisingumo ministerijos rūmuose Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvos bažnytinio meno paroda. Apibendrintai galima teigti, jog senas ir gilus tikėjimas Angelu Sargu skatino kurti jo atvaizdus. Didžiojo sielos globėjo vaizdavimas plačiausią mastą įgavo baroko epochoje, kai dėl plintančių kontrreformacinių idėjų stiprėjo Angelo Sargo kultas. Aptariamasis kūrinys sukurtas kaip tik tuo metu. Viduklės Angelo Sargo paveiksle per meninę, estetinę, idėjinę raišką įvairiapusiškai atsiskleidžia baroko epochos menas. Taip pat dėl įvairiapusiškai atskleistos baroko žmogaus mąstysenos ir savitos daugiasluoksnės ikonografinės programos bei meninės raiškos šis paveikslas turi ypatingą vietą tarp kitų Lietuvos XVIII a. altorių paveikslų. The painting of the Guardian Angel in the church of Viduklė is interesting in the way that it is a prominent creation of art of the Baroque era and one of the examples of the local painting, representing the dissemination of the ideas of the Baroque art in the European periphery. The article analyzes the said work of sacral art, which has not been extensively studied previously. At present the painting belongs to the Museum of Church Art of Kaunas Archbishopric. The painting of the Guardian Angel was presented to the general public on 14 June, 1931 when the first exhibition of Lithuanian church art was arranged in the house of the Ministry of Justice in Kaunas. To summarize it can be stated that the old and deep faith in the Guardian Angel encouraged creating his images. The imaging of the great soul savior acquired its broadest scope in the Baroque era, when, due to the spreading contra-reformation ideas the cult of the Guardian Angel was growing. The painting in question was created during the period in question. The painting of the Guardian Angel of Viduklė, through the artistic, aesthetic and ideological expression, comprehensively reveals the art of the Baroque period. In addition, due to the comprehensively revealed thinking of the Baroque person and a peculiar iconographical programme and artistic expression the painting has a special place among other Lithuanian altar paintings of the 18th century.

Viduklės šventoriaus koplyčioje įkomponuota viena, o nedidelėje klebonijos salėje-priimamajame pastatyta antra to paties pavadinimo skulptūra „Jėzus Nazarietis“. Abi atstovauja liaudies kūrybai, bet yra padarytos ne vieno meistro ir skirtingu metu. Vienos skulptūros, kuri toliau bus vadinama I-ąja arba koplyčios statula, sukūrimo aplinkybės bei apytikris laikas žinomi; kitos, toliau įvardijamos II-ąja arba klebonijos statula, kilmė liko neišaiškinta. Jėzų Nazarietį vaizduojančios skulptūros ir paveikslai Lietuvos bažnyčiose, taip pat valstiečių statytuose kryžiuose bei koplytėlėse išplito jau XVIII a. Juos inspiravo Vilniaus Antakalnio trinitorių bažnyčios didžiojo altoriaus statulos „Jėzus Nazarietis (Antakalnio Jėzus)“ kultas ir pavyzdys. „Antakalnio Jėzus“ (dabar yra Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje) buvo pirmasis bei pats garsiausias šio siužeto LDK kūrinys, kurio įtaka pasiekė tolimiausias Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos parapijas. Viduklės bažnyčioje Jėzaus Nazariečio (Antakalnio Jėzaus) kultą atspindinčių kūrinių nebuvo iki pat XIX a. vidurio, bent jau jų nemini išlikę gausūs XIX a. I pusės inventoriai ir vizitacijų aktai. Tiesa, ir vėlesnieji, XIX a. pabaigos-XX a. 4-to dešimtmečio, dokumentai nenurodo jau tikrai buvusios I-osios „Nazariečio“ statulos, nes išvardija tik pačioje bažnyčioje buvusius kūrinius.

Viduklės bažnyčios viduje ir jos aplinkoje yra nemažai įvairaus laiko ir meninės vertės profesionalios skulptūros pavyzdžių. Didžiajame altoriuje esančiosios statulos šiame leidinyje aprašytos skyriuje „Altoriai ir kiti vidaus įrenginiai“. Dar kelios skulptūros, anksčiau buvusios Viduklėje, 1931 ir 1932 m. pateko į muziejinius ir privačius dailės rinkinius.

Anksti įsikūrusi reikšmingoje Žemaitijos vietoje Viduklė jau iš pradžių turėjo geras prielaidas plėtoti ūkinę veiklą. Tačiau nepaisant XV a. pradžioje įsteigtos bažnyčios, o gal ir maždaug tuo metu vykusios prekybos, 1421 m. atitekusi Žemaičių vyskupui Viduklė netapo reikšmingesniu regiono ūkiniu centru. Tik dėl to. Tiek ir dėl ne visai palankių gamtinių sąlygų linijinio plano miestelis nepersitvarkė į radialinį, nors įgijo kai kurias šiam tipui būdingas formas. Valakų reformos metu, jei ir buvo matuota, Viduklė nebuvo pertvarkyta pagal stačiakampį planą. Tad miestelio planas formos požiūriu buvo stabilus visu jo raidos laikotarpiu, nepakankamai išryškėjo ir Lietuvos miesteliams būdingo centro vaidmuo, nuo kurio priklausė Viduklės vaizdas. Kai kurių permainų įvyko tik XX a., kai plečiantis užstatytai teritorijai keitėsi miestelio planas ir jo vaizdas. Viduklė is one of the oldest settlements in Samogitia situated in an important location there. Right from the start Viduklė had favourable conditions to develop economic activities. However despite the fact that at the beginning of the 15th century a church was built here and that approximately at the same period trade was conducted Viduklė, which was granted to the bishop of Samogitia in 1421, did not become an important economic centre of the region. Due to it and to not quite favourable natural conditions the linear plan of the borough was not changed into radial, although the borough acquired certain forms typical for the latter type. During the Valakai reform Viduklė, although being measured, was not rearranged into rectangular plan. Thus the plan of the borough in respect of its form remained stable throughout its development. The role of the central part of Viduklė in the whole picture of the borough did not distinguish much, which was not typical for Lithuanian boroughs in general. Certain changes took place only in the 19th century and as the inhabited territory expanded the plan and the appearance of the borough were changing.

Straipsnyje nagrinėjamos Žemaitijos miestelio Viduklės bažnyčioje esančio varpo, respublikinės reikšmės kultūros paminklo, techninės bei meninės ypatybės. Šis liejinys vertinamas ne tik dėl garbingo amžiaus (yra nulietas 1644 m.), bet ir todėl, kad kaip signalizatorius ir muzikos instrumentas pasižymi itin melodingu, giliu, toli nuaidinčiu balsu, o kaip dailės kūrinys išsiskiria monumentalia, išraiškinga savo forma ir antvarpį puošiančių renesanso stiliaus augalinių bei figūrinių ornamentų grožiu. Pateikiami jų piešiniai ir paties varpo fotonuotrauka. Straipsnis užbaigtas biografinėmis žiniomis apie Viduklės varpo autorių Joną Bretelį (Ioannes Breutelt), kurio dėka Vilnius pirmąkart Europoje išgarsėjo kaip žymus liejybos centras. Remiantis naujai atrastais duomenimis, koreguotos liejiko gyvenimo ir darbo Vilniuje datos. Bells in the Lithuania of today are known as musical or church instruments. They have lost some of their meaning and function (announcers of danger, disasters, meetings, etc.). The bell was and remains appreciated for its attractive shape, ornaments, inscriptions, but mostly for the loudness and melody of its sound. Exceptional artistic and historical value is given to the honourable church bell in Viduklė town, included into the Register of Historical and Cultural Monuments of Lithuania. According to the inserted inscriptions, this bell was designed by J. Breutelt in 1644. Bell of Viduklė was famous and valued not merely for its durability; it is exceptional for its melodious, deep, sublime and far-carrying tone, which is due to the perfect quality of metal alloy, ideal technology and may be reasonably called a masterpiece. It is also valued as an art object. Monumental, streamlined shape reminds of a round and expressive statue, all the complementary parts of which are fitted to this shape to highlight it even more. This is evident for the prominent ridges that separate the constituent parts of the instrument and at the same time vary the profile, especially around the stylish, elegant frieze ornaments, “spinning around” the top of the bell. The article also gives information about the creator of the bell, who made Vilnius famous as one of the centres of foundry in Europe. Following the latest researches there is a version that J. Breutelt was French, but not German, as the earlier versions state that.

Tautosaka Viduklės apylinkėse pradėta rinkti nuo seno. XIX amžiaus pradžioje iškilus patriotas, gimtosios kalbos puoselėtojas, rašytojas ir tautosakininkas Simonas Stanevičius užrašinėjo dainas gimtajame krašte, „ant Upės tarp Viduklės ir Eržvilko“. Jis užrašė per pusantro šimto dainų, parodančių „protą ir širdį žemaičių“; iš jų tik trys dešimtys buvo paskelbtos. Šiai publikacijai atrinktos devynios pačios gražiausios ir įdomiausios S. Stanevičiaus užrašytos dainos, jos skelbiamos tokios, kokios buvo spausdinamos pirmuosiuose jo dainų ir melodijų rinkiniuose „Dainos Žemaičių“ (1829) ir „Pažymės žemaitiškos gaidos“ (1833).

Mockus, Alfonsas. Geografija ir gyventojai. P. 13-30 -- Simniškytė, Andra. Viduklės apylinkės Lietuvos archeologiniame kontekste. P. 33-44 -- Simniškytė, Andra. Aleknų senkapis. P. 45-55 -- Gudavičius, Edvardas. Pilėnų mįslė. P. 56-59 -- Girčys, Antanas. Garsiųjų Pilėnų beieškant. P. 60-63 -- Almonaitis, Vytenis. Molavėnų šventvietė. P. 64 -- Marčėnas, Rimantas. Krašto istorija XIII-XIX a. P. 65-140 -- Pugačiauskas, Virgilijus. Kraštas 1830-1831 ir 1863 metų sukilimuose. P. 141-153 -- Girdzijauskas, Juozas. Žemaičių kultūriniai sambūriai XVI-XIX a. P. 154-167 -- Tyla, Antanas. Draudžiamųjų knygų gabenimas nuo Viduklės į Pagirių miestelį. P. 168-173 -- Verygienė, Eugenija. Knygnešių keliais. P. 174-178 -- Pocius, Antanas. Viduklės kraštas karų ir okupacijų audrose. P. 179-328 -- Brigys, Jonas. Viduklės valsčiaus savivaldybės įsikūrimas ir pirmieji žingsniai. P. 329-334 -- Brigys, Jonas. Viduklės savivaldybės veikla nepriklausomybės metais. P. 335-364 -- Misius, Kazys. Visuomeninės organizacijos iki 1940 m. P. 365-390 -- Rupeikienė, Marija. Architektūra. P. 393-472 -- Jankevičienė, Algė. Viduklės Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia. P. 475-486 -- Aleksandravičiūtė, Aleksandra. Viduklės bažnyčios altorių ansamblis. P. 487-497 -- Vasiliūnienė, Dalia. Władysławo Przybytniowskio vitražai Viduklės bažnyčioje. P. 498-501 -- Stankevičienė, Regimanta; Vasiliūnienė, Dalia. Viduklės bažnyčios profesionalioji skulptūra. P. 502-513 -- Stankevičienė, Regimanta. Viduklės bažnyčios tapyba. P. 514-538 -- Stankevičienė, Regimanta. „Jėzus Nazarietis“ Viduklėje. P. 539-547 -- Jurkuvienė, Teresė. Liaudies dailė Viduklės bažnyčioje. P. 548-561 -- Martinaitienė, Gražina Marija. Viduklės bažnyčios liturginiai rūbai, indai, reikmenys. P. 562-580 -- Martinaitienė, Gražina Marija. Viduklės bažnyčios varpai. P. 581-587 -- Tuminas, Pranas. Viduklės bažnyčios kunigai. P. 588-659 -- Baronas, Jonas. Kunigas Pranas Tuminas. P. 660-673 -- Grigas, Robertas. Kun. Alfonsas Svarinskas - Viduklei ir Lietuvai. P. 674-675 -- Žilinskas, Algimantas. „Nepataisomasis“ - Viduklės klebonas. P. 676-702 -- Brigys, Jonas. Viduklės krašto švietimo istorijos bruožai (XVI a.- XX a. pirmoji pusė). P. 705-742 -- Brigys, Jonas. Viduklės mokykla 1940-2000 m. P. 743-771 -- Jasiulienė, Janina. Viduklės Simono Stanevičiaus vidurinė mokykla. P. 772-774 -- Pečkaitienė, Gražina. Simono Stanevičiaus muziejus. P. 775 -- Gudienė, Vilma. Viduklės vaistininkai. P. 779-784 -- Reipaitė, Violeta; Rickevičienė, Raimonda. Blinstrubiškių dvaras. P. 787-805 -- Smilgevičius, Vytautas. Blinstrubiškių lobis. P. 806-825 -- Pocius, Antanas. Kiprijonas Jančiauskas - kovotojas prieš carizmą. P. 826-832 -- Pocius, Antanas. Pasaulinio garso gamtininkas Edvardas Jančiauskas. P. 833-836 -- Gasparavičienė, Sigita. Viduklės dvaras. P. 837-850 -- Brigys, Jonas. Viduklės valsčiaus dvarai. P. 851-878 -- Druktenis, Adomas. Nutolusių dienų skraistę praskleidus. Atsiminimai apie Jūkainių dvarą. P. 879-884 -- Paulavičius, Antanas; Germanavičienė, Eleonora. Vidukliškių meno saviveikla. P. 887-893 -- Mažiulis, Antanas. Vidukliškių buitis. P. 894-933 -- Milius, Vacys. Apie Antaną Mažiulį. P. 934 -- Lazauskaitė, Elvyda. Vidukliškių baldai. P. 935-960 -- Aleknienė, Danutė. Vidukliškių audiniai ir drabužiai. P. 961-984 -- Urbonienė, Skaidrė. Mažoji architektūra ir jos meistrai. P. 985-996 -- Kargaudienė, Aušra. Viduklės apylinkių kryžiai Adomo Varno fotografijose. P. 997-999 -- Repšienė, Rita. Viduklės apylinkių tautosaka. P. 1000-1028 -- Skrodenis, Stasys. Simono Stanevičiaus laikų dainos dabartiniame Vidukliškių repertuare. P. 1029-1032 -- Skrodenis, Stasys. „Žemaičių parėdkos“ paralelės. P. 1033-1041 -- Urbonienė, Skaidrė. Kalendorinės šventės. P. 1042-1051 -- Lapėnaitė, Laima. Šienapjūtė. 1052-1057 -- Vitkauskas, Vytautas. Viduklės šnekta. P. 1058-1061 -- Razmukaitė, Marytė. Viduklės apylinkių vardynas. P. 1062-1071 -- Alekna, Viktoras. Petras Tarvainis. P. 1075-1077 -- Girdzijauskas, Juozas. Saliamonas Slavočinskis. P. 1078-1084 -- Girdzijauskas, Juozas. Simonas Stanevičius. P. 1085-1101 -- Lebionka, Juozas. Dekretas Simono Stanevičiaus giminės klausimu. P. 1102-1108 -- Skeivys, Rimantas. Juozas Girdzijauskas. P. 1109-1110 -- Girdzijauskas, Juozas. Antanas Pocius. P. 1111 -- Brigys, Jonas. Julija Norkutė. P. 1112