Search

"Editorial." Creativity Studies, 10(2), pp. 109–110

Straipsnyje analizuojamas „atsiribojimo nuo feminizmo“ fenomenas tarp išsilavinusių, turinčių mokslinius laipsnius ir tam tikrą socialinį-kultūrinį kapitalą (viešą žinomumą) moterų, tyrimo lauką apribojant paskutiniojo dešimtmečio Lietuva. Kitaip nei „liaudiškos“ atmetimo reakcijos ar priešiškumas feministinėms idėjoms, reiškiamas analogišką statusą turinčių vyrų, šis antifeminizmas paradoksalus: jo subjektas šiuo gestu iš principo neigia savo paties egzistavimo galimybę. Kodėl jis taip elgiasi, kaip konkrečiai tą daro, kokia galima tokio judesio interpretacija, kokį „feminizmo“ supratimą numato, į ką reaguoja, nuo ko ir kodėl mėgina atsiriboti – pagrindiniai klausimai, į kuriuos mėginama atsakyti. When backlash politics and popular consciousness reactions against feminism usually go together with lack of education, in Lithuania it is quite normal to be a self-content anti-feminist and aspiring or already well-established female intellectual at the same time. This kind of present-day vocal anti-feminism, and its paradoxical subject as an impossible schizoid being acting against herself becomes the object of my analysis: why does she speak so, what is her notion on "feminism" behind, is she really so immersed in popular gender stereotypes, despite already destroying them by her very existence? Three examplary figures from academia with some publicity, yet distinct training in Gender Studies are on the focus, with the attempt to show how they deal with the specter of "feminism" haunting them.

Straipsnyje analizuojama oficialaus „Lietuvos vardo tūkstantmečio“ (2009 m.) minėjimo vieša retorika ir jos vizuali raiška. Pagrindinis dėmesys skiriamas minėjimo preteksto – šv. Brunono nukirsdinimo – politiniam-ideologiniam įprasminimui, klausiant, kaip skirtingos galios struktūros vizualiomis priemonėmis – pasitelkdamos „tą patį“ įvykį – kuria žiūrovo tapatybę. Pagrindinis tyrimo objektas – subkultūrinio motociklininkų klubo „MC Vorai“ surengto sunkiojo roko koncerto „Tau, Tėvyne!“ (2009 m. Kovo 11-oji, Vilnius) plakatas „Tėvynei tūkstantmetis“, kurį jo atsiradimo aplinkybės bei specifinė vizualizacija daro išskirtinį minėjimo kontekste. Keliama ir tikrinama hipotezė, jog plakatas skelbia specifinę Lietuvos politinės tapatybės versiją ir reprezentuoja ideologiją, artimą neonacizmui. In 2009 Lithuania celebrated the Millennium of Lithuania’s name, the first written record which is historically related to the decapitation of Saint Bruno of Querfurt. The article deals with this "millenarian" public rhetoric and its visual expression as used by the State and informal political groups. In particular, the focus is on a notorious subcultural rock poster, inviting to celebrate the Millenium on the National Independence Day, which is significant in the local political context. My thesis is that not only the context around the poster, but also the poster itself represents, purely by visual means, a kind of political ideology which could be detected as closely related to Neo-Nazism.

Straipsnyje nagrinėjamas klasikinis Henri Bergsono traktatas .Apie juoką. (1900), atskleidžiant vidinius teksto prieštaravimus, mechanišką tyrimo objekto spraudimą á savą teorinę schemą bei rekonstruojant nutylėtas kontraintuityvias prielaidas. Siekiama parodyti, kad klasikinės filosofijos prieiga negali paaiškinti juoko patirties ne vien dėl savo nejautrumo socio-istoriniam kontekstui, esencializmo, binariniø opozicijų ir .objektyvaus žvilgsnio. pretenzijos, bet ir dėl pasirinkto objekto specifikos, kuri gali bûti adekvačiau suprasta tiktai sąmoningai atsisakius tikslo sukurti ją .paaiškinančią. teoriją. The article deals with the classical tractate .On Laughter. by Henry Bergson (1900) and, more precisely, with the problem that a critical analysis of the tractate reveals: is it possible to have a theory of laughter, is laughter susceptible to rational scrutiny, or what if the basic formal assumptions of classical essentialistic philosophy are the very ones that hinder us from understanding our experience of the phenomenon in question? The article shows that Bergson.s approach on laughter is inconsistent with his explicit aims and general intuitivism, context-blind and has very limited explicative scope. Finaly, in contrast, the article claims that laughter is better understood by defining it rather negatively.

Ką šiandien reiškia „būti lietuviu“? Ar gali ir ar turi lietuviškumas būti europietišku? Kaip lietuviškumas kinta istoriškai? Kokie iššūkiai mūsų tautinės tapatybės laukia Europos Sąjungoje ir apskritai globalėjančiame pasaulyje? – Tokie ir panašūs klausimai (sąvoka „lietuviškumas“ čia vartojama be kabučių) itin jaudina dalį Lietuvos akademinės bendruomenės. Straipsnio objektu pasirinktas būtent šis jaudulys: ne išvardytos problemos, o jų tapimo problemomis priežastys, dar tiksliau, jas problemomis daranti optika. Straipsnyje mėginama rekonstruoti šiuolaikinio Lietuvos akademinio diskurso apie „tautinę tapatybę“ prielaidas ir teigiama, kad jos yra ne tiek filosofinės, kiek ideologinės, o teoriškai jas geriausiai galima apibendrinti kaip nereflektuotą, neatpažįstamą ir nepripažįstamą naivųjį esencializmą. What means “being Lithuanian” today? How do Lithuanian and European identities relate to each other? What happened to Lithuanian identity historically? What transformations, mutations and challenges are waiting for it now? What if we are already in the process of loosing our national specificity and finally will be simply dissolved? – A significant part of Lithuanian academic community is worried about this kind of questions. The object of the article, however, is not the problems enumerated, but the reasons that bring them into discourse and, consequently, into being. To put it differently, we ask what optics is necessary to see our national identity as a philosophical problem. The article reconstructs the basic premises without which the very perception of such problems as problems would be impossible and argues that the reasons of this trouble with identity are rather ideological than of philosophical nature. Philosophically, they might be better summarized as “naïve essencialism”, unreflected upon and unrecognized.

The article deals with Lyotard’s conception of the differend (a kind of a radical disagreement) and treats it as an attempt to think on/about the Limit: not only about limits between different language games, but also about the Limit as a condition of possibility of philosophy as rational activity, reflecting on which means to find oneself on the limit of thinking itself. This conception presupposes that, firstly, there are untranscendable limits, which separate genres of discourse or phrase regimens; and, secondly, that those limits are recognizable and could be pointed out. To recognize, or to bear witness to the differend, however, means nothing other than to break a limit: to identify the other as such means to draw it into the main discourse, assimilate, and so to destroy the very concept of the „differend”. The article argues that this apparent contradiction must be viewed in the light of aporetic logic: not as a sign of Lyotard’s theoretical weakness, but as an integral part of his conception. Here the „limit” is both the condition of possibility and impossibility of the differend.

Straipsnyje analizuojama Jeano Baudrillardo politinė antiteorija, kuri, tiek savo forma, tiek turiniu, sąmoningai kuriama kaip tradicinės racionalistinės politinės filosonjos parodija-neigimas, kaip jos negalimybės demonstracija. Klausiant, kaip post-modernus skepsis rationalių socialinių konstrukcijų atžvilgiu keičia politinių fenomenų, problemų, tikslų ir pačios politinės filosofijos suvokimą, straipsnyje nagrinėjama ,,transpolitikos" sąvoka, atkreipiant dėmesį į jos nedermę su tuo, ką, remiantis kontekstu, būtų galima laikyti Baudrillardo aktyvia ,,politine programa". Kritiškai vertinama ,,politinės" ir ,,transpolitinės" būsenų atskyrimo idėja ir nurodomi įvairūs šios perskyros produkuojami Baudrillardo pozicijos nenuoseklumai. Teigiama, kad Baudrillardo socialinė kritika nedera su jo paties pagrindinėmis prielaidomis, tai yra, kad jis neišvengia ir negali išvengti racionalistinės politinės filosofijos rudimentų.

Straipsnyje analizuojama Jeano Baudrillardo politinė anti-teorija, kuri, tiek savo forma, tiek turiniu, sąmoningai kuriama kaip tradicinės racionalistinės politinės filosofijos parodija-neigimas, kaip jos negalimybės demonstracija. Klausiant, kaip postmodernus skepsis rationalių socialinių konstrukcijų atžvilgiu keičia politinių fenomenų, problemų, tikslų ir pačios politinės filosofijos suvokimą, straipsnyje nagrinėjama „transpolitikos“ sąvoka, atkreipiant dėmesį į jos nedermę su tuo, ką, remiantis kontekstu, būtų galima laikyti Baudrillardo aktyvia „politine programa“. Kritiškai vertinama „politinės“ ir „transpolitinės“ būsenų atskyrimo idėja ir nurodomi įvairūs šios perskyros produkuojami Baudrillardo pozicijos nenuoseklumai. Teigiama, kad Baudrillardo socialinė kritika nedera su jo paties pagrindinėmis prielaidomis, tai yra, kad jis neišvengia ir negali išvengti racionalistinės politinės filosofijos rudimentų The article deals with Jean Baudrillard's political anti-theory, which, according to him, demonstrates the impossibility of traditional political philosophy and is constructed not as a negation but rather as a parody of it. What he rejects is the need and possibility of any rational model of society as such, moreover, the need and possibility of rational speaking about social matters altogether. Interrogating how general postmodern skepticism towards reason changes the perception of political problems, political goals and the very field of the political, we hope to make Baudrillard's sometimes consciously obscured position more clear, to reconstruct his main arguments and to display particulary vague points, namely, the exact meaning of his concept "transpolitical". This concept is shown to run counter his active "political program" and cannot be satisfactory defined. Moreover, Baudrillard's social critique is shown to be inconsistent with his own basic presuppositions. We argue that because of logical reasons Baudrillard cannot give up some rationalistic assumptions and so inspite of his explicit claims he cannot do without traditional political philosophy - otherwise, if he were completely consistent, his position would be inexpressible

Straipsnyje analizuojama Johno Rawlso „moralinės geometrijos“ idėja ir parodoma, kad Rawlso siekis racionalaus pasirinkimo teorijos priemonėmis sukurti universalią teisingumo teoriją yra nenuoseklus, kadangi nesuderinamas su kitomis pamatinėmis „Teisingumo teorijos“ prielaidomis: kantiškąja teisingumo kaip kategorinio imperatyvo samprata, pastangomis išlaikyti „teisingumo“ ir „racionalumo“ sąvokų loginį savarankiškumą, kontraktarizmu ir pretenzijomis į nešališkumą, formalumą bei universalumą. Kartu atskleidžiamas garsiojo „nežinojimo uždangos“ mintinio eksperimento problemiškumas (jis yra arba nereikalingas, arba neįmanomas). John Rawls’s famous „A Theory of Justice“ firmly established itself as a classical work in the field of political philosophy. There is a huge mass of critical literature on it dealing with variuos details and aspects. Yet it seems nobody noticed some fatal internal inconsistency at the very basis of the project. That is, the fact that Rawlsian aim to make a theory of justice more geometrico diverges from his explicit belief in the unconditional value of justice and its conceptual independence of rationality. This belief is an essential part of the „Theory“ no less than the attempts to ground it on reason. But to ground justice on reason means exactly to destroy its conceptual autonomy and unconditionality. That is the problem the article concentrates on. It shows that, firstly, Rawls makes not clear enough which ideal – this of justice or that of rationality – he takes as self-grounding and of the ultimate importance when compared with each other. On the one hand, the willingness to use the model of the original position stems from purely moral, that is, unreducible to utility maximizing calculations, state of consciousness, without which the persons cannot be persuaded to take part in the mental experiment and to perceive it as just. On the other hand, Rawls declares the need to ground the principles of justice and to prove that unjust behavior is also irrational, which means he questions the very belief in the binding power of Kantian morality together with his own quest... [to full text]